0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Parkelis
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
- Taip, žinoma, einame.- Atsakė į Alisos klausimą.
Sabrina ėjo paskui mergaitę, kol galiausiai priėjo prie kambario, kuris buvo na, nelabai koks. Mergina laukė kol Alisa susitvarkys visus savo reikalus ir galės judvi važiuoti namo, taip, namo.
- Č... čia tavo rūbai? Šventieji Antanai.. turėsime būtinai nueiti į kokią nors rūbų parduotuvę, arba kažkada man yra sakiusi pusseserė, kad Hogvartso astronomijos profesorė yra puiki dizainerė.. na, vienu žodžiu, jei kas galėsiu duoti savo rūbų, manau dydžiai atitiks, nes ir tai per mažai sveriu, o dabar dėkis ko tau reikia į kuprinę.
Sabrina vis dar laukė Alisos ir žiūrinėjo šią vietovę, kuri priminė panašią Spellman vaikystę. Išgirdusi velos atsakymą, profesorė šyptelėjo ir dar kartelį atsakė:
- Puiku, esu gera gamintoja, tačiau... mano namai labai toli, Grindeile, tokiame mažame miestelyje.. namas tave gali išgąsdinti, na ne ta prasme, kad jis senas ar kas, jis tiesiog labai juodas ir tamsus, lyg būtų koks vampyrų namas, bet kambariai tau tikrai turėtų patikti.
Ech, tikiuosi neduodu jai prastų galimybių, aš stengsiuosi ją prižiūrėti kaip tik tai įmanoma.. ji juk mano dukra.

*

Neprisijungęs Charlotte Wolfman

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Parkelis
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
   Buvo graži diena. Per atostogas Šarlotė daugiausia laiko praleisdavo Vaikų prieglaudos parkelyje. Kartais padėdavo, bet šiadžndien jai nebuvo nuotaikas. pasiėmusi visas keturias kates su savimi ji patraukė į parkeli. Jame augo dailūs medžiai ant kurių nuo ryto dar žerėjo rasa. Akmenimis grįstas takelis buvo taip pat drėgnas. Šarlotė į šį parkelį žvelgė kitaip nei dauguma žmonių apsilankančių vaikų prieglaudoje. Visa prieglauda išskyrus parkelį jai buvo kančia. Jei prieglauda būtu buvusi tokia menka, kad neturėtu parkelio, Šarlotė jau tikriausiai būtu seniai numirusi - net nesulaukusi laiško iš Hogvartso. laimei auklėtojos susiprato, parkelio medžiai prieglaudoje augo jau tada kai ji čia atsirado. Ji dėl to buvo laiminga.
   Šį parkelį ji pažinojo geriau nei jo kūrėjai. Jame ji turėjo netgi kelias slaptas vieteles. Bet tik viena ji tikrai pasitikėjo.
   Tarp dviejų senų ąžuolų augo kupeta krūmų. Už tų krūmų bbuvo puiki vieta pasislėpti. Kai ten įlysdavai jausdavaisi lyg mažame kambarėlyje, kuris nei iš šio nei iš to primindavo prieglaudos kambarį. Ir visgi. Čia buvo žymiai gaiviau, nors erdvė ir buvo mažesnė jausdavaisi kaip katedroje. Taigi Šarlotė turėjo pripažinti - čia šimtą kartų geriau nei tame tvankiame, mažame kambarėlyje dideliame prieglaudos antrame aukšte.
   Spirit, Darly, Merci ir Chiunga lyg šunis jau žinojo šeimininkės mėgstamiausia vietelę ir iš karto pasilleido ten. Štai kodėl žiobariukė netikėjo posakiu - "Šuo geriausias žmogaus draugas". jai kačių draugija buvo daug labiasu prie širdies. Net jei jos šerdavosi ant drabužių, o kartais tarpusavyje susipeždao. Ir visgi kaip paprastos žiobarų katės jos buvo puikios draugės.
   Ji taip pat pasiekė savo slaptą vietelę su jos palaukusia Darly ir atsisėdo išsitraukusi iš mažo rankinuko kurį visur nešiodavosi jame buvusius daiktus. Tai buvo mamos ir tėčio fotografija (tik iš jos Šarlotė daug maž įsivaizdavo kaip jie turėtu atrodyti), dienoraštį, kelis spalvotus pieštukus (prieglauda savo globotiniams neleisdavo daug, šiuos ji buvo paskubom pasičiupusi iš bendro indo kuriame jų buvo taip pat ne per akis). Dar čia buvo knyga iš bibliotekos ir mažas maišelis saldainių gautas iš praeivio gatvėje. Tai buvo jos visas brangiausias turtas telpantis į rankinuką.
   Prisėdo romatiškame pavėsyje ir ėmė skaityti knygą.
The feeling of missing someone or something

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Parkelis
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
Meghan bėgo dulkėtais apšiurusio pastato koridoriais. Kiekviena jos kūno ląstelė šaukė protestuodama, tačiau rudaplaukė to nepaisė. Ji troško ištrūkti iš šios dulkių karalystės į orą. Laukan, laukan....
Mergaitė pastūmė duris ir išbėgo į lauką. Tiksliau, į prie vaikų namų esantį parkelį. Kodėl Meg atsidūrė vaikų namuose? Geras klausimas. Švilpiukė visą gyvenimą iki Hogvartso gyveno su seserimi. Tačiau vos mergaitei išvykus į mokyklą, Luiza išskrido į Australiją gyventi. Meghan liko viena. Tą vasarą ji praleido pas tetą, o tada ją įsivaikino Veronica Spellman, kieto charakterio vampyrė. Pas ją rudaplaukė gyveno nuostabiai gerai, tačiau šią vasarą viskas pasikeitė. Kažkas atsitiko Meg viduje. Tarsi būtų trūkusi visus jausmus valdžiusi styga. Visas įniršis, nuoskauda ir kiti jausmai, kuriuos Meg gniaužė visą gyvenimą, išlindo į paviršių. O gal kaip tik atvirkščiai - sulindo gilyn? Kad ir kaip ten bebūtų, mergaitė pasikeitė. Pasikeitė ne tik vidumi ir charakteriu, bet ir išvaizda. Visada rausvi skruostai išblyško, o rusva oda taip pat išbalo. Tačiau lūpos priešingai - išryškėjo veide raudonos it rožė. Meghan tapo tikra žiemos mergaite.
Pakitus Meg charakteriui, vertybėms ir dar nežinia kam, ji suprato, kad nebegali gyventi su Veronica. Šioji mergaitei nieko blogo nebuvo padariusi, tačiau kažkodėl rudaplaukė nebenorėjo su ja gyventi. Nebegalėjo pakęsti keisto vampyrės gyvenimo būdo. Todėl pabėgo. Švilpiukė atsidūrė Londone, tikėdamasi rasti Dori - savo geriausią draugę. Mergaitė tikėjosi, kad Dori ją priims pas save iki kol reikės grįžti į Hogvartsą. Tačiau Meg nespėjus pasiekti savo tikslo, ją sučiupo ir patupdė į vaikų namus. Čia rudaplaukė gyveno vos kelias dienas ir jau nebegalėjo tverti dulkėtų salių, tylių koridorių ir vaikų-šmėklų. Jai visko buvo per daug.
Meghan išsiveržė į parkelį, kuris, laimei, buvo tuščias. Dangus buvo apniukęs, pradėjo lyti. Dideli lašai krito ant mergaitės veido ir maišėsi su ašaromis, tekančiomis jos skruostais. Švilpiukė sukniubo ant tolimiausiame parkelio kampe esančio suoliuko ir pratrūko raudoti. Nieko nebuvo aplink, todėl ji nesigėdijo. Viskas, kas nedavė ramybės rudaplaukei, plūdo lauk ašarų pavidalu. Juokas juokais, o paskutinį kartą ji taip raudojo, kai sulaukė laiško iš sesers. Ir, kad ir kaip būtų ironiška, tada ji irgi buvo prie suoliuko. Tik tą kartą prie jos atėjo Dinas - liksmuolis švilpis, kurio Meghan nematė jau kelis metus, mat Dinas nesirodė mokykloje. O nežinia, ar norėjo matyti. Per tuos metus Meg pasikeitė, o Dinas nebuvo Dori, palaikanti kad ir koks esi. Todėl švilpiukė per daug ir neliūdėjo jį praradusi. Dinas buvo praeitis. O kas buvo dabartis ir ateitis, Meghan nežinojo. Ir tai ją neramino.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Parkelis
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
   Ir kas gi šiltą vasaros dieną sugebėjo sugalvoti Londone paleisti lietų?
  Juodas gobtuvas, išlindęs iš po odinės striukės, buvo užmestas ant jaunuolio į žemą kuoduką surištų, gan ilgų, tačiau pečių dar nesiekiančių plaukų. Viena sruoga buvo specialiai ištraukta iš tvarkingo kuoduko ir tvarkingai krito ant Quentin veido, pridavė šiokio tokio žavumo ir įvaizdžio. Iš tiesų, vaikinukas buvo tikrai pasikeitęs nuo tada, kai baigė Hogvartsą. Pasikeitė ne tik išvaizda, bet ir vidumi. Bet tai jau buvo visai kita istorija...
  Žingsniuodamas lietingomis Londono gatvėmis, puikiai žinodamas savąjį tikslą, jaunuolis išlaikė santūrią ir ramią, rimtą veido išraišką, kurią dar vis gaubė šaltumo kaukė. Vos tik išgirdęs apie Meghan, lengvai perprantamos, tačiau kažkodėl ganėtinai artimos švilpukės atsidūrimą vaikų namuose, negalėjo taip visko palikti, per daug nemąstęs išsiruošė į vaikų namus. Tiesa, visai ne be priežasties...
  Vos tik įžengęs į vaikų namų vestibiulį, patraukė kabineto link, kur jo jau turėjo laukti moteris ir nuobodžiausia viso šito dalis: krūvelė dokumentų. Bežygiuodamas dulkėtais ir nekokios išvaizdos koridoriais, vaikinas nusimetė gaubtuvą nuo galvos, sustojęs prie durų, pabeldė į jas. Sekančios penkiolika minučių ėjo lėtai. Quentin teko kęsti nuobodų pokalbį ir išlikti santūriam, pasirodyti pavyzdingai, kad šiam būtų leista įsivaikinti Meghan. Galiausiai, kai visi dokumentai buvo sutvarkyti, Yann'as teisėtai tapo merginos globėju, įvykdė savo tikslą(arba pasirašė didžiulį mirties nuosprendį) atsisveikinęs šis paliko kabinetą. Nužingsniavęs prie vestibiulyje esančios darbuotojos, atsikrenkštė, kad ši atkreiptų dėmesį į jį.
  - Atsiprašau, norėčiau sužinoti, kur galėčiau rasti Meghan Natali Pritz. Nuo šios dienos, aš jos globėjas, - ramiu balso tonu tarė, nė nesiruošdamas daugiau aiškintis. Bet atrodo, kad viso to ir neprireikė.
  - Meghan? Ta tamsiaplaukė mergaičiukė? A, taip. Ji visai neseniai išbėgo į lauką, turbūt bus parkelyje. Vyruti, pasirūpink ja, išbalusi ir sukūdusi kaip lentutė. Et, vargšas vaikas, visai nieko nevalgo, - tarė kiek vyresnio amžiaus moteriškė, atsiduso ir liūdnai papurtė galvą į šonus, o Yann tik padėkodamas linktelėjo, kiek susiraukdamas gautos informacijos.
  Gaubtuvas ir vėl saugojo tamsiaplaukio plaukus nuo lietaus. Susidariusios pelkės pleškėjo po kojomis, maži lietaus ir balų lašiukai šlapino rūbus, o galiausiai prasiskverbę pro juos, šlapino ir kūną. Tolumoje jau matėsi parkas, nemažas kiekis suoliukų ir ant vieno iš jų, vienintelė parke esanti, maža susirietusi būtybė. Vaikinas susiraukė ir paspartino žingsnius.
  Nepraėjo nė minutė ir šis jau stovėjo prieš puikiai atpažįstamą merginą, kurios veido negalėjo matyti dėl gobtuvo, tačiau puikią šią atpažino dėl džemperio. Savo džemperio.
  Žengęs dar vieną žingsnį arčiau jos, pritūpė prieš ją, susirūpinusiai pažvelgė ir nykščiu suėmęs  smulkų smakrą, pakėlė jį, susirūpinusiai nužvelgė pabalusį, visiškai pasikeitusį veidą, paryškėjusias lūpas, paraudusias akytes ir iš jų lašančias ašaras. Pažvelgė tiesiai į akis..
  - Tik pasakyk kas tave nuskriaudė, vabaliuk, ir aš pažadu, jie daugiau gyvenime tavęs nelies, - rimtu, susirūpinusiu balso tonu tarė, minutėlę dar vis išliko toje pačioje pozicijoje, analizuojančiai nužvelginėjo veidą, o galiausiai atsidusęs, išskietė rankas. Suprato, kad merginai šiuo metu tikrai reikėjo apsikabinimo ir kažko šalia. O šią akimirką šalia turėjo būti ne kažkas kitas, o jis. Nenorėjo, kad jai tektų patirti tai, ką teko patirti jam.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Parkelis
« Atsakymas #34 Prieš 2 metus »
Ne. Užtenka. Viskas, gana. Dėl dievo meilės, susiimk.
Išbarusi ir iškeikusi save visokiausiai žodžiais, Meghan kiek nurimo. Tačiau vis dar klūpojo ant žemės, užsikniaubusi ant suoliuko, kol lietus merkė jos plaukus ir džemperį. Quentin džemperį. Prisiminus paslaptingąjį tamsiaplaukį vaikiną, Meg pasijuto taip, tarsi kažkas būtų spyręs jai į pilvą. Šiemet Que nepasirodys mokykloje, jis jau ją baigė. O rudaplaukė taip norėjo su juo pabendrauti... pažinti jį. Dabar iš vaikino jai liko tik jo džemperis.
Meghan giliai įkvėpė jau baigiančio išsivadėti Quentin kvapo ir pasistengė nebeverkti. Viskas buvo taip tylu, kad girdėjosi tik lietaus lašėjimas. Tačiau tylą greitai nutraukė kažkieno žingsniai. Tas kažkas priėjo tiesiai prie mergaitės ir sustojo priešais ją.
- Mauk velniop. - nepakeldama galvos pasiuntė atėjūną. Mergaitė jau išmoko, kad gražiuoju vaikų namuose negalima. Čia išgyvena tik stipriausieji.
Tačiau atėjūnas nepaklausė jos liepimo ir, priešingai nei sakė mergaitė, ne tik kad neišėjo, bet dar ir pritūpė prieš ją. Negana to, suėmė Meg smakrą ir pakėlė aukštyn. Švilpiukė staigiai nubloškė vaikino ranką tolyn ir pažvelgė į jį. Žalios mergaitės akys susidūrė su tamsiomis vaikino akimis, spindinčiomis keistai pažįstamame veide. Tačiau, nors ir kažkur matytas, tamsiaakis buvo nepažįstamas. Išgirdusi, ką jis pasakė, Meghan pasiuto. Vabaliukas? Tu gal nebejuokauk. Kad ir kas būtum, aš tau tikrai ne "vabaliukas". Be to, šis vardas jai skausmingai priminė Quentin, nes būtent jis taip ją praminė.
- Nežinau kas tu, bet manęs niekas nenuskriaudė ir savimi pasirūpinsiu. - atšovė Meg. - Ir aš tau nė joks ne vabaliukas. Taip mane vadinti gali tik... - rudaplaukė pajuto artėjančias ašaras. Pabandžiusi susivaldyti, nukreipė kalbą kita linkme. - Žodžiu, keliauk iš kur atėjęs ir palik mane ramybėje.
Tačiau tą akimirką papūtė vėjas ir į Meg atsklido vaikino kvapas. Šaltalankis, mėta ir citrina. Taip kvepėjo tik vienas žmogus pasaulyje.
- Quentin? - netikėdama savo akimis paklausė Meghan ir skubiai perbėgo akimis jo veidą. Vaikinas buvo pasikeitęs, tačiau dauguma bruožų išliko tokie patys. - Ką tu čia veiki? - dar spėjo paklausti, kai pastebėjo vaikino išskėstas rankas.
Ilgai negalvodama rudaplaukė puolė jam į glėbį ir prigludo prie krūtinės. Stengdamasi nepravirkti, mergaitė apsivijo rankomis tamsiaplaukį ir užsimerkė, pasinerdama į beveik tobulą akimirką. Tačiau ramybės nedavė vienas klausimas...
- Ką tu čia veiki? - pakartojo Meghan, žvelgdama tamsiaplaukiui į akis.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Parkelis
« Atsakymas #35 Prieš 2 metus »
  Tokios merginos reakcijos į jo pasirodymą vaikinas visiškai nesitikėjo, tačiau nenustebo, per daug apie tai negalvojo. Jam buvo žymiai svarbesnė jos būsena, pokyčiai ne į gerąją pusę ir aiškiai matomas nusilpimas. O visų svarbiausia, kad ir kaip būtų keista, Meghan jam buvo brangi. Jis norėjo būti tas, kuris padės jai iš viso to išsikapstyti, apsaugos ją nuo pasaulyje tvyrančio blogio ir tiesiog bus šalia, kaip koks nors vyresnėlis brolis. Nors to garsiai nepasakė, nevisad parodydavo veiksmais.
  Galiausiai lieknai, nusilpusiai būtybei atsidūrus jaunuolio glėbyje, šis švelniai apvijo rankas aplink mergaitės liemenį ir priglaudė ją arčiau savęs, suspaudė gniaužtuose. Jautė pareigą pasirūpinti ja, norėjo sužinoti kas jai nutiko, norėjo padėti.
  - Aš tave įsivaikinau. Sužinojęs, kad tu vaikų namuose, negalėjau taip visko palikti. Nuo šiol gyvensi pas mane. Nuo šiol viskas bus gerai, pažadu. Aš pasistengsiu, kad viskas būtų gerai, - ne garsiu balso tonu tarė, tačiau aiškiai žinojo, kad Meghan jį išgirs. Nežymiai vyptelėjo, - gražus džemperis, vabaliuk.
  Keisti, artimi jausmai, jaučiami šiai mažai švilpukei, buvo neįprasti vaikinui. Ypač todėl, kad šie susipažino dar visai neseniai. Tačiau jie visiškai nepriminė to, ką šis paslapčia, nė pats sau nepripažindamas, jautė Heidi. Tai buvo kažkas kito. Meghan jam buvo tarsi jaunesnėlė sesuo, kurią norėjosi apginti nuo visų pasaulyje egzistuojančių blogybių ir laikyti sava, artima. O Heidi... Taip, Quentin taip pat norėjo apginti ir Heidi. Norėjo ją laikyti artima ir sava. Tačiau visame tame buvo įsimaišę kažkas kito. Jis jautė keistą trauką, ugnelę kalbai pasisukus ties klastuole. Deja, tos ugnelės nesuprato, negalėjo nė pats paaiškinti. O šioj situacijoj man būtų labai padėjusi mama ar kas nors artimo...
  - Nagi, nelaikyk. Išsiverk, išsiliek. Viskas gerai, Meghan, - giliai atsidusmas ir grąžindamas tą rūpestingą žvilgsnį, tarė. Nors mergina ir buvo tvirtai spaudžiama vaikino glėbyje, tačiau šio dešinė ranka raminančiai glostė jos nugarą. Norėjo leisti jai išsilieti, norėjo, kad ši žinotų, jog jis šalia. Nenorėjo, kad ji jaustųsi vieniša ir nesuprasta, kaip teko jaustis jam pačiam...

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Parkelis
« Atsakymas #36 Prieš 2 metus »
Quentin glėbyje mergaitė jautėsi... saugi. Taip, saugi. Kaip niekur kitur. Tarsi būtų sugrįžusi į vaikystę, kuomet, būdama penkerių, slėpdavosi nuo šešėlių po antklode. Tada viskas buvo taip paprasta ir lengva. Viskas buvo aišku. O dabar... Pasaulis buvo viena didelė maišalynė, kurioje susigaudyti buvo neįmanoma.
Išgirdusi vaikino žodžius, Meghan sutriko. Kodėl? Toks vienintelis klausimas sukosi rudaplaukės galvoje. Kodėl jis taip padarė? Juk jie ne tiek ilgai pažįstami. Ir kodėl jis atkeliavo į Londoną vos sužinojęs, kad ji pateko į vaikų namus? Kaip jis iš vis tai sužinojo? Galybė klausimų nedavė Meg ramybės, reikalaudami į juos atsakyti. Deja, mergaitės galva buvo tuštutėlė. Jokios konkrečios minties, juolab jokio atsakymo.
- Kodėl? - klausimas vis dėlto paliko rudaplaukės lūpas. - Kodėl tai padarei? - išgirdusi komentarą apie džemperį, nežymiai šyptelėjo. - Turbūt derėtų atiduoti, ar ne?
Meghan pabandė išsinerti iš džemperio, kad galėtų jį grąžinti, tačiau stiprūs Quentin gniaužtai neleido. O mergaitė per daug ir nesipriešino. O gal ir priešinosi. Kažkoks balsas proto kampelyje kuždėjo, kad nereikėtų tikėtis per daug. Juk niekada nežinai, kas bus. O Quentin veiksmai buvo mažų mažiausiai keisti. Juk jie vienas kito beveik nepažįsta. Ir kodėl jis toks rūpestingas? Ir iš vis, kas atsitiko su jo išvaizda? Ir su elgsena?
Keista, tačiau vaikino paskatinimas išsilieti kaip tik nugrūdo visus Meghan jausmus į giliausią dugną ir prispaudė juos ten. Nebenorėjo verkti. Ne dabar. Gal vėliau, kai liks viena. Dabar, kad ir kaip jai patiko Quentin ir kad ir ką apie jį galvojo, nenorėjo prie jo žliumbti. Negalėjo.
Lietus tik sustiprėjo ir Meghan plaukai permirko kiaurai. Kaip ir drabužiai. Tačiau jai tai nelabai rūpėjo. Po sniego lietus buvo geriausias dalykas. Irgi šaltas, bent jau dažniausiai. O tai buvo svarbiausia.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Parkelis
« Atsakymas #37 Prieš 2 metus »
  Vaikinas glaudė liekną ir mažą būtybę prie savęs ir mintyse sau žadėjo, kad neleis niekam jos nuskriausti. Kad ir kaip bebandytų tai paslėpti, Meghan jam buvo svarbi. Ji buvo tarsi mažesnioji sesuo, kurią norėjosi saugoti, prižiūrėti ir mokyti. Ji buvo tarsi šeima, normali šeima, kurios šis niekad neturėjo, o atradęs nenorėjo paleisti. Nenorėjo leisti kažkam ją skaudinti, skriausti ar liūdinti.
  Išgirdęs merginos klausimą Quentin akimirkai pasimetė, nežinojo ką į jį atsakyti. Bet po minutėlės tik menkai šyptelėjo.
  - Neklausk. Tiesiog žinojau, jaučiau, kad turiu tai padaryti ir padariau, - paprastai ir trumpai atsakė. Ranka automatiškai, nė pačiam Quentin nežinant ir nejaučiant,  švelniai glostė merginos nugarą.
  - Neturėtum. Nuo šiol jis tavo. Pasilik, - šyptelėjo ir supratęs, kad Natali jau nusiramino, atsitraukė nuo apkabinimo, pažvelgė į mergaitės veidą.
  - Eime namo? Nenoriu, kad susirgtum. Vėliau man, o ne kažkam kitam, reikės tave prižiūrėt. Nejaugi nori man paskirti tokį pragarą? Nejaugi taip nusikaltau? - juokaudamas tarė. Veide švietė žaismingas, seniai nematytas, vaikinui nelabai būdingas šypsnis. Nežinia kodėl, bet jautėsi laimingas, patenkintas savo veiksmais. Džiaugėsi įsivaikinęs Meghan ir vylėsi, kad sugebės į jos gyvenimą atnešti bent šiek tiek laimės, džiaugsmo ir gėrio. Tikėjosi, kad viskas ir toliau eis gerosios pusės link.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Parkelis
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
Ech, ir kodėl ši nuostabi akimirka negalėjo tęstis amžinai? Niekas nežino. Visi geri dalykai kažkodėl baigiasi. Anksčiau ar vėliau, tačiau baigiasi. Bet Meghan kol kas norėjo pasimėgauti šiuo gėriu, kol dar nebuvo sugrąžinta į žiaurius Realybės nagus.
Spausdamasi prie Quentin mergaitė pajuto jo delną sau ant nugaros. Pasitikintys savimi ir švelnūs judesiai ramino rudaplaukę. Neaišku, ar ilgam, tačiau ramino.
Pasakymas, kad vaikinas atiduoda jai džemperį, išspaudė šypsenėlę iš mergaitės lūpų. Tas drabužis jai iš ties nepaprastai patiko, nors ir buvo gerokai per didelis.
Žodis "namai"  nuskambėjo labai keistai. Meghan neturėjo namų. Na, turėjo tuos Olandijoje, tačiau turėjo. Veronicos namai irgi jau buvo praeitis. Hogvartsas... taip pat ne. Jai ten patiko, tačiau negalėjo pilies pavadinti namais. Mergaitė ne taip suprato namus. O kaip bus su Quentin (nuo šiol - ir jos) gyvenamąja vieta - ar ji taps namais ar ne? Geriausiai čia tiktų patarlė - pagyvensim, pamatysim. Tačiau Meghan iš visos širdies tikėjosi, kad surado namus.
Tvirčiau susisupusi į džemperį mergaitė pažvelgė Quentin į akis.
- Eime. - tvirtai tarė, nors balsas grasino sudrebėti. Dabar ji neverks. Naujas gyvenimas, nauja ateitis. Viskas bus gerai. dar pagalvojo Meg nueidama.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • I kursas
  • *
  • 52
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
Ats: Parkelis
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
  Pasibaigus mokslo metams, Morgenstern gyvenimas lyg ir niekuo nepasikeitė, mat devynmetės ir atsakingumo niekuomet nebuvo galima pavadinti draugiškai sugyvenančiais reiškiniais. Tiesa, perkopti į ketvirtąją klasę našlaitei lyg ir pavyko... O gal ir ne. Kas čia žino? Visgi žemaūgės neklaužados neaplankė kažkokia perdėta egzaltacija, tad šioji mokyklos reikalais kažkaip ir nesusidomėjo. Vidinis balselis širdelėj vis murmėdavo kažką apie kitokios kelionės etapą, tačiau devynmetė nustumdavo tuos neaiškiai šiltus sakinius kažkur toliau. Gi demonai pasikliaudavo savo šaltu (ar karštu?) protu, o ne kažkokia neaiškia emocija ar žemiškais jausmais. Tačiau šiandien karštas buvo ne tik Šėtono ar įvairiausių nakties padarų protas, bet ir vasariškas oras. Šilčiausio metų laiko pradžią simbolizuojantis vėjelis per šią valandžiukę jau būtų galybes kartų perkošęs Lilith susivėlusius plaukus, kol mergaitė slampinėjo ilgą laiką pažįstamomis gatvelėmis ar Londono autentiškumą simbolizuojančiais, ir niekad iki galo nesutvarkytais, miesto skersgatviais. Tik šiandien vaikų kalėjimo patalpų Lilith palikti niekaip nepavyko, o ir jausena mergaitės viduje bylojo tai, kad šiandien jos laukia išskritinė diena. Devynmetė niekaip negalėjo nuspręsti ar tai gerai, ar blogai... Jai labai patiko skirstyti viską į šias dvi kategorijas, o artėjantis susitikimas su kažkokia neaiškia giminaite ją privertė sunerimti dėl savo gebėjimų visur mąstyti demoniškai ir ramiai. Arba paprasčiausiai nežemiškai. Tik smalsumo vedama panelytė nusprendė pasipuošti ir tikriausiai pirmą kartą gyvenime įdėti bent kiek pastangų į savo išvaizdą. Išsinešdinti iš vaikų namų, nors ir labai labai giliai širdy, atrodė beprotiškai šaunu. Kas čia galėjo žinoti, visgi ta moteriškė buvo dar viena demonė. Lilith negalėjo būti atiduota kažkokiai standartinei moterytei, kurios gyvenimas sukosi aplink vyrą ir virtuvę. Fui. Morgenstern net pati pasibjaurėjo savosiomis mintimis, tačiau taip samprotauti buvo visai įdomu.
  - Duok šitą, - įsakmiai tarė tamsiaplaukė, pastebėjusi baltą kaspinėlį kažkokios kitos mergaitės plaukuose. Nieko nelaukusi ji išplėšė kaspiną iš kambariokės plaukų ir iš stalčiaus išsitraukusi anglies gabaliuką, greitai šviesų kaspiną pavertė tokiu, kurį galėjo įsisegti ir pati nakties demonė. Nubraukusi savo išpurvintus pirštus į paklodę, mergaitė kelis kartus šukomis padailino palaidus plaukus ir įsisegusi anglimis padengtą kaspiną, nuskubėjo išsirinkti pačio gražiausio apdaro, kurį galėjo apsirengti. Atvėrusi drabužių spintą, mergaitė pastebėjo, kad ten gulėjo tokie patys drabužiai, kaip ir kiekvieną dieną. Našlaitės veidas persikreipė, tačiau šioji tik gūžtelėjusi pečiais išsitraukė ne tokį purviną sarafaną, kuris tebuvo vienu ar dvejais dydžiais per didelis. Prieš tai užsisegusi baltus (pilkus?) marškinukus, kurie buvo duoti vaiknamio darbuotojų, šioji užsivilko sarafaną ir pabaigusi perdėtą rūpinimąsi išvaizda, iškulniavo į parkelį, pagarsėjusį kaip susitikimo su savais globėjais vieta. Gi devynmetė keliavo susitikti su savo išgelbėtoja demone! Ji visuomet žinojo, kad jos darbai stebimi ir atėjus tinkamai progai, Lilith bus išlaisvinta iš žmogiškų ir skurdžių padarų klano. Pagaliau.
  Įžengus į parkelį mergaitė apsidairė. Reikėjo rasti tą moterį, kuriai šiandien Lilith turėjo sudaryti atitinkamą įspūdį. Dėl to šioji lyg ir nesijaudino, tačiau išlaikyti ledinį veidą ir dar šaltesnį žvilgsnį, jai pasirodė sunkiau nei įprastai. 
“Sand keeps secrets better than mud.”

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Parkelis
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
Žingsniuodamas į vaikų namus Tobias apmąstė savo neseniai pasibaigusią kelionę į Vokietiją. Jį kiek gąsdino supratimas, kad ši kelionė, nors ir buvo pirma, tikrai nebus paskutinė. Reivena ir Luna buvo kažkur pasaulyje, ir nė viena nenurims, kol nepribaigs kitos. O Tobias... neaišku kodėl, tačiau jis nesugebėjo viso to palikti už savęs, nekreipti dėmesio. Tą dieną, kai jis sutiko Luną, buvo įpainiotas į šią istoriją negrįžtamai.
Jis pamelavo Brittai. Na, nepamelavo, tiesiog nepasakė tiesos. Išvis nepasakojo apie savo kelionę ir kas kartą, kai Britta iškeldavo šią temą, Tobias pasistengdavo nusukti kalbą kitur. Juodaplaukis nenorėjo apie tai kalbėti, jam reikėjo ramiai susidėlioti mintis ir nuspręsti, ką daryti toliau. Be to, šiuo metu reikėjo sutvarkyti kitą reikalą.
"Reikalas" buvo devynmetė našlaitė, gyvenanti vaikų namuose. Pasirodo, ji buvo Brittos giminaitė ir (kaipgi kitaip) mergina pajuto pareigą priglausti mergaitę. Kai rudaplaukė tai jam pranešė (prieš pat jam išvykstant) Tobias vos nenuvirto nuo suoliuko, ant kurio sėdėjo. Tačiau tada suprato, kad nesvarbu, ko paprašytų Britta, jis sutiktų. Jis padarytų viską, kad tik jo mergina būtų laiminga, net jei tai būtų vaiko priėmimas į savo namus.
Kadangi Tobias apie šį planą sužinojo prieš pat savo iškeliavimą, tada jis per daug dėl to nesijaudino. Tuo metu jam rūpėjo išpildyti savo pažadą - išgyventi ir grįžti namo, pas Brittą. Tačiau dabar, grįžus, jau reikėjo rūpintis kitais pažadais. Tad juodaplaukis ir keliavo saulės nušviestomis Londono gatvėmis, artėdamas prie vaikų namų.
Jam įžengus į vestibiulį, Brittos dar nesimatė. Jie buvo susitarę, kad susitiks vietoje, tačiau susitarime nebuvo numatytas rudaplaukės vėlavimas. Bet Tobijas neturėjo galimybės stoviniuoti laukdamas savo gyvenimo draugės, nes prie jo kaip mat prisistatė vaikų namų darbuotoja. Kritiškai nužvelgusi jo aprangą (matyt, juodi plėšyti džinsai, tokio pat stiliaus marškinėliai ir grandinės nesukūrė pavyzdingo jauno tėvelio paveikslo) moterytė dirbtinai nusišypsojo ir paklausė, pas ką jis atėjęs. Vaikinas iš atminties ištraukė Lilitos vardą ir buvo kaip mat nukreiptas į parkelį, kur turėjo būti mergaitė.
Parkelis buvo nušviestas saulės ir tikrai dailus. Tačiau Tobias praktiškai nekreipė į tai dėmesio - vaikino nuotaika šiandien nebuvo pati geriausia. Su savo senuoju lediniu, emocijų nerodančiu veidu juodaplaukis priartėjo prie nedidukės figūrėlės, kuri, kaip spėjo, ir buvo toji Lilita. Mergaitė buvo juodais plaukais, kuriuose buvo kažkoks išteptas kaspinas, o drabužiai... na, sakykim, Brittai bus ką veikti. Tačiau labiausiai vaikiną nustebino jos veidas, kuris nepaprastai panašėjo į jo paties. Ne bruožais, o emocija. Tiksliau, jos nebuvimu. Mergaitė veidas buvo ledinis, panašus į jo paties. Nors, ties tuo jai dar reikėjo nemažai padirbėti. Tobias Lilitos veide galėjo įskaityti nerimą ir laukimą, kad ir kaip ji stengėsi tai paslėpti.
Juodaplaukis neketino pradėti pokalbio, kol nepasirodė Britta (nes ne tik, kad nenorėjo, bet ir nežinojo, kaip), tad atsirėmė į medį netoli mergaitės ir sustingo. Tikėjosi, kad Britta greitai pasirodys.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tobias Liam Walters »
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • I kursas
  • *
  • 52
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
Ats: Parkelis
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
  Mergaitė neapkentė karščio. Jos plaukai lipo prie veido, o taršomi vėjo kartais įskrisdavo ir burnon. Kadangi vaikų namų darbuotojos į jaunąją Lilith daug dėmesio neatkreipdavo, devynmetės plaukai buvo vešlūs ir ilgi, tad tai buvo dar vienas minusas prie vasaros teigiamų ir neigiamų dalykų sąrašiuko panelės makaulėje. Šis vaikis niekad nebuvo susimąstęs savo plaukų patrumpinti, o šiandien tai būtų sąlygoją geresnę našlaitės savijautą. Tačiau yra sakoma, kad jei apie kažką nepagalvoji ar nesusimąstai, nuo to ir neskauda. Ši mintis pritaikoma ir demonės situacijai, nors šioji – nei rimta, nei kažkuo išskirtinė. Kol mergaitės plaukai buvo puikus pajuokos objektas, saulė skverbėsi pro debesėlius ir pakėlus savas akis aukštyn Lilith pastebėjo, kad laukia dar karštesnė diena. Vaikų namuose tokiomis valandomis buvo pilna įvairiausių musių, bičių, širšių ir kitokių nesąmonių, mat patalpose buvo vėsiau net ir tiems gyvūnėliams, kurių dažnas vaikas negalėjo pakęsti. Tiesa, pati Morgenstern jų nesibaimino, tačiau tikrai nelaikė ir geriausiais draugais. Su mirtingaisiais palaikyti neutralius santykius nebuvo prastas sumanymas. Nors tai ir tebuvo tik vabzdžiai, kurie, jei nebuvo sutraiškyti matematikos vadovėliu, patys nudvėsdavo nuo kažkokių neaiškių chemikalų ar priragautų nuodų.
  Šioji mergaičiukė - smalsus sutvėrimas. Ji kažkur buvo skaičiusi, kad demonai daro nemenką įtaką mirtingųjų pasaulyje, tad, jei nekrėsdavo kažkokios šunybės, tyliai analizuodavo kiekvieną žmonių judesį. Kartą visą valandą skaičiavo miegančios kambariokės įkvėpimus ir iškvėpimus. Galiausiai kilo noras pabandyti užkimšti jai nosį ir pažiūrėti, ką mergaitė darys tada, tačiau lyg tyčia kambariokė pramerkė savo užtinusias akis ir visos Lilith svajonės subliuško kaip balionėlis. Tiesa, pats palyginimas tikrai nėra labai protingas, mat tokio dalyko kaip balionas, Lilith prieš savąsias akis dar regėti negalėjo. Užtat prieš jos žvilgsnį išdygo kažkoks stiliovas vaikinukas, labai jau šaltai žvelgiantis į vaikų kalėjimo kiemelį. Morgenstern primerkė akis ir nejučia prikando lūpą. Demoniška intuicija neleido nuo jo atitraukti akių, tad mergaitė piktoku veidu nužvelgė vyro aprangą. Ji net nenutuokė, ką toks, kaip šis žmogus, galėjo veikti kažkokio lūšnyno parkelyje, tačiau nusprendė, kad tai jai tikrai pavyks išsiaiškinti. Reikėjo nenuleisti savojo žvilgsnio nuo tos personos, bet tuo metu ir labai neišsiduoti... Būtent tokios minties dėka, Lilith patraukė šiek tiek toliau ir krestelėjo ant žolės, sunėrė rankas po krūtine ir tik dar kartą pažvelgė į dangaus žydrynę. Ak, kodėl demonai neišklausė jos maldavimų ir neatsiuntė lietaus ar nepagreitino globėjos atsiradimo kiemelyje? Lilith trūko kantrybės ir jos vis paverčiamos akys, kiek labiau pirštu sukami plaukai ir jau kraujuota lūpa tai puikiai išdavė. Tik to nepastebėjusi mergaitė toliau dairėsi, kol pagaliau išvys asmenybę, kuri į jos gyvenimą įneš dar daugiau tamsių atspalvių, galbūt parodys ką nors daugiau nei jau įprastą mirtingųjų pasaulį, kuris, regis, nebeatnešė jokios nuostabos ar netikėtumų.
“Sand keeps secrets better than mud.”

*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Parkelis
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
 Žemi batų kulniukai kaukšėjo į Londono gatvių grindinį, kai Britta skubėdama lėkė į vaikų namus. Šiandien jos laukė keli be proto svarbūs įvykiai. Pirmasis-tolimos giminaitės pasiėmimas į šeimą. O antrasis-savo mylimojo pamatymas po kelių siaubingai ilgų savaičių, kai jis tupėjo Vokietijoje ir bandė kovoti už savo gyvybę su nežinia kuo.
 Dar prieš Tobio kelionę mergina gavo laišką į savo pašto dėžutę, kuriame jai buvo pranešama, jog Britta turi kažkokią nepilnametę giminaitę ir ją, jeigu įmanoma, reikėtų pasiimti iš vaiknamio. Be jokių abejonių rudaplaukė gavo nemenką šoką, tačiau visai greitai susitvarkė su situacija bei netrukus apie tai pranešė Tobiui. Nebuvo jokių šansų, kad Britta paliktų vargšą vaiką toje baisioje įstaigoje, tad neliko kito pasirinkimo, tik pasiimti ją, Lilitą, į savo mažą šeimą vos tik Tobias grįš.
 Tad išaušo ta diena-mylimasis grįžo, mergina skuba į pasiėmimo susitikimą. Balandėliai susitarė, kad susitiks prie vaikų namų, kuriuos savo mėlynai žaliomis ar žaliai mėlynomis akimis jau matė Britta.
 Širdis suspurdo, kai ji pamatė aukštą tamsią figūrą, atsirėmusią į medį parkelyje, esančiame prie pat vaikų namų. Mergina nulėkė tiesiai prie vaikino visai nepastebėdama šalimai ant žolės sėdinčios kitos juodos, tik mažesnės figūros.
 Britta krito Tobiui į glėbį, o jos veide suspindo nuostabi šypsena. Jaukumo ir meilės jausmas užpildė merginos krūtinę ir visą kūną. Ji per tas kelias savaites spėjo labai pasiilgti šito jausmo. Savosiomis lūpomis prilietusi Tobio pilve pajuto drugelių spiečių.
 -Kaip aš spėjau tavęs pasiilgti,-svajingai tepratarė, kol žiūrėjo į tas nuostabiąsias akis, kurios svaigino labiau, nei pienių vynas.
 Buvo taip gera tiesiog stovėti prie jo, kad Lawrenz net pamiršo apie faktą, jog čia atėjo visai ne apsikabinti, o susitikti su ta giminaite.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Parkelis
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
Juodaplaukis toliau ramstė medį, sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Įsmeigęs akis į vieną tašką (šiuo atveju „taškas“ buvo nedidukas skruzdėlynas), vaikinas laukė Brittos pasirodymo.
Tobias juto, kad toji juodaplaukė, šalimais esanti mergaitė ir yra Lilita, tačiau neketino jos kalbinti (ar ką ten reikia daryti su vaikais? ) iki kol nepasirodys Britta.
Tad belaukdamas vaikinas dar kartą mintimis grįžo į Vokietiją bandydamas sugalvoti tolimesnį veiksmų planą. Aiškus daiktas, artimiausias kelias savaites reikės praleisti Londone ir iškeliauti nebent tik darbo reikalais. Tiek ilgai nebuvus namie, Britta tikrai jo neišleis, o ypač dabar, kai juodu ant savo galvų užsikrovė naštą, vadinamą vaiku. Tačiau Tobias puikiai žinojo, kad reikalai tarp jo, Reivenos ir Lunos dar toli gražu nebuvo baigti.
Vaikiną iš minčių pažadino aukštakulnių kaukšėjimas, kuris, greičiausiai, priklausė Brittai. Pakėlęs akis juodaplaukis prieš save pamatė brangiausią pasaulyje veidą, priklausantį jo merginai. Jos akys, ryškios ir žaliai melsvos, kaip visada, linksmai spindėjo ir tą akimirką Tobias iš tiesų pasijuto grįžęs namo.
Nespėjus jam nieko pasakyti, vaikinas pajuto Brittos lūpas ant saviškių ir, trumpam viską pamiršęs, atsakė į bučinį. Tačiau kaip mat atsitraukė, vos vos šyptelėjo ir tyliai tarstelėjo:
- Aš taip pat tavęs ilgėjausi.
Žodžiai iš jo burnos išplaukė pašnibždomis, nes jie buvo skirti tik Brittai ir niekam kitam, juo labiau ne tai Lilitai. Kalbant apie ją...
- Turbūt laikas sutvarkyti tai, ko čia atėjome, - pareiškė ir, paėmęs Brittą už rankos, žengė arčiau juodaplaukės mergaitės.
Daugiau nieko nepasakė. Žinojo, kad geriau leisti kalbėti Brittai, nes bala žino, ką Tobias gali pripaistyti ir kokį įspūdį vaikui sudaryti. Juodaplaukis tikrai nebuvo tinkamiausias kandidatas tėvelio vaidmeniui, ypač žinant, kad pats su vaikais patirties turėjo panašiai tiek, kiek karvės su slidinėjimu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tobias Liam Walters »
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • I kursas
  • *
  • 52
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
Ats: Parkelis
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
  Lilith kaštoninės akutės vis lakstė į įvairiausias puses. Kaskart vis įkvepiant ir iškvepiant, ji pamatydavo personą, kuri atverdavo naujutėlaites vaikų kalėjimo vartelių duris ir įkyriai žiūrėdavo į Morgenstern ir kitus našlaičius. Tokiomis akimirkomis mergaitė jautėsi kaip zoologijos sode. Praeivių akys smigo kaip durklai, o vaikai nė negalėdavo nuo jų pasislėpt. Šiame pastate dirbančios moterys vis užsimindavo, kad jie turėtų elgtis mandagiai - retkarčiais koks geraširdis susidomėjęs kokiu egzotišku gyvūnu vienu iš vaikų, paaukodavo daugiau pinigų, kurie dažniausiai būdavo investuojami į vaiknamio sąlygų gerinimą. Nors Morgenstern nė neabejojo, jog, jei tik būtų galėję, šios vietos darbuotojai pasiimtų kiekvieną centą sau ir nė nesusimąstytų, kad jų vertė buvo kelis kart didesnė tiems, kurie buvo įkalinti ir visą gyvenimą iki pilnametystės buvo priversti praleisti tarp keturių svetimų sienų, lyg tie patys gyvūnėliai, augantys zoologijos sode. Tamsiaplaukė vis dažniau jausdavosi taip, lyg ten ir būtų gimusi, tačiau suvokimas, kad panelė yra tikrų tikriausia demonė jai padėjo. Ir pagaliau devynmetė sulaukė dienos, kada pagaliau grįš į jau seniai lauktą šėtoniškume verdančią irštvą, kartu su sava globėja. Tokia mintis palengva tirpdė ledinį žvilgsnį ir atšildė šaltą šypsnį. Tik pati Lilith to dar nesuprato.
  Virš mergaitės galvos prazvimbė įkyrį musė. Našlaičių prieglaudoje jokių lazdų (tikslesnio žodžio Morgenstern šiam prietaisui pavadinti nežinojo) tokiems padarams pritrėkši neegzistavo, tad mergaitė tik pavaikė tą bjaurybę ranka. Kelis kart mintyse nusikeikusi ji net pakilo nuo minkštos žolės ir pažvelgė į savo kojas, kuriose išliko aštrių stiebelių žymės. Mergaitė patraukė suknelę žemyn, kad tos vietos nesimatytų, tada perbraukė per kraujuotas lūpas ranka ir susiraukė nuo nemalonaus perštėjimo. Nieko nelaukusi ji dar kartą apsidairė ir pastebėjo, kad viena iš vaikų zoologijos sodo prižiūrėtojų žvelgia į kažkokią merginą, kurios batelių kaukšėjimas jau dabar erzino demonės ausis. Nors ta rudaplaukė dar tik pravėrė vartelius, kaštoninių akių savininkė labai nevalingai įsmeigė į ją savo žvilgsnį ir akimis nusekė, kur gi ji kulniavo.
  - Ak, visi prakeiktieji demonai! Kur aš atsidūriau? Viešnamy? Vaiknamy? Bet kodėl tai - panašūs žodžiai?- sau po nosimi sumurmėjo ir žiauktelėjo prieš savo akis išvydusi ne bet ką, o to labai stiliovo vaikinuko ir kažkokios princesės bučinį... Tą pačią akimirką Lilith pastebėjo, kaip prie jos artinasi našlaičių prieglaudos darbuotoja ir šioji stumtelėjo demonę artyn. Nespėjusi suvokti kas vyksta, Morgenstern jau buvo prie pat tragiškai įsimylėjusių žmogystų porelės ir tik mirkčiojo savo akutėmis, kol vylėsi, jog visa tai tėra kažkoks nesusipratimas. Ne, tai tikrai kažkokia klaida. Ji nedrąsiai žengė vieną žingsniuką atgal.
“Sand keeps secrets better than mud.”