0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #30 Prieš 7 metus »
Šaltas nakties oras greitai užgesino bėgimo uždegtus skruostus, o kremu smaližiavusi trečiakursė po keletos žingsnių sustojo it įbesta. Tamsoje užrietusi lūpų kampučius, ne piktdžiugiškai, pašaipiai ar dar kaip nors jai būdingai, bet šiltai, švelniai, gal vaikiškai. Tokia šypsena, kurią pamiršo jau antrojo kurso pradžioje, kai pasipylė visi ją pakeitę įvykiai: senelis, atmintis, akys, antra mokykla (nebūtų varnė), o dar ir ta knyga, ir sapnas... Turėjo susiprasti, kad ėmus naudoti tokį keliavimo būdą kas nors suuos, bet niekas nesitikėjo, kad galutinai perpras. Ji sustabdė ir draugę.
 -O pameni... - tyliai nusijuokė. -...pirmą kursą? - mergina pakabino kremo, bet neskubėjo viso jo sukimšti, lyg būtų amžių badavusi Azkabane. -Kambarį Čia yra, Čia nėra? - nakty vėl nuskambėjo kikenimas. -Winxs'ių klubas?! - Margo nesusilaikė ir garsiai nusikvatojo, o tada nukreipė žvilgsnį į tolį ir, kol nenutėškė ant grindinio, suvalgė pasiglemžtą kremo gumulą. Iš keptuvės skaniausia
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #31 Prieš 7 metus »
Galbūt tai buvo savotiška pertrauka nuo visų dalykų - gal ir nelabai gero tipo pertrauka, ar tai būdas atsipūsti, bet jei būtų buvę egzaminų laikotarpis.. Na, bent žiobariškieji psichologai būtų tuo pasirėmę, vertindami jų poelgį ir psichikos būseną.
Čiulpdama sulūžti vis tiek spėjusį candy cane dalį, mergina po nuoseklaus bėgimo šalimais dabar ramiai vaikščiojo, tarytumei smalsiai dairydamasi aplink - nors į ką čia pasidairysi, kai viskas buvo aklinai tamsu, o vos ne visi namai, kartu su savo šeimininkais, žinoma, miegojo - tik lange kitam kartais eidavo pamatyti šviesos žiburėlį, tikriausiai naktibaldų ar kažką įnirtingai veikiančių.
-Ak taip, kai aptikom tą praėjimą pro didžiulių durnysčių. Pameni, kaip rėkei ant manęs už tai, kad norėjau su peiliu tą spintą sunaikint?- pakabinusi kremo ant piršto galo (ir žinoma, kaip ir pridera - po nagu) pratarė jinai, kažkiek prajukusi viso to vidury. Koks skirtumas, kad pati Karasuna nepragyveno šitų atsiminimų, kad ji nebuvo jų dalis tikrąją to žodžio prasme - žinoma, buvo Junko dalis, tai kažkiek ir buvo susieta su jos ir kitų žmonių prisiminimais, bet teisės juose smagintis neturėjo. Nors ką čia gi sakysi, turėjo neturėjo, savotiškai ir privalėjo būti jų dalimi,- Nors ak ak, pirmi kursai tokie lengvi sau, neapykanta tam ar anam mokytojui, šioks anoks nuotykis, o čia veliesi į realias problemas, tai tik valgis ir adrenalinas kaip atlygis tėra. Nesąmonė, kur kas smagiau bus, a? A?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Junko Enoshima »
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #32 Prieš 7 metus »
 Prisiminimai staiga užplūdo tartum koks nekrologas vien iš smulkmenų: kaip visi iš šono nerealiai atrodę išnykimai ir pabėgimai atrodė iš tikrųjų, kaip viskas buvo planuota ir mokytasi (ak ak, per visas linksmybėms skirtas studijas nuodai ir vaistai bei transfigūracija visiškai pasimiršo (ar bent jau toji dalis kurios kas kart prašo tie mokinių nesiklausantys profesoriai, vis rėžiantys "jei nori kalbėt - pirma išmok", o kai pasiruoši visą trisdešimties minučių kalbą jiems suprantamais žodžiais, mielieji profesoriai užčiaupę mokinuką po pirmųjų dvejų žodžių neria per duris.).).
 Varnė pasuko link suolelio. Gal keista, o gal ir ne, kad jis čia buvo, juk visai patogu prisipirkus naujų šmutkių, pasmaguriauti keksiukais iš už kampo esančios konditerijos. Blausioje, meiliai nei iš šio, nei iš to šildančioje šviesoje padėjus indą ji iš kišenės išsitraukė tvarkingai sulankstytą apsiaustą. Apsivilkusi (nes peršalti niekas nenori) jį, Margo įsitaisė ant suolelio, nugara atsiremdama į ranktūrį, o kojas susikeldama ten, kur turėtų sėdėti dar kažkas. Taip užėmusi bene visą vietą ji paplojo sau per kelius, indą vėl prisitraukdama arčiau savęs.
 -Man rodos ten buvo prdanginimo spinta. Tik įdomu kodėl patekome į Sent Ūdriją, o ne į Bordžino ir Berkso parduotuvę.
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #33 Prieš 7 metus »
Naktibaldų kelionės, magiškai pakvipę nuotykiai - visa tai, ko trokšta ir troško liūdnos pirmakursiškos širdys, gėrėdamosios įstabiais vyresniųjų darbais. Galbūt buvo nereikalinga galvoti apie tai kaip apie nuotykį; galbūt buvo nedėkinga manyti, kad taip turėjo elgtis įprastinės žmogiškos būtybės - bet ir vėl, koks gi skirtumas? Ar realiai kažkas, įskaitant ir jų poelgį, turėjo bent menkutį prasmės lašelį?
-Mhh,- išleido tylų garsą, jau pasauliškai suprantamą kaip susimąstymo murmesį. Akimis nusekdama paskutinius Margo įsitaisymus, pati šoktelėjo ant to paties suoliuko - atsisėdo ant ko atkaltės, kojas permesdama vieną per kitą, o tąją, būtinybę atsiremti turinčią, įsitaisydama po varnanagės šlaunimis,- Galbūt kas vėl prisižaidė, pakeitė vietas, o galbūt spintas pakeitė? Nors mums tai jokio skirtumo nepadarė, realiai, vis savotiškai savo pasiekėm.
Sušvelnėjusiu žvilgsniu žiūrėdama į blausią šviesą skleidžiantį gatvės žibintą, kaip įprasta, įtaisyta šalimais suoliukų, kur žmonės draugiškai ir ne tik naktinėja, klastuolė kelis kartus tankiai sumirksėjo, ant veido įsitaisydama švelnią ir vos regimą šypseną.
-Žinai, pirmam kurse maniau, kad tokia veikla yra daug, nežinau, smagesnė? Kad daugiau kaifo, kad ir kažkieno nužudymai, suviliojimai yra itin smagus dalykas - ir žinoma, smagu kol vyksta, smagu, kol viskas eina tiesiogiai, bet pasibaigia ir lieka nesąmoningas tuščias jausmas. Kokio velnio tokias emocijas reikia garbinti it kažką, esantį gyveniškame bucket list'e, kaip smagią patirtį, kuri niekada nenusibosta?- prabilo, tankų mirksėjimą pakeisdama lėtų užmerkimu ir tyliu atodūsiu. Keista, kaip naktis geba visiškai apsukti emocijas - tad verčiau vengdama galvojimo apie tai, kiek pasilenkusi ji pasičiupo dar kremo, lėtai šį nulaižydama nuo savų pirštų,- Nors bent jau tuščio jausmo skrandį nebus, jaučiu ryt visą dieną pravemsiu nuo to saldumo, kurį dabar suėsiu.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
Vandalizmas, jaunimo pramoginė veikla, kuri valstybei pridaro žalos, ar bent jau pastatytiems pastatams,  iš stiklo, plytų ir panašių konsistencijų, kuriuose gyvena, dirba turtingi žmonės, ar paprasčiausi darbininkai, gaunantis minimalų atlyginimą. Vienaip ar kitaip, ši jaunimo organizacija, siekė suteikti dar daugiau darbo ir išlaidų jaunimui.
Šiandien, ar tiksliau, šiąnakt, Giedrius susitiks, su labai svarbia asmenybe, ministru. Magijos ministerijos ministru. Mat garbanius pažadėjo, ištirti visas šias nesąmones, susijusęs su jaunuolių gaujomis, nusikalstamumu ir tarpinu LSD vartojimu, žiobariška konsistencija, bet ne žalinga, ar bent jau taip draugai teigė, įkvėpė nuostabių miltelių.
Ministerijoje yra buvęs keletą kartų, bet nė karto nematė pačio ministro, galbūt jis dėvi visada juodai ir susiderina su fonu? O galbūt taip apsikasęs popieriais, kad net galvos nesimato?
Auksaplaukis garbanius laukė vyriškio, stilingai, juodi, ilgu liemeniu džinsai, balti marškinėliai su „The Soft Moon“ albumo viršeliu per vidurį, o nepamiršo užsimesti ir kailinių, nes žiema. Juodi kailiniai, kurie užmaskavo jaunuolio egzistenciją tamsiose gatvėse. Tokie pat juodi, ilgi, odiniai batai, su kuriais buvo galima išmušti kam nors akį. Ir... juodi akiniai, apvalūs, naktį. Taip, tikrai atskirs.
Žmonių daug nebuvo, parduotuvės uždarytos.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #35 Prieš 5 metus »
   Pasistatęs neaukštą nelabai kaip atrodančio juodai ir rudai languoto šilto apsiausto su sidabrinėmis (greičiausiai tik sidabro spalvos) sagomis apykaklę stambus tamsiaplaukis skubėjo parduotuvių alėja. Šaltam ir drėgnam orui sukutenus žmogišką gerklę, vyras kelissyk dusliai kostelėjo. Žmogiška būtis jį mažumėlę erzino, bet kalbant atvirai, jis neturėjo kito pasirinkimo. Aurorų štabo vadovas jau buvo paleistas iš ligoninės, todėl norėjo pats susitikti su Londono vandalų grupuotės vadovu, bet Fasiras jam neleido to padaryti. Štai todėl teko susitarti dėl multisulčių panaudojimo, kaip pageidavo auroras.
   Fasiras kiek šlubčiodamas aplenkė vidury apytuštės alėjos šakas į visas puses tiesiantį didžiulį juodą medį. Trumpam susimąstė, kokia gi galėtų būti jo rūšis, bet kažkodėl - na, o dėl ko gi kito, jei ne dėl žiemos - medis neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, pavyzdžiui, lapų. Žvilgtelėjo į laikrodį, bandydamas nustatyti, kiek dar laiko liko iki multisulčių veikimo pabaigos, dėl visa ko darsyk gurkštelėjo iš gertuvės to gan šlykštaus skonio skysčio. Kažin, ar tas nepakenks pusvampyriškai von Sjuardo esybei.
   Patekęs į kitą alėjos aikštę, pusamžio auroro išvaizdą įgavęs Fasiras apsidairė. Tik po minutėlės užtiko šešėlyje tūnantį žmogų.
   - Labas vakaras, - pasisveikino von Sjuardas. - Auroras Hamletas Kenterbergas. Visgi pokalbyje dalyvausiu pats, - rimtu balsu tęsė. Neišmanė, kodėl kolega iš antrojo departamento pageidavo, kad reikalą ministras sutvarkytų slėpdamasis po jo veidu. Gal nenorėjo pasirodyti silpnas?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #36 Prieš 5 metus »
Tylėdamas išsitraukė telefoną iš kišenės, rodos, tiesei iš 2005 metų, atstumiama raudoną Nokia su mygtukais, užmetė akį į ekrane rodomą laiką. Iki susitikimo pradžios liko penkios minutės, o vyriškio nebuvo nė ženklo. Manė, kad ministras yra punktualesnis ir ateina ankščiau, tačiau vos tik ketino atsidusti, išvydo link savo buveinės, artėjanti aukštą vyriškį. Nepanašus į ministrą, nebent šis nusprendė ištempti kojas, sustambėti ir persišaknyti plaukus. Susitikimas su ministru. Taip kur gi ne, buvo naivu tikėtis, kad toks svarbus žmogus susitiks su kažkokiu neaiškiu jaunuoliu gatvėje, naktį, šalia uždarytos parduotuvės.
Nebent ministras dar neatėjo ir prisistatęs auroras tėra vaikų prižiūrėtojas. Varnius atrodė pakankamai jaunas, aukštas, kas ten žino, galbūt ir turi būti nuvarytas miegoti prieš devynias.
-   Vakarė, - pasisveikino, linktelėdamas, įsikišdamas telefoną į kišenę. – Sunny, - bet rankos neištiesė, mažų mažiausiai norėjo, kad jam būtų užlaužta ranka ar dar blogiau – nunuodytas, vis dėl to šiais laikais buvo įvairiausių kapsulių kurios būdavo paslepiamos po oda.
Ar aurorai neturėdavo parodyti savo ženklelio? Šyptelėjo. Kas ten žino su kuo čia kalba, Londono gatvės naktį, būdavo pilnos varganų imituotojų, bet jeigu šis vyras meluoja, išsiaiškins pokalbiui judant į priekį.
-   Esu įsitikinęs, kad paruošėte man keletą klausimų? – pažvelgė į Hamletą pro tamsius akinius, galėjai pamanyti, kad susitiko su žurnalistu dėl interviu.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #37 Prieš 5 metus »
   Fasiras užtikrintai linktelėjo, nors slėpė sutrikimą. Kas čia per kvailas vardas ir kas čia per dar kvailesnė pavardė? Gal tėvai buvo sirenų apžavėti, kai rašė tai į dokumentus? Na, bet tiek jau tos. Svarbu, kad vaikis pasakys kažką naudingo. Bent jau to buvo tikimasi. Kad būtų išvengta daug jaunimo kraujo praliejimo - nesvarbu, ar kalto, ar ne. Valdžia nenori mažinti savo galimų mokesčių mokėtojų skaičiaus. 
   Bet von Sjuardui Vakarė nepatiko. Ar čia apskritai vyriškas vardas? Ar Hamletas pamiršo pasakyti, kad ministrui teks susitikti su mergiote iš vandalų gaujos? Ar čia buvo savaime suprantama, tik Fasiras tam buvo per bukas? Šešėlyje buvo sunku nustatyti, kaip yra iš tikrųjų, bet valstybės tarnautojas pasistengė nuslėpti smalsumą ir elgtis taip, kaip, ko gero, derėtų.
   - Visų pirma jūs turite atsakyti į mano užduotus klausimus, kuriuos jums pateikiau dar tardymo metu, - atsakė legalus apsimetėlis auroru. Kadangi buvo informuotas, kad vaikigalis turėtų tai padaryti. - Juk žinote, koks buvo susitarimas, - nei šaltu, nei šiltu tonu išdėstė faktus. Keista, kad jaunuolis nesuskubo pirmas pateikti informacijos - ar tik nesikėsino kažką nuslėpti ar užmiršti? Gan ramus rudų auroro akių žvilgsnis įtariai patylomis šešėlyje naršė jaunuolio veidą. Tegu tik pabando meluoti. 

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #38 Prieš 5 metus »
Tyrinėjo auroro veidą, tikėdamasis rasti bent kruopelyte melo akyse, antakyje ar net trūkčiojančiose lūpose, bet veidas nieko neišdavė, ar paprasčiausiai buvo pernelyg tamsu. Caktelėjo liežuviu, žaismingai nusišypsodamas. Su bet kuo nekalba, o tai tikrų tikriausia tiesa.
Lėtai, kaip pantera iš amazonės džiunglių, išniro iš šešėlio, kuris subtiliai dengė jo žavingus veido bruožus. Ištiesė ranką, link Hamleto veido. Įdomu ar jis atsimena, apie ką kalbėjo celėje? Nors cele to nepavadinsi, labiau žavingu kambariu su pernelyg mažai dekoracijų.
-   Baltos šokančios katės yra nuodingos, man, jums ir visų žmonių sveikatai, - pratarė, meiliai, pro akinius, žvelgdamas į vyriškį. – Aklas šikšnosparnis gali pasigauti grobį, bet kurčias nukris ant žemės ir... Atleiskite, bet pamiršau, - suglumo, atitraukdamas delną. – Pamiršau jūsų klausimus, bet atsimenu, kad aš buvau juos apmąstęs, matote, kaip puikiai atsakiau, bet į kokius klausimus, atleiskite, nepamenu, maniau... Sere, kad būsite ministrui įdavęs visą popierizmą, bet kadangi esate čia pats, juk rašėtės savo klausimus, ar ne? Nes tai buvo prieš dvi dienas, o mano galva apkrauta kerėjimo ir nuodų namų darbais, supraskite, studentų smegenys yra prikimštos visokiausių niekų, - pragydo, kaip tikrų tikriausia zylutė.
Tardymo metu, vyriškis rodė daugiau emocijų, na, ne emocijų, bet tonacija... Balsiniai nutrūkimai, maniera, buvo kitokia ar bent jau taip atsiminė. Galbūt tada žavingiau atrodė? Na taip, dabar jo kūno forma nelabai matosi per storus kailinius.
-   Ir... sere, Hamletai, pamenate, ką man žadėjote? Labai saldų dalykėlį, bet kaip matau, - demonstratyviai priartėjo ir kištelėjo rankas į svetimas kišenes. – Nieko neatsinešėte? Ar jas užbūrėte? – šelmiškai šypsojosi, žiūrėdamas tiesei į auroro akis.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #39 Prieš 5 metus »
   Rudos akys atidžiai stebeilijo į jauną, bet nenaivų šešėliuose slypintį veidą. Kuo toliau, tuo labiau. Kuo toliau, tuo labiau tas veidas nepatiko ministrui. Ir ne tik veidas, bet ir itin naglas elgesys. Von Sjuardo nevonsjuardiškos akys atkakliai tebestebeilijo į jaunuolio veidą, kai šio rankos ėmė tiestis prie pašnekovo. Kad ir ne savas, o multisulčių atkurtas veidas, Fasiras reagavo visai taip, kaip ir kitu atveju reaguotų. Taip pat tarsi negirdžiomis praleido ir jaunuolio kliedesius, nors įsidėjo į galvą. Jautėsi ramus. Hamletas būtų įspėjęs. Nebent bekarščiuodamas pamiršo.. Bet ne, nepamiršo. Būtų įspėjęs. Bet gal...
   - Jūsų kalbos yra nuodingos jūsų pačio likimui, - šaltai atsakė apsimetėlis auroro balsu. - Jums suteikiama paskutinė galimybė kalbėti ir atsakyti į klausimus. Priešingu atveju būsite vėl areštuotas, tik šįsyk be išlygų, - stengėsi pamėgdžioti griežtą auroro toną. Jis nesicackindavo, kiek Fasiras atsiminė iš bendrai tirtų bylų. O gal čia ir buvo pagrindinė Anglijos burtininkų galvos klaida? Ar ne? Kokia kaina?
   Von Sjuardas karštligiškai svarstė tolimesnes blefo galimybes. Ko Hamletas galėjo klausti šio vaikio? Ar jis iš tikro užsirašė klausimus? Negi jis buvo iki tiek nusibaigęs, kad pražiūrėjo tokią bylos dalį?
   - Ministras buvo supažindintas su byla ir tai vyko ne prieš dvi, o prieš tris dienas, - nepasidavė rudaplaukis. Iš ko jį atpažino? Kodėl tikrina jo prisiminimus tokiu kvailu būdu?
   Kai jaunuolio rankos kyštelėjo į kišenes, Fasiras nusprendė ištaisyti galimas klaidas. Staigiai išsitraukė lazdelę ir pažėrė kibirkščių tiesiai jaunuoliui po padais - kad šie gerai pasviltų ir paspirgintų nagleikos kojas.
   - Kai kas sako, kad metalas saldus, tai turbūt, - ministras sučiupo ir suglaudė tebeištiestas į kišenes vandalo rankas ir uždėjo antrankius. Tyliai trakštelėjo patys užsirakindami jų užraktai, rudos auroro akys keistai sublizgėjo. Turbūt pergalės jausmas. Sėkmingas sulaikymas.

((Jaučiu, prigrybavau, bet nežinau, kokiais įrankiais aurorai naudojas ;D ))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #40 Prieš 5 metus »
Grasinimai, šaltas elgesys ir panašūs, nereikšmingi dalykai. Hamletas, tardymo metu, taip su juo nesielgė. Jį buvo galima pavadinti, ramiu, net ir tada kai liesdavo auroro veidą, kūną, rankas, tas vyriškis buvo taktiškas, burtininkus kuris stengdavosi emocionaliai nereaguoti į vaikino erzinimą ir provokacijas.
O žmogus, stovįs priešais, teturėjo tik vyriškio veidą, o ne manieras. Nejaugi Hamletas susirgo? O galbūt buvo nušalintas nuo pareigų? Ne.. Jis nebuvo kvailas. Primerkė gintarines akis.
-   Klausyk, Hami, aš rimtai neatsimenu, o nejaugi nenori pripažinti, kad ir pats pamiršai klausimus? – pašaipiai atsakė, jeigu čia būtų tinkamas burtininkas, primintų, jam kad ir penkis kartus klausimus, po trečio karto tarsteltų, kad juos sakė prieš dvi minutes.
Apsilaižė lūpas it ir nusišypsojo, parodydamas baltus dantis. Perkūne, ar čia Ministras ar koks kvailys nugirdęs bylą? Auroras? Žemesnio lygio? Kas per velnias... Nuoširdžiai nesuprato, kokia prasmė ateiti svetimu veidu, jeigu per keletą minučių priedanga yra sunaikinama dėl elgesio neatitikimų.
-   Hahah, bent jau tai atsimeni, - skambiai nusikvatojo. – Eiii, ministre, ar pala, koks žemesnio lygio auroras?  Ar tai... uch, klausyk, Balandžio pirmoji dar toli, o mano gimtadien-, - žvilgtelėjo į kaistančius batus, tryptelėjo kelis kartus ir atvėsino gumą. – Jau buvo pakankamai senia-, - ir jam buvo uždėti antrankiai, ant priekyje esančių rankų.
Sukrizeno. Demonstratyviai pakeldamas savo rankas į viršų ir pasistiebdamas, apkabino apsimetėlį per kaklą. Na... dabar tikrai nebus lengva atkabinti jaunuolio, vis dėl to rankos su antrankiais, o jas vėl pakelti, pernelyg tingės.
-   Mhm.. išankstinė gimtadienio dovana, sadistiškas auroras, - mirktelėjo akį. – Toks patenkintas atrodai, uždėjai man antrankius, pripažįstu, dažniausiai ta rolė tenka man, bet, hey, šiandien galiu pabūti ir M~, - sulietė judviejų nosis, žiūrėdamas tiesei į akis.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #41 Prieš 5 metus »
   - Neatsimeni? - pakartojo Fasiras, nekreipdamas dėmesio į pašaipų toną. Blefas byrėjo į šipulius, tirpo kaip ledkalnis kokioj nors Amazonės ar panašioj upėj. - Pamiršau, tikėjausi, kad jūs atsiminsite. Bet tokiu atveju mums teks keliauti į Magijos Ministeriją, - nežymiai šyptelėjęs von Sjuardas konstatavo faktą. Vaikinuko beprotiška šypsena bylojo nemažai. Mat, kaip čia išeina... Šiame pokalbyje tik vienas dalyvis buvo sveiko proto, na, maždaug, o kitas - visai ne. Irgi maždaug. Ko gero.
   Tas kreipinys... Jei dar sekundėlė ir von Sjuardas būtų išsidavęs. Dabar tai įėjo į patirtį, gana sėkmingą mažytę patirtį, bent kol kas. Nesėkmingos patirties šis vizitas davė daugiau, nei sėkmingos. Ką gi, bet kokia patirtis yra vertybė.
   Kol Fasiras bene pergalingai žvelgė į garuojančius jaunuolio batus, šis suspėjo jį apkabinti su antrankiais. Metalas ant kaklo. Apėmė keistas de žavu jausmas, nors ministras buvo įsitikinęs, kad nieko panašaus niekada nepatyrė. Į galvą šovė viena labai nelogiška mintis, paaiškinanti, kodėl jam šis kietas šaltis pažįstamas. Brolis. Vienas iš spėjimų, kaip jis buvo nužudytas, buvo nusmaugimas.
   Bet čia ne esmė. Čia tik tarp kitko. Kol kas.
   ,,Tai tu dar ir žydras..."
   - Kada jūsų gimtadienis? - kilstelėjo antakį rudaplaukis. Pamanė, kad tai bus dar vienas kliedesys. Neklydo. Atsidusęs užtikrintai uždėjo rankas jaunuoliui ant liemens, įsitempė ir atliko atbulinį salto.
   Beje, pamiršo esąs kur kas stambesniame kūne, silpnesniame bei su svoriu.
   Todėl išsitėškė. Gana žiauriai, galima pastebėti. Fasirui bene pirmąsyk teko... hm, pramoga patirti žmogišką nugaros ir galvos skausmą.
   Na, bet šiokia tokia pergalė - tas mažas šunsnukis nusmuko nuo jo kaklo. Fasiras šaltai suėmė jį už antrankių ir gana bjauriai užlaužė rankas už sprando. Sekantis smūgis būna galva arba kojomis - tai jau žinojo. Bet galvą kiek prilaikė antrankiai... O kojos kol kas buvo palaidos kaip jauno kumelio. Tai Fasirui nepatiko, bet ką gi - dar labiau skriausti hormonų ar beprotystės valdomą vaikį būtų gana žiauroka.
   Mamai nepatiktų... Bet ji dabar nieko nebegali pasakyti... - toptelėjo nevalingai.
   - Tai vadinasi, keliaujam, - padarė išvadą ministras. Mintyse nusikeikė. Čia gavos š, visai jau š. Kaip nugabenti šitą padarą į ministeriją? Iškviesti aurorus? Šluota? Motocik... ne, šitas atkrenta iškart.
   - Expecto patronum, - tyliai tarė von Sjuardas, nukreipęs lazdelę į kitą pusę, kad vaikis nepamatytų. Sidabrinis žvėris pašoko ir nulėkė kažkur namų stogais į miesto pakraštį. Negerai. Negerai. Negerai.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #42 Prieš 5 metus »
Keliaus į Ministeriją, it išgąsdintų garbanių, kuris net nesulaukė tinkamo vyriškio, kuris neapsidengtų svetimu veidu. Viena laimė, kad naktis, nes šitaip suterlioti garbingo auroro vardą buvo nusikaltimas. Sušnarpštė, net ir kai parodė, kad žino apie apsimetėlį, jis nė neketino išsiduoti, na žinoma, kaip gi galima gėdingai atsiversti, o galbūt burtininkas tiesiog negalėjo, nes multisulčių eleksyro prisigėrė. Dabar kai apie tai pagalvojo, galbūt tai tebuvo „iššūkis“ sugalvotas ministerijos darbuotojų, kaip pasityčiojimas arba pralaimėtos lažybos, daugiau neįsivaizdavo, kodėl toks žmogus eitų užsidėjęs kaukę.
It atakęs, vyriškis jį švystelėjo oran, suėmęs už liemens ir šiaip taip išsilaisvino iš jaunuolio gniaužtų. Uch, skaudžiai nukrito ant žemės, buvo pripratę prie tokio dilgčiojančio skausmo, bet po velniais, apsimovė tokius žavingus drabužius, o dabar prie jų buvo prisikniobus žemės gabaliukai.
Kruvini antrankiai. Turbūt įdrėskė svetimą odą. Tai žinoma, niekas iš jų negali išlįsti nesusižeidęs, ypač kai kontaktas toks artus. Netrukus jo rankos buvo okupuotos priešininko kuris nė nepajuto, kraujo lašelių ant kaklo. Lėtai sumirksėjo.
-   Turėtum elgtis švelniau su svetimu kūnu, - tarstelėjo, tingiai gulėdamas ant ledinės žemės.
Po keletos minučių, ar tiksliau penkių, prie dviejų besigalynėjančių burtininkų išdygo vyriškis, kaštoniniai suglostyti plaukai, šviesiai rudos akys, stambus, bet tvirtas, gan aukštas. Apsivilkęs tamsiai raudoną kostiumą, it ką tik pabėgęs iš aukštuomenės vakarėlio.  Akys atrodė pavargusios, o išraiška stengėsi neišduoti, kad buvo pertrauktas vieno labai svarbaus pokalbio metu. Rankose laikė lėkštę su vieno kąsnio sumuštinukais, įvairių skonių, it paruošęs dovaną.
-   Aklas šikšnosparnis gali pasigauti grobį, - palinkęs prie garbaniaus pratarė.

-   bet kurčias nukris ant žemės ir nusilauš sprandą, - patenkintas pabaigė gintarinių akių savininkas, pagaliau sutikęs tą su kuriuo ir kalbėjo.
Išsitiesęs Hamletas žvilgsniu nuslydo prie žmogaus kuris turėjo jo veidą.
-   Maniau, kad mažesnis amžiaus skirtumas jums padės labiau susikalbėti, bet kaip matau... – tarstelėjo nužvelgdamas kokioje pozicijoje buvo abu jaunuoliai.
Tylėdamas, lengvu prisilietimu parodė, kad Fasiras paleistų šviesiaplaukį. O vos rankos buvo atleistos, Giedrius atsistojo ir ištiesė vyriškiui antrankius, o šis išsitraukęs burtų lazdelę į juos bakstelėjo ir vaikino rankos buvo atleistos.

-   Ar galiu paduoti šitą bulvių maišą į teismą? – pragydo jaunesnysis, pramankštindamas savo riešus ir pagriebdamas sumuštinuką nuo lėkštės.
Įsimetė į burną. Sumuštinukus su lašiša, žavingu sūriu ir alyvuoge, puikus skonis! Net nuotaika pasitaisė.
-   Nemanau, kad tau būtų naudinga paduoti ministrą į teis-
-   Jis mano amžiaus? – vos nepaspringo trupiniais. – Perkūne, jis laikraščiuose atrodo siau-
-   Ar esate pasiruošę vykti į ministeriją? – pasiteiravo pasisukęs į abu burtininkus. – Ar pageidaujate nuošalesnės vietos?

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #43 Prieš 5 metus »
   ,,Taigi, auroro darbas ne man..." - pamintijo Fasiras, žiūrėdamas į paskubom sudorotą vaikigalį. Iš tiesų, ko gero, reikėtų džiaugtis tuo, kad von Sjuardas nėjo į susitikimą savo veidu. Žmogiškasis būvis šiek tiek ribojo ir apsaugojo baltą ministro plačiąją nuo problemų. Be abejo, didelių pliusų turėjo ir raudonas kraujas, tekantis jo venomis, arterijomis, kapiliarais, venulėmis, arteriolėmis ir dešiniuoju delnu... Pala, o čia iš kur? Juodaplaukis nemąstydamas nusivalė kraują į apsiaustą. Matyt, įsibrėžė kur.
   Apsimetęs, kad negirdi vandalo pastabos, multisulčių veikiamas ministras tyliai stovėjo, lūkuriuodamas sergančio kolegos. Tiek jau tos, tegu ritasi iš lovos ir dirba savo darbą. Vargu, ar daugiau Fasas apsiims tokią atsakomybę.
   Laukiamajam asmeniui pagaliau pasirodžius, jo antrininkas įtariai nužvelgė auroro veidą, nusiklausė jų tylią šneką. Mintis ir pastabas nutylėjo - išsakys vėliau. Vadinasi, visgi nebuvo informuotas iki galo. Dar vienas įtartinas ministerijos žmogus. Ech, ką padarysi, pats kaltas.
   - Klydote, - konstatavo faktą von Sjuardas, susikišdamas rankas į apsiausto kišenes.
   Šaltas auroro akių žvilgsnis susidūrė su tokiu pačiu ministro. Identiškai tokiu pačiu. Be abejo, kaltas buvo ir pats Fasiras, kad su maža patirtimi ėjo į tokį susitikimą. Pavadintas bulvių maišu tik šyptelėjo, tebeslėpdamas ne savo galvą apsiausto gobtuvo šešėlyje. Nejaugi laikraščiai taip jį pasendina? Fasiras net kilstelėjo antakius, bet patylėjo ir čia. Po teisybe, dėl to skųstis visai jau nereikėtų. Vyresni žmonės Anglijoje vertinami kaip patikimesni.
   - Į ministeriją, be abejo, - atsakė von Sjuardas. Kaži, ar teks pačiam dalyvauti tardyme? Prasitęsti dienos su šiuo absurdu visai nebuvo ūpo. Kita vertus, toliau mokytis buvo visai ne pro šalį.
   Kalbant atvirai, Fasirą vėl nusmelkė bloga nuojauta. Kada Kenterbergas siūlė ,,nuošalesnes vietas" ministerijos reikalams? Ar jis dažnai taip elgiasi? Ir ar dažnai pataikauja nusikaltėliams? Ar tai dar vienas būdas susibendrauti su jais? Po maskuote slypintis veidas žvelgė į skanumynus kramsnojantį vandalą jaunuolį, susimąstė.
   - Tuomet teks keltis į Ministeriją, - pasakė Hamletas ir visi trys išnyko oru. Dievaži, tokios kelionės Magijos ministrui nepatiko.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Parduotuvių alėja
« Atsakymas #44 Prieš 5 metus »
 Vasara jau spėjo persiristi į antrąją pusę, kai Nikas pagaliau išdrįso pasakyti tėvui, kad jau išaugo mokyklinius rūbus ir jam praverstų spintos atnaujinimas. Bijoti buvo ko – nors šeima pasiturinti ir niekada nesiskundė pinigų trūkumu, ponas Maquetas buvo šykštus, kai kalba užeidavo apie Hogvartsui reikalingus pirkinius.
 Didelės verslo įmonės vadovas, reiklus savo vaikams, griežtas, mylintis pinigus ir įtakingas – ponas Emanuelis Maquetas buvo tipiškas ir stereotipiškas žydas. Ne be priežasties septyniolikmetis jo taip bijojo: tėvas turėjo sunkią ranką ir laikėsi pasenusios nuomonės, kad nėra geresnės auklėjimo priemonės nei diržas. Vaikinas niekaip negalėjo suprasti, kodėl motina už jo ištekėjo. Nors greičiausiai tiesiog buvo priversta. Nikas ką tik irgi sužinojo, jog tėvas jam jau rado sužadėtinę ir be jo žinios – bei juolabiau sutikimo ar noro – planavo sūnaus ateitį. Tad dabar, eidami Londono gatve, du Maquetų šeimos vyrai karštai ginčijosi.
 – Bet, tėve, aš jos nepažįstu, k-kaip aš galiu ją vesti?
 – Susipažinsi, – trumpai atkirto tėvas.
 – Tačiau argi T-toroje nepasakyta, kad vyras ir žmona turi mylėti vienas kitą? K-kaip aš galiu mylėti nepažįstamą žmogų?
 – Joje taip pat pasakyta, kad sūnus privalo klausytis tėvo. Ji mergaitė iš geros šeimos, kiekvieną šeštadienį būna sinagogoje, jos tėvas turi klestinčią įmonę. Ko dar tau reikia?
 – A-aš negaliu, nepriversite manęs.
 – Ir kodėl gi tu negali? – ponas Maquetas staigiai sustojo vidury alėjos ir griežtu žvilgsniu nužvelgė sūnų.
 Nikas jau žiojosi sakyti apie Elę, tačiau pabijojo. Nuožmios juodos tėvo akys buvo pakankama priežastis užtilti ir užgniaužti savyje jausmus. Beliko tikėtis, kad viskas išsispręs savaime – nors niekas niekada savaime neišsisprendžia.
 – Gerai, ko tau reikia ton pašlemėkų mokyklon? – pro dantis iškošė Niko tėvas, – Greitai nuperkam ir keliaujam namo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Nico Maquet »
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you