[Noel Nathan Takemi]

Dienos Hogvartse pašėlusiai bėgo, net pats profesorius nepajuto kaip jau praėjo pusė mokslo metų kai jis čia mokytojauja. Juodaplaukis susikišęs rankas į kišenes palengva sau ėjo ir švilpavo. Jis šį kartą buvo apsirengęs laisva apranga: aptempti jūros mėlynumo spalvos džinsai, balti marškinėliai kiek su ilgokomis rankovėmis. Plaukai sušukuoti atgal, bet linko į priekį ir vis labiau šiaušėsi. Apyrankė ant kairiosios rankos lai sau kabėjo. Vyriškis netrukus pasiekė kerėjimo klasės duris, rado prie jų stoviniuojančius mokinius. Greitai atrakinęs jis įleido mokinius ir įžengė į savo, ganėtinai tvarkingą ir švarų kabinetą. Buvęs durmštrangietis nusišypsojo sau bei sėstelėjo į ,,mokytojo'' kėdę ir ėmė kantriai laukti savo vedamos pamokos. Pažvelgęs pro didžiulį langą, pamatė kaip oras ima vis labiau bjurti, netrukus ir lietus pasipylė lyg iš kibiro.

[Jamison NightWalker]

Jamisonas įėjo į klasę pats paskutinis. Visas susimąstęs jis susirado laisvą suolą klasės gale. Atsisėdo ant kedės ir kaip mat iš kišenės išsitraukė savo užrašų knygutę. Pasiėmęs plunksną jis pradėjo rašyti:

Kerėjimas
Antra pamoka
Teko laukti kelias minutes, kol profesorius atėjo.
Oras už lango: Lyja, truputį vėjuota.
Šiuo metu sedžiu suole ir laukiu, kol prasidės pamoka.
Sėdžiu paskutiniame klasės suole, vienas.

Tai parašęs Jamisonas atsipūtė ir šone prie to užrašo nupiešė nevykusį žmogeliuką:

                         ____
                         | •  • |
                           |    |
         -------      ------
         | ______       _____|
                          |      |
                          |      |
                     --         ---
                     |     |      |     |
                     |     |      |     |
                   

Jamisonas nupiešęs nesąmoningą pradėjo laukti, kada prasidės pamoka. Profesorius toliau kiurksojo kėdėje. Jamisonas atsiputė ir bandė užmigti, deja, nesekmingai.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Laikas bėgo itin greitai, romanų su įvairiausiais kvaileliais priviso kaip blusų kokių, o Jekaterina iš vietos su pamokomis nepajudėjo. Viena vertus, ji viską galėjo išmokti visiškai pati. Kita vertus, pamokos retkarčiais būdavo visai nieko. Pavyzdžiui tuomet, kai į porą paskirdavo kokį neseniai pamestą bernelį. Po šito incidento vienoje pamokoje žavioji juodaplaukė prarado motyvaciją.
   Juoda nuo galvos iki kojų, labiau primenanti keistoko stiliaus gotę/metalistę, nei šiaip žmogų, gana užsigalvojusi, tačiau su tipine ledine išraiška žengė prie durų ir į klasę įėjo pati pirma. Surišti plaukai, grandinės, odiniai drabužiai... keista persona ne iškart atkreipė dėmesį į tai, kas dėstys. Klestelėjusi į suolą klasės gale ji nuobodžiaujančiu žvilgsniu apsidairė ir tada pamatė jį.
   HOLY SHIT! riktelėjo mintyse, tačiau veidu niekuo neišsidavė, tik tingiai šyptelėjo.
 - Laba diena, profesoriau, - visgi netyčia balsas buvo kandus. Ką gi. Gerai, kad bent jau nepermiegojo su juo, kas padarytų šią situaciją tikrai nejaukią.

[Džeinė Meko]

Mokinė bėgo koridoriumi. Šiaip jau būtų gana įprastas vaizdas Hogvartse, tačiau šalia labai gražios juodaplaukės bėgo juodoji pantera, klastuolės uniforma buvo aptaškyta krauju ir visi mokiniai ir mokytojai jau senai buvo klasėse.
Džeinė Meko pribėgo reikiamas klasės duris ir stabtelėjo atsikvėpti. Tada nužvelgė save nuo galvos iki kojų.
-Po velnių,-pusbalsiu nusikeikė.
Ji mostelėjo burtų lazdele ir kraujas nuo drabužių išnyko. Tada pravėrė klasės duris ir žengė vidun. Pirmiausia, žinoma, visi žvilgsniai nukrypo į jos juodąją panterą Naktį. Tada jie jau susmigo į septintakursę. Tačiau pakako vieno žudančius nežmoniškai žalių akių žvilgsnio ir dauguma mokinių nusuko akis. Tada Džeinė atsisuko į mokytoją ir jį nužvelgė. O jis buvo visai nieko. Mergina žavingai nusišypsojo.
-Atleiskit, kad pavėlavau į pamoką. Negalėjau rasti savo sijono, o manau, kad ne visiems patiktų, jei čia ateičiau be jo,-tarė klastuolė.-Užtikrinu jus, tai tikrai nepasikartos.
Mergina su pantera patraukė į klasės galą. Džeinė atsisėdo į vienintelę laisvą vietą- šalią septintakursio klastuolio, piešiančio žmogeliukus- ir laukė, kol mokytojas pradės kerėjimo pamoką.

[Melisa Arin]

Nusprendusi, kad tokią niūriai snieguotą žiemos dieną būtų ganėtinai nuobodu tiesiog kiurksoti miegamajame ir krimsti nežinia kelintą krūvą knygų apie keliones, Melisa patraukė link kerėjimo kabineto. Mergaitė buvo pasiryžusi lankyti kuo daugiau pamokų, tad visai nesigailėdama pravėrė klasės duris, pasisveikino su profesoriumi ir nupėdino link savo jau tradicine tapusios vietos – prie vieno iš suolų lango. Tamsiaplaukė niekaip nesuprato, ko visi taip brukasi į tą galą. Jai atrodė daug maloniau sėdėti jaukioje saulės atokaitoje ir neatiduoti paskutinių savo jėgų stengiantis įžiūrėti, kas parašyta lentoje.
Išsikrovusi pamokai reikalingus daiktus ir patogiai įsitaisiusi suole, Melisa nusivylusiu žvilgsniu nužvelgė kerėjimo vadovėlį. Žinoma, juk ir vėl vakar vakare, net ir šiandien kažkokio brazilo keliautojo nuotykiai atrodė daug įdomesni negu kažkokie kerai. Tamsiaplaukė atsargiai atvertė atsitiktinį puslapį knygos viduryje, bet nusprendusi, kad dabar tikrai nėra tinkamas metas ruoštis pamokai, atsiduso ir, užvertusi knygą, pastūmė ją toliau nuo savęs.

[patsuan]

Į pamoką švilpiukas visiškai neskubėjo, gal net kiek per daug, bet tiesiog vaikinukui nesinorėjo kažką daryti. Visas jo kūnas buvo it sunkus akmuo po kaklu, o oras, kuriuo kvėpavo, panašėjo į drebučius. Šiąnakt Nero nesudėjo nė bluosto, negavo nė trupinėlio itin brangaus miego; galbūt dėl to jis jautėsi tarsi skęstų. Todėl jam norėjosi priburbuliuoti savo lovoje, o ne kažkur koridoriuose; berniukas ne itin troško būti rastas išsidrėbęs ant grindinio kokio mokinio ar profesoriaus.
Įžengęs į kabinetą Nero stengėsi nesukelti didelio garso ir kuo greičiau prasmukti į vidurinį suolą. Vis dėlto jo smilkinį dabino mažas pleistriukas ir jis nenorėjo, kad kažkas pastebėtų jį. Dėkuidie, kad jo rudų plaukų ševeliūra puikiai uždengė sužeidimą, kai jis nunarindavo savo galvą ir žvelgdavo žemyn ir nepakeldavo įdubusių akių į žmones. Tą švilpiukas puikiai ir atliko ir po kelių sekundžių tylaus tipenimo klestelėjo į suolą, užgriūdamas ant kėdės tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė.

[Amelija Melinauskaite]

Amelija visai neskubėdama ėjo link kabineto. Priėjusi dar nerado mokytojo, taigi reikėjo laukti. Amelija nuėjo prie lango ir atsisėdo.Štai jau ateina mokytojas.Atėjęs atrakino duris ir visus įleido. Amelija nedrąsiai įėjo ir atsisėdo galiniame suole pati viena ir palengva apžiūrėjo nematytą kabinetą. Jis buvo tvarkingas, švarus su daugybe įvairiausių paveikslų. Apžiūrėjusi kabinetą pradėjo laukti kol prabils mokytojas.
((Tyler. RPG poste simbolių skaičius turi siekti 600.))

[zaibas2000]

Atėjusi Urtė dar nerado profesoriaus, tačiau prie durų buriavosi mokiniai. Užkalbinusi porą pažįstamų vaikų ji taip įsitraukė į pokalbį, kad įėjus į klasę buvo laisvi tik priekiniai suolai.
Keista, kad niekas nesisėda į priekį. Matyt mano, kad gale nesimatys jų išdaigų. Kaip jie apsigauna... Juk tada profesoriai kaip tik kreipia dėmesį į galą...
Taip išmąstė ji sėsdama į "auksinio viduriuko" suolą antroje eilėje ir prie lango. Iš čia ne tik girdėjosi profesoriaus kalba, bet ir puikiai matėsi lenta, jis pats ir diduma vaizdo pro langą.
Mergaitė išsitraukė sąsiuvinį skirta aprašyti visoms pamokų temoms, vadovėlį ir dar dvi  knygas apie kerėjimą papildomam skaitymui. Švilpė atsidususi atsivertė pirmąją ir tyliai palenkusi galvą ėmė kišti į ją informaciją.

[Noel Nathan Takemi]

Fuck. Nusisukęs profesorius ėmė keiktis kai išgirdo ne tik tokį pažįstamą kandų balselį, bet ir pastebėjo vieną panelę kurios vos nepakabino. Tada būtų jai garbė nuo manęs susilaukti vaikų. Garsiai sau pliaukštelėjęs per veidą profesorius vėl nusikeikė tik mintyse. Kiek paspoksojęs stebėdamas lietaus lašus krentančius į žemę, profesorius nusišypsojo išgirdęs skambutį. Tada jis lengvai atsidusęs atsistojo sunėręs rankas. Ir ėmė po klasę vaikščioti:
- Na ką, sveiki visi, - nusišypsojęs profesorius vaikščiodamas pasisveikino su visais mokiniais. - Šiandien pamoką pradėsim nuo visai lengvučių klausimų. Na, kaip šiandien miegojot? - pašaipiai jis šyptelėjo ir nuėjo link lentos ir pagriebė kreidą bei ėmė ja rašyti ant lentos.

Pamokos tema: Burtažodžiai.
Pamokos uždavinys:  Išsiaiškinti kuo burtažodis Wingardium leviosa skiriasi nuo Levicorpus. Pasakyti kas per burtažodžiai ir taip toliau. Paskui praktikuositėss su šiais burtažodžiais.

Baigęs rašyt, Tyler pasitrynė rankas ir pasisuko į lentą įsitikindamas, jog parašė ką reikėjo. Pastebėjęs, jog kažkuris mokinys ėmė paišyti romiu tonu perspėjo:
- Ponaiti Jamison NightWalker prašom nepaišyti, o stebėti pamoką. Nes būsiu priverstas atimt taškus Klastūnynui, kad ir kaip bebūtų gaila, - šaltai nusišypsojęs tarė profesorius. - Nebent norėtum pasidalinti savuoju piešiniu.
 Netrukus už nugaros garsiai subildėjo durys, o pro jas uždususi juodaplaukė su pantera įlėkė. Mąsliu žvilgsniu jis nulydėjo ją ir netrukus sulaukė pasiteisinimo. Jaunasis profesorius rimtu žvilgsniu suėmė pirštu už smakro ir nusišaipė:
- O tai, kitų rūbų negalėjai suturėti? Žiurkės sugraužė kitus drabužius? Matote, ant lentos yra surašyti pamokos uždaviniai. Tad aš užduodu klausimus. Gal žinote šiuos burtažodžius? Wingardium leviosa ir Levicorpus, - jo žodžiams ataidėjus po klasę, jis nutilo ir ėmė klausytis mokinių atsakymų.

[Džeinė Meko]

Džeinės lūpose netrukus pasirodė pašaipi šypsenėlė.
-Jūs tikriausiai naujas mokytojas, jei nežinote, kad ateiti į pamokas reikia su uniforma, o ne jūsų minėtais  "kitais rūbais",-tarė mergina besisėsdama į suolą.
Išklausiusi mokytojo klausimą, juodaplaukė pakėlė ranką ir ramiai atsakė:
-Wingardium leviosa yra paprastas burtažodis, burtininkui leidžiantis švelniai mostelėjus lazdele ir teisingai jį ištarus pakelti kokį nors daiktą į orą. Levicorpus leidžia pakelti į orą ir apversti aukštyn kojomis sunkesnius ir sudėtingesnius, gyvus dalykus į orą dalykus, tokius kaip žmogus. Šis burtažodis yra gerokai sunkesnis nei Wingardium leviosa.
Baigusi savo atsakymą, klastuolė ėmė žvelgti pro langą į Uždraustąjį mišką. Vien todėl, kad dažnai vėluodavo į pamokas ar jose nedalyvaudavo nereiškė, kad nebuvo gera mokinė. O be to, apie šiuos kerus ji buvo daugybę sykių skaičiusi, girdėjusi ir juos naudojo.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina taip nekreipdama dėmesio daugiau į nieką gana tingiu žvilgsniu skenavo aplinkinius. Veidas atrodė kaip išskaptuotas iš akmens, galima sakyti, gyvoji skulptūra. Tokia bejausmę jai patiko vaidinti galbūt todėl, kad tos vaidybos net neprireikdavo - ji išties neturėjo jausmų. Bent tų tikrųjų, kuriuos jautė mirtingieji. Visi jie būdavo pakeisti kitokiais, ypatingais.
   Klastuolė tingiai caktelėjo liežuviu, kai pamoka prasidėjo. Tipinis įvadas, kažkokia paprastesnė pamokos tema. Juodaplaukė mintyse nebyliai nusišaipė iš keistos septintakursės su milžinišku ego ir pantera prie šono. Jos nuomone, šitoks pasakymas bene uždrėbė purvo gniutulą ant Klastūnyno, pademonstruodamas, kad ne visi Klastuoliai turi potencialo... abejingai peržvelgusi tosios nugarą juodaplaukė pripažino, kad tikrai, tikrai ne visi turi potencialo, toji tikrai neteko jo dar prieš gimdama.
 - Wingardium Leviosa yra vienas paprasčiausių levitacijos kerų. Jų burtininkai išmoksta jau pirmame, antrame kurse. Jie skirti pakelti daiktams, tuos perkelti į kitas vietas. Nuo burtininko galingumo priklauso ir jo galimybės pakelti daiktą pagal dydį, - balsas nuskambėjo šaltai. - Levicorpus išskirtinai yra skirtas... pakabinti žmonėms aukštyn kojomis. Kerų ypatinga savybė ta, kad jie veikia tik naudojant be žodžių. Prieš penkiasdešimt ar daugiau metų buvo gana populiarūs.
   Užbaigusi ramų pasakojimą ji trumpam palydėjo žodžius ironiška šypsenėle ir atsitiesė. Puiku. Kol kas viskas einasi puikiai.

[Jamison NightWalker]

Jamisonas atsibudo iš savo miegų. Pakėlęs savo akis jis pamatė, kad profesorius pradėjo pamoką.
-Atsiprašau profesoriau-tylučiu balseliu, lyg pelė tarė vampyras- daugiau tai nepasikartos...
Nusiraminęs Jamisonas užsirašė:

Pamoka prasidėjo

Pamatęs ant lentos užrašus Jamisonas skubiai pradėjo mąstyti:
Hm...Turbūt...
Iš karto po savo ,,ilgo" galvojimo vampyras prašneko:
-Wingardium leviosa galima pakelti lengvus daiktus į orą.Levicorpus... Su šiais kerais galima tai pat pakelti daiktus, bet daug sunkesnius. Pakėlus į orą daiktus su šiuo burtažodžiumi galima daiktą, apversti...Aukštyn kojomis-baigė savo kalbą Jamisonas.
Hm...Turbūt vėl nusišnekėjau... mintyse sumykė jis, ir tuoj pat viską užsirašė:

Atsakiau. Manau, kad neteisingai. Vėl nepasitikiu savimi.

[Edgar Jeffter]

Edgar'as po daugelio praleistų pamokų dėl tam tikrų priežasčių, po ilgo laiko vėl atklydo į Hogvartso mokyklos suolus, tačiau į Kerėjimo pamoką ir tą nesugebėjo ateiti laiku. Tačiau dėl to per daug nepergyveno, nes jam sekėsi gan gerai sutarti su šio dalyko profesoriumi, nors gal labiau jį pavykdavo tiesiog palenkti savo pusėn.
Įtipenus į kabinetą antrakursis išvydo profesorių keverzojantį kažką ant lentos ir pasinaudodamas ta proga patylomis prisėdo į artimiausią buvusį laisvą suolą. Toliau, mokytojui viską išdėsčius kiek tingiai pasivaipęs, mat kažkaip po ne oficialių atostogų grifiukui buvo gan sunku pagauti dabartinį ritmą ir vėl mėginti įsivažiuoti, šis pakėlė ranką ir pradėjo aiškinti tą ką žinojo:
- Na.. Wingardium Leviosa leidžia pakelti objektus į orą. O kuom skiriasi nuo Levicorpus?-,  klaustelėjęs nutaisė gudrią šypseną žvelgdamas į Tyler ir po sekundėlės tylos pratęsė, - Čia jau galite Jūs paaiškinti, mielas profesoriau, taip sutaupydamas savo paties ir kitų mokinių laiką,- dvylikametis drąsiai išdėstęs pasiūlymą pamokos vedančiajam liko sėdėti nė nekrusteldamas įsteibęs žaluma atsiduodančias savo akis į jį ir nepergyvendamas, kad gal kiek tokie jo pasisakymai yra kažkiek įžūloki, nes jis nuo pirmosios dienos jautė profesoriaus mėginamą įsiteigti, kaip piktai ir negailestingai personai, bet pačiam moksleiviui iki pat šiol rodėsi, kad dėstytojas taip tik bando apgauti pats save.

[Noel Nathan Takemi]

Nusprendęs, jog dauguma mokinių daugiau nebeatsakinėja, arba drovisi atsakyti, jaunuolis ruošėsi skelbti informaciją. Heh, tegu patys kalti būna jeigu neatsakinėja. Paskui skundžiasi profesoriais. Nieko, suteiksim galimybes. Mintyse pasišaipęs iš jų profesorius atidžiai peržvelgė juos ir ėmė kalbėti:
- Kaip matau, dauguma čia susirinkųsiųjų žino apie šiuos burtažodžius. Tik va, mūsų vienintelis ponaitis Jeffer apsimeta kvaileliu arba jau toks gimė, - pašaipiai žvilgtelėjęs į jį tarstelėjo juodaplaukis. - Iš tiesų, kaip panelė Lutterworth teigia, prieš daugelį metų Levicorpus kerai buvo itin populiarūs. Manoma, jog šiuos kerus sukūrė Seceras Sneipas, kuris daugelį metų buvo nuodų ir vaistų profesorius. O paskui gavo trokštamą vietą - apsigynimą nuo juodosios magijos dėstymą jaunosioms kartoms, - trumpam nutilęs jis pažvelgė per klasę ir toliau pasakojo. - Šių kerų paskirtis yra pakabinti priešininką aukštyn kojoms. 0 Wingardium leviosa paskirtis - kelti daiktus į orą. Dėl to taip ir skiriasi, - kiek uždusęs jis baigė kalbėt. - Dabar prašyčiau susiskirstyti poromis.

[zaibas2000]

Urtė be garso nuleido knygą žemėn ir tyliai nužvelgė profesorių. Na jis neatrodo iš tų kurie juokauja, bet ar jis tikisi jog kas norės dirbti su manimi??? Tada ji beveik nejudindama galvos apžvelgė klasę ir užkliuvo akimis už mielos mergaitės ęsančios ne per toliausiai jos.
-Sveika, atrodo tavo vardas Melisa? aš supratu jai nenorėsi ir atsisakysi... ir panašiai, bet gal, gal norėtum dirbti kartu?- paskutini sakinį ji išbėrė taip greitai jog pati vargiai ką besuprato. paskui ji nusprendė jog reiktu ką pridurti.- Ta prasme jai nenori sakyk, bet aš galiu tave daug ko išmokyti ir tau nereikėtu daug dirbti ir panašiai.
Ji susijaudinusi žvelgė į mergaitę kuri nieko nesakė. Švilpė nusiminė. Turbūt jai nepatikau. Kaip visada. Juk dar nebuvo tokio kuris sutiktu dirbti su manimi...