0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Parkelis
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
Mergina taip stovėjo kelias minutes, bet po to greit griebė draugo lazdelę ir tarė su ašaromis:
- Žinau, kad tu nori mirti, žinau, kad tau sunku, bet,- Mergaitė atsiduso,- mes galim tave priimti į namus.
Galvoje sukosi mintis apie tai jeigu ji būtu šiuo metu Prancūzijoje. Jos geriausiais draugas mirtu. Lyg baisiausias košmaras. Camillos skruostai dar vis buvo šlapi. Rankoje ji laikė lazdelę, o po to pakėlė galvą ir pasakė:
- Jeigu sunku tai nereiškia, kad reikia mirti,- prašau, kad tik tu sutiktum mergina maldavo,- mes galim jiems atkeršyti be burtų.
Cornet visa savo širdimi tikėjo, kad Aleksas su ja sutiks, bet nežinojo. Juodaplaukė nuleido lazdelę ir atsiduso laukdama atsakymo. Prašau maldavo ji.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Aleksas82

Ats: Parkelis
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
Kai lazdelė buvo atimta, Aleksas piktai kažką suniurnėjo.
- Mila, gyvenimą galima nutraukti ir be burtų, - tarė rudaplaukis, jau nusiraminęs ir susitaikęs su mirtim,  - nenoriu tavo tėvams tapt našta.
Lazdelė vis dar buvo Cami rankose. Paignoravęs draugę Al nuėjo link arčiausio suoliuko ir sukrito ant jo. Jam buvo gėda, kad draugė pasirodė taip greitai ir nutraukė jo pasirinkimą. Šį dalyką vaikis organizavo jau ilgai, bet planas buvo vėl suskaldytas į mažytes dėtales.
-Dėl ko man gyvent? - atsisukęs į Millos pusę tarė, - dėl tavęs? Dėl vienintelės draugės?
Gyvent dėl Millos buvo kvaila. Tėvų Aleksas jau nebeturėjo senai, jam liko tik Lukas. Nors ir tai nebuvo aišku ar tai tikrai jo brolis. Juk jų pavardės skyrėsi. Vaikis nuleidęs akis vėl žaidė su savo pirštais. Gėdos jausmas jį kamavo. O jai apie tai sužinos Hogvartsas? Turbūt tuo atvėju varniukas neturėtų kur dėt akių. Gėdos jausmą jis jautė ir dabar. O koks jausmas užklups kai apie jo bandymą nusižudyt sužinos profesoriai ir kiti mokiniai? Dabar apie tai Aleksas galvoti nenorėjo. Jo mintis ir taip buvo prikištos įvairiausio šlamšto.
- Šią nakt aš iš čia pabėgsiu, - pagaliau vėl pažvelgęs į draugę aiškino planą B, - gal pora savaičių, o gal daugiau aš neturėsiu kur gyvent. Man reikia pinigų ir ramios vietos pasislėpti nuo žiobariškos policijos.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Parkelis
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
Camilla nežinojo ką atsakyti. Jeigu jis mirs tai tada aš tikrai eisiu prie jo kapo kiekvieną dieną per mergaitės veidą perbėgo nejausminga ašarą. Planas? numirti? Ne dabar reiks eiti klausti senelės, kaip išmokti įtikintis žmones. . Kol buvo tyla klastuolė apžiūrinėjo parkelis. Jis tikrai buvo gražus, bet apie ji daug nieko nepasakysi. Staiga Milla upelyje pamatė blizganti daiktą, ir nieko nepaisius su batais ir kojinėmis įlipo į upelį. Tai buvo mažas blizgus pakabukas obuolio formos. Vienuolikmetė ji užsidėjo ant kaklo ir išlipo iš vandens. Atsisukusi į draugą kuris neseniai norėjo mirti ji tarė:
- Žinai, man tavo planas nepatinka,- Cornet atsiduso,- aš niekam nesakysiu. Ar galėtumėt ponaiti Gilbert pasakyti kaip atrodo jūsų didžiausiais skundikas.
O jeigu mano tėvai irgi mirė, nes jie nelabai panašūs į mane, tie kurie gyvena Prancūzijoje.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Aleksas82

Ats: Parkelis
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
Silpnumo akimirka buvo praėjusi. Dabar Aleksas atsistojo nuo suoliuko ir priėjo prie mergaitės.
-Einu pasiimt kuprinę ir susikraut daiktus,-sumurmėjo jaunuolis ir greitai nubėgo iki vaikų namų. Po 10 minučiu Aleksas jau stovėjo ten pat, prie Millos. Vaikis greitai išplėšė savo lazdelę iš mergaitės rankų ir patraukė nežinia kur.
-Tai priimsi gyvent? Būsiu už brolį,-kilstelėjo antakį Aleksas eidamas per ilgą parkelį. Iki grįžimo į Hogvartsą buvo dar daug laiko. Jokio plano kur gyvent varniukas neturėjo. Vis gi jis tikėjosi, kad mergaitės senelė bus gera ir priims jį, kad ir ant kilimo. Su didele šypsena veide, vaikis priėjo išėjimą iš parkelio ir su šypsena peržengė vartelius.
-Ai, Camilla. O kaip dėl mano greičiausiai būsimos, paskelbtos paieškos?

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Parkelis
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
Mergina apsidžiaugė kai Aleksas sutiko su ją gyventi todėl iš kart pasakė:
- Aišku priimsiu tik žinok, kad mano senelė mane moką kalbėti gyvačių kalba ir mes turime gyvatę, bet ji tikrai nieko nepadarys.
Camilla nusišypsojo ir su Aleksu nužingsniavo į Londono gatves:
- O dėl tavo paskelbtos paieškos sugalvosime kažką viskas bus gerai.
Vienuolikmetė vėl nusišypsojo savo plačia šypsena. Ji žiūrėjo kaip draugas žingsniuoja paskui. Milla eidama Londono gatvėmis tik grožėjosi jomis ir norėjosi vaikščioti jomis visą savo gyvenimą.  Gal miestas buvo ir purvinas, bet jis turėjo kažką kuris tuo pačiu traukė visus čia apsilankyti. Pagaliau priėjusi prie senelės kotedžo mergina tarė:
- Na aš čia gyvenu...
Lauke vaikščiojo juoda katė Liusi. Draugai užėjo į namo sodą...
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Parkelis
« Atsakymas #20 Prieš 3 metus »
Kilusi iš mažojo miestelio, Sabrina vaikštinėjo Londone ir galvojo kas būtų jei ji turėtų kokią nors įsivaikintą mergaitę. Mergina net gi taip toli nuėjo, jog matėsi vaikų namai. Ji su savo sunkia kuprine nuėjo prie gražaus parkelio ir turėjo tikslą, užkalbinti bent penkis vaikus. Šviesių plaukų savininkė prisėdo prie kažkokio suoliuko ir stebėjo vaikus, žaidžiančius visai įdomų žaidimą. Nuo merginos akių, nulašėjo keli lašeliai ašarų, nors tai nebuvo stebėtina, nes ji tikrai turėjo gana didelę depresiją, vis dėl to nauja aplinka, nauji asmenys aplinkui, tikrai buvo pasikeitęs Sabrinos gyvenimas. Stebėdama vaikučius, pamatė kaip kažkoks berniokas metė tiesiai į mergaitės veidą, kamuolį. Geraširdė nebeatlaikė ir atsistojusi, priėjo prie to pačio berniūkščio.
- Ė, tu dar taip pasityčiosi, dar sužeisi šią mergaitę, tai be dantų liksi, supratai? Kol nepasiskundžiau auklėtojai. - Griežtai pasakė Spellman.
Kiek per stipriai pasakiusi profesorė, vėl atsisėdo ir vartaliojo savo dienoraštį kuriame buvo prirašiusi net penkiasdešimt puslapių. Beveik visuose puslapiuose buvo parašyta apie tai, jog mergina be galo ir be krašto norėjo turėti dukrą. Sabrina šyptelėjo žaidžiantiems vaikams, ir ruošėsi užkalbinti dar ką nors, o gal ir laukė kol ją pačią užkalbins. Po kelių minučių atėjo ir pati auklėtoja, kuri laikė rankose daug vienkartinių puodelių vandens. Gal tai buvo ne itin malonu, bet septyniolikmetė nusičiupo puoduką vandens ir gurkštelėjo kelis gurkšnius šalto, gaivaus vandens tokią šiltą dieną. Ach, būčiau aš mama, tai ir kokteilių prigaminčiau ir ledų duočiau, o čia.. išvis jiems duoda valgyti?

*

Magdė

Ats: Parkelis
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
 Alisa sėdėjo medyje drauge su Mila. Blyškiaveidė draugė tokią vienišumo akimirką privalėjo būti šalia. Rudi jos plaukai ir šelmiškos akys linksmino merginą, taip išsiilgusią Hogvartso pamokų, draugų ir veiklų. Penkiolikmetė žinojo, kad daugelis nemato nei Milos, nei Tedo ar  Doros. Su šiais dviem draugais ji jau atsisveikino ir paliko juos praeityje. Bet Mila buvo ištikima ir liko su Alisa. Ir nors daugelis manė, kad rudaplaukė draugė tėra prasimanymas ar vienišumo sukurtas vaizdinys, šiai merginai ji buvo tokia tikra, tarsi visą laiką iš tiesų stovėtų šalia.
 Staiga penkiolikmetė nugirdo žingsnius ir gana piktą balsą, barantį tą kvailą vaikėzą iš vienuolikto kambario. Švilpė mielai būtų irgi apibarusi jį, bet tik sėdėjo ir spoksojo į dangų.
 Po kelių akimirkų pasirodė panelė Roden, laikantį daugybę stiklinių vandens. Vela jau dvi savaites už bausmę maitinosi vien tik prastais duonos paplotėliais, tad akimirksniu pripuolė  ir čiupo stiklinę. Deja, ši iškrito iš rankų, kai kažkoks vaikiūkštis bėgdamas pro šalį užkliudė alkūnę. Visi aplinkui ėmė kvatoti. Alisa nusiminė. Jos širdis buvo jautri ir dabar skruostais ėmė ristis ašaros. Mergina žinojo, kad per dieną gali gauti tik vieną vandens stiklinę. Ji ir taip buvo labai liesa, o čia, šioje prieglaudoje vadinama išsigimusia, nenormalia, džiūsna ir bjaurybe. Netrukus sukūkčiojusi, švilpė vėl įsilipo pas Milą, į medį, ir prigludo prie jos. Kiti svaidė į ją akmenis ir šaipėsi. Vienas, gana didelis akmuo skėlė jai į ranką ir Alisa nukrito nuo šakos. Skaudžiai plojosi į žemę, o kiti dar mindė ją ir šaipėsi.
 Kad tik greičiau iš čia iškeliaučiau, - sumurmėjo mergina Milai ir užsimerkė. Jos žydros akys patvino ašaromis, sidabriniai plaukai sušlapo nuo dulksnos, pradėjusios kristi iš dangaus.

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Parkelis
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Ilgai pasvarsčiusi mergina, išgirdo besišaipančius vaikus, kurie tyčiojosi kaip tik įmanoma iš mielos ir labai plonos mergaitės. Sabrinai šis vaizdelis buvo atpažįstamas, nes nemažai patyčių susilaukdavo praeitame miestelyje, vaikystėje dėl jos per mažo svorio, visi Sabriną pravardžiuodavo lenta arba stulpas, nes aukšta ji tikrai buvo. Prisiminusi tuo pačiu ir savo vaikystę, atsistojo ir suspaudė kumščius.
- Ką jus čia darote? K... kaip jus drįstate! - Sušuko profesorė.
O ne, m.. man užeina prie polis, o ne, aš juk sergu ir man iš nervų priepoliai užeina, achh.. Sabrina nutempė mergaitę ir pasodino ją ant suoliuko. O prie tų pačių vaikų priėjo ir vožtelėjo su kumščiu per veidus.
- Jūs... Nebesirodykite daugiau!
Jei jie dar ir tai auklėtojai pasiskųs tai, tai nežinau.. tikiuosi, jog ši miela mergaitė nepagalvojo, kad esu kažkokia psichinė. Septyniolikmetė atsisėdo prie tos pačios mergaitės, kurią pasodino ir išsitraukė iš kuprinės pakelį saldainių, saldainius profesorė pastoviai nešiodavosi su savimi.
- Na, tai koks tavo vardas? Tikiuosi, kad labai nesusižeidei? Beje, jei nori tai čia tokie saldainiai, tikriausiai net ne esi ragavusi, bet paragauk, viduje yra mėlynių įdaras, mano mėgstamiausias. - Šypsodamasi kalbėjo Sabrina.
Gerus vaikus ji dievindavo, o su šia kalbėjo kaip su kokia dukra. Mergina pamatė, jog iš jos tikrai nereiktų duoti saldumynų ar kokio nors kito maisto kuriame būtų cukrus.  Ach, koks keistas jausmas apėmė jei galėčiau iškart užsirašyčiau į dienoraštį, bet nereikia, reikia pabūti bent valandėlę be to dienoraščio, ir kokia šiandien keista diena, tie žiaurūs vaikai tyčiojosi, nors patys kaip kokios kiaulės, net baisu palikti ją čia dėl šitų žiaurių būtybių. Sabrina dar kartelį šyptelėjo su savo gražia šypsenėle jai ir stengėsi kaip tik įmanoma pasirodyti gera, o ne tokia kokia buvo kai trenkė iš jėgos tiems keistiems vaikams, to prisiminti ji net nebenorėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sabrina Spellman »

*

Magdė

Ats: Parkelis
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
 Mila atrodė išsigandusi, tad Alisa nusišypsojo savo draugei ir raminamai blykstelėjo akimis. Staiga prie jos pripuolė itin motiniškai nusiteikusi, impulsyvi ir aistringa moteris labai šviesiais plaukais, tokia pat blyškia, kaip ir jos oda ir raudonomis lūpomis. Mergina akimirksniu buvo nutempta ant suoliuko, apipilta žodžiais, o jai prieš nosį, dar nespėjus susivokti jau buvo pakištas maišelis, pilnas viliojančių saldainių.
 Nors ir kiek keista, bet ši moteris švilpei atrodė labai maloni, miela ir apdovanojo ją tuo, ko taip alko ir troško jos širdis - meile, užuojauta ir nuoširdžiu rūpesčiu. Tad penkiolikmetė droviai, nedrąsiai, bet maloniai nusišypsojo, jos skruostai nuraudo, o akys atkakliai smigo į parkelio tako akmenis. Vela jautėsi keistai, tarsi laikydama rankose ilgai lauktą dovaną, ir nežinodama, kur ją dėti.
 - Mano vardas Alisa Luna Bergman. Man penkiolika metų. Mokausi Hogvartse, Švilpynės koledže. Labai ačiū už sladainius, bet gal čia, kažkur netoliese yra Šešėlis arba ponia Roden. O man nė vienas iš jų neleidžia nieko daugiau, tik duonos paplotėlių ir vandens, - mergina kalbėjo tyliai, vos ne pašnibždomis, kartkartėmis pakeldama akis į tą šviesiaplaukę, Snieguolę primenančią moterį ir liūdnai atsidusdama.
 -Aš neturiu tėvų. Tėtį nužudė vilkolakis, o mama mirė, kalėdama Azkabane. Ji man irgi nedavė valgyti, matote, kokia aš liesa. Aš esu vela, bet visi sako, kad tokio negražaus ir kvailo žmogaus nėra matę, tad matot tai nelabai pasiteisina, - penkiolikmetė baugščiai apsižvalgė, ar kur netyko Šešėlis ar ponia Roden.
 

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Parkelis
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Jos atsakymas, Sabrinai nepatiko. Mergina suprato, jog čia ne vaikų namai, o kalėjimas. Sabrina išpūtė akis ir sutrikusi atsakė:
- Alisa, man labai nepatinka, kad tu čia, ta prasme tau ne vaikų namuose reikia būti, o stovėti ant žurnalo viršelio, tokia graži mergaitė esi, čia iš tavęs visi tyčiojasi, beje ir aš iš Hogvartso! Esu kerėjimo profesorė, na, o tu... tu tikrai neturėtum čia būti, velų manau mokykloje tikrai trūksta. - Šyptelėjo baltų plaukų savininkė.
Jaunoji mergina, primenanti į paprastą paauglę, atsistojo ir nuėjo prie tos auklėtojos. Auklėtoja buvo išties baisi, tiek charakteriu ir tiek išvaizda. Gana sena ir pikta. Tikiuosi, kad kol aš nuėjau iki tos Roden, švilpiukė nenubėgo kažkur..
- Laba diena, aš Sabrina, norėčiau pasiteirauti dėl Alisos Lunos Bergman, girdžiu, kad iš jos yra tyčiojamasi ar tai yra normalu? Juk tai vaikų namai, o ne gyvulių, turėtumėte bent kiek sąžinės.. nors žinote, aš ją įsivaikinsiu, tikrai nepaliksiu čia jos vienos tarp visų šitų kažkokių keistuolių, na, o jums ponia, patarčiau šukas įsigyti.- Piktai tarė ji ir grįžo prie suoliuko.
Aštuoniolikmetė atsisėdo prie Alisos ir vėl prakalbo.
- Atleisk, kad užtrukau, tiesiog.. ech, kol pasikalbėjau su ta tavo žiežula tai.. iš tiesų norėčiau tavęs paklausti, bet nežinau ar tu sutiktum.. - Su ilgomis pauzėmis, sakė Spellman.
Ne, aš negaliu.. aš juk gyvenu viena, Veronica nebebūna pas mane, na, o mama ir tėvas persikraustė į ne regėtų menų akademiją.. ką ji ten veiks viena, tik su manimi.. nors, nors ne, aš suklydau, Veronica gyvens ten! Turės šiokią tokią sesę.. tik reikia išsidrąsinti ir paklausti..

*

Magdė

Ats: Parkelis
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
 Alisa matė, kaip Sabrina aprėkė ponią Roden ir tyliai susijuokė. Bet tai vis tiek nepakėlė merginai nuotaikos. Užsikirtęs moters sakinys, mikčiojimas ir stiprūs švilpės instinktai rodė, kad Sabrina kažin ką nori pasakyti. Norėdama padrąsinti, penkiolikmetė čiuptelėjo Sabrinos ranką, bet tuoj pat, lyg nudegusi, paleido ir pasitraukė į kitą suoliuko kraštą.
 - Ne, ne jūs negalite! Ne, eikite nuo manęs kuo toliau! Ne, ne...N-ne... - mikčiodama, užsikirsdama ir išsigandusi atšoko vela.
 Staiga iš už Sabrinos nugaros išdygo Šešėlis. Didelė, tamsi, nors šiai priešais sėdinčiai moteriai ir nematoma šmėkla. Ji puolė prie Alisos ir savo šaltais pirštais drąskė, talžė ir trankė jos rankas ir veidą. Mergina ėmė klykti, o kai Šešėlis dingo iš už medžio, susigūžė, apglėbė savo kelius ir ėmė verkti. Ašaros liejosi jos apdraskytais ir žaizdotais skruostais, akys buvo liūdnos ir iškankintos.
 Staiga šešėlis vėl grįžo. Jis pakėlė savo pirštais ją į orą ir lyg prakeiksmas talžė tol, kol visiškai išsekusi švilpė sukniubo ant siūbuojančios žemės. Ašaros tebeplovė jos skruostus. Ji puolė prie Sabrinos ir apkabino ją .
 - Greičiau, eime iš čia. Greičiau, - Alisa kukčiojo kruvinomis ašaromis plaudama savo veidą.

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Parkelis
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Sabrina išgirdusi Alisos žodžius, iškart patraukė tą mintį šalin ir pasistengė išklausyti Alisos.
- K.. ką? Kas čia vyksta? Alisa, nusiramink. - Bandė nuraminti Sabrina.
Mergina net nesusivokė kodėl švilpė buvo tokia išsigandusi, nes viskas buvo ramu. Ach, ją persekioja šešėlis.. ji vela.. Aštuoniolikmetė logiškai pagalvojusi, nusitempė Alisą iki kito suoliuko ir tarė:
- Ach, aš suprantu tave, bet manau, jog jai būtum kur nors kitur, būtum saugi, tave kankina tas šešėlis, jam patinka kai tu jo bijai, bet visados pagalvok apie tai, kad viskas yra gerai, visi su tavimi.
Sabrina jau norėjo išsidrąsinti ir pasakyti tai ką ir norėjo prieš tai.
- Alisa, ar nenorėtum grįžti į Hogvartsą ir per atostogos gyventi pas mane? Turėtum draugę Veronicą, galėtum lankytis po pamokų mano kerėjimo kabinete, aš tavimi rūpinčiausi, na, o tokių patyčių tu tikrai nesusilauktum, žinoma, tai tik pasiūlymas, bet gerai pagalvok ar tu čia tikrai esi laiminga? Nes man tai atrodo, kad nelabai, beje daug kas to nežino, bet esu žurnalistė, na, žiobarų pasaulyje, tiesiog.. tiesiog aš labai norėčiau turėti dukrelę..
Spellman baigė kalbėti ir šyptelėjo švilpei.
- Ir dar, mano sesuo Veronica turi šaunių varlyčių, galėčiau ir tau nupirkti.
Na, tikiuosi, kad nepasirodžiau labai kvailai, nes.. nes aš noriu jai tik gero.

*

Magdė

Ats: Parkelis
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
 Sabrina pasakė kai ką nesuvokiamo. Kai ką tokio, kas privertė Alisą pakelti žydras, skaisčias, ašarotas savo akis į tą gražią moterį.
-Jūs…Jūs norite mane pasiimti? Bet… Bet aš nieko neturiu, aš nieko verta, aš… Aš…Aš esu tik aš, nieko daugiau…- nuleidusi galvą šnabždėjo mergina, - Bet…bet…Jei norite ir galite, tai…
  Staiga ji puolė Sabrinai į glėbį,, apsivijo jos kaklą savo švelniomis ir lanksčiomis rankomis ir iš laimės ašarų pilnomis akimis nusijuokė.
 - Žinoma, kad norėčiau, kaip aš galėčiau atsisakyti?
 Ji prisiglaudė kuo arčiau Sabrinos ir visiškai laiminga, kone paklaikusi iš džiaugsmo nuoširdžiausiai išbučiavo visą moters veidą. Alisa pamilo Sabriną lyg mamą. Tai įvyko akimirksniu, nevalingai ir neverčiant savęs. Tai įvyko pirmą kartą gyvenime.
 Mergina meilės kupinomis akimis prisiglaudė kuo arčiau Sabrinos, susispaudė jos jos glėbyje ir giliai įkvėpė.
 - Norėjau kai ko paprašyti. Matote, aš labai noriu valgyti. Tad... Tad...-nesiryžo pranešti ji, - Gal galėčiau...Gal galėtume kur nors gauti maisto?
 Tai turbūt nuskambėjo kvailokai atėjo mintis penktakursei švilpei į galvą.
 Penkiolikmetė atsistojo ir nužingsniavo prie ponios Roden, kuri tebelaikė vandens stiklines. Ji jau tiesė ranką paimti vienos iš jų, bet ponia Roden skaudžiai šmaukštelėjo jai per pirštus rykšte. Alisa apsisuko, nubėgo prie Sabrinos ir, čiupusi už rankos atatupsta pasitraukė.
 - Greičiau, eikime iš čia. Aš tik pasiimsiu daiktus iš kambario.
 

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Parkelis
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
Atsakymas, merginą pradžiugino. Sabrinos širdis pradėjo tuksėti labai greitai, o kūną purtė šiurpuliukai. Ši diena buvo viena iš geriausių, Sabrina tikrai nemanė, jog kažkada jai taip pasiseks.
- Labai šaunu, Alisa! Klausyk, tuomet susikrauk savo daiktus, pasiimk iš čia ką nors ir važiuojame. - Šypsodamasi, tarė Spellman.
Aštuoniolikmetė apsikabino Alisą ir švelniai perbraukė pirštu per jos gražius, šviesius plaukučius.
- Pala, pala, tu neturi ką valgyti? Tu dar klausi? Žinoma, kad gausim! Galėsime nueiti į kokį nors restoraną, pasiimti maisto, arba pavalgyti Hogvartse, nes mano toks vienas giminaitis, karalius beje, užsitepa ant batono sviesto, dešros ir valgo, neįsivaizduoju kaip jis taip gali, bet nesijaudink, nueisiu paimt maisto.
Sabrina net nesulaukusi ar mergaitė pasiėmė visus daiktus, paėmė mergaitei už rankos ir nusivedė prie auklėtojos.
- Laba diena, tai aš pasiimu ją, nenoriu, kad ši jauna paauglė turėtų tokią žiaurią paauglystę.
Šviesiaplaukė tik pasitaisė trumpas garbanėles ir atsisveikino su auklėtoja.
- Na ką gi, pranešiau jau tavo auklėtojai, kad tave iš čia pasiimu, o dabar... dabar einame kokio valgio pasiimti arba važiuojame į Hogvartsą, čia jau tau nuspręst, bet manau galėtume nuvažiuoti į mano didelį, raganišką namą, susipažintum su savo naujais namais, išsirinktum sau kambarį.
Spellman vėl šyptelėjo mergaitei ir laukė, kol ši kažką atsakys.

*

Magdė

Ats: Parkelis
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
 Po Sabrinos žodžių Alisa skubiai linktelėjo ir pašnabždomis paklausė:
 - Gal norėtumėte užeiti į kambarį kartu? Noriu kai ką jums parodyti.
 Ji nužingsniavo per parkelį, atvėrė duris, perlėkė koridorių ir įėjo į siaubingai ankštą kambarėlį, kuriame glaudėsi dešimt labai ilgų ir sunkių metų. Ten tvyrojo prieblanda, nes nebuvo jokių lempų. Langas su skylėmis, o ant lovos tvarkingai susuktas senutis apklotėlis. Dar buvo mažutė spinta ir miniatiūrinės knygų lentynos. Penktakursė labai mėgo knygas, todėl, kadangi lentynose visos jos netilpo, stirtos mėgstamų skaitinių pūpsojo ant palangės. Vela atvėrė spintos duris. Ten buvo du drabužiai - ant pakabos kabojo prasta, skylėta suknelė ir mažutis vilnonis megztukas. Penkiolikmetė nuraudo.
 - Žinau, atrodo padoriai ir neturėčiau skųstis, - ji liūdnai mostelėjo į tuos du drabužėlius, - Juos vilkiu jau dešimt metų. Prieglaudoje nuolatos visko trūksta, tad... - švilpė neaiškiai užbaigė savo kalbą.
 Staiga Alisa prisiminė Sabrinos pasakymą apie restoraną. Malonus šios pramogos vaizdinys paglostė merginos širdį, tačiau visiškai kitoks jausmas užplūdo pagalvojus apie namus. Namai, namai...Vela vartaliojo šį žodį kaip čiulpinuką burnoje ir atsakė į klausimą.
 - Manau, labiau norėčiau pavalgyti namuose, - staiga tvirtai pasakė penktakursė.