0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Tarno kankynės kambarys
« Prieš 7 metus »
Kambario išvaizda anksčiau priklausė nuo dviejų šeimininkų norų ir poreikių. Galėjo vieną dieną būti baseinas, kitą dieną virtuvė arba kambarys galėjo kas dešimt minučių keisti savo pavidalą - atidanginti naujų daiktų ir kitų menkniekių išskyrus maisto.
Kambarys kiekvienam atrodo kitaip - juk ne veltui yra kambario iki pareikalavimo patalpa. Šiam kartui šis kambarys pabus varganu, su velniokiška praeitimi apie tai, kaip jame kadaise apsilankė penkios drakulos ar buvo atsidaręs rėkiantis portretas su aštuoniomis galvomis. (O ar buvo minėta, kad jis čia jau daugelį metų kabo?)
Ankstesniais laikais šion patalpon galėjo įžengti Nero, Karma ir Velin, tačiau šiuo metu patalpa atvira visiems, norintiems čia apsilankyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Velin Vauhelt »

*

patsuan

Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Kiek lengviau atsiduso, pajutęs, kaip vėlei gali laisvai sėdėti, todėl, su gana nemaloniais kai kurių žmonių ausims traškesiais, truputį prasukiojo savo pečius, norėdamas išsiražyti. Na, o tada, šįkart šypsodamas gana nuoširdžiai, pažvelgė į kitą.
-Matau, kad tu ir taip labai daug žinai, nors dar yra šis tas.Bent jau mes dažnai su kitais švilpiais įsliūkinam į virtuvę, ir paprašom elfų, kad šie paerzintų mergaites ar dar ką nors, -sukikenęs kaip grynas mažvaikis Nero užsidengė savo burną, mat matyt tie prisiminimai sukėlė pernelyg didelę jausmų audrą. Tiesą sakant, labiau švilpio dėmesį patraukė antras varniaus klausimas, kuris dar labiau privertė jį susijuokti. Ar labai būtų netaktiška pasakyti, kad būtent šiame kambaryje voliojosi du jo vyrai šeimininkai, kurie dar be to yra sutuoktiniai? Ne, gal būtų pernelyg keista, be to, nežinojo, ar negautų velnių, jeigų pasakotų tokius dalykus apie tą porelę. Na, jeigu nebūtų labai tiesmukiškas...
-Aš asmeniškai nieko neturiu prieš tai, - patraukęs ranką nuo veido ištarė. -Netgi pažįstu tokią porą ir ji visai normali, - bent jau kai kuriomis prasmėmis normali, - Taip pat viena šeštakursė iš mano koledžo buvo man pasakius, kad jai patinka mergaitės, bet ji taip pat visai normali, taigi... Nežinau, - kiek nesklandokai užbaigęs susinepatogino, piešdamas skrituliukus ant savo kojos su pirštu. -O kodėl to klausi?

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Nesusilaikė nesišyptelėjęs, kodėl švilpiai verčiau eitu pas elfus, ar kitaip, gyvius prašyti paerzinti mergaites? Juk tada jos nežinos, kad tai berneliai jas erzina ir tada negalės žaismingai žibtelėti akimis ir juoktis, apsimesti, kad joms tai įkyrėjo... Toks žaidimas jam atrodė beprasmis, verčiau jau išbrauktų namų elfus iš viso šito reikalo.
-   Ir ką liepdavote elfams padaryti mergaitėms? Negi įmesti varlę į jų arbatą? – paklausė, šita tema atrodė miela švilpiui, tad su mielu noru ją vystys tolimiau.
O štai ir sulaukė atsakymo į savo užduotą klausimą. A... tai visa tai normalu burtininkų pasaulyje, kaip keista! Pas žiobarus tai visiškai nebuvo normalu, bet tai galbūt todėl, nes burtininkai moka kitaip „gaminti“ vaikus? Nebuvo įsitikinęs ar tokie burtai, ar eliksyrai egzistuoja, tačiau jeigu tai yra norma, tad kodėl gi ne?
-   Aišku, tai nieko tokio jeigu būtume pora? – galėjo skambėti tai kaip tiesmukas pareiškimas, bet varnius tebuvo smalsus, o be to visai norėtų turėti žmogų kuriam galėtų išsakyti savo nuogastavimus, juk švilpiai pasižymį ištikimybę kaip kad šunys. – Ir... ar tu mėgsti apkalbėti žmones? Nes... nenorėčiau kad mane išjuoktų, žinai, - šyptelėjo, imdamas po truputi vizginti uodega, o tai reiškė, kad po truputi jo jauduliukas ėmė grįžti.

*

patsuan

Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »
-Na, tiesiog mes stebėdavome, kaip joms dingdavo visokie daiktai ar tai dar kažkas nutikdavo, - kiek svajingu balsu pratarė, žiūrėdamas žemyn į savo rankas, tarsi prisimindamas visus tuos kartus, kai darė tokias nesąmones. -Manau, kad jos žinojo, kad tai mes joms krėtėme tokias šunybes, - po kelių sekundžių tylos pripažino, kiek tyliau nei įprastai, primerkdamas akis nuo visų tų pamąstymų sunkumo. Galbūt todėl ir iš karto nesuprato, ko jo buvo klausiama, nors pačių žodžių reikšmę ir suprato; tiesiog negalėjo perprasti pačios esmės.
-Pora, sakai?- kiek išretindamas raides pakartojo, dar vis kažkur smegenų kertelėje skanuodamas viską it koks mini kompiuteris. -P-Pora?- pagaliau, po gana ilgokų sekundžių švilpis pagaliau suprato tą gana lengvą klausimėlį ir išsyk kaip žaibas sukryžiavo savo rankas, sudarydamas iksą ir papurtė savo galvą kaip vandeniu aplietas šuo. -Nenene, nejuokauk šitaip, - susirūpinusiu balsu pratarė pažvelgdamas į kitą. -Supranti, aš tave gan trumpai žinau ir nenoriu skubėt niekur, nei ką, - gana skubiai išbėrė, nervingai pirštu trindamas panosę. -O jeigu nori kažko patikimo, tai, na, aš tikrai patikimas ir galiu tau viskuo padėti, bet tam juk nereikia būti pora, galim būti draugai, - stengdamasis skambėti kuo draugiškiau Nero toliau greitai kalbėjo.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #4 Prieš 7 metus »
Suraukė antakius, juk pora nereiškia kad jie kiekvieną kartą bučinius laidys viešose vietose ir panašiai, nors tiesa pasakius, pasiklausius tokių jaunuolių kaip kad pats bendraudavo, būdavo galima pamanyti, kad buvimas pora būtent tai ir reiškia.
-   Mmm... – pridėdamas pirštą prie lūpų, vis dar vizgino uodegą.
Pora. Pora buvo tik oficialus žodis, abejojo ar du žmonės santykiaudami gerai pažinodavo vienas kitą, bent jau iš dvasinės pusės. Ak, na ir giliai galvoja! Neturėtų to daryti, viskas linksma ir smagu, tai ir bus, visada, negali kalbėti apie savi gilesnius... jausmus ir mintis, nes tai neįdomu.
-   Draugai bus gerai... – šyptelėjo. – Oo.. Turbūt tave išgąsdinau, neturėjau būti tiesmukas, žinoma, kad nenorėsi būti pora su vaikinu! Ir dar kurio nepažįsti, ir dar kuris tave užpuolė, - išvardino net keletą priežasčių pateisindamas jo atsisakymą. – Mmm... Palaikysi man kompaniją vakarėliuose, prašau? Draugai juk tai daro, ar ne? Ir... žiemą pabūsi šildytuvu, jeigu man bus šalta, o... ir galėsime daryti bendrus namų darbus, ar ne? – tikslinosi. – Nors nesvarbu, jaučiu tu mane paliktum ant ledo kaip ir visi kiti, nejaugi atrodau toks bjaurus? Ar čia visi nemėgsta žiobarų? Varnai mane paliko vieną tame vakarėlyje, davė giralo kuris neišblėso per keletą valandų, turbūt mane išjuoks! O... O gal tai nes esu pirmakursis kai man keturiolika? Juk tai gėdinga, o dar varnui! Turbūt kiti mano, kad aš užlaikytas tris metus! - ir krito į pagalvę, apkabindamas šią.
Buvo dramatiškas tas tiesa, bet buvo įsitikinęs, kad pelnytai tokius vėjus kėlė, nes tai juk skambėjo logiškai, kad būtų patyčių auka, juk nėra nei vienos mokyklos be tokios aukos! Ir taip jau tapo, kad fortūna jam suteikė tokią nelaimę.

*

patsuan

Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #5 Prieš 7 metus »
Vaikinukas dar labiau atsipalaidavo išgirdęs kito atsakymą į jo šiokį tokį atsisakymą būti pora. Švilpis visiškai nemėgo įžeidinėti kitų žmonių visiškai be reikalo, bent jau ne taip smarkiai. Jam pačiam toks atsisakymas iš kokios merginos būtų it koks smūgis žemiau diržo, visiškas ir totalus pažeminimas, tačiau varnius rodės nė kiek neįskaudintas. Galbūt dėl to, kad jie abu vaikinai?
-Nebijok, manau, kad tai buvo tik vienetinis atvejis, -prisislinko arčiau,  bandydamas kaip nors paguosti gulintį vaikiną jis kažkaip negrabiai, tačiau pakankamai švelniai patapšnojo jam per nugarą kelis kartus. Nelabai mokėjo elgtis tokiais atvejais, dažnai bijodavo, kad susikirs sakydamas kokius žodžius, kurie turėtų pagelbėti kitam. Dažniausiai sumekendavo kažką visiškai ne į temą, slaptai tikėdamasis, jog tai padės. - Galėsim ir namų darbus daryti, ir šildytis ir netgi kur nors paslankioti abu, - greitakalbe išbėrė, dabar jau tik laikydamas savo delną ant jo nugaros, tarsi jo rankų šiluma galėtų kažin kaip pagelbėti. -Tačiau nežinau, kaip bus su tais vakarėliais, aš nelabai gerai jaučiuosi juose, - kiek nejaukiai šyptelėjęs po minutės prisipažino, patraukdamas ranką nuo kito ir vietoje to prispausdamas abu delnus po savo keliais, idant nebežinotų, ką su jais dar veikti. -Bet jeigu labai norėsi, galėsim ir ten nueiti. Vis dėlto, - staigiai susipratęs Nero pasitaisė akinius, suraukęs antakius ir nutaisęs rimčiausią balso toną tęsė. -Aš esu tavo vyresnysis moksluose ir dar tavo draugas, taigi, padėsiu tau visom išgalėm, - kelis kart linktelėjęs užbaigė, išdidžiai išpūtęs krūtinę.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #6 Prieš 7 metus »
Žodis „paslankioti“ skambėjo nepadoriai jo mintyse, ah.. vis dėl to dar nebuvo išmetęs iš minties kas vyko prieš keletą minučių. Įdomu ar sueitis buvo maloni? Keletas klasiokų bandžiusių sakė, kad nepakartojama, bet po to jautėsi pernelyg išsekę. Dabar vis vien ketino eiti miegoti ir... ah.. bet nuotaika išmušė visą.
Lėtai kilstelėjo savo nugarą, o tada pasirėmęs rankomis, atsistojo ant keturių lovoje ir... Atsisėdo. Baisingai jau įmantru, nereikėjo tiek stengtis apsimesti tikru lapinu, bet...
-   Šiek tiek degtinės ir viskas bus gerai, vakarėliai nėra jau tokie baisūs, - ištarė. – Gal kiek... Neskoningi, bet šitaip daug lengviau susipažinti su žmonės, pavyzdžiui pasakyti, kad esi kieno nors pusbrolis, bet nesi, tačiau pokalbis puikiai vedasi todėl... Pastarasis nieko neįtaria, supranti? Tai painu teoriškai, bet praktiškai gan puiku, - greitakalbe išpylė, o tada apkabino jaunuolį nuversdamas jį vėl lovon.
Su ranka patraukė švilpiuko akinius. Švelniai padėjo juos ant stalelio.
-   Tu atrodai geriau be akinių, žinai, manau mergaitėms labiau patiktum toks... Lęšiai, burtininkai juk juos turi? Tiesa? – braukdamas per jo nosį paklausė. – Džiaugiuosi, kad būsi mano draugu, bet perspėju, kad mėgstu glaustytis kai esame vieni ir šiaip... liesti, kaip matai... ah.. tai.. Nero.. – padėjo savo galvą ant jo besikilnojančios krūtinės. – Kas tau patinka...? Hobiai, - lapiuko ausys pakuteno jaunuolio šnerves.

*

Nero Lacruma

Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #7 Prieš 7 metus »
-Aš nelabai toleruoju alkoholio, todėl netgi vienas stikliukas būtų ne itin geras pasirinkimas, - nejaukiai sukikenęs švilpis pasimuistė vietoje, prisimindamas patį pirmą kartą, kai jis, būdamas vos septynerių, netyčia sumaišęs stiklines išgėrė visai ne apelsinų sultis. Na, techniškai, tai ir buvo apelsinų sultys, tačiau su šlakeliu pikantiško pagardo, kuris jo mažą skranduką vertė verstis kūliais, o jo dar vaikiškas mintis veltis ir maišytis. Ne itin malonu.
-Tačiau, juk galima ir--,- jau buvo betesiąs pašnekesius; Nero visai patiko taip tiesiog sėdėti ir su kažkuo kalbėtis apie, rodos, visiškai nesusijusius ir tiesiog tarsi iš oro ištrauktus dalykus. Tačiau švilpis netikėtai pajuto, kaip vėl guli ant lovos, ir nors patalai buvo minkšti ir meilūs prisiglausti, nors viskas kaip ir buvo gerai, vaikinukas negalėjo numaldyti to keisto kutulio kažkur pilve, kuris atsirado vėlei susiglaudus jų kūnams.
-H-Hm, gal ir n-neblogai būtų, jeigu p-patiktų mergaitėms,  - nurijęs gumulą gerklėje jis suprato, kad jo burna visiškai perdžiūvo. Galbūt jo mąstymas buvo amžiams sugadintas ir iškreiptas po visų jo mažyčių nuotykių; galbūt todėl jis niekaip negalėjo galvoti apie normalius dalykus ar tai žiūrėti tiesiai į varniaus akis, kurios buvo gana išskydusios, bet vis tiek taip nepaprastai arti, kad net galėjo jas ne matyti, bet justi jų žvilgsnį. Ach, ir kodėl kitas vaikinas taip gudriai nusprendė priglausti savo galvą prie Nero išdavikiškai plakančios širdies? Ar jam buvo malonu klausytis to nerimastingo ritmo, besidaužančio kaip į narvą įstūmtas gyvis?
Švilpis pravėrė savo lūpas ir, truputėlį nepatenkinta išraiška, iššiepė savo dantis, pajutęs, kaip jo nosį kutena lapiškos ausys. Po akimirkos (ne)mąstymo jo galvoje susišvietė, kad būtų tiesiog nuostabu imti ir į jas suleisti savo iltis. Tą jis ir padarė, tačiau neskaudžiai. Krimstelėjo tarsi norėdamas paerzinti ar tiesiog patraukti jas nuo savo nosies.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #8 Prieš 7 metus »
Berniuko širdis plakė kaip pašėlusi, nejaugi tai dėl jo? Net šyptelėjo. Na juk nevisi pratę taip arti turėti svetimą kūną, o dar tokį kuris neseniai siūlė būti pora ir dar pasimylėti, bet kas gautų širdies smūgi! Bent jau kol kas švilpiuko širdutė laikėsi ir dar negrasino sprogimu kuris pabaigtų šio gyvastį.
Krimstelėjimas. Jaunuolis sumanė krimstelti jo žvėriškąją ausyte.  Kvailas padarėlis, juk dabar jo burnoje bus pilna kailio, kad jau ausys magiškos, tai nereiškia, kad jos nesišeria! Vien nuo uodegos lova buvo... ne pilna, bet matomai nusišėrusi lapės kailiuku.
-   Kaip skonis? – kone kikendamas pratarė, nes įkandimas nebuvo skaudus, labiau smagus.
Nebuvo apsisprendęs ar jau laikas miegoti ar nelabai, bet kad jau buvo įkastas, tai nusprendė atsilyginti tuo pačiu. Truktelėjęs švilpio marškinėlius, apnuogino jo petį ir krimstelėjo į jį.
Patenkintas vizgino uodega, tokie žaidimai jam patiko, bet štai, nežinojo iki kiek toli jie nueis, o gal jau dabar eis miegot, nes... nes... buvo vėlu. Pasitrynė nosimi į Nero šaliką.
-   Tai hobiai, hobiai... kandžioti mane? – žaismingai pratarė, pirštais pakutendamas jo šonus.

*

patsuan

Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #9 Prieš 7 metus »
Piktai išleidęs orą pro nosį, tarsi atsisakydamas patvirtinti, kad taip, jo burna išties buvo pilna rusvų, visur lendančių ir itin beskonių lapino plaukų. Gal net tuo momentu panašėjo į medžioklį šunį, kuris sugavęs ir įsikandęs laikydavo savo grobį ir išdidžiai nešiodavo jį aplinkui, tarsi kokį trofėjų.  Nors juk visad yra dvi medalio pusės.
Kvyktelėjęs it maža mergiščia ir atleidęs paties sukandimą, Nero pajuto, kaip iltinių dantų spaudimas ant jo gana jautrios peties odos ima palieka kiek raudonas žymes, kurios, žinoma nebuvo tokios jau skaudžios, tačiau kandimas į ausį ir kandimas į petį skyrėsi kaip diena nuo nakties; arba bent jau taip švilpis norėjo manyti. O galbūt tiesa buvo tokia, kad jis nebuvo kutulio megėjas ir pats tas drabužių patraukimas ir šilto oro iškvėpimas prieš įkandant ėmė ir tarsi bereikalingai įaudrino vaikinuko receptorius. Kvaili dalykai.
-N-Ne, tu gal nedaryk taip, - kiek išsiblaškęs jis delnu uždengė kito viršutinę veido dalį, tarsi lyg ir norėdamas nustumti jį, tačiau neišdrįsdamas, tarsi neapsipręstų, ar tikrai jam tai taip nepatinka. -Dar netyčia įspirsiu tau, bus tada, - papūtęs apatinę lūpą pagrasino. Tačiau po akimirkos atsipalaidavo ir verčiau susitelkė į tą klausimą, kurį varnius pakartojo jau netgi kelis kartus.
-Nelabai žinau, gal, - švilpis išties net neįsivaizdavo, ką jis darė per visas tas dienas. Kol dar buvo žiobarų pasaulyje, kompiuteriniai žaidimai ir draugai su kamuoliu buvo kone jo pagrindiniai užsiėmimai, tačiau dabar... -Galbūt šachmatai? Mane vienas iš vyresnių švilpių išmokė...Ir gal dar maisto gaminimas?- kiek miglotai tęsė, -Dažnai nueinu į virtuvę ir ten sėdžiu, valgau ir tiesiog stebiu kaip dirba elfai. Nors nežinau, - atsiduso, - Nesu itin gabus ar panašiai, žinai?

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #10 Prieš 7 metus »
Prunkštelėjo kai šis kvyktelėjo kaip paršelis papuolęs į lapės spąstus. Nesitikėjo, kad jo bendras bus toks jautrus, nors kas ten žino, juk mokėsi biologijoje apie tai, kad kai kurie žmonės yra jautresni, o kai kurių jutimai išvis kone aptraukti storiausiais audiniais.
Akies krašteliu pažvelgė į tą varganą petį ir išvydo, kad jo dantukai paliko raudoną žymę. To nesitikėjo. Vadinasi... dabar švilpiukas bus jo. Patenkintas dar greičiau suvizgino uodega ir pasitrynė į šaliką, įkvėpdamas šio kvapo, bet kartu su kvapu... ir pūkas pasitaikė. Nusičiaudėjo.
-   Ok, suprasta, - patenkintas pratarė, nusivalydamas nosį, it būtų tikėjęsis, kad iš jos kas nors būtų išbėgęs, tačiau tai greičiau buvo bandymas paliesti kito ranką piršto oda, kad jau šis uždegęs viršutię veido dalį buvo.
Kiek atsitraukė nuo nepažįstamo kūno, miegoti šitaip būtų nepatogu, o be to abejojo ar Nero buvo malonu jausti papildomą svorį spaudžiantį jį prie lovos. Tad padaręs išvadą, atsisėdo jam ant kojų, žinoma, pirmiausia jas apžergęs.
-   Šachmatai... – nesugebėjo įsiminti jo žaidimo taisyklių, tad pernelyg jais nežaisdavo. – Galėtumei galbūt išmokyti? Ne dabar, bet kada nors, - šyptelėjo pirštu braukydamas vaikinui per šlaunį, tai greičiau buvo įpratimas, negu gundymas. – Aaaa, tai galėtumei išsiruošti į gamtą ir nenumirti iš bado, tai puiku! Ar moki rinkti grybus? Tiksliau, ar skiri nuodingus ir nenuodingus, na... visi yra valgomi, bet nenorėčiau musmerės užvalgęs mirti, supranti? – vėl čiauškėjo, kalbėti jam patiko, tad tai darė su malonumu. – Gabumų atminčiai nereikia, o be to... darbas ir praktika labiau reikalinga negu... gabumai, juk su jais ir šie natūraliai atsiras? Kaip bebūtų... Abejoju ar šokiams tai galioja, nes o perkūne, galiu praleisti keletą valandų ir vis dar jaustis it nerangi kaliausė, - nusijuokė.

*

patsuan

Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #11 Prieš 7 metus »

Piktokai pasitrynęs žymę ant peties, Nero kiek patogiau išsitiesė lovoje, netgi ėmė ir sukryžiavo rankas sau už sprando, tarsi būtų susiruošęs žiūrėti kokį itin dėmėsį prikaustantį šou. Nors, išties, visa, ką dabar matė, tebuvo tik varniukas susiraitęs ant jo kojų, kaip nelyginant ant kokio suoliuko. Na, kam tos kojos, bus dar jų; bent jau nesijautė spaudžiamas į sūrį visu kūnu.
-Galėsiu išmokyti, nors stebiuos, kad dar nemoki žaisti jais, - nutęsė kilstelėjęs antakius, jausdamas, kaip jo oda trūkčioja tose vietose, kuriose buvo priliestos kito pirštu. Netgi per audinį jo kutulio receptoriai veikė it pasiutę ir skeidę signalus, kad reikėtų tuojau pat šokti iš vietos ir įspirti tam, kuris kelia tokius dirgiklius. Tačiau švilpis buvo itin kantrus ir verčiau nusprendė kiek ilgiau pakentėti, o ne be reikalo skriausti kitus. -Apie maistą geriau nebetęskim, -po akimirkos tylos prabilo, - Nes aš įsinorėsiu kažko valgyti, o tada bus nekas, mat esu it nepasotinamas smakas, - berniukas atsakinėjo kitam gyvai ir laisvai, tarsi jaustųsi visiškai ramus ir saugus; galbūt tas žinojimas, kad ir jo pašnekovas turi silpnybių ir baimių padėjo atsipalaiduoti? Gal visgi jam buvo ne taip sunku bendrauti, kai aplink netvyrojo įtampa ir nereikėjo saugotis kiekvieną brangią sekundę. Kartais taip gera buvo nemikčioti ir šnekėti tai, kas išties gula jo širdyje.
-Galbūt tu ir teisus, tačiau apie šokius aš nieko nenutuokiu. Čia, manau, esi pranašesnis, - juoku atsakė į juoką, šypsodamas kaip jaunas mėnulis, - Ir nenoriu nutuokti, nes tikrai žinau, kad numindyčiau savo parnerei visus įmanomus ir pasiekiamus pirštus, - gūžtelėjęs pečiais Nero ir staigiai susigėdęs nusuko veidą į šoną.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #12 Prieš 7 metus »
Sumirksėjo akimis. Nustebo, kad iš jo buvo tikimasi žinių apie šachmatus. Nejaugi atrodė it toks kuriam patiktų stalo žaidimai? Na jam patiko monopolis ir šachmatai bei kiti menkniekiai kuriems reikėdavo sukurti trumpalaikius veikėjus.
-   Man labiau patinka šaškės, šioms reikalinga ir sėkmė, ne tik strategija, - tarstelėjo, striktelėdamas į šalį.
Ant šilto kūno gulėti buvo ne taip ir patogu, jau taip pamanė ir pirmą kartą, bet... Šį kartą trečio karto nebus, nes verčiau pakanakins kačiuką, kuris netoliese snaudė ignoruodamas du masyvius kūnus esančius ant lovos. Lapinas pagriebė pūkų kamuoliuką ir pasidėjo sau ant kelių. Su pirštu pagalvėlėmis ėmė šį glostyti.
-   Tai juk nebūtinai kalbėti apie tai, aš juk klausiau apie išky-, - nutraukė save, atsiminęs, kad Nero prašė nekalbėti apie maistą. - Kelionę po uždraustąjį mišką, nugirdau kelis grifus kalbant apie tai kaip jie „Bjauriojo miško sargo dėka privalėjo surinkti šliaugubrių  bjaurius kiaušinius“, tad pamaniau... Niekada nebuvau tame miške, galbūt rastume ką nors kas mums uždirbtų papildomų taškų? Na žinai, parašytumėme projektinį apie tai, ar tai sudalyvautumėme kokiame konkurse, kad ir „Didžiausio šliužo konkurse“, žinai? Juk turėtų tokie būti, ar ne? – tikslinosi, vizgindamas savo uodega.
Nusikvatojo, kai šis pasakė, kad turbūt geriau moka šokti. Juk sakė, kad buvo siaubingas! Turbūt pamanė, kad buvo viso labo pernelyg savikritiškas.

*

patsuan

Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #13 Prieš 7 metus »
-Maniau, kad tau, kaip varniui, svarbiau bus toji strategija negu sėkmė, - staiga prajukęs švelniai puolė kitą iš pasalų žodžiais, tačiau tikrai nenorėjo kitam rimtai įgelti; tiesiog norėjo šiek tiek "pakibinti" kitą. -Žinai, sėkmė labiau tinka grifams ir panašiai, gal kartais ten galvojai pakliūsiąs?- kiek lengviau atsidusęs vėl pasitraukus tam svoriui Nero atsigulė ant pilvo ir kojas parietė po savimi, veidą pasirėmęs rankomis; šiek tiek pravėręs lūpas ėmė stebėti, ką veikia kitas, tarsi kačiukų niurkymas būtų koks tai naujas pasaulio stebuklas. Na, gal kiek jautėsi ir šiaip apdujęs nuo visų vakaro įvykių.
-Ne-e, aš į uždraustąjį mišką kojos daugiau niekad nekelsiu, - pasipurtė it šuo nuo pačios minties. -Kartą ten buvau su klastuolėmis Junko ir Melody, dar kai pirmakursis buvau, - kiek kilstelėtu, šiek tiek lyg ir gąstelėjusiu balsu pradėjo. - Daug neprisimenu, tačiau mus užpuolė trigalvis šuo ir po to atsibudau ligoninėje, visas subraižytas ir dar priedo su išsukta ranka, - romiai linktelėjęs jis nuleido akis. Gal nepridės to fakto, kad matyt jį vienai iš merginų reikėjo tempti atgal į pilį, nebent iš tos baimės kaip triušis pats parlėkė atgal, pasišokinėdamas.
-Ne kokie žygdarbiai, ar ne?- liūdnokai šyptelėjo po kelių minučių, po to kai po varnius nusijuokė; per tą minučių tylą Nero žvelgė į kačiukus, mąstydamas. -Jaučiuos kvailai kažkaip, žinai? Keturi metai praleisti veltui.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Tarno kankynės kambarys
« Atsakymas #14 Prieš 7 metus »
Apie burtininkų koledžua nelabai ką ir išmanė, kiek girdėjo tai grifai -drąsūs ir karštakošiai, klastuoliai - klastingi ir išdidūs, švilpiai - draugiški ir kvailoki, o varnai - moksliukai ir smalsūs. Kiek tai buvo tiesa nežinojo, todėl nieko sakyti negalėjo, nors tai ir darydavo, o stereotipus net taikydavo žmonems.. Tad neturėtų pernelyg pykti, kad ir jam pačiam buvo primestas Varno Nago steteotipas - protas.
- Kai čia patekau, net nežinojau ko tikėtis ir nelabai man rūpėjo kur pateksiu, tad net nežinau? Turbūt atsidūriau varno nage, nes ten trūksta burtininkų, - pratarė. - Arba todėl, kad esu smalsus, nors neatsisakau ir nuotykiu.. Hm...
Ta tema jam nebuvo labai įdomi. Kalbėti apie tai kur turėtų priklausyti. Kai šitaip kalbama noromis ar nenoromis ima mąstyti apie ateitį, o tai nėra smagu, nes nežino ką darys baigęs mokyklą, ar dirbs Magijos ministerijoje ar pas žiobarus... Žiobarų profesijas žinojo daug geriau, negu magiškąsias, todėl...
Nero pradėjo pasakoti apie nuotykius uždraustajame miške. Tai skambėjo smagiai ir pavojingai... Aaa.. Kaip norètų ką nors išgelbėti nuo mirties! Ar apginti švilpį, kuris dėl trigalvio šuns, turbūt cerberio, dabar bijojo kelti koją miškan.
- Kai išmoksiu burti... Na, galingus burtažodžius naudoti, galėsime ten nueiti, aš tave apginsiu, - o taip, kuo puikiausiai suprato, kad įžeidė bernelio savigarbą, bet... tikrai nenorėjo eiti vienas į tą tankmynę, jeigu kas kieto nutiktu, niekas nepatikėtų! Net jeigu parsineštu iš ten įkandimą, vis vien liktu visi skeptiški, ar bent jau taip būdavo žiobariškoje mokykloje, niekas netikėdavo kai kas nors pasokadavo įdomią, keistą istoriją.
Atrodo jaunajam švilpiui subjuro nuotaika. Ar tai dėl pasakojimo, o gal dėl netikėtai užklupusio filosofinio mąstymo?
- Dabar esi su manimi, mes praleisime metus turiningai, patikėk manimk, - šyptelėjo ir striktelėjęs prie Nero pakštelėjo jam į lūpas. - Mmm... Mes turėtume eiti miegoti..  Rytoj... Juk nemiegosime iki vidurdienio, m? Juk... bent jau aš save užgrausčiau, - nusivilkdamas kelnes pratarė, nepamiršo atsikratyti ir kojinių.
O tada šmurkštelėjo po antklode, paimdamas kačiuką padėjo jį ant šalimais esančios pagalvės, bet šis verčiau nuėjo vėl į kojų galą kur ir buvo.
- Kas prižiūri čia esančius kačiukus...? ir koks čia kambarys? - susisukdamas į patalus paklausė, uodega jau nebebuvo vizginama, tad ir toji buvo apsupta aplink kūną.