0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Kamera nr. -281
« Prieš 7 metus »
   Tai - žemesnysis lygis. Platforma keliaujant žemyn aukštai ir kameros yra skaičuojami į minusą ir štai čia žemiausiame lygmenyje yra kamera numeris minus du šimtai aštuoniasdešimt vienas. Ji ypatingai maža, tamsi. Viduje dvokia pelėsiais, priplėkusiu jūros vandeniu, kokčia druska ir šlapimu, mat higieniški kaliniai čia tikrai nesilankė. Ši kamera buvo laikoma pernelyg brutaliu būdu, nes šią vietą mėgo psichai, tad joje buvo laikytas tik vienas kalinys - Rudolfas Ablengeris, kuris pakvaišęs išsprogdino visą miestą ir nužudė tūkstančius žmonių. Per pusę metų jis mirė šioje kameroje. Manoma, kad dėl koktaus oro ir prastų gyvenamųjų sąlygų, taip pat įtakojo pamišęs protas.

[CLICK]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Jekaterina Lutterworth »
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Kamera nr. -281
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Žalios akys stebėjo blausų šviesos lopinėlį, kuris gulėjo ant Azkabano kameros grindų. Kažkokio lopinėlio stebėjimas buvo vienas pagrindinių Edgar'o užsiėmimų jau pusantrų metų. Tiek laiko jis jau buvo įkalintas Azkabano minus du šimtai aštuoniasdešimt pirmoje kameroje. Viskas kuo užsiimdavo be šios veiklos buvo tik miegas, valgymas ir kartkartėmis išėjimas į Azkabano kapines, kur tekdavo padirbėti, jei burtininkų kalėjime atsirasdavo tokių, kurie neišgyvendavo.
Nors Azkabaną dabar jau saugojo aurorai, o nebe psichai, kažin ar čia kalintiems buvo lengviau. Na, bent tiems, kurie niekas nelankė ir neturėjo jokio kontakto su išoriniu pasauliu. Edgar'as buvo būtent tokioje situacijoje. Bet jis tvarkėsi puikiai, nors jam ir buvo gaila dėl visos susiklosčiusios situacijos. Vis dėl to čia jam tikriausiai padėjo visa jo sukaupta patirtis prieš tai, ypač kankinimasis dėl draugės, kuri žuvo po judviejų dvikovos. Jeffter'is iš tiesų džiaugėsi tuo, jog yra Azkabane ir daugiau nebekenkia kitiems. Žinoma, jei būtų laisvėje to taip pat nedarytų, juk nuo jo prakeiksmą nuėmė jo artimi žmonės. Aišku, teismas apsidraudė, norėdami įsitikinti, jog prakeiksmas yra nuimtas efektyviai, todėl apsigynimo nuo juodosios magijos specialistą pasiuntė į kalėjimą penkeriems metams.
Per tuos vienerius su pusę metų, iš trumpaplaukio jau spėjusio tapti ilgaplaukiu, burtininko vieninteliai lankytojai buvo aurorai atnešantys maisto, kurio nepakako nenorint nesulysti. Gal kam nors ir atrodytų keista, kad šio vaikino neaplanko jo artimiausi žmonės, kurie rizikavo nuimdami prakeiksmą nuo jo, tačiau pačia magui tai buvo suprantama. Jis suvokė, kad jie ir taip daug padarė dėl jo, išlaisvindami jį nuo prakeiksmo. O jų būvimas arti jo reikštų rizikuoti papulti į tą pačią situaciją, kai ne tik reikia kažką gelbėti, bet tuo pačiu reikia ir saugotis to gelbėjamo objekto. Kaip ten bebūtų, tie artimi žmonės tūnojo Edgar'o galvoje. Jis gyveno gražiausiais prisiminimais, kuriuos patyrė su jais. O gyventi prisimenant tai, kas kelia geras emocijas buvo gera taktika, norint neprarasti sveiko proto ten, kur dabar buvo juodaplaukis. Ir tikrai jis nebėgo nuo atsakomybės, ir nepateisino to kas nutiko, bet jis puikiai suvokė viso to priežastis, todėl savęs tuo ir negraužė. O, jei ir būtų vengęs atsakomybės, tai kažin ar būtų savo noru žingsniavęs į Magijos ministeriją po prakeiksmo panaikinimo.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Kamera nr. -281
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
  Keliavimas laivu Heidi patiko, tačiau mergaitė kiek liūdėjo, kadangi neteko aplankyti Edgar'o nei legaliai, nei nelegaliai. Tad kol dar buvo Khomriche, jaunoji vampyrė sugalvojo planą kaip patekti į Azkabaną. Aišku, visą tai skambėjo kiek kvailokai, tačiau buvo labai įsitikinusi, kad pavyks įvykdyti jį.
  Buvo naktis, von Sjuard'ai, jau tikriausiai miegojo, tad tamsiaplaukė nusprendė, kad dabar būtų puikus metas, grįžti atgal ir apsilankyti pačiame saugiausiame kalėjime. Iš krepšio išsitraukusi Atgimusią ugnį, klastuolė stengdamasi išlikti nepastebėta išsinešė šią šluotą į lauką ir užsėdusi nuskrido į tą pusę, kurioje jos žiniomis buvo Azkabanas. Apie vietą, kurioje jis buvo, Heidi išsiaiškino tyrinėdama įvairius burtininkų parengtus žemėlapius ir lygindama juos su žiobarų. Apytikslę vietą išdavė žiobariškame žemėlapyje pažymėta nedidelė ir sunkiai pastebima sala, kurios burtininkų - nebuvo.
  Skrydis kiek priminė tą kartą, kai mergaitė skrido iš vidurio Europos į Godriko daubą ir netyčiomis susitiko su Edgar'u, o dabar ji skrido į Azkabaną, kad tyčia susitiktų su juo. Skrydis turėjo trukti keletą valandų, tad jaunoji vampyrė bandė rasti veiklos, būnant virš vandens. Karts nuo karto permąstydavo savo tragišką planą arba žvilgtelėdavo į žemėlapį, šiaip ne taip pritaisytą ant šluotos priekio, kuris vos vos laikėsi.
  Galų gale, tamsiaplaukė pasiekė didelę dėžę, kurioje turėjo kalėti globėjas. Dabar ką turėjo padaryti klastuolė, tai rasti įėjimą ir aurorą, kuris labai neatsargiai eitų pro jį. Tai buvo viena iš sudėtingesnių plano dalių tačiau tai neužtruko labai ilgai ir Heidi pastebėjo atdarą įėjimą ir nieko, kas saugotų jas. Palikusi šluotą varganuose krūmuose, mergaitė be garso atsidūrė pagrindiniame koridoriuje ir pasileido laiptinės link. Kol jaunoji vampyrė svarstė ar eiti į tą pusę, kur skaičius didėjo ar į tą kur skaičius mažėjo,už jos atsirado auroras, kuris sugriebė tamsiaplaukę už pečių ir apsuko.
  -Ką čia darai? -valdančiojo balsu paklausė.
  -Aš... aš... atėjau aplankyti, -išgąsdinta išlemeno klastuolė, kurios žodžius nusinešė tolyn.
  Nebuvo panašu, kad toks atsakymas patenkino suaugėlį, kadangi šis pradėjo ją tempti kažkur aukštyn. Nežinodama ką turėtų dabar daryti, kad niekas apie jos vizitą nesužinotų, Heidi įspyrė šiam ir pasileido bėgti, vis dar atviro išėjimo link. Buvo kiek keista, kad į saugiausią burtininkų kalėjimą sugebėjo įslinkti keturiolikmetė, o įėjimas ir išėjimas paliktas atdaras, lyg jos būtų buvę laukta.
  Užsėdusi ant šluotos, mergaitė nuskrido link laivo, kuriuo turėjo nusigauti į Ameriką, planuodama apie šį įvykį nekalbėti, nebent paklausta.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Kamera nr. -281
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
Metalinės kameros durys šaižiai sugirgždėjo priversdamos lėtai pasukti barzdotą vaikiną savo galvą į jas. Išsekusios ir paraudonavusios įkalintojo akys nepamatė kažko ko jau nebūtų mačiusios. Ryte, kaip ir kiekvieną dieną, į kamerą žengtelėjo auroras nešinas lėkšte, o ją padėjęs ant šalto grindinio vėl pasišalino. Šįryt pusryčiams Edgar'as sulaukė virtų žirnių, kurių rytais per savaitę gaudavo bent tris kartus. Nepakildamas nuo žemės tamsiaplaukis burtininkas prisislinko arčiau lėkštės su maistu. Tačiau ant grindų šį sykį buvo ne tik maistas, bet ir vokelis, kuris iš tiesų nustebino kalinį. Jis nelūkuriuodamas paėmė tą vokelį ir jį atplėšė. Viduje rado laiškelį siųstą savo globotinės Heidi. Tik kažin ar galėjo laikyti save jos globėju, kai su ja praleido vos nepilną vasarą. Net dabar ji jau daug ilgiau laiko buvo praleidusi su von Sjuardais negu su juo. Aišku, tas laiškelis po ilgo laiko sukėlė šypseną pavargusiame veide. Ir pasirodo tai buvo ne pirmas klastuolės laiškas, tik kažkodėl jis anksčiau nieko negavo. Mergina laiške teigė mananti, jog jis negavo anksčiau siųsto laiško, nes nedavė jai jokio atsakymo. Deja, ji atsakymo į šį laišką taip pat negaus, nes Jeffter'is neturėjo pelėdos, o jei ir turėtų niekas jam jos laikyti šioje vietoje neleistų. Nors gal ir vėl teks klastuolei nusivilti negavus jokio atsakymo atgal, Edgar'as galėjo bent pasidžiaugti tuo, kad ji neliko gatvėje ir Sorenas apsiėmė ją globoti. Sprendžiant iš laiško turinio ir Heidi buvo visai patenkinta savo naujaisiais globėjais, su kuriais išsikėlė į Ameriką. Atrodo, visi pradėjo viską iš naujo. Be viso šito ir klausimų burtininkų kalėjime kalinčiam magui laiško autorė dar pasidalino įspūdžiais apie meškėnus, kurie pasirodė jos naujuosiuose namuose.
Įsidėjęs į burną šaukštą žirnių apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas ėmė svarstyti kas galėtų būti toji Sabrina, kurios vardas taip pat buvo paminėtas laiške.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1955
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kamera nr. -281
« Atsakymas #4 Prieš 8 mėnesius »
Praktikantei skirti pirmą misiją Azkabane sugeba tik Gringotsas. Dafydd atkakliai bandė įkalbėti viršininką, kad Zoey pirma misija turėtų būti paprastesnė. Deja, nemėgstamas žmogus buvo nepalenkiamas, tad dabar teko keliauti čia. Į vietą, kurioje anksčiau neteko lankytis. Vien jau tai sukels problemų, o ką jau kalbėti apie tai, kad partnerė turi visiškai mažai patirties... Tiksliau, visai jos neturi, nors Dafydd taip galvoti vengė - atrodė, kad tada viskas bus tik blogiau.
Atplaukus į Azkabaną juos pasitiko sargybinis, kuris turėjo palydėti į reikiamą kamerą. Ji buvo pačioje apačioje. Maža, tamsi ir purvina. Ir kažkokiu būdu Dafydd su praktiką atliekančia jaunute raganaite turės surasti iki minimalaus dydžio sumažintus daiktus ir juos atkeikti. Tai tikrai neskambėjo kaip smagi perspektyva, bet nebuvo pasirinkimo. Jeigu pasiseks, bankas turėtų išmokėti neblogą premiją. O to labai reikėjo - vaikams augant augo ir jų poreikiai, tad išmaitinti didelę šeimą nebuvo toks jau paprastas uždavinys.
- Kaip jautiesi čia atsidūrusi? - paklausė Dafydd, kai jie leidosi žemyn. Įsivaizdavo, kad Zoey įsitempusi ir nepasiruošusi, bet to garsiai nesakė. Viskas dar gali būti gerai, ar ne? - Žinoma, nežinome, kokia magija naudojama tiems daikčiukams apsaugoti, tad į kamerą pirma nepulk. Neapsimesk, kad moki ir žinai daugiau nei iš tiesų.
Sargybinis sustojo prie kameros ir mostelėjo ranka parodydamas, kad galima eiti vidun. Dafydd išsitraukė lazdelę ir žvilgtelėjo į Zoey vildamasis, kad ji susipras padaryti tą patį. Susikaupęs stumtelėjo duris, ir jos girgždėdamos atsidarė. Iš karto tvokstelėjo stiprios juodosios magijos banga.
- Velnias... - keiktelėjo Dafydd ir kiek padvejojęs ištarė: - Lumos.
Deja, tai nelabai tepadėjo - kameroje vis tiek buvo klaikiai tamsu.

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Kamera nr. -281
« Atsakymas #5 Prieš 8 mėnesius »
Azkabanas skambėjo baisiai. Aišku, tai Zoey nestebino, kadangi tai, juk kalėjimas. Kaip kalėjimas galėtų būti nebaisus?
Tiesa, šį kartą baimė Zoey taip stipriai netrukdė, kadangi Richter pavardės nešiotoja buvo labai gerai nusiteikusi. Ji labai norėjo atlikti pirmąją savo misiją, norėjo pažiūrėti, kaip jai seksis. Ji buvo tiesiog sujaudinta viso šito, kadangi kiek nervinosi, bet bent jau kol kas viksas buvo gerai.
Visur ji ėjo tik paskui Dafydd, kadangi nenorėjo nuklysti ar ką nors padaryti ne taip. Vis dar stengėsi daryti kuo geresnį įspūdį, kadangi nenorėjo prarasti savo praktikantės vietos.
Azkabano koridoriai buvo tamsūs ir šalti. Zoey nesuprato kaip čia gali būti užkeiktų daikčiukų. Juk čia kalėjimas, iš kalinių viskas turėtų būti atimta.
- Aš jaučiuosi neblogai, - tarė. Norėjo šiek tiek praplėsti savo atsakymą, tačiau nežinojo ar turėtų sakyti, jog šiek tiek bijo. Na, dar ji kiek nepasitikėjo savimi, bet šito ji žinojo, jog sakyti tikrai nereikia. - Gerai. Aš elgsiuosi atsargiai ir protingai, - lyg ir pažadėjo septyniolikmetė dar kartelį apžvelgdama visą aplinką. Ne, ši vieta tikrai buvo bjauri.
Jiems pasiekus kamerą Dafydd išsitraukė lazdelę, tad mėlynplaukė pasekė jo pavyzdžiu ir padarė lygiai tą patį.
- Lumos, - sumurmėjo tikėdamasi, kad šviesa ir jos lazdelės gale padės matyti kiek geriau.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1955
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kamera nr. -281
« Atsakymas #6 Prieš 7 mėnesius »
Kol kas buvo sunku pasakyti, ar Zoey tikrai bus tinkama praktikantė. Atrodė, kad ji labai stengiasi įtikti. Ar taip buvo dėl to, kad nepasitiki savimi, ar bando kažką įrodyti? Dar kartą prakeikęs viršininką, kad jauną merginą pirmai misijai siuntė į kalėjimą, Dafydd stovėjo prie kameros durų. Viduje buvo visiškai tamsu, ir neaišku, kaip reikės prieiti prie to daikčiuko. Visai nebuvo aišku, kas ten yra, o tai, sakykime taip, situacijos nepalengvino.
- Ar jauti juodosios magijos energiją? - tyliai paklausė Zoey, tarsi ta juodoji magija galėtų juos išgirsti. Žvilgtelėjo į juos palydėjusį prižiūrėtoją ir tarstelėjo: - Lumos maxima.
Sustiprėjęs šviesos spindulys šiek tiek padėjo. Vis tiek buvo tamsu, tačiau pamažu pasimatė šiokie tokie kontūrai. Blogiau tai, kad kamera atrodė esanti visiškai tuščia.
- Arba tas daiktas ne ant grindų, arba nematomas, arba dulkės dydžio, - perspėjo Dafydd jaunąją praktikantę. Nejučia parūpo, kaip čia atsidūrusi pasijustų Mayra. Ar jai nebūtų baisu? O gal ir Zoey jaučia nerimą, tik nenori prisipažinti? Teko pridurti: - Jeigu pasidarys pernelyg baisu, pasakyk. Suprantu, kad tai tavo pirmoji misija.
Ranka parodęs prižiūrėtojui laikyti duris atidarytas žengė vidun. Pulsuojama energija dar labiau sustiprėjo, iš karto pradėjo darytis kiek silpna. Teko išpulti iš kameros ir sugriebti Zoey už rankos, kad ji nepadarytų tos pačios klaidos.
- Čia reikės veikti staigiai, - sumurmėjo ir pradėjo murmėti burtažodžius, turinčius apsaugoti merginą nuo pavojingo poveikio. - Šie kerai ilgam tavęs neapsaugos, tačiau kuriam laikui padės, - pridūrė ir nukreipė lazdelę į save. Neturi teisės susižeisti ar kitaip sau pakenkti. Jo reikia šeimai. Privalo išlikti stiprus. Tik kaip tą padaryti, kai stipri juodoji magija tiesiog smelkiasi vidun?
- Gerai, eime į vidų, - galiausiai nutarė esąs pasiruošęs Dafydd.