0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #180 Prieš 2 metus »
Ta mergina priešais buvo tikrai įspūdinga. Nors Dori ir turėjo prieš ją didžiulį pranašumą - buvo ragana, ir nors šiaip jau Mendel nekentė žiobarų, turėjo pripažinti, kad šita aukštaūgė kėlė susižavėjimą, pagarbą ir baimę vienu metu. Galbūt susitikusi ją vidury dienos šitoje pačioje vietoje trumpaplaukė ir nebūtų išsigandusi, bet dabar... Ką, po velnių, čia veikti tokiu metu? Aš tai juk burtininkė, o žiobarai turi miegoti.
Kai atėjūnė pasitikslino, ar Dori tikrai yra ne viena, pilve pasijautė labai nemalonus nudiegimo pojūtis. Ar ši moteris bandys mergaitę nuskriausti? Kažkodėl širdyje Dori tuo abejojo, bet vis tiek buvo siaubingai baugu! Vis tik dabar Mendel nieko neatsakė, tik pagalvojo apie tai, kad galbūt reikėtų iš kišenės išsitraukti savo vorą Džo. Juk žiobarai bijo vorų, ar ne? O paskui, jeigu reikės, na, juodaplaukė tada jau galės panaudoti burtų lazdelę ir tą moterį užburti.
Tačiau čia mergina ir vėl prabilo sužlugdžiusi visus Dori kuriamus planus ir palikusi didžiulę nuostabą.
- Tu irgi ragana? - pilnomis nustebimo ir dar didesnio susižavėjimo akimis paklausė mergaitė.
Žinoma, nejau manei, kad toks įspūdingas žmogus gali būti paprastas žiobaras? Dar kartą įsitikinai, kad visi žiobarai yra nevykėliai, Dori.
Mergaitės ranka atsipalaidavo. Ji ištraukė ją iš kišenės palikdama joje burtų lazdelę. Nebuvo tikra, ar toji moteris jos nenuskriaus. Vis dėlto naktis, tad ką čia naktį veikti? Gal ji rezga kokį darbelį. Tačiau net jei ir taip, Dori puikiai matė, kad apie kažkokį nugalėjimą čia negali būti nei kalbos. Kažkodėl mergaitė sukrizeno. Gal todėl, kad sutiktosios veide šmėstelėjo šypsena.
- O iš kur tu žinai, kad aš ragana?
Šią akimirką Dori ir vėl truputį nusigando. O jeigu ji yra iš ministerijos, jeigu kažkas sužinojo apie mano nuolatinius būrimus Londone ir atėjo manęs suimti? Bet šito mergaitė paklausti dabar nedrįso.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #181 Prieš 2 metus »
   Atsakymo nesulaukė, todėl nusprendė, kad buvo tikra, ir mergaitė čia vienui viena. Staiga toptelėjo, kad tokiu paros metu tokio amžiaus paauglei nederėtų vaikštinėti vienai. Be to, vidury vieno didžiausio Anglijos miestų, kur niekuomet nežinai, kas yra kas ir kur gali būti užpultas. Neketino gąsdinti tamsiaplaukės, tačiau knietėjo išsiaiškinti, ką ji čia veikia. Nebuvo motina ir netgi Arabellai leisdavo vakarais slankioti po mišką, bet tik todėl, kad ji būdavo Pusmėnulio gaujos teritorijoje ir įprastai nuo namų nenutoldavo per daug. Neretai Luna galėdavo girdėti ją kur nors miške. Čia, Londone, triukšmo buvo per daug, be to, žmonių populiacija irgi buvo didesnė nei Ūdrų Žabanguose, todėl niekada negalėjai būti tikras.
   - Gerai, paklausiu kitaip. Nesi kvaila, nes bijai manęs, vadinasi, savo gyvybę vertini ir esi atsargi. Taigi... Ką veiki čia vienui viena? - kilstelėjo antakį apsidairydama. Parduotuvių alėjoj jos vis dar buvo vienos.
   - O nesu panaši į tokią? - kilstelėjo vieną lūpų kamputį suformuodama paslaptingą veido išraišką.
   Knietėjo prisipažinti, kad be viso to ji dar ir vilkolakė, turi vieną didžiausių gaujų, tačiau buvo tikra, kad tuomet mergaitė skuostų nuo jos keturiomis klykdama visa gerkle ir gąsindama aplinkinius. Žinoma, Luna neatmetė galimybės, kad visgi juodaplaukė išliktų ori ir stovėtų, kaip stovėjusi, su drebančiomis kojomis, bet nesitrauktų.
   - Nuojauta, - vyptelėjo dar kartą. - Be to, tau reiktų išmokti paslėpti geriau savo burtų lazdelę, kad ši nekyšotų iš kišenes. - Galiausiai paaiškino žvilgsniu parodydama dar ir dabar matomą burtų lazdelės galiuką. - Argi tėvai nemokė, kad reikia ją gerai paslėpti? Šito, beje, turėtų mokyti ir Hogvartse.
   Dėmesį trumpam atitraukė kažkur tolumoje nuskambėję šūksniai, kuriuos netrukus nusinešė vėjas. Bet netrukus mergina ir toliau stebėjo mergaičiukę, tik priešingai nei įprastai, ne dėl saugumo ar pavojaus, paprasčiausiai mergaitė buvo visai įdomi asmenybė.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #182 Prieš 2 metus »
Dabar Dori buvo gėda, kad ji iš pradžių galėjo pamanyti, jog ši moteris - žiobarė. Ne, tokių įspūdingų žiobarų nebūna! Tikrai ne!
- Esi! - atsakė į antrąjį klausimą trumpaplaukė. - Ir dar kaip esi, tiesiog... dėl Merlino barzdos, aš šiek tiek išsigandau, gerai? Nesu pratusi naktimis gatvėse ką nors sutikti...
Kai Dori suprato, kad jos burtų lazdelės galiukas kyšo iš kišenės, jos balti skruostai vos vos paraudo. Ji lazdelę susipakavo kiek giliau. Įspūdingosios merginos lūpose nuskambėjo kažkas apie tėvus, ir Mendel kaktoje įsimetė kelios nepasitenkinimo raukšlės. Mergaitė suprato, kad nebeišeis ignoruoti moters klausimo apie tai, ką ji čia veikia viena. Atėjūnė, regis, kryptingai ėjo link klausimų apie tai, ką čia mergaitė vienui viena darė tokią vėlumą. Ir ji dar paklausė apie Hogvartsą? O iš kur ji žinojo, kad Dori mokėsi Hogvartse? Dori nenumanė, ar moteris ją norėjo nuskriausti. Gal būtent dėl to šitaip klausinėjo? O gal vis tik yra iš ministerijos ir dabar ją nubaus? Kad ir kaip ten bebūtų, bėgti mergaitei tiesiog beprasmiška. Nepavyks. O ir pati kažkodėl to daryti nenorėjo. Ta moteris ją žavėjo.
- O iš kur tu žinai, kad aš mokausi Hogvartse? Galbūt tu aiškiaregė? Nes jeigu taip... jeigu taip, tu turėtum žinoti, kad... mano tėvai yra suknisti žiobarai, - mergaitės balse pasigirdo jos amžiui nebūdinga panieka. - Niekam tikę, susmurgę idiotai. Nekenčiu jų. Nekenčiu! Todėl ir esu čia! Viena! Naktį! Visur geriau, nei ten, pas tuos...
Dori pradėjo siaubingai keiktis. Kiek pasikeikusi ji tęsė toliau:
- Žinai, jie ne tik, kad šiaip sumauti žiobarai, bet dar ir nori, kad aš būčiau panaši į juos! Kad bendraučiau su nevykusiais žiobarų vaikais. Kad naudočiausi jų niekam tikusiais prietaisais. Mama norėjo sutraiškyt mano vorą Džo!
Regis, Mendel pamiršo, kad ji nepažįsta šios moters. Pamiršo, kad yra naktis ir kad ji kažkokioje parduotuvių alėjoje. Liko tik prisiminimai apie nesutarimus su tėvais ir auganti neapykanta jiems. Ar galėjo vaikas nekęsti savo tėvų? Juk anksčiau ji taip juos mylėjo. Tačiau ir patys tėvai su Dori elgėsi siaubingai!
- Tai jie dėl visko kalti! Visi tik ir tauškia. Oi, tavo tėvai myli tave, pamatysi, viskas sutvarkys, turėtum gerbti savo tėvus, - parodijuojamu balsu sakė mergaitė. - Bet jie nežino! Jie nesupranta! Mano tėvai nemyli manęs! Tai kurių galų aš turėčiau juos mylėti?
Dori dar kartą spyrė į vargšą manekeną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #183 Prieš 2 metus »
   Kitu atveju Luna būtų palaidžiusi dar kelias linksmas, šmaikščias pastabas ir pasijuokusi iš priešais stovinčio asmens, tačiau šįkart į ją žvelgė paauglė, kuri, regis, buvo ne tik išsigandusi, bet ir sutrikusi. Tamsios akys spinduliavo jausmus, kurių Gardner nepavyko išskaityti. Galbūt pati mergaitė nesuvokė, ką jaučia.
   - Juk supranti, kad gyveni viename didžiausių Anglijos miestų, sostinėje, ar ne? Tokiu teiginiu galėčiau pasiteisinti aš, gyvendama vidury miško, todėl iš to galiu spręsti, kad dar ne daug kartų esi klaidžiojusi gatvėmis viena, - tai nebuvo klausimas, bet merginos balse galėjai justi klausiamą toną.
   - Nustok taip baikščiai į mane spoksoti, neketinu tavęs išsikepti ant laužo ir suvalgyti, - kiek suirzusi tarstelėjo patraukdama link suoliuko ir atsisėsdama, susidėdama koją ant kojos ir kiek atsilošdama, jog galėtų stebėti didesnę teritoriją.
   Abejojo, kad kas nors mėgintų užpulti jas, tačiau buvo mokyta neprarasti budrumo, be to, nujautė, kad toks įvykis galėtų tik dar labiau įbauginti mergaitę. Ir čia pat toptelėjo, kad tai būtų daug geriau, gal tuomet ji neslankiotų vidury nakties tamsiomis Londono gatvėmis vienui viena.
   - Ne, aš nesu aiškiaregė ir tokia būti nenoriu, tai buvo spėjimas ir jis pasitvirtino. - Ramiai atsakė.
   Netrukus tamsūs merginos antakiai šovė į viršų iš nuostabos. Safyrinės akys, spindinčios nuo gatvių žibintų, kiek išsiplėtė. Luna nuoširdžiai nesitikėjo tokio paaiškinimo. Kita vertus, šiais laikais daugybė paauglių kenčia dėl tėvų elgesio, todėl tamsiaplaukės poelgis taip pat suprantamas. Nujautė, kad būnant burtininku žiobarų šeimoje itin sunku augti. Kūnu netgi perbėgo šiurpas.
   Nepratarė nė žodžio, tik įdėmiai klausėsi įsijautusios paauglės ir retkarčiais kiek patempdavo apatinę lūpą apgalvodama juodaplaukės žodžius. Buvo panašu, kad paauglės gyvenimas siaubingas, tačiau, kaip mergina jau buvo spėjusi pastebėti, niekuomet nereikia teisti vienos pusės, neišklausius kitos. Pernelyg nesąžininga, nors nujautė, kad visgi net išklausiusi jos tėvus ji palaikytų mergaitę. Buvo kiek liūdna, kad šiai tenka bastytis gatvėmis vietoj to, kad saugiai miegotų savo lovoje, savo kambaryje.
   Neįsiterpė į mergaitės monologą, leido šiai išsilieti ir akimirką pasijuto it psichologė, tik kažin ar šios profesijos žmonės vidury nakties, vidury gatvės bendrauja su savo klientais. Už tai turėtų imti dvigubai daugiau. Arba trigubai.
   - Kad gerbtum kitą, jis turi užsitarnauti pagarbą, ir net tėvai turi rodyti pavyzdį, kad gerbtus juos. Iš tavo pasakojimo suprantu, kad su jais tau ne pyragai, o iš tavo požiūrio į žiobarus suprantu, kad jausti pareigą jiems sunku. Nežinau, kokia situacija yra iš tiesų, kartais priimti teisingą sprendimą labai sunku ir tik po kurio laiko supranti, kad tada pasielgei netinkamai, tačiau... - trumpam nutilo susimąstydama. - niekas neturi kentėti, - gūžtelėjo pečiais. - Gyvenimas per trumpas, kad gyventum būdamas nelaimingas, - vyptelėjo stebėdama, kaip nuskrieja šaligatviu manikenas, - dar truputis ir galėsiu būti filosofe, - nusipurtė nuo tokios minties.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #184 Prieš 2 metus »
- Tu gyveni vidury miško? - susidomėjo tamsiaplaukė. - Tikriausiai gyveni kokiame sename grynakraujų burtininkų dvare, ar ne? Ak, tai mano svajonė... Beje, tu mėgsti žiobarus?
Dori šiek tiek nusiramino. Prisėdo šalia įspūdingosios burtininkės. Baimės visai nebesijautė, o ir gerokai palengvėjo taip atvirai išdėjus visas savo nuoskaudas. Mergaitę nustebino tai, kad aukštaūgė nepradėjo jos teisti, kaip kad dažnai darydavo kiti, o ypač vyresni žmonės. Jie aiškindavo Dori apie pagarbą tėvams, o ši burtininkė sutiko su tuo, kad ir tėvai turi tą pagarbą užsitarnauti. Na, Dori būtų užtekę ir to, kad jie bent jau nebūtų jos vadinę išsigimėle dėl to, jog ji yra ragana. Tačiau prie visos puokštės skaudžių dalykų mergaitė jautė, kad tėvai, o ypač mama, jos nebemyli. Ar tai įmanoma? Nebemylėti savo dukters...
Mergaitei patiko ir tai, kad atėjūnė neėmė teisti Dori dėl žiobarų. Visi visada juos gina, velniai griebtų. O ši mergina neužsivedė aiškinti, kokie žiobarai yra lygūs su burtininkais. Dabar taip knietėjo išgirsti, ką ji pati mano apie žiobarus.
- Aš suprantu, kad aš irgi esu kalta dėl tam tikrų dalykų, - pripažino Dori. - Tikrai ne visada teisingai elgiausi savo tėvų atžvilgiu, bet tai ne priežastis norėti užmušti mano vorą arba trenkti man antausį už tai, kad nedraugauju su žiobarų vaikais, ar ne?
Dori ėmė kuistis kišenėje ir iš jos išsitraukė visokio skonio pupelių pakelį. Praplėšusi jį pasiėmė raudoną pupelę, kuri buvo vyšnių skonio. Bent kartą pasitaikė normali. Atkišo pakelį aukštaūgei taip siūlydama jai pasivaišinti. Po to suprato pasielgusi labai vaikiškai. Visokio skonio pupelės, Dori, dėl Hario Poterio akinių. Bet dėtis jau nebuvo kur.
- O tu nebijai gyventi viduryje miško? Beje, gal tu užsiimi juodąją magija?
Dori žinojo, kaip apgailėtinai atrodė. Ji ką tik pasiūlė burtininkei visokio skonio pupelių, o paskui kaip niekur nieko paklausė, ar ji netyčia neužsiimanti juodąja magija. Kodėl tu amžinai turi taip susimauti, sudraudė save mintyse. Bet laiko atsukti mergaitė nemokėjo, todėl beliko laukti, kaip reaguos pašnekovė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #185 Prieš 2 metus »
   Dešinysis lūpų kamputis nežymiai kilstelėjo į viršų, safyrinės akių žvilgsnis šovė į priekį. Susidūrė su gatvės žibintais bei tolumoje skendinčia tamsa. Nujautė, kad paauglę sudomins jos sakinys apie gyvenimą miške. Juodaplaukė atrodė ištroškusi kitokio gyvenimo, tikro burtininko gyvenimo, kuriame gausu nuotykių ir pavojų.
   - Aha, - linktelėjo šyptelėdama. Jos spėjimai ir vėl buvo patvirtinti. Akimirką pasidarė gaila šalia sėdinčio mergaičiukės. Būtų mielai parodžiusi, koks gyvenimas yra iš tiesų nuostabus, tačiau namuose jau buvo viena paauglė su kuria Lunai visai nesisekė. - Ne, dvare aš negyvenu. Bet taip, mano namas nemažas, tik jis nepriklauso vien man. Esu savo gaujos alfa, todėl gyvenu ten, kur visiems mane būtų patogu pasiekti, ten, kur mano gaujos teritorija. - užsidėjusi koją ant kojos persibraukė rankomis per plaukus ir atsirėmė nugarą į suoliuką.
   Nuskambėjęs klausimas privertė nusijuokti. Neapykantos žiobarams Garnder nejautė, tačiau ir numylėtiniai jie nebuvo. Visgi toks klausimas privertė susimąstyti.
   - Kaip plėšrūnė, silpnesnius už save matau, kaip aukas, tačiau negaliu teigti, kad žiobarų nemėgstu. Neturiu su jais ryšių ir lai gyvena jie savo gyvenimą, kol nesipainioja man po kojomis. Mes kiekvienas turim teisę į gyvenimą, niekas neklausia, ar mes mėgstam kurį nors iš žmonių, ar ne. Tai nieko nekeičia, - kiek patempė apatinę lūpą ranka atsiremdama į suoliuką ir pasisukdama šonu į mergaitę.
   Su siaubu dėbtelėjo į šią išgirdusi nedidelį pasakojimą apie gyvenimą su žiobarais tėvais. Niekad nebūtų drįsusi kaip nors panašiai pasielgti su Arabella. Nuo tokios minties nukrėtė šiurpas. Kaip įmanoma vaikui trenkti už tokį paprastą dalyką? Atimti iš jo tai, ką jis myli?
   - Tu vaikas, todėl normalu, jog suklysti, be to, ir suaugę klysta, bet tu teisi, tokie tėvai neverti pagarbos, neverti, jog būtum jų dukra, - liūdnai kilstelėjo lūpų kampučius.
   Norėjo kaip nors paguosti mergaitę ir patikinti, kad viskas bus gerai, tačiau nebuvo tikra, kad būtent taip ir bus. Negalėjo garantuoti to, kai nežinojo, kokį sprendimą priims ji. Nors nuojauta kuždėjo, kad pabėgimas iš namų jau užtvirtintas. Ypač po jos žodžių.
   Žvilgsnis lėtai nuslydo prie jai atkišto pupelių saldainių pakelio. Kiek sudvejojo, tačiau galiausiai ištiesė ranką ir įsimetė į burną vanilės ir persikų skonio pupeles. Nebuvo saldumynų mėgėja, bet atrodė kiek nemandagu atsisakyti, be to, norėjo kaip nors paguosti mergaitę, palaikyti šią, tik turbūt gerokai perspaudė, nes jos dėka ji gavo padrąsinimą pabėgimui iš namų. Vylėsi, kad nuo to juodaplaukės gyvenimas tik gerės.
   - Miškas - mano namai, - nusijuokė. - Juodąja magija? - kilstelėjo antakį jusdama burnoje likusį saldų susipynusį vanilės ir persikų skonį.
   - Užsiimu tik štai kuo, - išsitraukusi iš po apsiausto durklą švystelėjo šį į sieną. Durklas įsmigo ten, kur Luna ir norėjo, o tuomet burtų pagalba sugrįžo atgal. Iš pradžių dvejojo, o tada ištiesė ginklą mergaitei leisdama apžiūrėti.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #186 Prieš 2 metus »
Gauja? Gaujos alfa? Ką ji čia paisto? Mendel suraukė antakius. Ar toji moteris iš jos tyčiojosi?
Tolimesnis pasakojimas privertė dar labiau susiraukti. Plėšrūnė? Aukos? Mergaitė pajuto, kaip kažkokie labai nemalonūs pojūčiai pereina per kūną. Dori atrodė, kad aukštaūgė šnekėjo rimtai. Nebuvo panašu, kad ji juokautų. Ji kalbėjo taip, tartum tokie žodžiai būtų visiškai įprasti jos kasdienybėje. Taip, tartum ir Dori jie neturėtų stebinti. Dėl Merlino barzdos, gal čia kokie burtininkams būdingi išsireiškimai, kurių aš nežinau? Gal ir aš skaitausi plėšrūnė? Nejau visi magai yra plėšrūnai, o žiobarai - aukos? Toks apibūdinimas mergaitei būtų patikęs, tačiau nuojauta kuždėjo, jog paslaptingoji pašnekovė ne tai turėjo omeny.
Kai ji pasakė, kad Dori yra vaikas, mergaitė pasipiktino.
- Ei. Aš nesu vaikas. Man jau beveik trylika. O kiek tau metų?
Dori jautėsi tokia didelė! Ji ne vaikas! Tikrai ne! Bet tai, kad kažkas pritarė, jog Mendel tėvai neverti turėti tokią dukrą kaip ji, tamsiaplaukei labai patiko. Juk jie turėtų džiaugtis, kad jų, tokių netikėlių, tarpe, apsireiškė toks stebuklas. O kaip jie reagavo?..
- Ką tu turi omeny sakydama apie gaujas, alfa ir plėšrūnus su aukomis? - vis dėlto išdrįso paklausti.
Kai pašnekovė išsitraukė iš apsiausto durklą ir jį įsmeigė į sieną, Dori iš nuostabos pašoko. Netrukus tas ginklas buvo pačios mergaitės rankose ir ji aiktelėjo.
- Nieko sau! - žavėjosi. - Tai bent! Iš kur tu jį gavai? Kaip išmokai juo naudotis? Įsivaizduok, kiek žiobarų su tokiu galima būtų nugalabyti! - netyčia išsprūdo mergaitei. - Beje, kur jį naudoji? Po velnių, kas tu tokia? - pažiūrėjo merginai į akis.
Dori sukiojo rankose durklą ir vis stebėjosi, žavėjosi. Įdomu, ką medžiojo toji moteris? Plėšrūnė, gyvenanti miške, turinti gaują ir durklą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #187 Prieš 2 metus »
   Tas vaikiškas pasipiktinimas ir bandymas įrodyti, kad tai netiesa, prajuokino merginą ir ši vos susilaikė garsiai nenusijuokusi, tačiau iš pagarbos mažajai raganaitei tik šyptelėjo linktelėdama. Na, žinoma, ji buvo didelė ir suaugusi ragana, kuri galėjo savimi pasirūpinti. Net ji, būdmaa dvidešimt aštuonerių nebuvo tikra, ar jautėsi suaugusi. Priimti sprendimai, neretai skuboti ir neapgalvoti, nuolat versdavo suabejoti.
   - Beveik trylika... - nutęsė žvelgdama į tolį, negalėdama patikėti, kad tokių metų vaikui tenka sukti galvą dėl pabėgimo iš namų. Kita vertus, Arabellai teko susitaikyti su tėvų mirtimi būnant vienuolikos. - Man beveik trisdešimt, - nusijuokė žvilgtelėdama į mergaitę.
   Tik ištarusi garsiai savo amžių suvokė, kaip seniai ji baigė Hogvartsą. Kaip seniai nebematė tos pilies, painių koridorių, ežero ir margaspalvių uniformų. Seniai betampė nervus profesoriams... Nejučia šyptelėjo. Būtų mielai kokiam profesoriui sugadinusi dieną. Na, bent jau Arabella šitai galėjo padaryti.
   Sulaukusi klausimo Luna suraukė antakius, o tuomet nuostabos kupinomis akimis dėbtelėjo į tamsiaplaukę. Ar jai pasigirdo, ar ji tikrai paklausė apie plėšrūnus? Kurį laiką tylėjo skenuodama mergaitės veidą, mėgindama suprasti, ar ji rimtai kalbėjo užduodama tokį klausimą. Kai abejonių nebeliko ir Luna susitaikė, kad jai teks paaiškinti, galiausiai pravėrė rausvas lūpas.
   - Esi burtininkė ir nežinai, kad magijos pasaulyje egzistuoja vilkolakiai, vampyrai ir kitos būtybės? - paklausė kilstelėdama antakį. - Aš vilkolakė, vadovauju savo gaujai. Mano kraujyje įaugę vilko instinktai. Ir jei greitu metu negrįšiu į namus, - kilstelėjo galvą, safyrinės akys susidūrė su pilnatim. - Po Londoną lakstys vilkė, - vyptelėjo.
   Žvelgė mergaitei į veidą stebėdama jos emocijas, su kokiu susižavėjimu ji žvelgė į durklą. Ji iš tiesų atrodė susidomėjusi. Buvo tikra, kad mielai išbandytų ginklą ir pati.
   - Tėtis išmokė, kai dar buvau maža. Mūsų gaujoje visi vilkai moka naudotis ginklais, kiekvienas turim po durklą ar kardą. Jei nori, gali pamėginti jį sviesti į medį, išmėgink, - gūžtelėjo pečiais būdama tikra, kad toks pasiūlymas pradžiugins tamsiaplaukę.
   - Dažniausiai sėdžiu ant suoliuko ir mokau tokius, kaip tu, žudyti žiobarus, - nusijuokė pajuokaudama. - Jis praverčia visur, todėl ir nešiojuosi su savimi.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #188 Prieš 2 metus »
Dori nustebo, kad tai merginai beveik trisdešimt. Ji jai būtų davusi dvidešimt metų, ne daugiau.
- Tu labai graži! - pagyrė ją.
Tikrai, šią akimirką tamsiaplaukę toji mergina labai žavėjo, ji buvo tartum autoritetas mergaitei, tartum pavyzdys.
Tačiau kai aukštaūgė užsiminė apie vilkolakius, vampyrus ir ir kitas būtybes, Dori susierzino. Jai teko girdėti, kad vėlesniuose kursuose apie tai mokys net Hogvartse, tačiau mergaitė manė tai esant tik tuščiomis kalbomis. Ir dabar, būdama Londono parduotuvių alėjoje, Dori susitiko moterį, kuri sakėsi esanti vilkolakė ir stebėjosi, jog Dori, būdama burtininke, nežinojo tokių dalykų?
- Ir vėl mano suknisti tėvai žiobarai! - sušuko mergaitė. - Tai per juos aš nežinau, supranti?! Tų nevykėlių pasaulyje nėra tokių dalykų! Aš maniau, kad tai pramanas!
O gal tai ir yra pramanas? Gal toji moteris mane mausto? Dori nervavosi. Nejau žmogus gali imti ir tiesiog pavirsti vilku? Mendel nukrėtė šiurpas prisiminus, kaip oloje ji bandė nužudyti vilką. Kaži, ar atėjūnė būtų tokia gera su Dori, jeigu tai sužinotų.
Dori sviedė durklą į tolį ir jis giliai susmigo į kitą manekeną. Mergaitė sukikeno. Tą akimirką nervai aprimo.
- O taip, aš įsivaizduoju, kad ten koks žiobaras, - akys sublizgėjo.
Dėl Merlino barzdos, kaip buvo gera, kai kažkas ne tik, kad nepamokslavo mergaitei dėl tokių juokelių, bet dar ir pats juos skaldė! Kaži, ar visi vilkolakiai tokie? Galbūt ir Dori labiau pritaptų prie kokių nors kitokių, o ne paprastų, burtininkų? Kiek dar mergaitė nežinojo... Kiek visko buvo tame burtininkų pasaulyje... O per tuos idiotus žiobarus Mendel pusės nesuprato!
- O nejau visa tavo šeima yra vilkolakiai? - domėjosi. - Dėl išrinktojo Poterio akinių, ir ką jūs veikiate jais pavirtę? Aš... aš tikrai nemaniau, kad iš tiesų egzistuoja tokie dalykai!

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #189 Prieš 2 metus »
   Į komplimentą nieko neatsakė. Nebuvo pratusi gauti tokius pagyrimus, niekada grožiu per daug nesirūpino, nematė tam prasmės. Tačiau atrodė nemandagu nesureaguoti, todėl nežymiai šyptelėjo linktelėdama, per daug nesigilindama į tą temą. Tik staiga atminty iškilo prisiminimai apie Elijah. Šis visuomet jai kartodavo tai, ir ji retai, kada tam prieštaraudavo. Su juo viskas buvo kitaip. Nejučia lūpų kampučiai nežymiai pakilo į viršų.
   - Pramanas? - nusijuokė negalėdama patikėti. - Tuomet ne tik aš ir mano gauja esam pramanas, bet ir mano vyras vampyras, - garsiai sukikeno papurtydama galvą. - Pasaulis daug įvairesnis nei tu manai. Niekada tuo neabejok. Be to, Hogvartse turėtų taip pat būti visokio plauko antgamtinių būtybių.
   Tyliai atsiduso nusijuokdama. Mergaitė akivaizdžiai nekentė žiobarų ir to net nesistengė paslėpti. Vylėsi, kad neapykanta nesugriauš jos iš vidaus ir ji galės ramiai gyventi.
   Persibraukusi ranka per plaukus, leisdama jiems dailiai kristi už nugaros, lėtai atsistojo. Laikas nenumaldomai bėgo, laikrodžio rodyklė nepaprastai greitai artėjo link vidurnakčio. Jai reikėjo sugrįžti į namus. Ten, kur laukė jos gauja. Lėtai apsidairė. Mėnulis vis labiau ryškėjo tamsiame skliaute, tarsi norėdamas priminti, kad netrukus ji stovės ant keturių ir bus su savo gauja, arba lakstys po Londoną, jei nepaskubės.
   - Visa mano šeima, - linktelėjo patvirtindama mergaitės žodžius. - Užaugau vilkolakių šeimoje, buvau išmokyta visko, ką mokėjo mano tėvai. Beje... - žvilgtelėjo į durklą mažosios raganaitės rankose. - Pasilik jį, jei patinka. - Šyptelėjo žengdama kelis žingsnius tolyn.
   Vėjo gūsis smogė į veidą, tačiau gana švelniai, be to, tuoj pat dingo. Išgirdusi klausimą stabtelėjo. Lėtai grįžtelėjo per petį. Sudvejojo. Nujautė, kad šiandien juodaplaukei visko būtų per daug. Galbūt kada nors kitą kartą.
   - Jie ne tik egzistuoja, jie pavojingi, - paslaptingai šyptelėjo. - Būk atsargi. - O tuomet dingo neatsisukdama.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #190 Prieš 2 metus »
Dori išpūtė akis, kai moteris pasakė, kad jos vyras yra vampyras. Dėl Merlino barzdos, žmona vilkolakė ir vyras vampyras?
- Na, aš Hogvartse pažįstu vieną žmogų, kuris yra animagas, - besididžiuodama, kad bent kažką žino, pasakė. - Tačiau... oho, neįsivaizduoju, kad kas nors iš mano draugų galėtų būti... vilkolakis, vampyras arba dar kas nors.
Dori nukrėtė šiurpas. Taip, kaip žiobarai nenumanė, kad šiame pasaulyje buvo burtininkų, taip galbūt ir tamsiaplaukė dar nesuprato, kad aplink knibždėte knibždėjo žmonių, kurie buvo ne tik burtininkai, bet turėjo ir dar kokių nors ypatybių? Kas iš jos draugų galėjo būti kitoks? Mendel pagalvojo apie Meg, kuri netyčia nužudė žiobarą jį pastūmusi. Po velnių, gal ji irgi yra kažkas?
- Tikrai? Galiu jį pasilikti? Rimtai? - su nuostaba veide pasitikslino. - Oho! Ačiū!
Dori dar norėjo klausti, ar aukštaūgė turėjo vaikų. Įdomu, kas jie tokie būtų - vilkolakiai ar vampyrai? O gal vilkai, geriantys kraują? Dar Mendel norėjo pasitikslinti, ar tiesa, kad vilkolakiai pavirsdavo vilkais būtent pasirodžius pilnačiai, kuri dabar artėjo. Tačiau nespėjo. Paslaptingoji atėjūnė taip, kaip pasirodė, taip ir dingo. Jos nei pėdsako neliko. Tačiau danguje švietė ryškus apvalus Mėnulis. Nejaugi dabar kur nors aplink bėgiojo pasislėpusi vilkė?
Jeigu ne durklas, kurį spaudė mergaitės kumštis, galbūt Dori būtų galvojusi, jog jai prisisapnavo. Kad ji tik įsivaizdavo susitikusi kažką iš magijos pasaulio. Tačiau ši dovana buvo akivaizdus įrodymas, jog tai ne kažkoks stebuklingas sapnas. O Dori tos moters nei vardo nepaklausė!
Mergaitė jautėsi kvailai. Akivaizdu, kad pasirodė esanti visiška mažvaikė su savo nuostabomis ir klausimais. Bet ji nieko negalėjo padaryti, nes tai, ką papasakojo pasirodžiusi mergina, iš tiesų kėlė nuostabą ir labai daug klausimų. Ką gi, dabar bent bus ką veikti: Dori domėsis vilkolakiais ir vampyrais. Dar kiek pasėdėjusi ant suoliuko mergaitė vis tik nusprendė, kad šiandien eis namo. Ji, laikydama rankoje durklą, dingo iš parduotuvių alėjos.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #191 Prieš 2 metus »
Vakarėjo. Išėjęs iš darbo Dafydd nutarė šiek tiek ilgiau pasilikti Londone ir pasidairyti Mayrai bei mažyliams dovanų. Kalėdų proga? Galbūt. O gali nutikti ir taip, kad vaikinas tiesiog norės palepinti mylimiausius žmones.
Vienaip ar kitaip, palikęs banką velsietis ne iš karto persikėlė oru, o pėsčiomis nukeliavo iki parduotuvių alėjos, kur rasti buvo galima visko. Sustojęs prie vestuvinių suknelių parduotuvės pažvelgė į vitriną ir nejučia nusišypsojo. Būtent čia pagaliau suprato mylimosios norą susituokti. Būtent čia turėjo be galo laimingas akimirkas kartu ir pirmą kartą pagalvojo apie merginą kaip apie "ponią Llewellyn". Šie prisiminimai privertė vaikiną stovėti prie parduotuvės gana ilgai, kol galiausiai susivokė nieko čia nepirksiąs. Ne, Mayrai daugiau niekada gyvenime nereikės vestuvinės suknelės, dėl šito Dafydd buvo visiškai tikras.
Lėtai patraukęs toliau apžiūrinėjo parduotuvių vitrinas, bet kol kas niekas neužkabino akies. Tai vertė jaustis šiek tiek nejaukiai: kad ir kaip mylėjo žmoną ir vaikus, atrasti tinkamas dovanas kažkodėl vis tiek buvo pernelyg sunku. Mayrai, žinoma, visada galima nupirkti kažką skanaus, to neatsisakytų ir vaikai. Vis dėlto artėjantis mylimosios gimtadienis ir Kalėdos privertė pakrutinti smegenis ir sugalvoti ką nors ypatingesnio ir asmeniškesnio. Suknelė? paklausė savęs raudonplaukis, bet tą mintį atmetė. Jau ne vieną buvo padovanojęs, o Mayra visada buvo graži, kad ir ką bevilkėtų. Ne, reikėjo kažko kito. Kažko, kas išties pradžiugintų ir nustebintų merginą. Suprasti, kad šis klausimas vis dar kelia problemų, buvo apmaudu. Argi jis neturėtų puikiai pažinoti mylimosios? Ko gero, turėtų iš pusės žodžio ar žvilgsnio suprasti bet kokį jos norą. Gal mergina kada užsiminė, ko norėtų? Dafydd pradėjo raustis atmintyje, tačiau bent jau kol kas sugalvoti nepavyko. Su vaikais buvo šiek tiek lengviau: visi trys be galo mėgo įvairius žaislus, ypač jeigu su tais žaislais žaisdavo ir tėvai. Taip, reikėjo surasti geriausią žaislų parduotuvę, ten tikrai ką nors ras.
Neskubiu žingsniu prisiartino prie spalvingomis vitrinomis pažymėtos parduotuvės ir netrukus suprato radęs tai, ko reikia. Sustojęs žvelgė į įvairiausias prekes ir nejučia įsivaizdavo mažylius landžiojančius po keistus statinius. Jiems patiks, ar ne? kiek pradžiugęs paklausė savęs Dafydd ir švelniai nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #192 Prieš 2 metus »
 Gražus vakaras, kuris tiko ne kam kitam, kaip menko garderobo papildymui. O gal ir kokių mielų dovanėlių pasižvalgymui-vis dėl to, artėjo didžiosios metų šventės-Kalėdos, Naujieji metai. Nors šventes Britta visuomet minėjo su šeima Škotijoje, šie metai buvo kitokie. Šiais metais mergina šventes sutiks su seserimi. Praeitais metais Heilė su Selena dar grįždavo gimtinėn, pas šeimą, tačiau šiais metais to padaryti tikriausiai nepavyks, mat Selena užsikrovusi darbais, o Britta nenorinti palikti sesers vienos namuose per tokias šventes. Ką gi, dovanėles tikriausiai reikės nusiųsti paštu-tiek tėvams, tiek broliams ir sesutei. Aišku, dovanos bus minimalios.. Gal koks laiškutis, o broliams ir sesutei kažkas minimalaus.
 Mergina žingsniavo su mažutėle rankine ant peties parduotuvių alėjoje. Švelnus vėjas glostė jos skruostus ir riestą nosį, sklaidė plaukus, išlindusius iš po minkštos kepurės. Šalikas taip pat skriejo merginai už nugaros, kaip ir plaukai. Šviesiai rudos spalvos paltas dailiai pritiko Lawrenz kūnui, o pėdos, apautos rudeniniais batais, juodais moteriškais kerzais, lengvai pėdino lygiu grindiniu.
 Vitrinos žibėjo nuo įvairaus plauko prekių-dauguma jų buvo kalėdinio tipažo. Įvairūs rinkiniai, tai spa namuose, tai namų kvapai, tai dar kokia niekam nereikalinga nesąmonė. Deja, net ir mėgstamiausios rudaplaukės parduotuvės šio metu tviskėjo nuo tų kičinių kalėdinių prekių. Ech. Toliau sekė virtinė žaislų parduotuvių-link vienos iš jų mergina ir sugalvojo pasukti. Nors ir norėjo minimalių dovanų, visgi, mažiems vaikams nepirksi tiesiog kokių gražių atviručių. Jiems tai paprasčiausiai nepatiktų.
 Prie žybsinčios, žaislais nukrautos vitrinos stovėjo ganėtinai jaunas vidutinio ūgio vyrukas. Regis, jis buvo paskendęs savo mintyse. Tamsios jo akys mąsliai žvelgė į vitriną. Ką tokio gilaus galima įmatyti žaislų parduotuvės vitrinoje?
 -Ieškot dovanos broliams ir sesėms?-džiugiai paklausė ji, prisiartinusi prie raudonplaukio. Nesuprato, kodėl norėjo užkalbinti vaikiną, tačiau ką gi. Kodėl ji nepabendravus? Tokia nuostabi diena užkalbinti nepažįstamą žmogų!

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #193 Prieš 2 metus »
Taip, mažyliai tikrai bus patenkinti dovanomis. Dafydd pagaliau pavyko save tuo įtikinti. Dabar tereikėjo įeiti į vidų ir dovanas nupirkti. Ko gero, tuos keistus namelius, po kuriuos bus be galo smagu landžioti. Žinoma, trijulės nė akimirkai nebus galima palikti be priežiūros. Vis dėlto laikas su šeima buvo pats vertingiausias, taigi Dafydd tikrai sutiks pabūti kartu, ypač jeigu šalia bus ir Mayra. Vadinasi, viskas bus gerai.
Vaikinas ir pats nežinojo, kodėl vis dar stovi lauke. Vis dėlto buvo taip užsigalvojęs, kad, atrodo, pamiršo ketinęs kažką nupirkti. Tiesiog stovėjo ir svajojo apie tai, kaip apsidžiaugs vaikai. Apsidžiaugs dėl dovanos, kurią nupirko jis, Dafydd.
Vis dar paskendęs mintyse raudonplaukis negirdėjo, kaip prie jo kažkas priėjo. Galbūt būtų neišgirdęs ir žodžių, bet tonas pasirodė keistai linksmas, tad nenoromis grįžo į šį pasaulį ir atsisuko į kalbančiąją. Tai buvo nematyta mergina, ko gero, paprasčiausia žiobarė. Bet kodėl jai reikėjo šnekėti būtent su juo? Tai šiek tiek gąsdino.
- Aš... - pradėjo sakinį velsietis, bet suprato, kad nežino, ką sakyti toliau. Broliai ir seserys? Na žinoma, tai labiau tikėtina negu faktas, kad jis turi vaikų. O ir iš kur tokiems kaip jis jų turėti? Po labai ilgos pertraukos Dafydd prisiminė brolį. Kaip ir faktą, kad jo motina dingo be žinios. Ko gero, nei Culhwch, nei Brajanas taip niekada ir nesužinojo, kas atsitiko Siuzanai. - Aš neturiu brolių ir seserų, - galiausiai pridūrė vaikinas ir vėl nusisuko į vitriną. Į ją žiūrėti buvo paprasčiau nei į merginą, kuri kažkodėl panoro su juo pasišnekėti. Vienintelis žmogus, norintis skirti savo laiką būtent jam, Dafydd, buvo Mayra. Čia jos, deja, nebuvo, vadinasi, nebuvo ir poreikio bendrauti. Turbūt atrodau nemandagus, ar ne? susirūpino velsietis ir vėl nenoromis pažvelgė į nepažįstamą panelę. Ji atrodė esanti pakankamai jauna, kad pati dovanų ieškotų ne savo vaikams, o broliams, seserims ar kokiems giminaičiams. Bet to klausti buvo siaubingai nepatogu. Kodėl ji turėtų norėti dalintis savo gyvenimu su tokiais kaip Dafydd?
- O jūs? - vis tik negarsiai paklausė bijodamas pažvelgti rudaplaukei į akis. Be galo vylėsi, kad išties jos nepažįsta. Ir vėl susitikti su kažkuo, kas žino apie tamsią jo praeitį, visai nesinorėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #194 Prieš 2 metus »
 Smaili jos nosis po truputį šalo. Ant dailių bruožų veido krito snaigės, kurias mergina matė iš arti. Jos buvo tokios gražios.. Ir visos tokios skirtingos-kaip ir žmonės. Visi iki vieno yra savotiški ir kitokie. Nerasi dviejų tokių pat žmonių, nors ir išnaršytum visą pasaulį skersai išilgai. Na, visiškai vienodų tiek išvaizda, tiek asmenybe, charakteriu. Kai pagalvoji, kiek daug gamta sukuria.. Ir nėra nei vieno identiško. Tai, iš tiesų, tikrai yra nuostabu. Gamta yra nuostabi. O mes to labai dažnai nesuprantame ir neįvertiname.
 Žmogus yra keistas, įdomus gamtos sukurtas gyvis. Ir vis dėl to, kiek jis daug sukūrė, bet ir kiek daug sugriovė, sugadino? Žmogus gerai apniokojo savo kūrėją, gamtą.
 Nežinia, kodėl, bet tokios mintys užplūdo Brittos smegenėles, kol ji laukė vaikino, stovinčio šalia, atsakymo. Kai atsikvošėjo, šiek tiek jautėsi kaip iškritusi mėnulio, tačiau tai nebuvo toks labai jau retas reiškinys jai, tad mergina nė nesureagavo.
 -Oi, tuomet atsiprašau. Na, žinot, pirma mintis atėjo, kad ieškote dovanų kokiam broliui ar sesei,-linksmai atsakė rudaplaukė.-Aš ieškau dovanų būtent jiems, taip pat tėvams, o galbūt ir vienam žmogui, kuris man rūpi.
 Britta pati stebėjosi tuo, jog pradėjo atvirauti visai nepažįstamam žmogui. Nors, su tokiais žmonėmis kalbėti paprasčiau-jie nieko nežino apie tave, tavo praeitį, apie žmones, su kuriais bendrauji. Jie nenumano, kiek visko patyrei, kiek pridarei. Tai tiesiog nėra svarbu. Nepažįstamieji neturi nuomonės apie tave, tad į viską žiūri objektyviai. Dėl to kalbėti su jais ir yra paprasta.
 Bet vaikinas, stovintis šalia, rudaplaukei kažką labai priminė. Tik ji pati nesuprato, ką. Raudonplaukio žvilgsnis buvo mąslus, kas dar labiau privertė Lawrenz susikaupti.