[Keitas Kolinsas]

Naktis dar jauna, tad kaimynų sutrikdyti garsiai plyšaujančia muzika Keitas nesitikėjo. O jei ir labai girdėsis, tai kas? Bent gaus paklausyti normalios muzikos.  Su ta mintimi vaikinas dar kiek pasuko radijo rankenėlę. Šiandien jis švenčia, šiandien jam net ir padangės ne per aukštai ir jokie rūpesčiai negali išmušti iš vėžių.  Pirmos laimėtos varžybos, jis įvertintas kaip vienas naudingiausių žaidėjų ir prie tos svaiginančios euforijos primesta apvali premija. Jam sekėsi ir jis tikėjosi vėl neįsiutinti fortūnos, kuri taip plačiai jam šypsojosi. Žinoma, tokias progas reikėjo švesti ir kas gi geriau nei smagus vakaras mieste su dailia mergina parankėje. Ilgai negalvojo kam rašyti - Livi buvo ne tik neįtikėtinai daili, bet ir turėjo aštrų liežuvį. Kolinsui būtent tokios merginos patiko, o tai, kad iš galvos vis neišmetė to vakaro tik užtvirtino baltaplaukio pasirinkimą.
Keitas užmetė žvilgsnį į laikrodį. Pats laikas eiti. Salsvai aštrus odekolonas, odinė striukė... Ir paskutinis žvilgsnis į seną, aptrintą veidrodį.
Vaikinas plačiai nusišypsojo savo atspindžiui. Atrodė vertas milijono dolerių (gal labiau milijono širdžių, bet į tai pernelyg nesigilino) ir pats tai žinojo - balti plaukai buvo žavingai netvarkingi, smaragdinės akys apvestos juodu pieštuku, juodi marškinėliai neslepė liekno, bet ištreniruoto kūno, o plėšyti džinsai ir kerzai užbaigė šį netvarkingą ir lengvabūdišką paveikslą. Taip, šiandien jaunajai kvidičo žvaigždutei jokie likimo vingiai kojos nepakiš.
Dar niūniuodamas dainą, kurią paliko įjungtą, jis išslinko iš butuko ir Londono gatvėmis patraukė link parduotuvių alėjos. Nevėlavo. O jei ir būtų vėlavęs, žinojo, kad jo vis tiek lauktų.
Praslinkęs pro dar vieną srautą žmonių, pagaliau pasiekė nutartą susitikimo vietą. Į matymo lauką pateko žavios raudonos garbanos, o tada, kiek nuleidus galvą ir pati Olivia.
- Labas vakaras, džiaugiuosi, kad šitokį nuostabų vakarą nepalikote manęs ant ledo, - išsišiepė Kolinsas, dar nieko nedarydamas. Nežinojo ar šiuo atveju labiau tinka apsikabinimas ar trumpas bučinys paliktas ant skruosto.
- Laiškelyje nepasiaiškinau, bet šiandien, mieloji Olivia, mes švenčiame mano komandos pergalę ir pirmą suknistą premiją. O gal dar švenčiame ir tai, kad šįvakar praleisiu su tokia kerinčia mergina, - savo firmine šypsena nusišypsojo Keitas.

[Olivia Rose Winter]

Luktelėt ji turėjo vos minutę kitą, nespėjo ir padoriai apsidairyt pasimatymo vietoj. O ką-  visko gyvenime pasitaiko, ne kartą jau yra tekę sprukt batus pasikišus po pažastim. Basom. Per laukus. Vidury nakties. Ir net jeigu nepaprastai maloninga kvidičo padangių žvaigždelė teiksis nuotaikos nesugadinti, Livi mėgo būti tikra, kad viską kontroliuoja. Va todėl puoštis pasimatymam nemėgo. Nei žymės dažų ant veido, juodi džinsiukai ir kerziukai, džinsinis švarkelis - atrodė kaip mergiotė, išsiruošus laisvą vakarą pasiausti. Ne tiek jau daug netiesos tame būtų buvę.
Vyptelėjo akiraty pasirodžius Keitui. Kritiškai atidžiai nužvelgė vaikinuko stotą: apsirėdęs juodai, nutrūktgalviškai ir, reikia pripažint, žavingai. Sukikeno pamačius greičiausiai nepakeičiamą kožą ir pritariamai linktelėjo parodydama, kad vaizdelis dar ir kaip ją tenkina.
 - Taigi tikriausiai reikia sveikint,- palingavo galva ir nesusilaikė.- Geriau vėliau, negu niekad, jau maniau, kad pamiršot,- tačiau nutaisyti bent kiek apgailestaujančio balselio net nepasistengė. Kurgi - jos pačios laukų vėju tebekvepianti oda dar prisiminė, ką reiškia bėgti nuo pasaulio, tačiau mergina jau buvo nusiteikusi nerti tiesiai į jį.
 - Kaži ką ten pavyks pašvęsti su tokiu palydovu...- akimis dar kartą apkeliavo aukštyn ir žemyn.- Kai išprotėjusios gerbėjos man atlėks nuraut plaukų,- nusibraukė nuo akių garbanas ir įsmeigė žvilgsnį, užlaikydama kiek ilgiau, nei tikriausiai derėtų.- o juos paturėti dar kol kas ketinu, jei aplinkybės leis,- nusijuokė.
Alėja buvo pilna žmonių, mirguliavo nuo garsų, šviesų ir kvapų, kaip jau buvo paminėta, naktis jauna, o lygiai tokia tą akimirką jautėsi ir Olivija. Triukšme ir vakaro pradžios jaudulyje jau buvo pasiklydus ne viena nuotykių trokštanti siela, o mergina šįvakar nesitvėrė noru prie jų prisijungti. Visai kaip kadaise.
 - Tai taip ir stovėsim?- pasuko galvą, lyg ko ieškodama, bet iš tiesų akimis matavo atstumą nuo žemės iki Keituko pečių. Apsisprendė per sekundės dalį - o kitą jau buvo patogiai įsitaisiusi vaikinui ant nugaros ir kojomis apsivijusi liemenį. Nesijaudino, kad dėl fakto, jog yra kiek sunkesnė nei pagalvotum, abu gali atsidurt ant žemės. Plaučius užpildė salsvai aštrus odekolono kvapas - nepažįstamas, bet viliojantis, greičiausiai ir neatsiejamas nuo tokių naktų. Londonas tam nepasiruošęs...
 - Geriam, lipam sienom, plėšiam banką, gąsdinam žmones?- pasilenkė arčiau, kad būtų girdima per gatvės šurmulį, dėl ko jos lūpos atsidūrė prie pat jo ausies.- šita naktis tavo.

[Keitas Kolinsas]

Keitui patiko visokios merginos, tad negalėjo sakyti, kad laisvas merginos stilius ir tai, kad ant jos veido nebuvo nė žymės makiažo, jį trikdė. Merginos buvo neįtikėtinai žavūs ir kartais jam visai nesuprantami sutvėrimai, bet gal todėl kiekvienas jo pasimatymas ir buvo toks įdomus.
- Jei toliau taip žiūrėsi tai tikriausiai pradeginsi mane kiaurai, - nusijuokė Keitas, pagavęs Olivios žvilgsnį, - Bet, ir pati šiandien atrodai nuostabiai, - pridėjęs ranką prie raudonplaukės peties pamėgdžiojo kažko svylančio garsą, atseit suprask - "esi karšta", ir vėl nusijuokė.
- Tavęs net norėdamas nepamirščiau, - nė kiek nesusimėtęs atsakė Keitas. Va dėl tokių žodžių mergina galėjo jaustis ypatinga - nedaugėlis merginų galėjo pasigirti jog jaunasis kvidičo žaidėjas atsimena jų vardą, o kur ten dar veidą.
- Ne, mieloji, šis vakaras tik tavo ir mano, - ramiai, su maža šypsenėle atsakė jai Kolinsas. Juk visi kiti jo vakarai priklausė kitoms, o štai va šis vakaras tik jos. Tikrai Keitas šįkart buvo savo standartais neįtikėtinai dėmesingas, net save stebino. Bet kažkas jį traukė link tos raudonplaukės merginos ir buvo ir pačiam labai įdomu šį keistą jausmą išnarplioti.
Aplink zujantys ir skubantys žmonės jam visai netrukdė. Kiekvienas suko kas kur, bet Keitas buvo įsitikinęs, kad šiąnakt Fortūna šypsosi būtent jam, o ne kitiems ir kad žvaigždėmis gausiai nupilta naktis nenuvils.
- O... - nespėjo atsakyti, o mergina jau buvo jam ant kupros. Žieduotos rankos per kelias akimirkas atsirado Oliviai ant kojų, tarsi jis bijotų, jog ji ims ir nukris. Gal Kolinsas ir atrodė liesas dėl aukšto stoto, bet per daug metų lakstymo ant šluotos ir mosikavomosi blokštu, kūnas buvo pakankamai ištreniruotas. Kam? Na, kad ir merginoms nešioti, paprasta.
- Pirma einam į barą, geriam, kol bent kiek kąla galvon, o tada traukiam į kokį naktinį klubą. Tai vadinama taupymu, nes nesiruošiu klube mokėti aštuonių svarų už kokteilį, - pasiaiškino baltaplaukis ir pagaliau pradėjo eiti. Baras buvo nelabai toli, tad tikriausiai ilgai savo "uber'iu" Olivia negaus pasidžiaugti.

[Olivia Rose Winter]

 - Oho, tikras džentelmenas,- garsiai nusistebėjo svarstydama, kokia proga kvidičo padangės žvaigždžių ėdikas šiai naktelei įgijo tokių taurių savybių. Nors nuo pat baliaus jam nieko neprikiši, elgiasi kaip su princese. Kad ir dabar, netikėtai apdovanotas nešuliu ant nugaros, nė nemirktelėjes sugriebė tvirčiau ir tęsė nerūpestingą pokalbį lyg niekur nieko. Dar kartą įkvėpė vyriško odekolono kvapo svarstydama, ar bereikia gerti, mat galėtų kuo lengviausiai apsvaigti nuo laisvės jausmo.
 - Tai štai koks jausmas būti tokio ūgio,- nusijuokė, dairydamasi po pasaulį nuo Keituko pečių. Iš jo perspektyvos, paprasčiau pasakius. Pati dažnai galimybe žiūrėt žmonėms į viršugalvius nesimėgaudavo. Pasidėjo smakrą jam ant peties, šiltu alsavimu kutendama kaklą. Visai smagiai jai čia sėdėjosi, reikia pripažinti. Neketino leisti žvaigždūnui per daug įsisiūbuoti, nes tempt girto namo visai netroško, bet jos ketinimai, kaip jau teko patirti, sykiais nueina katinui į pauodegį.
 - Koks ekonomiškas, net nepasakysi, kad šitokia žvaigždelė,- paerzino.- Klube kokteliai tiek atskiesti, kad jais nebent praustis gali,- vyptelėjo prisiminus, kaip mėgdavo tuos pačius gėrimėlius magiškai sustiprint taip, kad po trijų gurkšnių klubo vaizdą visiem pakeisdavo besišypsantis asfaltas, staigiai pakilęs nuo žemės. Jaunos dienos, ilgos naktys.
Jeigu vaikinukas optimistiškai manė, kad prie baro durų Livi paslaugiai nušoks žemėn, gavo gerokai suklysti. Mat ji ketino ten patupėti tol, kol bus nukelta, pageidautina, ant baro. Kas, kad dar anksti šokiams ant stalų ir kitų paviršių. Pritemdyta aplinka, pakankamai gausi publika, kad nesukeltų per didelio susidomėjimo (ar tai pliusas?), į staliukus dzingsinčios stiklinės ir žmonių balsai.
 - Nuo ko žadi pradėt, saulele?- iš savo patogios pozicijos peržvelgė meniu vis dar mąstydama, ar prigimtiniam durnumui paskatinti dar reikia kokio gramo spiritinio tirpalo su vienu kitu laipsniu.- Kol dar nenugirdei skonio receptorių, siūlau pasiimt kažką padoresnio, nėr čia ko brangintis,- kaip negerianti, apie nusigėrimo subtilybes žinojo nemažai. Mėgdavo stebėti, paskatinti, dalyvauti, bet pačiai to imtis... Iki šiol nejautė poreikio. O šiąnakt viskas priklausys nuo jos žavingojo kompanjono-nešiko.- Nes, būkim biedni, bet teisingi, vakaras greičiausiai pasibaigs su pigiu vynu, nes ims rūpėt kiti skoniai,- Ne mano, žinoma.

[Keitas Kolinsas]

- Prie gražaus veido reikia ir gražios asmenybės, - mirktelėjo baltaplaukis, - Matau ir tu šia taisykle vadovaujiesi, - kaip visada, žodžio kišenėje neieškojo. Iškalbingumo niekada nestokojo, kas per dvidešimtį gyvenimo metų dažnai ištraukdavo iš, atrodo, beviltiškų situacijų ir daugybės namų darbų ir...
Ir Olivios kvėpavimas tiesiai jam į kaklą privertė raudonį neryškiai nulieti blyškius vaikino skruostus. Visada, hm, artimai bendravo su merginomis, bet švelnesni ir labiau platoniški prisilietimai ir gestai visada jį nustebindavo.
- Ar smagu stebėti visus iš aukšto? - pasiteiravo Keitukas ir kiek kilstelėjo merginą tai vos slystelėjus. Gal kalbėdamas pats nukreips vis nuplaukiančias mintis. O gal tam padės alkoholis - baltaplaukis prisilaks tiek, kad viskas nori nenori turės susidėlioti į savo vietas. Nors šiąnakt norėjo būti tik lengvai, maloniai apsvaigęs. Ne tiek, kad atsirištų liežuvis, bet tiek, kad pasidarytų lengva sieloj ir šilta viduje. Gal dar kiek besisiūbuojantis vaizdas, bet čia jau kaip susiklostys.
- Taupau normaliam butui. Premija kita ir nebesėdėsiu toj skylėj, kur dabar gyvent tenka, - pasidalino su ja priežastim Keitas. Keista buvo tai ištarti, nes dabar tai pagaliau atrodė realu ir pasiekiama, - Gali, bet nerekomenduotina. Nežinai kada kas sugalvos tave padegti, - pajuokavo jis.
Ir štai, neoninė, nakties tamsą it kardu kertanti iškaba, muzika ir balsų maišalynė. Pravėrus duris tvokstelėjo šilumos banga ir suraibuliavo akys - stiklinės su visokiais gėrimais vaivorykštės spalvomis žaižaravo ryškiau nei auksinės žuvelės žvynai tvenkinyje.
- O tu spėju toliau sėdi man ant kupros, kad tik nepamirščiau gerti atsakingai? - paerzino Kolinsas ir žmonių srautui bandant prasibrauti pro juos tvirčiau spustelėjo Livi prie savęs. Balažin kas ką gali susigalvoti.
Šiaip ne taip prasibrovė prie baro ir pasilenkė, kad tik barmenas jį girdėtų.
- Stiklą viskio su ledu. Moku ir už damos užsakymą. Ko pageidausi? - norėjo paklausęs pasisukti, bet galva tokiais kampais dar nebuvo išsukiota, net po tiek kvidičo traumų.
Nusijuokė po jos komentaro. Kiti skoniai? Kol kas vieninteliai jam rūpintys skoniai buvo viskis ir...
Ir švestas vanduo, po paraliais, mintys vėl nuklydo kur nereikia.

[Olivia Rose Winter]

Nusišypsojo jo komplimentui, nors, savaime suprantama, vaikinas to negalėjo matyt, jei tik netyčiom nebuvo įsitaisęs akių pakaušy. O to dar kol kas nepastebėjo, tačiau neabejojo dėl vieno -  per šį vakarą dar sužinos daugybę naujienų. Pavyzdžiui, apie Keituko rūpestingumą - nespėjo slystelėti, o jau buvo saugiai sučiupta ir sulaikyta. Savo ruožtu tvirčiau užsikabino už pečių ir nusijuokė. Betvarkė pasauly ir šitoj garbanotoj galvoj, kupinoj garbanotų minčių. Dievaži, kuo toliau, tuo linksmiau, o jai ne itin reikalingas skysto pavidalo gėrimėlis turėjo tik dar labiau paspartint reikalus. Žmonės jau dabar buvo gerokai atsipalaidavę ir Livi, nors negėrus nė lašo, jautėsi visiškai prie jų pritampanti, nors pagrindinis jos narkotikas buvo nuotykis, šį konkretų vakarą - kvidičo padangės žvaigždelė, Keitas Kolinsas, šiuo metu, beje, labai susirūpinęs savo atsakingumu.
 - Ne, saugausi pati, mat šokiam ant stalų ir kitokiem smagesniem triukam publika dar per mažai apšilus, taigi teks susilaikyt, kol jauna naktis kiek subręs,- patikino svarstydama, ar greitai jam nusibos tarnauti už nešulinį gyvūnėlį.- Šiaip iš tavo pusės būtų miela, bet jeigu jau teks už kojų partempti namo, tai teks, visgi nuotykis,- o ir ne pirmas kartas.
Tylomis išklausė pasakojimą apie butą pasvarstydama, ar pati kada turėjo panašių ambicijų. Merline, juk šiąnakt nesiims svarstyti gyvenimo kokybei įtakingų sprendimų? Grynas nuotaikos ir alkoholio gadinimas, kaip gyvą matot. Pritariamai šyptelėjo išgirdusi vaikino užsakymą, bet greit susiraukė po antrojo sakinio.
 - Už damą mokėt galėsi, kai tokią čia atsivesi, bet, deja, įstrigai su nepriklausoma raganėle ant nugaros, kuri labai mielai vakarą pradės savo lėšomis, o jau toliau kaip dievai pageidaus,- neplanavo taip greit atsisakyti gero vaizdo paslaugų, tačiau tokiomis aplinkybėmis... Livi grakščiai nuslydo Keitui nuo nugaros (ką sugebėjo, tą sugebėjo) ir (kiek pasistiebusi) pasilenkė prie baro, kad būtų girdima per triukšmą.- Man to paties. Vieną.
Pasisuko į vaikiną ir, naudodamasi galimybe vėl matyti vaizdą iš priekio, nesivaržydama pamėgino įsidėmėti iš pirmo žvilgsnio nepastebėtus veido bruožus. Keitas gali sau džiaugtis dirbtiniais svaigikliais, o merginai labiau prie širdies buvo paprastos, žmogiškos emocijos, duodančios galvon ne ką prasčiau stiprios ugninės. Kilstelėjo ranką ir pataisė užsilenkusį jo striukės atlapą.
 - Minėjai, kad taupai butui. Jau turi idėjų kur, kokiam, detalių ar pageidavimų?- paklausė, mėgindama grįžti prie įprastos pokalbio temos, nors įprastumo šiąnakt žadėjo būti mažiausiai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vasariui pamažu artėjant prie pabaigos Dafydd jautė kylantį jaudulį. Dabar, kai Mayra dažną dieną dirbdavo iš namų, vaikinui ministerijoje buvo liūdna. Tačiau tai reiškė, kad artėja laikas, kada jų vaikai ateis į pasaulį. Tai vertė raudonplaukį šiek tiek nerimauti, nes neįsivaizdavo, kaip viskas tada atrodys. Ar tai pakeis kažką tarp jo ir Mayros? Ar jis sugebės būti bent jau pakenčiamu tėčiu? Šitie klausimai nedavė vaikinui ramybės jau kurį laiką, tačiau atsakymo į juos jis vis dar nerado.
Vieną rytą Dafydd nutarė, kad nebenori dirbti, tad tiesiog grįžo namo ir išsivedė Mayrą apsiprekinti. Reikėjo įsigyti būtinų prekių mažyliams, ir vaikinas nenorėjo to palikti paskutinei akimirkai. Tad dabar porelė buvo Londono parduotuvių alėjoje. Dafydd viena ranka stūmė vežimėlį, antra - laikė apkabinęs merginą. Jausmas buvo be galo keistas - ir kartu malonus. Štai jis, Dafydd Carwyn Llewellyn, kaip koks normalus žmogus atvyko į parduotuves kartu su savo šeima.
- Ar dar ko nors reikia, ar šiandienai jau užteks? - paklausė vaikinas paleisdamas vežimėlį ir uždėdamas ranką ant nepaliaujančio ryškėti Mayros pilvo. Pažiūrėjo jai į akis ir pabučiavo. Nepaisant to, kad pamažu ėmė ilgėtis visiško artumo, tokiais momentais galėjo jaustis visiškai laimingas. Ir kaip nesijausi, kai nuobodžią darbo dieną iškeitei į laiką su mylimu žmogumi, danguje nė debesėlio, o aplinkui tave - gausybė tavo vaikams skirtų prekių? Dafydd nusišypsojo ir priglaudė merginą prie savęs.

[Mayra Llewellyn]

 MPNP - ministerijos pelėdos nušiko palangę. Tik taip buvo galima apibūdinti darbą iš namų. Tas, kaip ten jo vardas, kuriam Mayra patikėjo šeštąjį lygį baigė ją išvesti iš proto siųsdamas ilgiausius laiškus ir ataskaitas dėl kiekvieno pavaldinių pirstelėjimo. Ir kaip išaiškinti žmogui, kad ne, niekam neįdomu kas ir kada pavėlavo, viskas automatiškai žymisi žurnale. Ir ne, prašyti projektų ataskaitų dar per anksti. Tokiomis akimirkomis mergina galvodavo apie pasibeldimą į ministro kabineto duris vien tik tam, kad paskirtų kitą žmogų laikinai valdyti jos karalystę.
 Spjovusi į nesibaigiančią kančią vadinamą darbu, Mayra su Dafydd pakankamai smagiai leido laiką kartu. Štai, pagaliau ji rado vežimėlį, kuris jai tiko ir patiko, taip pat, žinoma, neatsispyrė toms mažoms mieloms kepurėlėms, nes, o viešpatėliau, jie net paaugę bus tokie maži! O dabar, būnant su raudonplaukiu, net žmonių masės Mayros nebetrikdė. Buvo tiesiog smagu leisti laiką kartu ne namuose. Pakėlusi akis į vaikiną, ji priminė:
-Tau reikia naujų kelnių. Jau turėjau vienas išmesti, nes nėjo sutaisyti net kerais. Taip pat pasižiūrėk kojinių, nebelopysiu šiose skylių. Ir... Keksiukų?
Trumpai pabučiavusi Dafydd, Mayra gailiai žvelgė į jį, svajodama apie gardumynus.

[Luna Gardner]

   Mažos, pavienės snaigės iš lėto leidosi iš kiek apsiniaukusio, niūroko dangaus, regis, nusprendusios atsisveikinti su visais. Žiema pagaliau pamažu traukėsi iš Anglijos, nors ir nenoriai. Tik dabar žingsniuodama jau seniai kalėdinius papuošimus nukabinusių parduotuvių alėja suvokė, jog laikas pastaruosius kelis mėnesius bėga itin greitai. Dar visai neseniai visi kartu su Elijah ir Marlena sutiko Naujuosius, išlydėjo šią į Hogvartsą, o dabar ore vis dažniau dvelkė ateinančiu pavasariu. Netrukus bus Velykos, o po šių vasara ir Marlena vėl sugrįš leisti aostogų į Ūdrų Žabangus. Viduje kažkas kirbėjo, Luna laukė vasaros, leisti laiką su ta padauža niekad nebuvo liūdna.
   Dešinė koja nemaloniai slystelėjo ant ledo paviršiaus, paslėpto po dar neištirpusio, nekalto sniego sluoksniu. Nesunkiai išlaikiusi pusiausvyrą ir tik vos regimai susvyravusi vyptelėjo atidžiau žvilgtelėdama sau po kojomis. Nesinorėjo išsitėkšti viešumoje ir pralinksminti žiobarus.
   Žingsniuodama parduotuvių alėja, paslėpusi rankas juodo apsiausto kišenėse nuobodžiai žvalgėsi į praeivių veidus, retkarčiais safyrinės akys užklysdavo ir į įvairiausias vitrinas. Nieko ypatingo, išskyrus priešais žingsniuojančią porą. Stabtelėjo prisimerkdama ir nužvelgdama raudonplaukį ir, regis, pažįstamą merginą. Antakiai šovė į viršų atminčiai gražinus juodaplaukės vardą. Netrukus iškilo ir kanalizacijos valdovo vardas.
   Vaikinus keičia, kaip kojines.
   -Mayra?-pradžioje buvę ne itin draugiški santykiai, kai ši bandė patraukti Pusmėnulio gaujos alfą į Iano pusę, galiausiai pasikeitė atsidūrus toje pačioje barikadoje. Šįkart Mayrai draugiją palaikė ne Lukas, o kažkoks nepažįstamasis ir ne tik jis, jiedu skaičiavo likusias dienas iki klykiančių pabaisiukų pasirodymo šiame pasaulyje. Juodaplaukės pilvas atrodė didesnis nei įprastai būdavo besilaukiant vieno, o ir vežimėlis buvo skirtas dviems.
   Dviguba tragedija vienu metu...
   -Dafydd?-dėbtelėjo į vaikiną. Su šiuo santykiai niekuomet nebuvo geri. Nė neįsivaizdavo, kaip tokį akiplėšą galėtų kas nors įsimylėti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd, žinoma, neturėjo omeny savęs, kai klausė, ar dar ko reikia. Vis dėlto Mayros rūpestis buvo malonus, tad jis neprieštaravo. Kaip ir keksiukams, kurių pats, aišku, valgyti neketino.
- Į Cukrinį kiškutį? - paklausė jis noriai atsiliepęs į bučinį. Tiesą sakant, ta vieta labai neviliojo, tačiau neketino prieštarauti Mayrai.
Nuo bet kokio tolimesnio veiksmo vaikiną apsaugojo priartėję žingsniai. Raudonplaukis labai tikėjosi, kad žingsniai lygiai taip pat ir nutols. Deja, atėjūnas sustojo ir dar sugalvojo į juos kreiptis. Tik išgirdęs savo vardą Dafydd suprato, kad balsas girdėtas. Susiraukęs atsisuko į merginą ir suprato neklydęs: jis tikrai pažinojo šitą žmogų.
- Luna Gardner, - balsas buvo šaltas ir keistai griežtas. Prisiminė paskutinį jų susitikimą kažkokioje aikštėje. Tada ši mergina aiškiai pasakė einanti žudyti. Žinoma, Dafydd niekada netikėjo, kad ji tai pasakė rimtai, tačiau iš karto pajuto poreikį ginti Mayrą. Atsistojęs taip, kad mergina liktų jam už nugaros, raudonplaukis įsikišo ranką į kišenę. Laimei, lazdelė buvo ten. Jeigu prireiks, jis nepasibodės panaudoti kerų visų šitų žiobarų akivaizdoje. Jis tikrai neleis sukelti bent menkiausio pavojaus Mayrai.
- Ko reikia? - nedraugiškai paklausė Dafydd. Atidžiai nužvelgė Luną, svarstė, ar ji bent kiek pasikeitusi. Nutaręs, kad ne, visai tuo neapsidžiaugė. Varstė drakono šeimininkę akimis. Jautėsi be galo įsitempęs, nes kažkodėl buvo tikras, kad ji gali bet kada užpulti. Tam lyg ir nebuvo priežasties, tačiau to jausmo niekaip nesisekė išstumti iš savęs. - Geriau pasišalink gražiuoju.
Buvęs klastuolis kelis kartus giliai įkvėpė. Žinoma, dirbdamas auroru labai patobulėjo kautynėse, tačiau vis tiek nebuvo tikras, kad lengvai įveiktų šitą merginą. Labai nemalonios baimės atsikratyti taip ir nepavyko.

[Mayra Llewellyn]

 Plačiai nusišypsojusi, Mayra linktelėjo. Cukrinio Kiškučio niekas dar nepralenkė - net naminė kūryba. Mintyse bedėliodama keksiukus į dėžutę, mergina krūptelėjo, kai išgirdo savo vardą. Užtruko, kol suprato, kad tai ne Dafydd į kreipėsi, o kažkas kitas. O kas greitai paaiškėjo - ta pati Luna, nematyta... Ilgą laiką.
 Raudonplaukio reakcija į merginą nustebino Mayrą. Žinoma, ji negalėjo žinoti, kokie jų santykiai ir kad jie išvis pažįstami, bet pagal tai, kokia Luna buvo jos mintyse, buvo šiek tiek keista matyti taip besielgiantį vaikiną. Nors gal ne. Turbūt tie žmonės, kritę nuo jos rankos, nepasakytų tiek gerų žodžių kiek Mayra. Tiesą pasakius, ji pati būtų mielai pamiršusi, kaip susipažino su juodaplauke - ministerijos mūšis vis dar nemaloniai sėdėjo kažkur viduje, primindamas, kad ji nėra jau toks geras žmogus. Žudikė. Viena buvo žudyti dėl noro, o kita - besiginant. Tik kažkodėl antrasis variantas kėlė daugiau kaltės ir pasišlykštėjimo. Ji kažkokia anomalija, o ne žmogus.
 Keistai žiūrėdama į taip nedraugiškai besielgiantį Dafydd, Mayra atsargiai, bandydama nepaslysti, priėjo prie Lunos ir ją apkabino.
-Kaip seniai matėmės! Smagu matyti tave gyvą ir sveiką,-šiek tiek atsitraukusi, šeštojo lygio vadovė nusišypsojo,-Kaip gyvenimas? Kas naujo? Ko su Dafydd mušatės?
Grįžusi prie raudonplaukio, apsikabino jo ranką tarsi sakydama, kad viskas čia gerai. Jie apie daug ką nekalbėjo, tad turbūt būtų sunku vaikinui paaiškinti tą dėkingumą, kurį Mayra jautė Lunai.

[Luna Gardner]

   Vardas, sustingęs vaikino lūpose, nuskambėjo šaltai ir nemaloniai. Akivaizdu - matyti merginą jam tikrai nepatiko. Laimei, jausmas buvo abipusis. Luna mieliau būtų susitikusi tik su Mayra, buvo įdomu, kaip šios gyvenimas susiklostė po Magijos Ministerijos mūšio. Planavo ten sugrįžti vos tik atsigaus, tačiau žinioms, kad ten valdžią užėmė mafija, o vėliau šią susigrąžino buvęs ministras, pasiekus juodaplaukę, neliko reikalo. Nuvykti pas ministrą ir pasakyti, kad Avery nužudė ji? Tikėtis padėkos ir prizo? Kiek girdėjo, von Sjuardas nebuvo labai malonus žmogus, galbūt tik su jam svarbiais asmenimis elgdavosi kitaip, o ir prizo nesitikėjo. Ministeriją pravalė jausdama kaltę, o ne pareigą.
   -Iš tavęs tikrai nieko,-sukryžiavo rankas ties krūtine dėbtelėdama į Dafydd. Pro safyrines akis nepraslydo įsitempęs kūnas ir... Baimė? Ar jis bijo jos? Galbūt manė, kad galėtų, ką nors padaryti Mayrai? Juk Trafalgaro aikštėje leptelėjo apie savo planus Magijos Ministerijoje.
   Kitus raudonplaukio žodžius ir šio panieką nusinešė vėjo gūsis ir merginos apkabinimas. Pastaruoju metu visi ėmė it pašėlę glėbėščiuotis, ištroškę meilės ir šilumos. Sutrikusi atsargiai apkabino ministerijos darbuotoją. Pajusti, kad jos pilvas panašėjo į išpūstą balioną, sunku nebuvo. Ėmė svarstyti, koks jausmas, kai toks burbulas trukdo gyventi.
   -Tave matyti sveiką ir nebe vieną,-turėdama omenyje tiek Dafydd, tiek būsimus pabaisiukus,-irgi smagu,-šyptelėjo nužvelgdama trumpaplaukę. Mayrą matė vos trečia kartą, o ji keitėsi akyse. Pirmą kartą - dar visai paauglę, antrą - būsimą Luko sužadėtinę, kovojančią už ministeriją, o dabar - būsimą motiną su nauju kavalieriu. Kas toliau? Po kelių dešimčių pamatys ją senutę, sūpuojančią anūkus? Ir kada ji spėjo taip greitai suaugti? Juk buvo jaunesnė už ją, o jau ruošėsi šeimyniniam gyvenimui.
   -Sena istorija,-gūžtelėjo pečiais dorai nebeprisimindama kada ir kodėl prasidėjo visas šis nesutarimas,-regis, tu turi papasakoti daugiau nei aš,-kreivokai šyptelėjo žvilgtelėdama į Mayros pilvą,-kiek laiko? Ir kur?...-neužbaigusi klausimo trumpam žvilgtelėjo į Dafydd.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tas šaltas ir nemalonus žvilgsnis, kuriuo Dafydd apdovanojo Luna, jam visai nepatiko. Buvo akivaizdu, kad mergina lygiai taip pat nėra patenkinta susitikimu. Norėjo kažką piktai atsakyti, tačiau nespėjo, mat netrukus gavo be galo nustebti: ko jau nesitikėjo, tai kad Mayra puls glebėsčiuotis su šita įtartina mergužėle. Tai privertė susimąstyti apie tai, kad jis galbūt atėmė iš mylimosios bet kokią galimybę turėti draugų. Kadangi pats tokių neturėjo, nenorėjo praleisti nė akimirka ilgiau nei buvo absoliučiai būtina atskirai nuo jos. Bet galbūt Mayrai reikėjo bendravimo?
Ir štai ji grįžo prie jo, paėmė už rankos. Tai, žinoma, buvo labai malonu, tačiau kai Luna pradėjo kažką kalbėti, Dafydd apėmė liūdesys ir netgi skausmas. Jis puikiai žinojo, kad neturi nė vieno draugo, su kuriuo galėtų paprastai pasikalbėti. Lygiai taip pat puikiai žinojo, kad pats dėl to buvo kaltas. Pradėjo klausti savęs, ar netrukdo su draugais bendrauti ir Mayrai. Ji niekad nesiskundė, tačiau ar jis gali būti tikras, kad jai to netrūksta? Šis klausimas labai kankino vaikiną.
Pastebėjęs Lunos žvilgsnį Dafydd pasijuto nepatogiai. Įtarė, kad ji klausinėja savęs, kaip toks šlykštynė kaip jis sugebėjo susirasti merginą. Tai privertė jaustis dar nejaukiau - juk jų istorija nebuvo pati įprasčiausia. Laikėsi Mayros kaip skęstantysis šiaudo, tačiau nieko nesakė. Neįsivaizdavo, ar kuri nors iš merginų tikisi iš jo kokio paaiškinimo. Jis ir pats nelabai prisiminė, kur ir kaip pirmą kartą susitiko su Luna Gardner. Žinojo tik tai, kad negalėjo jos pakęsti - kaip ir viso likusio pasaulio, išskyrus, ko gero, tik Mayrą ir vaikus, kurių ji laukėsi.
- Man atrodo, aš jums trukdau, - staiga priėmė sprendimą Dafydd. Jautė netrukus nebeištversiąs. - Aš galiu pargabenti pirkinius namo, jeigu tu nori pasišnekėti su drauge.
Vaikinas labai tikėjosi, kad balsas buvo pakankamai tylus, kad Luna jo neišgirstų. Bet ar ji nebuvo kažkokia ten įtartina būtybė? Dafydd miglotai prisiminė pirmąjį susitikimą Uždraustajame miške. Jis įtariai pažvelgė į merginą ir susimąstė.

[Mayra Llewellyn]

 Na, atmosfera tikrai negerėjo. Tiksliau, nusimatė perkūnija ir pūga, numarinanti bet kokį norą bendrauti. Bet Mayra tai sėkmingai ignoravo ir patenkinta šypsojosi. Visų pirma, jai buvo pažadėta keksiukų, antra - ji per gerai praleido laiką su Dafydd, kad dabar viską susigadintų. Todėl juodaplaukė nusprendė, kad jai neverta gilintis į senas ilgas istorijas bei kažkokius ginčus. Prisiglaudusi prie Dafydd, Mayra nusišypsojo ir uždėjo ranką ant pilvo:
-Šeštas mėnuo. Dar truputis ir kankinsimės kitaip,-juodaplaukė skambiai nusijuokė. O su Dafydd susipažinome ministerijoje. O dėl Luko, na... Ne visada viskas išeina taip, kaip norisi. Mūšis taip pat pablogino mūsų santykius. Bet dabar esu žymiai laimingesnė. Tas svarbiausia.
Dėl Dafydd žodžių mergina susiraukė. Jis dingtų su pirkiniais, o jai ką vienai? Plius, jie taip ir nenuėjo nusipirkti keksiukų!
-Ar išprotėjai? Paliksi mane vieną mieste? Gi susitarėm dar užsukt į Kiškutį!-piktai šnipštelėjo jam atgal Mayra. Na jau ne, raudonplaukio taip lengvai nepaleis. Negi jis kiekvieną kartą pasitaikius nemaloniai situacijai bėgs?
-Luna, kokie vėjai atpūtė tave į čia šiandien?-draugiškai pasiteiravo šeštojo lygio vadovė, švelniai suspausdama vaikino ranką.

[Luna Gardner]

   Nežinojo, kas vyksta tarp jų dviejų - Mayros ir Dafydd, ir juolabiau kas vyksta tarp jų trijų, tačiau puikiai suprato, kad į sudėtingas ir nepatogias situacijas pakliūti jai sekasi. Tarsi kažkas iš aukščiau nori, jog ji atsidurtų tokiose aklavietėse.
   Prisimerkė įsistebeilėdama į Dafydd. Svarstė, kaip viskas susiklostė, jog, regis, du skirtingi žmonės, kurių keliai niekaip neturėjo galimybės susikirsti, ketina pradėti šeimyninį gyvenimą. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Nelaimingas nutikimas, suvedęs du žmones? Kokių ten dar būdų sugalvoja filmų režisieriai? Laiku ir vietoje pasirodęs naujas mylimasis?
   Safyrinės akys nukrypo į Mayrą. Ji atrodė tokia laiminga ir linksma, jog nejučia net pati Luna blausiai šyptelėjo. Matyti, kaip kieno nors įsčiuose auga gyvybė, teturėjo vieną kartą. Tąkart Džesika tryško iš džiaugsmo nekantraudama sulaukti Marlenos, kada galės sūpuoti ją ant rankų, migdyti ir nešioti niūniuodama. Štai, dar viena galimybė tiesiai priešais nosį.
   -Ar... Tai dvynukai?-jei gerai prisiminė, Džesikos pilvas šeštame mėnesyje buvo gerokai mažesnis, nebent atmintis šlubavo, o gal visgi tik atrodė.
   -Taip,-linktelėjo dar kartą nužvelgdama juodaplaukę, saugančią it kokia liūtė savo būsimas atžalas. Iš sekančio merginos poelgio mergina tik garsiai nusijuokė. Ak, tos nėščios moterys! Būsima motina stovėjo viduruje parduotuvių alėjos ir svaidėsi žaibais iš akių, kaip maža mergaitė, tėvams pasakius, kad saldainių ji negaus. Nepakartojamas vaizdas.
   -Neturėtum jos palikti vienos,-žvilgtelėjo į vaikiną, o tada į Mayrą,-nuobodulys,-gūžtelėjo pečiais paslėpdama rankas apsiausto kišenėse.
   Pavienės, lėtai besileidžiančios snaigės nugulė ant juodų, palaidų plaukų. Tetrūko raudonos nosies ir elnio ragų. Kalėdinė nuotaika net jei į pabaigą slinko vasaris.
   -O jūs... Turbūt ruošiatės kitam kankinimosi lygiui?-vyptelėjo žvilgtelėdama į vežimėlį ir įvairiausius vaikams skirtus daiktus.