[Auris Senkleris]

Auris norėjo, kad Timotis imtų prieštarauti ir susigalvotų dar kokių klausimų. Apie bet ką. Amžių, vestuves, net savo prakeiktus tėvus. Bet deja jis sutiko eiti. Ir Auriui teko eiti. Namo grįžti taip nenorėjo. Žinojo, kad kai Timotis užmigs jį apniks vėl ta pati kvaila būsena, kaip tada, kai sėdėjo toje nišoje susirietęs ir nematė kaip Timotis pabėgo. Laukė krūva dienų, kai jis žinos, kad Linėja Londone. Ir kad apie ją sukasi tas vaikinas. Bet gi tu išvis jau seniai manei, kad ji susituokusi. Gal taip ir yra. Bet kai manė ir matė savo akimis, tai buvo du skirtingi dalykai. Šitas susitikimas jam priminė žemės drebėjimą.
O dabar turės vilktis namo ir kažkaip egzistuoti su šios dienos įvykiais. Taip ir nenuėjo į kancelerines prekes. Kada kitą kartą nupirks Timočiui naujus pieštukus ar ko ten jiems reikėjo. Tiesą pasakius dabar tiksliai nežinojo. Nusibraukė brūkšnys tarp dabar ir prieš susitikimą.

[Leticija Mendel]

Įtėviai teikėsi duoti pinigų tiek knygoms, tiek naujiems drabužiams susipirkti. Leticijai reikėjo šio to, mat truputį išaugo ir gerokai nudėvėjo senuosius drabužius. Knygas susipirks paskui. Gal savaitgalį nusivilks į skersinį skersgatvį. Dabar vaikščiojo žiobariškoje vietoje. Reikės pataupyti, bet nieko. Gal kažką sukurps ir iš senųjų drabužių. Keturiolikmetė Leticija labai jau skyrėsi nuo savo vienuolikmetės versijos, mat dabar jau ji tikrai mėgo kerėti ir atėjus mokslo metams ketino kažkiek pakeisti tiek turimų rūbų dydį, tiek išvaizdą. Na, bet ir nusipirkti ką naujo pravers.
Eidama per triukšmingą alėją dairėsi pigesnių drabužių parduotuvės. Bet jos dar neradusi pastebėjo pažįstamą veidą. Liną iš Hogvartso. Kiek seniau jos visai nemažai bendravo net lankė tą kvailą teatro stovyklėlę, kurią vedė Auris. Paskui mažiau bendravo. Gal ir nekeista, nes Letė buvo gana intravertė.
Bet dabar priėjo prie jos.
- O, labas. Kas gero? Kaip vasara? - Užkalbino Liną Leticija.

[Lina Catamans]

Lina nusprendusi tiesiog pasibastyti vaikščiojo įvairių parduotuvių pilnoje alėjoje ir dairėsi į vitrinas. Santykiai su mama buvo keisti, visdar nekokie, tačiau mergaitė jau nebepergyveno. Ne taip kaip praeitą vasarą. Kai nieko iš liūdesio beveik daryti nenorėjo ir slankiojo be vietos vengdama mamos. Taip, visdar buvo liūdna, bet jau ji buvo susitaikiusi. Tikėjosi, palaukė, suprato, kad neverta ir tiek. Todėl dabar daugiausia laiko taip pat leido ne namuose. Šįkart nusprendė truputį apsipirkti, pasidairyti po parduotuves, tikėjosi rasti ką nors įdomesnio. Ją patraukė vitrina su dailiu rausvu švarkeliu, bet prieš sugalvojant įeiti Liną kažkas pakvietė. Tai ją nustebino, nes ji nepažinojo daug žmonių žiobariškame Londone. Atsisukusi ji išvydo jau gana seniai matytą veidą - Letę. Nudžiugusi ir išmetusi visas mintis apie švarkelį, Lina išsišiepė ir atsakė:
- Sveika, Lete. Nesitikėjau tavęs sutikti. Kaip ir nieko blogo, - atsakė pusiau šmaikščiai, pusiau nemeluodama - išėjau prasiblaškyti. Vasara visai nebloga, gera pailsėti, tik šeimos privengiu. Kaip tau? Gyveni Londone? Kažkaip niekada neklausiau.
Pasidomėjo. Tikėjosi šiek tiek paplepėti, prisiminė, kaip buvo smagu anksčiau.

[Leticija Mendel]

Ji negalėjo neigti. Būdavo labai gera, kai kas nors šypsodavi Mendel išvydęs. Mat iš įtėvių to nesulaukdavo. Taigi nors pati nebuvo iš tų žmonių, kurie labai reiškia emocijas dabar irgi plačiausiai šypsojosi.
- Ai žinok kaip ir irgi panašiai. Aha Londone gyvenu. Ir kaip radai ką nors įdomaus? Man tai reikia apsipirkti kitiems metams. - Ir tada toptelėjo mintis.
- Gal kai gausim laiškus iš mokyklos nori kartu eiti apsipirkti į skersinį skersgatvį? Gavusios laiškus galėtumėm susitarti kada eiti. Tik aš neturiu pelėdos. Jei turi telefoną galim susirašyti. - Taip. Tikrai malonu buvo ją sutikti ir dabar sau nelabai būdingai plepėjo kaip užsukta. Mergina vis labiau ir labiau sviro į magų pasaulį, vis labiau jį priėmė.

[Lina Catamans]

Linos džiaugsmui Letė įsišiepė taip plačiai kaip ir ji. Nusprendusi, kad geresnio įrodymo, kad ji nori pokalbio nėra, mergaitė mielai atsakė į Leticijos klausimus.
- Visai gražus švarkelis, - pasakė linktelėjusi į vitriną,- bet nieko man labai baisiai nereikia, o ir Hogvartse nepravers labai daug. Aš irgi Londone gyvenu.
Išgirdusi pasiūlymą entuziastingai linktelėjo.
- Taip mielai. Tikrai būtų smagiau negu vienai. Ar su mama jei ji visgi sugalvotų kartu eiti. Taip turiu telefoną.
Mergaitė sugraibė kuprinėlėje užrašinę ir tušinuką ir užrašiusi numerį ištiesė. Tada suprato, kad galėjo ir pasakyti. Susigėdusi šyptelėjo:
- Atleisk, galėjau tiesiog pasakyti. Taip įpratau, kad niekas mokykloje neturi telefonų, kurie veiktų, tai visdar keista, kad čia yra. Gal dabar galėčiau tau padėti ką nors išsirinkti? Arba gal kokios arbatos norėtum, galėtum papasakot, ką veiki per vasarą.
Kalbėdama priėjo prie draugės ir laukė, kur jos kartu galėtų patraukti, jei ir kita mergaitė norėtų.

[Leticija Mendel]

Ak, kaip smagu buvo tiesiog plepėti su kita mergaite. Nors ir buvo vienišė, to vis tiek trūko.
- Visai nieko. - Pakomentavo drabužį ir paėmė lapelį su Linos numeriu.
- Tai gerai, kad užrašei. Tikrai nesu tikra, kad įsiminčiau. - Įsidėjo jį į kuprinę.
- Ai, gal einam arbatos. Rytoj ar dar kada apsipirksiu. O kavinukėj aš tau parašysiu žinutę, kad turėtum ir tu mano numerį. - Turėjo telefoną su savimi. Nors niekas į jį net ir neskambintų. Kartais tikrai norėdavosi paeksperimentuoti kas būtų jei visą naktį negrįžtų. Ar įtėviai tai pastebėtų ar ne.
- Žinai gal čia kokią vietą kur galėtumėm nueiti?
Smagumėlis. Jei viskas bus gerai ir į skersinį skersgatvį neis viena. Galės po jį paklajoti su Lina. Tai džiugino. O ir dabar nebus viena. Gera tai jausti.