0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #60 Prieš 3 metus »
Einant gobelenų koridoriumi, žingsniai neaidėdavo ant akmeninių grindų. Visą garsą sugerdavo ant sienų kabantys, na, gobelenai. Prašmatnūs kilimai, Vincento galva. Čia taip pat buvo truputį pernelyg tamsu, ir prieblanda nebuvo jauki. Nei neaidi tuštuma, nei magiškų mūšių scenos nebuvo jaukios. Ir vis dėl to, kai dėl neaiškių priežasčių kaip pašėlęs leki į Varno Nago bokštą, trumpinti kelią per gobelenų koridorių yra labai protingas ir logiškas sprendimas. Net jeigu jis nejaukiai tylus.
Vincentas gal ir nebėgo, jis labai greitai ėjo, taip, kad apsiaustas plėvesavo į visas puses, o iš kišenės kėsinosi iškristi keletas vertingų (arba nelabai) dalykėlių. Plaukai plaikstėsi aplink galvą kaip vėjelio kedenama šukuosena iš L'oreal reklamos. Nesvarbu, kad Vincentas nematęs žiobariškų šampūnų reklamų. Visai ne tame esmė.
Varniukas pasuko už kampo truputį per staigiai, ranka perbraukė tamsią ir sunkią užuolaidą, o ši, pasirodo, buvo truputį magiška, ir ne itin patenkinta ramybės drumstymu. Vincento koja įsipainiojo drobėje ir jis neceremoningai tėkštelėjo ant žemės. O tėkštelėti ant akmeninių grindų nėra labai minkšta. Varniukas suriko, ir jo šauksmą arba sugėrė tie nelemti gobelenai, arba ne. Čia priklauso tik nuo jų magiško geranoriškumo.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #61 Prieš 3 metus »
Kažkas suriko. Pirmakursė pasižiūrėjo į grindis, o ten buvo nukritęs kažkoks mokinys. Mergaitė visuomet atpažindavo burtininką iš aprangos, veido bruožų ir taip suprasdavo ar tai geras burtininkas ar blogas. Šis mokinys buvo iš tiesų labai keistas, bet bent ji jau nebesijautė vieniša.
- Kas jums yra? Jus gal nemokate ant kojų išstovėt? Ir išvis kas tu toks? Jeigu lysi prie mano feneko, aš tau nežinau ką padarysiu. - Piktokai prakalbo mergaitė.
Bet ji dar nebuvo iki tokio lygio jog nepadėtų žmonėms burtininkams atsikelti, tad padavė ranką ir padėjo atsistoti.
- Be to aš esu Kristina Granger, pirmakursė, iš tiesų tai tavęs niekad ne esu mačiusi Hogvartse, ai nu, bet iš tavo elgesio galiu pasakyti, kad mažai kas tave matė Hogvartse, ir išvis ko tau prireikė trečiame aukšte?
Nu gi koks man skirtumas, kodėl aš tokiu kvailų klausimų klausiu, ahh eilinį kartą pasirodžiau žiopla, ir kodėl pas jį tokie ilgi plaukai? Nu siaubas, visai tie vaikinai nukvako, dar tuoj su kasytėmis pradės vaikščiot..



*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #62 Prieš 3 metus »
Magiškas gobelenų geranoriškumas neapsireiškė, ir Vincento riksmų kilimai ant sienos nesugėrė. Aišku, kad nesugėrė, prie jo tuoj pat prisistatė kažin kokia maža mergaitė, grifiukė, kaip matėsi iš uniformos. Vis dar išsipleikęs ant grindų, trečiakursis akimirką spoksojo į ją, beriančią klausimų ir grasinimų virtinę. Pastebėjo ir į šuniuką panašų gyvūnėlį jos rankose. Nieko nuostabaus, į mokyklą visi prisiveža magiškų gyvūnų.
Jos ištiesta ranka kažkaip įtartinai nederėjo su kamantinėjimu, tačiau Vincentas netroško dar kurį laiką voliotis ant grindų, ir pačiupęs mergaitės delniuką, atsistojo. Apsiausto rankovė bekrentant kažkaip keistais susipynė, ir ją atpainiodamas Vincas akimirką stabtelėjo. Norėjo jau eiti, praslinkti pro tą grifiukę su jos gyvūnėliu, juk jis taip skubėjo, tačiau nesusilaikė pats jos neužkabinęs. Klausinėjimai nervino.
- Koks tau skirtumas? - piktokai paklausę ir nužvelgė Kristiną nuo galvos iki kojų. Maža ir įkyri, kaip visi pirmakursiai. Grifė. Nagi, Vincentas neturėjo nieko prieš kitus koledžus, paprasčiausiai nebuvo su jais labai susidūręs. - Ką pati čia darai, lauki, kol kas nors praeis ir galėsi iškamantinėti?
Varniukui jos atsakymas, tiesą pasakius, nebuvo labai įdomus, be to, apsiausto rankovę jis jau atpainiojo. Buvo bežengiąs žingsnį aplink mergaičiukę, tačiau delnu kišenėj neužčiuopęs lazdelės, apsisuko ir nužvelgė grindis. Galbūt ji iškrito ir nuriedėjo per jo lemtingą skrydį link grindų?
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #63 Prieš 3 metus »
- Ką tu čia nusišneki? - Piktokai rėžė mokinė.
Mergaitė žiūrėjo į berniuką ir stebėjosi koks jis keistas. Ji padėjo savo feneką ant tos pačios palangės ir nuėjo paskui jį.
- Tu įdomus. - Draugiškai tarė Kristina.
Galbūt jis ją ir erzino kažkiek, bet ir nebuvo visiškas nuoboda. Mergaičiukė stebėjo jo gražius, ilgokus plaukus ir svarstė į ką jis jai priminė.
- Tu man primeni į Trindželą, jis buvo su tokiais plaukais kaip ir tavo ir turėjo puikų humoro jausmą, o tu šios savybės neturi, todėl sakau tau, nebūtum toks piktas, būtum nuostabus mokinys ir ar tau nekeista jog mes susitikom prie kažkokių gobelenų kilimų ir dar trečiame aukšte, jei jau susitikome, tai kodėl mes pykstamės ir mėtomės piktais žvilgsniais?
Tiek daug pakalbėjusi, pasijautė nebejaukiai, nes tik kai baigė kalbėti, pajuto kokią nesąmonę ji pasakė. Tikiuosi jog protingai pasakiau..



*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #64 Prieš 3 metus »
Lazdelės niekur ant grindų nesimatė ir vargšas sutrikęs, susinervinęs, susierzinęs ir į Varno nago bokštą vis dar labai skubantis Vincentas mintyse pats su savimi apsimainė negražiais žodžiais. Būtų mestelėjęs ir į aną grifiukę, kuri vis dar kažką tauškė jam už nugaros, kažką neaiškaus ir nemielo. Būtų, tačiau jo mama jį ne taip išauklėjo. Be to, prarasti kantrybę fėjų pasakų į galvą prisikišusiam trečiakursiui buvo nebūdinga, bet žinot, paauglystė ir /kūno pokyčiai, kuriuos gali būti sudėtinga priimti/. Vincentas labai regimai susinervino neberasdamas lazdelės po savo lemtingo skrydžio į grindis.
O dar Kristina, tiesiai į jo jautrias ausis negalinti apsispręsti, ar ji susierzinusi, ar draugiška, ar įkyriai pozityvi. Galiausiai Vincas akimirką pasidavė lazdelės paieškose ir atsisuko į ją, nužvelgė veidą truputį paklaikusiu žvilgsniu.
- Nežinau jokio Trindželo, - tarė, susikišo palaidas sruogas už ausų. Migdolinės akys truputį sudrėko dėl keistų priežasčių. - Aš kai kur turiu būti, o dabar dar lazdelė dingo, tai gal galėtum, žinai, - neaiškiai pamojavo delnu. - Patylėti?
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #65 Prieš 3 metus »
Už šį žodį, kurį pasakė tas varno nago mokinys, grifų gūžtos antrakursė sutriko.
- P.. patylėti? Kaip tu kalbi su princese! Mano tėvas karalius, žinojai šitą?
Christina išsitraukė savo lazdelę ir sušuko:
- Nunkanto!
Iš lazdelės pradėjo eiti rūkas per kurį net nebesimatė to berniuko.
- Kitą kartą gal atsiminsi, kad aš princesė, beje, ta tas tavo šakalys, kurią vadini lazdele, tai lazdelė pas mano feneką, gal labai neiškandžiojo. - Be energijos, sakė ji.
Per šį baisų rūką Christina nubėgo prie savo feneko ir paėmė tą jo lazdelę.
- Imk, tik dabar turėsi klauptis man ir atsiprašinėti, supratai? - Griežtai tarė grifė.
Mergaitė stovėjo prieš jį ir laukė kol jis klaupsis ir atsiprašinės, nes grifiukė nemėgo kai jai kažkas vadovauja. Taip pat, ji atsisėdo šalia savojo feneko ir paglostė jos švelnias, purias ausytes. Ech.. kokie čia visi nemandagūs, nei tvarkos nei ko, išvis kaip tai įmanoma elgtis su princese? Visiškai sąžinės nebeturi.. ajajai



*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #66 Prieš 3 metus »
Vincentas nusijuokė desperatišku, neviltimi ir nepakantumu absurdui persmelktu juoku. Šita mergiotė vadina save kažkokia princese, o jo lazdelė, jo mieliausias įrankis, didaus kanadiečio lazdelių meistro kūrinys, kažkokio neaiškaus padaro dantyse. Pasaulio pabaiga, ne kitaip. Jis vis dar skubėjo, jo širdis vis dar skubėjo į Varno nago bokštą, tačiau smegenys jau ėmė susiprasti, kad laiku ten nueiti niekaip nepavyks. O dar kažkoks rūkas. Velniai rautų, mintyse nusikeikė Vincentas, tada dar nusikeikė garsiai ir užsidengė delnais veidą. Dėl keistų priežasčių sudrėkusios akys išrideno dvi ašaras ant skruostų. Šiandien ryškiai žvaigždės kaip nors ne taip pasisukę.
Varniukas įkvėpė, tariamai pasiraitojo plačias ir visur įsipainiojančias apsiausto rankoves ir žengė į rūką, tiesiai ten, kur numanė esant Kristiną. Štai ir jos siluetas, neaiškus, tūnantis žemai. Ar ji sėdi ant grindų? Vincentas ryžtingai prižirgliojo prie jos, ir ištiesęs rankas, taikėsi sugriebti ją už pečių ar plaukų, ar nesvarbu, ko, tol, kol ši nespėjo pasitraukti į šalį.
- Atiduok mano lazdelę, - piktai išrėžė susinervinusiu balsu.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #67 Prieš 3 metus »
Buvo per daug nemalonu ir nejauku čia būti. Ypatingai prie kažkokio berniuko kuris net neklausė princesės. Mergaitė jautėsi pažeminta. Nors ir norėjo ramiai pabūti ir pažaisti su feneku, ramybės nebuvo.
- Kodėl turėčiau?- Šaltu tonu atsakė mokinė.
Garbanotų plaukų šeimininkė metė lazdelę ant grindų ir užsimetusi rankinę, pasiėmė savo feneką.
- Prie jos, tu niekada nelysk.
Griežtai tarusi mergaitė, paglostė Mailą ir davė jai kelis skanėstus. Maila buvo Christinos turtas, tai buvo vienintelė brangenybė kuri rūpėjo jai ir kurią be galo mylėjo. Princesė būtų mielai spyrusi tam berniokui, tačiau kiek prisibijojo. Iš rankinės pasiėmė savo vyšninį lūpdažį, pasidažė ir užsidėjo savo rožinį megztuką, kadangi buvo šiek tiek šalta. Christina pradėjo drebėti, ne iš šio ne iš to, jog mergaitė svėrė pernelyg mažai, tą žinojo, tačiau, drebuliai įvykdavo vos ne kasdien. Akys vos galėjo sumirksėti, šaltis kratė. Mokinė krito ant Vincento kojų ir stipriai susižeidė galvą. Akys užsimerkė. Galvoje buvo visokios vizijos. Po kelių minučių, akys pradėjo merktis, o galvą mažiau skaudėjo. A...A...A.. PALA KĄ? Princesė nugriuvo? O Jeronimai, pamatytų mane tokią nugriuvusią pilyje, aš nežinau ką man padarytų.. Vis dar nukritusi Christina, negalėjo atsistoti.
 



*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #68 Prieš 2 metus »
Išgirdęs tylų lazdelės klaktelėjimą ant grindų, Vincentas ilgai nedvejojo. Pritūpęs pagraibė aplinkui, o ir mistiškajam rūkui išsisklaidžius, pastebėjo savo mielą pagalėlį prie pat bato nosies. Didis džiaugsmas užplūdo varniuko krūtinę, pykčio ašaros ant skruostų nudžiuvo.
Jis baisingai pavėlavo į savo svarbų reikalą Varno nago bokšte, bet ak, nieko kito jau ir nepadarysi.
Mintyse berniukui toptelėjo, kad ana mergiotė gal kokia fėja ar naujas Hogvartso poltergeistas, kaip Akilanda krečiantis mokiniams šunybes. Vincentas nenustebtų, jeigu tai pasirodytų esą tiesa.
Susikišęs lazdelę į kišenę, jis pasiruošė žingsniuoti lauk iš gobelenų koridoriaus, tačiau tiesiai prie kojų šlumštelėjo ana mergiotė. Berniukas nebuvo beširdis, tačiau aną kartą jam jau visko buvo per akis. Nė nežvilgtelėjęs antrą kartą, varniukas pasikėlė apsiausto skvernus ir perlipo per sukniubusią grifę. Kas nors ją čia tikrai suras, pagalvojo beširdiškai. Vos po sekundės jis pasuko už kampo, ir gobelenų koridoriuje varniuko nebeliko nei kvapo.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #69 Prieš 2 metus »
Dori buvo kone tikra, kad yra jau gerai išnaršiusi Hogvartso pilį. Vis tik jau buvo treti metai, kai tamsiaplaukė čia mokėsi ir ji išties jautėsi žinanti didžiąją dalį mokyklos paslapčių. Ak, kaip trylikmetė klydo! Kone už kiekvieno kampo slypėjo neatrasti, nematyti dalykai.
Eidama trečio aukšto koridoriumi klastuolė sukluso. Žvilgtelėjusi į dešinę pamatė kažkokį siaurą praėjimą. Atsargiai įkišo snapą. Pasijuto kaip kokioje tai užuolaidų parduotuvėje, tačiau ne šiuolaikiškoje, ne modernioje, o senoje ir kupinoje paslapčių. Čia buvo apstu sukabintų gobelenų. Vieni jau buvo visai sudvisę ir sukapoti kandžių, kiti dar pakenčiamos būklės, bet visi alsavo kažkokia keistuma. Visame koridoriuje jautėsi medžiagos ir senienų kvapas, o vaizdas buvo lyg labirinte. Kiek paėjėjusi į priekį ir atsigręžusi atgal Dori jau nebematė išėjimo iš šio koridoriaus. Jausmas buvo labai įdomus, tačiau ir šiek tiek bauginantis. Buvo kažkas panašaus į apsilankymą bibliotekos senų knygų skyriuje. Iš kai kurių gobelenų sklido slopūs garsai; iš kitų - šiluma arba šaltis. Dėl Merlino barzdos, tikriausiai kiekvienas šitas gobelenas turėjo atskirą savo istoriją. Ir kaip Dori anksčiau neužtiko šitos įdomios vietos?
Staiga mergaitė išgirdo žingsnius ir sugniaužė rankoje burtų lazdelę.

*

medeina11

Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #70 Prieš 2 metus »
Glorią ištisą vasarą laukė kol galės grįžti į Hogvartsą ir bent trumpam laikui pamiršti globėjus ir niūrųjį Londoną. Bei kai ji grįžo į savo svajonių apipintą vietą mergaitę aplankė nesėkmės. Ir šios nesėkmės prasidėjo dar traukinių stotyje kur atsitrenkė į kažkokį žiobarą ir taip vos nepavėlavo į traukinį. Paskui pirmosiose pamokose pamiršo atsinešti kelis vadovėlius ir taip buvo smarkiai apšaukta. Ir dar be to varno nago bendrajame kambaryje keli pirmakursiai netyčia rašalu aptaškė beveik visas dvylikametės knygas. Dėl šių visų įvykių garbanė jautėsi be galo blogai, jautė nusivylimą, gėda, liūdesį ir pyktį. Pyktį ant profesorių, ant tų kvailių pirmakursė, ant tos niekam tikusios dienos ir ant savęs. Jausdama tokias emocijas varniukė nuleidusi galvą ėjo painiais Hogvartso koridoriais norėdama kažkur išmesti tas blogas emocijas. Ir pasijusti bent kiek geriau. Jaunoji Mechel buvo nuleidusi galvą ir nemažai galvojo dėl to ji visai nepastebėjo kur nuklydo ir tik pastebėjusi gobelenus susiprato, kad kažkur nuklydo. Šiek tiek atidžiau pastebėjusi kambarį rudaplaukė pamatė dar daugiau senovinių gobelenų, bet taip pamatė žmogų kurio mažiausiai norėjo pamatyti. Dori. O dar vieną nesėkmė. Liūdnai pagalvojo antrakursė ir jau norėjo dingti iš to kambario, bet pastebėjo lazdelę ir dėl to ramiu, bet liūdnu balsu ji prakalbo:
- Aš šiandien ne kokios nuotaikos, ir jeigu tu nori kovos ieškok jos kitur.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #71 Prieš 2 metus »
Išlindusi iš už kampo Dori atsikvėpė. Tai nebuvo kokia nors gobelelinė pabaisa. Prieš akis stovėjo Gloria, mergaitė, su kuria praeitais metais Mendel skrido testraliu ir atliko areštą pas magijos istorijos profesorę. Mergaitė, su kuria taip pat praeitais metais tamsiaplaukė apsipyko žiobarotyros pamokoje. Dori su ja buvo pakankamai bjauri. Bandė suversti kaltę jai vienai dėl nuotykio su testraliu ir nuskriausti, kai vaikai čiuožinėjo per pamoką ant ledo. Be to, trylikmetei buvo gėda prisiminti, kaip vaikiškai ji elgėsi arešto metu. Kokia gėda! Nežinau, kas man tada buvo užėję... Nenuostabu, kad išvydusi klastuolę Gloria nenudžiugo.
- Ne, - atsakė Dori. - Kovos nenoriu, - susipakavo lazdelę. - Nežinojau, kad tai tu... todėl ir buvau pasiruošusi lazdelę.
Kodėl tu teisiniesi?!
- Bet... Ei! Aš pirma atradau šią vietą, - susiraukė. - Tad jeigu net ir norėčiau kovos, o tu nenorėtum, tu turėtum eiti iš čia, o ne aš, - sukryžiavo rankas.
Kiek Mendel atsiminė varniukę, ji nebuvo iš linksmuolių, tačiau šiandien atrodė ypatingai liūdna. Trečiakursė įdėmiau pažvelgė į ją ir jau švelnesniu balsu paklausė:
- Ar kažkas atsitiko?
Garbanė iš tiesų buvo it žemes pardavusi.
- Einam, pasivaikščiosim po šitą... e... labirintą? Nežinau, kas čia per vieta, - gūžtelėjo pečiais pradėjusi eiti. - Kaip tau praėjo vasara?

*

medeina11

Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #72 Prieš 2 metus »
Bet jeigu Dori būtų pradėjusi kovą Glorią tikriausiai nebūtų labai pikta gal net laimingą, nes galėtų išreikšti savo blogas emocijas.Bet deja kartais net ne patys geriausi norai neišsipildo. Na bent jau negausiu traumų ir nebūsiu nubausta. Bet keista, kad Dori nepradėjo kovos ji man atrodo per rami. Galvojo mergaitė išgirdusi Dori atsakymą. Garbanės mąstymus nutraukė Dori gan bjaurūs žodžiai ir į juos gan tvirtai, bet tuo pačiu nemalonei atsakė.
- Čia ne tavo nuosavybė ,-  išgirdusi kitus juodaplaukės žodžius vėl prabilo tik jau daug tyliau ir ramiau nei ne taip tvirtai, - nieko neatsitiko. Ir galim pasivaikšćioti, bet jeigu kažką sumanysi blogo gero nelauk. O vasarą praėjo ,-  jaunoji Mechel nelabai žinojo kaip atsakyti į šį klausimą, nes nenorėjo Dori nieko pasakoti ypač kai ją vis dar visai nepasitikėjo, bet vis dėl to nusprendė kalbėti,- na pusėtinai, o kaip tavo.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #73 Prieš 2 metus »
- Tikriausiai mes abi turime lygiai tokią pačią teisę būti šiame koridoriuje, - taktiškai pasakė.
Mergaitės pradėjo eiti gilyn tarp gobelenų. Dabar jau ne tik sienos buvo jais nukabintos, bet ir grindys padengtos gobelenu. Čia buvo dar mažiau vietos ir dar labiau smirdėjo kažkokiomis senienomis, tačiau tuo pačiu darėsi vis įdomiau ir paslaptingiau.
- Nieko nesumanysiu, Gloria, - rimtai atsakė. - Nežinau, kas man tada buvo užėję, - gūžtelėjo pečiais prisiminusi vakarą miške ir savo elgesį magijos istorijos arešto metu. Na, ir žiobarotyrą. - Praeitais metais buvau velniškai bjauri. Gal ir šiais metais būsiu, - klastuoliškai sukikeno. - Bet ne su tavimi, nes tu nesi nevykėlė, kaip iš pradžių galvojau. Ir šiuo metu... na, man ne šunybės rūpi.
Regis, varniukė stengėsi išlikti budri ir klastuolei per daug nesipasakoti. Tai žinoma, pagalvojo Mendel, vis tik tu tiek prieš ją esi pridirbusi ir ji turbūt nežino, ko iš tavęs tikėtis.
- Pusėtinai? - perklausė. - O ką veikei? Laiką leidai namuose ar kažkur buvai ir išvykusi? O mano vasara... - atsiduso. - Na, pati suknisčiausia iš visų vasarų, kokias tik esu turėjusi. Beveik visą laiką basčiausi po Londoną ir vengiau būti namuose su savo tėvais žiobarais, o galiausiai kerais išsprogdinau televizorių. Praeitą savaitę mane svarstė Magijos Ministerija. Dėkui Merlinui, kad vis dar mokausi čia, Hogvartse, todėl tikrai gali jaustis saugesnė, nes šunybių krėsti bent jau kol kas nežadu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

medeina11

Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #74 Prieš 2 metus »
Gloria labai nustebo išgirdusi Dori atsakymą. Ji tikrai pasikeitė per vasarą. Pagalvojo varno nago mokinė ir tuomet išgirdo Dori klausimų į kurį ji iš pradžių nenorėjo atsakyti. Bet supratusi, ką juodaplaukė patyrė tą vasarą ir viską pasakiusi. Dvylikametė nusprendė, kad ji irgi gali tai padaryti. Dėl to ji prakalbo:
- Aš buvau namuose ir kartais Londone. Bet kaip ir tu slėpiausi, bet ne nuo tėvų, o nuo globėjų. Bet aš vis prisimindavo Hogvartsą ir man tai padėjo.
Viską pasakiusi garbanė pradėjo greičiau eiti ir atidžiau apžiūrėti gobelenus. Eidama ji pastebėjo vieną šiek tiek kitokį gobeleną. Jis buvo žalias ir dvigubai didesnis ir senesnis už kitus. Bei taip pat turėjo kažkokios germanų kalbos raidžių. Kuri buvo švedų. Anglė ją iš karto pažino, nes močiutė iki septynerių metų ją mokino švedų kalbos. Ir nors tai buvo gana senai ir per daug antrakursė šios kalbos nemokėjo, bet vistiek suprato porą aiškiausių sakinių:
Citata
Mirtis tai kelias į kitą pasaulį. Pavadinimu - Grandinės pasaulis
.
Prie jo čia grandinės ir mirtis ? Paklausė savęs varniukė ir su savo atradimais supažindino ir Dori:
- Dori paželk į tą gobeleną. Ten parašytą - mirtis tai kelias į pasaulį, kurio pavadinimas yra grandinės pasaulis. Ką manai ?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Gloria Mechel »