0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Devyniukė

Ats: Parkelis
« Atsakymas #45 Prieš 2 metus »
     Tie metai buvo patys blogiausi. Ir Oušen nė už ką nebūtų į juos grįžusi. Kitą vertus, tai buvo nauja pradžia. Pradžia to gyvenimo, kurį Devyniukė pati susikūrė. Galbūt viskas būtų susiklostę visiškai kitaip. Galbūt ji būtų galėjusi turėti normalų gyvenimą. Draugų. Ar bent jau žmonių, kurie, jeigu ji kada dingtų, jos pasigestų. Kad ir po kelerių metų, bet bent jau pastebėtų, kad jos nėra. Galbūt ji būtų galėjusi... Jei ne jos mama! Jei ne gyvenimas vaikų namuose! Jei ne... Garbanė galėtų pateikti daug priežasčių, tačiau jos visos atsirado dėl ankščiau minėtųjų. Ypatingai dėl smurtavusios, girtuokliavusios ir galiausiai nusižudžiusios motinos. Tad nėra prasmės vardyti kitų priežasčių, vis vien jau nieko nebepakeisi.
     Tačiau šiandien užplūdo kažkokia nostalgija ir Devyniukė, per kančias, nusprendė prisivertė grįžti ten, kur viskas prasidėjo. Ne visiškai viskas, bet tas viskas, kurio pagrindu ji dabar gyvena. Ant peties užmestas ir į nugarą skaudžiai įsirėžęs nuolatinis Devyniukės palydovas - ginklas, atbaidinėjo vaikų namų prižiūrėtojas nuo minties įsileisit šią moteriškę į vidų, tačiau jos pačios tų panelių atsispirinėjimai neatbaidė. Pasišalinusi iš pastato vidaus, Devyniukė nupėdino už jo ir, pasiekusi minėtajam pastatui priklausantį parkelį, be didelių pastangų persiropštė per jį juosiančią metalinę tvorą ir atsidūrusi kiek apžėlusio parkelio viduje apsidžiaugė, kad čia nėra nė vieno vaikigalio. Ji tikrai netroško dar kartą sutikti tokio pačio likimo žmonių.
     Geriau įsižiūrėjus į aplinką ir supratus, kad maža kas čia tepasikeitę nuo tų laikų, kai pati Oušen čia buvo įkalinta, skaudūs prisiminimai ėmė įkyriai lįsti į galvą. Devyniukė nesistengė jų atbaidyti, nusprendė tiesiog pasketi jų jūroje. Jugi neturėjo kito tikslo čia atsinešdinti.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Parkelis
« Atsakymas #46 Prieš 2 metus »
Bretas itin “žaviai” šypsojosi. Atsivilkęs į vaikų namus nesitikėjo, kad viskas baigsis šitaip. Na ką gi, yra kaip yra. Svarbiausia, kad gyvenimas tęsiasi toliau, o šitam itin simpatiškam jaunikaičiui telieka susirasti kitą dailią panelę, kuri sutiks smagiai praleisti laiką.
Vos tik išėjo į lauką, pamatė, kaip kažkas lipa per tvorą. Tai prieš jo paties valią sudomino. Nė nesvarstęs nusekė iš paskos ir vos po poros minučių pats rabždinosi per tvorą. Tai nebuvo labai paprasta - to menko užkandžio, kurį spėjo sugraužti, sakykime taip, nelabai teužteko. Na nieko - praleis smagiai laiką, ir to kuriam laikui užteks. O paskui… Bus galima ir pavalgyti.
Galiausiai atsidūręs parke geidžiamiausias Britanijos bomžas apsidairė. Ne iš karto pastebėjo, kur dingo asmuo, kurį jis čia atsekė. Tai kiek sutrikdė - kur ji sugebėjo išnykti. Nepaisant to, kad gerai nematė, nė kiek neabejojo, kad tai buvo ji - itin daili panelė, kuri tik ir laukia, kada žavus jaunikaitis jai prisistatys. Tai, kad vietelė buvo kiek nuošalesnė, Bretui puikiai tiko. Niekaip nuo veido neišnykstanti “žavioji” šypsena dar labiau paplatėjo.
Ir tada galiausiai pamatė. Taip, tai buvo tikrai daili panelė. Rudaplaukis nuskubėjo jos link ir tik atsidūręs visai netoli suprato ją pažįstąs. Susitiko vieną kartą, ir jis nesibaigė labai smagiai. Šypsena virto grimasa. Dabar ši panelė tikrai atsiims, Bretas tuo pasirūpins.
- Nagi nagi, ir ką mes čia turime? - urgztelėjo priėjęs iš už nugaros ir staigiai čiupęs lanką trūktelėjo jį į save. Pirmiausia sulaužys šitą nesąmonę, o tada pagalvos, ką gi čia nuveikus su šita itin dailia, bet ne itin draugiška panele.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Devyniukė

Ats: Parkelis
« Atsakymas #47 Prieš 2 metus »
     Negailestingiems prisiminimams užvaldžius Devyniukės protą, ši nė nepastebėjo kaip atsidūrė vieno medžio pavėsyje. Tai buvo pavėsis, kuriame Oušen praleisdavo tokias dienas kaip ši - kuomet saulė kepina, oras karštas ir sausas, rodos, nėra kuo kvėpuoti, prakaitas varva nuo kaktos, net jei ir neužsiiminėji jokia fizine veikla, vešlūs plaukai nemaloniai lipa prie kaklo... Tokiomis dienoms prieglaudoje ypatingai būdavo neapkenčiama - pastatas, rodos, tyčia darydavosi dar karštesnis ir karštesnis, tarsi trokšdamas, kad nebeturėtumei kuo kvėpuoti ir nuleiptumei nuo karščio. Tuomet raudonplaukė ištrūkdavo į vaikų namams priklausantį parkelį, pasilįsdavo po šio medžio pavėsiu ir godžiai stebėdavo priešais pliūpsančio ežerėlio vandenį. O taip norėdavosi šokti į vėsų jo vandenį ir atsigaivinti...
     Dabartinė Hydros sėdimoji pozicija ir į tą patį ežerėlį įsmeigtas toks pat ilgesingas ir maldaujamas žvilgsnis tarsi parodė, kad niekas nuo tų laikų nepasikeitė. Iš tiesų pasikeitė. Tačiau to kas buvo - neištrinsi, panašumai ir žymės vis vien išliko, kad ir kaip Devyniukė stengėsi jais atsikratyti. Dabar nusprendė nuo jų nebebėgti, o pripažinti juos esant. Jiems pasiduoti. Todėl ir sugrįžo čia, pasinerti atgal į nemalonią praeitį.
     Paskendusi savose priminimuose, moteris nepastebėjo nei prisiartinusio vyro (žvilgsnis vis dar buvo tuščiai įsmeigtas į ežerėlį), nei išgirdo, kad jis kažką sako, tačiau nuo peties traukiamą lanką pajuto. Staiga visi migloti ir nemalonūs prisiminimai išsisklaidė ir Hydra pašoko nuo žemės. Norėjo sugriebti nuo peties traukiamą lanką ir jį sulaikyti, kol jis visai nenuslydo, tačiau judesiai buvo nevėkšliški ir negrabūs, tarsi staigiai būtų pabudusi iš gilaus miego ar kažko pavartojusi ir apsvaigusi. Ir lyg maža to, keldamasi nuo žemės sugebėjo skaudžiai trinktelėti galvą į medžio šaką. Galvą pervėrė aštrus skausmas, atrodė, kad kas peilio ašmenimis perkirto galvą. Tačiau iš skausmo plyštanti galva neleido nematyti priešais stovinčios asmenins su jos lanku! Tas lankas jai buvo be galo svarbus, niekuomet su juo nesiskirdavo, o dabar jis buvo pas kitą asmenį rankose! Oušen staigiai puolė prie minėtojo asmens mėgindama iš rankų išplėšti ginklą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Hydra Oušen »

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Parkelis
« Atsakymas #48 Prieš 2 metus »
Ar gražuolei kas nors atsitiko, ar ji tiesiog... keista? Na, kad ji keista, žinojo kiekvienas. Tuo labiau Bretas, kurį panelės nedraugiškumas gerokai įžeidė. Reikėjo šitą gražuolę (nors tokia ji ir gražuolė! Vis dėlto kiek senoka) gerai pridaužyti ir palikti gulėti. Gal tada susiprotės, kad geidžiamiausio Britanijos bomžo jaunikio įžeidinėti negalima.
Tiesa, atrodė, kad ji buvo pasiruošusi prisidaužyti pati. Vos tik ta visai nedaili galvelė trenkėsi į šaką, gerokai dailesniame Breto veide sušvito dar viena "žavioji" šypsena. Taip tai mergiotei ir reikėjo. Bretas buvo beveik patenkintas, bet netrukus gavo itin nemaloniai nustebti: panelė sugalvojo atsiimti savo kvailą lankpalaikį. Na, pabandyti atsiimti - geidžiamiausias Britanijos bomžas nė neketino jo atiduoti. Stipriai trūktelėjęs ginklą į save skubiai jį perlaužė. Vieną dalį numetęs ant žemės pradėjo ją trypti, antrąją vis dar laikydamas rankose. Kai ant žemės gulintis lanko gabalas tapo miltais, vyrukas šiek tiek aprimo. Bet tik šiek tiek. Vos tik pakėlė akis ir pamatė bjaurią panelę vėl įsiuto. Paleido antrą lanko gabalą tiesiai jai į veidą ir žengė iš paskos. Staigiai griebė už rankos ir trūktelėjęs savęs link čiupo už smakro.
- Tu man dar pasigailėsi, - suurzgė ir šveitė panelę ant žemės. Kol kas nežinojo, kuo viskas baigsis, bet nė kiek neabejojo, kad ji netrukus labai pasigailės gimusi.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Devyniukė

Ats: Parkelis
« Atsakymas #49 Prieš 2 metus »
     Be lanko Devyniukė jautėsi visiška bejėgė, neapginta. O dar ir Shyrlonos nebuvo šalia! Baimė užplūdo oranžinių plaukų savininkę ir staiga priminė jai kitą įvykį, irgi susijusį su didžiuliu baimės antplūdžiu. Pažvelgusi prisiartinusiam tipui į veidą, Hydra, savo siaubui, suvokė, kad tai tas pats asmuo, kurį buvo sutikusi prieš gerus metus (jei ne daugiau) miške! Baimės priepuolis dar padidėjo, tačiau nesukaustė vietoje kaip praėjusį kartą, o kaip tik sužadindamas adrenaliną varė į priekį. Nors ir bijojo to vyro, tačiau lanką žūtbūt turėjo atgauti. Oušen griebė dar kartą, tačiau vis dar dėl nežinomų priežasčių jautėsi kaip apsvaigusi ir nepajėgė jo sugriebti. Moteris norėjo bandyti dar kartą, tačiau nusprendė, kad neverta, nes ir vėl baigsis tuo pačiu, tad suspaudė dešinės rankos delną į kumštį ir jį paleido link Breto veido. Nekreipė dėmesio į tai ar pataikė, ar ranka praskriejo pro šoną, mat šiuo metu jos dėmesys buvo sutelktas ties lanku, kurį Bretas... be pasigailėjimo perlaužė per pus! Hydros akys išsiplėtė iš siaubo. Akimirką ji taip ir stovėjo nė nemirktelėdama, kol Bretas su pasitenkinimu trypė jos lanką, o kitą iš jos ėmė sklisti laukinio žvėries urzgimas sumišęs su moters klyksmu. Oušen visiškai prarado savitvardą bei sveiką protą ir puolė Bretą draskyti nagais, trankyti kumščiais, spardyti... Savo pačios įsivaizdavimu ne kartą jam gerai užtvojo, tačiau galiausiai gavo likusia lanko dalimi į galvą, kuri jau ir taip plyšo nuo ankstesnio smūgio į šaką ir moters isterijų. Norėjo ir toliau klykti, tačiau šiurkštus delnas sugriebė Hydrą už smakro ir nebeleidęs daugiau prasižioti tėškė Devyniukę ant žemės. Galva gavo dar vieną smūgį ir, galimai, gerą smegenų sutrenkimą po tokio galvos trankymo. Moteris buvo beprarandanti sąmonę ir situacija nemaloniai priminė ankstesnį šių dvejų asmenų susitikimą. Šį kartą Hydra visom pastagom bandė išlikti nepraradusi sąmonės.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Parkelis
« Atsakymas #50 Prieš 2 metus »
Panelės beviltiškumas buvo nuostabus. Bretas mėgavosi tuo, kaip trypia lanką ir akivaizdžiai tą patį daro su gražuolės garbės ar saugumo jausmu, savimeile ar dar kažkuo. Ne, brangioji. Kaip tu su manimi, taip ir aš su tavimi mintyse pasakė vyrukas, bet neketino daugiau aušinti burnos šitai ne itin draugiškai panelei. Na ir kas, kad graži? Bretui kumščiais besišvaistančių panelių nereikėjo, tai buvo jo paties darbas. Nejučia prisiminęs Kaedę krūptelėjo.
Akimirka, kai negalvojo apie tą, su kuria susidūrė dabar, kainavo tai, kad geidžiamiausias Britanijos bomžas skaudžiai gavo per nosį. Tai jį dar labiau įsiutino. Pyktis tapo nevaldomas, tad jis negalvojo apie nieką - o mažiausiai apie tai, kad juos gali pastebėti kažkokie vaikigaliai. Tiesą sakant, Bretas jau buvo pamiršęs, kad jie yra vaikų namų teritorijoje. Pamiršo netgi ir tai, kad neseniai susidūrė su gerokai jaunesne, dailesne ir, kas svarbiausia, draugiškesne panele. Ne, šio žavaus jaunikaičio mintys neegzistavo - jį užvaldė pyktis.
Kartą spyręs į šoną kilstelėjo galvą ir kelias akimirkas laikė suspaudęs kaklą. O gal ir kelias minutes, kas ten žino - pyktis buvo toks, kad vyrukas nesuvokė nieko aplinkui.
Galiausiai paleidęs panelę atsitraukė ir apsidairė. Dabar buvo visiškai ramus. Tiesa, nuotaika nepasitaisė tiek, kad jis susirūpintų ne itin draugiškos gražuolės gerove.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Devyniukė

Ats: Parkelis
« Atsakymas #51 Prieš 2 metus »
     Ir kaip ji taip žemai nusirito? Visuomet gebėdavo apsiginti, o dabar... dabar... Nejau viskas dėl to lanko?! Nejau jos ryžtas taip lengvai sulaužomas?! Vos sunaikinus jai brangų ginklą? Kur dingo visa galia? Visi kovos įgūdžiai? Viskas, ką turėjo?..
     Stiprus spyris į kairį šoną sutriuškino Devyniukę. Begalinio skausmo banga plūstelėjo į kūną ir perskrodė jį visą. Hydra suklykė, nors ir žinojo, kad tai nepadės. Atrodė, kad lūžo šonkaulis, o gal ir ne vienas. Nebebuvo prasmės skaičiuoti kiek jų ten pažeistų, dabar Devyniukė tiesiog merdėjo skausme. Netrukus grubios ir šaltos rankos sugriebė Oušen už kaklo. Ir suspaudė. Spaudimo jėga buvo tokia galinga, kad, rodės, sutraiškys viską iki miltelių. Gerklę perrėžė baisus skausmas. Hydra norėjo spiegti iš nevilties, skausmo ir agonijos, tačiau balsas pradingo. Ji ėmė tuščiai žiopčioti mėgindama išgauti bent garsą, tačiau greitai tas žiopčiojimas pasikeitė į žūtbūtinio oro įkvėpimo nesėkmingus bandymus. Rankos užspaudė arterijas ir smegenims ėmė trūkti kraujo ir deguonies. Devyniukė ėmė karštligiškai raitytis, trankyti kojomis ir rankomis, kad tik kažkaip ištrūktų iš šitos agonijos. Širdis vos beplakė, ji jau buvo prie sustojimo ribos... Staiga Devyniukę aplankė suvokimas - čia pabaiga. Toliau kelio nėra.
     Dar kelios akimirkos skendint agonijoj ir Oušen gyvybė užgeso.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Parkelis
« Atsakymas #52 Prieš 2 metus »
Bretas vis dar nežinojo, kaip jaučiasi panelė, bet ji nejudėjo. Geidžiamiausias Britanijos bomžas pradėjo pamažu nuobodžiauti, tačiau kol kas nieko nedarė. Tik stovėjo ir spoksojo į tą nelabai draugišką panelę. Ji buvo tikrai graži, bet kokios normalios panelės su savimi nešiojasi lanką? Ir kam vis dėlto lankas reikalingas vaikų namuose? Tai gerokai sudomino, ir vyrukas nutarė, kad tai reikės išsiaiškinti. Kai tik gražuolė teiksis atsibusti, žinoma.
Dar kurį laiką laukęs rudaplaukis pradėjo visai netekti kantrybės. Jis turi ir daugiau reikalų, kiek šita čia gali gulėti?! Kiek pagerėjusi nuotaika ir vėl subjuro, ir Bretas įsiutęs spyrė gražuolei į šoną. Ji sujudėjo, tačiau neatrodė itin… gyvybinga? Tai dar labiau suerzino, ir vyrukas pasilenkęs stipriai ją papurtė.
- Nagi, nustok čia vaidinti! - rėžė jis ir galiausiai pradėjo abejoti, ar ji dar kvėpuoja. Kiek paspoksojęs nutarė, kad, ko gero, vis dėlto ne. Pasipiktinęs prunkštelėjo. Nieko tokio baisaus jis nepadarė, ko čia nekvėpuoti?! Vis dėlto šita panelė nebuvo tokia jau ir graži - ne, ji buvo apgailėtina.
Nutaręs, kad daugiau neverta čia gaišti laiko, geidžiamiausias Britanijos bomžas nusisuko. Akimirką ar dvi pasvarstė, ar nereikėtų pašalinti kūno iš vaikų namų teritorijos, bet galiausiai nusprendė, kad tai ne jo problemos. Jeigu vaikams ji kliudys, tegul patys ir išneša. Kur - tai jau tikrai ne Breto O’Connor reikalas.
Vis dar baisiausiai širsdamas Bretas paliko parkelį, o visai netrukus - ir vaikų namus.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):