[Noel Nathan Takemi]

Šalia vaikų namų ,,Gyvybės upelio" auga parkelis. Tai parkelis priklausantis vaikų namams. Jis aptvertas metalinėmis tvoromis ir laikoma privačia teritorija svetimiems žmonėms, įsibrovėliams. Šį parkelį jau seniai sodino patys vaikai su auklėtojomis. Dabar jų dėka parkelis klesti, auga ir gyvuoja. Žinoma, ir dabartiniai bei čionykščiai vaikai sodina kasmet medelius sudarydami medelių sodinimo akciją. Laisvam laikui likus vaikai, auklėtojos ir paaugliai vaikščioja šiame parkelyje, bandydami pabėgti nuo kasdienybės rutinų, kančių, vargų bei realybės. Taip pat tam parkelyje pilna medinių dar nesutręšusių suoliukų, elektros stulpų (ar kaip) apšviesdami parkely tamsoje. Taip pat per daugelį metų susiformavo ežeras, o jame salelė, tad vadovybė nusprendė pastatyti saugų tiltelį, kad būtų galima pereiti iki tos salos.

[Kaspijanas Blekmitas]

Vakare, per saulėlidį, Kasparas pasirodė parke. šalia jo priėjo vaikas. Kasparas su juo pasisveikino ir tarė
- Kaip smagu tave matyti, kaip šendien praleidai dieną?
-Nieko įdomaus, vienintelė mintis kuri mane paguodė buvo ta jog žinojau, kad vakare ateisi.-jis linksmai nusijuokė.
-Tai ką nori veikti?- paklausė Kasparas.
- Papasakok visas naujienas iš magijos pasaulio!-tarė jis
Staiga parkelyje pasirodė viena iš vaikų namų darbuotojų ir sušuko:
-Tomai, ar nesakiau kad šiandien neitum į lauką tau liepta būti kambaryje!
Tomas palydėjo Kasparą akimis ir nusekė paskui moterį.

((Eliza: RPG temose žinutės ilgis turi būti bent 600 simbolių.))

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

Raudonas kraujo dangus kabėjo virš galvų žadėdamas nakties pradžią. Paskutinis saulės pasispardymas prieš artėjančius lietaus debesis.
Džonas tarp pirštų sukdamas auksinį vestuvinį žiedą, stebėjo saulėlydį. Visados taip elgėsi mąstydamas, kurpdamas kiekvieną planą, tolesnį ėjimą. Tačiau šiandien jis to nedarė. Jis prisiminė.
---
Rafaelis palinkęs kažką rašė pergamento skiautelėje.
- Viskas,- padėjęs sakalo plunksną sumurmėjo. Vaikinų rudos ir pilkos akys susitiko. Pastarosios prašė paaiškinimo, - Klausyk, - atsidusęs pradėjo draugas sulankstydamas lapelį ir paslėpdamas už kišeninio laikrodžio dangtelio,- tu to neprisimini, bet prašei, kad išsitrynęs savo prisiminimus apie ją, palikčiau raštelį ir prisiminimą, kad tavo mirusi sesuo tikrai egzistavo,- prilietęs neseniai nupirkta juodalksnio lazdele laikrodžio dangelį, pergamentą priklijavo kerais, - jei norėtum ir vėl prisiminti.
Viljamsas nežymiai linktelėjo, tačiau juodaplaukis to nepastebėjo.
- Ir še, - metęs sutvarkytą kišeninį laikrodį šviesiaplaukiui, Džeimsas pakilo, - turėk jį.
---
Dabar tas pats kišeninis laikrodis gulėjo jo delne. Nedidelis, neauksuotas, paprastas ir nugludintas pirštų prisilietimų. Rafaelis sakė, kad jis priklausė Dianai. Rado vienas pažįstamas po „Gyvybės upelio“ vaikų namų gaisro, tokį panašų į žariją, kad vos atskyrė nuo kitų. Jame ir žuvo žiobarė sesuo, priversdama kentėti visus aplinkinius, o ypač jį. Todėl prisiminimai buvo nusmaugti, nuskandinti ir paslėpti užmaršinimo kerų mostu. Vardant lengvesnio gyvenimo.
Jau seniausiai sugijusiais, ištiesintais po sulaužymo pirštais, neskubėdamas atvėrė kišeninio dangtelį. Kaip ir prisiminė, prie jo liko tas pats, kiek pageltęs pergamentas su žodžiais. Ar verta? – tai buvo klausimas ne skausmo ir nuovargio, bet smalsumo. Jam buvo velniškai smalsumu, kokia gi buvo jo sesuo, kokie santykiai buvo su ja? Ar ir ji irgi turėjo iš motinos paveldėtus blondiniškus, tiesius plaukus, o gal tamsiai rudus tėvo? Jau penkiasdešimtą kartą išlankstė lapelį, taip ir neapsispręsdamas kas toliau. Išsitrynė ne be reikalo, kam juos gavinti? Bet...
- Nope, ne šiandien, - paskutiniam saulės spinduliui pasiekus „Gyvybės upelio“ parkelį, vietą, kurioje ir buvo rastas Dianos laikrodis, tyliai, svetima kalba šiam kraštui ištarė vaikinas, kišeninį laikrodį su grandinėle pasikabindamas sau ant kaklo ir paslėpdamas po marškiniais. Žvilgtelėjęs sau už nugaros, lyg įveikęs sunkiausią matematinę lygtį, atsipūtė. Žiedą užsimovęs ant dešinės bevardžio, išsitraukė naują klevo lazdelę.
Expecto Patronum.
Melsvos, sidabrinės gijos tapo galingu eržilu. Žirgas, papurtęs karčius stojo piestu ir gavęs žinutę nulėkė parkeliu, tarp medžių tolyn. Gynėjui dingus iš akių, Viljamsas sau šyptelėjo ir neskubėdamas patraukė į priešingą pusę nei jo kerai. Lietus artėjo, rugsėjo pirmoji su savo išbandymais irgi.
Nežinia kodėl, bet dvidešimtmečio veide švietė nieko gero nežadanti šypsena. Tokia, kuri žadėjo naujus, netikėtus adrenalino pilnus nuotykius, planus ir žaidimus, taip vedusius iš proto vyriausiąjį Greywindą.
"Tu greičiau pražudysi mus, negu aš,"- urgzdavo jis, -"kada gi tu baigsi, idiote?"
"Niekados, seni, niekados."
Taigi, liko dar keturiolika neatliktų žingsnių burtiniškų šachmatų lentoje. Vienas iš jų - suburti visus likusius gyvus Greywindus.

[Clementine Martes]

uo metu riestanosė buvo neviltyje. Ant tiek viską neapgalvoti ir pasielgti taip kvailai tikrai nebuvo Clemencijos sritis. Bet štai, ji laiko kuprinę kur keli drabužiai ir reikalingiausi daiktai, vaikų namų parkelyje. Net nežinojo jau, kur eiti ir ką daryti. O ankščiau taip naiviai galvojo, kad ją priims į vaikų namus taip paprastai ir, kad pabėgti iš savų namų yra lengva ir nebus jai jokių rūpesčių. Bet, vat ir ne. Ją niekur nepriėmė ir dabar ji praleis vasaros atostogas Londono gatvėse. Klastuolei einant per šį parką, surado netoliese suoliuką kuris yra šalia didelio ąžuolo ir kadangi škotė dabar turi daug laiko ir niekur jai nereikia skubėti, nusprendė ten atsisėsti ir praleisti kažkiek laiką. O gal ten ir praleis naktį. Atsisėdusi, apglėbus savo kelius, Ameli įlindo į savo apmąstymų karalystę kur ten tik ir galėjo tuo metu save keikti, kokia ji kvailė, kad taip pasielgė.

[Keitas Kolinsas]

Keitas nuo pat pirmos atostogų dienos, žinoma, buvo vaikų namuose. Ši vieta jį žudė visomis prasmėmis, o be magijos išvis buvo galima išprotėti. Jau turėjo neblogai mėlynių-vyresni vaikai dėl jo liekno sudėjimo, blyškios odos ir visų tų auskarų buvo nuspręndę, kad Keitas lengva “bokso kriaušė”. Žinoma, švilpis gynėsi, bet štai turėjo neblogą “fanarą” po kairiaja akimi.
Dabar, prasidėjus vakarienės metui jis pasiteisino bloga savijauta ir kai kambariokas pagaliau patikėjęs išsinešdino, Kolinsas atsidarė savo pirmo aukšto langą ir iššoko tiesiai ant gėlynėlių.
Išsikeikęs ir purtydamas nuo batų purvą, vaikinas pasuko keliuku, norėdamas apeiti ratą aplink parkelį ir kiek pamąstyti.
Juodaplaukis išsitraukė iš kišenės pakelį cigarečių ir vieną sukandęs dantimis, prisidegė geltonu žiebtuvėliu.
Ėjo, pūsdamas dūmus į orą ir tankiai kvėpuodamas.
Noriu namo... Noriu pas sesę, noriu pas brolį. Noriu aplankyt tėvų ir sesutės kapą. Noriu dingti iš čia.
Galvojo nesutiksias čia žmonių, bet smaragdo spalvos akis užkliudė kita figūra, sėdinti ant suoliuko ir Keitas nusprendė, kad kompanija, nenorinti jo užmušti (bent jau to tikėjosi) būtų tikrai neprošal.
-Neprieštarausi?-pasiteiravo juodaplaukis, prieš prisėsdamas ir išpūtė dar nuodingų dūmų. Rūkymas padėjo jam atsipalaiduoti.

[Clementine Martes]

Atostogos nusimatė tikrai linksmos. Juk gyventi dabar gatvėse iki Hogvartso mokslo metų, atrodė, kad viskas bus su "dideliais nuotykiais". Tiesiog tobula.. Per rudaakės skruostą nutekėjo ašarą, bet šioji iškarto ją nuvalę, kai atėjo kažkoks bernužėlis ir prisėdo prie suoliuko. Jam ką, daugiau suoliukų nėra parke? Reikėjo būtinai prisėsti prie Amelijos? Tebūnie.
 - Jo, sėsk. - Truputi pasitraukė į suoliuko kraštą, kad padaryti šokį bei tokį atstumą. Mergaitė ištraukė iš savo kelnių kišenės popiergalį kur buvo parašytas laiškas nuo jos tėvų. Ji mintyse nusikeikė, bei vos ir vėl sulaikė ašaras. Pajautusi cigarečių kvapą, škotė nesusilaikė bei paklausė vaikėzo ar jis pasidalins:
 - Gal.. Galėtum ir man vieną duoti? Gan sunki diena buvo. - Nejaukiai nusijuokė ir truputi prisiartino prie juodaplaukio kuris turėjo gan su keista išvaizdą. Liesas, pilnas auskaruose, gan pabalęs. Nors, Klastūnyno globotinė ne kur geresnė, pati ji pilna padabinta įvairiais randais ant veido ir kaklo, paakiai pajuodavę, o lūpos pamėlynavę.

[Keitas Kolinsas]

Matėsi, kad jos nuotaika prasta, o Keitas turbūt buvo toje srityje labiausiai suprantantis žmogus, nes ir pats dabar buvo be nuotaikos-juk turbūt niekas nebūna laimingas, kai turi “fanarą” po akim, o jis dar ir saulės akinių neturėjo, tad išvis buvo visiškos šakės.
-A, jo, okei,-mirktelėjo berniukas, išpūsdamas dar dūmų ir mestelėjo merginai pakelį pilną cigarečių ir geltoną žiebtuvėlį. Kažkaip nebuvo gaila kitam žmogui cigarečių. Ir pats prastai jausdamasis visada rūkė.
-Irgi prasta diena?-kilstelėjo auskaru pervertą antakį Keitas. Sprendžiant iš jos išvaizdos tai irgi nelabai sekėsi,-Kas pagražino, beje?-nenorėjo būti per daug landus, bet kažkaip susidomėjo kas čia mergaitę “pagražint” drįso.

[Clementine Martes]

Kas pagalvotų, kad mergiotė kada nors pasiektų tokį lygį, kur jau pas įtartinus berniukus su fanarais prašys cigarečių.
 - Dėkoju. - Kiek be jausmų, šaltai tarstelėjo lyg ji iš vis nedėkotų, traukdama iš pakelio vieną cigaretę. Su lūpom prikandus cigaretės galiuką, paėmė žiebtuvėlį ir pabandė jį pridegti. Nieko nebuvo. Cigaretė nedegė. Amelijai tai buvo kažkokia nesąmonė.
 - Kaip man po galais ją pridegti? - Apsieikime geriau be keiksmažodžių. Išgirdus ateinantį klausimą, Clemence tik "išspjovė" cigaretę, juk tada taip bus lengviau kalbėti, tiesa?
 - Prastesnė už mano kitas prastas dienas. Beje, ką turi omeny, sakydamas "irgi"? - Pažiūrėjo į nepažįstamąjį. Gal tas berniokas buvo truputį vyresnis, bet vis tiek matėsi panašus amžius. Todėl, gal kalbėti su juo nėra taip keista. Jeigu tai būtų koks dėdė su saldainiais, tada jau būtų keista. - Pas tave irgi kažkas atsitiko? - Pabandė parodyti susidomėjimą kai taip tikrai nebuvo. Nes koks skirtumas, Klastūnyno globotinė jį tik pirmą kartą mato. Kodėl jai turėtu rūpėti kitos bėdos, kai pati jų turi?
 - Pagrąžint? Tu apie mano randus? Amm.. - Mintyse pradėjo galvoti kokią istoriją, kad galėtu ją papasakoti šiam labai susidomėjusiam berniūkščiui. Bet į mintis nieko gero nelindo. - Tiesiog susimušiau. Žaidėm su peiliais ir viskas. Na, pati pradėjus buvau. - Pažiūrėjo į juodaplaukį. - O tai kaip dėl tavęs? - Ir vėl pabandė parodyti susidomėjimą.

[Keitas Kolinsas]

Keitas vis dar su cigarete burnoje trūktelėjo lūpų kamputį aukštyn, pamatęs jos nesėkmingas pastangas uždegti cigaretę.
-Duok pridegsiu,-švilpis tiesiog paėmė cigaretę iš jos, kartu su geltonuoju žiebtuvėliu ir palenkęs plaučių žudymo pagaliuką, jį pridegė, atsargiai ištiesdamas jį merginai.
-Aš truputį gavau į nosį ir tiek, o daugiau tai šiaip užknisa vaikų namai ir tiek,-numojo ranka Kolinsas, per daug nesigilindamas į savo kasdienes problemas. Juk aklas ir kurčias nebuvo, tad aiškiai matė, kad ta mergaitė švelniai tarus dėjus ant jo.
Vis dėl to pats buvo švilpis ir išklausyti ir paguosti kitus jam buvo tiesiog natūraliausias dalykas pasaulyje.
-Žaidėt su peiliais? Skamba... Smagiai,-kilstelėjo antakius Keitas, nebevaldydamas šelmiškos šypsenėlės. Pats gana dažnai prisidirbdavo, tad toks pasiteisinimas jam nebuvo neįprastas.
-O kodėl beje sėdi tarsi žemę pardavus čia?-pasiteiravo jis, išpūsdamas dūmų į vėsoką, rudenėjantį orą.

[Clementine Martes]

 - Dėkoju. - Įpūtė nuodingus dūmus į savo plaučius pirmąjį kartą ir iškarto atsikosėjo. Klastuolė tuo metu netgi rūkyti nemokėjo. Čia juk jos pirmoji cigaretė, tiesa? 
 - Jeigu jau gavai, tai reiškia yra už ką. - Šyptelėjo ir įpūtė dar kelis dūmus. - Kaip įdomiai, aš noriu į vaikų namus, o tu atvirkščiai. - Dabar galėjo gerai prisiminti visus tuos vaizdo įrašus kuriuos žiobariškoje mokykloje mokytojai rodė, kad visi galėtu suprasti kažkokią prasmę apie dalykus kuriuos reikia vertinti.
 - Ant kiek tu esi keistas, jeigu manai, kad žaidimas su peiliais skamba linksmai? - Rimtai pažiūrėjo į bernužėlį, bet už sekundės nusijuokė. - Juokauju tik. - Mirktelėjo pacanui. Po truputį, Clemencijos nuotaika kiek kilo. Ji bent kažkiek išsiblaško, negalvoja apie tai, kad dabar šioji neturi namų ir turės gyventi gatvėse.
 - Tu gal žurnalistas, kad tiek uždavinėji klausimų? - Atrėžė šiam. - Tarkim, ar atsakymas, kad aš iš tikrųjų žemę pardaviau, tiks? - Kiek grubokai atsakė, bet už sekundę ir vėl nusijuokė. Tie juokai galėjo priminti tokią isteriką, ant kiek jos padėtis dabar yra ne kokia. - Apsieikim gal tiesiog be smulkmenų... Aš pabėgau iš namų. - Įpūtė dar kelis dūmus.

[Keitas Kolinsas]

Keitas pamatęs, kaip ji užsikosėjo vos susilaikė nenusijuokęs ir nepasakęs kokios kandžios replikos, bet švilpiškas mandagumas jį sulaikė.
-Na, žiūrint iš kurios pusės pažiūrėsi,-gūžtelėjo pečiais Keitas, išpūsdamas dar dūmų į orą. Viena vertus jo išvaizda buvo išskirtinė ir tikrai traukė dėmesį, bet kitą vertus jis nieko blogo nebuvo padaręs.
-Nori į vaikų namus?-vos dūmais nepaspringo Keitas. Net neįsivaizdavo, kad kas nors išvis norėtų būti toje skylėje.
Žinoma, jis pats visus tikindavo, kad jam nėra ten taip ir blogai ir, kad su laiku prisitaikys, bet gerai toli gražu nebuvo. Vaikai ten buvo neišprusę, nemandagūs ir šiaip siaubingi šikniai.
Apie tuos peilius tiesiog nieko nebeatsakė.
-Jo, gal praeitam gyvenime buvau žurnalistas,-gūžtelėjo pečiais Keitas, tarsi pasiteisindamas.
Išgirdęs, kad toji pabėgo iš namų, trumpam užtilo, galvodamas ką sakyti. Kurį laiką švilpis tiesiog rūkė, tylėdamas.
-Kodėl išvis bėgai iš namų?-galiausiai paklausė vaikinukas.

[Clementine Martes]

  Klastuolė iki galo surūkė nikotino lazdelę norėdama dar šio saldainio.
 - Bet aš žiūriu iš tos pusės, kad manau, kad jeigu gauni į nosį, tai yra už ką. - Net neapgalvojus savo žodžius atrėžė atgal berniokui.
  Pasakius, kad škotė nori į vaikų namus, Keito reakcija Clemencijai pasirodė juokinga.
 - Na noriu. - Nuo kada kažkoks nepažįstamas žmogus turi teisę taip teisinti Ameliją? Ironiška.
 - Netikiu į tokius dalykus kaip "praeitam gyvenime". - Atsakė juodaplaukiui. Ta tyla po jos žodžių Klastūnyno globotinei patiko. Vis jau geriau nei duoti savo interviu pirmam pasitaikusiam žmogui.
 - Nemanau, kad turiu tau tai pasakoti. Nepriimk rimtai, bet aš tave pirmą kartą matau. Kaip nepažįstamam žmogui, tu pernelyg daug domiesi. - Kiek grubiai pasakė. Supratus tai, Martes pasiėmė visus savo daiktus ir atsistojo nuo suolelio.
 - Aš gal geriau eisiu kur nors. Geros dienos. - Nusisuko ir išėjo iš šio parko, nežinodama ką toliau daryti.

[Keitas Kolinsas]

Keitas tiesiog nieko nebesakė šiai mergiotei. Norėjo palaikyti šneką ir šiaip pabūti draugiškas, juk bala žino kada ir kam reikia išsikalbėti. Tai vis tas jo kvailas švilpiškas charakteris priveikė vaikinuką ir net su didžiausiais šikniais vertė elgtis maloniai.
Jai išėjus dar gan ilgai sėdėjo ant suoliuko. Svarstė kur dabar toji blondė pasidės, jei pabėgo iš savo namų.
Per daug rūpinuosi kitais. Kažkokia mergiotė nėra mano suknistas reikalas ir man visai nesvarbu kur ji dėsis. Aš tik draugiškai jai daviau cigaretę ir tiek.
Švilpis pabaigė rūkyti cigaretę ir sumynęs nuorūką galiausiai su įvairiausiomis mintimis galvoje grįžo į vaikų namus. Apsidžiaugė supratęs, kad greitu metu grįš į Hogvartsą, kur buvo jo tikrieji namai.

[Camille Cornet]

Camilla pirma kart ištrūkus iš savo bjauriu namu, vis dėl to jei neleido pasilikti Hogvratse, bet ji sugebėjo tai padaryti. Su senele jos atsikraustė į Londoną, jiems čia patogiau gyventi, be to Lukrėcija jei atidarė savo paslaptį jį moka kalbėtis su gyvatėmis. Mergina buvo labai nustebusi, bet greit priprato prie to ir ketinasi išmokti taip pat.
Na va ir dabar ji eina tarp žmonių. Klastuolė visiškai neišsiskiria iš minios. Trumpa maikutė, laisvi šortai, dryžuotos kojinės beveik iki kelių ir mėgstamiausi balti sportbačiai. Cornet grožėjosi Londonu  jei tai buvo nuostabus miestas. Savo mėlynomis akis ji nužvelgė mėlyna suoliuką. Bėgdama ji užėmė ji, nes aplink krūvą žmonių ir bet kas galėjo ten atsisėsti. Gal dabar ją nekenčia milijonai dėl tuo prakeikto suoliuko, bet kas pirmas tas gudresnis. Vienuolikmetė apžiūrinėjo visus žmonės ir šalia pamatė vaiku namus. Mergina jau norėjo stotis ir eiti ten pažiūrėti ar Aleksas ne tam bendrabuti, bet staiga prie juodaplaukės priskrido balta pelėdą. Jos snape buvo laiškas, Cami ji pasėmė ir padėkojo. Žemaūgė net nustebo, kad laiškas nuo Alekso ji pati norėjo jam parašyti, bet nespėjo. Kai Milla perskaitė draugo laišką jos širdis pradėjo stipriau plakti, o akys ašaroti. Šviesiaodė pasileido bėgti prie bendrabučio esančio šalia. Kai ji pamatė sodą buvusi pirmakursė net nepaisė metalinės tvoros. Ją maža klastuolę nesustabdė kaip gerai, kad aš buvau šalia galvoja buvo tik tokios mintys. Plaukuose buvo daug šakelių, o veidas jau puikavosi keliomis žaizdomis. Pamačiusi rudaplaukį Cornet pribėgo prie jo ir stipriai apkabino. Vėliau verkiančiu balsu prabilo:
- Ką tu dari? Tu išprotėjai? Aleksai? Mes galim tave priimt.
Visas veidas buvo apsipylęs šlapiomis mergaitės ašaromis.

[Aleksas82]

Laiškelis. Rudaplaukio galvoje sukosi laiškelis Milai. Ji visame Hogvartse buvo vienintelė jo draugė ir jis džiaugėsi tokią susiradęs. Dėl tos mergaitės, Alekso tikrieji namai ir tapo Hogvartsas, o ne ši skylė. Jam čia visiškai nepatiko. Patyčių galų gale rudaplaukis nebeištvėrė. Drebančiomis rankomis jis pasiemė popieriaus lapą ir bandė sudėlioti raides ir pasiaiškinimą draugei.

Cami? Nežinau ar šis laiškas tikrai pasieks tave, bet aš nebegaliu taip. Nebegaliu nuolat kesti patyčių ir gyventi čia. Šitie namai yra tikras pragas. Aš pasiilgau mamos su tėčiu ir manau, kad tokiu būdu mes pagaliau susitiksim. Atleisk, kad daugiau nebepamatysi manęs. Tikiuosi suprasi mane. Myliu tave, Aleksas

Rašant šį laišką varniuko skruostu nuriedėjo ašara. Pasišaukęs savo pelėdą, vaikis pritvirtino laišką ir dar kartą atsiduso. Avada Kedavra Tai buvo burtas su kurio varnius norėjo užbaigti savo gyvenimą. Mostus ir tarimą rudaplaukis jau mokėjo mintnai.
- Senai laikas, - padrąsinamai šyptelėjo sau ir pabandė nukreipti burtų lazdelę į save. Staiga prie jo atsirado Mila ir Alekso paraudusios akys susitiko jos akis.
-Atleisk Mila, - iš jo lūpų išėjo tik šie žodžiai.