[Elijah Chris Dawson]

Ar gali būti kas blogiau nei apsipilti šviesius marškinius kava, pačioje lankomiausioje londono vietoje ir dar vidudienį? Vargu.
- Žioplį tu, - į šiukšlinę išmetęs popierinį puodelį, kurio ir nepanaudojo pagal paskirtį, nužvelgė priešais jį stovėjusį kaltininką, - ir išvis, ko dar čia stovi? Nori sumokėti už gėrimą? Deja, aš nebenoriu! - Rauktelėjo kaktą, primerkė akis, - dink iš čia, kol neužvožiau, - užsimojo kumščiu, tačiau tai tik vaidyba, kad tas išsiblaškėlis pranyktų ir nebesipainiotų po kojomis.
Nors ryte atrodė, kad diena klostosi nuostabiai, dabar tas teiginys nieko vertas. Beprasmis. Diena prilygo katastrofai. O gal net ir blogiau.
Dabar jis stovėjo su ruda dėme, ties krūtine ir keliais baltais, nieko vertais, kvadratiniais popierėliais, kuriuos gavo kartu su Frappe. Nors dar stengėsi su jais, sudoroti tą skystį, pavertusį jo drabužį šiukšle, tačiau viskas buvo spėje persigerti, tad bereikalingai jis vargo.
Nuo per didelio kiekio vandens tos servetėlės ėmė byrėti. Ir iš ko gi jos gaminamos, kad mažas kiekis vandens jas paverčia - biriomis? Jos trupa. Rudaplaukis neapkentęs metė jas į šalia stovėjusią šiukšlinę ir ketino dingti, tačiau už akių užkliuvo vyrukas - tamsiaplaukis vaikinas spoksantis į jį.
- Ko jūs čia žiūrit? - Tarstelėjo kiek agresyviau ir žengtelėjo kelis atatupstus žingsnius arčiau to bėdų ištroškusio žmogaus. - Niekada kava nebuvai apipiltas? - Pamosavo dešine ranka, kiek šoniau, mat vos susilaikė jam netrinktelėjęs. 

[Alehandro Murrell]

  Nepažįstamas vyriškis pradėjo šaukti ant vargšo nelaimėlio, kas privertė kiek krūptelėti užsižiūrėjusį Mayraną, nuo ko jo draugai tik nusijuokė, taip pasišaipydami. Tamsiaplaukis verstelėjo akis ir taip pat šyptelėjo, taip parodydamas, kad tai galbūt ir buvo kiek juokinga, nes visgi šaukimas buvo skirtas ne jam, o praeiviui kuris atsitrenkė į kitą žmogų ir apipylė jį kava. Na, bet konflikto dalyviams tikrai nebuvo juokinga, taip, kaip aurorui ir jo draugams. Bet greitai visi linksmumai baigėsi ir keturiems vaikinams. Vos tik strazdanius nusisuko pažiūrėti į kitą pusę, atsisukęs pamatė tą patį įpykusi vyruką prieš jį, dėl ko kiek krūptelėjo. Tai buvo per daug netikėtas veiksmas Wallfloweriui, kad jis į tai būtų reagavęs ramiai.
- A-a-a... O negalima? - Pasimetęs išlemeno garbanius, bet tuoj pat surimtėjo ir smarkokai stumtelėjo nepažįstamąjį, kai šis pamosikavęs ranka "trenkė" Justui. Veide iškarto pasirodė rimtumas ir šioks toks pyktis.
- Ėėėė, ką manai čia darantis? Manai gali iš niekur nieko ateiti ir trenkti žmogui. - Nepatenkintas sumurmėjo Mayranas ir pažiūrėjo į savo haliucinacijų sukurtą draugą, norėdamas įsitikinti ar jam viskas gerai. Tuoj pat žvilgsnį grąžino ties vyriškiu su dėme ant marškinių, kuris stovėjo kelių metrų atstumu nuo pačio burtininko.

[Elijah Chris Dawson]

  Elijah ši diena buvo pilna įvairių kuriozinių situacijų. Neaišku tik tai, ar pats likimas stengėsi iš jo pavogti sėkmę ar kažkas kitas, tačiau, akivaizdu, kad tai nebuvo naudinga rudaplaukiui: iš pradžių tėvas su savo priekaištais, tada žiobaras nepakeliantis akių nuo betono, o kur dar išsipilusi kava ant baltų marškinių, ir vienas isterikas, kuriam akivaizdžiai trūko dėmesio. 
- Šaipytis? Kaip ir negalima. - Neapykantos kupinu žvilgsniu, nusekė tamsiaplaukį, bet tokio veiksmo nesitikėjo. Ar dar kas galėtų būti blogiau?
  Stiprokai stumteltas atgal Elijah atsitrenkė į niekuo nekaltą praeivį, kuris ten kaži ką papylė ir nepatenkintas burbėjo sau po nosimi keiksmus, tačiau Elijah dėmesys buvo sutelktas ties mušeika. Mat, tas vyrukas savo poelgiu tikrai situacijos sau nepasigerino.
- Ko stumdaisi? - Agresyviai žengtelėjo žingsnį į priekį, taip atsidurdamas arčiau to velnių prisiėdusio asmens. Taip stovėjo kelias akimirkas nežinodamas kaip tinkamai pasielgti ar stipriai tvoti atgal, ar leisti jam šakotis, mat kaip sakoma veiksmas turi atoveiksmį, tad jei šis prašalaitis nuskristų kelis šimtus metrų į tolį būtų smagu, tačiau tai tik sukeltų daugybę klausimų, o teisintis vampyras nemėgo.
- Trenkti? - Nustebęs pažvelgė į tuščią vietą šalia vyruko, išties dabar, Dawson' as jautėsi sutrikęs ir piktas. - Kam aš trenkiau? Čia nieko nėra, - Ištiesęs rankas į priekį atsistojo į tą vietą, kur spoksojo nepažįstamasis. Galbūt, jei ten ir būtų kas stovėjąs, dabar voliotusi nustumtas ant žemės, tačiau ten nieko nebuvo. Arba rudaplaukis nematė, tačiau kaip galima nematyti gyvos būtybės? Neįmanoma.

[Alehandro Murrell]

Mayranui jau nepatiko šis vaikinas, kas buvo kiek keistoka, nes dažniausiai jis nepatikdavo kažkam, o ne jam kažkas nepatikdavo. Na, bet bent pačio auroro nuomone, vaikinas užsidirbo šį jo nemėgstamumą iš  Wallflowerio pusės. Visgi, kuris tikras draugas nesupyktų, jeigu kažkoks pasipūtęs, nepažįstamas vyriškis be priežasties, nenusipelnius, trenktų draugui?
- Sakai, kad čia nieko nėra? Kvaili tavo pasiteisinimai, vyruti. Tu gal aklas? Gi čia stovi Justas! - Nepatenkintai, nepergarsiai sušukdamas, tarė strazdanius. Dešine ranka dar paarodė į vietą, kurioje stovėjo haliucinacijų sukurtas "draugas". Rodosi, kad šią akimirką buvo susierzinęs ne tik pats Mayranas, bet ir nepažįstamasis tamsiaplaukis. Tiesą pasakius, tokios situacijos šis nesitikėjo. Ramus pasivaikščiojimas, pasikalbėjimas su keturiais savo "draugais" privedė iki viso šito. Garbanius pats nesuprato ar šioje situacijoje kaltas jis, ar šis keistas praeivis, kuris prisikabino prie auroro vien dėl situacijos stebėjimo. Visgi, situaciją, kurios metu praeivis netyčia išpylė kavą ant pasipūtelio, stebėjo tikrai ne vienintelis Mayranas. Aplink buvo sustojęs tikrai dar ne vienas žmogus, kuris susidomėjęs stebėjo visą tai, bet prisikabinta buvo būtent prie magijos ministerijos darbuotojo.
- Idiotas. - Tyliai sumurmėjo buvęs klastuolis ir žengė kelis žingsnius atgal, kad nebūtų taip arti vaikino. Ar jis taip glaustyti mėgsta, ar kas jam negerai, kad vis žengia artyn manęs? Atsibodo jau.

[Elijah Chris Dawson]

  Elijah stebėjosi šio vaikino lakia fantazija. Neabejojo, jog tie „draugai“ apie kuriuos jis čia tauškė, tėra jo paties susikurti „vaiduokliai“. Na, taip nutinka, kai realybėje tu jautiesi vienišas ir pažeidžiamas. Arba dar geriau esi psichinis ligonis, kuriam tereikia specialios pagalbos. Kuris iš šių variantų tiko priešais stovėjusiam tamsiaplaukiui, Chris' as nežinojo, bet ir nesiruošė gilintis. Nematė prasmės ir reikalo.
- Klausyk, nežinau kuo tu sergi, bet akivaizdu, kad esi ligonis, ir grįžk iš kur atėjęs, erzini, - pirštais nusibraukė kelias sruogas, kurios vis dažniau ėmė kristi ant akių, buvo manąs apsilankyti kirpykloje, tačiau, ši diena nebuvo tinkama. Kuriozų pakanka.                       
- Idiotas? - Įžūliai pažvelgė į tamsias akis, - tu pats toks ir dar, kaip matau, bailys, - sarkastiškai šyptelėjo, iššiepdamas baltus dantis. Taip norėjo smogti šiam velnio pamestam starzdaniui, bet susilaikė, nors tam prireikė nemažai jėgų.
  Žinoma, jei čia, šioje gatvėje nebūtų nei vieno žiobaro jis sunkiai gebėtų sulaikyti savo antgamtiškają prigimtį, bet nenorėjo atsidurti viso šio būsimo „renginio“ centre, bei pirmuose laikraščių puslapiuose, dėl to tik giliai įkvėpė ir apėjo šį kvailį.
  Dabar Dawson' as tik troško iš čia dingti ir vylėsi,  jog to bičo akyse daugiau nebeišvys, kitaip žvėriška jo pusė bus pažadinta.
- Žinai, tikiuosi man niekada nebepasimaišysi po kojomis, kitaip, tam „Justui“ - ore nupiešė kabutes, - ir tau, skaudės, - užbaigė pradėtą mintį. Ir dingo įsimaišydamas į žmonių minią. 

[Amelija Harmon]

 Paskui save tempdamasi nedidelį lagaminą Londono parduotuvių alėja pėdino Amelija. Dar dabar aiškai nesuvokė ką čia veikia. Faktas - žmogui, gyvenančiam normalų gyvenimą reikia rūbų, mokyklinių priemonių ir dar kelių daiktų. Reikėjo ir Amelijai. Kadangi mergaitė šioje vietoje lankėsi ne pirmą kartą, tad ją pažinojo neblogai, o tėvams dabar buvo ''labai įtempta savaitė" (kuri truko jau ne vieną mėnesį), todėl Hogvartso mokinukei teko keliauti į Londoną apsipirkti pačiai. Pora minučių pasvarstymo ar mergaitei tikrai saugu ten vienai, kelionė oru su tėčiu iki parduotuvių alėjos, nurodymas, kad apsipirkus kur nors palauktų vakaro, o tada ateitų į susitartą vietą ir štai Amelija jau čia.
 Varniukė nelabai įsivaizdavo ką tiek laiko veiks, tad neskubėjo. Pradžioje apsilankė keliose krautuvėse, tad dabar lagamine jau gulėjo naujas apsiaustas, batai, pora plunksnų ir dar kažkas iš sąrašo, kurį mergaitė laikė rankoje. Lagaminas pildėsi, neišbraukti sąrašo žodžiai vis greičiau seko, deja, to nebuvo galima pasakyti apie laiką. Amelija norėjo veiklos - pirkti, daryti, skubėti, kad į galvą nelystų visokios mintys ir bent trumpai ten pabūtų ramybė. Ši, nors irgi nebuvo šventai nesudrumsta, galutinai išnyko paskutiniam daiktui pasiekiant lagamino dugną. Amelija atsiduso ir pradėjo tiesiog žingsniuoti gatve. Džiaugėsi, kad bent lagamino ratukai dardėjo į šaligatvį ir žmonės aplinkui kėlė nemažą triukšmą. Mintys bijo garso. Bėga nuo jo.
 Deja, bet ir ši teorija nepasitvirtino. Amelijai darėsi liūdna, ji tarp tokios daugybės suaugusių žmonių pasijuto dar vienišesnė, nei jausdavosi paprastai. Mergaitė nejučia pradėjo galvoti kada paskutinį kartą buvo apsikabinus su mama, kada paskutinį kartą kalbėjosi su ja apie kažką kito, nei mokslas ar valgis. Į galvą pradėjo lysti mintys, kam ji tėvams tada iš viso reikalinga. Kad parodytų gerus pažymiu? Bet juk jiems iš tų pažymių jokios naudos, nei pavalgysi, nei pelno gausi.
 Viskas gerai. Tau tiesiog trūksta draugų, gal būt kokio nors augintinio. Pabandė guosti kažkoks balsas galvoje. Bet Amelija juo nebetikėjo, jos nebeužkabino net mintis apie augintinį. Ne, viskas blogai! Kodėl aš negaliu turėti normalios mamos? Normalios šeimos? Kodėl??? Mergaitės lūpas paliko dar vienas atodūsis ir ji nesustodama žingsniavo gatve, lyg tikėdamasi, kad tas veiksmas vis gi bent kažkiek nustums mintis į šalį. Akys pradėjo perštėti ir nors Amelija labai stengėsi, kad neišriedėtų nė viena ašara, nepavyko. Šlapiomis akimis mergaitė žingsniavo toliau, stengdamasi, kad kiti neatkreiptų į ją dėmesio. Bet, regis, jiems Amelija taip pat nebuvo labai įdomi.

[Davina von Sjuard]

   Diena, prasidėjusi gana anksti bei itin darbingai, slinko vakarop. Davina lėtai žingsniuodama viena labiausiai mėgiamų Londono parduotuvių alėja, kur paaugliai kone praleisdavo visą savo laisvą laiką, šypsodamasi stebėjo aplinkinius. Šilta, saulėta vasaros diena net ir čia, Anglijoje, itin lietingoje šalyje, leido pasimėgauti šiluma ir mažumėle atsipalaiduoti.
   Daugelis žmonių net ir mėgaudamiesi saulėta vasaros diena kažkur skubėjo. Varstydami įvairių krautyvėlių duris ir pildydamiesi savo krepšius įvairiais pirkiniais nė nežvilgtelėdavo į kitus, nė akies krašteliu nematė to, kas vyko aplink. Tik, tiesa sakant, nieko ir nevyko. Viskas teko sava vaga. Įprastai ir paprastai.
   Baltai, vasarinei suknelei plazdant nuo lengvučio vėjelio ir švelniai plakantis į kojas, von Sjuard vienintelė žingsniavo niekur neskubėdama, leisdama saulės spinduliams glostyti veido odą. Anglijoje saulė gerokai skyrėsi nuo Ispanijos, kur visuomet būdavo šilta ir saulėta, tačiau tiek laiko prabuvusi svetimoje šalyje Davina jau spėjo prisitaikyti ir primiršti gimtinę. Galbūt taip tik geriau.
   Pasirūpinusi namuose likusių trijų vokiečių aviganių, kurių vienas jau senokai buvo spėjęs atgauti tikrąjį pavidalą, skanėstais ir kitais gardėsiais neskubėdama patraukė parduotuvių alėjos galo link. Vylėsi, kad gardėsiai patiks mažiesiems nenaudėliams, pamažu vis labiau apsiprantantiems su naujaisiais šeimininkais ir gyvenimu erdviame, dideliame name. Vis dar buvo keista žinoti, kad namuose jos laukia ne tik Fasiras. Grįžusią iš Skutelio ją pasitikdavo du patys mieliausi padarėliai žemėje.
   Visgi šypsena veide trumpam dingo, kai vilkolakiška klausa, vėjo dėka, sugavo tylų kūkčiojimą. Akimirką pasirodė, kad jai tik pasigirdo, mat visi skubėjo savo reikalais, tačiau tuomet žvilgsnis užkliuvo už dar visai mažos mergaitės, paskui save tempiančios nemažą lagaminėlį ir tyliai kūkčiojančios.
   Sutrikusi hilerė stabtelėjo vidury alėjos ir apsidairė. Nė vienam iš praeivių nerūpėjo maža mergaitė. Regis, niekas jos nė nematė. Dar kartą apsidairė ieškodama mergaitės motinos ar tėvo, tačiau atrodė, kad tamsiaplaukė čia vienui viena, nuliūdusi tempia nemažą lagaminėlį. Kiek padvejojusi žavioji lankininkė paskubino žingsnius ir stabtelėjusi prie rudaplaukės, taip, kad šios neišgąsdintų, pagarbiu atstumu, pritūpė.
   - Sveika, - apdovanojo rudaplaukę mergaitę draugiška, plačia ir kaip įmanoma šiltesne šypsena. Šviesiai melsvos akys, primenančios jūrą, susidūrė su tamsiomis, primenančiomis vakarėjantį dangų.
   - Ar galėčiau sužinoti, kas nutiko? - prakalbusi švelniu balso tonu ir užsikišusi šviesius, ilgus plaukus už ausies, kryptelėjo galvą veide išlaikydama tą patį draugišką šypsnį.

[Amelija Harmon]

 Kai kurie žmonės sakydavo, kad išsiverkus palengvėja, bet Amelijai nepalengvėjo. Arba ji dar neišsiverkė. Šiaip ar taip, akyse vis dar blizgėjo ašaros, o išlieti savo jausmus prie tokios daugybės žmonių nebuvo lengva. Dabar mergaitei labiausiai norėjosi atsidurti kur nors pievoje, vienumoje arba saugiai namuose ir dar kartą išsiverkti, bet jau rimtai, kai niekas aplinkui nemato. Amelija vėl paskendo mintyse apie savo gyvenimą ir šeimą ir klausime ,,kodėl". Staiga mergaitė išgirdo žingsnius, kurie, rodos, artėjo prie jos. Rudaplaukė tikėjosi, kad ten ne vienas iš tėvų ar ne profesorius, kuris ją pažįsta, visai nenorėjo aiškintis kas su ja ,,negerai". Ji skubiai persibraukė ranka per šlapias akis ir pakėlė žvilgsnį nuo grindinio. Truputį palengvėjo, kad ten ne mama ar tėtis, bet tuomet iškilo kitas klausimas - ko tai merginai iš jos reikia? Amelija truputį išsigando, bet laiko mąstyti nebuvo, nes mergina pritūpė prie jos. Regis, buvo nusiteikus draugiškai.
-La-a-ba diena, - negarsiai pasisveikino Amelija vis dar kiek įtariai žvelgdama į atėjūnę. Ar jai tikrai įdomu, ar jai ko nors iš manęs reikia? Kiek nustebo mėlynų akių savininkė išgirdus klausimą. Vis gi mergina atrodė maloni ir Amelija tikrai nenorėjo atrodyti kaip pats liūdniausias, bei nemandagus padaras Žemėje, tad pabandė savo emocijų ir svarstymų neparodyti ir šyptelėti.
- Man viskas gerai, - pradėjo. Net nesuprato, kad iš ties sako netiesą - buvo per daug pripratus tą visiems sakyti, - aš tik... Na, nesvarbu.
 Amelija pabandė dar kartą nusišypsoti.

[Davina von Sjuard]

   Žaviose, tamsiai mėlynose akyse suspindo baimė. Paskubomis nusibraukusi nuo skruostų ašaras mergaitė, kaip įmanydama stengėsi parodyti, jog jai viskas gerai. Pagarbos vertas poelgis. Tokia maža, o taip sąmoningai elgiasi. Juk kito paklausus dėl ko šis verkia, sulauktum tik dar garsesnio bliovimo ir visos ašarų pakalnės.
   Hilerė supratingai, be kruopelytės pykčio, vos matomai linktelėjo galva. Staiga priešais stovinti rudaplaukė, kurios plaukai taip gražiai draikėsi nuo draugiškai nusiteikusio vasariško vėjelio, sugebėjo gana plačiai nusišypsoti ir šitaip laimėti dar vieną von Sjuard šypseną. Įtarus žvilgsnis neliko nepastebėtas, bet Davina į šį reagavo itin ramiai. Aplinkui zujo daugybė žmonių, bet nė vienam iš jų neparūpo ji, o štai viena mergina, itin keistai maloni ir draugiška, nusprendė paguosti. Bet kuris protingas vaikas būtų žvelgęs tokiu pat įtariu žvilgsniu. Turbūt ir ji pati būtų taip pat savo melsvomis akimis stebėjusi žmogų, kuris staiga nusprestų ją užkalbinti.
   - Neturėtum slėpti savo emocijų, - dar kartą šyptelėjo atsargiai, itin lėtai ištiesdama ranką ir nubraukdama ašarą nuo mergaitės skruosto. - Nėra blogai parodyti kitiems, kaip jautiesi. Be to, liūdint kartu liūdesys išnyksta, - pakreipė galvą atitraukdama ranką.
   Melsvos akys trumpam nuklydo į šalį. Skubantys žmonės neskyrė itin daug dėmesio tam, kur stato koją ar kur eina, svarbiausia - pasiekti savo tikslą. Taigi Davina norėdama įsitikinti, kad jokia žmogysta netyčia neužvirs nei ant mergaitės, nei ant jos, apsižvalgė. Visgi padorumu ir atidumu daugelis dar pasižymėjo. Akies krašteliu pastebėję kalbančią merginą su rudaplauke gana padoriu atstumu aplenkdavo suteikdami pakankamai privatumo, jog pokalbis nebūtų išgirstas.
   - Varno Nagas, - šyptelėjo žvilgsniui užkliuvus už iš lagamino išsikišusio jos buvusiam koledžui priklausančio šaliko. - Ar varniukai neskriaudžia? - pajuokaudama linksmai sukikeno.
   Regis, užkalbinta mergaitė nebuvo paprasta žiobarė. Vienuolikmetė, priklausanti Varno Nago koledžui, po kelių metų taps galinga burtininke.

[Amelija Harmon]

 Amelija stovėdama priešais merginą beveik nustojo galvoti apie savo problemas. Buvo per daug keista - kažkas iš niekur nieko ją užkalbina ir, regis, nuoširdžiai domisi kas jai atsitiko. To dar niekada nebuvo, bent jau Amelija neprisiminė. Na, nebent ,,labas kaip tau sekasi?" iš atsitiktinai Hogvartse sutikto mokinio buvo galima laikyti nuoširdžiu domėjimusi jos savijauta. Amelija stengėsi atidėti visas mintis į šalį ir vėl sukaupė dėmesį į pruešais ją esančią šviesiai mėlynų akių savininkę. Pamažu mergaitei atėjo... Pasitikėjimas? Ji gerai nesuprato kas tai, kaip ir vis dar nesuprato, kodėl prie jos priėjo ši mergina, bet atrodo, pasidarė ramiau. O mergina Amelijai nebeatrodė galinti būti pavojinga. Juk... Tiesiog neįmanoma, kad kažkas su ja taip kalbėtūsi, jei norėtų pakenkti. Tuo labiau, kad varniukė neįsivaizdavo ko iš viso iš jos galėtų reikėti žmogui.
 Liūdesys išnyksta. Mintyse pakartojo žodžius Amelija. Ji susimąstė. Ar tikrai jos liūdesys gali išnykti viską papasakojus šiai nepažįstamai merginai? Bet juk problemos niekur nedings, žodžiais jų nenuplausi... Staiga mergaitė pajuto keistą norą išsakyti ką jaučia. Niekada nebuvo apie tai su kuo nors kalbėjusi, todėl jautėsi neįprastai.
- Tiesiog... Tėvai neturi man laiko. Man atrodo, kad aš jiems nerūpiu... - galiausiai gana greitai išbėrė žodžius. Džiaugėsi, kad tuo metu arti jų nebuvo jokio kito žmogaus.
- Ne, Varno Nage viskas puiku, - tuoj pat atsakė į ką tik išgirstą klausimą ir nusišypsojo, lyg nieko prieš tai nė nebūtų kalbėjus. Paskui pradėjo atsargai žvilgsniu tyrinėti merginos veidą.

[Davina von Sjuard]

   Ji kantriai laukė. Tamsiai mėlynose akyse pamažu ėmė nykti įtarumas ir nepasitikėjimas. Jų vietoje vos matomai suspindo ramybė. Mergaitė, regis, nebebuvo tokia įsitempusi. Nebuvo tikra, ar tam įvykti eilinį kartą padėjo jos gerumas ir šilta šypsena, ar visgi vaikiškas naivumas. O galbūt abu...
   Kiek sunerimusi Davina žvilgtelėjo į nuliūdusią mergaitę. Tik šiai paminėjus, kad tėvai ja nesirūpina, toptelėjo, kiek vaikų šiais laikais privalo pasirūpinti savimi: Deoiridh, Heidi, Sabrina, regis, ir Elride augo be tėvų, o dabar ir ši rudaplaukė, apleista savo tėvų. Kas gi juos priveda prie tokio nusivažiavimo žemyn? Nesirūpinimo savo paties atžalomis?
   - Manau, kad tavo tėvai giliai širdyje tave myli. Galbūt taip stipriai, jog patys nė nesupranta, - kaip įmanydama švelniau pratarė šiltai nusišypsodama.
   Spėjo pastebėti, kaip tamsiai mėlynos akys ima tyrinėti jos veidą. Lėtai ir atsargiai. Nejučia von Sjuard šyptelėjo. Buvo smalsu sužinoti, ką vienuolikmetė mato jos veide, tačiau nenorėdama išgąsdinti ir leisti suprasti, kad visgi buvo pastebėtas toks veiksmas, nutylėjo.
   - Ar vaikštinėji viena ir perkiesi daiktus Hogvartsui? - padariusi gana aiškiai matomą išvadą apie lagaminą ir jo nemažą svorį, paklausė. - Jei vis dar sąraše yra likusių daiktų, galiu padėti. Galbūt tuomet nesijausi tokia vieniša, o vėliau, kad nebebūtum nuliūdusi, galėsim suvalgyti ledų ar kokį nors burnoje tirpstantį pyrago gabalėlį. Ką manai? - plačiai nusišypsojo apsidairydama.
   Žvilgsnis užkliuvo už nedidelės kavinukės, reklamuojančios, kaip tik pasiūlymui tinkamus produktus - gardžius pyragus ir, regis, įvairiausius ledus. Toptelėjo, kad Fasiro pyragų turbūt niekas nepralenks. Galbūt dėl to, kad gamino juos ne kas kitas, o jos vyras.

[Amelija Harmon]

 Gal būt ir taip... Išgirdus merginos žodžius pagalvojo Amelija. Gali būti, kad tėvai ją myli, bet... Kas iš to? Tos meilės reikėjo jai. O ši buvo taip giliai, jog vargiai buvo galima tą meilę justi. Žinoma, valgyt ji turėjo, namus irgi - ar galima reikalauti daugiau? Jug kai kas nė to neturi... Kaip mėgdavo sakyti mama. Tačiau pasvarsčius Amelija nusprendė, kad gali norėti daugiau. Turi tokią teisę. O juk jeigu norės tyliai, gal būt niekas to nė nepastebės. Bet, šiaip ar taip, Amelija nebuvo pasiruošus apkrauti visais šiais savo apmastymais priešais esančios merginos.
- Taip, tik daiktus jau nusipirkau, bet dar turiu čia palaukti, - linktelėjo Amelija ir žvilgtelėjo į kažkokioje parduotuvėje kabantį laikrodį. Turėjo dar nemažai laiko. Šyptelėjo. Buvo keista, kad ši mergina ne tik nusprendė pasidomėti jos savijauta, bet, regis, ruošiasi padaryti ir kažką daugiau. Juk, Amelija neabejojo, kad ji turi ir savo reikalų, bet štai dabar kalbasi su nusiminusia pirmakurse varniuke. Bet buvo malonu. Ne taip dažnai kažkas nuspresdavo prie jos prieiti, o dar ir, atrodo, nuoširdus noras kažką dėl jos padaryti. Staiga mergaitė sunerimo ar ši mergina tikrai dabar nori būt su ja. Gal... Gal Amelija tiesiog neleidžia jai išeiti, o ji nenori pasirodyti nemandagi?
-Gerai... Jei tik netrukdysiu... - galiausia pasakė.

[Davina von Sjuard]

   Pakreipė galvą pažvelgdama į liūdnas, tamsiai mėlynas akis. Ištarti žodžiai mergaitei nepadėjo. Galbūt suteikė vilties, kad tėvai visgi ją myli, bet meilės nuo to daugiau nebus, o galiausiai rudaplaukė taip atitols nuo tėvų, jog šie taps tik eiliniais žmonėmis, nematančiais jos.
   Davina su siaubu pabandė įsivaizduoti, kokia būtų buvusi jos vaikystė, jei po tėvų netekties Viljamas su Klara nebūtų apgaubę jos tokia meile. Ką būtų tekę išgyventi kiekvienam žingsnyje, kai gyvenimas iškrėsdavo išdaigą. Kaip ji būtų reagavusi į vilkolakystę, jei ne Viljamas ir jo padrąsinimai... Nujautė, kad palūžusi ji nė nebūtų padėjusi Fasirui. Nebūtų ištraukusi jo iš tos gilios ir juodos duobės. Nuojauta kuždėjo, kad tai jis būtų turėjęs jai padėti, o galbūt jos gyvenime jo niekuomet nė nebūtų buvę.
   Kiek apsiblausiomis akimis giliai įkvėpė. Neįsivaizdavo, kaip paguosti mergaitę, kuri nesijaučia mylima savo tėvų. Vieniša ir palūžusi, liūdna ir nusiminusi.
   Akimirką šviesiaplaukė pajuto nenumaldomą norą priversti mergaitę nusišypsoti. Pasijusti laimingai. Bent akimirkai, bet laimingai. Galbūt čia ir vėl koją pamišo begalinis Davinos gerumas ir geraširdiškumas.
   - Palaukti tėvų? - spėjo apsidairydama.
   Ne, nė nenumanė, kaip atrodė rudaplaukės tėvai ir ar šie bent jau buvo burtininkai, tačiau, regis, nė vienas iš praeivių nesiartino ir piktu žvilgsniu į ją nespoksojo, jog ši kalbina jų dukrą. O galbūt šiems nė nerūpėtų, kad nepažįstama mėlynakė nusprendė pasišnekučiuoti su jų, kaip spėjo hilerė, vienturte dukra.
   - Jei jie pasirodys kiek vėliau, galim kartu palaukti ir įgyvendinti mintį su pyragu arba ledais, - šyptelėjo atsitiesdama ir peribraukdama per ilgus, šviesius plaukus.
   Vasariškas vėjelis it mažas vaikas negalėdamas atsidžiaugti šiais, nuolat draikė šviesias sruogas. Susukdavo į nedidelę garbaną, o tuomet paleisdavo, arba ištiesdavo šią it gyvatę.
   - Ei, - draugiškai nusišypsojo švelniai dešine ranka paglostydama vienuolikmetės skruostą. - Juk tai aš pasiūliau suvalgyti pyrago, be to, man taip pat bus linksmiau, jei turėsiu kompaniją, - dar kartelį nusišypsojo ir paraginusi mergaitę pasuko į nusižiūrėtos kavinukės pusę.
   Jei gerai prisiminė, nedidelė, bet jauki kavinė garsėjo savo pyragais ir ypatingo skonio kokteiliais. Regis, pasitaikė puiki proga išbandyti ir įvertinti, kuris gi - Fasiras ar kavinės šefas - geresnis.
   - Kur nori sėsti? - leisdama išrinkti staliuką mergaitei, apsidairė.
   Pasirinkimas nebuvo platus, bet keletas staliukų buvo laisvi.

[Amelija Harmon]

 Galiausiai merginos šypsena ir žodžiai pralaužė Amelijos baimę. Atrodė, kad mergina tikrai nori padėti mergaitei, bei visko nedaro tik iš mandagumo ar panašiai. Vadinasi Amelija niekam netrukdė ir nevertė daryti ko nenori. To mergaitei ir reikėjo. Be galo nemėgo būti našta kitiems.
-Taip, laiko turiu dar nemažai, - atsakė. Džiaugėsi dėl to, nes net ir pasistengus nebūtų šiuo metu sugalvojus ko nors geriau, nei nueiti pasmaližiauti su žmogumi, kuriam, regis, rūpi. Pajuto ranką sau ant skruosto. Tai buvo kiek keistoka, bet malonu ir varniukė nesusilaikiusi nusišypsojo.
-Galime eiti, - ištarė. Daugiau svarstyti nebebuvo prasmės.
 Po minutės, kitos girgžtelėjo kavinukės durys, o joje stovėjo dvi naujos lankytojos. Jas užliejo malonūs kvapai ir šviesa, sklindanti nuo kelių lempų, nor lauke dar irgi buvo pakankamai šviesu. Amelijai patiko ši vieta, buvo jauku. Mergaitė įtraukė gardaus kepinių kvapo. Desertai jai patiko. Labai. Tiesą pasakius - buvo jos silpnybė. Išgirdus merginos žodžiusrudaplaukė pakėlė tamsiai mėlynas akis.
-Galbūt... Čia? - Amelija apžvelgė laisvas vietas ir galiausiai mostelėjo į vieną kampe prie lango. Tai buvo geriausia vieta Amelijai, nes ji tikrai nenorėjo lysti į kavinukės vidurį. Kad dar kas nors atkreiptų į ją dėmesį dabar nebuvo jokio noro. Be to, sėdėdama prie lango galės dairytis į lauką. Amelija nužingsniavo prie išsirinkto staliuko ir atsisėdo. Pradėjo žvalgytis aplinkui - žmonių nebuvo daug, bet pakankamai, kad netvyrotų visiška tyla. Greitai prie staliuko, kur sėdėjo dvi naujausios lankytojos priėjo padavėjas su veido išraiška ,,GreičiauSakykitManReikia
Dirbti", regimai pavargęs po darbo dienos.
- Man šokoladinio pyrago, - sekundėlę pasvarsčius paprašė Amelija. Šokoladas buvo nuostabus dalykas, pyrage taip pat. Mergaitė pradėjo laukti, o tuo tarpu akimis vėl apsistojo ties merginos veidu.

[Davina von Sjuard]

   Vilkišką uoslę sukuteno įvairūs kvapai - švelnus kavos kvapas, įvairios žolelės, regis, skirtos arbatai (matyt, kavinukė teikė pirmenybę natūralumui) bei įvairūs saldūs kvapai, kaip kad pyragai ir keksiukai. Nedidelėje vitrinoje šių išties buvo nemažai ir lankytojai varvindami seiles galėjo rinktis kurį tik panorėję.
   Toptelėjo, kad seniai tokioje vietoje besilankė. Fasirui atsiradus jos gyvenime ir nusprendus, kad jai nebeverta išlaidauti kavinėse ar parduotuvėse perkant pyragus ir kitus saldumynus, Davina beveik pamiršo, ką reiškė ne namų gamybos patiekalas. Tiesa, gyvendama dvare pernelyg taip pat nesilankė tokiose vietoje, tačiau... Ne, visgi ji tokių vietų nesiilgėjo, tik buvo smagu apsilankyti.
   Žvilgtelėjo į šalia stovinčią mergaitę, akimis besigėrinčią tokia vieta. Nujautė, kad saldumynai jai patiko. Beveik visiems vaikams jie patinka, o ir apskritai - kam jie nepatinka? Net suaugusieji neatsisako pasmaližiauti. Nejučia hilerė šyptelėjo matydama, kaip tamsiai mėlynos akys spindi iš pasigėrėjimo.
   - Eime, - linktelėjo nužingsniuodama prie mergaitės nurodyto staliuko.
   Aukštakulniai kiekvieną kartą merginai žengus žingsnį negarsiai kaukštelėdavo į grindis ir nors kavinukėje nebuvo triukšminga, visgi batelių kaukšenimo nesigirdėjo, tik ji, dėka vilkiškos klausos galėjo puikiai girdėti. Galbūt girdėjo ir vienuolikmetė, tik gėrėdamasi kavinuke į tai nekreipė dėmesio.
   Rausvos lūpos išsilenkė į šypsnį. Rudaplaukė išsirinko vietą, kurią visuomet rinkdavosi ir Davina. Šalia lango, kiek atokiau nuo kitų - nedidelis, bet jaukus ramybės kampelis, o ir pasigrožėti visuomet būdavo kuo, jei zujantys darbuotojai ir kiti lankytojai pabosdavo.
   Pakreipė galvą. Prisistatęs darbuotojas akivaizdžiai buvo išvargintas sunkios darbo dienos, tad Davina pabandė bent jau šypsena praskaidrinti nuotaiką.
   - Medaus torto ir vaisinės arbatos, - šyptelėjo akimis nulydėdama išvargusį darbuotoją.
   Juto, kaip priešais sėdinti mergaitė vėl ima tyrinėti jos veidą. Neskubėjo atsisukti, leido šiai įsitikinti ir galbūt taip įgyti pasitikėjimą mergina, kol tuo tarpu šviesiaplaukė dairėsi po kavinukę. Galiausiai grįžtelėjusi į vienuolikmetę atsilošė į kėdės atlošą.
   - Beje, aš Davina, - toptelėjus, kad ji taip ir neprisistatė, nežymiai šyptelėjo. - Kaip pirmieji metai Hogvartse?