[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aurio tikėjimas ir pasitikėjimas privertė šiek tiek pralinksmėti. Dafydd iš paskutiniųjų stengėsi nustumti mintis apie prarastą sūnų į šoną. Tai buvo praeitis,  o dabar jis buvo laimingas, mylimas ir mylintis. Reikėtų tuo ir džiaugtis, ar ne?
- Turbūt tą patį, ką ir visi septynmečiai, - pabandė atsakyti į klausimą, kuris netikėtai pasirodė labai sudėtingas. Oliveris, žinoma, mėgo piešti, tačiau kokie buvo Elioto pomėgiai? Kvidičas? Galbūt ir taip. - Mėgsta žaisti įvairiausiais žaislais. Oliveris daug piešia, Eliotas labiau linkęs į sportą, - galiausiai pridūrė. Kad pats daugybę laiko praleisdavo piešdamas su sūnumi, kažkodėl nepasakė. Vis dar nesijautė pakankamai jaukiai, nors bendrauti su Auriu buvo pakankamai nesudėtinga.
Netrukus iš vyruko burnos pasileidę žodžiai privertė susidomėti. Nepaisant to, kad buvo susitikę kelis kartus, o Auris netgi susipažino su Mayra, atrodė, kad atvirumo iš jo šiek tiek trūksta. Tad dabar buvo tikrai įdomu. O tai, kad jis paėmė globoti kažkokią mergaitę, nuteikė dar palankiau.
- Smagu girdėti, - pratarė Dafydd. - Žinoma, nepažįstu tavęs labai gerai, bet manau, kad būsi geras globėjas. Tai, kad stengeisi prie jos prieiti, parodo, kad esi rūpestingas, o tai yra labai svarbu. Tikrai būsi geresnis tėvas nei kada nors sugebėsiu būti aš, dėl to esu tikras.
Sulig tais žodžiais velsietis eilinį kartą susimąstė, ar nepavertė Oliverio savo favoritu. Tai slėgė jau kurį laiką, bet nieko nebuvo galima pakeisti - tas berniukas buvo tiesiog nuostabus. Žinoma, ne kitokie buvo ir kiti trys mažyliai, bet piešimas labai suartino Dafydd su sūnumi.
Nenorėdamas daugiau galvoti apie sudėtingus dalykus, priėjo prie įvairaus dydžio mašinėlių ir įsispoksojo į jas.
- Tai mokinei mašinėlės turbūt nelabai tinka, ar ne? - paklausė atsisukęs į Aurį. Kažkodėl norėjosi padėti, tik, deja, Dafydd neįsivaizdavo, kaip tą padaryti.

[Auris Senkleris]

- Vienas mėgsta piešti, o kitas sportą? Kaip tau atrodo, gal prie dovanos galėtum pridėti kokių būrelių pasirinkimą? Iki Hogvartso jiems dar toli. Tai galėtų kažkuo užsiimti. O gal jūs jau ir taip vedat dvynius į kokius nors būrelius? - Užsivedė Senkleris. Svarbiausia buvo būti kuo toliau nuo jį kamuojančių dvejonių. O padėti planuoti dovanas norėjo visai nuoširdžiai. Nors tų berniukų niekada nebuvo matęs.
- Tu gi žinai, pažįstu Feliciją. O ji gal pažįsta žmonių, kurie moko piešti. Galėčiau paklausti jei nori. Ji tikrai rastų tokį mokytoją, kuris berniukui leistų ir atsiskleisti, bet gal ir parodytų kokių nors naujų stilių ar ką. Ir su kitais vaikais gal jam patiktų. Aišku nežinau ar jam patiktų būti prie nepažįstamų vaikų. - Plepėjo Auris.
- O ar Eliotas mėgsta tik kvidičą? Ar kada bandėt pažaisti kokius žiobariškus žaidimus? Kai kurie burtininkai nerodo vaikams nieko žiobariško. Bet juk yra toks pasirinkimas visokių sporto rūšių. Tai gal jam būtų įdomu palankyti kokį būrelį?
Taigi jis apie Erką prikalbėjo per akis. Bet neturėjo laiko kada dėl to stebėtis. Mat Dafydd žodžiai nustebino ir privertė prisiminti kaip tas žmogus nepasitiki savimi.
- EEE... Na ačiū. Aš nesu dėl savęs tikras. Aš toks... Toks... Nepastovus. - Ką aš dabar darau? Auris norėjo vėl susigražinti tą savo pastoviai nešiojamą kaukę. Kuri rodė žmogų be problemų, visada geros nuotaikos, visada pasitikintį savimi. Bet jau po to apsilankymo Lizde pasidarė aišku, kad kai pradeda rimčiau kalbėtis su Dafydd Auris pradeda aiškinti tai, ko šiaip nekalbėtų.
- Viešpatie Dafydd, kai mes susitinkam. Tu arba ieškai kokios dovanos žmonai. Arba štai vaikams. Ir kai apie juos kalbi matyti kaip tau jie rūpi. Tu gi puikus tėvas. Patikėk manim, jei jau būtų blogiausio tėvo titulas, tai tikrai ne tau atitektų. Paažįstų blogesnių. Šimtą kartų blogesnių tėvų. - Tėvas? Aš geras tėvas? Tas žodis jį pašiurpino. O dieve, ką aš pridirbau? Tėvas. Aš niekada nebūsiu Erkai tėvu. Aš nenoriu. Negaliu.
Jam parodžius mašinėles ėmė šypsotis.
- Tiktų. Kokiems kerams išbandyti. O gal ji tiesiog švystelėtų jas į mane ir paklaustų ką aš čia išdarinėju? Pasakytų, kad yra ne mažas vaikas. Atėjau paieškoti kokių stalo žaidimų laikui praleisti. Gal pravers.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko Dafydd tikrai nesitikėjo, tai kad Auris imsis tiek plepėti apie svetimus vaikus, kurių niekada nė nebuvo matęs. Vis dėlto jis šnekėjo ne apie bet kokius, o apie paties Dafydd berniukus. Tai įžiebė keistą pasididžiavimą, ir velsietis žvelgė į draugą jausdamasis netikėtai pakiliai.
Klausimas apie būrelius šiek tiek sutrikdė, mat apie tokius nebuvo nė girdėjęs. Berniukai ir Miriam lankė žiobarišką mokyklą, bet ar tai tas pats? Ką Auris turi omeny? Vis tik atskleisti, kad nelabai ką suprato, nesinorėjo.
- Leidžiame juos į mokyklą, - galiausiai pratarė Dafydd. Bet ar jis norėjo, kad jo mažylis pieštų su kitais vaikais ar Felicija? Ko gero, ne - piešimo akimirkos jam buvo pačios brangiausios, labai nesinorėjo prarasti laiko su sūnumi. Tik va garsiai pasakyti, kad pats piešia, kažkodėl buvo drovu. Kaip ir atsisakyti draugiško pasiūlymo. - Matai... Oliveris, na... Jam labiausiai patinka piešti su... manimi. Jis labai drovus, nesiryžtų rodyti savo piešinių svetimiems.
Eliotas, tiesa, buvo visai kitoks, tik Dafydd neįsivaizdavo, ar jam tas būrelis tiktų ir patiktų. Gal ir buvo verta pabandyti ką nors išsiaiškinti, tik nežinia, ar Mayra norės, kad jų sūnus žaistų, pavyzdžiui, futbolą. Pagalvojęs apie sporto šaką, kuria rimtai užsiėmė nekenčiamas brolis, Dafydd sudrebėjo.
- Ačiū už idėją, - pratarė Dafydd tikėdamasis, kad Auris nieko nepastebėjo. - Kol kas jis bandė tik kvidičą, bet nemanau, kad būtina slėpti viską, kas yra žiobariška. Tuo labiau, kad mokykloje vaikai šnekasi apie viską.
O štai visai netrukus Auris be galo sudomino. Ką reiškia "nepastovus"? Man atrodai esąs visiškai normalus vyrukas mintyse kalbėjo Dafydd, bet garsiai to paklausti buvo sunku. Ko gero, šis žmogus vis dar nebuvo pakankamai artimas.
- Nesiginčysiu. Jie man tikrai rūpi, - gerokai sušvelnėjusiu tonu atsiliepė velsietis ir vėl užsigalvojo apie savo šeimą. Nelabai suprato, ar Auris nori pasišaipyti iš to, kad Dafydd dažnai ieško dovanų, bet galiausiai nutarė, kad ne. Jis tiesiog mato, kad Dafydd myli savo žmoną ir vaikus.
Gal ir nebuvo blogiausias tėvas, bet vietos tobulėti dar tikrai buvo. Vis dėlto su Auriu šnekėtis apie tai nelabai norėjo - ta tema buvo skirta tik jam ir Mayrai. Taigi daugiau nieko nesakė, o tik laukė Aurio reakcijos į mašinėles. Atrodė, kad ir vėl susimovė, tačiau negalėjo žinoti, kiek tai mergaitei ar merginai metų.
- Jeigu ne mažas vaikas, bus sunkiau, ar ne? - atsargiai paklausė ir nejučia susimąstė apie tai, kad nė neįsivaizduoja, kaip reikės bendrauti su savo mažyliais, kai jie bus jau ne mažyliai, o visi paaugliai. Vis tik vieną svarbų dalyką pavyko užfiksuoti.
- Stalo žaidimą? Skamba įdomiai. Galbūt ir man verta pažiūrėti, - žvaliai pratarė Dafydd ir patraukė minėtų žaidimų link. Neteko jų žaisti, bet tikėjosi su Aurio pagalba ką nors išsirinkti.

[Auris Senkleris]

- O, tai jie eina į mokyklą. Ir gerai. Kartais atrodo, kad burtininkai strigę viduramžiuose. Ir beveik nieko nežino ir nenori žinoti apie žiobarišką pasaulį. Pavyzdžiui didžioji mano šeimynėlės dalis. - Apie tai, kad ir pats kurį laiką turėjo visokių nusistatymų nutylėjo. Be to Buvo kur kas įdomesnių dalykų, kurių dabar norėjo paklausti Dafydd.
- Tau patinka piešti? Ar seniai tuo užsiimi? - Oliveris Auriui pasirodė kažkiek panašus į savo tėvą dėl to, kaip jis tą berniuką apibudino.
- Nėra už ką. Aš tik šiaip pagalvojau. Žinai, mokykloje tikriausiai yra labai įvairus būrelių pasirinkimas ir aišku, kad dvyniai tikriausiai apie tai žino. Tai jiems nebebūtų taip nauja ar neįprasta. Na žinoma nebent tik padėtų ko nors išmokti ir tiek. - Ir vėl pasireiškė tas pats, kaip Lizde. Auriui leptelėjus tai, ko gal neplanavo sakyti Dafydd nepuolė gilintis. Ir tai buvo tiesiog puiku.
- Matyti, kad jie tau rūpi. Aš manau, kad tavo šeimos nariai tikrai jaučia ir žino kokie svarbūs tau yra. O taip. Ji jau ne mažas vaikas. Dabar yra penktakursė. Ir ką nors jai išrinkti gana sudėtinga. Bet manau kokį įdomų stalo žaidimą išeis surasti. O jei tu turi omeny tai, kad bus sunku bendrauti ir su ja sugyventi... Aš išties manau, kad taip ir bus. Pažįstu tą mergaitę senokai, bet išties pažindintis pradėjome tik dabar. Ir viskas mane labai neramina. Aš neįsivaizduoju kaip bus. Juk paauglystė toks audringas metas. O ji ir šiaip sudėtingo charakterio. Nenorėčiau visko tik labiau jai pagadinti.
Dafydd irgi atrodė sudomino žaidimai ir Auris nusekė paskui jį prie lentynų.
- Su Alanu pažaisdavom monopolį. Ne kažin kiek žinau apie žiobariškus žaidimus. Reikės spėti kas būtų įdomu. - Pasakė skaitydamas pavadinimus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Net keista, kaip lengvai sekėsi bendrauti. Žinoma, prie to daugiausiai prisidėjo tai, kad Dafydd buvo laimingas. Vis dėlto Auris buvo tas žmogus, su kuriuo galima bendrauti. Kartais velsietis vis dar dėl šito stebėdavosi, bet turbūt galėjo pavadinti šitą žmogų draugu. Bent jau iki to laiko, kol jis dings iš gyvenimo. Kaip dingo Miona ar Elijah... Bet apie tai geriau negalvoti. Žymiai smagiau diskutuoti nuostabių mažylių galimybes išmokti kažką naujo.
O štai klausimas apie jo paties piešimą kažkodėl sutrikdė. Dafydd negalvojo esąs geras piešėjas. Oliveris mėgo taip leisti laiką, tad nebuvo priežasties priešintis. Be to, berniukas išties buvo gabus. O štai jis pats...
- Na... eee... Neseniai, - galiausiai prabilo. - Mane paskatino Mayra. Net nežinau, kodėl. Bet nemanyk, kad moku tą daryti, - nervingai nusijuokė. - Oliveris visai kitoks, jis tikrai tam turi talentą.
Ar Auris tikrai matė, kaip Dafydd mylėjo savo šeimą, ar tai buvo tik mandagumas? Nors bendrauti sekėsi visai neblogai, atrodė, kad tas vyrukas vis dar yra tam tikra paslaptis. Vis dėlto nesinorėjo pernelyg gilintis, tad Dafydd tiesiog priėmė tuos žodžius, ir tiek. Ir, žinoma, tai buvo labai gera. Jeigu kiti mato, kad jis myli žmoną ir vaikus, patys šeimos nariai turi tą žinoti, ar ne?
Deja, neliko laiko galvoti apie tuos, kurie brangiausi. Auris pradėjo pasakoti apie mokinę, kurią apsiėmė globoti, taigi reikėjo klausytis.
- Penktakursė? Drąsu, - atsargiai tarstelėjo. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų pradėti globoti tokią beveik suaugusią merginą. Kur ten - Dafydd neįsivaizdavo, kaip bendraus su savo vaikais, kai jie sulauks tokio amžiaus. - Smagu, kad padedi mergaitei, - po kiek laiko pridūrė.
Žaidimų parduotuvėje buvo daug ir įvairių, tačiau pavadinimai nelabai ką sakė.
- Monopolį? - pasitikslino ir nužvelgė žaidimų krūvą ieškodamas tokio pavadinimo. - Kaip sakai, tas žaidimas septynmečiams tinka?

[Auris Senkleris]

- Smagu, kad turit bendrą pomėgį. O labiau tau patinka tapyti ar piešti pieštukais? - Paklausė. Ir pridūrė. - Alanas irgi mėgsta piešti. Kai jis buvo mažas, o aš dar lankiau mokyklą. Kurdavom tokias istorijas apie Aurilaną. - Ir kodėl jis dabar užklydo į tas senas praeities istorijas? Kilo klausimas. Bet vis tiek pasakojo toliau. - Kurdavom istorijas apie Aurilaną, berniuką vaiduokliuką. Aš užrašydavau, o jis piešdavo joms paveikslėlius. Prikurdavom jam visokių nuotykių. Kai ką Alanas pats užrašydavo. Taip išmokiau jį rašyti. - Tada baigė, nes neįsivaizdavo ar Dafydd šitie pasakojimai įdomūs. Ir išvis neturėjo supratimo kodėl jam tai pasakoja. Tokių dalykų nepasakodavo niekam. Ar beveik niekam.
- Gal būčiau jau seniau sutvarkęs tuos globos dokumentus. Bet mano gyvenimas buvo per daug netinkamas tam. Nepastovus. Ir ji niekaip negalėtų pas mane gyventi.
Auris skaitė pavadinimus. Gal reiks ką nors užsisakyti internete? Svarstė.
- Manau, kad tinka. Monopolį žaidi mėtydamas kauliukus ir eidamas per langelius. Eini tiek kiek rodo kauliukas. Žaidimo esmė pirkti gatves, supirkus vienodos spalvos galima statyti namus, paskui viešbučius. O priešininkas atsistojęs ant tavo turto turi mokėti tau pinigus. Yra dar visokių papildomų kortelių. Kurios gali arba atimti tau pinigus, arba jų pridėti. Visaip būna. Mes su Alanu dar prisikurdavom papildomų taisyklių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nejučia susimąstė nežinąs, ar Auris visada buvo toks plepus. Galbūt jis po kelių susitikimų jaučiasi laisviau, dėl to tiek plepa? Nors gal ir ne - ne visi buvo tokie tyleniai kaip jis. Tik kaip atsipalaiduoti ir pačiam? Kaip nustoti pernelyg daug galvoti.
Tai, kad Auris tiek pasakojo apie pusbrolį, buvo kiek netikėta, tačiau įdomu. Tokių Dafydd niekada neturėjo, tad neįsivaizdavo, ką tai reiškia. Mayros pusbrolis, Markas, taip ir liko kažkoks neaiškus, vaikinas nesuprato net ir mylimosios ir buvusio profesoriaus santykio. Vis tik dabar tai aptarinėti būtų kiek keista, tad Dafydd pasistengė nusukti mintis nuo Marko.
- Galbūt paprastu pieštuku, - ne visai tvirtai atsakė. Tiesą sakant, svarbiausia buvo leisti laiką su Oliveriu, o piešimas jam tiko bet koks. Bet kažkodėl buvo drovu prisipažinti, kaip vertino valandas su savo mažyliu. - Oliveris mėgsta tapyti. Tik pusė dažų atsiduria jam ant rankų ir veido, - pridūrė ir nusišypsojo. - Matau, puikiai sutari su pusbroliu, - dar pridėjo.
Kažkodėl atrodė, kad Auris ar nepasitiki savimi, ar tiesiog nuvertina. Jau kurį laiką dirbo profesoriumi, bent kiek žinojo Dafydd. O tai tarsi suteikė gyvenimui to, ko vyrukas teigėsi neturįs, - pastovumo.
- O tai ką veiki, kad tavo gyvenimas toks nepastovus? - stengėsi draugiškai paklausti velsietis, nors pačiam pasirodė, kad balsas nuskambėjo labai jau neužtikrintai. Nesinorėjo, kad Auris pagalvotų jį landžiojant kur nereikia. Vis tik pavyko susilaikyti neištarus nieko panašaus į "jei nenori nesakyk." Šį kartą užteko žvilgsnio, sutelkto tik į žaidimus. O juos Auris, regis, irgi išmanė.
- Skamba sudėtingai, - sumurmėjo Dafydd ir vėl nužvelgė krūvą, o tada atsargiai žvilgtelėjo į draugą. Galvoje sušmėžavo mintis kada pakviesti jį į namus parodyti, kaip reikia žaisti tą daiktą. Vis dėlto bent jau kol kas nesiryžo to padaryti, tad vėl nusisuko į žaidimus. Nors neabejojo, kad Mayra neprieštarautų, kažkas neleido sakyti daugiau nieko daug. Galvoje ir vėl pradėjo suktis mintys, tad Dafydd nutilo ir atsitraukęs kiek toliau įsistebeilijo į spalvotas dėžutes.

[Auris Senkleris]

Auris įsivaizdavo mažą berniuką išterliotu dažais veidu. Tai kėlė šypseną.
- O ką jam patinka piešti? Žinai, kai kurie vaikai mėgsta piešti mašinas, gamtą ar dar ką. O jis turi ką nors, ką patiktų nutapyti? Ar piešia šiaip, kas ateina į galvą? - Mintimis grįžo prie kito berniuko. Tiksliau jau vaikinuko. Alanas augo taip greitai. Perkūniškai greitai. Auris kartais visai pasiilgdavo tų dienų, kai jis dar buvo visai mažas. Prisiminė, kaip laukdavo Aurio sugrįžtant iš mokyklos. Puldavo pasitikti. Daugiau juk namie niekas Aurio nelaukė. Tik Alanas.
- O taip. Na juk kažkada sakiau, jis man kaip brolis. - Reikėjo man patylėti. Svarstė. Ką jis galėtų pasakoti Dafydd apie savo praeitį? Jau norėjo mestelėti, kad kaip buvusiam aurorui jam nepatiktų Aurio veiklos. Bet nutylėjo. Bendraujant su Dafydd stengdavosi išjungti tą savo pašaipiąja kandesnę pusę.
- Dabar aš tik mokytojas ir tiek. Bet seniau. Mano praeitis nėra graži. Net nežinau kur būčiau, jei nebūčiau atėjęs į Hogvartsą. Seniau užsiėmiau ne pačiais geriausiais dalykais. - Ar toks atsakymas geras? Auris nutarė, kad nelabai. Bet jie nebuvo draugai. Jis negalėjo jam nieko apie save pasakoti. Ir šiaip tokių dalykų neskalambysi per visą pasaulį.
Vaikinas dar pasvarstė ar reiktų ką nors pridurti šia tema. Bet taip nieko daugiau ir nepasakė. Jau ir taip prikalbėjo daug visko, ko nei nemanė sakyti. Juk mes ne draugai. Gal galėtume būti draugais. Gal. Ar aš to norėčiau? Aurio gyvenimo filosofija buvo tokia. Būk arti, klausykis kitų. Tai padės geriau pažinti žmones. Jiems atrodys, kad esi patikimas. Bet apie save pasakok tik tiek, kiek reikia. Tik Hogvartse šitai neveikė. Jau daug žmonių jis įsileido į savo gyvenimą. O Dafydd? Jie susitikdavo, pakalbėdavo ir išsiskirdavo. Tik kad Senkleris labai įsimindavo tuos pašnekesius. Nes per juos papasakodavo daugiau nei norėtų. Kodėl taip buvo? Gal dėl to, kad Dafydd jo neklausinėjo. O gal dėl to, kad pasirodė Auriui... jis ir nežinojo kaip čia reikėtų įvardinti savo mintis. Gerietis ir tiek.
- Baik tu. Nieko sudėtingo. Mėtai kauliukus, skaitai kas parašyta lentoje ar kortelėse. Pasiskaitysi instrukciją ir bus aišku kaip žaisti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Apie savo nuostabų mažylį Dafydd galėtų kalbėti ir kalbėti. Na, kiek jis iš viso gali pliurpti, bet itin kalbus nebūdavo netgi su Mayra ir vaikais. Vis dėlto ši tema tikrai buvo iš tų, kuria diskutuoti nesudėtinga. Teliko džiaugtis, kad Auris neprieštarauja kalbėti apie nepažįstamą vaiką. Vis dėlto tas vyrukas nebuvo blogas žmogus. Net keista pagalvoti, kad jų pažintis prasidėjo nuo patyčių.
- Labiausiai mėgsta piešti šeimos narius, - noriai atsakė į klausimą ir prisiminęs paskutinį piešinį, kuriame buvo pavaizduota Mayra, šiltai nusišypsojo. Jo mažyliui buvo vos šešeri, bet piešė tikrai nuostabiai. Ak, Dafydd be galo mylėjo savo šeimos narius.
Buvo be galo smalsu, kaip atrodo taip puikiai sutariantys pusbroliai, kokie, regis, buvo Auris ir Alanas. Galvoje vėl sušmėžavo mintis, kad reikėtų juos kur nors pakviesti. Vis dėlto Alanas lyg ir buvo gerokai jaunesnis, o tai reiškė, kad Dafydd paprasčiausiai nemokės bendrauti. Jo vaikai savo ruožtu buvo žymiai jaunesni už Alaną, tad irgi netaps draugais. Ką gi, panašu, kad klausimas taip ir liks neatsakytas.
O kol kas reikėjo klausyti, ką pasakoja Auris. Pats vis dar slegiamas tamsios praeities, Dafydd neįsivaizdavo, ką turi omenyje šis vyrukas. Buvo be galo įdomu, tačiau puikiai suprato Aurio nenorą pasakotis. Jis pats irgi nenorėtų pliurpti apie tai, kad gyveno kanalizacijoje, nebaigė mokykloje ar po tiltu užtaisė būsimai žmonai vaikus.
Apie tai pagalvojęs Dafydd užraudo ir pasijuto nejaukiai. Kažkodėl atrodė, kad "nelabai graži" Aurio praeitis reiškia visai kitokius dalykus nei jo paties. Vis dėlto tai ne jo reikalas.
- Jeigu taip sakai, - neryžtingai pratarė velsietis ir susiradęs "Monopolio" dėžę atsargiai ją ištraukė. Ilgokai spoksojo į ją ir galiausiai ryžosi paklausti:
- O gal nori papasakoti, ką jau tokio veikei, kad turi "nelabai gražią" praeitį?
Vos tik pravėręs burną suprato suklydęs: dabar Auris labai lengvai gali supykti ir įsižeisti. O tada visas jų bendravimas nueis šuniui ant uodegos...

[Auris Senkleris]

Tai, kad vaikas mėgo piešti savo šeimą tikriausiai rodė kokie artimi jie vienas kitam yra.
- Žinai, o tai net smagiau nei turėti nuotraukų. Nuotraukos paprastesnis dalykas. O čia vaiko piešiniai. Jei taip ir toliau tai galėsit matyti kaip keitėtės metams bėgant. Kaip keitėtės jūs patys ir tavo sūnaus įgudimas piešti. - Dafydd paėmė monopolį iš lentynos. O Auris nuplaukė per prisiminimus apie ilgus vakarus, kai žaisdavo su Alanu.
- Manai pirkti šį žaidimą? - Paklausė.
 Auris siuto kam dabar reikėjo plepėti. Bet šaukštai buvo po pietų. Aišku jis galėjo dingti iš parduotuvės. prieš tai dar pasakęs ką nors tokio, kad Dafydd atšaltų nuo klausinėjimų apie jo praeitį. Kad daugiau išviso nenorėtų bendrauti. Bet kažkodėl nesinorėjo taip pasielgti. Visada juk spės nusikratyti šiuo žmogumi. Kaip visada pasielgdavo su tais, kuriuos prisileisdavo arčiau ir kurie pradėdavo nuoširdžiai rūpėti. Tik kad tas sumanymas laikytis atokiau kitų jau seniausiai pradėjo tirpti. Auris jau spėjo pastebėti to padarinius, tokius kaip nepažįstamos mergaitės globa ir daugybę kitų.
- Oi Dafydd. Kažin ar tau labai patiktų išgirsti mano istorijas. Na, bet... Kad jau pradėjau tą temą. - Ir kam aš griaunu savo paties taisykles? - nuo jaunumės susidėjau su netinkamais žmonėmis. Pradėjau paprastai. Pavyzdžiui perduodavau kam nors siuntinius nežinodamas kas ten yra. Bet paskui ėmiausi kitokių dalykų. Pavyzdžiui atgaudavau skolas iš tų žmonių, kurie nenorėdavo susimokėti už prekes ar šiaip prasiskolindavo tiems mano pažįstamiems. Ir tas skolas atgaudavau ne pačiais gražiausiais būdais. - Tai buvo jo ir Dolohovų bendradarbiavimo pradžia. Seni įvykiai, dėl kurių Auris jau negalėjo turėti kažkokių bėdų net jei Dafydd tai kam nors ir pasakytų.
Na, dabar jau tikriausiai pasibaigs mudviejų pokalbis. Pamanė Auris. Kažin ar Dafydd degs noru toliau tęsti pokalbį su tokiu žmogumi kaip aš. Bet gal taip ir geriau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai, kaip Auris kalbėjo apie Oliverį, buvo ir labai nuostabu, bet kartu ir tarsi nejauku. Atrodė, kad šis vyrukas kuo puikiausiai pažįsta tą nuostabų mažylį - gal net geriau nei jis pats. Tai tik priminė, kiek mažai pats Dafydd pažįsta savo vaikus, o tai vis dar graužė iš vidaus. Raudonplaukis bandė nepasiduoti tai savigraužai, tad tiesiog šypsojosi. Iš tiesų turėti Oliverio piešinius po daugelio metų bus tikrai smagu. Tik, ko gero, ne pačiam berniukui. Turint omenyje jo savikritiškumą nevertėjo tikėtis, kad jis ateityje norės tyrinėti savo vaikystės darbus.
- Man atrodo, Oliveris mane nupiešia gražesnį nei esu iš tiesų, - pratarė Dafydd. Tiesos tame buvo, bet labiau jis norėjo nustumti tą keistą įtampą, kurią kažkodėl pradėjo justi. Šyptelėjo ir pajuto, kad pasijuto kiek ramiau. Būtinai reikės pasakyti sūnui, kad išsaugoti jo piešinius yra puiki idėja.
- Kadangi neįsivaizduoju, ką pirkti, kad tie pasiutėliai nenusiviltų, manau, kad Monopolis nėra tokia jau bloga idėja, - atsakė į dar vieną klausimą. Apžiūrėjo žaidimą, bet kažkodėl vis tiek nebuvo tikras. Suprato, kad tai dvynukams gali būti paprasčiausiai nuobodu. Ir vis dėlto tai būtų vertingas laikas kartu. Kodėl jam taip sunku apsispręsti...
Taip ir nepriėmus sprendimo Auris pradėjo pasakoti apie savo praeitį. Tai ir sudomino, ir vertė jaustis nejaukiai. Visų pirma, neįsivaizdavo, kodėl šis vyrukas taip atvirauja. Pats Dafydd tikrai nebūtų norėjęs pasakoti, kaip prekiavo narkotikais ir kitokiomis prekėmis. Regis, jį ir Aurį siejo tamsi ir galbūt netgi kažkuo panaši praeitis. Tai padėjo pajusti kažką panašaus į ryšį, kokio velsietis nebuvo jutęs niekam. Žinoma, išskyrus Mayrą, bet ji šiame pasaulyje yra ypatinga.
- Džiaugiuosi, kad iš to išsikapstei, - pratarė draugui nutilus. Turėjo omenyje tiek tą mokinę, tiek ir tai, kad jis dirbo Hogvartse. - Žinau, kaip kartais sunku išlipti iš duobės.
Garsiai ir atvirai užsiminęs apie savo tamsią praeitį Dafydd pasijuto nesmagiai. Suprato suklydęs. Veidas išraudo, tad jis nusisuko ir žengė nedidelį žingsnelį tolyn. Kad ir ką praeityje veikė Auris, iki gyvenimo kanalizacijoje ir maitinimosi žiurkėmis jis, ko gero, nusiritęs nebuvo.

[Auris Senkleris]

Visiems tėvams turbūt vaikų piešiniai atrodo gražesni, nei gal išties yra. To Auris nesakė. Tik šiaip pagalvojo.
- Na, jiems bus tik septyneri. Gal jiems bus sunku ramiai nusėdėti tą ilgą laiką, kol žaisit. Nors aišku, jei mėgsta piešti, tai gal tai ir nesudarys problemos. - Auris prisiminė tą antrą berniuką, apie kurį nelabai ką žinojo. Dafydd užsiminė, kad jis mėgsta kvidičą. Turbūt jam patinka judresnės veiklos nei broliui. Pamanė.
- Žiūrėk, ten yra visokių mašinų, garažų, trasų ir taip toliau. - Mostelėjo į kur kas triukšmingesnę parduotuvės kertę. Su tais visais daiktais, kuriuos laikė rankose kažką normaliai parodyt buvo truputį kebloka.
- Gal pridėk dar ką nors dėl visa ko?
Kai papasakojo apie savo klystkelių pradžią Dafydd lyg ir neketino nutraukti pokalbio. Pasakė tai, kas Senklerį iškart sudomino. Tik, kad vyrukas dabar nuo jo nusisuko. Auris paėjėjo taip, kad vėl galėtų matyti jo veidą.
- Žinai? Buvai kur nors įklimpęs? - Tai įsivaizduoti buvo keista. Bet gal jis taip kalba dėl to, kad yra buvęs Auroras.  Pamanė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris turėjo sugebėjimą vis labiau nustebinti. Iš kur jis tiek žinojo apie vaikus, jeigu pats jų neturi? Kiek suprato, Alanas jau paauglys, o tai reiškė, kad amžiaus skirtumas nėra toks jau didelis. Auris negalėjo to vaiko užauginti kaip savo. Negi jis kažką slepia? Ši mintis privertė įsmeigti kiek įtarų žvilgsnį į šalia esąntį žmogų. Kita vertus, kam Auriui meluoti, kad neturi vaikų? Nebent… Gal jo nelegalios ar nešvarios veiklos nebuvo susijusios tik su darbu? Tai dar labiau sudomino, bet tuomet tas vyrukas pradėjo šnekėti apie aktyvesnius žaislus, kurie Eliotui, ko gero, patiks daug labiau.
- Net keista, kai dvyniai tokie skirtingi, - pratarė Dafydd traukdamas link erdvės, kurią Auris ką tik pakomentavo.
Dabar žiūrėti į akis nesinorėjo visai, bet viena buvo aišku - jeigu jis vengs susidurti žvilgsniais, bus tik dar blogiau. Bėda ta, kad kažkiek Auris žinojo. Apie kanalizaciją galbūt ir ne, bet pažintis prasidėjo nuo šito žmogaus patyčių dėl Hogvartso. Negi jam maža? Negi neužtenka to, kad Dafydd buvo gėdingai išsipirtas iš darbo? Jeigu atmintis neapgavo, Auris žinojo ir tai. Argi būtina į viršų iškelti visą tamsią praeitį? Tai gerokai skaudino ir mažino pasitikėjimą tuo, kurį norėjosi vadinti draugu. Toks prašymas kalbėti apie praeitį dar kartą priminė, kad Dafydd gali pasitikėti tik Mayra ir mažyliais.
- Na, yra tekę bandyti užsidirbti, - labai jau nekonkrečiai pabandė atsakyti į klausimą ir vėl nusisuko. Kuo ryžtingesniu žingsniu nukeliavo prie anksčiau minėtų trasų ir mašinų. Ir vis dėlto juto, kad viduje yra neramu. Kiek Auris žino? Kiek nori sužinoti? Ir kodėl jam tai svarbu? Ką daryti, kad ši keista ir nedrąsi draugystė nesubyrėtų pačiu skaudžiausiu būdu?..

[Auris Senkleris]

Auris norėjo sužinoti daugiau. Buvo įdomu. Kad jau pats papasakojo apie save daugiau nei derėtų, tai kodėl nepaklausinėjus Dafydd. Atrodė, kad jis bando pabėgti nuo tolimesnių Aurio klausimų. O gal užsiuto, kad Senkleris ėmė klausinėti. Kažkur giliai širdyje Auris norėjo žinoti daugiau dėl to, kad jei kas galėtų tą informaciją panaudoti prieš Dafydd. Jei kada iškiltų tokia situacija. Taip buvo pratęs elgtis visada. Visada reikėjo turėti kažką, ką galėtum panaudoti prieš kitą žmogų. Ir ką tu čia dabar galvoji Senkleri? Metas mesti visas šitas senas gyvenimo taisykles lauk. Man to nebereikia. Bet sunku buvo atsikratyti to, ko laikėsi visą savo gyvenimą.
Raudonplaukis paliko žaidimų lentynas nutaręs, kad tikrai nesiknis dabar ir neieškos kažko. Užsisakys internetu ar dar kažkaip.
- Ei Dafydd, tik nepyk dabar gerai? - Prisivijo jį prie žaislų skirtų berniukams.
- Tu domiesi, aš domiuosiu. Taika kaip sakant.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd paėmė į ranką kažkokią mašiną, tačiau spoksojo į ją nematydamas visiškai nieko. Jautėsi taip, tarsi slystų į bedugnę. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl Auris nusprendė klausinėti. Ar tai galėjo būti paprasčiausias smalsumas? Galbūt, tačiau pažinties pradžioje pabertos patyčios vertė galvoti, kad yra ne taip. Ko gero, šitam žmogui reikėjo rasti kuo daugiau faktų apie jį, Dafydd. Tik kam to reikia? Ką jis su tuo darys? Ar gali būti, kad praėjus tiek laiko kažkam vis dar įdomu, ką Dafydd veikė jaunystėje? Buvo dar beveik vaikas...
- Aš nepykstu, - visišką tiesą pasakė, kai Aurio balsas ištraukė iš apmąstymų. Pažvelgė į rankose laikomą mašiną. Taip, ji Eliotui gal ir patiks, bet vis dėlto norėjosi nupirkti ir tą žaidimą. Vis dėlto prieš renkantis prekes reikėjo šį bei tą išsiaiškinti. Prisivertė pakelti akis į šalia esantį vyruką.
- Man nepatinka kalbėti apie tai, kas buvo po to, kai... palikau Hogvartsą. Nesididžiuoju tuo.
Vylėsi, kad to užteks. Bandė prisiminti, ar pasakojo Mayrai, kad dirbo pas Faustus. Vis dėlto net ir jai pačiai siūlė miltelių lemtingo susitikimo ministerijoje metu. Taip, mylimoji žino viską. Vis dėlto Dafydd žinojo, kad ji nei šaipysis, nei smerks, nei panaudos prieš jį. Ar gali būti tikras, kad to nepadarys Auris?
Vėl susitelkė į trasas ir automobilius. Spėjo, kad Auriui tai nėra įdomu - vis dėlto Alanas jau ne vaikas. Kita vertus, būtent Auris priėjo pirmas. Jeigu jam nepatinka bendrauti su šeimą mylinčiu jaunu tėvu, tai jau ne Dafydd problemos.