0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Apleistas namas
« Prieš 7 metus »

Šalia namo auga medžiai kurie jau seniai nebežaliuoja. Gėlių aplink nėra, nei kad kitų augalų, būtų galima pamanyti, kad ši žemė yra mirusi ar užnuodyta.
Namas stovi čia didelis, medinis, su vienu langu išdaužtu. O daugumą durų yra užkaltos, kad smalsuoliai čia nelandžiotų, tačiau nors ir yra taip padaryta, į namą vis vien įmanoma patekti per lauko sandėliuką, kuris tuneliu nuveda į namo vidų. Žinoma, galima bandyti įlipti ir per langus.
Name visi baldai yra puikiai išsilaikę, šiukšlių, kaip stebėtiną, beveik nėra.
Kodėl namas apleistas? Čia įvyko šešių žmonių žmogžudystė, kurios niekas taip ir neišaiškino, nei magiškieji, nei žiobariškieji tyrėjai to nepajėgė. Taip pat sakoma, kad šio namo paveiksluose gyvena aukų dvasios ir rėkauja bei verkia naktimis.

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
 Velinas pravedęs savo šeimyną pro juodąsias gatveles, užtiko testralių nuomos punktą, tad patenkintas pačiupo net tris. Vienam užrišo keletą dėžių, su drabužiais, kačiukų maistu. Nero patikėjo dėžę su papuošalais ir eliksyrais, o Karmai įdavė su ginklais. Užsodino abu jaunuolius ant testralių, savo tarną pasisodino sau į glėbį, kitaip tariant švilpis bus priekyje laikydamas dėžes, o pats jaunasis ministerijos darbuotojas valdys vadeles ir prilaikys jį, kad niekur nenukristų, ar tai dėžių nepaleistų. Nepamiršo užsodinti ant kito kanopinio ir savo mylimojo Karmos, įteikti vadeles, jeigu kartais šis negalėtų matyti kaulėtojo gyvio. Galiausiai trečiąjį šiurpųjį žirgą „pritvirtino“ virve prie savojo, virvė buvo laisva ir suteikė pakankamai vietos abiem kuo geriausiai skristi nesusipuolant. Vis dėl to nenorėjo, kad šis su dėžėmis nuskristų į Transilvaniją.
Jau buvo prasidėjusi demonų valanda, kai šie pagaliau pasiekė aukštutinį fleigą, apleistą namą.
Namas ne ką buvo pasikeitęs, toks pat sulūžęs, toks pat niūrus, tik šį kartą dar ir apsnigęs. Pro sniegą buvo galima įmatyti naują grafiti per puse sienos. Oras buvo žvarbus visai kaip ir tą vakarą. Puse lūpų šyptelėjo.
Testraliams nusileidus, pažvelgė į dvejetuką. Nukėlė nuo žirgų abu, nes ne duok dieve dar pames dėžes, nors tiesa, laikė juos stipresniais, tačiau reikėjo pripažinti, skristi dangumi buvo šalta, taip šalta, kad jo plaukuose buvo išdygęs varveklis, o šalikas apsnigęs kaip ir visas paltas. Išlaisvino ir likusį testralį nuo naštos, o tą naštą perėmė pats, nes ir taip nieko nenešė visą skrydį, tik kanopinio vadeles laikė.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Jis negalėjo pakęsti tų čiauškančių balsų, kaip kad Kichi neužsičiaupdamas tratėjo apie tą aną, ar kaip lindo prie jo - jo, o ne kokio paleistuviško rožinplaukio! - sužadėtinio, sutuoktinio net, tai buvo tvirčiau skambantis terminas, kad ir kaip vistiek Karma mieliau jį vadino sužadėtiniu, dėl kažkokių tiesiog mieliau skambančių priežasčių. Neilgai būtų reikėję sulaukti dantų griežimo, ką būtų pakeitę susinervinęs išėjimas iš ten, dievai gailestingieji, net ir būdamas su savo mylimuoju, Karma neturėjo užtektinai nervų, kad veltųsi į tokias dramas arba tokius nesąmoningus, tik nervinančius jį ligi giliausių kūno šaknų veiksmus.
Paėmęs mažesnę, jau visus daiktus į save sutalpinusią dežutę iš Nero pas save - kiek jam derėjo kartoti, kad ir sau pačiam, mintyse, jog negalėjo pakęsti visų tų tarno nesąmonių, žinoma, pliusų buvo, bet vistiek! Ypač, kaip jauniausiasis iš jų trijų jisai buvo ir labiausiai nuvargęs - klastuolis nebūtų nustebęs, jei Kichiro buvo ir koksai energetinis vampyras nuo pat likimų pradžios. Arba nervų tampymo vampyras, tas jau tikrai buvo užtikrintai garantuota. Net nepraklausė, kas per daiktai čia buvo, kažką girdėjo su viralais, kažką su drabužiais - mažos nuotrupos, kurios neatrodė nė kiek svarbios.
Einant per gatves, vaikinas nesusilaikė neužsimetęs gobtuvo ant galvos, vis dėvėjo savo mylimąjį apsiaustą - net jei tai kažkiek galėjo įžeisti Veliną, it savotiškas atsitraukimas nuo jo, bet net ir klastuolis negalėjo tolimiau savęs nervinti, ypač su tokiu buvimu tarp žmonių.. žmogaus.. neatitaisomą nervus sugadinančio žmogaus.. Daug mieliau šešiolikmetis akimirkai atsitraukė, kad ir ne kūniškai, leisdamas pro ėjimų tarpus būti susikoncentravusiam į tuos mažus taškelius danguje, kurie net nesiregėjo taip gerai, vis vaikinui derėjo nešioti akinius, jei norėjo įžiūrėti ką konkrečiai smulkesnio. Galų gale, koks gi skirtumas, aplinkui, kartu ir tarp jų trijulės tvyrojo tyla, atmetant tylius žingsnių keliamus garsus.
Testraliai, žinoma - niekada nebuvo tokių tobulų atsitiktinimų, vis rodėsi, Velinas įsimylėjo pinigų švaistymą, išsinuomodamas visą trijulę šių - žinoma, koks gi skirtumas, tačiau dar nenusistovėjusios ir nenuplaukusius žemyn kanalizacija nervus pakuteno tiesiai į rankas įgrūstos vadelės, ypač tada, kai jisai pats užsišoko ant mirtininkų skraiduolio - klastuolis tiesiog išlenkė antakį, žinoma, galbūt ir buvo galima manyt, kad jis nėra susidūręs su mirtimi, bet logiškai galvojant? Tai tiesiog idiotiška mintis, ypač dar po tos merginos, Velino paverstos Inferius, kurios kiek durnoką savižudybę Karma turėjo regėti pirmas ir paskutinis, kad ir kaip būtų mielai sutikęs tą per dalį praleisti iš savos gyvenimo įvykių juostos.
Net ir atsirandant prie namo - net ir prisiminant visą tą, na, ne tik smagumą, bet net ir šios paleistos ir tik vandalizuojamos gyvenvietės reikšmę, tai vis ne ką sumažino irzulį, galbūt jis buvo tiesiog pavargęs. Nors ir tada, ar nebuvo verčiau kvaila čia grįžti, kai praeitą kartą paveikslai labai draugiškai laidė gerkles? Nušokęs nuo savo testralio, ignoruodamas tarsi pagalbą siūlantį Veliną apačioje, kiek pasiraižęs ir patraukdamas prie savosios antrosios pusės jisai nieko neklausdamas pasiėmė kelias dėžes sau, net jei palikdamas Veliną su vistiek kiek didesniu kiekiu negu apsiėmė pats.
-Čia ir pasiliksim? O kaip su tais paveikslais ir jų nusiskundimais?- Pagaliau pratarė ką per žodį, neatrodė kaip dar užtektinai ankstyvas metas, kad jau būtų visas savas gaidas sukriokę, net jei ir tiesiog paliekant daiktus čia reiktų nuotrupas tikrai išgirsti - o gal ir buvo jau baigę, kad ir kaip piršosi mintis, kad kaip tik šias įpusėjo - o tai vistiek buvo įkyrumo ledkalnio viršūnė. Nors gi reikia žiūrėti į viską optimistiškai, gal bent prabudins iš visą apimančio nuovargio jausmo - nuo visų tų triukšmų, dramų, įkyrumų ir metinio nervų sunaudojimo jis jautėsi tarsi išgręžtas rankšluostis, paliktas tik su trupinėliu gyvasties, tikriausiai dar prasčiau buvo su švilpiu, kurį dabar prisiminęs juodaplaukis apsidairė ieškodamas, bet niekaip neįžiūrėdamas veik aklinoje tamsoje.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

patsuan

Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »

It klusnus šuniukas sekė paskui vyresniuosius, nešdamas dėžes su įvairiais turtais; toji krūva siekė jam ligi smakro ir vaikinukas turėjo prilaikyti ją ne tik rankomis, kurių delnų tam tikros vietos pabalo nuo to, bet ir su smakru, dėl kurio šiek tiek įsiskaudėjo sprandą. Jo akys buvo primerktos ir retkarčiais imdavo tankiai ašaroti, o nusižiovavus sūrūs lašeliai net nusirisdavo skruostais iki pat lūpų, kur jis liežuvėliu greitai sugaudavo juos. Nenorėjo, kad ledo kristalėliai padengtų jo skruostus; žiemos vis labiau ir labiau neapkentė; ypač kai visu kūnu virpėjo nuo kaulus persmelkiančio šalčio.
-Uh, kaip tiksliai mes keliausime?- galiausiai po ilgos tylos prabilo, aklai dairydamasis to kažko, ką išsinuomavo Velin; kažkodėl kitas tikėjosi, kad su tuo kažkuo jie galės nusigauti--tačiau nieko lyg ir aplink nebuvo, išskyrus ore levituojančias vadeles. Su vis didėjančiu siaubu pagavo kanopų kaukšėjimą ant grindinio ir išsyk suprato, kur šuo pakastas-- buvo geras mokinukas ir uoliai skaitydavo knygas, kai to prireikdavo. Jau buvo beprasižiojąs prieštarauti tam, tačiau buvo užkeltas ant vieno iš jam nematomų testralių; tyliai sucypė it pelytė kai atsisėdo. Sėdyne jautė kaulėtojo gyvio kūno šilumą, tačiau nuleidęs akis matė tikrai grindinį ir savo tabaluojančias kojas. Prikandęs virpančią lūpą priglaudė savo nugarą prie už jo esančio šeimininko krūtinės, nagus suleidęs į dėžių paviršių, ieškodamas bent kokios, menkiausios atramos. Tačiau pakilus į dangų virpėjo ne tik Nero lūpos; visas kūnas ėmė drėbėti kaip prieš paskutiniąją; vis dėlto to, tikrąja to žodžio prasme persigandęs stebėjo, kaip vis labiau ir labiau tolo nuo žemės. Užmerkęs akis švilpis dar smarkiau prisispaudė prie kito, siaubingai bijodamas nukristi.
Tačiau kai pagaliau jie nusileido šalia kiek varganai atrodančio namo, berniukas išsyk pagyvėjo ir išsyk nušoko ant žemės. Suklupo ir keliais ėmė ir atsisėdo ant jos, mat kojos nebe taip jau išlaikė jo svorį, rodės, buvo tarsi iš drebučių, kuriuos kažkas dar ir perliejo karštu vandeniu.
-Gal galime kitą kartą nedaryti šitaip?- išdaužė, apkabinęs save per pusiaują kai iš jo paėmė krovinį

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #4 Prieš 7 metus »
-   Visus paveikslus sudeginau, - dusliu balsu pratarė.
Daugiau nieko nesakė. Mostelėjo ranka, it sakydamas, kad eitų paskui jį ir patraukė už namo. Ten rado duris žemėje, nuvalė jas batu. Pasilenkęs truktelėjo, tačiau šios nė krust. Išleidęs atodūsį, išsitraukė lazdelę iš po diržo ir mintimis ištarė silpną ugnies užkeikimą. Netrukus blykstelėjo liespenelė, užgeso taip pat greitai kaip ir pasirodė, tačiau to užteko, kad antrą kartą duris patraukus jos atsikeltų.
Pažvelgęs sau per petį, radęs savo šeimą netoliese, uždegė „lumos“ švieselę ir nusileido į požeminį įėjimą. Daugybe kartų ėjo be šviesos, o kadangi dabar kelias buvo apšviestas... Hm... Prie sienų buvo kaulų, nesuprasi kojos jie ar rankos, keletas kaukolių taip pat buvo, kaip ir krūtinkauliai ir dubinkauliai. Artėjant prie įėjimo kaulai darėsi vis šviežesni, su mėsa, atrodo kad apgraužti vietomis. Požemio gale rado kūną, tiksliau puse jo, kojas, liemenį ir žarnas visur išsimėčiusias, lyg kas būtų nukandęs viršutinę kūno dalį ir palikęs apatinę. Kvapas nebuvo bjaurus Velino nosiai, galbūt todėl, kad mėsa dar net nebuvo pradėjusi pūti, palyginus šviežia toji čia stovėjo galbūt, geras tris valandas? Gal ir daugiau, nes buvo žiema, o šaltis lėtino gedimo procesą. Mmm... Vaizdas nors ir netvarkingas, tačiau matytas ne pirmą kartą, tai nei šokiravo, nei kraują stingdė. Tik... Suerzino.
-   Išsitraukite savo lazdeles, pagalvokite kokį burtažodį galėsite paleisti į priešininką... – ramiu balsu tarė. – Tai arba žmogus, arba padaras, laikykitės arčiau manęs, - neketino judėti iš požemio kol nebus įsitikinęs, kad šeima yra apsiginklavusi.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #5 Prieš 7 metus »
Tiesiog pakėlė antakį, nieko daugiau nepratardamas - argi ir tada tos prakeiktųjų sielos neprisikeldavo, kad ir kur jas nukišdavai ar kaip sunaikindavai? Nevertėjo ginčytis ar bandyt toliau kalbėti, tai nebuvo svarbu. Koks skirtumas, jeigu kas tai dar kartą viską sunaikins, kad ir koks pavargęs buvo.
Atvirai, nematė prasmės čia būti, nesuprato, kodėl ir Velinui atrodė reikalinga čia atsibelsti - ypač kai kambaryje laukė kačiukai, kurių tikriausiai nederėjo palikti vienų ilgesniam laikui. Kad ir Nero palikimas ten būtų buvęs geresnis pasirinkimas jo akiai, su visais kroviniais, jeigu dėl jų buvo ir baimintasi - nors ir tuo atveju namas buvo nesaugesnė vieta, tą ypač gerai pažymėjo ir kaulai, kurie vos ne akimirksniu nusileidus į akis lįste lindo.
-Nero,- pasakė pirma, tarsi iš anksto įspėjant - tik tada ranka uždengė vaikino akis, kol tik pirmieji griaučiai galėjo spėti švystelėti lazdynmedžio spalvos akyse,- Nelaikau tavęs per silpnu to regėti, bet vaizdas ne iš gražiausių.
Nors pirmieji griaučiai dar pasirodė esąs ir gražiausias vaizdas - kita ranka išsitraukė lazdelę, kurios taip tikėjos, kad neprireiks. Tikriausiai kovo įtaka čia buvo, nuo šio burtų nemėgimo pats perėmė tą požymį, ir lazdelės naudojimas buvo itin varginantis dalykas, žinoma, ne realiai, tiesiog išsunkdavo paskutinius tuodieninius augintinio mandagumo lašus ir visą likusią dalį tekdavo su tuo tvarkytis. Koks skirtumas, kad ir kitoje vietoje naudojo, juodaplunksnis buvo ant tiek aršus magijos požiūriu, kad visur ją pajausdavo. Murmtelėjęs tylų "lumos" ir prisiartinęs prie Velino, žinoma, kuo atsargiau tempdamasis Nero per visus negyvėlių palaikus drauge, klastuolis dar labiau suraukė antakius - kada gi šiandiena norėtų pasibaigt, ar bent ramybėje visus palikti? Per daug įvykių, ypač įkyrių užplūdo ir rodosi, toliau nesustojamai artėjo į trijų buvimo kryptį.
Atitraukė ranką nuo Nero akių, iš kažkurios kišenės išsitraukdamas durklą, dar lyg ir senų senovėje Velino duotą - žinoma, senovė tai nebuvo, vis tai buvo ta pati diena; ta pati diena, kai jie kaip ir susitarė susitiko miške, ta pati diena, kur atrado kačiukus, ta pati diena, kai Nero aptiko juos, o Karma savu atžvilgiu sužinojo, kad kažkodėl egzistuoja ir tarnas. Na, galbūt ir galima būtų sakyti, kad diena buvo kita - bet tarp tų visų įkyrių nė 24 valandos neprabėgo, kad ir kaip viskas rodės, kad lėtai eina. Tikriausiai ligi galutinio šiandienos taško, kai visi trys galės atsigulti ir ramiai užmigti viskas ėjo dar labiau šlubuojant, negu mokinio motyvacija užsibaigti namų darbus.
-Nederėtų ir Nero turėti kokį peilį ar durklą?- mestelėjo klausimą sutuoktinio pusėn, smakru tarsi nežymiai linktelėjant į šio nešamą krūvį, kur tokių žaisliukų tikrai mėtėsi. Ko gi norėti, ne veltui pats klastuolis buvo verčiau skeptiškas apie lazdeles ir magiją, ypač vien tai, kad praradus menką medžio gabaliuką, aš šį kaip susilaužius būtumei ir pasmerktas kančioms ar mirčiai, bet ir visiškas žioplys.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
Ramus vasariškas vėjelis rangėsi tarp storų, tvirtų medžių kamienų keldamas vos girdimą švilpimą. Į žemę nulinkusios šakos palengva lingavo nuolat blaškomos besirangančio, it gyvatė vėjo. Atrodė, jog šalia apleisto namo nieko daugiau nėra. Stovi vieniši, užsidarę savyje medžiai galiūnai ir nenaudėlis vėjas. Regis, net miško žvėrys vengė mirusios vietos. Be augalų ir žvėrių keliamų garsų visa teritorija aplink stūksantį namą atrodė negyva, tarsi būtų užnuodyta ar apsaugota itin stipriais kerais.
Vakaro tamsai pamažu užliejant šviesiai melsvą dangų, Luna žengė nebežaliuojančio miško paklode. Mirtinai tylus miškas net drąsiajai varnei kėlė keistą nerimą. Atrodė, jog aplink tvyranti tyla bet kurią akimirką apgaubs savo nematomais čiuptuvais ir praris paskandindama savyje. Papurčiusi galvą tamsiaplaukė nuvijo visas šias mintis į šalį ir įsmeigė ryškiai mėlynas akis į priešais stovintį namą.
Apleistas namas nekėlė jokio noro kelti į jį kojos, tačiau viduje laukė Elijah'aus gaujos narys. Mergina nė nenumanė, kodėl šis sugalvojo pasikviesti ją ir dar į tokią vietą. Pirmasis susitikimas su vampyru, nebuvo draugiškas ar itin malonus. Turbūt tokiam susitikimui labiau tiktų žodis - tragiškas. Tiek vilkolakė, tiek Ethan'as troško perkąsti vienas kitam gerkles. Turbūt, jei ne šalia stovėję Rajanas su Džesika, žemės paviršių būtų nudažęs, kurio nors tirštai raudonas kraujas.
Priėjusi vienas iš durų, Luna kilstelėjo galvą nužvelgdama namą, o tuomet perbėgdama žvilgsniu per į abi puses nusidriekusią sieną. Visi langai uždaryti, o durys užkaltos. Kelias akimirkas padvejojusi, tamsiaplaukė išspyrė duris. Šios su didžiausiu trenksmu atsilapojo įleisdamos į vidų gaivų vėjelį. Name stovintys baldai atrodė, nė nepaliesti. Tarsi viskas būtų nauja. Na, ne viskas. Koridoriaus gale, atsirėmęs į sieną stovėjo Ethan'as.
-Negi tavęs niekas nemokė belstis?-Nubraukė nuo savo peties nematomą dulkelę ir pašaipiai žvilgtelėjo į merginą. Aiškus įrodymas, jog vampyras čia atėjo tikrai ne pagalbos prašyti.
-Mokė, tik pamaniau, kad galėčiau tave nustebinti.-Su ta pačia gaidele atkirto mėlynakė. Trokšo pritrėkšti šį vampyriukštį prie sienos.
-Kaip netikėta.-Apsimestinai nusijuokė vaikinas.
-Verčiau sakyk, ko nori, Ethan'ai.-nutraukė vampyro juoką. Tamsiai rudos akys įsmigo į ryškiai mėlynas. Regis, tamsiaplaukiui nepatiko, jog jį drįso pertraukti.
-Kokia tu nedraugiška...Niekaip nesuprantu, kaip Elijah'us galėjo tave pamilti...
-Ko nori, Ethan'ai?-Dar kartą pakartojo klausimą praleisdama jaunuolio žodžius negirdomis. Norėjo, kuo greičiau dingti iš čia ir palikti vampyrą vieną. Šio draugija visiškai nebuvo maloni varnei.
-Galiu paklausti to paties tavęs,-šyptelėjo,-ko nori siekdama įsitaisyti šalia Elijah'aus?
-Apie ką tu kalbi?-kilstelėjo antakį Luna.
-Neapsimesk kvailute, puikiai žinau, kad Elijah'aus nemyli, tenori garantuoti savo šunėkams saugumą, o juk Elijah'us vienas iš grynakraujų...
-Jei pasikvietei tik dėl to, kad pakalbėtume apie tai, tuomet mūsų pokalbis baigtas.-Apsisukusi mergina patraukė link durų.
-Tu neneigi, vadinasi, tai tiesa?-kilstelėjo antakį koridoriaus gale stovintis vaikinas.
-Ehan'ai, gali manyti, ką nori, tiesą Elijah'us žino ir aš neketinu su tavimi apie tai kalbėti,-nė neatsisukdama atkirto mėlynakė, tačiau nespėjus pasiekti išlaužtų durų, pajuto veriantį skausmą. Žemę pasiekęs jaunosios anglės kūnas pasiuntė nemažą skausmo bangą. Suurzgusi Luna stryktelėjo ant kojų ir Ethan'ui nė nespėjus sureaguoti, prispaudė šį prie sienos. Staigus judesys privertė pasimesti vaikiną. Sugniaužusi vilkolakės galia vampyro gerklę, tamsiaplaukė įsmeigė akis į tamsiai rudas. Jaunasis vampyras suėmė merginos rankas bandydamas atitraukti, tačiau nesėkmingai. Tarsi gniaužtai surakino gerklę. Tyliai suurzgusi Luna dar stipriau sugniaužė nesaugomą kaklo odą.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
Dienai jau einant į pabaigą, Elijah prisiminė, jog buvo susitaręs susitikti su Ethan' u, kuris rodosi norėjo rimtai pasikalbėti. Tad Chris' as greit įsitaisęs į juodus, it anglis džinsus, apsivilkęs baltą džemperį, išskubėjo link apleistos vietos, kuri vampyrą traukė lyg magnetas.
Priartėjus prie tikslo nusistovėjo mirtina tyla, atrodė, jog aplinkui nė gyvos dvasios, tik plikos medžių šakos vis nusilenkdavo prie žemės nuo švelnaus, lengvo vėjelio. Gėlės čia net nežydėjo, o žolė buvo ruda ir rodos net drėgmė jos čia neatgaivintu, viskas aplinkui žuvę.
Netikėtai vampyro klausą sudirgino du balsai, kurie sklido tiesiai iš namo ir rodosi, du jaunuoliai esantys ten nesidžiaugė vienas kito kompanija, tad Elijah labai susirūpino, nes žinojo, kad vienas iš ten esančių yra Ethan' as, o kitas balso tonas priklausė merginai.
Dawson' as neskubėjo įsiveržti į namą, kurio durys ir taip rodos buvo išlaužtos, norėjo paklausyti pokalbio, kuris vyko tarp dviejų būtybių, tačiau ne kartą buvo galima išgirsti ir rudaplaukio vardą, tad šis nebegalėjo stovėti sunėręs rankas, kai išgirdo keistą triukšmą, tačiau šis nebuvo lydimas žodžių ar keiksmų, tad Grifas nieko nelaukęs įsiveržė į vidų.
Įžengus į vidų vaikino jau nebedomino ir tas, kad apleisto namo viduje vyrauja tvarka. Ji domino tik tai, ką čia veikia Luna ir kodėl ji nori nužudyti Ethan' ą.
- Ką tu dirbi?! - Šuktelėjo vaikinas atitraukdamas Luną nuo draugo. - Ir ką čia veiki? - Klausiamai pažvelgė į merginą..
- Ačiū brolau, matai tavo merga visiškai pakvaišus.. - Arogantiškai ištarė Ethan' as žvelgdamas į Chris' ą.
- Nekalbėk taip, - brukštelėjo rudaplaukis, negalėjo leisti taip šnekėti apie jo merginą, kurią jis tikrai pažinojo ir žinojo, kad čia kažkas ką tik atitiko, - Luna taip nesielgia, be reikalo ji nepuola, tad sakyk tiesą, - žvelgdamas tiesiai į vampyro akis, žalsvai - melsvų akių savininkas, reikalavo tiesos.
- Tiesa ta, brolau, kad tavo merga nekenčią vampyrų, ji vos manęs nenužudė.. - žvelgdamas tiesiai į Grifo akis tvirtai ištarė draugužis.
Elijah vis tiek buvo sunku juo tikėti, nes daug laiko Ethan' as bandė jį atkalbėti nuo santykių su Luna, tačiau, tai ką jis išvydo, jo tikrai nenudžiugino, jam sunku buvo suvokti, ką čia veikia vilkiūkštė.
- Luna, kodėl tu jį užsipuolei? - Priėjęs arčiau merginos klaustelėjo Chris' as bandydamas rasti tiesą, jis galėjo užkalbėti Ethan' ą pasakyti tiesą, tačiau kol kas nenorėjo to daryti, norėjo tiesą išgirsti iš kažkurio lupų.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
Spaudžiami pirštai susmigo į minkštą kaklo odą. Atrodė, dar kelios akimirkos ir šie kiaurai susmigs į kaklą, pradurdami odą ir pasiekdami kaklo kaulą. Po nesaugoma kaklo oda tekėjo šaltas, tamsiai raudonas kraujas. Tyla, apgobusi namą, leido girdėti, kaip šis vinguriuoja antgamtiko kūnu ir teka po prispausta oda.
Kiek atlaisvinusi gniaužtus, Luna atitraukė vieną ranką nuo vaikino kaklo ir ištraukusi slepiamą durklą, pridėjo šį prie vampyro gerklės.
-Nudėčiau tave, jei nebūtum Elijah'aus gaujos vampyras,-sušnypštė tamsiaplaukė. Nors antgamtikas stengėsi išprovokuoti merginą, tačiau ši paskutinę akimirką nustūmė užvaldžiusį įsiūtį į šalį.
Netrukus jaunosios anglės dėmesį patraukė šalia išdygęs vampyras, kuris vos po kelių akimirkų ėmė šūkauti ir nė nedvejodamas atitraukė mėlynakę nuo savo gaujos nario. Nesipriešindama Luna leidosi patraukiama nuo antgamtiko, o vos netrukus paslėpė ir rankoje turėtą peilį.
-Nusprendžiau smagiai praleisti laiką,-pašaipiai atsakė nukreipdama ryškiai mėlynas akis į prie sienos stovintį antgamtiką. Būtų mielai pritrėškusį šį prie sienos, kaip kokį vabalą.
-Priimsiu tai, kaip komplimentą,-apsimestinai linksmai šyptelėjo vis dar žvelgdama į Ethan'ą. Netrukus pasirodęs grynakraujis ėmė reikalauti tiesos. Skryžiavusi rankas ant krūtinės mergina ėmė laukti antgamtiko paaiškinimo. Buvo smalsu, ką dabar šis sugalvos, kad išneštų savo sveiką kailį, ir visą kaltę suverstų varnei.
Išgidusi Ethan'o žodžius, tamsiaplaukė sugniaužė kumštį, tarsi ketindama jam užvožti, tačiau liko stovėti vietoje. Netrukus grynakraujui atsisukus į šalia jo stovinčią merginą, Luna atgniaužė kumštį. Jautėsi, tarsi būtų maža mergaitė, kuri ką tik susimušė su savo jaunesniu broliu, ir dabar turėjo pasiaiškinti tėvams, kas nutiko.
-Verčiau paklausk jo, kodėl jis puolė pirmas,-žvilgtelėjo į žaliai-melsvas, taip seniai matytas akis. Nuo paskutinio susitikimo, kai abu jaunuoliai atsisveikino palikdami Hogvartsą ir iškeliaudami atostogauti, praėjo du mėnesiai. Pakankamas laiko tarpas, jog ilgesys imtų rangytis, lyg gyvatė neduodama ramybės. Mėlynakė buvo spėjusi pasiilgti savo žaviojo vampyriuko, tačiau kol kas visos mintys buvo nukreiptos į Ethan'ą.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
Kai tik Elijah čia užsuko nesitikėjo išvysti tokį vaizdą, tačiau žinojo viena, kad Luna taip nesielgtu, ji be reikalo nesugalvotu nužudyti Elijah draugo ir gaujos nario.
- Luna, Ethan' ai užteks, neverskit manęs rinktis, - kiek su nerimu balse ištarė Dawson' as, nors jo pasirinkimas čia būtų aiškus, tačiau jų kivirčai jau erzino ir Luna rodosi čia elgėsi labai drąsiai.
- Brolau, matai, tavo merga šakojasi prieš vampyrą, ji sveiko proto? - Kuo toliau tuo pašaipiau kalbėjo Ethan' as žvelgdamas tiesiai į Luną, tačiau Chris' ui pakęsti tai buvo vis sunkiau.
- Laikyk liežuvį už dantų.. - Griežtai ištarė Dawson' as žvelgdamas į įsišokusi vaikiną, nenorėjo pamatyti ko Luna imsis, kai šis ją išprovokuos.
Grynakraujis matė Lunos sugniaužtus kumščius, tačiau tik mielu žvilgsniu pažvelgė į ją, bandydamas pasakyti, kad nereikia.
- Aš pirmas puoliau? - Vėl ėmė šukauti Ethan' as žengdamas žingsnius arčiau merginos.. - Sakai aš pradėjau.. - Įpykęs šyptelėjo merginai..
- Ethan' ai, ką darai? - Susidomėjęs pažvelgė į draugužį, kuris rodosi norėjo pulti vilkiūkštę, tačiau Grifas jį už rankos timptelėjo atgal ir prirėmęs prie sienos, spustelėjęs jo kaklą savo rankoje, įsmeigė akis tiesiai į jo ir jį apžavėjo..
- Sakyk greičiau tiesą, kas čia ką tik buvo.. - Supykęs Dawson' as nebenorėjo ilgiau laukti, matė, kad jie vienas kita užmuš.
- Pasikviečiau pirma ją, paskui tave, kad pamatytum kokia ji yra, tačiau aišku, aš stengiausi ją išprovokuoti..
- Užteks! - Skaudžiai paleidęs jį, rudaplaukis žengė žingsnius atgal.
- Bro, nenorėjau nieko blogo, tačiau tau ji netinka, ji vilkolakė, tu grynakraujis vampyras, pabusk iš miegų..
- Užsikišk! - Apakintas pykčio šuktelėjo Dawson' as. - Kaip tu galėjai, mes tave priėmėm ir buvo sutarta, kad vilkolakių mes nediskriminuosim, o kas taip elgsis, pats žinai, kas laukia.. - liūdnai ištarė Chris' as.
- Nors ji karšta, tačiau mums nepriklauso, - su pašaipa balse nutęsė Ethan' as greit priartėdamas prie Lunos ir griebtelėjęs šiai už rankos, rodosi ruošėsi bučiuoti, tačiau Grifas to matyti negalėjo ir nenorėjo, tad griebęs šiam už rankos atsitempė link savęs ir vožtelėjo šiam į veidą.
- Neliesk jos.. - Įsiutęs žaliai - melsvų akių savininkas kilstelėjo šį nuo žemės ir sugriebęs už sprando žvilgtelėjo į akis. - Dabar tu iš čia dingsi, o grižęs į Naująjį Orleaną viską papasakosi mano tėvui.. - Elijah žinojo, kad šis kentės, tačiau taip geriau, jį paleidęs atsisukė į varnę.
- Viskas gerai?
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
Namo viduje nuskambėjus Elijah'aus balsui mergina nusuko žvilgsnį nuo Ethan'o ir įsmeigė ryškiai mėlynas akis į šalia stovintį gyrnakraujį. Nuoširdžiai džiaugėsi, jog vaikinas pasirodė pačiu laiku, antraip antrasis vampyras dabar galbūt gulėtų nebegyvas.
-Galėčiau paklausti to paties, kai nusprendei alfą pulti iš už nugaros,-šaltai atkirto ir vėl nukreipusi žvilgsnį į Ethan'ą. Ryškiai mėlynos akys žvelgė į tamsiai žalias. Netrukus apleisto namo vidų perskrodė garsūs vaikino šūkavimai, kurie visai netrukus buvo nuslopinti jo būsimo vado.
Atidžiai stebėdama abu vaikinus, kurių vienas iš jų buvo apžavėtas, Luna kryptelėjo galvą. Net jei Ethan'as buvo grynakraujo vampyro būsimas vadas ir draugas, tačiau Elijah'us šiuo nė neketino patikėti. Regis, jausmai jaunąjai anglei ir pasitikėjimas ja neleido būti apakintam draugo neapykantos.
Išgirdusi Ethan'o žodžius, mergina jautėsi taip, tarsi šis būtų susmeigęs durklą tiesiai į jos širdį. Aštri geležtė pervėrė ramiai krūtinėje plakusią širdį. Regis, vaikinas nuoširdžiai nekentė mėlynakės dėl jos rasės. Na, žavioji anglė šiam taip pat nejautė šiltų jausmų. Nebent norą perkąsti gerklę laikysim itin stirpiu meilės ženklu.
Nustūmti visas mintis į šalį ir sugrįžti į realybę, privertė garsus Elijah'aus balsas. Dabar ne tik Ethan'as buvo įsiutęs, bet ir graynakraujis vampyras. Netrukus šio pyktį tik padvigubino antrojo antgamtinio padaro veiksmai. Vampyrui suėmus tamsiaplaukės ranką, mergina klausiamai žvilgtelėjo į vaikiną.
-Niekada ir nesiekiau jums priklausyti, verčiau mirčiau, nei priklausyčiau gaujai, kurioje esi ir tu,-bejausmiu balsu atkirto tamsiaplaukė. Tikėjosi, jog šie žodžiai neįskaudins šalia stovinčio Elijah'aus.
Grynakraujui atitraukus vampyrą nuo merginos, šio veidą pasiekė stiprus žaliai-melsvų akių savininko smūgis. Pravėrusi rausvas lūpas iš nuostabos, Luna stebėjo, kaip Ethan'as išspjovė nuo smūgio ištiškusį kraują ant žemės. Regis, gaujos narys pripildė savo būsimo vado kantrybės taurę.
-Elijah'au, nurimk...-uždėjo ranką ant vaikino peties. Rudaplaukio krūtinėje besidaužančios širdies dūžiai pasiekė šalia stovinčią žaviąją anglę.
-Taip, man viskas gerai,-linktelėjo nepatraukdama rankos nuo jaunojo vampyro peties. Nebenorėjo, jog abu vampyrai ir vėl pultų vienas kitam į atlapus, tik regis, tai buvo neišvengiama, nes įsiutęs Ethan'as sugniaužė kumščius ir staigiai atsiradęs tiesiai priešais Elijah'ų, vožė šiam į veidą.
-Kol tu su ja, aš nė nemanau klausyti tavo įsakymų,-nusijuokė ir žvilgtelėjo į priešais stovinčią merginą. Ryškiai mėlynos akys ir vėl susitiko su tamsiai žaliomis.
-Ethan'ai, verčiau keliauk iš čia...-ramiu balsu paliepė ir žvilgtelėjo į Elijah'ų.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
Lunos ir Elijah' aus žvilgsniams susitikus jis tik kilstelėjo lupų kampučius ir džiaugėsi galėdamas ją vėl matyti, na praėjo gana daug laiko, be to, tokio susitikimo jis nė nenumatė savo ateityje, net negalėjo spėti, kad taip kada bus.
- Uoj uoj, nejuokink, atsirado gi čia alfa, - pašaipiai ir užtikrintas ištarė Ethan' as, tačiau Elijah kuo toliau, tuo labiau viskas erzino ir jį siutino, rodos keli ramybės mėnesiai grįžta su kaupu.
- Ethan' ai, tu gal kvailas, pamiršai kas esu, vis dėl to mano pareigos daug aukštesnės už tavąsias, tad kelti balsą prieš mane, na tiesiog, tau to daryti nepatarčiau, - atšovė Chris' as, tačiau visiškai tuo nesididžiavo, nes jis su Ethan' u buvo tikrai geri draugai nuo vaikystės.
Ethan' ui sučiupus už merginos rankos Grifas labai supyko, tačiau išgirdęs merginos žodžius suglumo, susipainiojo, pasimetė, nesuprato ar tą pusę gina, tačiau Ethan' as smūgio sulaukė.
Išgirdęs merginos žodžius ir jausdamas jos ranką ant savo peties, žinojo, kad ji jam rūpi, tačiau jos ištarti žodžiai prieš kelias sekundes privertė Elijah viską pergalvoti.
- Nurimsiu, kai ateis tam skirtas laikas, - atsikirto žaliai - melsvų akių savininkas ir žengė kelis žingsnius priekin, o ten susilaukė gana silpno smūgio sau į skruostą, kas privertė išspjauti nedidelį kiekį kraujo, tačiau dabar rudaplaukis nebesiruošė valdytis ar klausyti abiejų jaunuolių stovinčių toje patalpoje.
- Kol aš su ja, ane? Neklausysi mano įsakymų, o tu gal nori aš tave apžavėsiu, tada kaži ar sugebėsi man nepaklusti! - Perpildytas Elijah ėmė šaukti ant drąsuolio vaikinuko, kuris rodos nesiruošė iš čia išeiti.
- NE, jis iš čia neišeis, bent dar tris minutes, - atsisukęs į Luną išlemeno Chris' as ir žengė kelis žingsnius arčiau Ethan' o, griebęs jį už kaklo prirėmė prie sienos ir iškėlė į viršų, o su laisva ranka tvirtai sugniaužęs kumštį pirma vožtelėjo į veidą, o sekantis smūgis sužeidė vaikino pilvą.
- Dabar taip, - apžavėdamas "vaikinuką" rudaplaukis buvo užtikrintas, nors žinojo kas jo laukia. - Tu grįši į Naująjį Orleaną, visiems pasakysi tiesą kas čia nutiko ir pasitiksi savo lemtį rūsyje be lašelio kraujo.. - Nutęsęs Elijah paleido vaikiną ant žemės.
- Dink iš čia! - Garsiai šuktelėjo ir stebėjo, kaip ką tik dar čia esantis, buvęs draugas, dingsta iš jo akiračio, nors jį susekti būtų buve labai lengva, tačiau Elijah nieko nebenorėjo daryti, jis ką tik prarado geriausią draugą, be to žinodamas, kas jo dabar laukia.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
Išgirdusi Ethan'o žodžius Luna pravėrė rausvas lūpas ketindama atsikirsti, tačiau išvydusi, jog žaliai-melsvų akių savininko kantrybės taurė beveik pilna, tik sučiaupė lūpas. Nenorėjo, jog paskutinius lašus į taurę, įlašintų ji. Regis, tam užteko ir grynakraujo gaujos nario.
Nusprendusi viską leisti išsiaiškinti tos pačios rūšies atstovams, mergina sunėrė rankas ant krūtinės. Buvo pasirengusi bet kuriuo metu įsiterpti, jei kartais viskas pakryptų...kiek kitokia linkme. Tik regis, jog viskas pakrypo kiek kitokia linkme po tamsiaplaukės ištartų žodžių. Tam net gi neprireikė kandžių Ethan'o žodžių. Norėdama "įkąsti" vienam vampyrui, mergina nė pati to nenorėdama "įkando" kitam. Vos matomas skausmas ir nuostaba vaikino veide, privertė mėlynakę nejučia susigūžti. Šaunuolė, Luna, puikiai moki prisivirsti košės...Taip ir toliau... Galvoje nuskambėjęs savo pačios balsas tik dar labiau įgėlė į ką tik atsivėrusią žaizdą. Žaizdą, padarytą savo pačios.
Nespėjus mėlynakei nė ištarti atsiprašymo ar kokių nors kitų žodžių, namo viduje nuskambėjo šaltas Elijah'aus balsas, leidžiantis suprasti, jog merginą jį įskaudino. Tamsiaplaukė žvilgtelėjo į grynakraujį, tačiau šio visas dėmesys buvo sutelktas ties Ethan'u. Tiesa, netrukus žvilgsnių kovą pakeitė smūgiai. Gaujos nariui teko iškęsti būsimo vado skaudžius smūgius, o vos po kelių akimirkų ir apžavus. Matydama, kaip Elijah'ui sunku taip elgtis su savo draugu ir gaujos nariu, Luna troško nuraminti šį, tačiau žinojo, jog dabar tik dar labiau suerzintų vaikiną.
Antrajam antgamtikui pasišalinus iš apleisto namo, jaunoji anglė žengė kelis žingsnius arčiau savo mylimo vampyro, tačiau nė neprisilietė prie šio. Liko stovėti už jo nugaros. Ramus ir tolygus varnės kvėpavimas kuteno rudaplaukio kaklą nuolat šį sušildydamas.
-Elijah'au, žinau, ką tau reiškė Ethan'as...Jei būčiau žinojus, ko jis iš tiesų siekia...Nebūčiau čia atėjusi, tik maniau, kad galbūt...jam kas nors nutiko...-tyliai, tačiau tvirtai pratarė žavioji anglė. Atėjusi čia vilkolakė nė nenumanė, kad būtent taip pasielgs vaikinas, nė nenumanė, kad būtent to sieks.
Stebėdama tvirtą, raumeningą nugarą, Luna laukė, kol žaliai-melsvų akių savininkas nurims ir atsisuks į savąją vilkiūkštę. Nagi, Elijah'au, atsisuk...Daryk bet ką, tik nestovėk taip...
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
Ethan' ui palikus du paauglius, Elijah jautėsi kiek kvailai, rodosi meilė - daug pavojingesnė nei jis kada galėjo pagalvoti. Viena mergina, kurios Dawson' as nekaltino, ką tik išskyrė du draugus, tačiau Grifas galėjo rinktis, o jo pasirinkimas buvo aiškus visada. Jam Luna svarbesnė už visus, netgi už vaikystės draugą, kuris rodos nemokėjo rodyti deramos pagarbos ir diskriminavo kitos rūšies atstovą, tačiau išgirdęs Lunos ištartus žodžius, jis suprato, kad ir ši nelabai tą pripažįsta, tad teko nusivilti ir panele, kurią jis gerbia ir myli.
Elijah norėjo praverti burną, tačiau vis užčiaupdavo mintis, kad jis ją įžeis, nes jo pyktis dabar buvo stiprus, labai stiprus, tačiau išgirdęs Lunos kelis žingsnius už savęs ir pajautęs jos alsavimą, kuris kuteno jo kaklą, jam buvo sunku atsisukti ir jos neapkabinti, tačiau jos žodžiai lyg aidas skambėjo galvoje, vis primindami.
Vilkiūkštei prakalbus Elijah sukluso, tačiau neišgirdo to ko norėjo, vampyras nežinojo kalbėti, ar toliau tylėti, tačiau turbūt tyla čia blogiausia išeitis, nes vilkė nepasiduos.
- Man iš vis įdomu, ką tu čia veikei.. Viena su vampyru, žinau, kad esi stipri ir visa kita, tačiau širdį išplėšti jam yra vieni juokai.. - Šaltai, tačiau užtikrintai kalbėjo Dawson' as, žinojo apie Ethan' o darbus, kurių pridarė ankščiau, jo sąrašas daug ilgesnis nei grynakraujo..
Po kelių pasisakymų tą namą vėl apgaubė tyla, tiksliau šiurpinanti tyla, kuri nekėlė jokio džiaugsmo, tad Chris' as laukti ilgai neketino.
- Luna.. Kodėl tu pasakei tuos žodžius, juk žinojai, kad mane įskaudinsi? Aš galvojau, kad diskriminacija tarp vampyrų ir vilkolakių baigėsi, tačiau tavo žodžiai lyg ietis iš už nugaros smogė visu pajėgumu. - Elijah švelniu, tačiau šaltu tonu išspaudė ir lėtai atsigręžė į merginą, bandydamas išpešti atsakymą, kuris nebūtų melas, norėjo tiesos, kurią jis išvystu jos akyse. Na gi Luna nenuvilk manęs, nors tau puikiai sekėsi tai daryti iki šios akimirkos.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Apleistas namas
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
Stovėdama priešais raumeningą vaikino nugarą, mėlynakė klausėsi namo viduje tyliai, vos girdimai besidaužančios Elijah'aus širdies. Šios pakitęs ritmas aiškiai rodė, jog jaunąjį vampyrą slegia pyktis ir skausmas. Regis, sukeltas pačios tamsiaplaukės.
Grynakraujui prašnekus, Luna nukreipė žvilgsnį į pro vaikino petį atsivėrusį negyvo lauko vaizdą. Neseniai išspirtos vilkolakės durys tebebuvo praviros. Už jų puikavosi negyvos žemės tuštuma. Ar taip jautėsi ir šalia stovintis vaikinas? Netekęs vieno iš savo draugo ir nuviltas savo paties merginos, jautėsi tuščias? Taip, kaip ir ta žemė? Ne...Elijah'us tebeturi mane...Nesvarbu, kokios košės, ką tik priviriau...Jis ne vienas. Tarsi pati sau atsakiusi, mėlynakė nusuko ryškiai mėlynas akis nuo mirusios žemės ir vėl įsmeigė jas į vaikino nugarą. Šio šaltas balsas, tarsi žvarbi žiema apsupo tamsiaplaukę.
-Dabar ir man pačiai įdomu...-tyliai atsakė jaunoji anglė,-jis nebūtų taip pasielgęs...Kad ir kaip manęs nekenčia, nebūtų manęs nužudęs...-tvirtai, tarsi šiuos žodžius būtų pasakęs pats antgamtikas, pratarė vilkolakė. Nors Ethan'as ir nekentė jaunosios anglės, tačiau nebūtų drįsęs prileisti savo mirties nagų prie jos, net jei labai norėjo. Turbūt pagarba savo būsimam vadui ir baimė, laukiančios bausmės, neleido taip pasielgti.
Netrukus stojusi tyla taip stipriai prislėgė, jog kelias akimirkas mergina manė, jog deguonis patalpoje tiesiog išnyko. Atrodė, jog pakankamai erdvus koridorius ir iš jo išsišakojantys kambariai susitraukė į mažą kambarėlį, kuriame vos tilpo abu jaunuoliai. Visą tai išsklaidė nuskambėjęs jaunojo vampyro balsas. Net jei šie buvo pilni skausmo ir nuostabos, kurią sukėlė ištarti merginos žodžiai, tamsiaplaukė vis tiek buvo dėkinga. Mažas kambarėlis ir vėl sugrįžo į apleisto namo rėmus. O visai netrukus į ryškiai mėlynos akys susidūrė su žaliai-melsvomis. Vaikinas atsisuko.
-Elijah'au, ne taip supratai tai, ką pasakiau. Tenorėjau įgelti Ethan'ui...-liūdnai žvilgtelėjo į priešais stovintį rudaplaukį. Kaip visai neseniai padariau ir sau... Pridėjo galvoje nuskambėjęs savo pačios balsas. Šį kart nekreipdama į jį dėmesio, mergina paslėpė rankas džinsų kišenėse.
-Ethan'o nemėgstu ne kaip vampyro, o kaip...žmogaus? Nė pati nežinau, kodėl trokštu jam perkąsti gerklę...-nuoširdūs žodžiai pervėrė apleisto namo sienas. Kilstelėjusi galvą Luna įsmeigė ryškiai mėlynas akis į žaliai-melsvas. Mylimas akis.
-Galbūt pasirinkai neteisingai? Praradai draugą...-O aš tave nuvyliau... Mintyse ištarti žodžiai sukėlė pakankamai didelę skausmo bangą. Galbūt temoku skaudinti kitus ir nuolat šiepti dantis bandydama perkąsti kitiems gerkles? Dar vienas skaudus smūgis.
I am a wolf and I am stronger than fear.