[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi iš savų minčių "pabudo" vos išgirdus balsą. Ne, tai nebuvo Avatija. Kažkokia varnanagė klausė klastuolės ape šunį arba katę. Nieko nesupratusi Kiy stebėjo naują pokalbio "draugę" bei Avatiją.
-Sveika,- tarstelėjo nedrąsiai ir ilgokai patylėjusi, Harley dar išgirdo klastuolės kalusimą,- ne! Nesakyk kur gyvena elfai. Jie vargšeliai ir labai triūsia per visą dieną, o ji nori juos išnaudoti kaip tarnus. Prašau kaip varnė varnės,- maldaujamomis akimis į naujokę pažvelgė Kiyomi. Nesulaukusi atsakymo, mergaitė pradėjo žingsniuoti išėjimo link.
-Supratau. Nežinai ką atsakyti,- nuliūdusi atsakė varnanagė. Laukdama koridoriaus aikštelėje pasirodančių laiptų, už Harlės akių užkliuvo neįprasto dydžio oranžinis katinas. Išsprogusiomis akimis, varnė pašaukė Avatiją ir kitą mergaitę,- matėt? Čia neseniai prabėgo didelis, pukuotas katinas.

[Starkas Erikas Ramsay]

 Iš nuostabos išsprogdinusi akis Avatija kurį laiką žiūrėjo į Kiyomi be žodžių. Po to nelabai draugišku, švelniai tariant, balsu, atkirto:
 - Čia kas tavo manymu nežino, ką atsakyti? Jei neklystu, čia tu beveik visą laiką šneki tą patį ir tą patį, vis apie tuos prakeiktus elfus. Net argumentų kitų negali sugalvoti, vien tik tai, kad jie vargšai ir tralialia. - nutilusi tik tiek, kad įkvėptų, varė savo tiradą toliau. - Manai, aš noriu, kad man jie padėtų? Ne, nes jie nėra žmonės. Tačiau čia nėra tarnų, tai aš kaip išmanau, taip ir sukuosi iš susiklosčiusios situacijos. - dar vienas įkvėpimas ir vėl greitakalbė - Jei tokia protinga esi, kaip kad jau manaisi, tai gal padėsi man rasti kitą išeitį? Gal tu - žodį "tu" Avatija ištarė su vos juntama panieka ir žymiai juntamesniu liūdesiu - nori padėti man šukuotis ir rengtis? - trys sekundės tylos. - Ne? Tai kas šįkart nežino, ką atsakyti?
 Paskutiniuosius žodžius Luelė ištarė su pykčiu. Greitai nusigręžė nuo Kiy, kad tik ši nepastebėtų jau norinčių plūsti į akis ašarų išdavikių.
 Nuėjo koridoriumi toliau. Koridorius buvo tamsus, net nepastebėjo, kaip užklydo į dar tolimesnį jo kampą. Negirdėjo nieko, išskyrus savo žingsnius. Pirmakursei sustojus ir jie nutilo, koridurius skendėjo šiurpiojo tyloje. Tyla buvo tokia gyli, kad turtuolė girdėjo savo širdies plakimą, girdėjo, kaip tvinksėjo ties smilkiniais esanti kraujagyslė. Priėjusi koridoriaus galą, vos neatsitrenkė į šaltą akmeninę sieną. Tik šioji buvo žymiai žemesnė už pagrindinį koridoriaus aukštį. Mergaitė suprato, priėjusi nišą pilies sienoje. Įslinko į ją ir susigūžė, susikūprino kaip įprastai. Atlošė galvą atgal ir palenkė ją truputį į šoną, šitokiu būdu priglausdama kone degantį skruostą prie ledinės sienos. Jai norėjosi verkti, bet žinojo, kad negali sau to leisti. Kiek save pamena, niekada nebuvo verkusi dėl to, kad jai skaudu. Jai niekada nesinorėdavo verkti. Isterijos būdavo vien dėl to, kad ji kažko norėdavo ir šitaip priversdavo kitus paklusti jos norams. Tačiau šis kartas buvo kitoks. Ji nenorėjo naujų žaislų, didesnio torto gabalėlio, geresnio telefono ar gražesnės suknelės.
 Ji tenorėjo būti suprasta.

[Skarletė Siuzana Vein]

Avatija buvo teisi. Kiy neturėjo ką atsakyti ir pasiteisinti. Ji nubėgo į koridoriaus galą ir visai palūžo. Akys sruvo sūriom ašarom, kaip jūros vanduo. Bėgo greitai it vampyras. Jų buvo tiek daug, kiek Ramiojo vandenyno. Bet varnanagė nenorėjo ir nedrįso prisipažinti, kad ji pralaimėjo, jai norėjosi neskaudžiai trenkti klastuolei už tai, kad pravirkdė. Kiy trūko šilumos, meilės, supratimo, pagalbos. Mergaitei suklupus ir nugarai atsirėmus į sieną, ji beviltiškai atsiduso ir nedrįso pažvelgti Luelės pusėn, nors ji buvo visai šalia, vos už keletos žingsnių. Avatija atrodė keistai, lyg verktų, lyg būtų įskaudintą ir nesuprasta. O tokia buvo ir Harlė.... Bet Kiy nebesuvaldė savęs ir prisislinko arčiau klastuolės:
-Atleisk,- tik tyliai pasakė ir galvą nusvėrė ant jos peties.

[Starkas Erikas Ramsay]

 Avatija girdėjo, kaip link jos atbėga kažkas, tačiau nekreipė dėmesio. Gal tai ta kita ieško savo prakeikto katino. Ji stengėsi apie nieką negalvoti, tačiau mintys pačios lindo į sprogstančią galvą, smilkiniai vis stipriau tvinksėjo, o ašaros pačios, be jos leidimo, ritosi iš akių ir sruvo įkaitintais skruostais; girdėjo, kaip jie garsiai nukrenta ant akmeninių grindų. Net nejuto, kad verkia - tik girdėjo. Jai pasidarė pikta, kad leido sau pravirkti, tėvai jai niekada neleido rodyti savo emocijų kitiems matant, nerodyti savo silpnumo, ašarų, skausmo. Prisiminusi tėvų draudimus, supyko dar labiau ir lyg pasipriešindama jų valiai, ėmė dar labiau verkti, vos kartais rankove nusišluostydama šlapius skruostus ir varvančią nosį.
 Baisiausiai nustebo išgirdusi Kiyomi balsą. Niekada nebūtų pagalvojus, kad ši nubėgs paskui ją, mat atrodė tikra kovotoja už savo teises, nė už ką nepasiduodanti savo nuomonės gynėja. Dar labiau ją nustulbino varnanagės galva, kuri kažkokiu būdu atsirado ant turtuolės peties. Iš nuostabos net pamiršo, kad pyksta, ypač, kad pykti ją privertė Kiy. Avatija kalbėti negalėjo, tik tyliai kūkčiojo. O ir ką būtų pasakiusi? Kad nėra už ką? Bet juk buvo. Kad atleidžia? Tas ir taip buvo suprantama, juk ji nenužudė nieko, jai negresė Azkabanas. Kad ji irgi atsiprašo? Gal ir reikėtų, bet šį kartą ji buvo teisi, buvo tuo tvirtai įsitikinusi. Negi ji kalta, kad ją taip auklėjo ištisus vienuolika metų? Per kelias savaites žmogus negali visiškai pasikeisti, kad ir kaip norėtų. Tam reikėtų žymiai daugiau laiko, kelių mėnesių, gal net metų.
 Nerasdama jokių žodžių, tiesiog priglaudė prie savęs varnę, koridorius sklendėjo tyloje, kurią pertraukė tik dviejų pirmakursių mergaičių kūkčiojimas ir negilus, neritmiškas alsavimas.

[Skarletė Siuzana Vein]

Pasisriūbaudama, Kiyomi glostė Avatijos ranką. Atrodė mergaitės ramiai čia būtų ir užmigusios, bet Harlė lyg nudeginta pašoko iš vietos, nes prisiminė turinti dar daugybę įvairių darbų. Varnanagei nebuvo lengva prakalbti po prieš kelias akimirkas vykusio "karo" dėl elfų išnaudojimo ir panašiai.
-Aš..š.. Avati..ija. Atlee...isk. Turiu jau eiti, gal kada susitiksim dar, ir tikiuosi kalbėsim visai kita tema,- pro ašaras šyptelėjo Kiy. Dar kartą apsikabinusi naują draugę, varnė ėjo iš koridoriaus galo į priekį, vis žvilgčiodama per savo petį. Pirmakursė taip pat nenustojo žiūrėti į tobulai gražius gobelenus, o pasiekus laiptų aikštelę, šoktelėjo ant kylančių laiptų. Laikydama rankose knygas ir visus kitus daiktus, Kiyomi prisiminė Avatiją ir jos akyse vėl susikaupė ašaros.

[Starkas Erikas Ramsay]

 Avatija tik linktelėjo atsisveikinimui. Nebuvo linkusi rodyti jausmų, tad dabar viduje tuo labiau pyko ant savęs, kam leido vos pažįstamai varnei pamatyti jos silpnumą. Šiai nuėjus tolyn, tamsiaplaukė nesureagavo, taip ir liko sedėti žemoje nišoje, koridoriaus gale, bent jau kurį laiką.
 Tikrai buvo pasiryžusi rasti tuos elfus, kad ir kur jie būtų. Tik gal kitą kartą pasielgs gudriau ir iš karto neišduos visų savo planų. Bet rasti juos privalo. Nesiruošia gi pati šukuotis ir daryti visus kitus darbus. Jai tas nepatiko, nebuvo pratusi būti savarankiška, o ir nelabai norėjo išmokti. Nesvarbu, ką sakė jos naujoji draugė, Avatija buvo įstikinusi, kad kol turės pinigų, tol turės tarnus, kurie viską darys už ją. O kadangi šeima buvo labai pasiturinti, tad neabejojo, jog ji tikrai turės pagalbininkus dar labai ilgą laiką.
 Kai pasidarė šalta, kad net jos šiltas megztinis nebegelbėjo, lėtai pakilo iš savo slėptuvės ir, kaip visada nuleidusi pečius, nutipeno link didžiosios salės, nes nuo visų tų nervų labai išalko.

[Rafaela Ginoble]

 Raudonplaukė lėtai slampinėjo mokyklos koridoriais, be tikslo ir be priežasties. Tiesiog, laisvą nuo pamokų dieną atsibudo, apsirengė ir net nepusryčiavusi išsliūkino iš Varno Nago bendrojo kambario tiesiog tam, kad pavaikščioti po pilį. Nesitikėjo nieko rasti ar sutikti. Žinojo, kad turi krūvą namų darbų, kuriuos reikia atlikti, tačiau jai tai buvo nė motais. Šiandien tikrai neturėjo nuotaikos tokiems žemiškiems dalykams kaip namų darbai.
 Pati nepastebėjo, kaip priėjo gobelenų koridorių. Labai retai čia lankydavosi, tad ir kabančių kilimų nebuvo mačiusi iš arti. Pakėlusi galvą aukštyn ėmė apžiūrinėti visus kūrinius iš eilės, prie kiekvieno sustodama vos kelioms sekundėms. Ilgesnei akimirkai jos žvilgsnis sustojo ties kilimu su namų elfu, tačiau ir šis neprikaustė jos ilgiau nei minutei. Ėjo toliau palei nukabintą sieną. Koridoriaus gale užtiko gana neilgą, tačiau labai platų kilimą su labai išblukusiomis spalvomis. Jos buvo tokios blankios, kad net nesimatė jame išaustos scenos ar ornamentų.
 - Lumos - išsiėmusi savo burtų lazdelę keturiolikmetė apšvietė koridorių, mat šioje jo dalyje buvo gana tamsu, nors nebuvo dar nė vidurdienio. Tačiau burtų lazdelės teikiama šviesa ne ką padėjo, kilimas vis dar buvo blankus.
 Strazdanė priėjo prie pat audinio, tačiau net ir tada tegalėjo įžvelgti silpnus pilkšvus scenos kontūrus. Mergytei pasirodė, jog kilimas išbluko tikrai ne pats, o buvo pasitelkta magija spalvų nuėmimui. Mat žibintų šviesos čia beveik nebuvo, ką ir bekalbėti apie saulės šviesą, taigi nebuvo jokio šviesos šaltinio, galinčio išblukinti spalvas.
 Staiga ketvirtakursei šovė į galvą mintis. Prisiminusi tranfigūracijos namų darbų užduotį, nusprendė ja pasinaudoti. Nauda dviguba - ir sužinos, kas yra pavaizduota audekle, ir atliks nors vieną užduotį iš begalės namų darbų.
 Pakėlusi lazdelę mostelėjo ja link sienos su kabančiu gobelenu, tvirtai ištardama burtažodį:
 - Colorius - jos balsas aidėjo koridoriuje, tačiau nieko nepasikeitė. Kilimas vis dar buvo balkšvas. Suraukusi antakius įsivaizdavo mintyse ryškaus kolorito audinį ir vėl pabandė pasinaudoti kerais. - Colorius
 Prieš jos akis iškilos gražus, ryškių spalvų vaizdas. Tačiau ryškios, gyvos spalvos nederėjo su žiauria scena ant gobeleno. Dar sykį pasinaudojusį Colorius kerais varnė patamsino audinį. Dabar jis buvo tamsių - mėlynų, pilkų, rudų, o daugiausia juodų - atspalvių. Toks niūrus koloritas puikiai atitiko patį audeklą, mat ant kilimo buvo pavaizduotos įvairios scenos iš Tamsių Laikų, kai pasaulį buvo užvaldęs Patys-Žinote-Kas. Paveikslai buvo žiaurūs, vien žiūrint į juos mergaitei pasidarė šalta, kūnu perbėgo šiurpuliukai. Pakraupusi nuo smurto ir skausmo perpildytų vaizdų, dar sykį mostelėjo lazdele:
 - Colorius - mintyse atkartojo tą, ką pamatė iš karto, blankų kilimą, kurio vaizdų neįmanoma buvo įžiūrėti.
 Gobelenas vėl tapo balkšvas, tačiau prieš akis mergaitė vis dar matė kraupias scenas. Pasišlykštėjimas nesutrukdė jos pilvui suurzgti, mat buvo nevalgius nuo pat vakaro. Pasišvietusi kelią atgal burtų lazdele, raudonplaukė nuėjo tolyn, link didžiosios salės.

[Charlotte Faun]

Hogvartso pilis beveik visiems gražiausia, įdomiausia ir jaukiausia atrodo dieną. Tada arba saulės zuikučiai džiugindami akis laksto po palyginus niūrokus pilies koridorius juos tarsi nušviesdami, suteikdami jiems krislelį džiaugsmo, arba tada, kai už lango pliaupia lietus, ir visi jaukiai įsitaisę prie spragsinčio židinio savo koledžo bendrajame kambaryje smagiai plepasi. Na, juk nieko keisto - mokiniams neleidžiama naktį klaidžioti po pilį. Ir, Charlottės manymu, tai tiesiog neteisinga, nes mokiniai negali pamatyti tikrojo pilies grožio ir jaukumo. Na, nenuneigsi, kad dieną pilis atrodo žavingai ir žaismingai, bet naktį ji tarsi persimaino ir atskleidžia kiek kitokias savo puses. Nors ir nebelieka žaismingumo, subtilus žavingumas lieka. Šviesa, tiesa, ne Saulės, o Mėnulio, užpildo visas pilies kerteles, taip tik sužadindama norą išeiti paslampinėti po pilį. Šiam norui neatsispyrė ir profesorė.
Štai kodėl ji, apsirengusi nedaug kūną pridengiančiais naktiniais, ant pečių užsimetusi tamsiai raudoną šilkinį apsiaustą, labai primenantį chalatą, siekiantį grindis, su pilku termosu pripildytu ramunėlių arbata rankoje dabar slampinėjo po pilį. Visur buvo ramu ramu, o toje pilies dalyje, kurioje kažkaip atsidūrė, nesigirdėjo net tylaus knarkimo, kuris paprastai girdėdavosi praeinant pro koledžų bendruosius kambarius arba mokytojų kabinetus. Keista, tikrai labai keista, nes paprastai net ir naktį pilis būdavo gana triukšminga, - na, tiek, kiek triukšmingas gali būti didžiulis pastatas, kuriame gyvena gal daugiau negu tūkstantis vaikų.
Ir staiga ji suprato, kodėl čia taip ramu. Ji atsidūrė itin keistame koridoriuje, kurio sienos buvo apkabinėtos įvairiausiais gobelenais, kurie, matyt, ir izoliavo visus pilies garsus. O ir šiaip, tikrai neatrodė, kad šioje pastato dalyje kas nors gyventų.
Gobelenai tikrai buvo gražūs, tačiau Charlottė vis tiek nesuprato, ką jie čia veikia ir kam jie reikalingi. Net ir blausiai apšviestame koridoriuje matėsi, kokie jie dulkėti, todėl greičiausiai buvo ilgą laiką nejudinti.
Tamsiaplaukė visada mėgo gražius dalykus, todėl ir dabar neatsispyrė pagundai pereiti per koridorių ir paspoksoti į visus gobelenus taip, tarsi jie būtų kokie muziejaus eksponatai, o ji - entuziazmu trykštanti turistė iš kokios kitos šalies, norinti visus juos apžiūrėti. Charlottė iš lėto plaukė koridoriumi ir apžiūrinėjo įvairiausiai išaustus gobelenus. Vienuose buvo pavaizduoti gamtos vaizdai, kituose žmonės, o kai kuriuose gobelenuose buvo tik keisti raštų deriniai. Bet keisčiausi gobelenai buvo tie, ant kurių buvo kas nors parašyta, ir tikriausiai, parašyta lotyniškai. Mergina šiek tiek suprato lotynų kalbą, nes jos kažkada mokėsi, tačiau sugebėjo perskaityti tik pavienius žodžius, išaustus ant gobelenų.
Ir toliau beeinant koridoriumi, kuris, pasirodo, buvo tikrai ilgas, jos dėmesį patraukė vienas, kiek mažesnis už visus kitus gobelenas. Jame buvo pavaizduota gamta, kažkoks miškas. Už vieno medžio laukė piktdžiugiškai išsišiepęs žmogus, už nugaros kažką laikantis, o miško takeliu linksmai besišnekučiuodamos žingsniavo dvi sesutės. Viena buvo keliais metais vyresnė už kitą. Charlottė nesuprato, kodėl būtent šis gobelenas ją taip patraukė. Ji tik spoksojo į niekuo neypatingą gobeleną, kol jai iš už ausies neišsprūdo garbanėlė, kuri šiek tiek užstojo visą vaizdą. Mergina pasistengė ją užkišti atgal, ir jai pavyko, tačiau netrukus pasirodė, kad taip padarė veltui - neklusni garbanėlė ir vėl atsidūrė ant jos veido ir trukdė žiūrėti į gobeleną. Pastaruoju metu dažnai taip nutikdavo, nes merginos plaukai, buvę tik šiek tiek garbanoti dabar virto labai, labai garbanotais, todėl beveik netilpo jai ant galvos. Ji pagalvojo, kad galbūt žiobariškas jos plaukų tiesintuvas kažkaip pats sugebėjo pakeisti savo paskirtį ir vietoj to, kad tiesintų jos plaukus, pradėjo juos tik dar labiau garbanoti. Juk čia Hogvartsas, viskas įmanoma.
Neklusnią garbanėlę palikusi ramybėje, šiaip ne taip ir vėl įsižiūrėjo į gobeleną. Didelei jos nuostabai, jis buvo pasikeitęs ir judėjo. Dabar piktdžiugiškas žmogus išlindo iš už medžio ir su peiliu, esančiu jo dešinėje rankoje, ėmė badyti vyresniąją sesę. Tyliai ištarusi ,,Fe" mergina išsigandusi greitai nuskuodė koridoriumi toliau.
Taip ji, pati nežinodama, ko ieško, koridoriumi pirmyn atgal vaikščiojo dar gana ilgai, iš lėto gurkšnodama ramunėlių arbatą. Atrodė, kad ji kažko laukė, bet paklausta nebūtų sugebėjusi atsakyti, ko. Staiga mergina pastebėjo didelę lango kertę ir nubėgo prie jos, tada atsisėdo taip, kad matytų vaizdą pro langą ir įsistebeilijo į tai, kas blausiai matėsi Mėnulio šviesoje.

[Brielle Siri Devers]

Paskutinį kartą Gabrielę Saljetę Divert matė klastuolės, kuri dabar jau turėtų būti baigusi mokyklą, akys. Prieš septynerius metus, tąjai mergaitei tada buvo trylika, dabar turėtų būti daili dvidešimties metų dama studijuojanti kokiam nors užsienio magiškąjame universitete paskutinius metus, galbūt svajojanti apie darbą Jungtinių Amerikos Valstijų magiškųjų paslaugų burtininkams įmonėje, o galbūt, atsižvelgiant į jos charakterį ir ryžtą, jau ir turi ten užsibukinusi vietą gana netoli vadovybės aukštumų, pasiruošusi būti kokia nors dailia karjeriste magiškojo transporto kūrimo vadove. Ta mergaitė, kurią Gabrielė prisiminė žingsniuodama tuščiu gobelenais nukabinėtu koridoriumi, buvo išties daili. Turėjo ilgus, storus ir žvilgančius rudus, labiau į raudonumą einančius plaukus, aristokratiškai šviesią odą bei kažkokį trylikametei nebūdingą valdingumą spinduliuojančias rudas akis. Taip, ji tikrai buvo daili, žodžiais be reikalo nesišvaistanti ir besiimanti visų įmanomų veiksmų tikslui pasiekti. Tą dieną, kai jos susipažino, Melodija bibliotekoje ieškojo kažin kokio mandro gėralo recepto savo paslaptingai užmigusiam ir į kažkokį mistinį sapnų pasaulį (kuris išties sudomino kartografę) nukeliavusiam broliui. Eliksyras turėjo jį saugiai ir be traumų pargrąžinti atgal į gyvųjų tarpą.
Tačiau, kad ir kaip būtų liūdna, kuo susitikimas baigėsi, dvidešimt septynerių moteris neprisiminė. O būtų buvę malonu susisiekti su tąja mergina, ar jos broliu, mat spanų pasaulis ją vis dar labai domino ir nebuvo daug tokių, kurie galėjo papsakoti šį bei tą iš jo sugrįžę - jiems dažniausiai būdavo drastiškai pažeistos smegenys, jei nesugebėdavo iš naujo prisitaikyti prie gyvenimo šičia.
Šiąnakt pilyje Gabrielė tęsė savo socializavimąsi po penkerių metų, praleistų užsidarius gerai vėdinamoje patalpoje, prigrūstoje senų ir naujų žemėlapių karštligiškai ieškant. Nelabai žinojo, kodėl būtent šiame koridoriuje, kodėl būtent Hogvartse, tačiau tegul būna. Neverta gilintis. Ji vilkėjo truputį dulkėtą, mylimiausią tamsiai mėlyną apsiaustą, neplauti, susiriebalavę ir susivėlę šviesūs plaukai buvo sukelti į kuodelį ant viršugalvio ir surišti batraiščiu. Veide ryškiai matėsi nuovargis, įdubę skruostai, sausa oda ir juodi ratilai po vis dar spindinčiomis akimis išdavė beprotišką jos gyvenimą. Batai buvo beveik nauji, dar girgždantys ir neišvaikščioti, tačiau dulkėti ir išėję iš mados prieš ketverius metus. Tada, kai kažkokia pažįstama juos atnešė tikėdamasi, kad šie sugundys moterį išeiti pasivaikščioti, jie buvo paskutinis mados klyksmas. Šiandien jie buvo pirmieji, pasitaikę akiratyje, kai Gabrielė desperatiškai veržėsi į dienos šviesą.
Tų batų geliamas garsas turėjo nuaidėti akmeniniu koridoriumi, tačiau jis susigėrė į gobelenus, dengiančius sienas, ir kartografės žingsniai buvo daugiau ar mažiau tylūs. Visai ne staiga ir gana iš toli ji pamatė ant palangės sėdinčią jauną merginą, garbanotais rudais plaukais, ši atrodė užsisvajojusi, spoksojo į mėnesieną. Ar bent jau taip atrodė Saljetei. gana garsiu kostelėjimu pranešusi apie savo egzistenciją, kad neišgąsdintų, ji priėjo šalimais ir šyptelėjo pernelyg tokiems susitikimams entuziastinga šypsena.
- Hm, labas..

[Charlotte Faun]

Visi, kas matė Charlottę, - nors greičiausiai niekas, nebent pilies vaiduokliai, ar bent jau ji leido sau taip manyti, - būtų pamanę, kad ji labai susidomėjusi stebeilija į Uždraustąjį mišką, kuris matėsi pro didžiulį langą, prie kurio sėdėjo (ar verčiau tupėjo). Keista, bet šis ją pastaruoju metu labai traukė, tačiau profesorė taip ir nenutaikydavo akimirkos ko nors pasiklausti, ar jai galima į tą mišką, ar ne. Nors tiesą sakant, tai kam klausti? Vienaip ar kitaip, juk niekas nesužinos, kad ten buvo. Tačiau vyresnioji Faun buvo pamišusi dėl taisyklių ir mėgo ne tik jas kurti, bet ir jų laikytis. Kiekvienas draudimas, kiekviena taisyklė ne ją nervindavo, o darydavo laiminga. Gal todėl ši ir neturėjo normalaus socialinio gyvenimo, - nors kaip jį turėsi, kai didžiąją dalį savo gyvenimėlio esi įkalinta tarp keturių (hm, gerai, gerai, jų yra daugiau, bet koks skirtumas, negi man eit ir dabar skaičiuot visas jas?) Hogvartso sienų, ir net kai atrodo, jog tikrai galėtum nuo jų pabėgti, vis tiek grįžti tikėdamasi, kad galbūt viskas bus geriau negu anksčiau. Ak, tokia jau buvo ta Charlottė. Ir nieko nepakeisi. Juk keistis taip pat sunku kaip mesti žalingus įpročius, tiesa?
Taigi. Tamsiaplaukė, regis, neatitraukė savo didelių, apvalių, mėnesienoje šiek tiek blizgančių akučių nuo Uždraustojo miško, tačiau jos mintys buvo toli gražu ne Uždraustajame miške. Net pati nebūtų pasakiusi, apie ką ji mąstė. Ji savo galvoje matė tik baltą, tuščią beformę erdvę, kurios pabaigos, ko gero, nebuvo. Jokios dėmelės, nieko. Jokių blogų minčių. Iš vis jokių minčių nebuvo jos galvoje, jeigu tik taip įmanoma. Kažin, kodėl taip vis dažniau dabar nutikdavo? Ar tai kokia liga, ir ji jau pradeda iš lėto, lengvai, gal netgi nepastebimai išprotėti?
Atsakymai, turbūt, slypėjo tik giliai giliai pačioje Charlottėje (skamba keistai, bet eh). O tai ko gero ir buvo sunkiausia. Juk savęs pačio neiškvosi, neužbursi kokiais kerais, galinčiais priversti žmogų pasakyti visą tiesą. Be to, su savimi nepakovosi. Ypač, jeigu esi neryžtingas ir bailus, kaip kad ši mergina, dabar žiūrinti į niekur ir galvojanti apie nieką.
Ir štai, staiga jos neesančius apmąstymus sutrukdė kostelėjimas, o tada jį sekantis pasisveikinimas. Charlottė krūptelėjo, - vis dėl to, buvo apsirengusi naktiniais drabužiais ir klaidžiojo pilyje bent jau mokiniams neleidžiamu laiku, o tai džiaugsmo nei kiek nekėlė, - tačiau pajuto, kad žodžiai buvo pasakyti su šypsena, kas merginą šiek tiek pralinksmino. Nesumojusi, ką daugiau tokioje situacijoje derėtų pasakyti, tik tyliai tarstelėjo:
- O, laba naktis, o gal rytas arba vakaras, nė nežinau, - taip pat nusišypsojo pasižiūrėjusi į jos vienatvės drumstėją.
Nežinodama, ką daugiau bepasakyti, Charlottė ir vėl įsistebeilijo pro langą. Pilies kieme pasimatė dvi juodos figūros, ko gero, mokiniai. Jie kažkur ėjo, bet matėsi, kad nei kiek neskuba. Netrukus viena iš figūrų palinko prie kitos ir pakštelėjo arba į lūpas, arba į žandą. Ak, balandėliai, - pagalvojo profesorė. Trūksta tik kopūstų, į kuriuos būtų galima juos suvynioti. Vienas, du, ir viskas, balandėliai išmesti iš mokyklėlės už valkiojimąsi mokyklos kieme tokiu paros metu. Bet profesorė nusprendė mokiniams netrukdyti ir nesikišti. Tegu kuriasi savus gyvenimus, o kas man darbo, - šmėstelėjo jos galvoje. O ir šiaip, kažkaip nemalonu būtų buvę taip imti ir palikti neseniai šalia jos atsiradusią personą.
- Prisėsk, - ranka pamojo kažkur šalia savęs, kai pasidarė kiek nejauku, nes vis gi, Charlottė sėdėjo, o nepažįstamoji stovėjo. Nors koks čia patogumas sėdėti ant šaltų grindų.
Nė nepasižiūrėjusi, ar mergina prisėdo šalia jos, tamsiaplaukė dūrė pirštu į langą ir tarstelėjo:
- Gražu, tiesa? Jeigu ne tie du balandėliai ten apačioje, viskas tikrai atrodytų kaip pasakoje. Nors gal ir dabar atrodo. Juk pasakoms reikia princesės ir princo, - Charlottė nė pati nesuprato, kokias nesąmones čia šneka. Princai ir princesės? Nejuokinkit, maldauju. Na, greičiausiai naktis savotiškai paveikė merginos protą. Mintys, kurių, tiesa, nebu o daug, kažkaio keistai pynėsi. O ir akys jau merkėsi. Ir kokio proto žmogus galėtų sugalvoti vėlyvą naktį su savimi termose pasiimti migdančią ramunėlių arbatą, o ne kavą? Ypač omeny turint tai, kad norėjo po pilį pasibastyti kiek ilgiau. Bet kaip sakoma, nuo durnumo vaistų nėra.
Charlottė gurkštelėjo migdančios arbatos (eheh, nuo durnumo vaistų tikrai nėra, tiesa?) ir įsistebeilijo pro langą. Balandėliai buvo kažkur dingę, užtat matėsi didžiulis dangaus skliautas su tūkstančiais, o gal milijonais mažų žiburėlių. Keistai kvailai šypsodamasi mergina ėmė tyrinėti visas žvaigždes ir žvaigždynus, bandydama prisiminti jų pavadinimus. Keista, bet net užmiršo, kad kažkur šalia yra ir jos kompanionė, dar viena siela, užsimaniusi pavaikščioti pilies koridoriais tokiu vėlyvu metu. Nelabai mandagu taip užsimiršti, ar ne?

[Caroline Elase Wilding]

Iš duobės taip sunku išlipti. Ir taip lengva vėl įkristi. Tereikia vieno neapgalvoto žingsnio. Arba nestipraus stumtelėjimo. Ir tada krenti - krenti į juodą tamsumą, bandai užsikalbinti už kažko, kol galiausiai liaujeisi – viskas per sunku. Juk daug lengviau paprasčiausiai kristi, ar ne? Kad ir tamsu.  Užtat lengva. Daug sunkiau yra užsikabinti, kopti į šviesą. Reikia daug pastangų. Kartais kas nors ištiesia pagalbos ranką, bet jei vėl pasileidi ir imi kristi, dažnai paskui nusitempi ir savo geradarį. Taip sudėtinga. Ir kartu taip paprasta.
Caroline niekad netikėjo, kad seni košmarai vėl atgims. Netikėjo, tiesiog naiviai netikėjo. Po tokio ilgo laiko, praleisto ropščiantis iš duobės, tikrai negalėjo tikėtis, jog visa tai sugrįš. Viskas, kas ją kankino. Viskas, kas buvo didžiausias merginos košmaras. Ašas buvo kuo tikriausias. Ir pilyje. Kokio velnio čia atsigrūdo, buvo tikrai paslaptis. Na, galima būtų manyti, jog dėl to, kad atsidūrė Slapstūnų sąraše. Bet kažkodėl Carol tai atrodė per menka priežastis. Dvidešimtmetis vaikinas keliauja atgal į mokyklos suolą dėl kažkokio Sąrašo? Ir dar Ašas? Ne, turėjo būti kažkas  daugiau.
O šiuo metu Caroline kaip ugnies vengė jau dviejų žmonių – Ašo, bet jis dar atrodė kaip košmaras, galintis prisisapnuoti dieną. Ir Edgar. Negalėjo pažiūrėti į tas žalias akis, kurios ištraukė iš tamsos savo rudomis. Ir vėl sustiklėjusiomis. Ne, vienas pasibuvimas trijų metrų atstumu dar neįstūmė į duobę, tačiau, tęsinat metaforą, Caroline šiuo metu kabėjo ant skardžio užsikabinusi viena ranka. Ir ta jau neketino ilgai laikyti.
Koridorius, apkarstytas gobelenais, atrodė visiškai tuščias. Ten Carol ir užklydo, vaikščiodama po pilį be tikslo, pati nematydama kur eina. Nes ir vėl visas jos mintis buvo užvaldę prisiminimai. Ne, šešiolikmetė dar nesigriebė medikamentų, tačiau vis dažniau ir dažniau ranka bejėgiškai nusvirdavo prie stebuklingosios kišenėlės, kurioje laukė išsigelbėjimas nuo viso pasaulio kančių. Nors ir laikinas.
Susirangiusi kamputyje ir atsirėmusi į kažkokį dulkiną gobeleną, vaizduojantį velniai žino ką, Caroline nuleido galvą ant kelių. Juodos garbanos išsidraikė aplinkui. Iš akių traukėsi šiluma. O mintys vėl nuklydo į laiką prieš dvejus metus, į sūkuriuojančią pūgą ir pavargusią, juodu apsiaustu apsigobusią juodaplaukę merginą žibančiomis akimis.
 

[Ashalain Blackmore]

Pilies koridoriais slinko tyliai, tarsi neregimas, negirdimas šešėlis. Nenutoldamas, taičiau pernelyg neprisiartindamas prie kiek toliau slenkančios juodaplaukės merginos. Taip, tai buvo medžioklė. Atsargiai, neišgąsdinant aukos, sekti, sėlinti, ir laukti. O taip, laukti jis mokėjo, tik retkarčiais leisdavo prasiveržti savo įgimtam nekantrumui. Kantrybės išmoko kruopščiai vedžiodamas randus ant merginų kūnų. Juk kaip galėjai taip daryti skubotai? Ne, reikia mėgautis kiekviena šio proceso sekunde. Apskritai, retai kada gyvenime ką darydavo neapgalvotai. Visas medžiokles suplanuodavo kruopščiai, viskam ruošdavosi iš anksto, numatydavo visus galimus scenarijus. Tik šitame visame kruopščiai apgalvotame plane vietos neatsirado vienam dalykui – meilei. Bet ji vis tiek atėjo. Nesiklaususi. Ak, negalėjo pakęsti, kai kas vyksta ne pagal jį. Štai kad ir dabar – atsidūrė kažkokioje velnio neštoje ir pamestoje pilyje.
Akimirkai pametė Carol iš akių ir susimąstė. Kodėl ją seka? Juk tvirtai sau prižadėjo, kad nieko neskaudins iki mūšio. O jau tada... Trumpai leido vaizduotei įsisiūbuoti tamsiausiomis ir kruviniausiomis spalvomis. O tada vėl susimąstė. Ką darys atsidūręs per arti jos? Juk gali nesusivaldyti.
Paskui Carol įsekė į kažkokį savotišką tunelį, sudarytą iš gausybės audinių ir gobelenų. Keista šita pilis. Pilna senienų. Gal ir būtų įdomu patyrinėti, bet dabar tam neturėjo nei noro, nei laiko. Nors ne. Laiko turėjo į valias. Neturėjo noro. Ką čia domėsies gobelenais, kai priešais toks įdomus egzempliorius - būtybė, sugebėjusi pasprukti iš Mirties nagų, atsistoti ant kojų, išlipti iš duobės, netgi pagyventi normaliai ir vėl į ją po truputį smenganti. Iššiepė dantis tarsi pulti pasiruošęs vilkas. Tuoj, jau tuoj. Vidiniai demonai tiesiog šėlo, vos įstengdami pasisotinti artėjančio mūšio vizijomis.
Merginai atsisukus apsidairyti staiga užlindo už gobeleno. Iš jos akių po truputį traukėsi šiluma. Rūsčiu veidu stebėjo, kaip juodai apsirengusi būtybė įsitaiso ant grindų ir nuleidžia galvą. Dievaži, ji dar labiau sulyso, vieni kaulai ir oda. Juodi kaip rašalas plaukai išsidraikė ant kelių. Įsitikinęs, jog Carol visiškai pasinėrė į prisiminimus ir savotišką transą, priėjo ir atsisėdo priešais. Nežinojo ką darys vėliau. Nugara atsirėmė į gobeleną, nuleido galvą ir atsiduso. Taip pat nuklydo į prisiminimus, tik jam, priešingai nei merginai, jie buvo beveik malonūs.
 

[Caroline Elase Wilding]

Pažadėjo negyventi prisiminimais. Pažadėjo žengti į priekį. Pažadėjo daugiau neleisti Ašui valdyti jos gyvenimo. Ir jam pasirodžius visi tie pažadai sudužo į šukes. Pažiro po visą skurdų Carol pasaulėlį, įsmigdamos į visas silpnesnes vietas. Adios, amigo. Keliaujam žemyn. Šitos akimirkos reikėjo laukti nuo tada, kai toje nelemtoje Ateities Būrimo pamokoje, piene pamatė Ašo atvaizdą. Juk neatsibeldė jis pilin šiaip sau. O susitikimas buvo neišvengiamas, tačiau mergina mielai būtų sutikusi būti nubausta Argo Filčo stiliaus bausmėmis, negu visgi pasimatyti su juo.
Ir dar kartą, eilinį kartą keikdama save už viską - sprendimą vykti praktikos, uždelsimą, susigundymą pakelės smukle, išsilydymą nuo paprasčiausio vaikino žvilgsnio, Caroline net nepastebėjo, kad koridoriuje sėdi ne viena. Tik pagaliau pakėlusi akis nustėro - per juodų garbanų voratinklį pastebėjo pažįstamą veidą. Ašo veidą. Skubiai nuleidusi galvą nusibraukė plaukus nuo akių ir vėl neryžtingai dirstelėjo - gal vėl vaidenasi. Tačiau ne. Ašalainas Blekmoras sėdėjo vos už pusmetrio, atlošęs galvą ir atsirėmęs į gobelenais apkarstytą sieną ir, rodos, svajodamas apie kažką mielo ir malonaus. Pažinodama vaikiną šešiolikmetė taip pat žinojo, kokio maždaug turinio tos svajonės. Stebėtojui iš šalies tai atrodytų kaip geras siaubo filmas.
Sprukti nėra kur; koridoriuje jie vieni, o gobelenai puikiai izoliuoja garsą. Viską apsvarsčius, merginai švietėsi ne pats maloniausias scenarijus.
 - Ką čia veiki?- be įspėjimo, be jokio vidinio pasiruošimo, Carol staiga prabilo skylančio ledo aštrumo balsu. Giliau įkvėpusi papildė.- Ko tau iš manęs reikia? Mergaites kankint pabodo, ar jau visas iki kapo privesti nori? Kodėl tiesiog negali man leisti gyventi? Kodėl?- ji neverkė. Žinojo, jog ašaros vaikinui būtų stimulas veikti.
Ji atsistojo, pasitaisė plaukus. Puikiausiai nujautė, kas laukia ir buvo dar gana protinga suvokti, jog nepabėgs. Ranka nuslydo prie peilio, visada kabančio ant diržo - šis įrankis jau kartą padėjo išsigelbėti, gal padės ir dar sykį.
Galbūt šią sekundę Caroline atrodė gana komiškai - persigandusi, išsidraikiusiais plaukais, visiškai liesutė ir laikydama prie viso šito visai nederantį ginklą. Juk dabar niekas jos neišgelbės. Čia ne vizija, kad kas galėtų ją išblaškyti. Edgar'o nėra, o puikiai iškabinti gobelenai sugers bet kokį garsą. Padėtis darėsi grėsminga.

[Ashalain Blackmore]

Ta diena keitė. viską. Niekada negyveno prisiminimais, tikriausiai jei ne ta suvenyrinė namelio siena (vienintelė nedengiama veidrodžių), kur tarsi garbės lentoje iškaltos visų ten buvusių merginų vardai ir pavardės, nei neatsimintų visų. Tai tebuvo savaitės, mėnesio, pusmečio, o jei stipresnė - net ir metų nuotykis. Bet ne daugiau. Tačiau dabar - negalėjo pamiršti tos dienos, tiksliau, nakties, kai mirdamas iš nuobodulio sėdėjo smuklėje. Po teisybei, prie Carol į patraukė akys. Jos buvo tokios spindinčios ir gyvos, kad negalėjo atsispirti pagundai pažiūrėti kaip atrodys užgesintos. Buvo tiesiog smalsu. O kas galėjo žinoti, kad tai išsivystys į tokį dalyką. Net jis pats nenumatė šio scenarijaus. Nors visada numatydavo viską.
Pašnairavo pro nuleistas blakstienas. Carol jį pastebėjo. Jokia plunksna neaprašys šitos akimirkos žavesio, jos baimingo žvilgsnio, išduodančio kas dedasi galvoje. Ji galvoja kaip pabėgti, bet žino, jog nepavyks. Žvilgsnis nuslysta gobelenais ir prieina prie išvados, kad jie sugers bet kokius riksmus. Taip, dar niekada neturėjo tokios puikios aukos. Ji pati sau pasirinko tobulą vietą. O gal visgi šita pilis ne tokia jau ir kvaila kaip atrodo. Be įspėjimo pasigirdo ir Carol balsas. Ak, tas baimės ir bejėgiškumo kupinas tonas, tas beviltiškumas, desperatiškas noras gyventi... Jau buvo pamiršęs, kaip tai skamba.
 - Ir tau labas, Caroline,- tyliai tarstelėjo jis. Nors balso nepakėlė, žemas tembras užpildė visą patalpą.- Negi visai manęs nepasiilgai?- kaip aliejus, pilamas į vandenį, į balsą įsiliejo ir kažkokia kita gaida, iššluojanti visas mintis iš galvos.- Argi neleidžiu tau gyventi? Juk leidžiu. Tu dar gyva,- tyliai nusijuokė, tačiau net ir tame žemame, gomuriniame juoke girdėjosi keistoji gaida. Keistokas buvo tas juokas. Jeigu mirtis  mokėtų kvatotis, tas garsas skambėtų būtent taip.
Atsistojo. Kurį laiką leido sau pasimėgauti persigandusios Caroline vaizdu - įsitempusi, kaulėtą ranką priglaudusi prie peilio rankenos. Ji - dar labiau sulysusi, visai be jėgų. Neturi jokių vilčių. Bet visgi jis leis sau šiek tiek pažaisti.
 - Atiduok man tą peilį, Carol, būk gerutė. Juk tau jo nereikia, tiesa?- švelniai sumurkė, tarsi katė, šokdama ant paukštelio ir išsišiepė tarsi vilkas, kai ginklas atsidūrė jo rankoje.
Ūmai akyse aptemo, galva pradėjo suktis. Tačiau po sekundės jau nebedvejojo. Rankoje laikė peilį, o priešais stovėjo auka. Viskas paprasta kaip du kart du. Ašmenys atsidūrė prie švelnios merginos kaklo odos. Mėgavosi akimirka, skaičiavo vis greitėjančius merginos širdies dūžius. Nebetramdė savęs, tamsiosios pusės nebemaitino būsimo mūšio vaizdiniais. Visko reikėjo čia ir dabar.
Stiprios rankos perplėšė suknelės medžiagą nugaroje. Akimirką grožėjosi savo meno kūriniu - besikryžiuojančiais randais. O tada peilio ašmenis pridėjo prie kaulėtos Carol nugaros. Ramiai, neskubėdamas, pasimėgaudamas procesu raižė dvi kruvinas raides. A.B. Ashalain Blackmore. Juodaplaukės skausmas pagaliau bent kiek jį apramino. Juk koridorius tuščias?

[Caroline Elase Wilding]

To ir turėjo tikėtis. Vos tik prabilusi. Caroline jau buvo užmiršusi Ašo balsą. Labai, labai seniai negirdėjo jo kalbant. Pamiršo tą žemą, daugiaspalvį, gomurinį jo tembrą, nebeprisiminė tos keistosios gaidos, kuri įsilieja tarsi vynas į vandenį, iššluoja mintis iš galvos, priverčia galvoti tik apie tą nuostabų balsą, apie tai, ką jis sako, sužadina norą jam paklusti, paklusti bet kokiu atveju. Buvo pamiršusi net tą jo kraupų kaip pačios giltinės juoką. Na, jeigu popiežius yra Dievo vietininkas žemėje, tai buvo galima drąsiai teigti, jog Ašas yra pats tikriausias giltinės vietininkas žemėje. Ir pragare, žinoma.
 - Aš gyva,- blausiai, bejausmiu balsu tarsi aidas atkartojo Caroline, net teisingai nesuvokdama tų žodžių prasmės. Žvelgė į juodas, gilias tarsi tuneliai Ašo akis ir nieko daugiau nematė. Tarsi visą šilumą, visą gyvybę jis mokėtų išsiurbti vien žvilgsniu.
Tą laiką viskas išnyko - ji, jos tapatybė, viskas šiame pasaulyje. Edgar'as, Klarė, visi kiti pažįstami. Liko tik Ašo balsas ir akys. Užvaldė pažįstamas noras daryti viską, ko jis panorės. Mergina nedvejodama padėjo savo brangųjį peilį ant balto Ašo delno. Gal kur giliai, pačiame smegenų kamputyje mintyse koks vidinis balselis ir perspėjo, tačiau jis buvo storai užmūrytas po vaikino balsu.
O tada jau buvo per vėlu. Viskas. Šalti ginklo ašmenys prigludo prie Caroline kaklo. Mergina nedrįso ir kvėpuoti. Pakankamai pažinojo Ašą ir žinojo, jog faktas, kad jie yra pilnoje žmonių pilyje nei kiek nesutrukdys jam griebtis savo mėgstamos veiklos. Ką jam reiškė apžavėti teisėjus - nieko. Negalėjo prabilti, negalėjo pabėgti, negalėjo šauktis pagalbos. Plieno šaltis atsitraukė ir Carol pati tuo netikėdama pasitrynė kaklą - nejaugi viskas taip ir baigsis? Tačiau beveik po sekundės pajuto plyštant suknelės medžiagą ir peilio vėsą jau kitoje vietoje - ant nugaros. Suklykė. Žinojo, kad gobelenai kuo puikiausiai sugers visą garsą, tačiau negalėjo liautis klykusi, nors smaigalys dar nepradėjo savo kelionės randų išvagota oda.
Ištryško pirmieji kraujo lašai, kūną tarsi botagu perliejo skausmas. Paprastai taip nebūdavo. Ašas visuomet po ranka turėdavo savo adatas, gal taip buvo ir šįsyk, tačiau peilis pasirodė esąs geresnė partija. Riksmas jau strigo gerklėje, tačiau visgi Caroline šaukėsi pagalbos, kol užkimo. Net ir žinodama, jog klyksmas suteiks vaikinui dar daugiau džiaugsmo. O puikiai pačios šešiolikmetės išgaląstų ašmenų kelionė oda dar nė nesirengė pasibaigti.