[Emily Arcanus Vėlė]

   Tai buvo nedidelė medinė bažnytėlė, stovinti Koukvorto miesto pakraštyje. Grindys ir visi kiti mediniai dalykai buvo iš ąžuolo lentų, kurios vietomis planavo užvirsti ant tavęs arba parversti ant žemės. Sėdimųjų vietų buvo penkios eilės iš abiejų pusių ir po šešias vietas kiekvienoje eilėje. Nors vietų susėsti ten nebuvo labai daug, bet visuomet užtekdavo ir net pačių svarbiausių švenčių metu likdavo apie ketvirtadalį. Presbiterija užėmė labai mažą bažnyčios dalį ir jame vos tilpo altorius, o ką jau kalbėti apie storulį kunigą, stovintį už jo. Ant didelio medžio gabalo (altoriaus, kitaip sakant, stalo) gulėjo kelis dešimtmečius skaičiuojanti Biblija, o dėl vietos trūkumo po stalu buvo padėtas Dievo kūnas ir kraujas.
   Užlipus į antrą aukštą laiptais, kurie buvo kairėje pusėje nuo įėjimo, atsidurdavai balkone. Jame buvo giedamos senolių atliekamos bažnytinės giesmės, kurioms pritardavo vargonai, stovintys ten pat. Perėjus į kitą pusę ir atvėrus duris galėdavai užlipti dar aukščiau - į buvusį varpo bokštą, kuris dabar tebuvo bažnyčios bokštas, nes jame buvusio varpo nebebuvo.
Jau praėjo metai, nuo tada, kai ji pirmą kartą įskrido pro šio pastato sieną. Tada labai nedrąsiai besižvalgydama po mažą medinę bažnytėlę ji pirmą kartą susimąstė apie Dievą. Iki Hogvartso idėją, kad išvis yra toks dalykas kaip pomirtinis gyvenimas ji laikė absurdiška, na o atkeliavusi į Hogvartsą ir pamačiusi visus tuos vaiduoklius, burtininkus, magiją jai net mintis į galvą nešovė, kad tokiame pasaulyje gali egzistuoti Dievas. Jus religija, bent jau tokia, kokią Emily pažinojo, skatino žudyti raganas, burtininkus, varyti lauk vaiduoklius ir kuo labiau atsiriboti nuo visų magiškų dalykų. Visgi dabar, kai jau buvo čia, vaiduokliukė dažnai mastė ir apie Dievą ir apie gyvenimą po mirties - tą kitokį, tokį, kurį ji galbūt turėtų, jei nebūtų likusi čia - Žemėje. O gal visgi tie, kurie iškeliauja, išnyksta amžiams? Tačiau tai sužinoti galima tik bandymų keliu.
Pirmą kartą nusileidusi bažnyčios centre ji jautėsi labai neramiai - ji nežinojo kas jos laukia, nežinojo kur tai nuves. Ir po didžiulio sąmyšio, kuris kilo kunigui įžengus pro bažnyčios duris, ji buvo ėmusi galvoti, jog visa tai buvo nevykusi idėja. Tačiau pamažu viskas aprimo. Vyras, einantis kunigo pareigas, galiausiai apsiprato ir net gi pradėjo bendrauti su vaiduokliuke. Tiesa, reiktų paminėti, jog jis pasirodė esąs labai geras žmogus. Jo vardas buvo Tadas, nors Emily ilgai užtruko, kol pradėjo į jį kreiptis vardu - jai buvo keista ir nedrąsu į suaugusį, už ją viršesnį žmogų kreiptis be jokių oficialumų (nors Tadas turėjo savo požiūrį į tai, kuris iš jų dviejų buvo viršesnis - matai Emily jau buvo ten, kur jis niekada dar nepabūvojo ir patyrė tai, kas jo dar tik laukia). Pamažu, labai išlėto ir nedrąsiai mergaitė atskleidė jam savo gyvenimo patirtis, parodė pasaulį savo akimis. Ji prisirišo prie Dievo tarno ir matyt, jis prisirišo prie jos. Tačiau viskam buvo laikas baigtis. Ji čia atkeliavo su aiškiu tikslu ir buvo laikas jį įgyvendindi. Iš šio gyvenimo ji jau pasiėmė viską ką galėjo ir jau atidavė viską, ką turėjo, todėl dabar buvo laikas ramiai ir tyliai išeiti. Ne, tai nebuvo savižudybė, jei tas žodis išvis būtų tinkamas, kai kalbame apie kažką, kas jau seniai yra miręs. Tai buvo tiesiog perėjimas - į kitą etapą, į kitokią egzistensijos formą, galbūt kitą gyvenimą ar kas ten žino... Kunigas sakė, kad dar niekas, kuris galutinai išėjo, iš ten negrįžo, ar bent jo bažnyčioje nepasirodė, taigi nežinia kaip viskas ten yra. Tačiau mergaitė nebijojo - galbūt dėl to, kad taip ramiai į viską žvelgė kunigas, o gal ji tiesiog netikėjo, kad gali patirti kažką blogesnio, nei jau yra patyrusi. Bet kuriuo atveju - ji žinojo, kad galiausiai viskas bus gerai. Turbūt pirmą kartą gyvenime ji ištikrųjų tikėjo, kad viskas bus gerai ir už tai buvo dėkinga vyrui su juoda sutana.
Šiandien jau paskutinį kartą ji žvelgė į išpuoštą altorių su gėlėmis - daugiau ji čia nebeapsilankys. Šis išsiskyrimas buvo kiek liūdnas ir gal net truputį skaudus, tačiau ji taip ilgai šito troško, jog tiek nuėjusi nebegalėjo sustoti, apsisukti ir grįžti atgal. Ji atsiklaupė prieš didelę nukryžiuotojo skulptūrą ir pasistengė nurimti. Iš aukštai ją stebėjo šventųjų paveikslai, o mergaitės mintyse dar  švietė tyros kunigo akys. Prieš žengdama čia ji buvo nuskriejusi su juo atsisveikinti. Jis paklausė ar ji jau išvyksta ir daugiau nieko nesakė, tik padrąsinamai nusišypsojo ir palydėjo ją iki bažnyčios durų - toliau ji eis viena. Atsisveikindamas jis dar prasižiojo, tarsi norėdamas kažką pasakyti ar palinkėti sėkmės, tačiau jo lūpos liko nebylios. Galbūt jis nerado tinkamų žodžių, o gal bijojo netikėtai pravirkti - jam irgi buvo sunku. Jis palaukė, kol ji įskriejo pro duris ir grįžo atgal į vienišą namelį bažnyčios kieme. O Emily tuo tarpu jau buvo pasiruošusi. Ji žinojo ką turi padaryti ir jautėsi gana rami. Užgožusi paskutinius liūdesio ir nerimo likučius ji susikaupė ir... Išnyko. Nebyli ašara nusileido ant juodos kunigo sutanos. Jis žinojo, kad pasiilgs šio mažo spindulėlio, bet džiaugėsi, kad pagaliau jai viskas bus gerai. Jos siela atrado ramybę ir daugiau niekada nebus varginama skausmų nei vargo. Pagaliau... Pagaliau ji tapo laisva.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Lauke niūruma apglėbusi spaudė dangų, šaltis žnaibė skruostus žmonių, besitrainiojančių Koukvorto gatvėse. O mažoje, baksvomis plytomis sumūrytoje bažnytėlėje, prie pat altoriaus, apglėbęs kelius ir nulenkęs nuodėmingą galvą žemyn, raudojo vaikinukas.
- Nieko nėra skaudžiau už artimojo netektį. Nieko nėra baisiau už suvokimą, kad praradai tą, kurį mylėjai ir kuris mylėjo tave. Prarasti yra sunku. Beprotiškai sunku. Matyti negyvą kūną savo sielos dalies, kankintis, slepiant savo širdgėlą ir vaidinti stiprų... - visas apniuręs, suraukęs tankius antakius, sėdėdamas tuščioje celėje, burbėjo po nosimi it melsdamasis Natanielis, gailėdamas ne tiek mirusiosios, kiek savęs.


,,Mes gavome laišką", - tądien nutęsė motina bernioko, linksmai besikraunančio lagaminus susitikimui su seserimi.
,,Mhm, kas rašoma?" - pernelyg neatkreipdanas dėmesio į susirūpinusią, vietomis pražilusių plaukų savininkės mimiką, pasiteiravo jaunuolis ir keiktelėjosi žvilgtelėjęs į sieninį laikrodį.
,,Na, tai kas rašoma?"- dar kartą smalsiai dirstelėjo moteriškės pusėn.
,,Nebėra kur važiuoti", - tyliai  burbtelėjo motina sūnui.
,,Kodėl gi?" - nesusipratęs  prunkštelėjo Augustas, pagaliau susikrovęs daiktus ir prisėdęs šalimais šviesiaplaukės.
,,Ji mirė..."
Už lango čiulbantys paukščiai, staiga, nutilo, o pavasariška nuotaika atsispindėjusi rusvaplaukio veide ir visą rytą kelianti džiugią nuotaiką - išnyko.
,,Apgailestauju..."


Juodais rūbais it šešėlis, pasidabinęs strazdanius paslapčiomis kūkčiojo jau kelias dienas po naujienos.
Laidotuvėse net nesudalyvavęs, kiekvieną šlykščią dieną, apatiškai žingsniavo į šią bažnytėlę ir raudojo. Kaip niekingas netikintysis, jis drįso išlieti savo liūdesį būtent čia. Kaltindamas save, jog Jos neprižiūrėjo, jog nebuvo šalia tą baisią akimirką, o galiausiai, net persikėlęs į šios mokyklą, tik sustiprino savo kančias. Naktimis nešdavo ant merginos kapo, jau iki gyvo kaulo atsibodusias gėles ir nejučiomis atsirasdavo pilyje tik apšnerkšnijusiais rytais.
Taip ir šiandienos nejaukią popietę atpėdinęs į miesto pakraštyje bestovinčią celę dalijosi skausmu su pastato sienomis, vis dar nepriprasdamas su mintimi, kad Jos nebeišvys. Kad Anabetės nebėra.

[Frankas Stigleris]

Ant Anabetės kapo padėjęs puokštę kvapniųjų levandų, jis dar pastovėjo lietuje, nesuprasdamas ar veidas buvo šlapias nuo lietaus lašų ar sūrių ir skausmo pripildytų ašarų. Štai. Įsitikinai, Frankai? Štai, stovi kapinėse, priešais kapą, ant kurio antkapio užrašyta Anabetė. Dar reikia įrodymų? Mintyse su savimi kalbėjo švilpis. Ji mirė ir viskas. Reikia su tuo susitaikyti.Nebesivargink surasti jos žudikų. Jų kvapą jau prieš savaitę pametei. Frankas pajuto, kaip pradėjo drebėti jo visas kūnas. Nebe išlaikęs savo svorio ant kojų, jis krito ant kelių ir raudonomis akimis vėl perskaitė ant antkapio užrašytą vardą. Lėtai, lyg kiekvienas judesys būtų skausmingas, jis prišliaužė prie antkapio ir į jį atsirėmė nugara. Iškart pajuto drėksiančia nugarą, bet nekreipė į tai dėmesio. Akys paskendo giliose juodose garbanose ir jis nuleido galvą. Kapinėse vyravo tik vienas garsas - tylus, paauglio, praradusio gyvenimo meilę, kūkčiojimas.

Visas sušlapęs lietuje, jis tyliai pravėrė mažos bažnytėlės duris ir žengė vidun sušilti. Čia buvo labai tylu, šilta ir tuščia. Joje sėdėjo tik vienas asmuo, bet Frankas daug dėmesio į jį nekreipė ir tyliai atsisėdo ant to pačio ilgo suolo, tik kitame jo gale. Nereikėjo net chimeriškos klausos, kad išgirstų raudojant tą asmenį. Jis gailiai į jį pažvelgė ir net sustingo, kaip ant nuo jo uniformos perskaitė taip pažįstamą pavardę. Net nepajuto, kaip garsiai ištarė tą žodį:
-Lizertas?
Paraudonavusiomis akimis jis atidžiau pažvelgė į vaikiną. Ana man nesakė, kad turėjo brolį. Ar tai gali būti tiesa? Tikriausiai sutapimas, tik ta pati pavardė.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Tylų vaikinuko kūkčiojimą pertraukė girgždančių, alyva nesuteptų medinių durų vyriai.
Į smilkalais pripildytą patalpą lėtai atžingsniavo neaiški tamsiaplaukio garbanio figūra.
Smaragdinių akių žvilgsniu Natanielis įdėmiai skenavo juodaakį, sutrugdžiusį strazdaniaus maldas. Nuverktos akys ir šiek tiek juosvi paakiai išdavė, jog nepažįstamasis irgi verkė. Tamsios mantijos rankogaliais apsivalęs paraudusius skruostus, Augustas jau ketino dingti iš niūrumu persmelktos bažnyčios, kai staiga, atklydęs garbanius kreipėsi į jį pavarde.
- Natanielis Lizertas, - patikslino klastuolis ir kiek sumišęs, perbraukė pirštais per susivėlusius rusvus plaukus strazdanius.
- O tu kas toks būsi? - smalsiai dėbtelėjo į šokoladinių akių savininką berniokas ir nejučia prisėdo šalimais vaikino.
- Ko čia atėjai? - po kelių minučių tylos, vėl pasiteiravo Lizertas ir apatišku žvilgsniu ėmė vėpsoti į prabangiai paauksuotą altorių.

[Frankas Stigleris]

Natanielis Lizertas? Ar tai gali būti tiesa? Švilpis įdėmiau pažvelgė į jaunuolio aksi. Jos irgi buvo raudonos, nuo verkimo, bet svarbiausiai buvo ne tai. Natanielio akių spalvą buvo lygiai tokia pat, kaip ir Anabetės. Frankas net nepajuto, kai pradėjo virpėti visas jo kūnas. Sunkiai nurijęs burnoje susikaupusias seiles, jis atsakė į vaikinuko klausimą:
-Fra...Frankas Stigleris, - sutrikęs tarė. - Atėjau čia, nes maniau, kad rasiu ramią, tuščią vietelę išsiverkti, apverkti savąją prarastąją meilę - Stilgeris neketino slėpti, kad norėjo išsiverkti, kaip kiti vaikinai. Dažniausiai vyrai gėdinasi rodyti savo emocijas, bet tik ne Frankas.
-Atleisk, kad klausiu, bet ką tu čia veiki? Nesu tavęs matęs prieš tai mokykloje, bet iš tavo išvaizdos sprendžiu, kad tu tikrai ne pirmakursis, - pabaigęs kalbėti, dešiniąja ranka mestelėjo savo garbanas tolyn nuo savo akių.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Tamsiaplaukis vaikinukas prisistatė mikčiodamas, leidžiantis neabejoti, jog irgi išgyveno kažkieno netektį. Natanielis silpnai šyptelėjo šiam padrąsindamas. Nenorėjo berniokas rodyti savo vyriškojo ego, pasipūsdamas ir teisdamas galimai bendraamžį jaunuolį. Tik ne dabar, kai ir pats ką tik šnirpščiojo dėl sesers mirties. Keletą kartų vogčiomis dirstelėjo į garbanių bandydamas prisiminti ar tik nėra jo kažkur anksčiau matęs, tačiau klastuolis mėgo pasižymėti septyniasdešimtmečio senolio atmintimi ir šis pomėgis dabar itin kliudė. Netrukus, šokoladinių akių savininkas kreipėsi į jaunuolį, nutraukdamas balsvoje koplyčioje įsivyravusiąją tylą.
- Atvykau iš Durmštrango, prieš porą savaičių, - pradėjo strazdanosis žvilgčiodamas tai į vaikinuką, tai į altorių priekyje.
- Anksčiau į Hogvartsą buvau atvykęs tik prieš kelerius metus, palydėti sesers. Tokia keistuolė buvo, iš žiobarų karo mokyklos perėjo į šią, - šyptelėjo Augustas, prisiminęs, kaip tądien Anabetė laiminga įsėdo į ryškiai raudoną traukinį ir pranyko vaikų jūroje.
- Žinai, man tavo pavardė gana girdėta, - po kelių akimirkų atsigręžė į juodaplaukį strazdanius, - neatsimenu kada, kur ir kas minėjo, bet Stigleris... Šitą tikrai kažkas man sakė, - kiek absurdiškai šyptelėjo vaikinukui ir toliau įniuko į prisiminimus.

[Frankas Stigleris]

Išgirdus, kad į Hogvartsą buvo anksčiau atvykęs palydėti sesers, Frankas sustingo. Gal net pamiršo kvėpuoti. Akys iškart išsipūtė, burna šiek tiek prasidarė.  Gal tik sutapimas. Pamanė jis, bet išgirdęs, kad sesuo prieš tai mokėsi žiobarų karo mokykloje, pasijautė, kad būtų įmestas nuogut nuogutėlis žiemą į ledinį vandenį.
-Nenuostabu, kad Stiglerių pavardė tau girdėta. Turiu varijantą, kur tu ją galėjai išgirsti, bet nesu šimtu procentų įsitikin... - balsas netikėtai užlūžo, akys pradėjo drėgti, bet giliai jis įkvėpė, norėdamas numalšinti jaudulį. - Tavo sesers vardas yra Anabetė? Anabetė Liz?
Su baime laukdamas Natanielio atsakymo, švilpis nusuko žvilgsnį nuo klastuolio į bažnytėlės aplinką. Čia tvyrojo gėris, šviesa, dorovė... Jis tik dabar suprato, kaip nurimo įžengęs į ją.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Berniokas nesusiprasdamas stebėjo garbaniaus besikeikiančias mimikas. Atrodė, vaikinukas tuojau apalps. Šiojo akys labiau paraudo ir, rodėsi, jog Stigleris greitai visai palūš.
- Atsiprašau, ar kažką ne taip pasakiau? - suraukęs tamsius antakius, pasiteiravo Natas ir draugiškai uždėjo ranką ant peties. Keistas švilpio klausimas dar labiau privertė sumišti jaunąjį Lizertą.
Anabetė. Iš kur šis vaikinas galėjo ją pažinoti? Kas jis toks jai buvo? Ar tai Frankas kaltas dėl Betės mirties?  - Daugybė klausimų nusėdo strazdanosio pasąmonėje, tačiau šis tik nežymiai linktelėjo.
- Taip, Anutė... - tylutėliai nutęsė klastuolis, leisdamas nuriedėti keletai karštų ašarų.
- Ar tu ją... Kas tu jai buvai? - vienu klausimu pakeitęs kitą, vis dar drėgnais nuo verkimo skruostais pasiteiravo žaliaakis.
- Tikuosi tu jos neskriaudei, - dabar jau rimčiau tarė rusvaplaukis ir nežymiai suspaudė kumštį.

[Frankas Stigleris]

Ką? Ana - jo sesuo? Bet kodėl ji man nieko apie jį nepasakojo? Net neužsiminė. Na, tikriausiai pats kaltas, nes juk šito nesiteiravau jos, tai kokio velnio jei reikėjo sakyti. Frankas pastebėjo, kaip kelios sūrios ašaros nuriedėjo Natanielio skruostu.
-Mes buvome pažįstami, - nutraukė savo teiginį, nes norėjo viską išsipasakoti kažkam, o ne neigti savo jausmų jai. - Mes buvome ne tik pažįstami, mes buvome kažkas daugiau nei tai. Žymiau daugiau nei draugai. Aš ją mylėjau, nežmoniškai mylėjau. Ji man buvo viskas: ir geriausia draugė, kuriai galėjai viską išsipasakoti, ir tuo pačiu metu mergina, kurią galėjai šiltai mylėti ir bučiuot.
Išgirdęs, ko pasiteiravo Natanielis, Frankas piktai dėbtelėjo į jį.
-Ar aš ją skriaudžiau? Greičiausiai būčiau sau perpjovęs venas, nei smurtavęs prieš tokią gražią, protinga ir mielą merginą. Net negalvok apie tokias šlykštynes, Lizertai.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Rusvaplaukis silpnai šypsojosi, klausydamasis Stiglerio. Kelios karštos ašaros vėl lėtai nuriedėjo Natanielio, strazdanomis papuoštais, skruostais, tačiau klastuoliui buvo smagu stebėti tokį vaikinuko atsidavimą mergaičiukei. Džiaugėsi Betės ir bernioko, bent jau tariama, draugyste. Žinoti, jog Anabetė buvo laiminga, Lizertui buvo itin svarbu. Gal jo ir safyrinių akių savininkės nesiejo tie grynakraujiški ryšiai, bet per tuos augimo kartu ir bendravimo metus, Anė atstojo tikriausią seserį, kokią žaliaakis tik galėjo turėti. 
- Turėčiau tau padėkoti, - nutęsė penktakursis ir pakėlęs spindinčias smaragdines akis į juodaplaukį, - ačiū, kad nepalikai jos...
Natas šiek tiek pasisuko į šoną, šiurkščiai perbraukė tamsios mantijos rankogaliu per akis ir vėl atsigręžęs, šyptelėjo:
- Atleisk, atrodai gana padorus vaikinas, nenorėjau įžeist, - gindamasis, kad neteisingai apkaltino švilpį, kilstelėjo pečius Lizertas.
- Žinai, jau ilgokai galvoju apie vieną dalyką, - po kelių minučių tylos, prisipažino Augustas.
- Tik nežinau ar tai įmanoma, o ypač legalu, - intriguojančiai nutęsė ir ėmė laukti nors kokios reakcijos iš šokoladinių akių savininko.

[Eleizija Stigler]

Išgirdęs, kad klastuolis pradėjo atsiprašinėti Franko, lengvai šyptelėjo ir švelniai niuktelėjo jam į petį.
-Nepergyvenk tik dėl tokio š... Aš irgi taip sureaguočiau, jei kas nors atsitiktų mano sesei.
Frankas pajuto viduje virpančią savo širdį, kuri varinėjo karštą, verdantį kraują po jo visą organizmą. Jis pridėjo savo ranką ant savo kojos ir tuščiu žvilgsniu dėbtelėjo į koplytėlės altorių, bet švilpis nieko nematė, tik neryškų Anabetės atvaizdą. Netikėtai jis išgirdo Natanielį, kalbantį apie kažką. Jis netrukus atsigręžė į jį ir pradėjo klausytis jo žodžių. Ilgokai galvojai? Apie ką?
-Apie ką tu galvojai?
Netikėtai išgirdo, kad tas dalykas gali būti neįmanomas, o svarbiausiai nelegalus.
-Nelegalus? Apie ką tu kalbi? O Dieve... - Frankas viską suvokė. - Tai tikrai negali būti tiesa. Tik nesakyk, kad tu nor... kad nori prikelti Aną. Ar tu supranti, ką tai gali padaryti? Prikeldamas ją, tu sutrikdysi pasaulio pusiausvyrą ir be to Anabetė prikelta nebebus tokia, kokia buvo prieš tai. Ji gali būti pasikeitusi, jos atmintis gali būti sutrikusi, prisiminimai išblukę. Yra tikimybė, kad ji jau nebebus Anabetė, o tik daržovė. Ar tu tikrai to nori? Kad ir kaip aš myliu ją, bet tikrai nepakelčiau, jei ji nepamintų, kas aš toks, ar būtų kaip daržovė.

[Elliott Duncan Sinclair]

Nuo žemės paėmusi nešyklę, mergaitė taip ir žingsniavo parku. Ieškojo, bet galiausiai suvokė, kad parko jau nebesimato taip pat kaip ir porininkės. Velnias, ką dabar teks daryti?- pagalvojo pirmakursė. Serafino vis dar niekur nematė, o vienai klaidžioti po nepažįstamą miestelį... kad ir kas čia bebūtų, atrodė nei saugu, nei linksma. Netrukus mergaitė pamatė nedidelę bažnytėlę ir tiesiog nužingsniavo link jos ir tylomis įėjo į vidų. Čia buvo visiškai tuščia ir tylu. Sofija netyčiomis pamatė kažką sujudant. Pažvelgė atidžiau. Serafinas. Na, juk nepaliksi geros progos vienos, o ta kiek arogantiška mergiotė galės pati padaryti darbą. Sofija prisiartino prie padaro ir šyptelėjo, nors toks vaizdelis tikrai nekėlė šypsenos, bet negi išsiduos. Ji ištiesė ranką, bet serafinas pasitraukė. Tokios gaudynės tęsėsi kelioliką minučių, bet vagiliui tai tikriausiai pasirodė kaip linksmas žaidimas, nes mergaitės galvoje atsirado vaizdinys. Vis dėlto pavyko palenkti savo pusėn.

Tamsi naktis, o net ir danguje nesimatė nei vienos žvaigždės. Berniukas tylomis žingsniavo link medinio namo, o rankoje nešėsi degtukus ir kažkokį keistą skystį. Keletą minutėlių padvejojęs jis ant namo užpylė to skysčio, tada pasitraukė kiek toliau ir uždegė degtuką. Atrodo, tokį nekaltą ir tik skleidžiantį šilumą... Metė jį link namo ir šis užsiliepsnojo. Ugnies liežuviai, tyliai pleškėdami, atrodė taip gražiai, laižė namo sienas, o berniukas šypsojosi. Nebeliko, nebeliko nei tų blogų žmonių, nei dar bjauresnės praeities. Vaikas nusišypso, apsisuko ir nuėjo miško pusėn.

Mergaitė vėl išvydo bažnytėlės vidų. Parodyta paslaptis iš šalies atrodė baisi, bet kai ją matė jausmas buvo... palengvėjimo. Tikriausiai todėl, kad buvo paimta tiesiai iš berniuko minčių.
- Dėkoju tau,- nusišypsojo Sofija serafinui ir suprato, kad reikia traukti atgal į pamoką. Bet nešyklę pas ją, o kaip ta kita mergiotė? Bet negi sėdės ir lauks? Anoji galės kaip nori grįžti, pati kalta, kad lėtapėdė. Sofija prilietė meškiną ir pajuto stiprų traukimą. Pavyko.

[Džeimsas Greywindas]

- Nemaniau, kad tavo išdidumas leis čia ateiti.
Juodaplaukis vyras pasimuistė klausykloje. Už medinės pertvaros sėdėjo pagyvenęs kunigas plika galva. Šešėlis slėpė šventiko veidą.
- Tiesiog pasakyk, kad jai viskas gerai.
- Žinai sąlygas.
Juodą striukę vilkintis vaikinas atlošė pečius, jo rudos akys buvo įsmeigtos į grindis.
- Nori mano nuodėmių. Kas tau iš to?
Kitapus spengė tyla. Tyliai pasigirdo seilių rijimas. Abi žmogystos mąstė. Abi prisidirbusios, bet jas skyrė tik vienas faktas: dvidešimtmetis - magas, o senukas iš pažiūros tebuvo paprastas žiobaras.... Tiksliau, senas Nebyliojo karo veteranas žinantis jo paslaptis. Buvę dezertyrai dar labiau susmeigė akis į lentas. Sebastianas Grigas, mirusio Greywindų šeimos draugo brolis, pasuko savo buką nosį į vėl susikūprinusio Rafaelio figūrą. Nors pats padėjęs pasturgalį tupėjo tamsoje, puikiai įžiūrėjo jaunąjį vyrą ir jo sukąstą žandikaulį, rodantį koks įsitempęs yra.
- Kiekvienas turime savų nuoskaudų, už kurias norime atkeršyti,- melodingu, harmoningu balsu pradėjo,-  Tegu Dievas atleidžia už tokį mano ir tavo paklydimą.
Vyras linktelėjo, kunigą supratęs ir iš pusės žodžio. Pačiam teko ne kartą keršyti. Tiesą sakant, ir dabar degė tokiu noru.
- Nežudyk, sūnau... Galime susitarti taikiai.
Tu mane pažįsti kaip nuluptą, senuk,- mintyse suniurzgė.
- O kokios gi viso to garantijos? Aš galiu pasakyti, bet tu sumeluoti,- į savo atsaką gavo gailią Sebastiano šypseną.
- Visi ką nors mes galime padaryti. Bet D-
- Tavo Dievo akivaizda man nėra rodiklis,- skubiai pertraukė. Žybtelėjęs peliukas perrėžė balsvą žmogaus delną. Kraujas nudažė odą, o sučiauptos lūpos išdavė skausmą. Antras pjūvis su pirmuoju atidengė X ženklą. Tokį patį prieš kelerius metus turėjo Marina Lilė Grindelwald, po Donaldo Roko Ridlio pagrobimo. Rudaakis dvidešimtmetis kilstelėjo antakius išplėsdamas akis.
- Jums, Greywindams, skausmas, prievarta ir kraujas yra rodiklis,- delną plikis atsargiai paslėpė tamsoje,- taigi?...
To, tikrai nesitikėjo. Kuris sveiko proto žmogus imtų iš oro save žalot? Tačiau senukas buvo teisus – jiems iš tiesų smurtas yra rodiklis. Tai vienas tikras ir suprantamas dalykas šiame nestabiliame pasaulyje, kuriame tėvai meluoja vaikams, o dukros nepažįsta brolių, kai meilė sulyginama su žemėmis.
- Metai, bet jei anksčiau laiko nusidėsi - kreipsiuosi į Ministeriją,- Džeimsui taip ir nepratarus žodžio, kunigas sučiulbėjo. Žiobarui, gerai pažįstančiam magijos pasaulį tokia užduotis atrodė įmanoma,- nepergyvenk, tikrai spėsi ją pamatyti.
 Pasirodo toji raudonplaukė jam daug labiau rūpėjo, negu jis pats sau. Šventikui atpildas nei jo prisiminimai – Magijos valdžia jį užmaršins kaip žiobarą ir privers pamiršti Bendžjaminą, už kurį taip kovojo.
Praviros, sunkios medinės bažnytėlės durys sugirgždėjo. Žvakių liepsnos suvirpėjo, šaltam ryto vėjui įsibrovus su nelauktu svečiu į Koukvorto maldos namus. Moteriškų aukštakulnių kaukšėjimai nutraukė dviejų vyrų pašnekesį, priversdami trumpam nutilti. Juodaplaukis grįžtelėjo per petį ir išvydęs vidutinio amžiaus moterį su tonomis makiažo nusisuko. Jam ir vėl pasivaideno Olivija. Moteriai nuvinguriavus link suolų ir suklupus prieš Nukryžiuotojo kryžių, nuodėmių išpažinimas įgavo pagreitį. Abu dezertyrai suvokė, kad atsiradus trečioms akims, nebeliko prievartos ir grasinimų. Išpažįsti, gauni, išeini. Kitaip tik save įsiduosi Azkabanui.
Bet ar verta? Rizikuoti? Galėjo meluoti, bet senis viską žinojo. Jam tereikėjo garsaus prisipažinimo, kurį išims prisiminimo gijos forma ministerijos darbuotojai.
Dėl Livi...
- Nužudžiau Delphini Mockingbird,- atsargiai pradėjo įtariai gręždamas tamsą, ten, kur turėjo būti klausytojas,- Raveną von Sjuardą... Bendžjaminą Ragvaldsoną ir daugelį kitų,- negalėjo išvardyti visų vardų. Jų tiesiog jau neprisiminė,- Kėsinausi į Igorio Lorijano, Beatričės Riddle, Caroline Wilding gyvybes,- su paskutine pavarde gerklėje susidarė gumulas. Širdis ėmė plakti stipriau. Tik dabar suprato kaip šioje bažnytėlėje šalta, o klauptas toks nepatogus. Dirstelėjo į Sebastianą. – bei jų šeimas ir draugus. Pagrobiau Melą Lorijan ir Mariną Grindelwald... Dalyvavau Slapstūnų pusėje Demonų mūšyje, nieko nedariau, kad sustabdyčiau žudynes. Ėjau prieš draugus,- prisiminė kaip po slapyvardžiu pasislėpęs, auroru būdamas Dumštrango kerėjimo mokyklos revoliucijos metu įdavė Džoną ir Viliją „saviškiams“ brolijiečiams, nors tiems dviem žadėjo tylėti. Nenuostabu, kad po to Lukas jo ieškojo versdamas kalnus.  Jautėsi kaip mokinukas, kuris iškalęs tekstą, nesigilino į esmę ir bėrė it žirnius į sieną.
- Buvai savanaudis, gelbstintis tik savo kailį,- sutanos kloste užspaudęs supjaustytą delną paantrino nuodėmklausys,- kas paskatino pasikeisti?
- Tai nėra psichologo valandėlė, senuk,- atsiduso,- nemanyk, kad gausi visus atsakymus.
Kunigas šyptelėjo. Maloniai.
- Nėra, bet-
- Nesvajok, kad ateisiu antrąsyk.
Plikagalvis supratęs, kad daugiau nieko neišpeš, ėmėsi patarimų dalijimo. Džeimsas nesiklausė, tik buku žvilgsniu nagrinėjo savo smulkių įbrėžimų prifarširuotas rankas. Negi viskas baigta?. Jautėsi kažkaip tuščias, pažeidžiamas. Juk jo nuodėmes žino ne tik jis. Jos gali pasklisti.
- Ji savo senuosiuose namuose Prancūzijoje su nuostabia globėjų šeima. – senis pasitrynė tarpuakį. Pagaliau kunigo žodžiai atkreipė vaikino dėmesį,- Jie žino apie tave, tad nebandyk artintis. Jei tikrai nenori įkliūti valdžiai,- ramūs Grigo žodžiai rėžė it skaudžiausi kerai,- geros dienos,- pabeldęs sienon pranešė, kad viskas baigta. Nė nesugebėjęs įsiterpti dvidešimtmetis tyliai atsistojo, o jo vietą užėmė bažnytėlėje buvusi moteris. Plėšytis jau nebebuvo reikalo. Abu žinojo, liepto galas jau čia pat.
Aš nužudžiau tavo meilužį, o tu pagrobęs Livi nutrenkei pas prancūzus. Akis už akį? Prireikė laiko, kol suvoktų kas taip pasidarbavo. Deja, už tikslią buvimo vietą, reikėjo sumokėti savo išpažintimi, kurią panaudos prieš jį patį. Bet žingsnis jau žengtas, tereikia trenktis į pietus.
Išėjus pasitiko ruduo. Stipriam vėjui šniojus į veidą, panardino bepirštes rankas į kišenes. Ne, tai ne nauja pradžia,- suvokė palikdamas bažnytėlę už nugaros,- Tik tos senosios tęsinys.
Tos, kuri prasidėjo vos sutiko Džoną, Livi, Viliją, Lukreciją ir visus kitus Nebyliajame kare.
Aš grįžtu.

[Edison Bernardinelli]

Edison lėtai tapseno akmenuota, tarpais išrausta ir gruntu apdengta gatve. Tiesą sakant, ji neturėjo jokio kelionės tikslo; tiesiog norėjo nueiti pasivaikščioti, pasižvalgyti po apylinkes, atsipūsti nuo sudėtingų mokslų, slegiančių jos trapius, kaulėtus pečius. Ji nelankė pamokų, retai kada darė namų darbus ir neįsivaizdavo, kuo norėjo tapti, kai užaugs.
Koukvortas nebuvo nieko įspūdingo: pakelėje saulės nudegintoje žolėje augo silpnos, pavienės, jau šaltuko pakąstos gėlės, siaura gatvelė, kuri žmogaus kojų nemačiusi, atrodo, jau daugybę metų, melancholiškai girgždėjo ir į orą kėlė dulkes.
Staiga mergaitė horizonte pamatė mažą, medinę bažnytėlę, aplink kurią tūnojo didelė, spygliuota metalinė tvora ir sunkūs vartai. Ji pamažu prisiartino ir atsistojo prieš aukštai stūksančius vartus. Lėtai juos stūmė, bet nieko nesigavo, tad caktelėjo liežuviu ir prisėdo ant žemės.