0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1061
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #210 Prieš 1 savaitę »
Aurio tikėjimas ir pasitikėjimas privertė šiek tiek pralinksmėti. Dafydd iš paskutiniųjų stengėsi nustumti mintis apie prarastą sūnų į šoną. Tai buvo praeitis,  o dabar jis buvo laimingas, mylimas ir mylintis. Reikėtų tuo ir džiaugtis, ar ne?
- Turbūt tą patį, ką ir visi septynmečiai, - pabandė atsakyti į klausimą, kuris netikėtai pasirodė labai sudėtingas. Oliveris, žinoma, mėgo piešti, tačiau kokie buvo Elioto pomėgiai? Kvidičas? Galbūt ir taip. - Mėgsta žaisti įvairiausiais žaislais. Oliveris daug piešia, Eliotas labiau linkęs į sportą, - galiausiai pridūrė. Kad pats daugybę laiko praleisdavo piešdamas su sūnumi, kažkodėl nepasakė. Vis dar nesijautė pakankamai jaukiai, nors bendrauti su Auriu buvo pakankamai nesudėtinga.
Netrukus iš vyruko burnos pasileidę žodžiai privertė susidomėti. Nepaisant to, kad buvo susitikę kelis kartus, o Auris netgi susipažino su Mayra, atrodė, kad atvirumo iš jo šiek tiek trūksta. Tad dabar buvo tikrai įdomu. O tai, kad jis paėmė globoti kažkokią mergaitę, nuteikė dar palankiau.
- Smagu girdėti, - pratarė Dafydd. - Žinoma, nepažįstu tavęs labai gerai, bet manau, kad būsi geras globėjas. Tai, kad stengeisi prie jos prieiti, parodo, kad esi rūpestingas, o tai yra labai svarbu. Tikrai būsi geresnis tėvas nei kada nors sugebėsiu būti aš, dėl to esu tikras.
Sulig tais žodžiais velsietis eilinį kartą susimąstė, ar nepavertė Oliverio savo favoritu. Tai slėgė jau kurį laiką, bet nieko nebuvo galima pakeisti - tas berniukas buvo tiesiog nuostabus. Žinoma, ne kitokie buvo ir kiti trys mažyliai, bet piešimas labai suartino Dafydd su sūnumi.
Nenorėdamas daugiau galvoti apie sudėtingus dalykus, priėjo prie įvairaus dydžio mašinėlių ir įsispoksojo į jas.
- Tai mokinei mašinėlės turbūt nelabai tinka, ar ne? - paklausė atsisukęs į Aurį. Kažkodėl norėjosi padėti, tik, deja, Dafydd neįsivaizdavo, kaip tą padaryti.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #211 Prieš 1 savaitę »
- Vienas mėgsta piešti, o kitas sportą? Kaip tau atrodo, gal prie dovanos galėtum pridėti kokių būrelių pasirinkimą? Iki Hogvartso jiems dar toli. Tai galėtų kažkuo užsiimti. O gal jūs jau ir taip vedat dvynius į kokius nors būrelius? - Užsivedė Senkleris. Svarbiausia buvo būti kuo toliau nuo jį kamuojančių dvejonių. O padėti planuoti dovanas norėjo visai nuoširdžiai. Nors tų berniukų niekada nebuvo matęs.
- Tu gi žinai, pažįstu Feliciją. O ji gal pažįsta žmonių, kurie moko piešti. Galėčiau paklausti jei nori. Ji tikrai rastų tokį mokytoją, kuris berniukui leistų ir atsiskleisti, bet gal ir parodytų kokių nors naujų stilių ar ką. Ir su kitais vaikais gal jam patiktų. Aišku nežinau ar jam patiktų būti prie nepažįstamų vaikų. - Plepėjo Auris.
- O ar Eliotas mėgsta tik kvidičą? Ar kada bandėt pažaisti kokius žiobariškus žaidimus? Kai kurie burtininkai nerodo vaikams nieko žiobariško. Bet juk yra toks pasirinkimas visokių sporto rūšių. Tai gal jam būtų įdomu palankyti kokį būrelį?
Taigi jis apie Erką prikalbėjo per akis. Bet neturėjo laiko kada dėl to stebėtis. Mat Dafydd žodžiai nustebino ir privertė prisiminti kaip tas žmogus nepasitiki savimi.
- EEE... Na ačiū. Aš nesu dėl savęs tikras. Aš toks... Toks... Nepastovus. - Ką aš dabar darau? Auris norėjo vėl susigražinti tą savo pastoviai nešiojamą kaukę. Kuri rodė žmogų be problemų, visada geros nuotaikos, visada pasitikintį savimi. Bet jau po to apsilankymo Lizde pasidarė aišku, kad kai pradeda rimčiau kalbėtis su Dafydd Auris pradeda aiškinti tai, ko šiaip nekalbėtų.
- Viešpatie Dafydd, kai mes susitinkam. Tu arba ieškai kokios dovanos žmonai. Arba štai vaikams. Ir kai apie juos kalbi matyti kaip tau jie rūpi. Tu gi puikus tėvas. Patikėk manim, jei jau būtų blogiausio tėvo titulas, tai tikrai ne tau atitektų. Paažįstų blogesnių. Šimtą kartų blogesnių tėvų. - Tėvas? Aš geras tėvas? Tas žodis jį pašiurpino. O dieve, ką aš pridirbau? Tėvas. Aš niekada nebūsiu Erkai tėvu. Aš nenoriu. Negaliu.
Jam parodžius mašinėles ėmė šypsotis.
- Tiktų. Kokiems kerams išbandyti. O gal ji tiesiog švystelėtų jas į mane ir paklaustų ką aš čia išdarinėju? Pasakytų, kad yra ne mažas vaikas. Atėjau paieškoti kokių stalo žaidimų laikui praleisti. Gal pravers.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1061
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #212 Prieš 1 savaitę »
Ko Dafydd tikrai nesitikėjo, tai kad Auris imsis tiek plepėti apie svetimus vaikus, kurių niekada nė nebuvo matęs. Vis dėlto jis šnekėjo ne apie bet kokius, o apie paties Dafydd berniukus. Tai įžiebė keistą pasididžiavimą, ir velsietis žvelgė į draugą jausdamasis netikėtai pakiliai.
Klausimas apie būrelius šiek tiek sutrikdė, mat apie tokius nebuvo nė girdėjęs. Berniukai ir Miriam lankė žiobarišką mokyklą, bet ar tai tas pats? Ką Auris turi omeny? Vis tik atskleisti, kad nelabai ką suprato, nesinorėjo.
- Leidžiame juos į mokyklą, - galiausiai pratarė Dafydd. Bet ar jis norėjo, kad jo mažylis pieštų su kitais vaikais ar Felicija? Ko gero, ne - piešimo akimirkos jam buvo pačios brangiausios, labai nesinorėjo prarasti laiko su sūnumi. Tik va garsiai pasakyti, kad pats piešia, kažkodėl buvo drovu. Kaip ir atsisakyti draugiško pasiūlymo. - Matai... Oliveris, na... Jam labiausiai patinka piešti su... manimi. Jis labai drovus, nesiryžtų rodyti savo piešinių svetimiems.
Eliotas, tiesa, buvo visai kitoks, tik Dafydd neįsivaizdavo, ar jam tas būrelis tiktų ir patiktų. Gal ir buvo verta pabandyti ką nors išsiaiškinti, tik nežinia, ar Mayra norės, kad jų sūnus žaistų, pavyzdžiui, futbolą. Pagalvojęs apie sporto šaką, kuria rimtai užsiėmė nekenčiamas brolis, Dafydd sudrebėjo.
- Ačiū už idėją, - pratarė Dafydd tikėdamasis, kad Auris nieko nepastebėjo. - Kol kas jis bandė tik kvidičą, bet nemanau, kad būtina slėpti viską, kas yra žiobariška. Tuo labiau, kad mokykloje vaikai šnekasi apie viską.
O štai visai netrukus Auris be galo sudomino. Ką reiškia "nepastovus"? Man atrodai esąs visiškai normalus vyrukas mintyse kalbėjo Dafydd, bet garsiai to paklausti buvo sunku. Ko gero, šis žmogus vis dar nebuvo pakankamai artimas.
- Nesiginčysiu. Jie man tikrai rūpi, - gerokai sušvelnėjusiu tonu atsiliepė velsietis ir vėl užsigalvojo apie savo šeimą. Nelabai suprato, ar Auris nori pasišaipyti iš to, kad Dafydd dažnai ieško dovanų, bet galiausiai nutarė, kad ne. Jis tiesiog mato, kad Dafydd myli savo žmoną ir vaikus.
Gal ir nebuvo blogiausias tėvas, bet vietos tobulėti dar tikrai buvo. Vis dėlto su Auriu šnekėtis apie tai nelabai norėjo - ta tema buvo skirta tik jam ir Mayrai. Taigi daugiau nieko nesakė, o tik laukė Aurio reakcijos į mašinėles. Atrodė, kad ir vėl susimovė, tačiau negalėjo žinoti, kiek tai mergaitei ar merginai metų.
- Jeigu ne mažas vaikas, bus sunkiau, ar ne? - atsargiai paklausė ir nejučia susimąstė apie tai, kad nė neįsivaizduoja, kaip reikės bendrauti su savo mažyliais, kai jie bus jau ne mažyliai, o visi paaugliai. Vis tik vieną svarbų dalyką pavyko užfiksuoti.
- Stalo žaidimą? Skamba įdomiai. Galbūt ir man verta pažiūrėti, - žvaliai pratarė Dafydd ir patraukė minėtų žaidimų link. Neteko jų žaisti, bet tikėjosi su Aurio pagalba ką nors išsirinkti.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #213 Prieš 1 savaitę »
- O, tai jie eina į mokyklą. Ir gerai. Kartais atrodo, kad burtininkai strigę viduramžiuose. Ir beveik nieko nežino ir nenori žinoti apie žiobarišką pasaulį. Pavyzdžiui didžioji mano šeimynėlės dalis. - Apie tai, kad ir pats kurį laiką turėjo visokių nusistatymų nutylėjo. Be to Buvo kur kas įdomesnių dalykų, kurių dabar norėjo paklausti Dafydd.
- Tau patinka piešti? Ar seniai tuo užsiimi? - Oliveris Auriui pasirodė kažkiek panašus į savo tėvą dėl to, kaip jis tą berniuką apibudino.
- Nėra už ką. Aš tik šiaip pagalvojau. Žinai, mokykloje tikriausiai yra labai įvairus būrelių pasirinkimas ir aišku, kad dvyniai tikriausiai apie tai žino. Tai jiems nebebūtų taip nauja ar neįprasta. Na žinoma nebent tik padėtų ko nors išmokti ir tiek. - Ir vėl pasireiškė tas pats, kaip Lizde. Auriui leptelėjus tai, ko gal neplanavo sakyti Dafydd nepuolė gilintis. Ir tai buvo tiesiog puiku.
- Matyti, kad jie tau rūpi. Aš manau, kad tavo šeimos nariai tikrai jaučia ir žino kokie svarbūs tau yra. O taip. Ji jau ne mažas vaikas. Dabar yra penktakursė. Ir ką nors jai išrinkti gana sudėtinga. Bet manau kokį įdomų stalo žaidimą išeis surasti. O jei tu turi omeny tai, kad bus sunku bendrauti ir su ja sugyventi... Aš išties manau, kad taip ir bus. Pažįstu tą mergaitę senokai, bet išties pažindintis pradėjome tik dabar. Ir viskas mane labai neramina. Aš neįsivaizduoju kaip bus. Juk paauglystė toks audringas metas. O ji ir šiaip sudėtingo charakterio. Nenorėčiau visko tik labiau jai pagadinti.
Dafydd irgi atrodė sudomino žaidimai ir Auris nusekė paskui jį prie lentynų.
- Su Alanu pažaisdavom monopolį. Ne kažin kiek žinau apie žiobariškus žaidimus. Reikės spėti kas būtų įdomu. - Pasakė skaitydamas pavadinimus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1061
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #214 Prieš 1 savaitę »
Net keista, kaip lengvai sekėsi bendrauti. Žinoma, prie to daugiausiai prisidėjo tai, kad Dafydd buvo laimingas. Vis dėlto Auris buvo tas žmogus, su kuriuo galima bendrauti. Kartais velsietis vis dar dėl šito stebėdavosi, bet turbūt galėjo pavadinti šitą žmogų draugu. Bent jau iki to laiko, kol jis dings iš gyvenimo. Kaip dingo Miona ar Elijah... Bet apie tai geriau negalvoti. Žymiai smagiau diskutuoti nuostabių mažylių galimybes išmokti kažką naujo.
O štai klausimas apie jo paties piešimą kažkodėl sutrikdė. Dafydd negalvojo esąs geras piešėjas. Oliveris mėgo taip leisti laiką, tad nebuvo priežasties priešintis. Be to, berniukas išties buvo gabus. O štai jis pats...
- Na... eee... Neseniai, - galiausiai prabilo. - Mane paskatino Mayra. Net nežinau, kodėl. Bet nemanyk, kad moku tą daryti, - nervingai nusijuokė. - Oliveris visai kitoks, jis tikrai tam turi talentą.
Ar Auris tikrai matė, kaip Dafydd mylėjo savo šeimą, ar tai buvo tik mandagumas? Nors bendrauti sekėsi visai neblogai, atrodė, kad tas vyrukas vis dar yra tam tikra paslaptis. Vis dėlto nesinorėjo pernelyg gilintis, tad Dafydd tiesiog priėmė tuos žodžius, ir tiek. Ir, žinoma, tai buvo labai gera. Jeigu kiti mato, kad jis myli žmoną ir vaikus, patys šeimos nariai turi tą žinoti, ar ne?
Deja, neliko laiko galvoti apie tuos, kurie brangiausi. Auris pradėjo pasakoti apie mokinę, kurią apsiėmė globoti, taigi reikėjo klausytis.
- Penktakursė? Drąsu, - atsargiai tarstelėjo. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų pradėti globoti tokią beveik suaugusią merginą. Kur ten - Dafydd neįsivaizdavo, kaip bendraus su savo vaikais, kai jie sulauks tokio amžiaus. - Smagu, kad padedi mergaitei, - po kiek laiko pridūrė.
Žaidimų parduotuvėje buvo daug ir įvairių, tačiau pavadinimai nelabai ką sakė.
- Monopolį? - pasitikslino ir nužvelgė žaidimų krūvą ieškodamas tokio pavadinimo. - Kaip sakai, tas žaidimas septynmečiams tinka?
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #215 Prieš 4 dienas »
- Smagu, kad turit bendrą pomėgį. O labiau tau patinka tapyti ar piešti pieštukais? - Paklausė. Ir pridūrė. - Alanas irgi mėgsta piešti. Kai jis buvo mažas, o aš dar lankiau mokyklą. Kurdavom tokias istorijas apie Aurilaną. - Ir kodėl jis dabar užklydo į tas senas praeities istorijas? Kilo klausimas. Bet vis tiek pasakojo toliau. - Kurdavom istorijas apie Aurilaną, berniuką vaiduokliuką. Aš užrašydavau, o jis piešdavo joms paveikslėlius. Prikurdavom jam visokių nuotykių. Kai ką Alanas pats užrašydavo. Taip išmokiau jį rašyti. - Tada baigė, nes neįsivaizdavo ar Dafydd šitie pasakojimai įdomūs. Ir išvis neturėjo supratimo kodėl jam tai pasakoja. Tokių dalykų nepasakodavo niekam. Ar beveik niekam.
- Gal būčiau jau seniau sutvarkęs tuos globos dokumentus. Bet mano gyvenimas buvo per daug netinkamas tam. Nepastovus. Ir ji niekaip negalėtų pas mane gyventi.
Auris skaitė pavadinimus. Gal reiks ką nors užsisakyti internete? Svarstė.
- Manau, kad tinka. Monopolį žaidi mėtydamas kauliukus ir eidamas per langelius. Eini tiek kiek rodo kauliukas. Žaidimo esmė pirkti gatves, supirkus vienodos spalvos galima statyti namus, paskui viešbučius. O priešininkas atsistojęs ant tavo turto turi mokėti tau pinigus. Yra dar visokių papildomų kortelių. Kurios gali arba atimti tau pinigus, arba jų pridėti. Visaip būna. Mes su Alanu dar prisikurdavom papildomų taisyklių.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1061
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #216 Prieš 1 dieną »
Dafydd nejučia susimąstė nežinąs, ar Auris visada buvo toks plepus. Galbūt jis po kelių susitikimų jaučiasi laisviau, dėl to tiek plepa? Nors gal ir ne - ne visi buvo tokie tyleniai kaip jis. Tik kaip atsipalaiduoti ir pačiam? Kaip nustoti pernelyg daug galvoti.
Tai, kad Auris tiek pasakojo apie pusbrolį, buvo kiek netikėta, tačiau įdomu. Tokių Dafydd niekada neturėjo, tad neįsivaizdavo, ką tai reiškia. Mayros pusbrolis, Markas, taip ir liko kažkoks neaiškus, vaikinas nesuprato net ir mylimosios ir buvusio profesoriaus santykio. Vis tik dabar tai aptarinėti būtų kiek keista, tad Dafydd pasistengė nusukti mintis nuo Marko.
- Galbūt paprastu pieštuku, - ne visai tvirtai atsakė. Tiesą sakant, svarbiausia buvo leisti laiką su Oliveriu, o piešimas jam tiko bet koks. Bet kažkodėl buvo drovu prisipažinti, kaip vertino valandas su savo mažyliu. - Oliveris mėgsta tapyti. Tik pusė dažų atsiduria jam ant rankų ir veido, - pridūrė ir nusišypsojo. - Matau, puikiai sutari su pusbroliu, - dar pridėjo.
Kažkodėl atrodė, kad Auris ar nepasitiki savimi, ar tiesiog nuvertina. Jau kurį laiką dirbo profesoriumi, bent kiek žinojo Dafydd. O tai tarsi suteikė gyvenimui to, ko vyrukas teigėsi neturįs, - pastovumo.
- O tai ką veiki, kad tavo gyvenimas toks nepastovus? - stengėsi draugiškai paklausti velsietis, nors pačiam pasirodė, kad balsas nuskambėjo labai jau neužtikrintai. Nesinorėjo, kad Auris pagalvotų jį landžiojant kur nereikia. Vis tik pavyko susilaikyti neištarus nieko panašaus į "jei nenori nesakyk." Šį kartą užteko žvilgsnio, sutelkto tik į žaidimus. O juos Auris, regis, irgi išmanė.
- Skamba sudėtingai, - sumurmėjo Dafydd ir vėl nužvelgė krūvą, o tada atsargiai žvilgtelėjo į draugą. Galvoje sušmėžavo mintis kada pakviesti jį į namus parodyti, kaip reikia žaisti tą daiktą. Vis dėlto bent jau kol kas nesiryžo to padaryti, tad vėl nusisuko į žaidimus. Nors neabejojo, kad Mayra neprieštarautų, kažkas neleido sakyti daugiau nieko daug. Galvoje ir vėl pradėjo suktis mintys, tad Dafydd nutilo ir atsitraukęs kiek toliau įsistebeilijo į spalvotas dėžutes.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.