0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Kapinės
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
Trys dienos praėjo ir misija prasidėjo.
Pavasario oras buvo sunkus, vėlaus vakaro karštis vargino visą Jungtinę Karalystę, reikėjo lietaus. Ir greitai.
Melijandra, laikydamasi už Freiro auksaplaukių plunksnų, įdėmiai skenavo Azkabano pastatą. Palaidi psichai jų nematė - Praskiedimo kerais buvo visi apkerėti gelbėjimo misijos dalyviai, kaip ir tas pats Freiras, tačiau Mela nežinojo, ar jam sukūrus audrą tie kierai neišnyks.
Nuo pat vykimo į Azkabaną jautėsi išduodanti Magijos Ministeriją (ko anskčiau nejuto) - joje visgi dirbo šeštame lygyje ir jai buvo patikėta informacija, kurią buvo užginta dalintis ir po tarnybos Magijos Ministerijoje. Deja, Mela neturėjo kitos galimybės. Galbūt kitame gyvenime labiau laikysis taisyklių ir susitarimų, bet dabar - turi išgelbėti savo brolį.
Grįžtelėjusi į šluotas įsikibusius bendražygius. Jų tiksliai nematė, bet nutuokė jų čia šalia ęsančių. Kažkur buvo ir Kajus ir Keitas ir Emilijana.
Giliai įkvėpė. Šiąnakt viskas baigsis.  Ir paragino Freirą skrieti tolyn - po jo sukeltos audros - jų priednagos, puolimas prasidės.
Reikėjo laiko Freirui priprasti prie jos svorio ir to fakto, jog ji valdo kur jis skris. Trijų dienų būta per mažai, tačiau kitos išeities nebuvo, visgi, audrapaukštis galiausiai nusileido.
Su kiekvienu stipriu sparnų mostu, Mela juto kylant aukštyn. Vidų sukaustė nemalonus jausmas, tarsi, kažkas verstų vidurius aukštyn, ausys užgulinėjo, jose spengė. Kaip, Merlino barzda, gaudytojai gali prie to priprasti? - dingtelėjo paskutinė mintis ir dangų perskrodė griaustinis. Vos žaibas smogė į paukštį, Mela susigūžė, stipriai užsimerkė vos nerėkdama iš išgąsčio - tik kad ją nenutrenktų! Bet nenutrenkė.
Iš audrų debesų prapliupo smarkus lietus - Mela buvo pirmoji kuri peršlapo kaip višta.
Freiras ją nunešė prie Azkabano, pro juos pralėkė kapinynas. Tuoj, juos turėtų pasivyti Emilijana ir kiti puolėjai. Igoris buvo įkalintas pačioje viršutinėje kameroje.
Ūmai pajuto psichų šaltį. Sustingusiais, nerangiais nuo šalčio prištais sugraibė lazdelę iš kišenės. Psicho nematė, bet suprato - jie jau žino, kad šianąkt kažkas bus ne taip.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Kapinės
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Išskristi jie turėjo po dešimties minučių. Emilijana tebesėdėjo jų kambaryje. Nebežinojo, kaip turėtų jaustis. Prieš tris dienas atrastas suvokimas - kad tiek laiko gyvenusi baimėje ir netikrume arba išgyvens, arba ne - keistai ramino. Po tiek laiko gyvenimas su Igoriu atrodė kaip kažkada sapnuotas sapnas. Ji prisitaikė gyventi laukimu ir prisiminimais. Vyptelėjo pati sau prisiminusi, kad būdama paauglė pasižadėjo niekada nešvaistyti savo gyvenimo. Visgi meluotų sau sakydama, kad galimybė pagaliau veikti - ne planuoti, ne galvoti ar įsivaizduoti - neatnešė palengvėjimo. Atnešė, ir dar kaip. Atsistojo nuo nepriekaištingai paklotos lovos (per pastarąsias dienas nejudintos) ir peržvelgė kambarį. Kitą kartą čia sugrįš jau su Igoriu. Arba didelė tikimybė, kad negrįš visai. Vienaip ar kitaip, daugiau neteks čia būti vienai. O tai jau šokia paguoda.
Lietus plakė veidą, tvykstelėję žaibai apakindavo, kelias akimirkas palikdami visiškoje tamsoje. Keiktelėjusi Emilijana tvirčiau įsikibo testraliui į nugarą ir vėl ėmė atidžiai dairytis, mėgindama nepamesti priekyje skrendančios Melijandros. Jos augintinis, kad ir kiek laiko turėjo prie jo priprasti, vis dar šiek tiek gąsdino - ypač jo savybė giedrą ir ramų dangaus skliautą paversti didžiausia sumaištimi, kokia tik išvis įmanoma. Lietaus debesų pritvinkęs dangus, lietaus užuolaida, griaustinis... Geresnės priedangos ir nesugalvosi, o visą sirenos nerimą ir net panišką baimę dėl operacijos sėkmės (na, žinoma ir tą mažą smegenų kamputyje įsitaisius suvokimą o kas, jeigu jau seniai nebėra ko gelbėti) nustelbė bandymas gyvai nusigauti iki Azkabano, tuo pačiu nenukristi testraliui nuo nugaros, iš akių nepamesti Melijandros ir kitų. Sakysite, mažai darbo?
Vis dar akims sekė siluetą priekyje, tai yra, Melą ir Freirą, nors per sunkius ir tankius lašus vos galėjo įžiūrėti savo testralio galvą. Ūmai pajuto šaltį. Nereikėtų sakyti, kad atšalo staiga ir kelias dienas nesitraukusi pavasarinė tvankuma perėjo į kaulus stingdantį speigą. Šiluma iš kūno (o, tikriau reikėtų sakyti, iš minčių) pasitraukė po truputėlį, nepastebimai, taip, kad mergina kurį laiką nesusizgribo pasiekusi psichų teritoriją. Iki tol manė, kad Gynėjo kerus yra įvaldžiusi pakankamai neblogai - jeigu jau sugebėjo pasiųsti gynėją su žinute Igoriui merdint ant rankų, neturėtų būti sunku ir dabar, tiesa? Klydo. Realaus pavojaus jie dar nekėlė, turėtų sugebėti praskristi be didesnių problemų, dabar nėra laiko žaisti su kerais. Tačiau į galvą nejučia ėmė brautis "o kas, jeigu" kompanija ir Emi nesėkmingai ieškojo gražesnio prisiminimo, kuris prireikus galėtų pavirsti sidabraspalve gulbe. Problema: visi toke buvo susiję su Igoriu, o apie jį negalėjo galvoti nepasvarstydama apie tai, ką ras ir ar išvis ras viršutinėje celėje.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Kapinės
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
Štai. Melijandrai kaip vos ne senučiukei teko susiraukti, kol išvydo Emilijanos suiletą ant testralio nugaros. Iškėlė lazdelę ir paleido raudonas žiežirbas - nebuvo pats protingiausias poelgis, bet vis vien šioks tioks ženklas pasiruošti ir judėti į priekį. Freiras neramiai suklykė, pajutęs jau daug arčiau prisiartinusį vieną psichą, Melai teko tvirčiau įsikabinti į auksaplaukes paukščio plunksnas.
-Ramiau, Freirai!
Dar kartą dirstelėjo į jau ryškesnį Emilijanos figūrą. Pasileido artyn pačio Azkabano pastato.
Lietus buvo be proto stiprus. Ką jau bekalbėti, norint išsėdėti ant šlapių, slidžių audrapaukščio plunksnų. Mela nejučiomis pradėjo riebiai keiktis, tačiau niekas nesigirdėjo per lietaus pliaupimą ir žaibų griausmą.
Skridimas prilygo kaip eiti užsimerkus - paskutinę sekundę tekdavo žaibiškai trauktis iš psichų kelio, neįsimūrinti į žaibą, viena žodžiu, dangus su žeme maišėsi. Mela -  ne kvidičininkė, todėl kelis kartus vos ne gavo širdies infarkto.
Freiro klyksmas, stipresni, tankesni sparnų mostai, audrapaukščio kūnas įsitempė, kažkur po kojomis blykstelėjo grindinys nuo žaibo šviesos. Uždususi iš siaubo, neišlaikusi pusiausvyros Melijandra (bet vis rankoje laikanti savo lazdelę) nudribo nuo Freiro, delnais įsimūrindama į kietą, šiurkštų Azkabano stogo dangą.
Minutę stovėjo keturpėsčia, gaudydama kvapą ir bandydama suvokti kas ką tik nutiko.
Ji gyva. Ji ant Azkabano. Igoris kažkur čia pat. Kažkur apačioje. Taip arti.
Staigiai šoko ant kojų, plačiu lazdelės mostu išvokštė protego horibilis . Akys ieškojo Kajaus, Keito ir kitų operacijos narių, likusiais su jais. Nieko neįžiūrėjo.
Šalia jos nuo testralio nušoko kita grupė. Veidai buvo paslėpti po juodomis kaukėmis. Vos girdėjo balsus, bet užteko jautrios klausos suprasti - jie pasiruošę. Linktelėjo.
-JUDAM!- suriko per lietų.
Kitą akimirką bombardo maximmum kerai rėžėsi į Azkabano stogą, po to dar kartą ir dar kartą.
Netikėtai šaltis visus sukaustė, šalia vieno grupės nario praskriejo psichas, antras prašvilpė šalia pat Melijandros, ši spėjo pasilenkti ir numušti gynėjo kerai, tačiau kitam vos nepasisekė - laimės dėka pavyko išsisukti iš psicho bučinio.
Kažkas suriko, bet per perkūniją Mela nieko nesuprato. Vienas iš jų pradėjo mojuoti. Skylė!
Melijandra žaibiškai metėsi prie skylės stoge, o paskui ją - ir kiti.
Vos tik spėjusi surikti sulėtinimo burtažodį ir saugiai nusileisti ant grindų, žaibiškai apsisuko ieškodama to celės numerio ir Emilijanos. Tada be žodžių mostelėjusi savo bendražygiams, patraukė link reikiamos kameros. Burtų lazdelės buvo paruoštos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Melijandra Julija Lorijan »

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kapinės
« Atsakymas #18 Prieš 3 metus »
Tai buvo pats bjauriausias oras, kokį galėjo patirti. Net per kvidičo rungtynes per tokią maišalynę neteko žaisti. Varge, jei koks audrapaukštis pasirodys per kvidičo čempionatą!
Be žodžių, jog Kajus buvo šlapias šunėkas ir šluota buvo be proto slidi, buvo svarbu ir tai, jog Kajus įdėmiai, kiek galėjo, stebėjo nuskriejančius operacijos dalyvius, tarpe jų ir Melą, ir Emilijaną, link Azkabano.
Tik šiems išnykus, pagaliau pradėjo jaudintis. Užmatė kelis psichus, bet, dėl Merlino laimės, jis niekados nebandė gynėjo kerų, skrendant! Gerai, bandė, bet ne po tokia įtampa!
Pasisuko į Keitą, po to į likusius, kiek užmatė per lietų, antrosios grupės narius. Jų darbas prasideda dabar.
Šovė į priekį kaip akis išdegęs gaudytojas, išvydęs aukso šmaukštą prieš savo nosį. Akies krašteliu pastebėjo, jog ir kiti nusekė jo pavyzdžiu. Žinojo taisykles: per daug nuo kitų neatsitraukti, ginti plotą tik tokį, kokį reikia, neišardyti rikiuotės, visados dairytis ar aplinkui tave yra tavo kolegos. Priminė kvidičą....kad tik su psichais.
Netikėtai kažkas suriko, šaltis įsilupo į  Kajaus striukės atlapus. To užteko, jog vaikinas vos ne prarastų pusiausvyrą iš išgąsčio ir iš netikėtumo.
-Expecto patronum! - staigiai atkutęs, suriko ir sidabrinis vokiečių aviganis iššokęs iš burtų lazdelės galiuko nusivijo iš pasalų užpuolusį psichą.
Kajus vargais ne galais atsitiesė ir riebiai nusikeikė.
BŪK ATIDUS!
Po kelių dešimčių minučių ar valandos, Kajus išvydo pakylantį Freirą pro įsismarkavusio lietaus skraistę, ir pats jis traukėsi iš savo ginamos teritorijos. Jį sekė ir kiti ant šluotų ar testralių įsitaisę bendražygiai. Netrukus psichus baidžiusi grupė atsitraukė nuo Azkabano ir nuskriejo paskui audrapaukštį. Tą akimirką Kajus pasiuntė gynėją Melai, jog ši ir Emilijana galėtų nusiraminti - jis gyvas. Kajus nebandė galvoti apie Igorį. Iki pat namų buvo didelis atstumas, nenorėjo prarasti šalto ir ramaus proto.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Kajus Arno Wintersas »