0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Noel Nathan Takemi

  • VI kursas
  • *
  • 447
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekas nėra tobulas
Koridorius
« Prieš 8 metus »
Ilgas, siauras koridorius nelabai ir skyrėsi nuo kitų koridorių. Ilgojo koridoriaus sienas puošė šviesios spalvos gobelenai prašviesindami ir iškleidė vaikų namų koridorių niūrumą. Sienos išpuoštos įvairiausiais portretais ir piešiniais visų laikų amžiais. Taip pat ten puikavosi ir įžymių žmonių autoportretais. Pavyzdžiui kaip Einšteinas, Nobelis ir visi kiti asmenys. Ant lubų kabėjo senoviškos lempos apšviesdamos kiekvieną neapšviestą kampelį. Grindys ištiestos šviesiu lineloumu, kad gražiai derėtų prie šviesių sienų. Vaikai, mažamečiai ir jaunimas labai mėgdavo čia pasibūti, taip pat ir pro langus pažiopsoti. O langai didžiuliai, platūs. Kruopščiai valyti valytojų, kurios nepatingėdavo ir lineloumo išplauti, taip pat ir nuvalyt dulkes nuo piešinių. Jei pamatydavo kur nors voratinklį, tai jo greitai nebelikdavo. Visi didžiavosi šiuo koridoriumi.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 200
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Koridorius
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
     Šviesime kolidoriuje pirmakursė jau stovėjo prieš savo priešinininkę ,, susikaupk, susikaupk... tinginė tiek žadėjo nieko neištesėjo. Aš prieš trečiakursę? Man reiks stebuklo...  Susikaupk!'' Šerė turėjo keistą bruožą, ji kai neturėdavo su kuo paplepėti kapbėjo su savim. Ji laisvai galėjo būti du, trys ar šeši asmenys kartu. Kai būdavo žmonių, ji kalbėdavo mintyse. Mergytė ilgai būtų stovėjusi mintyse jei ne Enšteinas. Kolidoriuje nebuvo vaikų, tad visų paveikslų aptarinėjimai buvo gerai girdimi. O garsiausiai Enšteino apskaičiavimai apie galimybes. Gavęs konkretų atsakymą jis sušuko o tai ir pažadino švilpę. ,,na ir žmogus stebuklas, o jis gi žiobaras ar ne..."
-finikso!- Sušuko ji, ir pataikė į arčiausiai esantį daiktą- gobeleną. Gelsvas, lininis gobelenas atgijo ir pradėjo sklesti oru.
-Pulk!- gobelenas nepakluso ir vietoj to nusileido ant žemės
-Oi, viskas gerai tik n-nukrito. Nekla-auso. - lyg atsiprašydama išlemeno Šerė
- finikso!finikso, finikso, finikso!!!- gobelenas pagaliau pakilo,- pulk! O gerasis gobelene pulk! ,,gėda",- gobelenas pagaliau pradėjo skrieti link priešininkės ir ne šiaip sau, o dar su tokia jėga, jog kilo toks jausmas jog jis nori atkeršyt už savo prarastą šuniuką...
carried away by a moonlight shadow


*

Anmeya

Ats: Koridorius
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Hogvartse besimokanti antrakursė to tikėjosi mažiausiai. Dabar ji dokumentuose "našlaitė". Eidama žiūrėjo į nejudančius Einšteino, Nobelio ir kitų mokslininkų portretus. Dabar atostogos ir (bent jau Neptūnės manymu) Roana prisidirbo. Ji išrėkė tėvams viską, ką tuo metu jautė. Ir štai - dabar ji vaikų namuose, laukia atostogų pabaigos. Šalia neramiai tipena Cacao, kuri vis žvilgčioja į šeimininkę. Tiesa sakant, Mira viską buvo sumasčiusi kitaip. Ji tikėjosi atvykusi namo ramiai paaiškinti tėvams, kad nebenori gyventi su jais, nesijaučia "pilnaverte" Belfaste ir norėtų persikelti į Kiauliasodį, kartu pasiimdama visus savo daiktus ir Cacao. Visgi grįžus namo paauglės kantrybė nutrūko. Maža to, kad tėvai mąstė pervesti ją iš varno nago į švilpynę, lyg tai būtų tiesiog "2 A ir 2 B" klasės, tai Dafnė pareiškė, kad dabar, praėjus beveik pusei mokslo metų, ji ir Elijas ją perkelia į Biobetonsą. Nepatenkinta tėvų sprendimu, Ameshville šeimynos jauniausioji atstovė išrėkė tėvams viską į veidą ir pasakė nebenorinti būti šeimos dalimi. Ir štai dabar Roana Mirabetė savo noru gyvens „Gyvybės Upelyje“ ir kiek reikės tiek bus bepavardė. Praėjusi gan ilgą koridoriaus "gabalą" Roana pasiekė naująjį miegamąjį ir atrakinusi duris "dingo" kitoje patalpoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Roana Amneta »

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • ****
  • 358
  • Numirėlių karalienė
Ats: Koridorius
« Atsakymas #3 Prieš 4 metus »
 Laikas bėgo greitai. Pernelyg greitai. Po žiemos atostogų atėjo pavasaris: kovas, balandis ir, galiausiai, gegužė. Liucijai atrodė, kad vos tik ji spėjo apsiprasti Hogvartse, jau ir vėl turėjo krautis lagaminą kelionei.
 Trys. Mėnesiai. Vien nuo minties apie vaikų namus mergaitę vimdė. O dar Eliko - ak, siaubas, turės dar su tuo susitvarkyti! Visko buvo per daug šiai mažai, išvargusiai galvelei.
 Teoriškai, ją stotyje turėjo kas nors pasitikti. Praktiškai, visiems buvo nusispjaut ant mergaitės. Liucija per visą Londoną žingsniavo su savo mažu, juodu lagaminėliu, o Eliko, laiminga, kad pagaliau gali ir vėl pramankštinti sparnus, suko ratus aukštai virš mergaitės.
 Visur tik problemos.
 Prabėgo beveik dvi kankinančios savaitės. Dvylikametę auklėtojos varinėjo tai šen, tai ten, kaip niekam nereikalingą šunį. Kartais, kai jos kambario mergaitės sumigdavo, Liucija išsitraukdavo kokį vadovėlį, prisimindama, kaip gera jai buvo Hogvartse.
 Iš Nojaus irgi nieko negirdėjo. Gal ir gerai, pamoka, kad nereikia supilti visos vilties vienam žmogui ant galvos.
 Keisti priepuoliai vis dar tęsėsi. Kaip Liucija pastebėjo - dažniausiai tualetuose, bet kartą atsibudo ir ant savo kambario bjaurių, purvinų grindų. Mergaitė jau nebespėdavo atsigauti, tad visada vaikščiodavo stiklinėmis akimis, skaudančia galva ir sunkiai į ką nors reaguodama. Niekas nieko nesakė - ar kam nors rūpi, kai baltaplaukė minutei ar dviem, regis, atsijungia nuo pasaulio, spoksodama į vieną tašką, o paklausta apie tokį elgesį nieko neatsimena?
 Čia vaikų namai. Čia tu - tik negailestingos, supuvusios sistemos dalis.
 Ir, žinoma, Liucija vieną akimirką stovėjo prie kriauklės ir plovėsi rankas, o kitą - gulėjo ant grindų. Galvą siaubingai plėšė, pykino, o galūnės buvo lyg pripiltos švino. Išsvyravusi iš tualetų, baltaplaukė nusliūkino koridoriumi, kol, galiausiai, neišlaikiusi pusiausvyros, nusivertė. Kelis kartus sumirksėjusi apsivertė ant šono.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Koridorius
« Atsakymas #4 Prieš 4 metus »
  Atrodo dar vakar buvo gruodis. Pirmas rimtas Nojaus ir Liucijos susitikimas. Netikėta žinia, kad ji gyvena vaikų namuose. Pareiškimas globai. O praėjo jau žiema ir pavasaris ėjo į pabaigą, vietą užleisdamas vasarai. Sunku įsivaizduoti kiek knygų apie vaikus perskaitė Nojus. Pats, prieš dešimt metų įžengęs į suaugusių pasaulį jau buvo ir pamiršęs koks jausmas yra nebūti atsakingu už finansus ir panašius suaugusių dalykėlius.
  Kiek per daug įsitraukęs į kitus reikalus, net pamiršo mokslo metų pabaigą Hogvartse. O juk planavo pasitikti Liuciją. Prisiminė apie tai kiek per vėlai. Na, nieko. Kas benutinka, visad yra kažkur pozityvi pusė. Šį kart į Londoną žiobariškais būdais nevyks. Per ilgai. Sėdėdamas ant sofos mąstė kur galėtų pasirodyti, tačiau nieko geresnio nesugalvojo nei keliavimas kelionmilčiais į Magijos Ministeriją ir jau iš jos nueiti pasiimti Liucijos. Atvykęs į Londoną iškart patraukė link vaikų namų. Šiandien oficialiai turi galimybę pasiimti naująją globotinę namo. Dokumentai jau buvo Nojaus rankose. Tereikėjo pasirašyti paskutinį lapuką ir viskas. Liucija Julia Andersson. Apie antrą vardą mergaitė nesakė. Net buvo keista. Buvo nusprendęs, kad pakeliui namo jos paklaus.
  Atsiradęs pastate, sugavo nepatenkintą budėtojos žvilgsnį. Matyt ta moteriškė tikrai šiandien ne nuotaikoj buvo kažkam kažką aiškinti. Nuėjęs į antrą aukštą su pakeliui sutikta direktore, žvalgėsi. Šie vaikų namai tikrai matę geresnių laikų. Keista, kad žiobarai nefinansuoja renovacijos. Negi niekam neberūpi vaikai? Deja, niekam nieko neįrodys, nebūdamas politikoje. Netrukus Erikas pamatė ant grindų besivartančią baltą ir tamsių spalvų neaiškų ką. Reikėjo dar kelių žingsnių suprasti, kad ten buvo ne kas kitas o Liucija. Paskubinęs žingsnį, vyriškis priėjo prie mergaitės ir pritupė prie jos. – Liucija, tau viskas gerai?

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • ****
  • 358
  • Numirėlių karalienė
Ats: Koridorius
« Atsakymas #5 Prieš 4 metus »
 Liucija stebėjo dulkių kamuolį prie sienos. Šis, virpinamas nematomų oro srautų, truputį judėjo, kol, galiausiai, buvo nupūstas skersvėjo iš akiračio. Pasigirdo nepažįstami žingsniai. Mergaitė jau bandė psichologiškai pasiruošti kažkokio žmogaus, kuriam atrodys, kad vaikui gulėti ant grindų - nepadoru, rėkimui, bet nustebo išgirdusi Nojaus balsą. Švilpė galvojo, kad vyras jau pamiršo apie ją, o jeigu jis jau čia... Negi ji pagaliau paliks šią pragarišką vietą?
 Bet patirtis neleido vilčiai per daug įsisiausti.
 Liucija rankomis atsistūmė nuo grindų ir, atsisėdusi, iškart užsidengė akis. Skrandis, nepatenkintas dėl tokio judėjimo, piktai suspazmavo. Apvems Nojui batus - bus geriau nei pirmas įspūdis banke! Pro langus plūstanti šviesa mergaitę erzino ir dar labiau sustiprino galvos skausmą.
-Bloga,-trumpai, paprastai ir aiškiai tarė baltaplaukė. Ak, jai taip bloga buvo nuo pat grįžimo iš Hogvartso! Bet, kol ji nešiodama indus negriūna, visi apsimeta, kad viskas gerai. Negi dabar čia dėl vieno vaiko pas daktarus lakstysi?
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Koridorius
« Atsakymas #6 Prieš 4 metus »
  Šią akimirką Nojus buvo pasimetęs. Ką daryti? O jei ją sumušė kiti vaikai? Gal ji susilaužė koją, ranką ar net stuburą? Košmaras. Pirmos problemos prasidėjo dar net negrįžus namo. Ar tai ženklas, kad nereikėjo tapti Liucijos globėju? Ne, tikrai ne. Visos problemos, išskyrus mirtį, yra išsprendžiamos. Ak, magijos pasaulyje įmanoma ir iš pomirtinio pasaulio žmogų ištraukt, tik kokia ta kaina. Prisikėlimo akmuo. Viena iš mirties relikvijų, dabar esanti nežinia kur. Gal net sunaikintas tas akmuo? Koks skirtumas. Prikelti vis tiek nieko nereikia.
  Liucijos veiksmai nuvarė šalin mintis apie sulaužytas rankas ir stuburą. Kojos? Tikėjosi, kad vis dėlto Andersson nesužalota ir nesusižalojo pati. Vienas žodis pakeitė viską. Liucijai bloga. Apsinuodijo? Susitrenkė galvą? Pirmiau į žiobarišką ligoninę ar į Skutelį? Koks sunkus pasirinkimas. Apie skutelį mažai težinojo, nebent apie penkto aukšto skyrių, kuriame dirbo jo dukterėčia. Bet ne, kerų traumos čia būti tikrai negalėjo. Baltaplaukė juk nedrįstų burti už mokyklos ribų? Tikrai ne. Nereikia prisigalvoti nesąmonių. – Važiuojam į ligoninę. – Paėmė mergaitę ant rankų.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • ****
  • 358
  • Numirėlių karalienė
Ats: Koridorius
« Atsakymas #7 Prieš 4 metus »
 Norėdama pažvelgti Nojui į veidą, Liucija patraukė rankas nuo akių, vėl pasisveikindama su per ryškia dienos šviesa. Pykinimas šiek tiek praėjo, bet mergaitė vis tiek jautėsi, tarsi jai kas būtų trenkęs šlapiu maišu per galvą. Žiūrėdama į vyriškio veidą, švilpė mirksėjo, tarsi bandydama atsikratyti tų šviesos dėmių regoje, kurios, kaip visada, bandė ją įspėti apie būsimą priepuolį, tik ši nelaimėlė dar neišmoko to atpažinti. Ją buvo apėmęs tas keistas déja vu jausmas, tarsi jie čia jau būtų sėdėję ir žiūrėję vienas į kitą. Ar jie apie kažką kalbėjosi? Baltaplaukė nebeatsiminė. Jos visos mintys buvo sustoję.
 Ir tada Liucijos smegenys nusprendė, kad tokių nesąmoningos elektronų keliamų bangų joms užtenka ir reikia kelias minutes palikti įjungus visiškai nefunkcionuojantį autopilotą, valdomą tų pačių netinkamai veikiančių smegenų dalių. Tuštuma galvoje matėsi ir negyvame baltaplaukės žvilgsnyje. Mergaitė net nepajuto kaip Nojus ją paėmė, tiesiog į nieką nereaguodama mirksėjo, vis sugniauždama dešinę ranką į kumštį.
 Visa tai tęsėsi gal trumpiau nei minutę. Vis dar nelabai supratusi, kas čia atsitiko, Liucija žiūrėjo į Nojų. Neatsiminė, kada jį sutiko ir kaip atsidūrė pas jį rankose, tad padarė labai logišką žingsnį ir paklausė:
-Kas čia nutiko?
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Nojus Erikas Amneta

Ats: Koridorius
« Atsakymas #8 Prieš 4 metus »
Jis jau nešė Liuciją lauk. Vaikų namų darbuotojos atrodo net neprieštaravo. O jei prieštarautų. Nojui tektų pasinaudoti burtų lazdele ir pakeisti jų atmintį. Net jei toks žingsnis nebuvo pats maloniausias. Mėlynos akys akimirkai žvilgtelėjo į lengvą kaip pūkelis mergaitę. Norėjo kažką jai pasakyti. Tačiau nusprendė, kad tyla šį kartą iškalbesnė už tūkstantį žodžių. Liucija neabejotinai pati viską supranta, kas čia vyksta ir kodėl jis ją neša lauk. Ji juk girdėjo, kad jis nuveš ją į ligoninę, ar ne? Turėjo girdėti. Liko tik viena problema. Kaip nuvežti Andersson į gydymo įstaigą? Automobilio neturėjo, vairuotojo teisių irgi. Gyventi žiobarų pasaulyje magijos pasaulio atstovui tikrai problematiška.
Išėjus į lauką, vyriškis apsižvalgė, gal kur netoli yra taksi. Jau galvojo pabandyti pastatyti Liuciją ant kojų, tačiau jos žvilgsnis buvo lyg tuščias. Šiurpuliukai nemaloniai perbėgo per nugarą. Pirmą syk matė tokį tuščią žvilgsnį. Lyg vienuolikmetė ne savo samonėje. Pasisekė, kad tokį žvilgsnį neteko matyti ilgai. Ji nieko neprisimena? nustebo, – Tu gulėjai ant grindų ir neorentavaisi aplinkoje. Vežu tave į ligonine, - nusprendė, kad kamantinėti globotinės neverta. Vėliau gal pati viską papasakos.
 

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • ****
  • 358
  • Numirėlių karalienė
Ats: Koridorius
« Atsakymas #9 Prieš 4 metus »
 Liucija nieko čia nesuprato. Kaip ji iš tualeto atsidūrė Nojaus rankose? Na, ją dar pykino ir skaudėjo galvą, bet čia jau kasdieninis repertuaras, ir į ligoninę dėl to nereikia. Turbūt. Mergaitė pati nelabai suprato, kada jau galima belstis į priimamojo duris, o kada palaukti, kol viskas praeis.
-Hm? Neprisimenu,-pasitrynusi akis, mergaitė sumurmėjo, vis dar bandydama susigaudyti, kur yra. Tai, kad neatsimena, kaip voliojosi ant grindų, jos visiškai nestebino. Dažnai pamiršta kaip pavalgė, tik štai, pasirodo, ji su šaukštu jau minutę semia iš tuščio bliūdo orą. Arba tiesiog stovėdama junginėją šviesą, o po to lyg niekur eina daryt ką darė. Pasitaiko, dar nenumirė.
-Nereik į ligoninę. Matai, kad gyva. Nemirštu. Turbūt. Pasitaiko, nieko baisaus,-kalbėjo kažkokia nesąmones Liucija, jausdama, kaip pamažu atsigauna. O jei jau su Nojumi į ligoninę, tai kada ji pasiims savo daiktus?
-O man daiktų pasiimti neleisi?
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Nojus Erikas Amneta

Ats: Koridorius
« Atsakymas #10 Prieš 4 metus »
Iškviesti taksi? Tai turbūt šiuo momentu bus geriausia išeitis. Ką sakyti ligoninėje? Matyt reikės sumąstyti pakeliui. O gal geriau iškviesti greitąją? Atrodys keistai. Jis juk neturi nei vieno jai priklausančio daikto su savimi. Neskaitant dokumentų. Tačiau kokia dabar iš tų dokumentų nauda? Vis dėlto nusprendė, kad iškvies taksi. O ligoninėje paliks trumpam Liuciją ir paims jos daiktus.
Amneta vėl pažvelgė į baltaplaukę. Negi Alzheimeriu serga? Negali būt. Per jauna su tokia liga susidurt. Gal kokia kita liga? Bet kokia būtent, Erikas neįsivaizdavo. Jis dar nesuprato, su kuo susidūrė pats. Tačiau, kaip buvo minėtina anksčiau, nėra neišsprendžiamų problemų, kol tai ne žmogaus mirtis, tiesa? Viską galima išspręsti, tereikia rasti sprendimo būdą. Gyvenimas kaip matematika.
- Reikia, - paprieštaravo paauglei. Geriau net jei ir be priežasties, tačiau ją apžiūri ir jie nurimę grįš namo. O jei dabar grįš namo ir jai bus vėl bloga? Kur tada dėtis? Į Bucklando ligoninę važiuoti? Vis tiek tektų taksi imt ir dar ligoninėje aiškinti kodėl jų ligoninėje atsidurė vaikas, kurio gyvenamoji vieta deklaruota Londone, - tavo daiktus pasiimsim kiek vėliau. Neprapuls manau, - šyptelėjo ir iškvietė taksi. Automobiliui atvažiavus Nojus ir Liucija paliko vaikų namų teritoriją.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Nojus Erikas Amneta »

Ats: Koridorius
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
  Naktis. Nei pro vieną, vaiknamio kambario langą nesklido šviesa ir atrodė, kad liūdnas pastatas yra apleistas, tačiau tai paneigdavo, vestibiulyje dvidešimt keturias valandas per savaitę, deganti blausi, gelsva šviesa. Tai buvo puiki naktis, tyliam ir kruopščiai, o galbūt ir ne surengtam pabėgimo planui. Tad nors Ezabela ir negalėjo per daug skųstis savo situacija, tačiau vienaip ar kitaip, ketino iš čia nešdintis.
  Susikraudama likusius daiktus į kelioninį krepšį, mergaitė visiškai pasiruošė kelionei į nežinomybę, kas šią kiek gąsdino, tačiau tuo pat metu ir džiugino. Rudaplaukė gerai neįsivaizdavo, kur turėtų eiti vėliau, tad manė tiesiog nueiti iki Kings Kroso stoties ir ten praleisti kurį laiką. Galbūt net gi pavyks gauti šiokią tokią pinigų sumą iš gailestingų žmonių, kuriuos bus galima išleisti maistui arba traukinio bilietui. Žydraakė labai nenorėjo likti Londone, kadangi bijojo, kad bus gražinta atgal į vaikų namus. Aišku buvo abejotina, kad kas jos pasiges, kadangi retas kreipė į ją dėmesį, o tuo labiau žinojo, kad ji egzistuoja. Vienaip ar kitaip, tie kuriems teko su ja dalintis kambarį, žinojo apie jos egzistavimą, tačiau panašiai kaip kiti, ją tiesiog ignoravo, kas šiai patiko.
  Gilus įkvėpis ir durų girgžtelėjimas pranešė apie Ezabelos įėjimą į kartais painius ir tamsos pripildytus koridorius. Maža ir nesaugi figūra keliavo koridoriais, stengdamasi sukelti kuo mažiau garso ir kuo greičiau pasiekti duris, vedančias į lauką. Greitai pasiekusi laiptus ir nusileidusi šiais, mergaitė pasiekė blausiai apšviestą patalpą, kuri ją skyrė nuo tikro ir žmonių perpildyto pasaulio. Buvo likęs vienintelis ir į planą neįėjęs sunkumas - prižiūrėtoja, kuri susiraukusi ir nepatenkinta kažką rašė ir braukė ant stalo. Rudaplaukė žinojo, kad jeigu bandys sprukti, bus pagauta ir sustabdyta ir visas pasiruošimas bus nuėjęs šuniui ant uodegos, ko šioji visiškai nenorėjo.
  Žydraakės galvoje ėmė suktis idėjos, kurios visos skambėjo kvailai ir nieko gero nepavyko sugalvoti. Tad teko vykdyti geriausiai skambantį, kuris buvo pranešti, kad kažkas prisimušė iki kraujo ir dabar leisgyvis guli koridoriuje. Aišku tai skambėjo lyg planas, kurį būtų sugalvojęs mažas vaikas, tačiau Ezabela tokia ir buvo, tad nebuvo nuostabu, kad tai, jos manymu, buvo geriausias problemos sprendimas.
  -Atsiprašau, -palikdama krepšį nuošalyje, iš tamsos su baimingu balsu, išlindo mergaitė pėdindama link stalo, -ten viršuj, susimušė...
  Šioji neįsivaizdavo, ką būtų galima dar pasakyti, tad tiesiog tylėjo, baimingai žvelgdama į prižiūrėtoją, kuris nieko per daug negalvodamas, pakilo iš vietos ir nuskuodė ta linkme, kur buvo nurodžiusi šioji. Rudaplaukė nemanė, kad pavyks taip lengvai įvykdyti šį sunkumą, tačiau nieko per daug nemąstydama apie tai, griebė krepšį ir nėrė laukan, pasiruošusi bėgti kad ir visą kelią, jeigu šią sumanytų kas vytis.