0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Nedidelis dviaukštis namas, aiškiai matęs geresnių dienų, stovėjo suspaustas prie kitų, vos ne identiškų namelių, supančių jį iš visų įmanomų pusių. Nors pats pastatas pajuto, ką reiškia savyje turėti gyventojus visai neseniai, kai prieš kelis metus į jį atsikraustė trys nepilnai sutariantys žmonės, vistiek ir tolimiau laikė tą negyvenamo ir neprižiūrimo namo aurą, supusią jį ilgus amžius.
Išdidžiai rodantis ganėtinai įprastinėmis balta ir tamsia ruda spalvomis nudažyta ar kitaip uždėtas spalvas, bandydamas paprastam praeiviui nerodyti, kad ir šie du ima lengvai, bet aiškiai luptis, namas neturėjo tolimesnių punktų, kuriais galėtų didžiuotis - nedideliame kieme neaugo joks medelis, krūmelis ar gėlė kita, tad kompaniją senstančiam pastatui palaikė šalia pastatytas automobilis, kuriuo dažnai net nebuvo naudojamasi. Bet kuris žmogus, vos galintis apsidairyti viduje, ar turintis bent jau menkutį suvokimą, galėjo vien pamatė namo išorę pasakyti, kad tai bus paprasčiausias ir įprastinis, niekuo neišsiskiriančius baldus, kambarius, tapetus ir panašius dalykus turintis pastatas, ir jie nė akimirkai nesuklystų.
Įžengus pro į gatvę atsuktas duris, kurioms būtų visai neblogai pasinaudoti vyrių sutepimu, prieš akis iškarto atsivertų dešiniame šone einantys laiptai, vedantys į antrąjį aukštą ir įvairaus tipo paveikslai, sukabinėti ant sienų - šokančią baleriną sekė saulėlydis, po jo keistai besimeldžiantis angelas, gėlės vazoje ir panašiai - iš viso tokių ganėtinai didelių paveikslų, kurie niekaip nesiderino vienas prie kito ar prie pačio namo vidaus, buvo iš abiejų pusių sukabinėta apie keturiolika.
Svetainėje ilsėjosi juoda ilga sofa, kuri buvo pristumta prie tamsios medienos staliuko, kuris atrodė, kad buvo komplekte kartu su kėdėmis, dabar besiilsinčiomis virtuvėje - nors sugrįžtant atgal į svetainę, ten taipogi buvo knygų lentyna, labiau prikrauta kitų nereikalingų menkniekių negu skaitalų, šalimais jos ilsėjosi pensijos belaukiantis televizorius. Įžengus į šią namo dalį iškart po įžengimo pro duris, galėtum pamanyti, kad kažkaip atsidūrei visai kitame name - svetainėje nebuvo jokių dekoracijų, net ir mažyčio paveikslo ten, kokio blizgučio anan, o ką kalbėti apie įrėmintas šeimos nuotraukas, kurių išvis šita ne itin darni šeimyninė, gyvenanti čia, tikriausiai net neturėjo.
Virtuvė ir vonia buvo panaši, neturėdama jokio papildomo daikto be reikiamų - jokių ne ten numestų skalbinių ar segtukų, jokių didesnių spalvų, kurios bent kiek rėktų, kad kažkas norėjo namą - ar bent jau kambarius - paversti jaustis kaip savais, nepaliekant jų kaip nebenaudojimo ir nemylimo namo nuosavybę.
Nors kiek daugiau asmeniškumo buvo galima rasti antro aukšto kambariuose - abiejų Einsvburg'ų miegamasis (tai yra, Karmos patėvio ir motinos, visai neseniai pasiėmusios vyro pavardę, kambarys), į kurį durys dažnai būna pravertos, atskleidžiant tai, kad namas dar nėra pilnai apleistas sieliškai - lengva žydra spalva, kurią tikriausiai išrinko moteris, kartu su ryškiai geltonomis gėlėmis pamerktomis į vazą ant naktinio stalelio, suteikė keistą gyvumą kambariui, turintį dar ir dvejus paveikslus, kurie bent jau atrodė, kad labiau tiko vienas prie kito. Lova, milžiniška spinta, lengvos baltos užuolaidos ir panašūs dalykai, kažkaip sugebantys užimti didžiąją dalį miegamojo, dažnai net nebūdavo pastebėti kaip pirminis akis užkliudantis dalykas.,
Kairėje nuo jo ėjo svečių kambarys - dažniausiai naudojama tik tada, kai patėvis susipykdavo su motina, o pastaroji ji išspirdavo iš lovos, tai daugiausiai, kuo kambarys galėjo pasigirti be girgždančios lovos, mažos spintos ir rašomojo stalo buvo dulkių kiekis. Vos keli žingsniai nuo jo, tamsesnėje antro aukšto pusėje, buvo kambarys, perdarytas į sandėlį, prikimštą ar tai sugedusių, ar nebereikalingų daiktų - aišku, niekas iš šių trijų žmonių šeimynos nėra toks kvailas, kad paliktų jį atidarytą ilgiau negu kelioms sekundėms, rizikuojant būti nusileidimo pagalvė visiems tiems nebereikalingiems daiktams.
Galų gale, paskutinis antro aukšto tamsoje skęstantis kambarys, kuris bent jau aiškiai matėsi, kad turėjo dažną gyventoją, buvo Karmos - išmėtyti daiktai, popieriaus lapai ir kiti menkniekiai nė kiek nesiderino su lengva rožine spalva, kuri vienur ar kitur matėsi tarp visokių kitų juodų dėmių, atsiradusių iš kaip atrodė, į sieną agresyviai mestų kokių juodų dažų. Praplėštos spintos, kurioje buvo sukabinti drabužiai skelbė, kad kambario gyventojas daug aprangos neturėjo - keli trumparankoviai marškiniai, pora džinsų, batai ir šiltesnė striukė, bei geresnių dienų mačiusi ganėtinai didelė skrynelė buvo visas spintos turinys. Aišku, ganėtinai mergaitiška skrynelė, kuri rodos, buvo gavusi agresyvų spyrį kitą turėjo ganėtinai daug drabužių, koks gi skirtumas, kad skirtų kitai lyčiai negu buvo Karmos - nors tai visai kitas reikalas, krypstantis nuo kambario išvaizdos.
Prie sienos, kuri visa skendo minėtuose juoduose dažuose, buvo priremta lova - ar verčiau išsiskleidžianti sofa, bet ji niekada nebuvo naudota tam tikslui - užimanti didžiausią dalį kambario, šalia pastarosios buvo stalas, kuris irgi, kaip ir skrynelė, buvo matęs geresnių dienų. Storos tamsiai raudonos užuolaidos dengė langą, esantį tiesiai virš lovos, neleidžiant prasiskverbti daug šviesos, bet vistiek įleidžiant gaivaus oro gūsius - atmetant visus netvarkingai sumestus popierius, knygas, ar kito tipo rašliavas ir tai, kad po netvarkingais juodais dažais vis dar matėsi ryški rožinė spalva, šis kambarys buvo labiausiai pranešantis apie kokią nepatenkintą gyvybę, kuri persisunkusi namo sienose.
O tiesa, kalbant apie šias, reiktų būti ganėtinai tyliems - vis dėl to, sienos itin mėgo lenktyniauti su popieriaus lapu, norint išsiaiškinti, kuris jų yra plonesnis. 
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Paskutiniu metu vis galvojo apie tai, kad taip niekada ir nematė Karmai artimų žmonių, jo tėvų, žinojo, kad šis nėra našlaitis, kadangi pats apie tai pasiteiravo, tad... Nesuprato, kodėl tiek ilgai nesiryžo nuvykti kartu su mylimuoju pas uošvius. Pati mintis buvo kraupi. Negelbėjo ir tas faktas, kad paskutinis kartas kai buvo pas kieno kito tėvus baigėsi skerdynėmis, tačiau šiandien kita diena, kiti metai ir dar labiau,  šį kartą niekas nesumanys nunuodyti jo meilės, nei paskersti tų nelemtų tėvų.
Į reikiamą Londono gatvelę įsuko su kuo puikiausiu automobiliu, blizgančia naujutėle, tamsiai mėlyna tesla. Niekas nebūtų drįsęs sakyti, kad tai siaubingai atrodanti mašina, nebent tie kuriems labiau patikdavo kitokio tipo automobiliai, tačiau kiek žmonių tiek skonių, svarbiausia modelis, veikimas ir kad atrodo prašmatniai.
Teises buvo įsilaikęs jau prieš gerus keturis metus, tad įvaldęs automobilį buvo taip pat gerai kaip ir jojimą testraliu ar net drakonu, tad kelionė iš esmės buvo... Rami. Bent jau išorėje.
Bagažinėje buvo sudėtos įvairios dovanos, kurios nebūtų tilpusios jeigu ne vienas mažytis burtas kuris padidina bagažinės talpą. Dovanomis galima papirkti bet ką, net patį baisiausią šykštuolį, todėl jeigu kaip jaunikis atrodys prastas, tai jau dovanos tikrai tokios nebus, nes išklausinėjo savo mieląjį klastuolį apie kiekvieną mažiausią jo šeimos pomėgį ir nepamiršo nė vieno nė kito.
Pastatęs automobilį, neskubėjo iš jo lipti. Įdėbė akis į Karma.
-   ...Tu pranešei savo tėvams....? – dusliai pratarė. – Jie girdės mano balsą... taip...? – gan tyliai pratarė, nes nenorėjo tampyti savo stygų, ypač jeigu tektų tai daryti svetainėje. – Ir..... Ko... jie klaus...? Kokie... atsakymai jiems patinka...? – paskutinės minutės klausimai, žinojo, kad tai buvo kvaila, bet negalėjo savęs sustabdyti, neišlips iš automobilio kol nebus įsitikinęs, kad pasiruošė šimtu penkiasdešimt plius aštuoniasdešimt devyniais procentais.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Na ir porelė - vieno veide nežymiai atsispindėjo susijaudinimas, kitas tiesiog skendėjo grynai surūgusio paauglio veide. Grįžimas namo, taip pristatant ir savo mylimąjį.. Na, tai tikrai nebuvo geriausiais veiksmų planas, net geru juo nepavadintumei - nors žinoma, ką gi kalbėti, kai Karmą ne kiek pats namas, bet verčiau jo gyventojai nervino ligi pat šaknų. Galbūt nereikėjo pykti ir lieti žibalo ant dar kartų žarijų - tikriausiai nederėjo, kad ir pats Velinas norėjo susipažinti su jo tėvais, tačiau ilgalaikių pagiežų taip lengvai neišvarysi.
-Viskas bus gerai,- Įkvėpė, iškvėpė. Galbūt tai buvo skirta ne kiek mylimajam, kiek pačiam sau. Pastarąjį suėmęs už rankos, stipriai šią suspaudęs, tarsi dar labiau patvirtindamas savo žodžius, tarsi dar labiau stengdamasis įtikinti abudu. Velniai ir prakeiktieji težinojo, kaip viskas eisis,- Tik nenustebk, jei staiga patapsiu mergaitiškos lyties atstovas, o tikrojo vardo taip visos dienos metu ir neišgirsi.
Nepatenkintam murmesiui išsprūdus iš lūpų, klastuolis giliai įkvėpė - galbūt čia ir buvo toji geroji dalis, net jei kažkaip motina ir patėvis pataptų homofobiškomis kiaulėmis, motinos priskiriama mergaitiška estetika ir įpročiai reikštųsi apie "formalų susituokimą"..
-Gal ir siaubingas patarimas, bet būk savimi, gerai? Galų gale, nei nuomonė šių svarbi, nei ką įtakojanti,- prigludo šalimais savojo sužadėtinio, lėtai užmerkdamas akis ir leisdamas įkvėpti kito kūno skleidžiamo aromato, kartu pasigaunant ir šilumos gabalėlius. Realiai, nė nenorėjo kur nors stotis ir eiti, daug verčiau būtų pasilikęs kur yra, o galbūt tiesiog paėmęs ir drauge su Velinu keliavęs - nesvarbu kur, gi mašina yra, magiški būdai yra, beverčių dovanų pilna bagažinė yra.. Tad ko jiems išvis eiti į vidų, nei apsimokėjo, nei buvo verta - jeigu ne Velinas, tai Karmai tikriausiai ir užtektų penkių minučių pokalbio, kurį vainikuos metus trunkantis vadinamųjų šeimynykščių egzistencijos ignoravimas,- O ir dovanos, tik neduok visko iškart, vistiek tikriausiai teks pasilikti nakčiai tai.. Dabar ir prieš išvažiuojant? Arba dabar, ryte kažką, jei iš bereikalingai saldaus maisto, ir išvažiuojant..
Suraukė antakius - realiai, kartu ir su nenoru čia būti atplaukė ir nežinojimas, kaip tinkamiausiai elgtis. Aišku, retas žmogus apipylimą dovanomis suprastų kaip ką kitą negu bereikalingą gretinimąsi ir bandymą nusipirkti vietą širdyje, išimtis nebuvo nė vienas iš dviejų Einsvburg'ų, gyvenančių šitame  velnio ir paties Karmos bendromis pastangomis iškeiktame name.
-Gerai, eime,- tyliai išspaudė, pakštelėdamas į vis dar tebelaikomą Velino ranką - jei konkrečiau, tai į tą patį mieląjį žiedą, kuris juodu sujungė ir faktiškai, ne vien verbališkai.
Išlipo iš automobilio, prieidamas prie bagažinės - padėjo iškraustyti tas dovanas, kurių aiškiai buvo per daug, nuo pat širdies gelmių pats virpėdamas. Žinoma, jam nerūpėjo - tikrai, nuoširdžiai sakant nė kiek nerūpėjo, kas bus pagalvota, kas bus pasakyta, kaip ir vėl jis bus sunervintas ar giliai giliai įskaudintas, primenant senus, kitiems ir traumatiškai galinčius pasirodyti laikus. Galbūt tiesiog nenorėjo sulaukti jokio nusivylimo ar nesupratimo iš Velino pusės? Nė pats nebežinojo.
Susitvarkius su dovanomis, už vienos rankos ir vėl paėmė Veliną, sunerdamas jų pirštus kartu. Gi viskas bus gerai - o jei nebus, tai koks gi skirtumas.
Stabtelėjo prieš pat tamsaus medžio duris, šeštakursis giliai įkvėpė, kartą ir du pabelsdamas į duris, taip pranešdamas apie atvykimą - tik tada šias atidarė, nes gi ir viduje esantieji jau turėjo žinoti apie atvyksiančius svečius-ne-svečius.
-Mes jau čia,- pusgarsiai riktelėjo, nė nežinojo, kuriame gale dabar galėjo būtų šeimynykščiai, tad geresnė mintis rodėsi pranešti apie atvykimą - kad ir pats darė tai pirmą kartą nuo pat tada, kai persikraustė į šią vietovę.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Nesuprato, kodėl kas nors į Karmą kreiptus moteriškąją giminę. Vaikinas atrodė ne ką mažiau vyriškas, negu pats Velinas, žinoma, dauguma jį patį pavadintu „romantišku nesuprastu poetu“, bet tai nereiškė, kad yra nevyriškas. Net ir jo gerąjį, kraujuotąjį rožinpūkį žmonės vadindavo reikiama gimine, o šis tai dažnai apsimesdavo nekalta, nesutepta mergele.
Karma rankos prisilietimas, jo nenuramino. Pasakymas „būk savimi“ taip pat nieko gero nežadėjo. Mėgo turėti planą po ranka ir pasakymą „fake it till you make it“ juo vadovaudavosi visada kai eidavo susitikti su kieno nors šeimomis, puikiai suprato, kad tai buvo rožinpūkio įtaka, tačiau... Planas prieš susitikimą būtų naudingas! Bent jau širdis nešokinėtų kaip pašėlus. Darosi pernelyg dramatiškas, tai jam netinka. Turėtų nurimti. Stipriau sugriebė tamsiaplaukio delną. Jautė kaip mylimasis glaudėsi prie jo kūno. Su mielu noru būtų ir toliau gluosniavesis, tačiau nenorėjo gaišti laiko, o dar po namų langais! Taip, jie buvo sutuoktiniai, tai buvo natūralu, bet galbūt Karmos tėvai jau laukia jų prie durų?
-   ...Na bent jau tavo tėvai nebus nunuodyti užkeiktos apyrankės, ar Artemiso statulos, - pabandė praskaidrinti nuotaiką, pajuokaudamas.
Nebent gerasis draugas jam įkišo tas dovanas. Kodėl vis dar palaiko ryšius? Prekės buvo geros! Puse jų ir pats surado, per kitus ryšininkus ir parduotuvių tinklus, bet ir jomis pernelyg pasitikėti negalėjo. Galėjo nupirkti ne originalus, pusiau tikrus, ne tokius senus dirbinius, bet kadangi vežė dovanas mylimojo tėvams, nusprendė pakloti apvalią sumą už visus daiktus.
-   Jeigu kas ir tu įduok jiems dovanas, jeigu pamirščiau, - žinoma nepamirš tokio svarbaus dalyko, tačiau verčiau jau apsidraus.
Abejojo ar klastuolis įteiktų dovanas jeigu ir pamirštų. Kaip suprato iš išraiškų ir kalbų, bernelis nelabai mėgo savo būstą. Negalėjo to suprasti, negalėjo įsivaizduoti kaip šeimoje galėjo būti tokie pašliję santykiai. Jeigu dabar turėtų tėvus... ...Galbūt su jais santykiai taip pat būtų pablogėję? To niekada nesužinos.
Iš minčių pažadino lengvas lūpų prisilietimas prie žiedo. Silpnai šyptelėjo. Net jeigu tėvai jo ir nepripažins, vis vien jau yra susisaistę ryšiais, daug gilesniais negu įprastiniais popieriniais ir bažnytiniais. Susilietė su juo kaktomis. „Myliu tave“ sukuždėjo, tik lūpomis pasakė.
Išlipęs iš automobilio, padėjo Karmai iškrauti iš bagažines dovanas, nevisas, kai kurias paliko laukti ryto tamsoje. Rankose laikė Barokinį paveikslą, lanką su įmantriais raižiniais, krepšelį su vaišėmis.
Nesitikėjo tik vieno, kad vos susiners judviejų pirštai, jaunuolis kone žaibiškai patrauks link namo durų, pasibels ir įeis. Na juk gimtieji namai, bet vis vien, varnas būtų laukęs kol tėvai atidarys duris... O gal ir nebūtų, kaip bebūtų, štai jie dabar stovėjo viduje.
Svetainė... Svetainė, kiek akys užmatė buvo ganėtinai jauki. Medinis stalelis, sofa, knygų lentyna, senas televizorius. Pasijuto kaip pas savo mirusią tetą. Tik vienas mažytis trūkumas, nebuvo nieko kas bylotų apie šeimininkų estetiką, nei nuotraukų, nei paveikslų.
-   ...Ar... jų pomėgiai.. vis dar tokie patys...? – tyliai sukuždėjo mielajam.
Būtų dar pasiteiravęs apie šeimos nuotraukas, bet netrukus pasigirdo žingsniai. Vyriška figūra. Turbūt patėvis.
-   Sveiki, - ištiesė ranką pasisveikinti, varnanagis. – Aš esu Velin Vauhelt, kaip jau turbūt girdėjote iš savo įsūnio, - prakalbo sklandžiu balsu, taip, mokėjo taip kalbėti kai reikalas prispausdavo. – O jūs turbūt būsite Vincentas , malonu susipažinti, - šyptelėjo, ir ištiesė puikų išraižytą, medinį lanką su strėlių komplektu. – Girdėjau jums patinka šaudymas iš lanko, tad tikiuosi, kad šis, atitiks jūsų standartus.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Tikriausiai ir derėjo liežuvį nulaikyti už dantų vienose ar kitose vietose - ką jis, ačiū dievams garbingiesiems ir padarė, tiesiog linktelėdamas į senesnę Velino pastabą. Žinoma, suvokiama, kad vaikinas galėjo pergyventi dėl to, kad istorija neatkartotų savęs ir neverstų prieš akis regėti dar vienų skerdynių - žinoma, buvo suprantama, kad jis norėjo įsiteikti šiems kaip galima daugiau, tikriausiai ir Karma tą patį bandytų daryti, jeigu tik Velino tėvai, kartu ir teta, galėtų didžiuotis turią kokį gyvą pavidalą.
-Viskas bus gerai,- tik pakartojo dar sykį, žinoma, kad Velinas kažką tokio jam svarbaus esančio tikriausiai nebus pamiršęs nei pamirš, tad galbūt tai tebuvo dar vienas įtikinėjimas? Ką ir težinoti ten galėjai. Lengva šypsenėlė iškreipė veidą, o lūpos atkartojo tuos pačius saldžius žodelius, išėjusius iš tokio stipriai mylimo žmogaus.
Vos vidun įžengus tapo skausmingai akivaizdu, kad niekas nepasikeitė - paveikslai vieni tik buvo apdulkėję labiau negu kiti, tikriausiai kelis ir į antrą aukštą išnešė, o gal jam tik pasivaideno, kad kiekis sumažėjęs. Vistiek, verčiau retai atkreipdavo dėmesį į tokius dalykus.
-Dovanos nuostabios, jiems itin patiks,- tylomis sušnabždėjo atgal, tikriausiai nebūtų keista, kad netoli laiptų įtaisytą paveikslų virtinę lengvai ėjo praleisti pro akis, kai žvilgsnis iškart, pagal etiketą, krypsta į svetainę - ne viena ir mamos draugė staiga nustebdavo, kokio penkto čia buvimą karto metu, kad iš "niekur" šie atsirado.
Riksmas buvo išgirstas, pirmasis nusileido patėvis, aiškiai pasipuošęs kiek nervinga mina - leido Velinui prisistatyti pirmam, su visais formalumais, kurie skambėjo savotiškai keistai ar juokingai, netgi. Bet ir vėl, jie ne veltui buvo viso "privalomoji" dalis.
-Malonu, malonu,- girdėjo patėvio džiaugsmingus murmėjimus, bandančius palaikyti pokalbį - nors, žinoma, akys it žiburiukai tiesiog rijo lanką, skirtą jam kaip dovaną. Gal ir nėra keista, kad galima taip lengvai papirkti žmones, ar net susidaryti įspūdžius pagal tai, kuo kitą apdovanoji,- Puikiai tiks mano kolekcijai, kaip supratau, Ei.. Karma jau minėjo ir tą? O kaip tu pats, domiesi šaudymu? Lankais? Ar turi kitų pomėgių?
Atsargiai, it laikytų ką tik atsiradusį naujagimį, Vincentas paėmė į rankas lanką, dėl kurio nedaug būtų trūkę, kad šiam imtų varvėti ir seilės - aiškiai matėsi, ant kiek jis dabar norėjo imti ir kalbėti apie savo pomėgį - tuo tarpu stengdamasis išlaikyti ir savotišką situacijos lengvumą Karmai, net jei turėjo taisytis, kad neimtų vadinti įprastai namuose aidimu balsu, nors retas pasakytų, kad toks staigus pokytis atnešė malonų jausmą, vis Karma nesusilaikė lengvai nekrūptelėjęs.
-Kaip viskas einasi pas judu? Kur mama? - tarsi palaikantis pokalbį, tarsi realiai smalsaudamas užklausė - vis dar ir motina nebuvo išlindusi iš kad ir kur buvo įlindusi, o kol tai buvo ir savotiškas džiaugsmas, vis ir Velinui tikriausiai įkyrės laikytis privalomų formalumų, dėl kurių nė neatsipalaiduosi dar ilgiau, tad daug verčiau atrodė viską pasidaryti iškart.
-Lilijana virtuvėje,- pratarė, ranka rodydamas į sofą, supraskit - prisėskit, kartu padarė ir tą patį pats,- Namuose viskas gerai, kaip tik į kažkokio menininko parodą nuėjo su bendrakolegėmis, tad planuoja pati bandyti kažką kurti su tuo susijusį, visi namai pergrūsti pasiruošimų. Dar ir šunį yra tarsi planas pasiimti, vis vieni pažįstami išvažiuos į Ispanija, ir atiduot kam nori. O kaip pas judu,- veidu kiek palinko prie Velino, aiškiai norėdamas jo kalbų,- Kaip čia taip susipažinot, o ir susiklostė, kad taip greitai ir susituokėt dar?
-Man irgi įdomu,- atsklido švelnus moteriškas balsas iš svetainės tarpdurio, priklausantis šviesiaplaukei moteriai, akimis aiškiai tyrinėjančiai Veliną, tuomet lengvai prieinančią prie šio ir atkišančiai ranką,- Esu Lilijana, Eistibus motina, malonu susipažinti. Džiaugiuosi, kad ir mūsų vaikas susirado partnerį gyvenime.
Krūptelėjimas, aiškiai perėjęs per Karmą - ir va, realiai, ko ir reikėjo tikėtis. Nėra taip lengvai įmanoma, kad visi antrieji vardai staiga bus užmiršti ir nebenaudojami - per daug gero tipo realybė tai būtų.
-Labas, mam,- tarsi automatiškai pasisveikino, savotiškai ir sustingdamas vietoje, kol rankos it užprogramuotos apkabino motiną per pečius,- Nusišviesinai plaukus?
Daugiau nieko išlementi ir nesugebėjo, vistiek pirmas į akį kritęs dalykas buvo lazdynmedžio spalvos plaukų perėjimas į aiškiai nušviesintą šiaudų - pokalbis, rodosi, irgi savotiškai sustingo, drauge su juo, tad tik galva palingavusi Lilijana prisėdo prie savo vyro.
-Tiesiog užėjo toks noras,- gūžtelėjo pečiais, kiek griežtesnėmis akimis nužvelgdama Karmą - tarsi ženklą, kad kažkas jo išvaizdoje jos netenkino, kas, atvirai sakant, nebūtų toks retas dalykas,- Buvo man sakyta, kad mėgsti daržovių troškinius, tiesa, Velin? Šis vis dar gaminasi, bet tikiuosi, kad patiks. Gal ir ką kitą turi iš mėgstamų dalykų, kuo būdų viešnagės metu pavaišint?

Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Karma žodžiai jį nuramino, taip, dovanos ir yra nuostabios, ką sau galvoja taip nereikalingai nerimaudamas dėl smulkmenų.
Tiesa pasakius vos prakalbo sužadėtinio patėvis, Velinas akimirksniu nusiramino. Patiko jam lankas, net mandagiai buvo susidomėjęs pačiu. Tik štai nežinojo kaip jam atsakyti į tą paprastą klausimą. Kas jam patiko? Magiški gyvūnai, kelionės ir ginklai. Toks atsakymas būtų tikęs bet kam.
-   Džiaugiuosi, kad lankas atitiko jūsų skonį, - šyptelėjo. – Man patinka gyvūnai, keliauti po pasaulį, pastaruoju metu iškvietimų apie pavojingus padarus nėra daug, tad tenka rečiau išsiruošti į keliones... Dirbu Magijos ministerijoje, - pridūrė tarp kitko, buvo įsitikinęs, kad Karma jau paminėjo visus jo darbus savo tėvams, arba ne, kadangi kiek iš kalbų suprato bendravimas tarp jų buvo baisingai pasyvus. – Apie lankus nežinau tiek daug kiek jūsų, bet turiu draugų kurie dalyvauja šaudymo iš lanko varžybose, tad esu įsitikinęs, kad galėčiau palaikyti su jumis pokalbį šia tema, - maloniai kalbėjo.
Pakviestas prisėsti su malonumu tai padarė, kol Karma kalbėjo su vyriškiu. Stebėjo jų abiejų manierizmus ir judesius, klausėsi intonacijos ir kaitos. Nebuvo daugiau kas geresnio veikti, o be to, daug geriau žinoti su kuo susidūrė. Tačiau netrukus vienu paprastučiu klausimu buvo prijungtas prie pokalbio ir pats.
-   Susitikome parke, viena žavingą dieną, taip jau nutiko, kad išsikalbėjome ir sup-, - buvo nutrauktas moteriško balso.
Iš virtuvės išniro šviesiaplaukė moteris, kuri turėjo gan grėsmingus, galbūt net varniškus bruožus. Jau ketino stotis, bet susigriebė, kad galbūt jo pasisveikinimas būtų pasirodęs pernelyg senamadiškas ir padlaižiškas. Tad liko kaip sėdėjęs.
-   Malonu susipažinti, aš esu Velin Vauhelt, jūsų sūnaus sutuoktinis, tikiuosi, kad puikiai sutarsime, - ir kone atsiminęs, atsistojo ir priėjęs įteikė uošvei barokinį paveikslą. – Tai yra originalas iš XVII amžiaus, kaip matote kuo puikiausiai išsilaikęs, tikiuosi tai papildys jūsų kolekciją ir papuoš savo įmantrumu kokį jūsų kambarį.
Supažindinęs moterį su dovana, vėl grįžo į savo vietą prie Karmos. Jau leido jiems kalbėti, tačiau pats jautėsi it nerasdamas vietos. Ko čia ir vėl atvažiavo? Na įteikti dovanų... Bet... Pats kone prašėsi į šiuos namus, o dabar nežinojo ką ir daryti. Vestuvės jau įvyko, tėvus pamatė, dovanas išdalino, jau gali kaip ir namo važiuoti. Tokia mintis jam pasirodė juokinga, net absurdiška.
-   Taip, dievinu daržovių troškinius, esu įsitikinęs, kad šis man patiks, - nusišypsojo tą savo perkreipta šypsena kuri jam visai netiko. – O ne ne, man viskas tinka, tikrai, - patikino.
Dar kartą nužvelgė visą kambarį it ieškodamas kokios nors temos, apie ką galėtų kalbėti, kol galiausiai sugalvojo pačią tinkamiausią temą pasaulyje.
-   Tai kaip jūs susipažinote? – paklausė, permesdamas temą nuo Karma ir savęs, nes tikrai, jų susipažinimo istorija buvo baisingai jau keista ir kiek pernelyg greita, kad jeigu kas išgirstu, turbūt gautų infarktą.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
-Žinoma žinoma, - maloniai nusijuokė Vincentas, atgalia ranką permesdama per fotelio, kuriame sėdėjo, atkaltę,- Jeigu dažni varžybininkai, tai dar ir būti gali, kad pažįstami, nors visai neprieštaraučiau, jei vis vien mane, senuką visą priimsit drauge, jog viską pastebėti galėčiau.
Stebėdamas visą reginį Karma savotiškai nusiramino - žinoma, buvo ganėtinai suvokiamas dalykas, kodėl ir Velin, ir Vincentas sutars puikiai, vis abu dėjo ir savotiškų pastangų tam reikalui, tad realioji kliūtis ir teturtėjo būti motina, kuri, net ir būdama maloni ar net nepermačius per Velino dovanų savotišką reikšmę nuo savęs tiesiog skleidė savotišką diskomfortą. O gal tai tebuvo tik vieno Karmos jaučiamas pojūtis, nusmelkiantis ligi pat paširdžių?
-Tęsk tęsk, kaip sakiau, malonu išgirsti visą istoriją ir man,-švelniai nusišypsojusi moteris mirktelėjo, nors nelabai atrodė, kad akys perteikė šypseną, verčiau skvarbiai dairėsi aplinkui, sustodama prie staigiai regos lauke atsiradusio paveikslo,- Ir taip, pasijaučiau taip, lyg būtų laikas pokyčiams.
Nieko Lilijanai neatsakęs Karma žiūrėjo, kaip šios akys išsiplėtė iš šiokios anokios nuostabos, galbūt įvertinus galimas paveikslo kainas - tarsi Dievo paleistą šventybę pasiėmė šią į rankas, apžiūrėdama iš abiejų pusių.
-Atrodo, kad jau vargšę Eistibus iškamantinėjęs būsi, ką per pomėgius mes turim,- susijuokė, akimis dar kartą perbėgdama ir įvertindama paveikslą, šį sykį iš profesionaliosios pusės, tik tuomet šį pasidėjusi saugiai šalia ir įsitaisiusi į pradinę vietą, šalia Vincento,-  Taigi, prie susipažinimo?
Neatrodė, kad Velinui būtų itin komfortiška čia būti - žinoma, galbūt tuomet derėtų klausti kam diskomforto stygų netampytų savos antros pusės ir nemėgiamų savotiškų tėvų susipažinimas. Net keista, kad tokią akimirką vienintelė klastuoliui į galvą šovusi mintis buvo ta kad net su antkapiais pasišnekėti bus ir maloniau, ir ne taip keista.
-Tai kaip sakė Velinas, susipažinome parke, Aukštutiniame Flegly,- prabilo pirmasis, kad netektų mylimajam dar sykį kartotis. Aišku, nepasakos nei smulkmenų, nei visko realiai kaip buvo - gi retam tėvui patiktų istorija, kaip jo vaikas susitiko su kitu, ypač savos lyties atstovu, gal trejais sakiniais pasikalbėjo, kažkaip įsimylėjo, pasimylėjo, turėjo ritualą su gyvatėmis ir krauju, kas privedė prie santuokinių žiedų, net ir dabar dėvimų ant šiems priklausomų pirštų - ką jau kalbėt apie tai, kad viskas įvyko per vieną naktį,- Ir taipogi kaip šisai sakė, tiesiog pastebėjom vienas kitą minioje ir pradėjome kalbėtis. Nežinia, manu atveju tai gali būti kaip ir filmiška "meilė iš pirmo žvilgsnio". Dėl santuokos, tai Velinas yra ir taip stabiliai įsitvirtinęs pasaulyje, ypač magiškajame, tad realios prasmės per daug laukti ir nebuvo, ypač jeigu abu to norėjome.
Net nepajuto, kaip viso to kalbėjimo vidury paėmė ir įsitvėrė Velino rankos, kartu ir stipriai šią suspausdamas - o gal tai buvo galima ir skaityti kaip dar gilesnės meilės reikalą, ypač akivaizdų tokiems pašaliniams, kad ir tėvams.
-Na, jeigu jūs taip manot..,- kiek pasikasęs galvą prabilo Vincentas, veik iškart nutrauktas Lilijanos, kuri padėjo ranką ant šio peties, kartu ir tęsdama už savo vyrą,- Žinoma, tai jūsų pasirinkimas, kokius ir ant kiek greitus santykius vystyti, kad ir jie nebūtų pilnai pritariami pagal kitų normas, tačiau mums ne kiek dėl pačios skubos neramu, kiek, mh, Velinai, gi žinai, kad Eistibus vis dar nepilnametis? Argi nebūtų buvę geriau dar palaukti tą trečdalį metų, ligi pilnos pilnametystės?,- tylomis atsidususi moteris staiga pragydo, vėl pasikeldama iš vietos,- Nors ką aš čia, judu tikriausiai išvargę arba alkani iš po kelionės, tiesa? Velin, galbūt galėtumei man padėti? O tu, mielasis, atnešk kokio vyno butelį, tikiuosi, kad geriantis esi?
Vincentas, tarsi savotiškai laimingas galintis bent akimirkai iš svetainės prasidanginti iškart patraukė į rūsį, pagal savos žmonos paliepimą paimti vieno iš kelių turimų vynų butelių - Lilijana nė neatsisukdama patraukė į virtuvė, tikriausiai dėl tojo pačio minėto daržovių troškinio.
-Ei,- tylomis sušnibždėjo Karma, timptelėdamas Veliną už rankovės - kol šis nespėjo laukan išspausti žodžių, prispaudė savas lūpas prie šio, greitomis pasivogdamas bučinį iš vyresnio. Nieko per daug aistringo, per daug galinčio suvelti plaukus ar suglamžyti drabužius, ar tai palikti veidą įraudusį,- Ačiū, kad esi drauge, kažkaip nė nesitikėjau, kad tai gali būti toks keblus ir nemalonus jausmas, pristatyti tave kitiems, ypač motinai. Jaučiuosi taip, it tave teks vėliau apdovanoti,- mirktelėjo, tarsi perduodamas ir kitą žodžiuose užslėptą mintį - kartu pirštų galiukais lengvai perbraukė per nesveikąją mylimojo akį. Kaži, jeigu nebūtų pasakęs, kad šios kitoniškumas jam patinka, ar būtų kas nutikę? Arba jeigu būtų paleidęs jo ranką tuomet, kai buvo traukiamas į medžio pavėsį - ar tuomet nebebūtų čia, nei jis, nei nepažįstamasis, vardu Velinas?
-Myliu tave,- tylomis sušnabždėjo tiesiai į ausį, nenorėdamas, kad šį išgirstų. Tikriausiai nederėjo juodaplaukio užlaikyti ilgiau nei derėjo, tikriausiai Lilijana norės ir savų klausimų pažerti, kurie būtų diskomfortiški, jeigu šalia sėdėtų Karma arba Vincentas. Vangiai šį pastūmė priekin, tarsi primindamas, kad tikriausiai nebereiktų kreipti dėmesio į klastuolio glėbesčiavimus ir eiti pas laukiančią uošvę.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Mandagiai linktelėjo, jam nebūtų sunku paimti šį vyriškį žiūrėti varžybų, jo bendradarbiai, kai kurie, taipogi neprieštarautų geriau sutarti su savo gero draugo uošviu, nors „geru draugu“ Veliną pavadintu ne kiekvienas, tiesa pasakius, retam žmogui apsiversdavo liežuvis pasakyti būtent šiuo du žodžius kalbant apie niūros išvaizdos vaikiną.
Pasuko savo galvą į moterį, Karma motiną, kuri atrodė griežta tiek savo išvaizda, tiek manierizmais. Mintyse jau dėliojo istoriją, kaip jie susipažino prieš keletą metų, vėliau įsimylėjo ir susižiedavo po mėnesių trukusios pažinties. Tiesos nė už ką nebūtų sakęs, nors tiesa visada yra geriausias vaistas, bet ji... šiuo atveju neatrodė tinkama, siurrealistinė vieni pasakytu, o kiti – beprotiška. Mylimojo tėvai turbūt labiau krito prie „jie bepročiai“ kategorijos, todėl jau norėjo praverti savo burną ir pradėti pilstyti įstabius melus, kuriuos sugebėtų tik varnas klastuoliškui kraujui atsidavęs kalbėti, tačiau buvo nuotraukas daug puikesnio gyvatėlio – Karma.
Pernelyg į datas ir laiką klastuolis nesikabino, tai buvo puikus sprendimas. Tiesa ta, kad vaikis pažinojo savo gimdytojus daug geriau, todėl išmanė, ką sakyti ir ko ne. Buvo dėkingas, kad jis perėmė vadžias ir taip puikiai, abstrakčiai viską nupasakojo.
Tik mintyse jam kirbėjo vienas klausimas, sutuoktinio motinai, kodėl gi vis dėl to Karma ji vadina mergele? Girdėjo pačio jaunikaičio versija apie tai, kad toji norėjusi dukros, ar ką panašaus, bet... Tai buvo ganėtinai absurdiška ir pašaipu. Kištis į svetimos šei- ne, tai dabar buvo ir jo šeima, todėl neleis negerbti savojo, kreiptis į šį kitą lytimi buvo... įžeidžiama, nors Karma ir buvo minėjęs, kad jam nė motais, pripratęs. Kai visi apsipras vieni su kitais, su mielu noru užduos šį klausimą, vos tik ras tinkamą progą.
Pajutęs spustelėjimą, net savo planą pamiršo ir... Instinktyviai prisiglaudė prie mylimojo. Jautėsi it neuodęs jo kvapo, visą amžių, tris išsiilgtus mėnesius. Juodų kaip varnas plaukų, blyškios baltos odos, raudonų lūpų ir tamsių akių. Mylėjo šį jaunuolį labiau už gyvenimą ir dėkojo fortūnai kam jį tą lemtingą dieną suvedė su juo. Du išvaizda niūrius vaikinus, tik vieno šypsena kraupi, o kito... balta ir nuoširdi, nors reta. Palytėjo lūpomis Karma galvą. Romantiškas gestas... būtų norėjęs ir bučinio, bet...
-   Jam jau greitai bus pilnametystė, paskutiniai metai Hogvartse, todėl nematau didelės problemos tame, - su šypsniu atsakė dviem susirūpinusiems tėvams savo atžalos amžiumi. – Gyvensime kartu ir..., - svajos buvo nutrauktos paprastučio prašymo – padėti su ruoša, bet tai, žinoma, buvo klasikinis pakvietimas pabendrauti atskyrai nuo kitų ausų ir akių.
Bučinys. Net virpuliukas perėjo per kūną. Nesitikėjo, kad Karma jį pabučiuos prie savo tėvų, bet... tai buvo visiškai natūralu. Putlios tamsiaplaukio lūpos tiesiog prašyte prašėsi ilgesnio bučinio, bet.... Negalėjo čia su juo, dabar... ar galėjo? Sveikoji akis šelmiškai žibtelėjo. Apsisprendė.
-   Nieko tokio.... Taip visada būna, - tyliai sukuždėjo, pasilenkdamas prie klastuolio ir pavogdamas dar vieną bučinį, tik šį kartą ilgesnį, gilesnį, jeigu kas nors nepatiko, žiūrovai bet kurią minutę galėjo nusisukti. Susilietęs su juo nosimis šiek tiek atsitraukė, įkvėpdamas oro. – Myliu ir aš tave, Karma, myliu labiau už viską, - tai buvo nuoširdūs žodžiai, negalėjo įsivaizduoti kas nutiktų, jeigu kuris nors iš jų mirtų, na... tada jie abu kristu negyvi, nes tuo ir buvo puikus jų tuoktuvių ritualas. Jeigu viena mylimasis miršta, kitam – sprogsta širdis, tą pačią akimirką, sekundę, nesvarbu kurioje pasaulio vietoje jie bebūtų.
Nesveikoji akis. Krauju pasruvusi akis, kuri būdavo slepiama po tamsiais kaip anglis plaukais, mylimasis ją lietė ir pripažino. Abu trūkumus. O ar... Karma turėjo kokių trūkumų? Kiek matė, kiek atminė, neįžvelgė nieko ką būtų galima pavadinti trūkumu ar defektu, viskas buvo... pažįstama ir mylima, priėmė jį taip pat kaip ir šis priėmė į savo širdį. Darosi sentimentalus. Ah...
Buvo švelniai stumteltas... Net šyptelėjo. Išties, laikas nustoti burkuoti ir eiti pas uošvę. Linktelėdamas, kilstelėjo nuo sofos savo kūną ir patraukė paskui moterį.
Nujautė apie ką kalbės, bet tuo pačiu tikėjosi, kad jiems nereikės apturėti būtent tos temos ir verčiau pakalbės apie orą, ar gaminimą, apie puikų moteriškės troškinį.
Barokinis paveikslas. Iš pirmo žvilgsnio jame nebuvo nieko neįprasta. Tuzinas šokančių, detaliai nupieštų merginų, moterų, apnuogintų, nebuvo pamiršti ir angelai ir faunai, besikabinantys į jaunąsias.  Fone buvo nupieštas parkas, primenantis pamiške, o tolumoje buvo galima įžiūrėti šventyklos baltas kolonas.  Paveiksle gyvenimas buvo sustojęs, ne taip kai magiškuose kur veikėjai atgydavo, tad jis niekuo neišsiskyrė iš kitų muziejuose esančių. Tik vienas, mažytis trūkumas, rėmas... Paauksuotas, floristiniais elementais išraižytas įrėminimas, ėmė sviltį dėl neaiškios priežasties.