0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Noel Nathan Takemi

  • VI kursas
  • *
  • 851
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekas nėra tobulas
Laiptai
« Prieš 7 metus »
Pravėrus vaikų namų ,,Gyvybės upelis" kurie esti Londone, duris, galėjai pamatyti koridoriuose esančius laiptus. Laiptai neįprastai statūs, užminant ant paskutinio laiptelio apačioje, sugirgždėdavo. Laiptai buvo tamsiai ąžuolinės spalvos. Jų buvo daug šiuose vaikų namuose. Taip pat jie buvo išvaikščioti, išmindžioti. Dėl to jie ir spėjo greitai ,,nusibaigti". Tad šių vaikų namų personalas dažnai kviesdavo meistrus, kad perremontuotų. Tačiau ir tas nepadėdavo, nes vis tiek daug vaikų mindavo čia. Ilgainiui ir meistrai nebesirodydavo šičia, ir personalas su vaikais neatkreipdavo į ,,nusidėvėjusius" laiptus. Bet juos paludavo ir šių vaikų namų valytojos bambėdamos sau panosy kodėl niekas netvarko laiptų, kad negirgždėtų. Bet ir jos pamiršdavo pasakyti viršininkams apie nepatogumus.

*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • II kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
  Rytai vaikų namuose priminė košmarą ir nors Lilitai visas gyvenimas šioje įstaigoje priminė ne patį geriausią sapną, su šiuo teiginiu devynmetė buvo priversta sutikti. Vos tik pabudus ir pramerkus savo rudas akis ją galutinai prikėlė vienos šlykščiausių darbuotojų balsas, kuris nuo pat ankstaus ryto, kada dar net saulė nebuvo pakilusi, skambėjo visoje patalpoje. Morgenstern visai nesuprato, kodėl egzistavo tokių vaikų, kaip Emma. Šlykštynė. Ši šioje įstaigoje gyvenanti mergaitė žliumbdavo kiaurą parą, o tai nervindavo ir juodaplaukę, pavyzdžiui dabar būtent dėl jos buvo prikelti visi kiti vergai žmonės.
  Žemaūgė mergaitė nenoromis pakilo iš lovos ir apsidairė. Jos kambariokių kambaryje jau nebuvo, tad Lilita šyptelėjo. Pramiegojo pusryčių pradžią, smagumėlis, bent jau galės pašmirinėti po kitus patalpos kambarius, gal ištrūkti iki to laiko, kada viršesni leido tai padaryti kiekvienam vaikui. Gal už praeitos dienos šunybes išsisuks nuo indų plovimo, o tai, tiesą sakant, buvo vienas žiauriausių mirtingųjų darbų. Galbūt šlykščiau net už tą vis verkiančią Emmą, kurios Morgenstern negalėjo pakęsti.
  Devynmetė rausėsi tarp savo drabužių, mėgindama rasti kažką, kas šią vėsią dieną priverstų ją sušilti. Galiausiai radusi vienintelius jai tinkančius juodus džinsus bei labai per didelį, kreminės spalvos, megztinį ji persirengė ir nedrąsiai pakėlusi akutes, pažvelgė į mažą veidrodėlį. Derėjo pripažinti, kad ta kreminė spalva nebuvo tokia baisi, kokia ją įsivaizdavo Lilita, o tai devynmetę visai pradžiugino. Galbūt reiks susirasti visus šios spalvos drabužius, greičiau mane kažkas įsivaikintų, turėčiau daugiau laisvės... Tačiau kas gi manęs norėtų? Nebent labai išprotėjęs suaugęs žmogus, juk aš už kiekvieną esu šimtą kartų protingesnė, - mąstė mergaitė, visai neskubėdama keliauti link pusryčių stalo. Vis tiek abejojo, kad dabar gaus bent kąsnį, juk šiandien ten dirbo dar viena ne pati maloniausia darbuotoja, kuri tiesiog nekentė Lilitos, tačiau devynmetė žinojo, kad tai buvo gana logiškas moters žingsnis. Juk ji - demonė, kas gi galėtų mėgti tokią asmenybę kaip ji?
  Ta panelė, save vaizduojanti kaip demonę, ryžtingai, tačiau tyliai pravėrė duris ir žengė porą tvirtų žingsnių vildamasi, kad bent šį kartą grindinio girgždėjimas neatkreips į ją visiškai nereikalingo dėmesio. Įsitikinusi, kad taip ir bus, juodaplaukė nužingsniavo link laiptų ir ant jų atsisėdo, susikeldama koją ant kojos. Šiai mergaičiukei reikėjo nuspręsti, ką šiandien veiks, iš kur prasimanys maisto ir kada gi padarys kažką, prieštaraujančio taisyklėms.
“Sand keeps secrets better than mud.”

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Laiptai
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
Ach, kokia ši diena buvo niūri ir liūdna. Ką per ją buvo galima nuveikti? Mergina net neįsivaizdavo, vaikai namuose prižiūrėti, savaitgalis. Sabrina ilgai mąstė, kol prisiminė vieną iš šilčiausių dienų gyvenime. Kai pirmą kartą netikėtai apsilankė vaikų namuose ir pasiėmė Alisą. Tai buvo taip nuostabu. Kerėjimo profesorę užplūdo ašaros. Bet užtat šovė visai geniali idėja. Aplankyti vaikų namus, pabendrauti su pačiais maloniausiais padarais žemėje, pavaišinti geriausiais Sabrinos patiekalais. Šviesiaplaukė puolė gaminti. Pagaminusi, sudėjo šviežiai iškeptas mažas picas į maišelius, o į daug didesnį maišą, prikrovė saldainių. Dėl gėrimų, garbanė supylė į dešimt gertuvių kanapių arbatos, sumaišytos su citrina. Ach. Pavargau. Fotografė krito ant sofos. Vėliau suprato, kad gulėti negali, nes artėja audra. Namų šeimininkė užsidėjo savo raudoną, pūkuotą, paltuką, ilgus aukštakulnius ir juodą, medžiaginę skrybėlaitę, vis dėl to šią žiemos dieną, nebuvo šilta.
     Pasižiūrėjusi į veidrodį, nusišypsojo ir nieko nelaukusi, nešdinosi iš namų. Reikėjo sulaukti tik gražaus autobusiuko, kuris vežtų iki Londono vaikų namų, vis dėl to šį kartą lėktuvo nereikėjo, nes pati profesorė gyveno Londone. Atsisėdusi ant suoliuko, stotelėje, išsitraukė iš maišelio vieną, mažą, picytę. Sukramsnojusi, užsigėrė kanapių, šilta arbatėle ir vos neužmigdama, atsikvėpė. Jeigu vėl laukti autobuso reikės trisdešimt minučių, tai eina jie tegul klausytis boružėlės septnytaškės. Panašu, kad Dievas Sabrinos maldų išgirdo, nes jau matėsi ir autobusas, kuriuo blondinė turėjo važiuoti. Vos tik įlipus į autobusą, matėsi vyras, kuriam tikrai norėjosi duoti vieną saldainį, už tai, kad atvažiavo dar anksčiau nei buvo parašyta. Padėjusi saldainiuką ant vairuotojo staliuko, gražiai nusišypsojo ir atsisėdo ant kėdės. Galva buvo atremta į langą, Sabrina atrodė kaip girta. Nors ką galėjai žinoti... gal ir buvo girta? Akys po mažu ėmė merktis. Kerėjimo profesorė užsnūdo. Po visą autobusą pasigirdo keistas knarkimas. Net keli žmones, atsisuko į miegalę. Autobusas privažiavo prie visai netoli vaikų namų, kaip žinodama, mergina pramerkė akis ir pamačiusi pažįstamą pastatą, skuodė iš autobuso. Po šimts dramblių, tikiuosi neišsitaškys picos, saldainiai ir arbatos. Vilkolakė pristabdė bėgimą. Priėjusi prie pat vaikų namų, pamatė tuos gražius, gal liūdnus, gal besišypsančius, zuikučius. Fotografė prisistatė darbuotojams, kad šie galėtų leisti jai pasikalbėti su vaikučiais. Viskas sutvarkyta, Sabrina jau galėjo lysti prie vaikų. Tik kažkodėl kojos vedė eiti į patį vidų. Na ką gi, pravėrusi duris jau galėjo pamatyti koridoriuose esančius gražuolius ir visai netoliese esančius ąžuolinius laiptus, ant kurių sėdėjo maža ir miela mergaitė.
   - Sveika, - Sabrina gražiai šyptelėjo mergaitei ir atsisėdo ant laiptų. - Nori pasikalbėti? Susipažinti? Patikėk, su manimi tu pabendravusi iškart norėsi būti geriausiomis draugėmis, - Vilkolakė nusijuokė ir laukė šios reakcijos ir galbūt visai smagaus pokalbio. Saldainius, picas ir gėrimus kol kas laikė tame dideliame maiše. 

*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • II kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
  Morgenstern savo tamsių plaukų sruogą, kuri visad maišėsi ir užstojo akis, užkišo už ausies ir apsidarė. Jai pasirodė, kad pastebėjo kažkokią moterį, kuri tikrai nebuvo darbuotoja vaikų namuose, tad mergaitė tik pavartė akis ir nutaisė akiplėšišką miną. To ir betrūko, kažkokių kvailių, kurioms mes čia niekas daugiau nei kažkokia gyvūnai. Jei jau taip nori šuniuko ar kačiuko, tai prašom, kiek prieglaudų yra pilnos gyvūnų. Kažkokios nenormalios... - mąstė Lilita nugarą atrėmusi į sieną, o kojas - į turėklus. Vaikų namų gyventoja turėjo pripažinti, kad toks būdas sėdėti buvo visai patogus. O tai, kad pro ją joks žmogus praeiti negalėjo, Morgenstern pradžiugino dar labiau.
  - O visi demonai ir demonės, - beviltiškai tyliai tarstelėjo Lilita pastebėjusi, kad link jos ateina ta pati moteris, kurią ji pastebėjo prieš porą minučių. - Prasideda, net negaliu pasimėgauti geresne kalėjimo vieta negu įprastai... Gi būtinai kažkas turi sujaukti mano, demonės, ramybę, - dar spėjo burbtelėti, pastebėjusi, kad šalia jos atsisėdo trumpaplaukė.
  Saldus balselis, nuoširdi šypsenėlė, noras bendrauti, kalbėtis, juoktis... Tokie žmonės Morgenstern siutino. Jie tarsi nesuprato, kad šiame mirtingųjų pasaulyje nebuvo nieko tokio, dėl ko reiktų taip elgtis. Lilita juos užjausdavo, tačiau šį kartą net šis jausmas neišlindo iš širdies gelmių. Mergaitė taip ir nenusprendė, kaip nakties demonė elgtųsi tokioje situacijoje, tad galvojo, kad pasakyti porą sakinių šalia jos sėdinčiai panelei, nepakenks. Lilita tik vylėsi, jog nepriėmė neteisingo sprendimo.
  - Ko tau reikia? - sukryžiavusi rankas tarstelėjo tamsiaplaukė ir apsidairė. Negi netoliese nebuvo vaiko, kuriam iš tikro reikėtų to bereikalingo suaugusiųjų dėmesio? Rudų akių savininkė tik tyliai atsiduso pastebėjusi, kad šalia jos nesibastė daug nutrūktgalvių, kuriems gyvenimas vaikų namuose nebuvo tokia kankynė.
  - Gali eit į parkelį lauke, - išspjovė žodžius, kurie anaiptol nenuskambėjo maloniai. - Ten tavęs už maždaug, - susimaišiusi mergaitė pažvelgė į ant sienos kabantį laikrodį, supratusi, kad nežinojo kiek dabar valandų ir tęsė: - pusvalandžio. Už kažkur pusvalandžio ten visi eis ir praleis porą valandų. Galėsi pasimėgauti į juos spoksodama, dar gal pamatysi mergaitę, kuri tau patiks ir suderinusi dokumentus ar praėjusi kažkokius nereikalingus kursus, galėsi ją priglausti, - neįstengė šyptelėti ir nutilo. Padėjusi galvą ant kelių, pažvelgė į moterį ir laukė bent jau veido mimikos, pranešančios, ką ši galvojo tuo metu.
“Sand keeps secrets better than mud.”

*

Neprisijungęs Badis Smudge

  • Burtininkas
  • ***
  • 141
  • Lytis: Vyras
  • Prekeivis
Ats: Laiptai
« Atsakymas #4 Prieš 1 metus »
Badis ėjo gatve tempdamas sunkų lagaminą. Jis grįžo į vaikų namus  atostogoms ir pailsėti prieš Hogvartso egzaminus. Pagaliau priėjo vaikų namų duris. Jas pravėręs pamatė tą patį, įprastą, niūrų vaizdą. Prie jo prisidėjo ir seni "pagyvęnę" laiptai. Badžiui reikėjo jais užlipti, nes jo kambarys buvo viršuje. Čia prasidėjo Badžio bėdos. Kai Badis žengė ant trečios pakopos ta vos nelūžo. Lipdamas toliau užkliuvo už pakopos ir pargriuvo. Badžiui iš piršto pradėjo bėgti kraujas. O tada nutiko įprastas vaikų namų nutikimas. Vienas berniukas stovintis ant laiptų pakišo Badžiui koją. Badis vėl pargriuvo. Tik, ačiū Dievui, nesusižeidė. Kiti vaikai pradėjo juoktis iš Badžio. Badis nesusivaldęs užriko:
- Noriu, kad jūs visi dingtumėt!!!
Tai išgirdo prižiūrėtoja. Atlėkusi į įvykio vietą jį paklausė kas rėkė. Visi nukreipė pirštus į Badį. Prižiūrėtoja jį nubaudė ir užrakino jo kambaryje. Badis apsiverkė. Tie seni laiptai Badžiui visada pridarydavo panašių bėdų.   
- Žinote, kaip mes sakome: "Paprastas lankininkas treniruojasi kol pataiko. Žvalgas...
- ...treniruojasi, kol niekada neprašauna", - užbaigė keliolika balsų.
Holtas mažumėlę susigėdęs šyptelėjo.
- A, kaip matau, jau girdėjot, - tarė.