0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Keltas
« Prieš 7 metus »
   Azkabanas - burtininkų kalėjimas, pastatytas jūroje ir smarkiai talžomas bangų. Į jį patekti ir iš jo išsiveržti beveik neįmanoma, tai galima padaryti tik žinant, kaip. Vienintelis būdas saugiai persikelti per jūrą iki kalėjimo - magiškas keltas, keliaujantis per jūrą. Kitas būdas būtų mirtinas, tačiau keltis šiuo keltu - pavojinga, ten patekti gali tik rinktiniai asmenys. Pats keltas - šlapias, papelijęs ir nesaugus, slidus, nuo jo galima nukristi, jis lengvai svaidomas bangų ir atgraso kiekvieną. Keltas magiškai paslėptas nuo nepageidaujamų akių ir pėdsakus iki jo sunku atrasti, tam reikia stiprių magijos sugebėjimų. Neturint lazdelės praktiškai neįmanoma, be to, jis saugomas įvairių kerų, kurie padeda jį paslėpti ir atbaidyti nepageidaujamus asmenis. Neįveikiamas bet kam, kaip ir visas Azkabanas.

[CLICK]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Jekaterina Lutterworth »
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Keltas
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
   Vienišas keltas neskubėdamas, su pasimėgavimu, it koksai žudikas maniakas skrodė neaukštas, ganėtinai ramias bangas, horizonte jau niekur nebuvo matyti krantų. Laivas buvo neįspūdingas - senas, jau seniai nematęs dažų ar rimtesnio remonto. Iš kamino karts nuo karto išsiversdavo dūmų didžkukulis. Bet apetito nekėlė. Anaiptol. Nes smirdėjo suodžiais ir pats atrodė ne ką geriau.
   Laive žmonių buvo nedaug - keli niūrių veidų vyrai su šiltais tarnybiniais drabužiais ir vienas juodu klasikiniu apsiaustu ir auliniais batais. Pastarasis buvo jauniausias ir turbūt gyvenimo mažiausiai matęs už visus (tai bylojo kartkartėmis veide pasirodanti maloni šypsena, kurios vyresniųjų veiduose nebuvo beveik nė šešėlio, nebent netyčia...), bet visi kalbėjosi rimtai ir kaip lygūs. Įsižiūrėjęs galėjai regėti abipusę pagarbą, bet turbūt niekaip nebūtum supratęs, kodėl.
   Keltui trinktelėjus į kranto prieplauką - nedidelį, vienam ar dviem laivams pritaikytam uostui ir sustojus, buvo išleistas lieptas, kuriuo Fasiras ir Azkabano sargybiniai išlipo į vieną nesvetingiausių krantų Anglijoje, o gal net ir pasaulyje. Krante vyrai sustojo, jauniausiasis tiriančiu žvilgsniu apžvelgė salą, kurią galėjo matyti iš ten.
   - Aš jus palydėsiu, - bejausmiu balsu pasisiūlė vienas prižiūrėtojas. Von Sjuardas linktelėjo.
   - Jei tik galėtumėt, - pasakė jis. Iš tiesų į Azkabaną ministras atvyko tik pirmą kartą ir neįsivaizdavo, kas čia kaip. Bet saloje buvo šalta - atrodo, netgi šalčiau, negu būna visose nedidelėse salose, gaubiamose jūros ir vėjo - ir tai visiškai nestebino. Ir... Taip, Anglijos Magijos ministras atvyko į Azkabaną. Jam nusigręžus ir einant kartu su vienu kalėjimo prižiūrėtoju likę kiti susižvalgė gana nustebusiais žvilgsniais. O Fasirui von Sjuardui tik reikėjo susitikti su vienu žmogumi. Na, ir ne tik. Ministras siekė pažinti Angliją visomis prasmėmis ir gebėti apie Azkabaną papasakoti ne tik iš lūpų į lūpas ir darsyk iš lūpų į lūpas perduotus ir triskart šiurpesniais virtusius gandus apie griežčiausios tvarkos burtininkų kalėjimą, saugomą bene labiausiai depresiją nešančių padarų - psichų.
   Reikėtų pasakyti, kad vienas iš gandų - šaltis ir gana šiurpus vėjo kaukimas, girdimas ir juntamas šioje padoraus burtininkų pasaulio, laimės ir Dievo užmirštoje vietoje - buvo tiesa. Tik ne tokie baisūs, kaip juos apibūdina burtininkai, patys nėsyk nematę Azkabano. Ką gi - juk retas žmogus jį ir pamatydavo: tai tedarė retas pasiaukojantis kokio nors baisaus nusikaltėlio artimasis, tardytojai, įpratę dirbti nelabai smagiomis darbo sąlygomis ir negailintys jau psichų iškankintų nusikaltėlių, kalėjimo prižiūrėtojai ir, savaime aišku, patys kalėjimo gyventojai. Saloje tvyrojo niūri, sunki nuotaika. Ko gero, užsukęs pagalvotum, kad ir psichai čia neretai kankinasi iš bado. Taip pagalvojo ir Fasiras von Sjuardas, palikdamas pakrantę ir nueidamas į salos vidurį.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Keltas
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Nuo jūros dvelkė šalčiu. Ne tuo pavasario pabaigai įprastu gaiviu, šiek tiek sūriu, vandens lašeliais padabintu vėju, o kažkokiu laukiniu, netramdomu. Net stipriai susisiautęs apsiaustą galėjai justi ledo nagus, draskančius skvernus ir besikėsinančius paliesti odą, įsiskverbti giliau, sustingdyti kūną į ledo stiklą, o tada be jokio gailesčio suskaldyti.
Horizontas atrodė it didelė, pilka siena. Debesys artinosi prie vandens it dangaus raiteliai, panorę joti jūros žirgais – pašėlusiais, neprijaukintais, net neįmanomais pažaboti. Kažin kokią viltį turėjai būti praradęs, kad dar norėtum tokiu oru sėsti į keltą ir mėginti pasiekti iš kranto ne itin besimatantį kalėjimą.
Dirbdama Ministerijoje susižinojo, kaip ir kur rasti keltą. Oro nepabaidytųjų daugiau nebuvo, tad, stengdamasi neliesti ant bangų besisūpuojančio pajuodusio, kur ne kur rūdimis apėjusio ir dar kažko, tikriausiai, dėl dumblo, slidaus kelto turėklų, žengė ant kojų padų nuzulinto metalinio denio. Tyliai bilstelėjo batų kulnai. Tuo metu keltą kilstelėjo banga ir Miona, niekada anksčiau nebuvusi jokiame laive, susvyravo. Buvo besitverianti kur ne kur kriauklelėmis pasidabinusio turėklo, bet, besileidžiant vandens kuprai, keltas pasviro į kitą pusę ir mergina vėl atgavo pusiausvyrą. Nujausdama, kad kitąsyk viskas gali baigtis ir slydimu deniu tiesiai į neramią jūrą, sėdo ant pirmojo suolo, prisilaikydama iš kairės esančio ranktūrio. Nors vargiai jis galėjo padėti – trinties beveik nebuvo, tad stipriai krestelėjus keltą mergina būtų lengvai pasileidusi.
Trumpai pamąsčiusi sumurmėjo burtažodį ir pajuto, kaip nematomas diržas apsiveja jos liemenį. Nejučiomis atleido kairę ranką ir patikrino, ar ne šiaip tik liemenį apsivijo, ar yra pritvirtinta ir prie to paties ranktūrio. Keltas, it pajutęs, kad jo keleivis jau pasiruošęs, pajudėjo iš vietos.

Tik išgirdo, o vėliau ir pajuto, kaip laiviūkštis bilstelėjo į čia betonuotą kranto dalį, Miona kaipmat atsirišo diržą ir netvirtai pakilo. Prieplaukoje jau pylė liūtis. Visai tuoj pat iš budėtojų būdelės apsireiškė prižiūrėtojas, kuris ir išleido lieptą merginai nulipti. Apmirusios kojos – tiek iš pastangų laikytis, tiek iš šalčio – neatlaikė ir mergina, vos žengusi kelis žingsnius, pasirėmė į čia pat stovėjusį stataus kranto turėklą. Stemplę deginanti skrandžio tulžis nesustabdomai kilo aukštyn ir galiausiai pašventino kone prakeiktą Azkabano žemę.
Visa permirkusi Antrojo Ministerijos lygio vadovė rankove nusivalė smakrą. Vis dar svirduliuodama šiek tiek pastovėjo, kol į galūnes pagaliau ėmė tekėti kraujas. Numojusi ranka į kažkokį prižiūrėtojo klausimą, vidinėje apsiausto kišenėje sugraibaliojusi Ministerijos darbuotojo kortelę su juoda virvute atkišo jam pažiūrėti.
Vyriškis sumirksėjo, mat pasidingojo, kad blogai perskaitė, ir vis dar neužtikrintas instinktyviai paėmė kortelę. Nykščiu pavalęs ir į šalia stovinčio neaukšto žibinto šviesą ją pakreipęs perskaitė, jo manymu, svarbiausią informaciją. Tada nejaukiai, veik atsiprašomai krenkštelėjęs greitai grąžino dokumentą, mostelėjo dešine į jau tamsoje boluojantį pastatą ir sumurmėjo:
- Prašom paskui mane.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Miona Hera »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1750
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Keltas
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
Šiandien buvo ypatinga diena. Juk šiandien Dori susipažins su tikruoju savo tėčiu. Tamsiaplaukė paprašė Juzefo, kad šis ją palydėtų. Deja, plikis kategoriškai atsisakė. Pasakė, kad į Azkabaną tikrai kojos nekels, nes nenori, kad jį suvalgytų psichai. Tačiau parūpino nešyklę - seną žiobarišką pieno pakelį. Tačiau ar Dori galėjo keliauti į Azkabaną viena? Žinoma, kad ne. Kaži, ar kas būtų mergaitę priėmę. Vienintelis žmogus, kurio vardas šovė mergaitei į galvą, buvo Matthew. Ji nemanė, kad profesorius apsidžiaugs dėl tokio prašymo, bet kažkur giliai širdy žinojo - palydės.
Ir Mendel neklydo. Pasiuntusi profesoriui pelėdą gavo teigiamą atsakymą (džiugu, kad Turner moka naudotis pelėdomis). Ir štai, jie jau čia. Kelte. Diena buvo vasariška ir karšta, visiškai nepūtė vėjas, todėl ir kelte buvo ramu. Jo prižiūrėtojas pasakojo, kad šito kelto savavališkai nerastų niekas ir kad bandyti persikelti be prižiūrėtojo būtų tiesus kelias į mirtį. Sakė, kad vienintelė diena, kuomet kalėjimas priima lankytojus, yra būtent pirmadienis, ir kad mums pasisekė, jog šiandien geras oras.
- Pabandykit keltis rudenį arba žiemą, - kalbėjo senis, - yra buvę ir žuvusių, - išsišiepė rodydamas auksinį dantį.
Tačiau šiandien tas keltas neatrodė toks jau baisus. Nepatiko Dori tik tai, jog atsisėsti nebuvo kur. Ir, prižiūrėtojo paliepimu, visi turėjo stipriai laikytis.
- Nežinau, ką be jūsų daryčiau, - pasakė juodaplaukė herbologui. - Ačiū, kad sutikote mane palydėti. Kaip leidžiate vasarą? Kaip sekasi Deoiridh? - ėmė klausinėti bandydama negalvoti apie tai, koks žmogus mergaitės lauks kalėjime. Balsas drebėjo.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Keltas
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
Tai buvo nežinios kupina vasara. Matthew neįsivaizdavo, ką veiks rudenį. Tiek jis, tiek ir Deoiridh. Nepriekaištaudamas leido merginai tiesiog paatostogauti: šiaip ar taip, išlaikė visus VSMT egzaminus, tad dabar tikrai turėjo teisę pailsėti. Kol kas ji nežinojo, ką nori daryti toliau, bet Matthew nespaudė. Pats buvo įsitikinęs, kad į Hogvartsą negrįš, tad ir pačiam reikėjo susirasti, kuo užsiimti.
Nepaisant visko, vasara buvo gana smagi. Deoiridh aplankiusi draugė buvo visai maloni, tik pamokas galėtų lankyti šiek tiek geriau. Vis dėlto nebuvo iš tų pabaisų, kuriems tik ir rūpi sugadinti profesoriaus nuotaiką ir sveikatą. Viskas buvo ne taip ir blogai.
Iš Dori Mendel gautas laiškas gerokai nustebino. Dabar, kai atsirado jos motina, spėjo, kad ji netruks pamiršti apie eilinį profesorių, sutikusį palydėti ją į Londoną. Jos turėtų gyventi kartu. Kodėl tuomet toji moteris negalėjo palydėti savo dukters į susitikimą? Kad ir kaip ten būtų, Turner atrašė, kad mielai palydės Mendel susitikti su jos tėvu. Pats sau nebijojo pripažinti, kad ta mergaitė kažkuo svarbi. Ji, ko gero, buvo priežastis, dėl kurios herbologas kada nors galėtų grįžti į Hogvartsą.
Taigi dabar jiedu stovėjo nelabai jaukiame kelte su dar nejaukesniu jo prižiūrėtoju. Matthew visai nenorėjo su juo šnekučiuotis, tad tiesiog stovėjo ir stengėsi iš viso nieko negirdėti. Vis dėlto Dori žodžiai smegenis pasiekė.
- Nemanau, kad tavo amžiaus mergaitė į tokią kelionę turėtų leistis viena, - gūžtelėjo pečiais juodaplaukis atsargiai pažvelgdamas į Mendel. Norėjosi kažko paklausti apie motiną, bet nutarė, kad dabar tam tikrai netinkamas laikas. - Deoiridh atostogauja tikrąja to žodžio prasme, - nusišypsojo Matthew. - Abu galvojame apie tai, kas bus po vasaros, - pridūrė nenorėdamas aiškiai pasakyti, kad neplanuoja grįžti į mokyklą.
Pagaliau kelionė baigėsi. Norėjosi kuo greičiau sprukti iš kelto ir atlikti tai, ko jie čia atvyko. Matthew neįsivaizdavo, ką čia veiks, tačiau žinojo esąs pasiruošęs palaikyti Dori, jeigu tik jai to reikės.
- Ką gi, eime? - paklausė jis.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1750
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Keltas
« Atsakymas #5 Prieš 2 metus »
Dori susiraukė, kai Matthew pasakė, kad jiedu su Deoiridh galvoja apie tai, kas bus po vasaros. Aišku, ji sakė tiesą. Vadinasi, abu seniai žino, kad jis į Hogvartsą negrįš. Tamsiaplaukė tik linktelėjo.
- Šaunu, kad atostogauja, - su kažkokiu kartėliu balse atsakė.
Pasijuto tolima. Nesvarbi. Kaip tu gali jaustis nesvarbi? Juk jis tave lydi. Bet Deoiridh... Bet su Deoiridh jos per vasarą dar nei karto nesusitiko. Mergaitei atrodė, kad taip ir nesusitiks. O jeigu animagė nebenori su Mendel bendrauti?
Širdį aplankė liūdesys, tačiau liūdėti kada nebuvo, nes keltas atplukdė į reikiamą vietą. Juodaplaukė kartu su profesoriumi išlipo iš kelto.
- Eime, - pritarė.
Mendel nežinojo, kas jos lauks ten, baisioje Azkabano kameroje. Koks žmogus. Ar jis pripažins Dori? Gal verks? Gal papasakos viską, dėl ko mama kalėjo kalėjime, dėl ko kali pats. Gal pasakys, kad kiekvieną dieną apie Dori galvoja, kad nemanė, jog ji tokia didelė... Kad labai laukia, kol išeis iš kalėjimo ir jie visi - mama, tėtis ir Dori - galės gražiai gyventi... O gal... o gal jis koks tikrai baisus nusikaltėlis? Galbūt pradės keikti mergaitę ir išvis nekalbės?
Vedina abejonių trylikmetė kartu su herbologu patraukė tolyn.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Keltas
« Atsakymas #6 Prieš 2 metus »
Susitikimas, sakykime taip, nebuvo jaukus. Kita vertus, ko buvo galima tikėtis, kai keliauji į vieną baisiausių vietų pasaulyje - burtininkų kalėjimą? Bet Matthew suprato: daug daugiau nejaukumo pridėjo keistas Dori tėvo elgesys.Ar taip turi elgtis dukrą atradęs žmogus? Herbologas nežinojo to priežasties, bet atkakliai nenorėjo pripažinti, kad tas vyras nėra Dori tėvas.
Išėjęs į lauką profesorius pasijuto kiek geriau. Norėjosi greičiau grįžti į civilizaciją ir galbūt nupirkti mergaitei ledų. Kažkas viduje nedavė ramybės, tik Matthew niekaip nepajėgė suprasti, kas. Ir tik įlipęs į tą patį nejaukumu dvelkiantį keltą suvokė.
- Dori, - stengdamasis kalbėti ramiu ir draugišku tonu kreipėsi profesorius. - Kodėl aš? Argi tavo mamai patinka, kad keliauji į Azkabaną su žmogumi, kuris jai akivaizdžiai nepatiko?
Klausimus Turner uždavė, tačiau juto, kad kažkas vis tiek negerai. Pradėjo šiek tiek nervintis: norėjosi nustumti tą blogą jausmą į šoną, tačiau niekaip nesisekė to padaryti.
- O kur ji iš viso yra? Kaip sutariate? Ar pajutai bent šiokį tokį ryšį? - dar kartą pabandė Turner. Gal ne taip ir keista, kad ji pati nenorėjo grįžti į Azkabaną, net jeigu tik aplankyti kito kalinio. Vis dėlto kažkas čia buvo ne taip. Ar toji moteris bent kiek rūpinasi susigrąžinta dukra? Buvo sunku pasakyti, ar Dori bent kiek laiminga ir patenkinta, tačiau keliaujant į Azkabaną turbūt niekas nėra iki galo atsipalaidavęs. Viskas buvo pernelyg sudėtinga.
Laimei, kelionė nebuvo labai ilga, tad buvo galima nekantriai laukti, kol jie grįš į sausumą. Labai norėjosi pradžiuginti mergaitę, tad Matthew pradėjo svarstyti, kaip galėtų tai padaryti.
- Gal norėsi kokių ledų ar ko kito? - galiausiai pasiūlė buvęs profesorius ir draugiškai nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1750
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Keltas
« Atsakymas #7 Prieš 2 metus »
Dori jau stovėjo kelte. Jeigu susitikimas su mama privertė mergaitę ašaroti, tai su tėčiu (?) ji arba buvo užsiblokavusi nuo visų šitų emocijų, arba tapo nebe tokia jautri ir kažkiek užsigrūdinusi. Vis tik šiuo metu gyveno pati viena. Matthew atrodė pasimetęs ir, Mendel nelaimei, vis dėlto pradėjo klausinėti. Tamsiaplaukė prunkštelėjo. Kurį laiką prieš atsakydama žiūrėjo į vandenį.
- Mano mamai nusispjaut, su kuo aš leidžiu laiką. Tiesą pasakius, ji tik apsidžiaugė, kad atsirado kažkas, kas mane palydės. Sakė, kad čia nieku gyvu nekels kojos, - ėmė profesionaliai meluoti.
Kodėl būtent jis, Dori nusprendė nutylėti. Nenorėjo išgąsdinti herbologo sakydama, kad įsivaizduoja, kad svajoja, o kartais net sapnuoja, jog Deoiridh yra jos sesė, o pats Matthew - tėtis.
- Nežinau, - atsiduso Mendel. - Ji turi begales reikalų. Vis kažkur išvyksta, grįžta dažniausiai tik nakčiai. Nesakau, kad ji manimi nesirūpina, - tvirtai pasakė. - Ji tiesiog rūpestį supranta šiek tiek kitaip... šiek tiek kitaip, nei paaugliui reikia, suprantate, - pasakė vos ne kaip subrendęs žmogus. - Jai atrodo, kad svarbiausia yra manimi pasirūpinti materialiai. Kad aš turėčiau saugius namus, - melavo. - Drabužių, maisto, visokių reikalingų daiktų. Tai va, visa tai aš dabar turiu, - gūžtelėjo pečiais. Atrodė rami. - Patikėkite, dabar tikrai geriau nei buvo, - šią akimirką sakė tiesą. - Man yra geriau nei pas žiobarus.
Ir iš tiesų. Dori nemelavo. Gyventi vienai jai patiko. Būti nuo niekieno nepriklausomai. Turėti pinigų. Vasara, vakarai ilgi. Trumpos naktys. Nebuvo ko bijoti. O dar Alanas su Juzefu praskaidrindavo dienas. Nebuvo blogai.
Šią akimirką tapo neramu, kad Matthew nepradėtų kištis. Kas būtų, jei herbologas sužinotų, jog mergaitė laiką leidžia apleistame dvare viena? Ji būtų išgrūsta į vaikų namus, ar ne?
- Mes nei sutariame, nei nesutariame, - vėl prabilo trylikmetė. - Gyvename kartu ir tiek. Nėra taip blogai, kaip galvojau, kad bus. O, - Dori pagyvėjo išgirdusi profesoriaus pasiūlymą. - Norėčiau žiobariškos picos.
Tamsiaplaukė išlipo iš kelto.