[Brett OConnor]

Atsitraukimas neliko nepastebėtas. Ir, žinoma, įžeidė. Bretas suraukė savo itin dailią nosytę ir jau norėjo pliaukštelėti Kaedei. Vis dėlto pavyko susilaikyti. Jeigu tai padarys, gali tekti čia sėdėti dar ilgiau. Žavusis jaunikaitis ir toliau neabejojo netrukus iš šitos kvailos vietos ištrūksiantis, bet viduje jau pradėjo plisti suvokimas: jis čia įstrigo ilgam.
Nespėjo nė susigaudyti, kai duktė atsidūrė glėbyje. Kiek sutrikęs itin dailus jos tėtušis apglėbė mergaitę rankomis ir turbūt tik dabar suprato, kiek daug ji prarado. Dabar turi dar labiau pasistengti greičiau iš čia ištrūkti. Bet ar kas nors grąžins čia praleistus metus? Kaedės vaikystė ir taip nebuvo lengva, o dabar dar prarado ir tėvą. Nes kažkoks kvailys sugalvojo jį apkaltinti žmogžudyste! Argi Bretas galėtų ką nors užmušti? Žinoma, ne.
- Greitai viskas išsispręs. Ir tada įgyvendinsiu savo pažadą, - vėl patikino mergaitę Bretas. Protas kuždėjo to nedaryti, kad geriau jos neapgaudinėti. Bet argi O'Connor šeimos nariai kada nors rėmėsi protu? Vis dar laikydamas apkabinęs dukrą (jausmas buvo siaubingai keistas) pakėlė akis į brolį ir tyliai ištarė jam:
- Padėk Kaedei, gerai?

[Brendanas OConnor]

Kaedei reikėjo tėvo. Kad ir kaip ten būtų, jai reikėjo tėvo. Tik ką daryti, kad šiuo klausimu taip nepasisekė? Mergaitės motinos Brendanas nepažinojo, bet jos jau iš viso nebėra. Liko tik... Bretas. Na, ir jis pats, bet argi jis pajėgus pasirūpinti dukterėčia? Į galvą neprašyta atslinko mintis, kad turėtų rūpintis ne tik dukterėčia, bet ir į pasaulį ateinančiu sūnumi ar dukra. Papurtęs galvą Brendanas stebėjo sceną. Atrodė, kad brolelis tuoj supyks ant dukters, bet, laimei, viskas pasisuko geresne linkme. Kiek netikėta, bet gera.
Jautėsi esąs čia nereikalingas. Panašiai kaip ir toje kvidičo aikštėje, į kurią nuvyko vildamasis, kad Bretas susitaikys su Kaede. Tik ten, žinoma, situacija buvo visai kita. Bet čia jiems viską reikėjo išsiaiškinti dviese. Kaip ir tada. Tik kad nepaleisi paauglės vienos į Azkabaną. Taigi dabar profesorius stypsojo šalia ir apsimetė esąs reikalingas.
Tarsi perskaitęs jo mintis Bretas kreipėsi į brolį. Žodžiai nustebino - parodė, kad broliui mergaitė tikrai rūpi. Gal netgi labiau nei jis nori pripažinti.
- Žinoma, - atsakė. Bandė negalvoti apie tai, kad kai Bretas iš čia išeis, jo duktė bus suaugusi moteris. Ir dar nežinia kiek jo vaikų bus pradėję lankyti Hogvartsą. Tyliai atsidusęs Brendanas daugiau nieko nesakė. Tiesą sakant, laukė, kada praeis šitas amžinybę besitęsiantis pusvalandis.

[Brett OConnor]

Ir kas būtų pagalvojęs? Pasirodo, Kaedė tikrai jam rūpi (tik, žinoma, ne jos motina. Argi nebuvo galima suteikti normalesnio vardo?). Gavęs laišką pasijuto keistai. Skubiai į jį atrašė ir šiaip ne taip nustūmė norą suryti pelėdą. Išsiuntė ją atgal ir pradėjo galvoti, kad duktė galėtų aplankyti. Kiek jis laiko čia sėdi? Ir pats nebežinojo, o toji jauna eliksyrininkė jį aplankė seniai. Pernelyg seniai, nors tas nužudymas dar pailgino bausmę.
Galų gale išties sulauks vizito. Ką daryti, kad atrodytų bent šiek tiek geriau? Kad ir kaip būtų neįprasta, Bretas nesiekė atrodyti itin patrauklus ir žavingas (šiaip ar taip, ta mergaitė ne tik per jauna, bet dar ir jo duktė!). Ne, šį kartą tiesiog nenorėjo parodyti, koks yra perkaręs, tuo labiau, kad laiške minėjo esą jam viskas gerai. Beveik taip ir buvo, nors maistas nebuvo pats geriausias. Kita vertus, turbūt geriau nei O’Connor šeimos name Sautende.
Taigi dabar sulysęs ir pablyškęs, bet vis dar itin žavus Bretas O’Connor sėdėjo ant suolo pagrindiniame koridoriuje ir laukė pasirodant Kaedės. Apie ką jie kalbės, nė neįsivaizdavo, bet suprato išties jos pasiilgęs.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Ir vėl buvo baisu. Ir vėl buvo labai nejauku. Kaedė nedrąsiai žingsniavo šaltomis Azkabano grindimis ir krūpčiojo nuo kiekvieno garso. Atrodo, tai, kad čia lankosi ne pirmą kartą, turėtų versti mergaitę jaustis kiek drąsiau, tačiau buvo dar baisiau nei aną kartą. Nors šį kartą ji bent jau buvo tikra dėl vieno - ji tikrai norėjo pamatyti Bretą. Turbūt tik tai ir suteikė jėgų toliau kilnoti kojas, klystant gilyn į Azkabano klaidžių koridorių labirintą. Mergaitei po oda skverbėsi šaltis ir pūvančių kalinių kvapas, sumišęs su druskingu Šiaurės jūros aromatu. Tos siaurėjančios sienos tuoj ją pribaigs - susiaurės, suspaus ir uždusins.
     Galiausiai Kaedę bevedantis kalėjimo sargybinis atitraukė šaltą ranką nuo peties ir šiurškčiai stumtelėjęs (matyt jau nebeturėjo įpročio atskirti kalinį nuo lankytojo, o ypač tokią vienišą mergytę, suvaržytą šešėlių turbūt vargiai atrodančią bent vienuolikos) kažką neaiškiai sumurmėjo ir atsitraukė. Kaedė nedrąsiai žvilgtelėjusi per petį palaukė kol anas dings už kampo ir tada atsigręžusi pamatė jį - liesą, kalėjimo visai nualintą ir suvaržytą tėtį. Kaedė neryžtingai priėjo prie Breto ir atsisėdo šalia ant suolo.
     - Labas, - kiek nedrąsiai ištarė, tačiau šį kartą buvo pasiryžusi neaukoti nė vienos minutės su Bretu. Bretu, kuris vargiai bepriminė save. Mergaitei užgniaužė gerklę, ji nuoširdžiai gailėjo tėvo. Ji norėjo paklausti kažką panašaus į kaip jis laikosi, bet atsakymas buvo akivaizdus. Kaedė uždėjo savo delną ant Breto ir išsigando - jo rankos buvo nemenkai sušalusios. Ir tai tik metai, ką padarys dar devyni?..

[Brett OConnor]

Pamažu kantrybė išseko. Jeigu Kaedė vis nesirodo, kokio velnio jam reikėjo čia eiti? Ar negalėjo kas nors atvesti jo čia tada, kai mergaitė pasirodys? Drybsotų sau ant gulto ir svajotų apie paneles. Tai ne, reikia sėdėti ant dar nepatogesnio suolo ir laukti. Argi tie kvailiai nežino, kokios menkos yra Breto O’Connor kantrybės atsargos?
Pagaliau pasigirdo žingsniai, ir pakėlęs pavargusias akis žaviausias Azkabano kalinys pamatė ją. Mergaitė, kuri, pasirodo, kažką reiškė. Pabandė šyptelėti, bet nepavyko. O jai prisilietus vos nepašoko. Nebuvo tai daili panelė… Na, ji visai daili, bet apie tai šį kartą galvoti negalima. Šiaip ar taip, Kaedė yra jo duktė.
- Labas, - turbūt pavėluotai atsakė, o ką kalbėti toliau? Paklausti, kaip jai sekasi? Pasidomėti, ar Brendanas bent kiek pasirūpina? Taip, tai rūpėjo, bet kas, jeigu ji paklaus “o tau?” Jam sekasi… Vienišai, mat panelių čia tikrai trūko. O su broliu jau seniai neturėjo kontakto. Taigi vietoj kokio nors logiško pokalbio tęsinio (nors koks čia tęsinys, jei jis dar neprasidėjo) paklausė:
- Gal vaišinaisi dar kokiame viešbutyje?

[Kaede Siobhán OConnor]

     Tėčio balsas skambėjo taip pažįstamai. Buvo gera vėl būti šalia, kad ir tokiomis aplinkybėmis. Buvo sunku jas ignoruoti, bet Kaedė labai stengėsi. Jai trūko tėčio. Per ilgus metus galiausiai išdrįso sau pripažinti šitą faktą. Todėl dabar brangino tas kelias akimirkas, kurios jiems buvo suteiktos. Nors ir buvo labai sunku užmegzti normalų pokalbį. Tačiau Bretui priminus jų mažąjį nuotykį, Kaedė šyptelėjo, kad ir koks komplikuotas šių dviejų šeimos narių santykis, jis vis tiek buvo. Ne, nenoriu ir pati sėsti už grotų su tavimi. Į galvą atėjo mintis, bet ji buvo per baisi, kad mergaitė ištartų ją garsiai. Vietoj to pridūrė:
     - Ne, Hogvartse gerai maitina, ne taip, kaip čia… Aš tikrai galiu tau ko nors atsiųsti. Niekas nepastebės jei nuo stalo dings dviem bandelėm daugiau nei įprastai. 
     Ji pažiūrėjo Bretui į akis. Kadaise buvusios ryškiai žalios kaip jos pačios, šios ėmė blukti. Bretas ir anksčiau, kaip pati Kaedė, negaudavo padoriai valgyti, bet gyveno normaliai, o čia jau visai baigia nusibaigt. Jai dar labiau jo pagailo. Nusprendė pabandyti pakeisti temą, nors ir nelabai įsivaizdavo, kuri kryptis būtų geriausia. 
     - Vasarą praleidau pas Brendaną. Jis apgailestauja, kad negalėjo vykti kartu, bet dabar kažkokioj stažuotėj, - Kaedė abejojo, ar dėdė iš vis žino, kur ji dabar randasi, bet ar jos problema, kad pats išvyko porai mėnesių?

[Brett OConnor]

Hogvartsas. Vieta, kurioje jis praleido keturis apgailėtinus mėnesius. Plykstelėjo pyktis, bet Bretas neturėjo energijos pašokti. Taigi tik susiraukė ir nelabai patenkintu balsu paklausė:
- Ar Athena vis dar mokosi Hogvartse?
Niekaip negalėjo suprasti, kuo ta mažė geresnė už jį. Kaip priluptų, jeigu tik susitiktų! Gal reikia pasiūlyti, kad apsilankytų? Bent jau būtų ką veikti.
- Maisto geriau nesiųsk. Manęs vis tiek niekas nepasieks, - pasistengė abejingai ištarti, nors tai irgi siutino. Laiškus gauti dar įmanoma, bet siuntiniai visokių tikrintojų tikrai nepraeis.
Nenorėjo žiūrėti dukrai į akis, bet prisivertė žvilgsnio nenusukti. Keista, kad ji nori čia būti, kad norėjo susitikti. Kažkokiu būdu reikia visko nesugadinti. Ir negalvoti apie tai, kad kai kitą kartą su ja susitiks laisvėje, ji galbūt turės vyrą ir vaikų.
- Apgailestauja? Nori pasakyti, jis čia vyktų? - karčiai nusijuokė. Jeigu jau taip norėtų lankyti, galėtų apsireikšti dažniau. Jam nereikia sėdėti Hogvartse. Taip jau jam ir rūpi. Nors tai, tiesą sakant, gerokai apmaudu, mat vaikystėje su broliu sutarė gerai. - Klausyk, o ar jis augina savo vaiką? - staiga paklausė. Dar prieš dvi sekundes nebūtų pasakęs, kad tai svarbu, bet dabar suprato: nori, kad bent jau brolis su atžalomis elgtųsi tinkamai.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Klausimas apie Atheną sutrikdė, nes Kaedė nuoširdžiai nepastebėjo. Tik dabar susivokė nebelabai matanti tetą pamokose ar koledžo bendrajame kambaryje. Athenos buvimas Kaedės netrukdė lygiai taip pat kaip ir jos nebuvimas. 
     - Man atrodo. Turėtų. 
     Kaedė nutilo. Laukė ką Bretas pasakys ir atsakymas nuliūdino. Ji tikrai norėjo padėti tėčiui, o dabar, pasirodo, to net neįmanoma padaryti. 
     - Ar tai reiškia, kad ir mano laiškus ne visus gauni? - Kaedė galvodavo, kad galbūt Bretas kartais neturi su kuo atrašyt, arba gal nenori, arba gal pelėda paklysdavo. Bet ką jis turi omeny, sakydamas, kad jo vis tiek niekas nepasieks? 
     Dėl kritikos į Brendano pusę, Kaedė kiek susigėdo - gal tikrai nereikėjo meluoti apie dėdę.
     - Gerai jau gerai, jis net nežino, kad aš čia. Niekas nežino. Tik..  - Kaedė pagalvojo apie Oliverį, bet garsiai apie jį neužsiminė. Bretui šito žinoti tikrai nereikia. - Manau, nebūtų laimingas, sužinojęs, kad tokį kelią, o tuo labiau į tokią vietą atkakau pati. 
     Tačiau kitas klausimas visai išmušė iš vėžių. Tamsiaplaukei ši tema nepatiko ir tikrai ne apie tai susirinko čia pasikalbėti. Ji netikėtai susigūžė ir nusuko akis. Ai, ir yra dar kai kas, ko Bretas galimai nežino. Jei nebūtų taip šalta ar tamsu (nes dabar bet kokiu atveju nebuvo galima matyti), Kaedės žandai būtų užkaitę. 
     - Vaikus, - ji padarė pauzę, leisdama tėčiui suvirškinti informaciją ir laukdama jo reakcijos. O tada pabaigė atsakyt į klausimą: - Šiaip nelabai. Tos tetos (žodis profesorė jai nebetiko) nemačiau tuo tada, kai nusprendžiau praėjusiais metais į jos pamokas nebeiti po… viso šito mėšlo.

[Brett OConnor]

Breto veidą nušvietė “žavioji” šypsena. Akivaizdu, kad Kaedė nelabai tesidomi Athena. Na, ir puiku. Ir kam domėtis ta vištele? Akivaizdu, kad jo duktė - šauni panelė. Na, ir graži, bet tokias mintis teko stumti į šoną.
- Jeigu aš laiško negaunu, nežinau, kad jo negavau, ar ne? - kilstelėjo antakius ir pajuto susierzinimą. Negi jo dukra vis dėlto yra apykvailė? Ko gero, reikės šnektelėti su Brendanu. Tuo labiau, kad jam jaunesnis brolis aiškiai nerūpi, nors kiti Kaedės žodžiai privertė apstulbti.
- Nori pasakyti, tu čia atvykai ne tik viena, bet dar ir niekam nepasakiusi? - pasitikslino. Viduje sukruto nepažįstami jausmai. Ar šita mergaitė į kelionę leidosi dėl jo? Negi Kaedė jį myli? O ką pats jaučia jai? - O Brendanas… - pradėjo, bet tada mergiotė, regis, nutarė galutinai jį pribaigti.
- Ką reiškia “vaikus”? Nori pasakyti, jis susidėjo su ta… Su ta… Ir dabar turi dar vieną vaiką? - pakraupęs pasitikslino. Gal tada augina ir tąją Lumitą (jos toks vardas, ar ne?)? Ne, tai kažkoks absurdas. Bretas dar kartą nykiai nusijuokė.
- Tai, pasirodo, jis pagaliau susiprato nesąs patrauklesnis už mane, - labiau sau nei Kaedei pasakė, o į ką tik rūpėjusį atsakymą, ar Brendanas rūpinasi vaiku, nebeatkreipė dėmesio.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Pastabą apie laiškų negavimą, mergaitė praignoravo - ne pyktis šį kartą čia atėjo. Nors mielai tą būtų padariusi. Anksčiau. Dabar kažkas joje buvo pasikeitę. Praradusi Bretą, ji savotiškai prardo ir kažkurią dalelę savęs.
     - Norėjai, kad geriau visai neatvykčiau? - priekaištingai atsikirto tėčiui, bet tada suvokė bijanti, kad atsakymas gali būti teigiamas. Jis gi tikrai gali jos čia nenorėti. Gali visai nebenorėti. O gal niekada ir nenorėjo?..
     Kaedė pasistengė nustumti tokias mintis į šoną. Tą padėjo įgyvendinti Breato reakcija į faktą apie Brendano vaikus - beveik tokia, kokios mergaitė tikėjosi. 
     - Dieve, galėtumėte ir patys išsiaiškint. Nežinau, ką turi omeny tą, bet su ta prakeikta profesore jis susilaukė dvynių! Tau tai kas, jei ne čia pūvi, tai vėjo blaškomas randies nežinia kur, o įsivaizduoji kokia man gėda mokykloje, kai mano profesorė susilaukė vaikų nuo mano dėdės?! Ir jie net ne pora! 
     Kaedė nutilo, o tada prunkštelėjo. 
     - Laikai save patraukliu? - ji neįstengė nuslėpti šypsenos.

[Brett OConnor]

Oi ne, Bretas tikrai nebūtų pasakęs norintis, kad Kaedė čia neatvyktų. Smagu su kažkuo pasikalbėti ir taip prastumti bent pusvalandį ar valandą. Bet kai pagalvoji… Dailus jaunikaitis norėjo ne tik pasikalbėti, jam reikėjo šio to daugiau. O tam pageidautina, kad duktė kitą kartą atsivestų kokią nors vyresnę panelę. Tik kaip to paprašyti? Paprastai tokiems klausimams itin atviram vyrukui dabar staiga pritrūko drąsos.
- Žinoma, ne. Aš džiaugiuosi, kad tu čia esi, - nuoširdžiai pasakė intensyviai galvodamas. Gal tiesiog paprašyti, kad kitą kartą atvyktu su suaugusiąja, pavyzdžiui, sesers mama? Jau žiojosi tai ir pasakyti, kai Kaedė prašneko būtent apie tą panelę. Išgirdęs, kad ji su Brendanu susilaukė dvynių, susiraukė iš pasišlykštėjimo. Praleisti privataus laiko būtent su ja? Na jau ne, žavus jaunikaitis kaip nors susiras geresnį variantą.
- Tik Brendanui su tokia vaikų ir susilaukti, - burbtelėjo ignoruodamas faktą, kad kiek anksčiau lygiai tą patį padarė ir pats. Na, ne lygiai, mat toji Lumita, laimei, buvo tik viena.
Mergiotės klausimas įžeidė, ir Bretas net pašoko. Kaip ji gali klausti tokių dalykų?! Argi nežino turinti žaviausią tėvą Britanijoje, o gal net ir pasaulyje?! Vėl klestelėjęs ant suolo mostelėjo ranka, ir tai buvo vienintelis atsakymas į kvailą klausimą. Jeigu Kaedė nesuvokia, kas yra patrauklus vyras, tai jau ne jo problemos.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Ar šitas pasakymas buvo nuoširdus? Bretas atrodė per daug įsitempęs ir intensyviai galvojantis, tarsi nebūtų tikras savo atsakymu ir Kaedę tai kiek skaudino. Ji ėmė svarstyti, kodėl iš vis pastaruoju metu pradėjo pastebėti tiek emocijų žmonių veiduose - anksčiau to tikrai nebuvo. Gal, nes pati jautėsi taip, tarsi jos emocijos nebuvo suprastos? Per daug užgniaužtos viduje, ir ji nenorėjo kitų versti jaustis panašiai? 
     -  Na žinoma, - atsakė ji. Šiaip galima pasirinkti tikėti, kad tai buvo nuoširdūs žodžiai ir jis tikrai čia jos laukė. Taip būtų visiems geriau. Ir ji su pakeltais lūpų kampučiais pažvelgė į tėvą. Net jei jam jos nereikia, jai visada reikės jo. Na, gal ne visko iš jo - pavyzdžiui, tų dūsavimų dėl visos Breto, jo nuomone, niekam tikusios giminės, tikrai nepasiilgo ir abejojo, ar kada nors pasiilgs. Galų gale, Brendaną ji irgi mylėjo, kad ir kiek „išdavysčių“ jai teko patirti, ir Breto kaltinimai ir nepasitenkinimai Brendano kryptimi nebuvo malonūs ausiai. 
     - Neatvykau čia klausytis, kaip neapkenti savo šeimos, - kritišku žvilgsniu nužvelgė besidraskantį Bretą ir nuoširdžiai viduje nustebo, kad matydama tėčio įsiūtį, pati nepasiduoda tokioms pačioms emocijoms. Tiesiog šaltu veidu sėdėjo toliau ant suoliuko ir laukė kol Bretas nurims.

[Brett OConnor]

Kaip suprasti tą “na, žinoma”? Kaedė juo netiki? Tai suerzino, bet pavyko pykčio nepademonstruoti. Ir gerai, kad to nepadarė, nes mergužėlė… šypsojosi? Bretas mielai būtų atsakęs tuo pačiu, bet “žavioji” šypsena visada taikoma dailioms panelėms, tad ar ši jauniklė (maža to, dukra) supras, ką tai reiškia? Ne, geriau nė nebandyti. Geriau tiesiog kažkaip pasikalbėti ar ką ir taip prastumti bent šiek tiek laiko šitoje kvailoje vietoje.
- Aš ne neapkenčiu savo šeimos! - įsižeidęs pareiškė O’Connor, bet dėl vieno Kaedė tikrai teisi. Ji čia atvyko ne tam, kad jie pašnekėtų apie Brendaną. - Gerai jau. Kaip tau sekasi Hogvartse? Ar profesoriai neveda iš proto? - galiausiai pasidomėjo. Mieliau būtų paklausęs apie profesores, bet dabar tam nei laikas, nei vieta. Tiksliau, būtų ir laikas, ir vieta, tiesiog ne ta lankytoja. Apie ką vis dėlto kalbėti su dukra, jeigu ji nėra tinkamas žmogus dailiausioms panelėms aptarti?

[Kaede Siobhán OConnor]

     - Kur jau ne, - prunkštelėjo mergaitė. Jis tiesiog myli savo mažąją sesutę, mieląjį brolelį, kurio ką tik vos nepasiuntė ir rūpestingąją mamą, kurią tiesiog taip paprastai sudaužo, o gal labiausiai myli savo vaikų motinas, kurių net neturi garbės žmonomis pavadinti? Tačiau šiuos žodžius O’Connor prisivertė nutylėti. Kita vertus, Kaedė pati ne šventesnė - kiek kartų pakėlė ranką prieš savo, taip vadinamą, tėvą? 
     - Hogvartsas… Hogvartsas puikus. Kur daugiau dėčiaus? Sėdėčiau ant bordiūro kiauriai mirkdama lietaus vandeniu ir laukčiau, kol pagaliau teiksies išsinešdinti iš šitos skylės? - mergaitė nutilo, svarstydama, ką dar gali pridurti. Šiuo atveju nebuvo kalbinga, priešingai, nei tuomet, kai užpuola įsiūtis. - Am, profesoriai, sakyčiau, pakenčiami. Ai, dar pagaliau lyg ir bandau susirast draugų… 
     Apie tai, kad Hogvarste visus tuos metus jautėsi gan vieniša, neskaitant Brendano, Bretas galimai nieko nenutuokia. Turbūt net nenorėtų. Tad ir apie, rodos, besimesgančią draugystę su Oliveriu jam nebus įdomu.

[Brett OConnor]

Dabar tai jau Kaedė suerzino. Ką ji supranta apie šeimos meilę?! Ilgą laiką su Brendanu sutarė tikrai gerai, bet kas kaltas, kad brolis pradėjo daryti nesąmones?! Na, o kiti šeimos nariai… Athena tiesiog siaubinga, kiti broliai ir seserys pakenčiami, be to, Kaedė jų nė nepažįsta! O ką daryti, kad motina ir tėvas kartais tiesiog siaubingai įsiutina? Tarsi kitose šeimose nepasitaiko supykti! Įsiutęs Bretas pašoko, bet pritrūko jėgų, tad klestelėjo atgal ant suolo. Kažkur iš karto sukruto prižiūrėtojai, bet dabar žavusis kalinys jau buvo nurimęs. Klausėsi, ką kalba Kaedė. Aš neklausiu, kur dėtumeis, aš klausiu, kaip Hogvartsas vėl susierzino, bet šį kartą to neparodė.
- Draugai yra gerai, - keistai rimtu tonu pasakė. Pagalvojo apie Dafydd, kuris visai to neprivalėdamas bandė jį mokyti magijos. Tas pats, kurio sūnelis buvo pakankamai kvailas, kad nukentėtų nuo ne tokio jau pavojingo Breto kumščio.
- Gal ir kokį bernelį susiradai? - paklausė. Žinoma, nenorėjo, kad duktė tokio amžiaus apsivaikuotų, bet niekada negali žinoti, kaip toli siekia O’Connor genai.