0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #90 Prieš 4 metus »
Kate apsidžiaugė pamačiusi, kad sūnus kažką išsirinko. Moteris aiškiai suprato, kad jis stengiasi mandagiai atsiliepti apie žaliąją suknelę, tad nutarė geriau ją tiesiog padėti atgal. Juk ne jai kažko pirkti atėjo.
Megztinis, kurį išsirinko Leonardas, Keitei neatrodė itin tinkamas - nors pati nesuprato, kodėl. Tačiau kartais galima sūnų palepinti, dėl to moteris nieko nesakė. Ji paėmė iš sūnaus jo išsirinktus daiktus ir jau patraukė link kasos, kai staiga susiprotėjo paklausti:
- Ar pasimatavai?
Galų gale Hall nukeliavo iki pardavėjos ir sumokėjo už prekes. Kaina moterį kiek išgąsdino (nors ir nebuvo išmokusi greitai susigaudyti žiobariškoje valiutoje), tačiau kadangi jau pažadėjo sūnui, nebegalėjo nieko sakyti. Be to, pati kalta, kad iš karto nepažiūrėjo...
- Ar dar kažko reikia? - po sūnaus žodžių paklausė Kate. Ji įtarė, kad vaikas tik stengiasi būti malonus. - Gal geriau suvalgykime ledų ar išgerkime karšto šokolado?
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #91 Prieš 4 metus »
Leonardas nusekė mamą, bet nieko neatsakė į pirmą klausimą. Vaikinas pradėjo pergyventi ir sunerimo, nes galvojo, kad gali netikti ką jis išsirinko:
- Tai kuri drabuži nupirksi?- paklausė burtininkas, bet supratęs, kad Kate jau nupirko visus Hall išpūtė akis,- na ačiū, bet ten juk labai didelė kainą.
Čia ne ,,humana'' kur drabužius galima rasti už trisdešimt centų. Būsimas mokinys žinojo, kad mama nežino gerai žiobarų valiutos:
- Jeigu nori aš galėsiu gražinti kažkiek pinigų,- Leo žinojo mamos atsakymo, bet manė, kad nuo tokio pinigų kiekio Magijos Ministerijos darbuotoja gali net sutikti su vaikino pasiūlymo:
- Ne man nieko nereikia daugiau,- dabar Hall norėjo kuo mažiau leisti mamos pinigų.
Leonardas linktelėjo ir nusekė paskui mamą. Pamatęs kažkokią ledų kioską berniukas iš kart pribėgo prie jo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Leonard Hall »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #92 Prieš 4 metus »
- Ką jau čia, juk ne kasdien išvykstame apsipirkti, - nusišypsojo Kate, susimąstydama apie tai, kad jeigu Leo ir grąžins tuos pinigus, juk jie bus gauti ne iš ko kito, o iš mamos. Na, galbūt iš tėčio, tačiau sūnus juk dar visai mažas, ne tas laikas, kai turi galvoti apie tokius dalykus.
Nepaisant to, kad, atrodo, viskas buvo gerai, Kate jautė kažkokį liūdesį. Tikriausiai taip buvo dėl to, kad iš galvos neišėjo mintis, kad visai netrukus sūnus iškeliaus į Hogvartsą. Tačiau nuo to liūdesys nė kiek nesumažėjo. Ko gero, Leonardas labai laukia, kada pagaliau ten keliaus, tačiau motinai tas momentas visiškai neatrodė būsiąs malonus. Tai yra suprantama, tačiau dabar tikrai nebuvo pats tinkamiausias laikas apie tai kalbėti. Ar mąstyti.
Sūnui nubėgus prie ledų kiosko Kate kiek pralinksmėjusi nusekė jam iš paskos. Geriau negalvoti apie tai, kas bus netrukus. Geriau mėgautis tuo, kas yra dabar. Tad moteris žvaliu balsu pratarė:
- Na, rinkis. Tik pasistenk padaryti tą greičiau negu paprastai.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #93 Prieš 4 metus »
Priėjus Leonardui prie ledų kiosko vaikinas pradėjo rinktis. Bet kai mama ji paskubino Hall susiraukė ir parodė kokius nori. Ankščiau jis rinkosi ledus pakankamai ilgai, bet jeigu mama prašo, tai parodė tuos kurios visada rinkdavosi. Būsimas mokinys dažniai labai ilgiai priimdinėdavo kokius nors sprendimus, bet tik tokius, kaip išsirinkti ledus arba kokius kitus daiktus:
- Na nežinau ar man dar kažko reikia gal jau einam namo.
Tarė rudaplaukis su maža šypsena. Vienuolikmetis valgydamas ledus nuėjo į priekį. Dar žvalgydamas ar nebus kokios parduotuvėlės kur galima kažką nusipirkti Leo tuo tarpu galvojo į kokį koledžą pateks:
- Mama,- kreipėsi Hall,- o tu į kokį koledžą norėjai patekti?
Paklausė berniukas.

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #94 Prieš 4 metus »
Jei norite tikrai žinoti, vasara Teodorui – pats neįdomiausias ir nuobodžiausias metų laikas. Ne gana to, kad beprotiškai karšta, o Londone su metais vis rečiau lyja, tai dar ir burtų lazdele negali pasinaudoti. Vaikai čia per daug išdrąsėję: nei pagąsdinsi, nei įžeisi. Net nevyksta nieko kriminaliniame pasaulyje, jog padėtų tėčiui. Matyt, nusikaltėliams irgi reikia atostogų arba jiems taip pat, kaip klastuoliui, nuobodu. Nors turėtų būti atvirkščiai. Juk didžiausia laisvė, atviros, tuščios erdvės, žmonės išvykę, ramu, tik turistai spaudžia galvą savo fotoaparatų blykstėmis ir skirtingų kalbų šnekomis.
 Būsimajam trečiakursiui atsibodo sėdėjimas vienoje vietoje, darant tuos pačius dalykus kaip kasdien, tad skubiai apsiavė batus, vis žvilgtelėdamas į dešimties metų senumo žaizdą pėdoje, ir išsiruošė į gatvę. Šurmulys čia buvo garsesnis nei pro atvirą langą privačių namų rajone, tačiau Šermanas žinojo vietą, kurioje galėtų nebesiskųsti. Priėjęs kaimynų sodą, užmatęs saldžią obelį, nusiskynė vieną vaisių ir vėl grįžo į kelią. Londono centras buvo neramus, žmonės, ypač jų vaikai, bėgiojo nuo vienos vietos, į kitą, verkė dėl negautų saldainių ant pagaliukų ir trukdė tėvams grožėtis Anglijos pastatais.
 Berniokas pasuko per kelias parduotuvių alėjas tolyn ir įžengė į atokų skersgatvį, kuris tiesiog dvelkė šaltumu. Tokių visame mieste buvo pilna, tačiau vietoje, kur žmonės, kurių, beje, daugiau nei bet kur, laido pinigus – tik viena. Ši. Čia parduotuvėse pardavinėjo alkoholį ir kitokias nesąmones. Atsirėmę į sienas rinkosi paauglių grupuotės, dalindamiesi viena cigarete ar purškiamų dažų buteliuku, tad Theo tik papurtė galva ir prasilenkė pro juos, nueidamas toliau, už kampo, kur negalėjo jų matyti.
 Lengviau atsikvėpęs atsisėdo ant senos vyno statinės, paguldytos prie apleistos krautuvės, kurios niekas nenori pirkti dėl skersgatvio, kuris nutolęs nuo pagrindinių parduotuvių. Ant akmeninio grindinio surado aštrų, ploną akmenį ir pradėjo raišyti medinę statinę įvairiais ženklais, klausydamas kiek vyresnių, bet ir bendraamžių kliegesio už pusšimčio metrų bei už dar toliau – moterų, bandančių gauti ar net perduoti geriausias, brangiausias prekes. Jis neturėjo čia užtrukti ilgai. Tik apmąstys savo gyvenimą.
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

Neprisijungęs Cadence Naomi Sinclair

  • II kursas
  • *
  • 24
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • only fools fall for you
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #95 Prieš 4 metus »
Ak, Kadencė net negalėjo apsakyti kaip stipriai mylėjo vasarą. Nereikėjo galvoti apie keistuolius prasčiokus Hogvartso mokinius, apie dar kvailesnius už mokinius profesorius ir jokios logikos neturinčius namų darbus. O juk vasarą galėjai veikti visiškai ką nori. Šią saulėtą dieną, Kadencės broliukas Eliotas buvo atsivedęs raganaitę kartu su savimi susitikti su jo draugais. Jis visai nebuvo patenkintas, kad kartu reikėjo temptis mažąją sesutę, tačiau Sinklerių tėvai dabar Kade pasitikėjo labiau nei vyresnėliu sūnumi. Nes tas kvailys sugebėjo būti išspirtas iš Durmštrango.
Kadencė vis dėlto per daug nepergyveno turinti būti su vyresniais berniokais. Šie vis tiek jos prisibijojo, aiškiai matėsi, kad dvylikmetė panorėjusi galėtų jiems parodyti savo veidą. Mažoji sėdėdama ant konteinerio kažkokiame neaiškiame skersgatvyje mosikavo kojelėmis per šiaudelį garsiai siurbdama šerbeto likučius iš plastikinio puodelio. Staiga pamatė kaip už visų brolio draugelių tyliai prasliūkina kažkoks berniokas. Kadencė nusprendė išsiaiškinti kas ten toks. Nušokus nuo konteinerio mergaitė pastūmė kažkurį bernioką į šoną ir patraukė link tos pusės kur nuėjo žmogysta.
Berniukas akmeniu ar stiklo raižė medinę statinę. Keistuolis. Kadė prunkštelėjo:
- Ar taip neturi draugų, kad nusprendei pasikalbėti su vyno statine?- kilstelėjo antakį.
My hands, your hands tied up like two ships

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #96 Prieš 4 metus »
Teodoras atsiduso, vis dėlto čia buvo per daug triukšmo, o saulė net šią vietą, kur slėpėsi berniukas nuo išprotėjusių pirkėjų, kaitino kaip reikalas. Nusiėmęs tamsų džinsinį švarkelį, pasidėjo šalimais, ar tiksliau, numetė ant akmenimis grįsto šaligatvio ir tarp plačių kelnių kišenių, išmetęs nereikalingų popierių, susirado gabalėlį gumos, kurį tuojau pat įsikišo tarp dantų.
 Staiga jam saulę užstojo kažkieno siluetas. Tai buvo tamsesnio gymio (ko gero vienas iš tėvų buvo tamsiaodis) mergaitė. Ji buvo berniukui matyta, netruko ilgai, jog atpažintų.
– Ar mano atsakymas tau duotų kažką, ar tiesiog tai pasakei, jog nereikėtų pasisveikinti? – klastuolis, nežiūrėdamas jai į akis tarė ir kažkur į tolį numetė tą patį aštrų akmenuką, su kuriuo braižė statinę, – o, jei tikrai nori žinoti: ne, neturiu ir nereikia. Mielai kalbėčiau, kad ir su ta statine, jei surizikuotum ją užburti burtų lazdele, – Šermanas vyptelėjo, pasislinkdamas kiek į kraštą, jei mergiotė užsinorėtų prisijungti.
– O tu ką čia veiki su tais neišmanėliais? – trečiakursis galvą pasuko į pusę, iš kurios atėjo varnanagė, – iš tikrųjų net nesistebiu, jog atėjai iki manęs, net, jei ir priežastis neaiški. Gal jau galėtum eiti, nenorėčiau, jog ieškodami tavęs, rastų čia mane.
 Berniūkštis ranka perbraukė banguotus, tamsius plaukus ir vėl atsiduso. Dūsauti jam patinka. Nepatiko maistas, kažkas nesiseka ar erzina kito žmogaus būvimas šalia – visada tinka.
 Pro šalį praėjo pasimetusi porelė su krūva maišelių rūbų iš garsiųjų parduotuvių netoliese.
– Ar panelei, Kadencei Naomei Sinkler tikrai nederėtų grįžti prie tų kvailių ir palikti vienišą berniuką ramybėje?
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

Neprisijungęs Cadence Naomi Sinclair

  • II kursas
  • *
  • 24
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • only fools fall for you
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #97 Prieš 4 metus »
Mergaičiukė kramtė plastikinį šiaudelį, nes šerbetas baigės. Išgirdusi berniuko žodžius kilstelėjo antakį. Pasitaikė kelyje akiplėšai.
- Ne, neduotų, man iš tiesų net neįdomu,- dirbtinai išsiviepė Kadė. Pamačius, kad berniokas pasislinko, suteikdamas vietos mergaitei, ji nuėjo link jo ir atsisėdo ant sukęžusios vyno statinės. Akylos mergaitės akelės pastebėjo, kad Teodoras čiaumoja gumą.
- Turi dar gumos? Duok,- ištiesė ranką laukdama kramtukės.- Saugau brolį, kvailys prisidirbo, o dabar jo niekur vieno neišleidžia, todėl visur tempiasi mane,- aplink pirštelį suko garbanotų plaukų sruogą, nelabai kreipdama dėmėsio į klastuolį.- Šiais metais jis į Hogvartsą grįžta, nes buvo išmestas iš mokyklos,- gūžtelėjo pečiais nesirūpindama, kad, štai, sugadino brolio reputaciją dar vieno žmogaus akyse.- Nebijok, jie tik ir džiaugiasi, kad išėjau, arba kol kas dar nepastebėjo mano dingimo... bukagalviai. Turim laiko kol kvailiai susipras,- šyptelėjo parodydama baltus dantis.
Mergaičiukė stebėjo iš kažkur išdygusią žiobarų porelę. Šie, matyt, pajutę vaikų žvilgsnį, atsisuko. Keista matyti du, vos į paauglystę įžengusius mažvaikius vienus leidžiančius laiką apleistame skersgatvyje. Kadencė iškėlė vidurinį pirštą ir iškišo liežuvį žiobarų pusėn.
- Tiesą sakant, man visai nepatinka žiobarai,- tarstelėjo.
My hands, your hands tied up like two ships

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #98 Prieš 4 metus »
 Ak, ta vasara. Teodoras neriasi iš kailio žinodamas, jog dar liko ne viena ir ne dvi savaitės kentėti šitokiame karštyje. Aišku, burtininkų mokykla, net ta jo nevilioja. Išvis mielai tupėtų užsidaręs namų bibliotekoje su savo smuiku ir smegenimis. Bet mokytis? Bet atostogauti? Abu dalykai – tikra kančia, net nebelieka, kur pasidėti save kaip į kokią lentyną. Apdulkėti. Išnykti kuriam laikui. Iki kol koks nors smalsuolis kyštels nosį pasižiūrėti, kas tai. Ir vėlgi, atspėjote, sugadins visą smagumą.
 Teodoras – ypatinga asmenybė. Jo tikrai nedomina tas pats, kaip kitus ir neerzina tie patys dalykai, kaip jo bendraamžiams. Jaučiasi aukščiau. Aukščiau net už neegzistuojančias dievybes. Ar tik jis taip atsakytų, jo paklausus. O tik pabandykite!
 Jo mintis nutraukė įžūli varnanagės ištiesta ranka. Kur tai matyta?
– Ar tu rimtai? – surūgo trečiakursis, – drįsti taip paprastai ją iš manęs išpešti? Kvailiuke, aš nemėgstu dalintis. O dabar tai jau tikrai negausi, – sukryžiavęs rankas tarė, vis prisimindamas, jog išties daugiau net neturi. Mergaitė tuom netikėtų, o žybsinčios akys rodo, kad ir susipešti su vyresnėliu galėtų, net ir dėl gumos gabalėlio. Ir kur šitokį jai gauti?
 Taip, problemos su broliu. Girdėta istorija. Tokios šeimos labai komplikuotos.
– Mat kaip saugai, tikiu, galėjo net proga pasinaudot ir pabėgti, ką, nemanai?
 Juodaplaukis ją išgirdo, apmąstė jos žodžius, veiksmus. Žiobarai. Burtininkai. Žiobarai. Dar kartelį burtininkai. Kas bjauresni? Ar tie, kurie įžūliai stebi vienišus paauglius skersgatvyje, kuriame lankosi tik nusikaltėliai naktimis ar anie, kaip Kadencė, su vyptelėjimu ir virvele neužrištu liežuviu rodydama vidurinį pirštą? Manau, kad Teodoras. O jis juk nieko blogo dar nespėjo padaryti.
– Taigi, taigi. Aš irgi. Neturiu tam jokios aiškios priežasties. Tiesiog taip yra, – berniūkštis vėl atsisuko į porelę, kuri kaži kodėl vis dar sukiojosi netoliese, – ir į ką užsispoksojote? Vestuviniai žiedai tikrai ne alkoholio parduotuvėlėje, pasiklydote, – Šermanas jau buvo pasiruošęs nutrepsėt iki jų, mestelt dar kokią išraiškingą ir gąsdinančią grimasą, bet mergina ir vaikinas greitai patraukė tolyn, vos ne atsitrenkdami į sieną.
– Tavo brolis su draugužiais tikrai galėjo mus išgirsti. Čia ankšta, tvanku. Ar liekam čia? Tu kvėpuoji mano oru, net nepasidalini, Kade, – pasakė, itin ryškiai pabrėždamas josios vardą pažemėjusiu tonu.
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

Anmeya

Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #99 Prieš 3 metus »
  Ryškiai pavasario saulei spiginant akis, o ore tvyrant žydinčių gėlių kvapui (negalima buvo tiksliai pasakyti iš kur šis, bet greičiausia iš kokios nors floristinės parduotuvėles šioje alėjoje) kiekvienam turbūt būtų kilęs noras prasiblaškyti ir pasivaikščioti po parduotuves. Šiandien to pačio siekė ir Roana. Prasiblaškymo. Kasdienė rutina baltapūkę jau iš proto baigė išvesti. Pastoviai kažkuo besiskundžiantys pacientai ir sugadintas miego rėžimas. Kas galėtų būti dar nuostabiau? Prisimindama tai, žaliaakė atsiduso. Jos ir taip šviesias akis dar labiau šviesino saulė, tad kas antras praeivis keistai pasižiūrėdavo į magijos pasaulio atstovę. Jai buvo nė motais. Ji turėjo savo tikslą ir ėjo link vienos avalynės parduotuvės esančios kitame šios alėjos gale. Buvo jau netoli savo tikslo, kai ją kažkas pastūmė ir ji kelioms akimirkoms apako, pasižiūrėjusi tiesiai į saulę. Pasiduoti nesiruošė. Net ir blankiai matydama viską pradėjo eiti priekin. Šį kart pati į kažką atsitrenkė. - Atsiprašau.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #100 Prieš 3 metus »
Kolinsas bandė prasiblaškyti. Dalykas, kurio dabar norėjo, tai gauti sumautai didesnę algą ir taip išspręsti visas savo problemas. Ar bent save įtikino, kad taip jos išsispręstų. Vaikinas ilgesingu žvilgsniu nužvelgė iš vitrinos į jį, rodos, net spoksantį odinį švarką (būtų puikiai tikęs prie gal dar dvidešimties panašių). Kada nors...
Spardydamas kelyje pasitaikiusius akmenėlius, Keitas ėjo tolyn, neaišku kur eidamas. Galbūt ieškojo kavinės, kur galėtų save pabudinti kava, galbūt norėjo sutikti kokį žmogų, kad ir kokia mažą galimybė tam buvo kai maliesi tokiame dideliame mieste, maišydamasis tarp tokios daugybės žmonių, kurių nepažinojo.
Lyg atsakydama į jo garsiai neišsakytus norus, į jį tėškėsi ne kas kitas, o Roana Amneta. Akimirką jam prireikė laiko merginai atpažinti - jei tai įmanoma ji buvo dar labiau išgražėjusi nuo paskutinio karto, kai ją matė. Auskaruotą veidą iškart nušvietė plati šypsena ir pro lūpas prasprūdo žavus, nustebęs. juokas. Ji buvo paskutinis žmogus, kurį jaunasis kvidičininkas tikėjosi sutikti, bet negalėjo sakyti, kad staigmena buvo nemaloni.
- Roana Amneta! Šimtas metų! - dar plačiau išsišiepė šis, mąstydamas ar tikrai dabar būtų tinkamas metas Hogo laikų draugę apkabinti, - Kaip gyvuoji? Kas naujo?

*

Anmeya

Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #101 Prieš 3 metus »
  Mergina gal trisdešimt kartų pamirksėjo bandydama atgauti aiškų aplinkos matymą. Šiandien saulė tikrai neįprastai stipriai spigino akis, lyg kažkas tarp žvaigždės ir žemės buvo pakabinęs padidinamąjį stiklą arba visą stratosferos sluoksnį padengęs šiltnamio plėvele. Nu kas per velniava pamintijo. Tokią ryškią saulė net vasarą nebuvo mačiusi, nors jau porą vasarų plušo be atostogų Skutelyje. Kai tragiškai reikėjo pinigų ateičiai ir planuose buvo išsikraustyti iš mamos namų (keturiese gyvent, žinoma, nuostabu, tačiau norisi kažko naujo laikui bėgant), minties apie atostogas net nebuvo.
  Pagaliau galėjo įžiūrėti veidą to, į ką atsitrenkė. Burna iš nuostabos kiek prasivėrė, o antakiai atsidūrė kiek aukščiau nei būna įprastai. - Keitai, po paraliais, Kolinsai! Carajo! - Iš kažkur net ispanišką žodį prisiminė. - Nesitikėjau tavęs pamatyt Londone. Aš puikiai, o tu? Girdėjau kvidičininku tapai. Tavo talentą jau mokykloje pastebėt galima buvo. Na, pas mane nieko naujo. Dirbu va Skutelyje, gyvenu ten pat. - Nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #102 Prieš 3 metus »
Cha, o gal buvo apakinusi ne saulė, o pasirodęs Keitas? Bala ten žino, kuris ryškesnis. Pats baltaplaukis itin džiaugėsi tokia gražia diena - galėjo laukan išeiti be palto, be šaliko, velnias, jei būtų labai norėjęs būtų galėjęs vaikštinėti su šortais ir marškinėliais. Tiesa, rytoj, kai turėjo vykti treniruotė, beveik meldėsi, kad tokio oro nebūtų - visai nenorėjo maudytis savo paties prakaite, vandenį bute dar įsipirko.
- Žinau žinau. Juk tikrai smagu mane matyti, - pajuokavo Kolinsas, atsipalaiduodamas. Seniai nesimėgavo kažkieno, ką galėjo laikyti drauge, kompanija. Rodos nuotaika iškart pakilo, stresas trumpam nuslinko šalin, lyg tamsus audros dangus būtų prašviesėjęs.
- Aha, aš tavęs irgi. Retai ką pamatau iš Hogvartso laikų, - toną nuspalvino jam nebūdingos gaidelės, bet Keitas netrukus vėl plačiai išsišiepė, - Aha, atmušėju. Ten aš jauniausias, tad į mane žiūri kaip į vaiką, bet tik palauk čempionato... - nusijuokęs įsivaizduojamu blokštu mostelėjo baltaplaukis.
- Ir kaip reikalai ten? Dar nieko nenumarinai? - paerzino.

*

Anmeya

Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #103 Prieš 3 metus »
  Keitas. Šyptelėjo prisiminusi jų pirmą susitikimą. Prefektų vonia. Kiek pamena, tada iš jo padarė tikrų tikriausią rankšluosčių kabyklą. Ak, kaip tai seniai buvo. Praėjo net šeši metai. Šviesiaplaukė atidžiai nužvelgė draugą, nuo paskutinio jų susitikimo jis atrodė dar labiau pasitempęs, atletiškesnių kūno formų. Tikras mergaičių numylėtinis, visų nuostabai ta prasme nedominantis Roanos. Jis jai greičiau buvo kaip brolis.
  - Kur gi nebus smagu. Juk seniai nesimatėm, o ir tame baliuje nepavyko pabendrauti. - Netrukus prisiminė mačiusi Keitą ten ir pažiūrėjo į jį prisimerkusi. - Kolinsai, kur Davina? Tu vėl su kita? - Prisiminė tą raudonplaukę, kuri buvo šiek tiek panaši į Kajų.
  - Tai reikia dažniau susitikt, ką? - Sukikeno. - Na, būtinai atvažiuosiu pasižiūrėt čempionato. Pasižiūrėsim ar pagerėjai nuo paskutinių mokyklinių kvidičo rungtynių. - Mirktelėjo erzindama. - Ar tu tyčiojies? Žinoma, kad ne. Aš atsakingumo jausmą dar turiu!

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #104 Prieš 3 metus »
Livi dar kartą žvilgtelėjo į veidrodį ir nusiviepė savo atspindžiui. Šiąnakt tikėjosi dalyvauti vienam smagesnių cirkų savo gyvenime, bet ar labai tam ruošėsi? Toks jausmas, kad nuo maskarado Kalėdiniam baliuj praėjo ištisa amžinybė. Visgi nekuriem amžinybės ne toks jau ilgas laiko tarpas. Siektelėjo ant staliuko padėto raštelio, kurio sutrumpintas turinys atspindėjo neformalų kvietimą susitikti. Labai jau neformalų, teisybę pasakius. Toks galėtų būt išsiųstas iš nuobodžiaujančio viengungio būsto vėlų penktadienio vakarą, kai rimtesniems planams kurti laiko jau nebėra. Kaipgi toks kvidičo padangės žvaigždūnas teikėsi prisiminti, rodos, niekuo neypatinga flirtą, jeigu tik ji padoriai atliko savo darbą? Kaži, ar pageidavo į tai gilintis. Jeigu vakaras užsibaigs kolekcinio Kritlio mėtymu pro balkonus žmonėm į kišenes, Livi visai nebūtų dėl to prieštaravus. Jokių suknelių, aukštakulnių ar bandymų atrodyt subrendusiai ledi. Ne, šįkart žvaigždelė turės reikalų su mergiote, kuriai vakaras lygiai toks pat nuobodus, kaip greičiausiai ir jam.
Vaikino rašysena išmargintą laiškelį (taip liberaliai pavadino pergamento skiautelę su dviem trim sakiniais) užkišo už veidrodžio, lūpas brūkštelėjo plaukų atspalvio raudoniu ir pritūpė susivarstyti nepamainomų kerziukų. Vylėsi, jog Keitukas nesusirengs apsivilkti smokingo, nors, prisiminus jo įvaizdį "black tie" stiliaus renginyje, tokia galimybė buvo labai menka. Flirtuoti šįvakar neprivalo, gali tiesiog stebėti ir dalyvauti... O taip nedarė nuo ankstyvos paauglystės, nors pomėgiai per tiek metų beveik ir nepasikeitė. Trinktelėjo durimis. Raštelio palikti kam neturėjo.
Alėjoj netyčiom atsidūrė minute ar dviem per anksti. Apsidairė, viena akim ieškodama pažįstamos figūros ir tuo pačiu vildamasi, kad jis vėluos. Nieko nėr smagiau, kaip išrašyt velnių pavėlavusiem į susitikimą. Ką žada veikti? Klausimas. Ar kažko tikisi? Pasilinksminti, žinoma. Pačiai sau priminti, kad tose raudonose garbanose išliko dar pakankamai vėjo ir vėjavaikiškumo, kad ir kaip seniai turėjo galimybę traukt lazdelę tokiems tikslams. Užmetusi akį į minią, pradėjo atsargiai svarstyti, ar labai nusikalstų etiketui Keitą pasveikindama užšokimu ant nugaros.