[Dori Mendel]

Dori pabaigė valgyti ledus ir paėmė iš Alano siekėją.
- Gal ir keista, - gūžtelėjo pečiais tamsiaplaukė, - bet aš su šitu daiktu gyvenu jau nuo žiemos, tai man nei šilta, nei šalta, o kaip tik įdomu, tik kartais erzinai, kai... kai jaučiuosi taip, lyg būčiau kažkiek nuo to vyro priklausoma, na, vis tik jis nemažai mus prigąsdino, bet man atrodo, kad didelė dalis jo kalbų yra skiedalai, - tvirtai pasakė. - Na, jis su Levanda, kaip supratau, susisiekia mažiau nei su manim... Gal dėl to, kad aš... kad aš kartais jį pati pašaukiu, - prisipažino. - Na, žinai, sakau, Juzefai, ar girdi? Pasirodyk. Tiesiog noriu pasikalbėti, kaip reikalai, bet jis, aišku, nieko man konkretaus nepapasakoja ir tik burnoja, kad aš jo be reikalo nekviesčiau, - pavartė akis. - O kartais išvis pamirštu, kad kišenėje guli siekėjas. Žinau, tai labai keista, - atsiduso.
Dori dabar jautėsi taip ramiai ir saugiai, kai šalia buvo Alanas. Aišku, nuotaika nebuvo tokia jau puiki, nes vis tik tai, ką dvylikmetė sužinojo apie Alano sesutę... Tai buvo labai labai liūdna. Tačiau taip gera buvo pamatyti Alaną ir su juo pasikalbėti, pabūti kartu. Regis, visą vasarą mergaitė nesijautė ramiau nei dabar. Dabar ji jautėsi taip, lyg būtų savame pasaulyje.

[Alanas Senkleris]

Aha. Žinoma, kad įdomu. Galvojo klausydamas Dori. Visada kas kažkiek pavojinga ir nežinoma yra itin įdomu. Tai Alanas suprato kuo puikiausiai. Dar kartą perkratė makaulę, bet Tokio Juzefo neprisiminė. O jei ir žinojo kokį nors, tai matyt jis jam neįstrigo į galvą. Visos tos emocijos, užplūdusios pirmai nuslūgo. Juk nieko kol kas pavojingo atrodo nesideda.
- Žinai, jei kas, tai papasakok man. Jei kada prireiktų kokios pagalbos dėl to viso reikalo irgi pasakyk. Man tikrai rūpi, kaip tau sekasi. Tikriausiai ir aš pats Jei su tokiu žmogumi susidėčiau, norėčiau jį išsikviesti. - Taip. Tikrai taip ir darytų. Norėtų ką nors daugiau išsiaiškinti, o ir šiaip būtų įdomu pasikalbėti. Kaip ten bebūtų Alanui visa tai pasirodė itin įdomu. Jam patiko nuotykiai.
- Nebloga tavo vasarėlė ar ne? Durklai, siekėjai. - Šypsojosi jis. Svarbiausia, kad Dori nieko nenutiktų. Bet žinoma nuotykių be rizikos nebūna. O jei pavyks gauti saugą, tada išvis neblogai.
- Ar dar užsisakysi ką nors? Ar nori paklajoti po apatinę aikštės dalį?
Jo paties ledai kažkaip nebedomino. Be to, jie aptirpo ir Alanas begalvodamas apie viską šaukšteliu juos sumalė į kažkokią tižę košę.

[Dori Mendel]

Dori šyptelėjo, nes jautė rūpestį iš Alano pusės. Buvo išties gera, kad kažkas rūpinosi dėl reikalų su durklu, siekėju ir šiaip. Šiandiena buvo tokia keista. Nustebimas pamačius Alaną. Tokį, kokio Dori tikrai nesitikėjo pamatyti. Gerokai ūgtelėjusį, visai ne vaikišką, ir dar sumaniusį iškrėsti eibę tiems dviems balandėliams. Tačiau tą nustebimą juk greitai pakeitė liūdesys dėl Alano sesės Frederikos. Tai, kas atsitiko Senkleriams, buvo tiesiog siaubinga. Tačiau dabar Alanas, regis, jautėsi geriau, arba bent jau bandė laikytis. Kiek daug visko šiandien patirta, mintyse pagalvojo Dori.
- Gerai, papasakosiu tau būtinai, jeigu bus kažkokių naujienų, - prabilo. - O ir tu žiūrėk, neprisidirbk su tuo Adrijumi, - pakėlė antakį. - Manau, kad jau galime traukti laukan, - mirktelėjo.
Dori nesitikėjo, kad čia, Londono centre, gali būti tokių magiškų vietelių. Dabar ji suprato, kad tų vietelių tikriausiai yra visur, pilnas pasaulis, tik žiobarai ir tokie, kaip Dori, gimę žiobarų šeimose, tokių dalykų nežinojo. Čia ir vėl mergaitę apėmė kartėlis dėl savo tėvų, bet ji stengėsi tai ignoruoti. Nenorėjo gadinti popietės tokiomis mintimis.
Draugai susimokėjo už ledus ir išėjo iš kavinukės. Netrukus atsidūrė ir vėl Trafalgaro aikštėje, tačiau Alano vedama Dori ir vėl vaikštinėjo kitose magiškos vietose, kurias slėpė Londonas.

[Tobias Liam Walters]

Neseniai prasidėjusio pavasario gaivus oras išviliojo į lauką daugybę žmonių, tiek žiobarų, tiek burtininkų. Ne išimtis buvo ir Tobias. Tiesa, į lauką jį išviliojo ne geras oras, o susitikimas su Britta. Galimai, paskutinis. Prieš išvykstant į Vokietiją, žinoma.
Ši diena buvo ypatinga. Rodos, net saulė tai suprato ir švietė skaisčiai kaip niekad. Kovo septynioliktoji. Brittos gimtadienis. Puiki proga susitikti su ja prieš išvykstant. Tiesą pasakius, į gimtadienius juodaplaukis žiūrėjo gan skeptiškai, mat nebuvo pratęs jų švęsti. Aišku, kaipgi jis švęs, jei, kai buvo vaikas, tėvams svarbiausias dalykas buvo taurelė (arba butelis), o suaugus neturėjo su kuo švęsti? Tad dabar vaikinas jautėsi kiek keistokai, tačiau tuo pat metu buvo visai linksmas. Su Britta nesimatė jau kelias dienas ir spėjo jos pasiilgti.
Atsidūręs aikštėje Tobias nužygiavo prie nuošaliausio suoliuko, stovinčio prie milžiniško medžio. Raštelyje, kurį paliko prie merginos buto buvo nurodęs, kad susitiktų su juo ten. Juodaplaukis vylėsi, kad Britta ateis, mat raštelio pasirašęs nebuvo. Vienintelis dalykas, kurį parašė lapelio apačioje, buvo nedidukė nata. Tikėjosi, kad rudaplaukei to užteks, kad suprastų, jog tai jis.
Šiandien Tobias buvo apsirengęs gan paprastai - aptemptas juodas megztinis, džinsai ir, žinoma, nepakeičiamosios grandinės. Nors, geriau pagalvojus, ši apranga nelabai skyrėsi nuo kitų, mat, šiaip ar taip, jis visada rengėsi juodai.
Atsisėdęs ant suoliuko atlošė galvą, leisdamas saulei kaitinti veidą, tačiau tuo pat metu buvo įtempęs klausą, kad girdėtų, kada pasirodys Britta. Nenorėjo jos pražiopsoti.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Pakyli nuotaika atsispindėjo merginos veide. Šiandien buvo ne kas kita, kaip jos gimtadienis! Šią šventę Britta tikrai labai mėgo, tik negalėjo pakęsti gausybės "kičinių", materialių dovanų.
 Vakar, popiet, Britta prie savo vieno kambario buto durų rado laiškelį, kviečiantį šiandien 14h pasirodyti Trafalgaro aikštėje. Parašo nebuvo, tačiau apie tai, jog pakvietimas buvo nuo Tobio, bylojo jo raštas, kurį mergina įsiminė dirbdama ministerijoje, ir mažytis smuiko raktas. Juodaplaukis labai mėgo muziką.
 Rudaplaukė, aišku, nieko daugiau nesiaiškinusi, iš ryto atsikėlusi pradėjo ruoštis. Apsivilko marškinukus, tamsiai rudas klasikines kelnes, šviesius batelius. Plaukus susisuko į garbanėles, šiek tiek pasiryškino akis, pasikvepino mėgstamiausiais kvepalais ir išriedėjo į gatvę. Jai reikėjo metro nuvažiuoti iki tos aikštės, tad mergina turėjo pasiskubinti.
 
 Maždaug penkios minutės po antros valandos, kai Britta pasirodė Trafalgaro aikštėje. Suknistas metro vėlavo, tad tai šiek tiek apgadino jaunos merginos nuostabiąją nuotaiką, tačiau ji nepasidavė tam blogumui ir akimis pradėjo žvalgyti juodo mylimo padarėlio. Saulė blizgino į akis, tad buvo sunku įmatyti bet ką. Kvietime buvo paminėta atsirasti prie kažkokio didžiulio medžio egzistuojančio suoliuko, tad tokį pastebėjusi, ji nužingsniavo būtent ton pusėn. Pagaliau pastebėjusi savo vaikiną, Britta kuo greičiau priėjo prie jo.
 -Laaaaabas! Kas čia per paslaptingų pakvietimų diena?-paklausė sėsdamasi prie jo ir prisiglausdama savo lūpomis prie jo. Nesuprato, ką juodaplaukis suplanavo, tačiau tai tikriausiai buvo susiję su jos gimtadieniu.
 Tobias nebuvo apsirengęs kaip nors ypatingai-juodas džemperis, juodi džinsai, juodi kerzai bei grandinės-ir Britta staiga pasijuto per daug išsipuošusi. Įprastai nesipuošdavo, o kai jau tai padarė, tikriausiai net nereikėjo puoštis.. Nuostabu.

[Tobias Liam Walters]

Ji vėlavo. Tai buvo keista, nes Britta niekada nevėluodavo. Dar tais metais Ministerijoje vaikinas įsitikino, kad mergina visada, bet kokia kaina būna punktuali. Faktas, kad ji dar neatėjo pasėjo juodaplaukio širdyje abejonę ir net nerimą. Gal vis tik reikėjo pasirašyti normaliai, o ne tik nata? Kas, jei ji nesuprato arba nusprendė neateiti? O jeigu jai kažkas nutiko? Pateko į avariją ar panašiai?
Laimei, visas neramias Tobio mintis išsklaidė pati mergina, tiksliau, jos žingsniai, artėjantys prie jo. Vaikinas neatsimerkė, nieko neišsidavė, kad išgirdo jos žodžius ar pajuto švelnias jos lūpas it drugelio sparnas brūkštelinčias per jojo. Tik po minutėlės kitos jis atsimerkė ir pažvelgė į Brittą. Mergina, reikia pripažinti, atrodė pritrenkiančiai. Garbanoti plaukai vilnijo švelniai įrėmindami veidą, o akių pieštukas dar labiau išryškino akių žalumą. Nuo jos sklido svaigiai saldus kvapas. Vaikino instinktai tiesiog pamišo iš noro ją suspausti savo glėbyje, pajusti jos lūpas prie savųjų. Jis buvo per silpnas kovoti su šiuo noru. Giliai įkvėpęs Tobias vos vos nepastebimai šyptelėjo ir, suėmęs Brittos veidą, lėtai pabučiavo.
Atsitraukęs nusišypsojo jau atvirai, priglaudė merginą prie savęs ir pagaliau prabilo:
- Sveika. - tik tada prisiminė neatsakęs į jos klausimą. - Paslaptingų? - pakartojo kilstelėdamas antakį. - Nematau jokio paslaptingumo savo merginos pakvietime susitikti. - ištiesęs ranką nubraukė sruogą nuo rudaplaukės akių. - Senokai nesimatėme. Ką veikei pastarąsias dienas?
Vaikinas tyčia nėjo prie reikalo ir nesveikino Brittos gimimo dienos proga, nors tai ir buvo susitikimo priežastis bei tikslas. Žinojo, kad mergina gali dėl to nusivilti, pats negalėjo paaiškinti, kodėl taip elgiasi. Tačiau jis labai norėjo pamatyti rudaplaukės reakciją dabar ir po dovanos, kai jis parodys, kad nepamiršo. Tobias vylėsi, kad Britta per daug ant jo nepyks. Juk, vis dėlto, jis nepadarė nieko blogo. Beveik.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Ji stebėjo Tobią. Jo akys, staiga užkliuvusios už jos, keistai suspindo.
 Britta meluotų, jeigu sakytų, kad nesitikėjo kažkokios staigmenos iš savo juodaplaukio. Ji dar ir kaip tikėjosi. Tačiau vaikinas lyg specialiai net nepaminėjo šios nuostabiai ypatingos burtininkei dienos. Tik blizgino savo be proto gražias akutes. Tiesa, Lawrenz tuo labai nesiskundė, tačiau vis vien norėjo greičiau sužinoti, koks šio paslaptinguolio planas.
 -Nieko ypatingo. Pagaliau prisiverčiau susitvarkyti savo knygų lentyną ir atrinkti knygas, kurias nešiu į biblioteką, nes nematau tikslo jų laikyti ir taip nedideliame butukyje,-greitai atsakė, virptelėjusi nuo šaltos odos prisilietimo. Jau spėjo to pasiilgti.-O tu?
 Į šiltą Tobio veiksmą atsakė tuo pačiu-papureno jo žaviuosius plaukus. Tikriausiai pirmas dalykas, kuris krito jai į akį, ir buvo šie juodi it varno sparnas, glotnūs ir kažką pritraukiančio savyje turintys plaukai. Anaiptol Britta tokių nuostabių neturėjo. Bet juk posakį, kad poroje žmonės vienas kitą papildo, galima pritaikyti ir su plaukais?
 Žalioms merginos akims nuslydus nuo plaukų jos susidūrė su jojo mėlynosiomis. Viena buvo šviesesnė, o kita tamsesnė. Tai-dar viena detalė, kurią jauna mergina dievino. Toks išskirtinumas.. Jos ir vėl sužibo. Tobio akys. Šis keistas, tačiau jaukus ir mielas veiksmas pažadino merginą iš minčių sūkurio ir paprastai dabar ji būtų užvedusi kokią lengvą temą pokalbiui. Bet šiandien Heilė netroško noru taukšti visokius niekus. Tai, be abejonių, buvo kažkas siaubingai neįprasto tokiai, kaip ji. Šiandien ji norėjo klausytis. Norėjo būti vedama už rankos savo princo, atjojusio ant balto juodo žirgo. Norėjo.. Norėjo. Šiandien ji norėjo būti princese, o ne ta nuobodyla įkyria krapštuke. Šią ypatingą dieną mergina norėjo apie nieką negalvoti. Norėjo gyventi. Aišku, gyventi ne viena, o su savo nuostabiuoju, vieninteliu ir nepakartojamu princu Tobiu Liam Waltersu. Tik nežinia, ko norėjo tasai paslaptingasis princas.

[Tobias Liam Walters]

Nepaklusnioji Brittos plaukų sruoga vėl užkrito ant jos akių. O Tobias vėl nubraukė ją merginai nuo veido, kad galėtų įsižiūrėti į jos žalsvai mėlynas akis, kurios ne mažiau kaip visada svaigino juodaplaukį. Iš tiesų, net keista, kaip visą gyvenimą žiūri žmonėms į akis ir jos būna niekuo neypatingos. Panašių spalvų, struktūros. Visos vienodos. Ir tada pamatai tas akis. Tas vieninteles akis, į kurias žiūrėdamas nebesugebi mąstyti. Tas akis, kurios tave jaudina ir ramina tuo pačiu metu. Tas akis, kuriose randi neišmatuojamą gilumą, tas akis, kurios tau tampa vienintelės visame pasaulyje, kurias tu pažintum bet kur ir bet kada. Tokios Tobijui buvo Brittos akys.
- Ai, sakykim, suvedinėjau senas sąskaitas, - atsakė į jos klausimą ir net nepamelavo. Jis išties turėjo senų sąskaitų, tik suvedinėjo jas ne savo noru.
Brittos ranka paniro į vaikino plaukus ir jis nejučia užsimerkė. Tik dabar pajuto, kaip jis pasiilgo šios merginos ir kaip jam reikėjo jos. Reikėjo jos drąsos, ryžto ir švelnumo. Reikėjo jos tikėjimo, prisilietimo ir padrąsinimo, paskatinimo judėti į priekį ir švento įsitikinimo, kad viskas bus gerai.
Britta tylėjo. Tylėjo ir Tobias, suėmęs jos rankas. Toji mirtina tyla tvyrojo kelias minutes ir juodaplaukis mėgavosi kiekviena jos sekunde. Būvimas šalia rudaplaukės, jos odos lietimas, vos girdimas jos alsavimas ir saldžių kvepalų aromatas - viskas susidėjo į nepakartojamą akimirką.
Tačiau neilgai (o gal kaip tik ilgai) trukus jai atėjo galas. Ir, kad ir kaip bebūtų keista, tą saldžią tylą nutraukė pats Tobias.
- Kažkam nekalbadienis? - paerzino atsimerkdamas. - Kaip čia yra, kad neužbombarduoji manęs klausimais, Saulele?
Juodaplaukis nutilo svarstydamas, ar sveikinti merginą dabar, ar dar luktelėti, paerzinti. Nusprendęs, kad, jei jau turi progą, reikia ją išnaudoti, Tobias pasislinko dar kiek arčiau merginos, jos riešus suspaudė viename delne, o kita ranka prispaudė ją prie savęs. Priglaudęs lūpas prie jos kaktos tyliai sušnabždėjo:
- Aš ilgėjausi tavęs...
Neleisdamas jai nieko pasakyti, gal net pagalvoti, prispaudė savo lūpas prie josios, o tą ranką, kuria laikė ją apkabinęs, panardino į jos plaukus.
Po nežinia kiek laiko trukusio bučinio, vaikinas atsitraukė ir pažvelgė Brittai į akis. Nieko nesakė. Jei norės kalbėtis, pati pradės. Jei ne... na, jam tiko ir tylėti, kad tik ji būtų šalia.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Prisilietimai svaigino labiau nei bet kada. Šią dieną viskas buvo kitaip. Ir ne vien dėl to, kad šiandieną Brittai suėjo dvidešimt penkeri metai. Taip, jubiliejinis gimtadienis pridėjo savojo žavesio ir jis buvo linksmas, džiaugsmingas. Bet buvo ir kita priežastis, apie kurią Britta dabar mažiausiai norėjo galvoti, tačiau dėl tvyrančios tylos ji lindo galvon lyg pats šlykščiausias parazitas. Mergina iš visų jėgų stengėsi negalvoti apie vaikino išvykimą nuo tos minutės, kai apie šį artėjantį įvykį sužinojo, tačiau kovoti su parazitais sunku.
 Ji prasižiojo kažką sakyti, bet tik atsiduso ir vėl sučiaupė lūpas. Nekalbadienis? Rudaplaukę erzino toks paslaptingas vaikino elgesys. Taip nesąžininga. Tiesa, vos pradėjus pykti Britta jam atleido, mat sulaukė vieno saldžiausių bučinių per visą gyvenimą. Šaltos jo lūpos lyg šilkas nugulė ant josios ir tai priminė pasaką. Šią akimirką miss "Tobiau, nenervink manęs" norėjo, kad kažkas aprašytų vaizdą, kaip jie kartu sėdi ant suoliuko po didžiuliu medžiu ir dalijasi vienas kitu.
 -Tu mane nervini,-besišypsant tepratarė ji. Ar gali jis pagaliau elgtis normaliai?
 Bet mergina nemokėjo ant jo pykti. Kad ir koks šūdžius jis būtų buvęs, Britta tikriausiai vis tiek eitų paskui jį. Ir tai nėra dalykas, dėl kurio reiktų didžiuotis, bet ji nieko negalėjo pakeisti. Rudaplaukė Tobiją mylėjo taip stipriai, kad net drįstų sakyti, jog jis yra josios gyvenimo meilė. Kiekviena dalelė tvirto kūno, užsispyrusio charakterio buvo Brittos mėgstamiausia. Švelnumas, kuris pasirodydavo, toks jausmas, tik būnant su ja; rūpestingumas, kurį jis merginai parodydavo kiekvieną dieną; drugeliai, kuriuos Heilės pilve sužadindavo tik jis vienas. Visą tai Lawrenz dievino.
 -Taip, tu mane labai nervini,-dar kartą pakartojo ji, pūkelio švelnumu paliesdama tvirtą jo veidą.

[Tobias Liam Walters]

Tylus juokas paliko Tobijo lūpas, jam išgirdus merginos komentarą. Suėmęs jos veidą delnais ir versdamas žiūrėti jam tiesiai į akis, vaikinas palinko į priekį.
- Manai, tu manęs nenervini? - kraupiai žemu balsu sušnabždėjo. - Įsiveržei į mano ramų gyvenimą kaip viesulas ir apvertei jį aukštyn kojomis. Privertei mane išduoti mano paties įsitikinimus, pakeitei visą pasaulėžiūrą. Ir dar tavo nesibaigiantys klausimai... Tu mane nervini, Britta Hailey Lawrenz.
Dar keletą sekundžių Tobias leido pasimėgauti rudaplaukės akių žaluma, ir atsitraukė. Patenkintas padarytu įspūdžiu, vaikinas nusprendė, jog dabar jau būtų pats laikas pasveikinti (savo?) merginą.
- Deja, - vėl prakalbo. - Kad ir kaip tu mane nervintum, tai nekeičia fakto, kad šiandien tavo gimtadienis. Niekada nebuvau kalbų sakymo meistras, - skirtingai nei Reivena, - tad atleisk, jos negausi. Taigi, taupant brangų laiką... - vaikinas iš atsinešto krepšio ištraukė narvelį su Nykštukine pūkute ir ištiesė ją Brittai. - Su gimtadieniu, Saulele, - šyptelėjo. - Tegul ji palaiko tau kompaniją, kol manęs nebus.
Palinkęs į priekį pakštelėjo jai į lūpas ir, nenuleisdamas nuo jos akių, atsitraukė. Tikėjosi, kad merginai dovana patiks. Tobias tikrai nebuvo dovanų ir merginų ekspertas.

[Britta Hailey Lawrenz]

Mergina įdėmiai klausėsi jos (jos?) vaikino kalbų. Tiesa, tai pagaliau užgniaužė tą kad ir jaukią, tačiau keistą tylą. Sodriu, žemu Tobijo balsu sakomi žodžiai taip sujaudino didelę Brittos širdį, kad ji akyse pajuto besikaupiančias ašaras. Tačiau norėdama nesugadinti savo vieną kartą per metus daromo makiažo jubiliejininkė ašaras sulaikė ir dar stipriau rankomis apsivijo tvirtą juodaplaukio kaklą. Lawrenz pastebėjo, kad pradėjęs gilesnę draugystę ja vaikinas tikrai suminkštėjo, tačiau iki tiek? Ak, kaip ji mylėjo šitą juodaplaukį.
 -Šiuo atveju džiaugiuosi, kad kažką nervinu,-ir paliko šmaikščią šypseną savo veide.
 Heilę suintrigavo, ką Tobias sakys toliau. Ir ką gi ką gi, žaliaakės vaikinas prisiminė, kad šią dieną jos gimtadienis. Kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų, tačiau merginą šiek tiek nervino tai, kad vaikinas taip tempė laiką, tačiau tuos nervus atpirko nuostabūs bučiniai..
 -Tobiau, tau nereikėjo..-sušnipždėjo žiūrėdama į nuostabią rožinę Nykštukinę pūkutę. Tobias tikrai žinojo, kaip Brittai reikėjo kažko mielo šalia savęs.-Ak... Kaip aš tave myliu.
 Atsidėkodama švelniais pakštelėjimais nusėjo visą juodaplaukio veidą. Pradėjo nuo kaktos, vėliau išbučiavo nosį, skruostus, iki kol pasiekė lūpas. Šį bučinių ritualą užbaigė giliu įsiskverbimu į jas.
 -Bet aš tavęs nepaleisiu,-tyliai pratarė ji, prie vaikino kaktos priglaudusi savąją.

[Tobias Liam Walters]

Taigi, Tobias tikrai nebuvo nei merginų, nei dovanų joms ekspertas. Tačiau kažkokiu stebuklingu antgamtišku būdu jo dovana Brittai patiko. Vaikinas pajuto savo viduje keistą šilumą, džiaugsmą, kurio nejautė jau labai labai seniai. Jei tiksliai, tai nuo tada, kai Reivena dar buvo jo sesuo, o ne nepažįstamoji, kurią su juo sieja bendri prisiminimai.
Atsidusęs Tobias numetė į šalį mintis apie Reiveną ir susitelkė į būtybę, saugiai tūnančią jo glėbyje. Britta, lyg dėkodama už dovaną, bučiniais nusėjo visą juodaplaukio veidą, o galiausiai pabučiavo į lūpas. Vaikinas, per daug negalvodamas, atsakė į jos bučinį, tvirčiau ją apkabindamas ir glostydamas jos švelnius plaukus.
Po nežinia kiek laiko, gal po minutės, o gal ir po valandos - dabar tai nebuvo svarbu - Tobias atsitraukė, tačiau dar tvirčiau priglaudė Brittą prie savęs. Norėjo jausti ją - tikrą, gyvą, šalia jo ne per prievartą, o dėl jos pačios pasirinkimo. Tai vaikinui reiškė gerokai daugiau, nei jis galėjo išreikšti žodžiais. Tad tiesiog tylėdamas glostė merginos plaukus, glausdamas ją prie savęs.
Tačiau palaiminga tyla negalėjo tęstis amžinai.
- Tu žinai, kad aš greitai išvyksiu, - atsidusęs sumurmėjo vaikinas Brittai į plaukus. Jis labai norėjo išvengti šitos temos, tačiau tai buvo neįmanoma. - Ir galiu negrįžti. Tik norėjau pasakyti, kad, nesvarbu, kas nutiks, aš tave myliu ir visada mylėsiu.
Tobias kalbėjo nežiūrėdamas merginai į akis. Bijojo, kad jei į jas pažvelgs, subyrės trapi jo savitvarda, kurios dėka juodaplaukis dar šiaip taip valdė balsą.
Šis jausmas jam buvo visai nepažįstamas. Jis buvo nepratęs jaudintis dėl kitų žmonių ir net dėl savęs. Seniau jam buvo nusispjaut, gyvens jis ar mirs. Tačiau dabar mirti nesinorėjo. O to priežastis šiuo metu sėdėjimo visai šalia jo. Tobią užklupo nesuvaldomas noras apginti Brittą nuo visų pasaulio negandų ir pavojų. Jis visai nenorėjo išvykti. Tačiau suprato, kad privalėjo.
- Britta, - prabilo jis ir nutilo, vis dar vengdamas merginos akių. Nebūtų atlaikęs jos žvilgsnio. Jis jautėsi silpnas, toks silpnas ir pažeidžiamas kaip niekad. Tačiau neturėjo jėgų susiimti, pasislėpti už savosios ledo sienos. Ir nenorėjo slėptis nuo Brittos. - Tik norėjau pasakyti, - šiaip ne taip tęsė, - kad, jei man kas nors nutiks, gyvenk savo gyvenimą. Jei aš negrįšiu, paleisk mane. Tu nusipelnai būti laiminga, Saulele. Ir, prašau, neliūdėk. Šiandien tavo gimtadienis, tu nusipelnai būti laiminga.
Tobias atsiduso ir nusigręžė nuo merginos. Nenorėjo, kad ji jį pamatytų tokį silpną.

[Dori Mendel]

Buvo žiemos atostogos. Šiandienos vakaras turėjo būti mielas ir jaukus. Visas Londonas buvo išpuoštas mirgančiomis lemputėmis. Lauke - daug sniego. Šalta, bet nevėjuota. Aplink sėjosi šventinė nuotaika.
Jiedu su Alanu visą vakarą vaikštinėjo jaukumoje, o paskui užsuko į kavinukę sušilti. Tačiau kavinukėje Dori pasijuto nemaloniai, mat prie gretimo stalelio sėdėjo šeima, kuri jai priminė buvusią Dori šeimą. Tuos netikrus tėvus žiobarus, kurie mergaitę augino trylika metų, o paskui pametė lyg skudurą.
Tamsiaplaukės nuotaika subjuro. Alanas tai pastebėjo. Jie ėmė kalbėtis. Galiausiai šešiolikmetei pasidarė taip sunku, kad ji pašoko nuo minkštos sofutės. Stengėsi valdytis.
- Buvo nuostabi diena, - kuo ramiau tarė. - Bet man reikia pabūti vienai. Man reikia pamąstyti. Aš noriu eiti. Viena. Susitiksim rytoj, gerai?
Vaiknamis buvo netoli. Mendel tikėjosi, kad Alanas neims spyriotis ir išleis Dori vieną.
- Parašysiu tau per rašiūną, kai grįšiu, - ji pakštelėjo vaikinui į lūpas ir išėjo iš kavinukės.
Išėjusi į lauką ir atsirėmusi į sieną minutėlę gaudė šaltą vakaro orą. Buvo apie devintą valandą. Akyse susikaupė ašaros. Kuo toliau, tuo labiau tas šeimos reikalas jai atrodė svarbus. Nors ji galvojo, kad turėtų būti atvirkščiai. Juk kitais metais jau bus pilnametė. Tačiau jei esant keturiolikos ir penkiolikos metų apie tėvus, visus, tikrus ar netikrus, mergina mąstė žymiai mažiau.
Ji pažadėjo Alanui, kad daugiau taip nedarys. Kad nesipjaustys rankų. Na, tiksliau - rankos. Bet dabar vėl pajuto tam didelį norą.
Tačiau norą turėjo ir kitą. Jau kurį laiką bręstantį mintyse. Ji norėjo tiesiog įsiveržti į tų žiobarų namus ir paklausti: kodel? Dabar, pasakė ji sau mintyse. Ir pasileido bėgti.
Šią akimirką ji bėgo pro šventiškai papuoštą Trafalgaro aikštę. Ir tada pamatė juos. Tuos, kurių namus dabar ir norėjo pasiekti. Šitiek laiko praleidžiu Londone, bet nei karto jų nesutikau. O dabar... kaip tyčia! Gal tai likimas, sustojusi ir prikandusi lūpą pagalvojo Dori.
Tačiau jiedu, netikri paauglės tėvai žiobarai, tie, kurie jos išsižadėjo, nebuvo vieni. Šalia jų eglute grožėjosi mergaitė, kuriai buvo šešeri, gal septyneri metai.
Mendel piktai prisimerkė. Tvirtu žingsniu priėjo prie iš šalies dailiai atrodančios šeimos.
- Tai ką, dabar žaidžiat su kita mergaite? - griežtai paklausė ji. - O kas bus, jei paaiškės, kad ir ji neva nenormali? Ją irgi iškeisit į kitą?
- Dori... - prabilo buvęs tėtis.
O netikra mamelė, ta, kuriai Mendel jautė didelę neapykantą, žiūrėjo pasimetusiu žvilgsniu. Į juos atkreipė dėmesį ir kiti žmonės, mat matėsi, jog paauglė priėjo ne itin draugiškai nusiteikusi.
- Gal galime paeiti kur tolėliau? - paklausė žiobariūkštis vyras.
- O, žinoma, - ironiškai atsakė Dori, tačiau netrukus jie visi išties atsitraukė kiek nuošaliau. - Tai kaip, smagu žaisti žaidimus kitų gyvenimais? - paklausė žiūrėdama tai į su jais buvusią mergaitę, tai į juos.
- Mes nežinojome! Būčiau žinojusi, būčiau nesivaikinusi. Tu mums tiesiog netikai, mes ne...
- Užsičiaupk! - pertraukė Dori savo netikrą buvusią mamą. - Užsičiaupk! - pakartojo. - Arba tave nudėsiu! - ji išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę ir priglaudė moteriai prie kaklo.
Žmonės ir vėl į juos sužiuro. Kai kurie juokėsi, na, kaip gi jiems turėjo atrodyti, kai vienas žmogus kitam grasino pagaliuku? Mergaitė atrodė išsigandusi, o tėtis bandė viską glaistyti.
- Dori, prašau, nusiramink. Mes galime normaliai, civilizuotai pasikalbėti. Nuleisk tą... įrankį, - prašė.
- Ak, dabar jau galime?! - metė žvilgsnį į neva tėvą, tačiau burtų lazdelės nuo Rubėjos nenuleido. - O tada, kai mane pametėte, civilizuotai pasikalbėti negalėjote?! Ištrenkėte kaip nereikalingą šiukšlę... - Mendel balse girdėjosi panieka.

[Alanas Senkleris]

Aikštė tiesiog atspindėjo kalėdišką nuotaiką. Buvo išpuošta, be to stovėjo eglutė.
Jie visą dieną leido kartu. Kaip ir didžiumą atostogų dienų. Kartais vaikščiodavo mieste, kaip dabar. Kartais nuvykdavo pas jį į namus ar dar kur nors. Buvo smagu.
Galiausiai abu užėjo į kavinukę. Norėjosi sušilti ir kažką suvalgyti. Alanui patiko būti tarp džiugiai nusiteikusių žmonių. Bet viskas taip greitai pasikeitė. Kažkas nutiko. Ir vaikinas aiškiai tai pastebėjo. Kažkas nuliūdino Dori. Jie dar kiek pasikalbėjo ir tada ji pakilo eiti.
- Iki. Gerai. Būtinai parašyk kai grįši. - Pasakė. Norėjo žinoma eiti kartu ir palydėti ją į vaikų namus. Bet nutarė kitaip elgtis. Juk ji aiškiai norėjo pabūti viena. O Alanas nenorėjo lįsti jai per daug į akis, kai ji to netroško. Perdėtas rūpestis neatneštų nieko gero.
Merginai išėjus pasidarė kažkaip neramu. Galvon pradėjo lįsti mintys apie tą dieną kambaryje iki pareikalavimo. O juk Dori išėjo iš čia tikrai prastai nusiteikusi. Vaikinas atsistojo ir irgi paliko tą kavinę. Pradėjo grūstis per žmonių minią.
Jis išties greitai pastebėjo Dori. Kuri šaukė ant kažkokių žmonių. Į juos visus dėbsojo praeivei. Alanas įsimaišė tarp jų. Girdėjo ką šaukė Dori. O tada pamatė, kad išsitraukė burtų lazdelę. Įsitempė. Pasiruošė jei kas šokti tarp jų ir išskirti. Tai čia tie jos įtėviai. Jis suprato tai iš merginos žodžių. Pajuto, kaip pamažu kyla pyktis. Tai čia tie žmonės, dėl kurių ji pjaustėsi rankas. O kas ta mergaitė šalia jų? Alanas staiga panoro irgi išsitraukti lazdelę ir žiebti kokį užkeikimą į tuos du. Bet to žinoma nepadarė.
Kol kas išvis nesikišo. Nors buvo pasiruošęs bet kada tai padaryti.
Alanas stovėjo ir žvelgė į juos. Galvojo apie tai kaip galima auginti dukterį trylika metų, o paskui išgrūsti iš namų. Koks skirtumas, kad ji nebuvo tikra jų dukra. Juk vis tiek matė kaip ji auga, žaidė kartu. Kalbėjosi, ką nors planavo ir še tau. Jis pirmą kartą panoro pažeminti kitus žmones. Norėjo, kad jie pajustų ką tai reiškia. Ir net žinojo kaip tą galima padaryti. Meno, kaip bendrauti su žiobarais, kad jie pasijustų žemiau žemės išmoko iš kai kurių savo šeimos narių. Žinoma, kad jam nerūpėjo tai, jog tie žmonės ne burtininkai. Bet tiesiog norėjo, kad jie pajustų ką reiškia supratimas, kad esi nulis. Niekam nereikalingas, nevertingas žmogus. Taip negerai, reikėtų tiesiog įsikišti ir pabandyti prikalbėti Dori palikti juos ramybėje. Tu negali elgtis su tais žmonėmis kažkaip blogai. Bandė prasiveržti sąžinės balsas. bet Alanas neketino jo klausytis.

[Dori Mendel]

- Dori, tikrai nebuvo taip, pamanėme, kad tau bus lengviau išsiskirti greitai, be cere...
- Nemeluok man! - tamsiaplaukė nutraukė žiobarės žodžius. - Nuo pat pirmo kurso buvai šalta, tau čia be ceremonijų?! Esi šlykšti ir nusmurgusi klaida, - ir mergina trenkė Rubėjai delnu per veidą.
Lazdelės vis tiek nenuleido, tačiau neketino kerėti. Tiesiog norėjo, kad jie bijotų. Ypač ji. Prisiminė tą svarstymą Magijos Ministerijoje, kaip mylimoji motužėlė liudijo prieš mergaitę.
Į Rubėją Dori žiūrėjo tiesiog su pasišlykštėjimu. Tik dabar suprato, kaip iš tikrųjų šitos moters nekenčia. Atrodė, kad galėtų imti ir užmušti ją čia ir dabar.
Moteris atrodė suglumusi ir išsigandusi. Kai buvusi netikra dukra trenkė jai per veidą, ši tik aiktelėjo ir prilietė sau skruostą. Kevinas jau nieko nesakė, tik ramino naująją savo dukrą, kuri buvo pradėjusi verkti.
Žmonės ėmė spiestis ratu aplink spektaklį. Tai paauglei labai nepatiko. Net jeigu ji ir nenaudojo kerų, vis tiek buvo išsitraukusi burtų lazdelę. Galiausiai, kas nors galėjo tiesiog iškviesti paprasčiausią žiobarų policiją.
- Ko čia spoksot! Užsiimkit savais reikalais! - sušuko į minią Dori. - Einat paskui, - tada tyliai tarė šeimynėlei. - Arba už savo veiksmus neatsakau, - ir vėl pagrasino lazdele.
Netrukus jie visi keturi atsidūrė išties atokioje Trafalgaro aikštės vietoje, visai jos pakraštyje, už kažkokio pastato kampo. Čia akių praktiškai nebuvo, nebesigirdėjo šurmulio. Žmonės, matę visą dramą, regis, ėmė skirstytis kas sau.
- Neverk, snargle tu! - suriko Dori ant mergaitės, kuri jau ėmė ją erzinti. - Ir tave jie paliks! Šitie pašlemėkai, nei vienas iš jų nevertas nei mamos, nei tėčio vardo!
- Liaukis, Dori, prašau, - ir vėl pradėjo Kevinas.
- Neaiškink, ką man daryti! - atrėžė šešiolikmetė ir pastūmė vyrą. - Neturi tokios teisės!
- Tu visada tokia buvai, - ir vėl prašneko Rubėja, bet šį kartą labai nedrąsiai. - Kaip mes galėjome su tavimi gyventi, mes bi...
- Tai jūs mane tokia ir pavertėt! - ir vėl ją pertraukė Dori. - Kada aš tokia tapau?! Kada aš tokia tapau, po velnių?! Kai ėmei mane engti! Sužinojusi, kad esu ragana!
Ir Dori nesusilaikė - puolė Rubėjai į atlapus. Bandė rauti jai plaukus, trankyti kumščiais, spardyti. Žinoma, beveik iškart pasijautė sutramdyta, Kevinas patraukė Dori nuo jos. O mergaitė klykė. Burtų lazdelė jau buvo nežinia kur nukritusi.
- Tu negali turėti vaikų, ar ne? - tankiai alsuodama kalbėjo Dori. - Tu negali, o ne Kevinas, juk taip? Nes jeigu taip, tai žinai, kodėl taip yra? Todėl, kad tu esi neverta būti mama. Tu niekada nebūsi mama, tu esi... - ir šešiolikmetė ėmė bjauriai keiktis.
- Prašau, palik mus ramybėje... - pasigirdo jau tarsi iškankintas tos šlykštynės balsas, ji verkė, o tai buvo tarsi palaiminga melodija Dori ausims.