0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
-Turbūt kažkas turi gerą humoro jausmą,-nusijuokė žvelgdama į žaliai-melsvų akių savininką. Šiam švelniai perbraukus delnu per merginos skruostą, septyniolikmetės lūpų kampučiai kilstelėjo į viršų priversdami suspindėti žavią šypseną.
-Dėl kokios priežasties?-safyrinėse, lyg brangakmeniai akyse ėmė žaisti susidomėjimo kibirkštėlės,-beje, o kada tu supratai, ką man jauti?-smalsiai nužvelgė rudų plaukų savininką.
Elijah'ui apsimestinai rimtai mąstant, kuri mergina labiausiai tiktų suerzinti priešais jį stovinčiai vilkolakei, Luna kantriai laukė atsakymo. Netrukus nuskambėję žodžiai privertė plačiai nusišypsoti, o po jų sekę vaikino veiksmai tik dar labiau nudžiugino varnę.
Apsivijusi grynakrauo kaklą mėlynakė meiliai atsakė į bučinį kelioms akimirkoms pamiršdama juos supantį namą ir visas nemalonias temas, kuriomis jaunuoliai paskutines kelias minutes diskutavo.
Žaliai-melsvų akių savininkui atsitraukus ir vėl ėmus ginčytis, Luna giliai įkvėpė. Elijah'au, nustok spyriotis ir leisk padėti...
-Nustok man nurodinėt. Tai, ką aš darysiu, sprendžiu pati,-sušnypštė. Atmintyje iškilo pokalbis su jaunuoju profesoriumi. Neapykanta, kad Igoris priimė sprendimą nepasitaręs su vilkolake, vis dar tebeliepsnojo merginos viduje.
-O ką tu darytum, jei viskas apvirstų aukšyn kojom? Gyventum toliau?-tylus, vos girdimas balsas atsimušė į apleisto namo sienas. Elijah'aus akyse spindintis liūdesys privertė nulliūsti ir pačią tamsiaplaukę.
-Kalbi, tarsi eitum į karą,-prunkštelėjo mėlynakė, tačiau vos po akimirkos balsas ir vėl tapo rimtas,-neketinu tavęs palikti ir patariu, kuo greičiau su tuo susitaikyti. Neleisiu tau vienam kovoti su savo priešais,-kilstelėjusi ranką Luna švelniai perbraukė pirštais per vaikino skruostą.
-Tuomet nusiteik kitą kartą susitikti kovos ringe,-nežymiai šyptelėjo. Mintis, jog vampyras nenori leisti padėti, kai šiam gręsia milžiniškas pavojus, vis dar nedavė ramybės.
-Džiugu girdėti,-tarstelėjo stovėdama nugara į rudaplaukį.
Paveiksle esančio žmogaus kūne atsivėrė daugybę durtinių žaizdų. Supjaustyti vidaus organai kruajavo iš vidaus. Kelias akimirkas, kai merdintis žmogus pasisuko šonu gulėdamas ant žemės, galėjai akies krašteliu išvysti atsivėrusį skrandžio turinį.
Kryptelėjusi galvą Luna žvilgtelėjo į šalia esantį paveikslą. Jame klūpančios moters kaulai buvo laužomi lėtai ir skausmingai. Iškreipyti dešinės rankos pirštai keistai virpėjo, o visas kūnas trūkčiojo iš skausmo. Atrodė, jog moters klyksmas veržiasi iš paveikslo vidaus prašydamas padėti. Ir mergina būtų nė nedelsdama puolusi prie moters ir padėjusi šiai ištrūkti iš nepakeliamų kančių, tačiau liko stovėti, kaip stovėjusi. Net norėdama nebūtų galėjusi padėti. Visa tai vyko prieš daugybę metų. Visi paveiksluose pavaizduoti žmonės jau seniai mirę, tik šių sielos nenorėdamos ištrūkti, apsigyeno paveiksluose.
Griaužiama jausmo, jog negali padėti ir sugrąžinti laiko atgal, septyniolikmetė nužvelgė visus paveikslus spėliodama, kokie vaizdai, o galbūt portretai turėjo būti pavaizduoti apleisto namo paveisklų rėmuose. 
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
- Turbūt, - kilstelėjo lupų kampučius žvelgdamas tiesiai į merginą.
- Dėl tos priežasties, jog nenorėjom griauti mūsų draugystės, kuri abiems buvo brangi, nes visgi santykiai dažnai būna komplikuoti, juk pati žinai, - šyptelėjo vaikinukas ir išgirdęs klausimą, nutęsė, - na mes susipažinom gana senai, tada jau man tu patikai, tačiau nenorėjau tau pripažinti, kai prieš pora metų, tiesiog jau nebenorėjau bendrauti su kitomis panelėmis, tada ir supratau, kad visą savo laisvą laiką būnu su tavimi, - plačiai nusišypsojo Dawson' as smalsiai nužvelgdamas merginą.
Regis vaikino žodžiai ir veiksmai leido merginai šypsotis ir truputį užsimiršti, kokia aplinka juos supa, nors nebuvo jauku ar miela, tačiau, kai šie antgamtikai kartu, gali ir pačią baisiausią vietą paversti romantiška.
- Ne Luna, mano bėdos ir aš sprendžiu, ką į jas velti ir ko ne, tad tu tikrai ten nesipainiosi.. - sugriežtinęs balso toną lyg žirnius žodžius išbėrė Elijah.
Ištarti merginos žodžiai privertė Elijah' u kelioms akimirkomis nutilti, jis bandė įsivaizduoti, ką darytu, jai jo mylimiausia vilkiūkštė patektu į tokią bėdą, aišku, jis užmuštu visus, kurie jai pakenktu..
Po ilgo laiko tylos, Chris' as nusprendė prabilti.
- Jei viskas apvirstu aukštyn kojom, neleisčiau tau vienai kovoti, tas tiesa ir turbūt, kad negalėčiau gyventi toliau, tačiau tektu su tuo susitaikyti.. - gana liūdnai išlemeno vampyras ir paėmė Lunos ranką tvirtai suspaudė ją savo delne. - Bet jai jau nori man padėti tai tau teks, manęs klausyti, supratai? - Spindinčiomis akimis pažvelgė į Luną.
- Tiesa sakant tai ir bus karas, jo nebūtų jai motina nebūtų grįžusi, tačiau čia taip pat ir išbandymas man, kurį turėsiu ištverti, - šyptelėjo vaikinukas ir linktelėjo galva sutikdamas, kad Luna jam padėtu, be to ginčo vistiek nebūtų laimėjęs, kažkada būtų reikėję nusileisti.
- Kitą kartą mes ten susitiksim, - mirktelėjo akimi ir labai silpnai kumštelėjo merginai į petį.
- Aha.. - nutęsė rudų plaukų savininkas krūtinėje jausdamas didžiulį nerimą, ar tai dėl paveikslų, kurių vaizdai net ir jaunąjį vampyrą privertė "išsižioti" ar tai, kad nežino kada ir iš kur puls tas pakvaišęs senis.
- Luna.. - Gana ramiu balso tonu burbtelėjo Grifas ir tyliais žingsniais žengė arčiau vilkiūkštės, atsistojęs jai už nugaros, jis nužvelgė paveikslą, kuriame buvo matyti kraupūs vaizdai. - Kraupu.. - labai tyliai šnypštelėjo Dawson' as ir žengęs dar vieną žingsnį viena ranka apglėbė merginą, ją priglausdamas arčiau savęs, kol šios nugara ėmė remtis į vaikino krūtinę.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
Vaikino žodžiams nuskambėjus erdviame namo kambaryje, Luna tik linktelėjo. Prieš kelis metus atsiradusi ir kelis metus trukusi draugystė buvo svarbi tiek jaunajai tamsiaplaukei, tiek žaliai-melsvų akių savininkui. Tiesa, netrukus draugystė peraugo į kai ką daugiau, sujungdama jaunuolius stipresniu ryšiu.
-Ar man derėtų užjausti merginas, kurias palikai dėl manęs?-kiek pašaipus, tačiau tylus juokas atsimuša į apleisto namo sienas.
-Jei pamiršai, aš nesu tavo gaujos narė, tad nurodinėti, ką man daryti - negali,-atsakas į kiek griežtesnį Elijah'aus balsą. Taip, merginos švelnesnė ir mielesnė pusė, regis, liko už durų. Šios griežtas balsas aiškiai parodė, jog mėlynakė nė neketina nusileisti jaunajam vampyrui. Tik ne tuomet, kai šiam gręsia pavojus.
Stojusi tyla privertė kiek sutrikti. Regis, ištarti žodžiai privertė susimąstyti grynakraujį. Visuomet veikianti taktika.
-Tuomet leisk tau padėti...-švelnūs, tačiau pakankamai įsakmūs žodžiai ir vėl nuskambėjo kambario paviršiumi,-dėl šito pagalvosiu,-kiek linksmiau kilstelėjo lūpų kampučius žvilgtelėdama į Elijah'aus ranką, laikančią jos.
-Tačiau visa tai ištversi ne vienas,-šyptelėjo spustelėdama rudaplaukio ranką. Gavus pritarimą iš jaunojo vampyro, kiūčių kelyje, regis, nebeliko.
-Tikiuosi...-rimčiau tarstelėjo nužvelgdama juos supančią aplinką ir ant sienų kabančius paveikslus. Kovos ringas atrodė, kur kas mielesnė vieta nei ši. Tiesa, dabar mergina būtų mielai sutikusi eiti bet kur, kad tik nereiktų likti apleisto namo viduje. Tačiau liko stovėti šalia žaliai-melsvų akių savininko. Regis, kojos atsisakė paklusti. Šiluma, atsklidusi iš už nugaros, privertė atitraukti safyrines akis nuo paveikslų. Leisdama grifui ją prisitraukti prie savęs, Luna žvilgtelėjo į grindis. Tik tam, jog nebetektų stebėti kenčiančių žmonių. Žmonių, kurie jau seniai mirę.
Nuo Elijah'aus kūno sklindanti šiluma leido bent trumpam pamiršti, agonijos kankinamus paveikslų įkalintuosius.
Kryptelėjusi galą tamsiaplaukė žvilgtelėjo į žaliai-melsvas akis. Noras, dingti iš čia, kuo greičiau, tapo dar didesnis.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
Nuskambėjus Lunos klausimui, vaikinukas tik kilstelėjo lupų kampučius ir vėl pažvelgė į besijuokiančią merginą.
- Na manau derėtu, nes iš jų tikrai kažkuri norėtu būti tavo vietoje, - plačiai nusišypsojo vaikinukas, tačiau nei kiek nesigailėjo, kad pasirinko tą, kuria jis labiausiai žavėjosi.
- Gal gaujos narė ir nesi, - dustelėjo vaikinukas, - bet esi mano mergina, tad truputį nurodinėti galiu, tačiau ar verta stačia galva nerti į pavojus dėl nemirtingojo vaikino, nežinau, - gūžtelėjo pečiais ir nukreipė žvilgsnį į lauką, kurį buvo galima matyti pro išlaužtas duris, tačiau ir ten buvo šalta ir niūru.
- Leidau, bet tik su mano žinia, kitaip susipyksim, - vėl atsisukęs į vilkę gana griežtai nutęsė Dawson' as.
- Aš ir nesijaučiau vienas, - kilstelėjo lupų kamputį ir pajautė, kaip Luna spusteli jo ranką savo šiltame delne, tas jį privertė dar plačiau šyptelėti.
- Tikėkis... - burbtelėjo Chris' as ir vėl dėmesys buvo sutelktas į aplinką, kurioje buvo gausu paveikslų, kurie buvo siaubingi, juose vaizduojami įvykiai nepriminė komedijos ar kažkokios fantastikos, kas jau vaikino nebenustebintu, tačiau tai buvo siaubas..
Lunai atsidūrus vaikino glėbyje, šiam pasidarė daug jaukiau, nors jis nebijojo, tačiau buvo šiek tiek gaila žmonių, tačiau tirštas raudonas skystis, matomas rėmuose, vyliojo vampyrą, nors tai visiškai nekeista. Vampyras - tam ir sutvertas, tiksliau antgamtinė būtybė, kuri be kraujo neišgyventu.. O tos traukos turbūt niekas, niekada nepakeis.
Susidūrus jaunuolių žvilgsniams, Elijah suprato, kad vienintelė ir geriausia išeitis būtų iš čia dingti, tačiau nebuvo tikras, kad to dabar nori, tačiau paleidęs vilkiūkštę iš glėbio ir tvirtai paėmęs jei už rankos žvilgtelėjo į ją.
- Manau mums jau laikas eiti, man šiandien vaizdų užtenka, norisi atsipalaiduoti ir jau užkasti, tai gal eime? - Gūžtelėjo pečiai ir paliko tą kraupų namą sau už nugaros.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
-Na, joms teks susirasti kitą vaikiną, nes priešais mane esantis gražuolis - užimtas,-atsakydama į plačią vaikino šypsena, vilkolakė taip pat kilstelėjo lūpų kampučius.
Per prabėgusius dvejus metus Luna nė pati nepajuto, kaip spėjo prisirišti prie šalia stovinčio grynakraujo. Leisti laiką su jaunuoju vampyru tapo taip pat įprasta, kaip kvėpuoti. Pamažu mintis apie vyresnyjį brolį išstūmė žaliai-melsvų akių savininkas. Nors ilgesys niekur nedingo ir nuolat primindavo, jog Kailo nebėra, tačiau šį iškęsti tapo, kur kas lengviau. Nė pats nesuprasdamas grifas užgydė seniai atsiradusią žaizdą tamsiaplaukės viduje.
-Verta,-nežymiai kilstelėjo vieną lūpų kamputį nusekdama vaikino žvilgsnį.
Griežtas grifo balsas aiškiai perspėjo, jog verčiau nebandyti ginčytis. Ir nors įprastai tai tamsiaplaukę priversdavo suirzti, tačiau šįkart tik tyliai linktelėjo. Veltis į barnius, o vėliau aiškintis santykius nebuvo jokio noro.
Elijah'aus rankoms atsilaisvinus ir paleidus varnę iš glėbio, žavioji anglė kilstelėjo galvą. Žaliai-melsvos akys susidūrė su safyrinėmis, o netrukus šiltą delną tvirtai sugniaužė kiek stipresnis. Šyptelėjusi Luna pravėrė rausvas lūpas ketindama prašyti eiti iš čia, tačiau nespėjus to padaryti, apleistame name nuaidėjo rudaplaukio balsas. Tyliai nusijuokusi septyniolikmetė linktelėjo.
-Eičiau, net jei pakviestum į patį pragarą,-plačiai nusišypsojo ir nė neatsisukdama į už nugaros likusį apleistą, siaubą keliantį namą, nužingsniavo paskui jaunąjį vampyrą.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Artemidė Laventi

  • V kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #35 Prieš 4 metus »
It iš dangaus nukritusi Artemidė, kiek suklapsėjo blasktienomis. Žybsiančių lempučių gadinama prietema erzino merginos regą. Mergina atleido pirštus nuo jaunuolio dilbio ir lengvu rankos mostu perbraukė per pastorojo nugarą, atsargiai paimdama svetimą burtų lazdelę ir įsikišdama ją į suknelės rankovę. Nepratęs teleportuotis magas turėjo kiek prarasti koordinaciją ir nepastebėti palyginus menkos skirtingaspalvių akių savininkės vagystės.
- Prisėskit, - pasiūlė graikė - vokietė ir netrukus kambario kampe buvusi kėdė priskriejo prie juodaplaukio. Apėjusi jaunuolį iš nugaros, plėšrūnė uždėjo delnus šiajam ant pečių ir spūstelėjo žemyn, jog šis nespėtų atsisakyti patogumų. Vis dėlto, tai buvo lyg ir senamadiškas įprotis - kalbėtis su auka, šiai sėdint. Artemidės lūpose šmėstelėjo kraupesnis šypsnis.
- Žinote, žmogaus mintys yra pats pavojingiausias dalykas pasaulyje, - išsitraukė iš už prie šlaunies pritvirtinto odinio dirželio durklą ir ėmė žaisti su juo rankose. Ilga, smargadinio aksomo suknė sudarė nusivylusios, savo vyrą apleistam rūsy kankinančios namų šeimininkės įvaizdį. Baltos sruogos kiek krito ant merginos akių, - baisu net įsivaizduoti kokių dalykų gali pridaryti toks menkas padaras, visiškai mintimis kontroliuojamas kito asmens.
Sidabrinė durklo geležtė lėtai ėmė slysti vyro skruostu, po savęs palikdama tamsaus kraujo šleifą. Merginos pastelinės spalvos akys pradėjo juosti ir trauktis į kraupias leliukes. Artemidė palinko arčiau tamsiaplaukio. Kiekvienas jos raumens lopinėlis trūkčiojo, tarsi ruošdamasi išsinerti iš šio, žvėrį kaustančio kūno, ir būtybė vos tvardėsi nesuleidusi dantų į jaunuolio odą. Kraujo kvapas plėšte plėšė šnerves ir smelkėsi į aptemstančią sąmonę. Laventi ūmiai papurtė galvą. Dar ne dabar.
-  Mintys, Nojau. - kimiau prabilo tatuiruotoji, - Man reikia visų tavo prisiminimų apie -, - Artemidė net nespėjo pabaigti sakinio, kai staiga sugirgždėjusios patalpos durys išlaužtos praskriejo tiesiai merginai virš galvos. Į kambarį įlėkę du vilkai su vyru priešaky iškart puolė baltaplaukę. Artemidė nespėjo sureaguoti, kai padarų nasrai atsidūrė ties jos kaklu. Tamsaus kraujo čiurkšlė staiga pasileido tekėti cementiniu grindiniu. Antgamtikė ėmė raitytis ir muistytis klykdama. Įniršis srūvo plėšrūnės gyslomis, tačiau aptemusi sąmonė neleido transformuotis. Paskutinis regėtas vaizdinys - aštuogalvės jūrų pabaisos tatuiruotė ant stambaus vyriškio smilkinio - netrukus ištirpo ore. Artemidė galiausiai prarado sąmonę.
Once upon a time, an angel and a devil pressed their hands to their hearts and started the apocalypse

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #36 Prieš 3 metus »
Šaltis, drėgmė, nuolat iš juodo dangaus kapsantys lietaus lašai erzino Dawson' ų šeimos atstovą. Akimirką pasirodė, kad kartojasi ta nelemtinga diena Londono parke, kuri užėmė didelią dalį Chris' o minčių pastarosiomis dienomis. Elijah neturėjo noro dirbti, neturėjo noro mokyti savo vampyro būrio. Ta diena tarsi pasisavino dalį vampyro sielos ir širdies. Jis jautėsi kaltas ir buvo pasiruošęs prisiimti atsakomybę už savo žodžius, tačiau norėjo, kad ir Luna gailėtųsi ir suprastų savo klaidą.
Elijah į Aukštutinį Fleglį atvyko su reikalais. Tėvas siuntė jį susitikti su burtininku, kuris galėtų padėti vampyrams, tačiau tai nebuvo taip lengva. Rudaplaukiui prireikė daug kantrybės, ištvermės ir laiko, kol įtikino Gerard' ą padėti, tačiau nebuvo laimingas. Nors sandėris sudarytas, jis nesiruošė grįšti namo. Žingsniavo purvinomis (nuo lietaus patvinkusiomis) gatvėmis vis paspirdamas po kojomis pasimaišiusias šiukšles. Kiekvienas neatsargus tekštelėjimas į balą, reiškė šlapius batus ir šusnį keiksmažodžių.
Elijah buvo apsirengęs juodu džemperiu, juodais džinsais ir užsimetęs ant pečių juodą švarkelį, tad gatvėje jį pamatę individai, rodosi, paspartindavo žingsnius, tačiau prakąsti kieno nors krauju pritvinksios arterijos jis neplanavo. Nenorėjo, kad dėl jo blogos nuotaikos kentėtų niekuo dėti pašalaičiai.
Rudaplaukio dėmesį patraukė namas. Nepaprastas namas, o tas, kuriame su Luna jis leido laiką prieš kelis metus. Tai turbūt ne pati pikantiškiusia vieta pasimatymams, tačiau jiems čia buvo smagu.
Vedamas prisiminimų ir noro pabėgti nuo didelių lietaus lašų nuolat kapsančių ant drabužių, jis nusukė link apleistos vietovės, kur žemė atrodė lyg užnuodyta. Nė gyvos dvasios čia nepamatysi, nebent kokį kiškį paklydėlį ar benamį šunį, kuris neturi kur prisiglausti.
Chris' as atsargiai nuplėšė nuo durų lentas, kuriomis jos buvo užkaltos dėl to, kad koks paklydėlis čia nelandžiotų, tačiau šiam į viską buvo nusispjauti. Įžengęs į vidų jis vietoje kelis sykius patrepsėjo, kad nusipurtyti tą šlapią skystį, tačiau toli gražu tai neįmanoma. Gal purvas, kuris buvo prilipęs prie batų ir nusikratė, tačiau viršutiniai drabužiai lyg skalbiniai nespėti išdžiovinti.
Šiurpūs paveikslai, dulkės, kurios patekdavo į bronchus vertė vaikiną atsikosėti, tačiau greit apsiprato. Užlipęs į antrą aukštą (ten buvo kiek tvarkingiau), ieškojo kur galėtų prisėsti, tačiau visi baldai buvo nusėti dulkėmis ir pelėsiu, tad teko su burtų lazdele juos šiek tiek apkėrėti, kad Elijah galėtų prisėsti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elijah Chris Dawson »
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #37 Prieš 3 metus »
   Po paskutinio susitikimo su Elijah prabėgo dvi lėtos ir keistai kankinančios savaitės. Pirmas naktis užmigti sekėsi sunkiai. Ištisas valandas prasivartydavo galvoje girdėdama parke ištartus žodžius. Nugrimzti į tamsą pavykdavo tik paryčiais.
   Nemaloniai tebedaigė kūną mažomis, aštriomis adatelėmis. Laimei, su kiekviena diena šitai vis mažiau kankino tamsiaplaukę. Galiausiai prisivertė nebegalvoti apie tai, o kokiai nors minčiai ar prisiminimui užklydus, tuoj pat nustumdavo šalin. Jie pasuko skirtingais keliais. Grynakraujis aiškiai pasakė, ką renkasi, o ji tam neprieštaravo. Suprato. Taip pat būtų pasielgusi ir pati, vilkams netekti gaujos - didžiausia baimė, ypač, jei esi alfa, todėl neteisė. Visgi, laisva šalis ar ne?
   Marlenai sugrįžus į Hogvartsą mokytis ir, kaip spėjo, toliau laužyti švilpiams nosis, o pilnačiai nė nesiruošiant pasirodyti dar kelias artimiausias savaites, dienas leido keliaudama. Ne, aplink pasaulį nekeliavo. Naršė Anglijos kampelius ir reikėtų paminėti, kad atrado visai įdomių dalykų, iki tol nelankytų vietų ir...
   Safyrinių akių žvilgsnis užkliuvo už apleisto namo. Prieš kelerius metus čia buvo su vampyru, o tiksliau su dviem. Ethan'as tą kartą ir vėl nemaloniai juos nustebino.
   Visiškai pamiršusi, jog turėtų keliauti namų link, ėmė žingsniuoti artyn keistai lankytinos vietos. Išlaužtos lentos, kuriomis buvo užkaltos durys, regis, visai neseniai nulaužtos, o prie įėjimo likęs batų purvas - šviežias. Vedama smalsumo įžengė į vidų, tuoj pat panaudojo burtus. Drabužiai akimirksniu liko sausi, kaip ir ilgi, tamsūs plaukai.
   Apsidairė. Paspyrė po kojomis gulinčias lentas. Namas, regis, buvo dar prastesnės būklės nei kadaise.
   Laikas bėga...
   Tyliai atsiduso. Pro tinkamai neužkaltus, atvirus langus ėmė košti vėjas. Negailestingai brovėsi pro bet kokį plyšį. Žybtelėjo taip stipriai, jog namas dingo, teliko balta šviesa. Po šito teko kelis kartus sumirksėti, kol regėjimas normalizavosi. Tebesidaužantis vėjas gero nežadėjo. Kūnu perbėgo šiurpuliukai. Pačiu laiku nusprendė apžiūrėti namą, antraip stovėtų vidury galingos audros.
   Niekur neskubėdama, tvirčiau įsisiautusi į švarkelį ėmė lipti laiptais. Akimirksniu to pasigailėjo. Sutriušę laiptai ir neapdairumas kainavo trakštelėjimą. Aiktelėjo pajutusi, kaip į įlūžusią vietą nuslysta koja. Nulūžusios lentos negailestingai nudraskė kojos odą. Ore pasklido metalo kvapas. Kraujas tekėjo upeliais liedamasis per visus įdrėskimus.
   -Po velnių...-sumurmėjo žinodama, kad name turbūt yra ne viena.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #38 Prieš 3 metus »
Vienatvė. Nuolat kankinančios mintys jaunuoliui nedavė ramybės. Elijah diena iš dienos, tas kelias savaites galvojo apie ją - Luną. Net, kai atrodė, kad jau gali gyventi laisviau, negalvoti, ji vėl šaižaravo jo galvoje. Prisiminimai apie praleistą laiką kartu be pykčių ir kivirčų buvo tokie "saldūs".
Sunėręs rankas už galvos, atsirėmęs į sofos atramą jis spoksojo pro užkaltus langus. Nuolatinis mirkčiojimas baltos šviesos ėmė kiek kenkti regėjimui. Kelis kartus teko pasitrinti akis. O ir šilta nebuvo, lauke siaučiantis gūsingas vėjas pro įvairius plyšius ir name judindavo daiktus, ar numesdavo nuo sienos paveikslus. Skersvėjis buvo nemažas.
Krebždesys. garsas sklindantis iš apačios signalizavo tik viena, Chris' as čia ne vienas. Kažkoks prašalaitis irgi atėjo pasislėpti nuo galingos audros. O galbūt kažkas ieško grobuonio. Juk dabar tokie neramūs laikai gaubia pasaulį.
Elijah apleido savo "poilsievietę" norėdamas išsiaiškinti, kas per padaras įžengė į šį "rojaus" kampelį, tačiau ilgai spėlioti neteks. Tas kažkas lipa laiptais. Ir tuoj atžingsniuos į rudaplaukio teritoriją.
Dawson' as laukė, pakankamai tyliai, gal tik kartą užkliūvo už kažkokios dėžutės pasipainiojusios po kojomis, tačiau "paklydėliui" nepasisekė kur kas labiau ir jis kažkur nugrimzdėjo. Pastate akimirksniu pasklido aštrus, uoslę kutenantis metalo kvapas. Vampyrui teko kelias akimirkas ramiai pastovėti, nuvyti šalin kvailas mintis ir suvaldyti troškulį, juk kažkur netoliese kraujuojantis žmogus. Ir galbūt jam reikia pagalbos. O jai prabilus rudaplaukis iškart suprato.
Luna.
Grynakraujis nebedvejodamas nubėgo į apačią. Ten buvo ji. O iš jos kojos tekėjo kraujas, rodos, nė nemanydamas sustoti.
- Palauk. Padėsiu. - Pribėgęs arčiau savo vilkiūkštės, griebė ją už rankos. Ir atidžiai apžiūrėjo koją, kuri buvo įstrigusi tarp lentų. Reikia ją ištraukti. Elijah kiek sudvejojo, tačiau nieko nelaukęs, kumščiu trinktelėjo į šalia esančias supuvusias lentas, kad tarukiant koją, jos dar labiau nesužeisti. Prasivėrus kur kas didesnei skylei, jis atsargiai ją ištraukė. Koja atrodė klaikiai. Žaidzos buvo labai gilios, vietomis matėsi pats kaulas.
- Užveršiu. - Iš kišenės išsitraukęs juodą skarelę su baltais raštais stipriai užrišė kraujuojančias vietas. - Dabar ne taip kraujuos. - Truputį nusiraminęs tarstelėjo Dawson' as. - Užnešiu tave į viršų, ten galėsi patogiau atsigulti. - Pabaigęs sakinį jis švelnai, stengdamasis jos neužgauti, paėmė ją savo tvirtomis rankomis, akimirką sustojo, įsisteiblijęs jai į akis, tačiau atsitokėjęs, užlipo į viršų ir pasodino Luną ant sofos, kurią neseniai burtų pagalba pavertė viena iš patrauklesnių vietų šiame name. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elijah Chris Dawson »
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #39 Prieš 3 metus »
   Spėjimą, kad čia ji ne viena, patvirtino tylus, keistas garsas. Žinoma, galimybės, kad tai buvo vėjas, taip pat negalima atmesti. Audra įsismarkavo. Galingas vėjas net į namo vidų atnešė lietaus. Supuvusios, senos lentos, esančios po pat langais, permirko kiaurai. Vargu, kad šis namas atlaikys tokią liūtį ir besidaužantį vėją.
   Galvą nuleido neiškart. Nuojauta kuždėjo, kad pažvelgus į žaizdą, šansai apsiginti gerokai sumažės. Skausmas, pasklidęs visu kūnu išdavė atsivėrusių įdrėskimų gylį. Perštėjo per stipriai, kad galėtų tai ignoruoti.
   Stipriai sukando dantis pažvelgdama į sužeistą vietą. Kraujas taip stipriai bėgo, jog sunkiai pavyko įvertinti tikrąją žaizdą. Kiek pasilenkė ketindama ištrūkti iš spąstų, kai klausą pasiekė žingsniai. Staigiai pakėlė galvą. Safyrinės akys įsmigo į melsvai žalias.
   Elijah'au...
   Širdis kelis kartus smarkiau suplakė. Kad ir ką ji bandė apgauti, nepavyko. Nesugebėjo užmiršti vampyro.
   -Elijah'au, ne, pal...-nespėjo pabaigti sakinio. Namą sudrebino dar vienas lūžtančių lentų garsas. Skylė akimirksniu praplatėjo, dabar laisvai galėjo įkišti į šią abi kojas.
   -A...-eilinį kartą užsičiaupė vidury sakinio, tik šįkart net deramai praverti lūpų nespėjo. Vaikinas reagavo greičiau. Turbūt tamsiaplaukė vis dar buvo apstulbinta jo buvimo čia ir laimės, kad ją gelbėjo Elijah'us, vietoj įnirtingos kovos.
   Atidžiai stebėjo, kaip Dawson'as be didelio vargo suveržia kiek aukščiau žaizdos, o tuomet įvertinęs žaizdą konstatuoja faktą. Kūnu perbėgo keistas šiurpas. Nemalonus ir bauginantis. Už lango siautėjo audra, o ji sugebėjo taip stipriai susižeisti. Namai per toli, kad galėtų į juos sugrįžti. Keliauti nešykle... Vargiai būtų iškentusi tokią kelionę.
   -Galiu paeiti ir...-dar vienas kartas.
   Tu juokauji? Ar iš tiesų nesiklausai, ką tau sakau?
   Suirzo atsidūrusi vaikino glėbyje. Matė ir suprato, kokia gili žaizda. Per gili ir pernelyg rimta, kad sugebėtų paeiti, tik išdidumas neleido to pripažinti. Tik visas išdidumas, skausmas ir audra pasimiršo akimirkai, trumpai, beveik nepastebimai, susitikus dviem porom akių. Pravėrė rausvas lūpas ketindama prisiversti, ką nors pasakyti, tačiau nesuspėjo. Nusukęs žvilgsnį Elijah'us užnešė ją į viršų, tad teliko tik permesti ranką per petį, jog būtų patogiau ir laukti minkštos vietos įsitaisyti.
   -Ačiū,-pagaliau gavo normaliai pasakyti, nors ir vieną žodį, nuskambėjusį pernelyg oficialiai, tarsi jie būtų ką tik susipažinę.
   Kelis kartus sukosėjo numanydama, kad vaikinas tokį balso toną pastebėjo.
   -Manau, išgyvensiu,-nukreipė žvilgsnį į žaizdą. Bendrauti su grynakrauju po išsiskyrimo tapo neįtikėtinai sunku.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #40 Prieš 3 metus »
Pamatęs Luną ten vieną jis labai išsigando. Jo širdis tą akimirką galėjo iššokti iš krutinės, tačiau emocijoms neleidus paimti viršaus Dawson' as susitvarkė. Jis suteikė pirmąją pagalbą. Bijojo. Labai bijojo. Ir pyko, tačiau meilės jausmas kažkur giliai krūtinėje buvo daug stipresnis už tą kvailą susierzinimą.
Elijah neleido Lunai praverti lupų, žinojo, kad jos principai neleis jam padėti. Ji būtų jį atstumusi ir tuo net nesuabejojusi, tačiau rudaplaukis negalėtų jos palikti vienos net jei vilkė to labai reikalautų.
Dawson' as ne kvailys, jis jautė, kad ši nepatenkinta. Gal net kiek įsižeidė, tačiau žvilgsniams susitikus viskas tapo akivaizdu. Ji myli, jos spindinčios akys tai išdavė, nors ji pati tai neigė.
Akys išdavikės. Gal net kiek nematomai kilstelėjo lupų kampučius.
- Nėra už ką. - Stengėsi jos oficialumą praleisti pro ausis. Jei ji taip nori elgtis, jos valia, kuriai prieštarauti neturi vampyras teisės.
- Gal ir išgyvensi, tačiau privalau apžiūrėti. - Priklaupė ant žemės, jos koją užsikeldamas ant savojo kelio, nuėmė skarelę, kuri jau pakankamai buvo prisisunkusi krauju. - Žaizda gyli ir kraujuoja. - Atsiduso Chris' as, jo balse aiškiai buvo girdimas jaudulys ir nerimas. - Tad turiu tau blogą žinią, teks mane kęsti čia dar ilgai. Neišeisiu, net neprašyk. - Vėl tvirtai suveržė gylius nubrozdinimus. - Palauksim kol apstos bėgti kraujas, jei ne. Teks ištverti dar vieną nemalonę procedūrą. - Pakildamas nuo žemės tarstelėjo Chris' as. Jei tas skystis nenustos sunkęsis, Chris' as bandys susiūti žaizdą, nes naudotis burtais, dabar būtų labai pavojinga.
- Klausyk. - Nusirėngė juodą paltą. - Aš atsiprašau. Nerandu sau vietos. Aš kaltas. Prisiėmu atsakomybę. - Apklojo Luną savuoju drabužiu, nes jei ją "pagautų" skersvejis gali kilti komplikacijų.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
   Kiek suirzo, tik keistas laimės jausmas, apėmęs kūną, neleido išlikti prastos nuotaikos. Lūpų kampučiai, kaip ir Dawson'o, pakilo į viršų, nedaug, bet akivaizdžiai demonstravo pasikeitusią nuotaiką. Kodėl taip paprastai ėmė ir nusišypsojo po visko, kas tarp jų nutiko, nesuprato. Lūpos savavališkai išsilenkė į šypsnį.
   Prisimerkė įsistebeilėdama į vaikiną. Šis, arba negirdėjo oficialaus tono, buvo pernelyg susikoncentravęs į žaizdą, arba nekreipė dėmesio.
   -Elijah'au, tu ne hileris,-papurtė galvą mėgindama neleisti užsikelti kojos, tik šią pajudinti sekėsi itin sunkiai. Skausmas ir vėl smogė taip stipriai, kad dantys automatiškai susikabino. Suinkštė užsimerkdama ir atlošdama galvą. Neabejojo, kad jei priešais klūpėtų, koks nors nepažįstamasis, už šitai būtų likęs be dantų. Dėl vampyro susitvardė. Sugniaužė kumščius, nagai susmigo į odą, pasirodė kraujo srovelės, tik kur kas mažesnės nei tos, kurios sruvo iš didesnių žaizdų. Giliai įkvėpė susitvardydama.
   -Nė neketinu, žinau, kad neišeisi, kaip ir tai, jog iš čia neišeisiu ir aš,-mostelėjo ranka į žaizdą. Būtų neprieštaravusi, jei Elijah'us šyptelėjęs būtų ištraukęs nuskausminamuosius.
   -Velniškai skauda...-sumurmėjo parodydama nusivylimą, lėtai sumirksėdama.
   -Palauksim, kol nustos bėgti kraujas?-nustebusi žioptelėjo,-nori, kad nukraujuočiau? Pasinaudojusi burtais susitvarstysiu žaizdą pati,-dėbtelėjo į vaikiną. Hilerės įgūdžių neturėjo net ir po visų sužeidimų, tačiau numirti čia neketino.
   -Ferula,-mostelėjo lazdele. Sudraskyta koja akimirksniu buvo sutvarstyta.
   Kryptelėjo galvą stebėdama vampyrą. Juodas paltas netrukus maloniai apgaubė pečius, dėkingai šyptelėjo.
  -Ačiū,-atsilošė į sofos atlošą,-prisiėmi atsakomybę? Už ką?-užsimerkė paskandidama save tamsoje. Netekusi nemažai kraujo jautėsi nusilpusi. Akys lipte lipo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
Elijah buvo labai nusiminęs, kad per tą kivirčią, kuris įvyko Londone, dabar negali apkabinti savo ir tik savo vilkiūkštės. Žinojo, kad jei pabandys, ji atstums rudaplaukį. Juk buvo už ką. Tame parke savo "prakalboje" jis pabrėžė, kad ne tik ji jam svarbi.
- O tu žinai, ką daro hileriai? - Kilstelėjo akis ir kiek šyptelėjo. Juk kiek jis žinojo, hileriai dažniausiai atlieka operacijas rankomis ir tik pilvo ertmėje. Jie tarsi žmonių mėsinėtojai. Kaži ar kas nors likdavo gyvas. Bent tiek apie hilerius jis buvo girdėjęs. Galbūt klydo.
- Puikiai mane pažįsti.. - O gal ir pažinojai..
Nuskausminamųjų vampyras niekada su savimi nesinėšioji, tad nežinojo kaip padėti juodaplaukei ištverti tą prakeiktą skausmą, kuris turėjo būti labai stiprus.
- Na, jei tu nežinai, tai kraujas kreša, kas reiškiasi, kad jis nustoja bėgias, be to tu taip greit nenukraujuosi, žaizda.. - Atsidūso Chris' as, jis suprato, kad jo žodžiai čia yra bereikšmiai, tad nutylo ir nieko nebesakė. Beviltiška. Burtai yra burtai, tačiau jie galingi tiek pat, kiek Elijah skarelė, kuri voliojosi kažkur ant dulkėtų grindų.
- Nėra už ką. - Žengė kelis žingsnius arčiau lango. Buvo kiek neramu, kad pro jį į šį siaubingą namą patenka stiprūs vėjo gūsiai ir lietaus lašai. Jam pasirodė, kad tai gali pakenkti ant lovos susirangiusiai merginai. - Na.. - Ieškodamas nereikalingų lentų prabilo Dawson' as. - Aš kaltas dėl to, kas nutiko Londone. - Akimirką žvilgtelėjo į mieguistą Gardner. - Neužmik, negalima, - įspėjo, žinojo, jog žmogui kraujuojant, miegoti nevalia. - Aš tuoj.. - Susiradęs pūvėsinę lentą, plaktuką ir surūdijusį vinį užtaisė tą didžiulę skylę. - Na va, dabar tu bent kažkiek saugesnė. - Nusivalė rankas viena į kitą.
O dabar jis norėjo prisėsti šalia jos, tačiau dvejojo. Bijojo būti atstumtas, tačiau norėjo būti šalia. O rizikuoti niekada nebijojo. Žinojo, jog kartais verta.
- Prisėsiu šalia, jei neprieštarausi. - Sofa šiek tiek susvirdukuliavo vampyrui prisėdus, tačiau greit vėl grįžo į pradinę, nedeformuotą padėtį.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
   -Aha,-linktelėjo jausdama, kaip kūnas prisipildo nematono švino. Tapo sunku pajudinti net galvą. Vokus pakelti taipogi. Atrodė, kad visas kūnas atsisako paklusti. Žaizda buvo per rimta, arba ji neteko per daug kraujo. O galbūt abu variantai.
    -Turėjau nemažai progų ir laiko tave pažinti,-vyptelėjo papurtydama galvą, stengdamasi prasiblaškyti. Apsidairė bandydama sutelkti dėmesį į ką nors kitą. Ėmė spėlioti, kiek tiksliai šiam namui metų, kas jame gyveno, kodėl išsikraustė ir daugybę kitų dalykų vien tam, jog nukreiptų mintis kitur, kad akys nesimerktų grasindamos paskadinti tamsoje.
   -Aš jau netekau nemažai kraujo...-balsas tapo vangus, sunkiai sekėsi kalbėti. Būtų kur kas mieliau susirangiusi šiltame Elijah apsiauste ir užsnūdusi. Numigti troško taip stipriai, jog nebesugebėjo dorai apie nieką kitą galvoti.
   -Aš nenumirsiu, jei užmigsiu,-suirzusi atkirto sunkiai atplėšdama vokus ir žvilgtelėdama į lentų ieškantį vaikiną. Akys ir vėl užsimerkė, teko dar kartą įdėti nemažai pastangų, kad pavyktų atsimerkti.
   -Nesi kaltas, pasakei tai, ką turėjai. Pasirinkai juos, dėl to tavęs nekaltinu,-jautėsi tokia pat apsvaigusi, kaip tąkart, kai pirmą kartą gėrė su Bastiano. Būsena ir balsas išties priminė apgirtusią merginą.
   -Aš ir taip saugi...-sumurmėjo nusižiovaudama ir patogiau susirangydama ant sofos tiek, kiek leido sužeista koja. Akimirksniu paslėpė safyrines akis, nugrimzdo į tamsą. Klausimo ir tai, kaip sujudėjo sofa, nebejuto ir negirdėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #44 Prieš 3 metus »
Dawson' as kiek suabejojo Lunos atsakymų "aha", tačiau nutylo. Nesiginčyjo su ja. Juk jis buvo sąmoningas ir suvokė, kad ji neteko nemažai kraujo, kas reiškiasi, jog ji silpo. Ir galbūt dabar tik vampyras galėjo jai padėti.
- Turėjai, tačiau dar vis turi, - žvelgė į safyrines akis, kurios lakstė po kambarį bandydamos neužsimerkti.
- Manau dar pakankamai jo pas tave liko, - stengėsi raminti vilkę, tačiau žinojo, kad tai desperatiška kova. Ji tą paprasčiau praleis pro ausis lyg paprastą vėjo gūsį.
- Neatsikalbinėk. - Sugirežtintu balso tonu ištarė vampyras. - Šįkart tu negali užmigti. Kad ir kaip to nori. Kovok, juk visada tai darai. - Galima buvo girdėti ir nepasitenkinimas paskutiniuose žodžiuose, tačiau dabar reikėjo, kad ji nepasiduoti. Jei ji pasiners į tamsą gali ištikti koma. Ir tuomet rudaplaukis jai nebepadės.
O dabar pasikalbėti apie tai kas nutiko Londono parke atrodė pakankamai naudinga. Juk, galbūt, jos akių vokai nesudės gluosto, kuris gali tapti pražūtingu.
- Na gal ir nesu kaltas, tačiau nereiškia, kad pasakiau ką norėjau. Aš ten atėjau su kitais lūkesčiais. - Bandė suinteresuoti merginą, kad šioji išliktų sąmoninga, tačiau jo pastangos atrodė bevaisės.
- Saugi tu gali būti tik tuo atveju, kada sveika. Na arba, tik tuomet, kada aš esu šalia tavęs. - Ranka perbraukė per juodaplaukės plaukų sruogą.
Ji užsimerkė. Dawson' as pašoko nuo sofos ir ėmė dairytis stiklinės, puodelio, beleko, kas galėtų šiuo metu pagelbėti.
- Luna! - Šuktelėjo Elijah besiknisdamas po daiktus. Ieškojo paprasto indo į kurį galėtų pripilti vandens. - Radau, - tyliai sau po nosimi burbtelėjo rudaplaukis, rankoje laikydamas molinį bliudelį.
- Tuoj.. - Pribėgo prie merginos, - Aguamenti, - indas prisipildė melsvo skysčio, kuriuo grynakraujis ėmė šlakstyti besąmonės gulinčią vilkolakę. - Atsibusk, nagi, prabusk.. - Viena ranka papurtė už pečių. - Juk negalima tau miegoti, - akimirką pasirodė, kad šioji jį erzina. - Kas pasirūpins Marlena? Gauja? Kas man padės, kada reikės? - Išbėrė krūvą klausimų. O kantrybės taurė ėmė sekti. - Atmerk vokus, jei bent kažkiek mane myli ar mylėjai. - Paskutinis teiginys su kuriuo Chris' as visą skystį tekštelėjo Lunai į veidą.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“