0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Noel Nathan Takemi

  • VI kursas
  • *
  • 851
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekas nėra tobulas
Valgykla
« Prieš 7 metus »
Pravėrus baltas duris pamatydavai mėlynos spalvos valgyklą. Kurioj dauguma vaikų čia leisdavo laiką. Kai kurie valgydavo, šiaip sau pasėdėdavo, arba lošdavo kortomis, ar veiklos susigalvodavo.  Sienos išklotos žydros spalvos plytelėmis, grindys buvo šviesiai kaštoninės spalvos. Šiaip ta valgykla gana erdvi ir didelė buvo, kad tilptų visi vaikai iš šių namų. Daug kėdžių ir stalų stovėjo šioje patalpoje. Sustojęs prie balto prekystalio pamatydavai kaip virėjai plušo raudonoje it kraujas virtuvėje, pažiopsojęs greitai gaudavai valgio ir nukėblindavai link savo išsirinktos vietos. Langai taip pat buvo dideli kaip ir koridoriuje. Už langų matėsi graži vieta. Parkelis tų vaikų namų aptvertas tvora, taip pat ir treniruokliai, žaidimų aikštelė. Šie vaikų namai garsėjo kaip pas juos daug žalumos buvo, ir oras šviežias jaunimui.

*

Neprisijungęs Liusija Plunksna

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
Ats: Valgykla
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Liusija įžengė į valgyklą. Jau ne pirmą kartą čia lankėsi, anksčiau jai tekę čia savanoriauti. Valgykloje tvyrojo kažkokio žiobariško patiekalo kvapas. Liucija pasuko prie kampe stovinčio staliuko ir pasidėjo savo apsiaustą. Tada pasisuko ir praėjo pro tuščius stalus prekystalio link. Kadangi buvo ne pietų metas, pasirinkimas buvo nedidelis ir niekas neprižiūrėjo ant prekystalio sukrautų bandelių. Bandelės buvo vienas iš mėgstamiausių jos žiobariškų kūrinių. Todėl ji nedvejodama pagriebė penkias, bei paliko jų vietoje kelias monetas. Tada nužingsniavo atgal iki savo apsiausto. Pasiėmus jį išlipo pro langą. Durys jai pasirodė per daug nuobodus būdas išnykti. Bet išlipusi kažką išgirdo. Atsisuko. Viduje buvo katė mėnulio spalvos akimis. Tai tikrai buvo keista. Juk valgyklose nebūna kačiu. Gyvūnas pastebėjo Liusijos rankose bandeles ir tyliai kniaukdama prisėlino. Tuomet Liusija davė jai vieną bandelę, taip laimėdama katės nuolankumą. Naujasis augintinis patraukė paskui jaunąją burtininkę į savo naujuosius namus.

*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • II kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Valgykla
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
  Skaudančia galva Lilita pakilo iš nepatogios lovos ir apsidairė. Mergaitė net negalėjo pažvelgti pro langą, kad galėtų įsitikinti ar buvo atsibudusi pora valandų anksčiau nei turėjo, o ne pačiu laiku. Juodaplaukė žinojo, kad jeigu visgi visi kiti vaikų namų gyventojai pramerktų akis dabar, Lilita turėtų didelių nemalonumų, gi ši panelė tikrai nežadėjo visą dieną praleisti darbuotojų priežiūroje, bendraujant su jos visiškai nesuprantančiais vaikigaliais bei daryti jai užduotus darbus. Per daug daug daug metų ši rutina devynmetei mergaitei buvo taip įgrisusi, kartais šioji pati to nesuprasdavo.
  Tamsios akutės nukrypo į vieną ir į kitą pusę. Kambaryje snaudė dar penkios mergaitės, tačiau jomis Lilita pasitikėjo labiau, nei kitais šios įstaigos sienas pažįstančiais asmenimis. Žinoma, juodaplaukė nepasitikėjo jomis taip, kad prisistatytų pavarde ar į savo kasdienes išvykas pakviestų keliauti kartu, tačiau buvo užtikrinta, kad kambariokės neišduotų to, jog šiandien Morgenstern vaikų namuose dieną likti tikrai nežadėjo. 
  Priežasčių tam buvo daug, tačiau šiai, švelniai tariant, velniukei užteko vien tik minties išdumti laukan, pasivaikščioti po Londono parkus, pamatyti, kaip gi su sniegu žaidžia kiti vaikai, kaip šie sutvėrimai gyveną niekuo neypatingą gyvenimą ir kaip verkia dėl visiškų smulkmenų. Devynmetei tai atrodė absurdiška, ech, jei tik ši būtų supratusi, kad toks gyvenimas, kokį gyvena ji, tikrai buvo prastesnis, nei vaikų su mylinčiais tėvais, krūva žaislų ir saldumynų. Pastarojo dalyko Lilita galėjo tikėtis tik iš suaugusių moterėlių, kurios retkarčiais užsukdavo pažiūrėti į vaikų namuose augusius vaikus it į kokius liūtus zoologijos sode. Mergaitė nenorėjo pripažinti, bet būtent taip ir jautėsi, buvo atskirta nuo jos pasaulio, o to pasaulio juodaplaukė pažinti taip ir nesugebėjo.
  Lilita irzliai atiduso ir pasikasė pakaušį. Susivėlę juodi plaukai krito jai ant akių, tad mergaitė staigiai pašoko nuo girgždančios lovos ir pribėgo prie vienos iš kambariokių komodos. Greitai pravėrusi visus jos stalčiukus tarp kitų daiktų, kurie Morgenstern buvo visiškai neįdomūs, ji atrado šukas ir kaspiną, kurį galėjo panaudoti, kaip medžiagą, su kuria gebės susirišti savo plaukus. Ji pakėlė šukas ir norėjo perbraukti per juodus plaukus, tačiau regimai šukos turėjo visai kitokių planų. Devynmetė negalvojo ilgiau, nei dvi minutes vargti ties išvaizda, tad numetė šukas šalin ir tiesiog surišo plaukus taip tarsi jų nematytų net ji pati. Tiesa, tai dalinai ir buvo tiesa, mat mažoji velniukė į veidrodį pažvelgdavo kartą per dieną, na tiksliau per dvi. Kam gi jai reikėjo tai daryti, jei vaikų kalėjimo namų darbuotojos išvaizdos keisti tikrai neleis? Lilitai išvaizda ir nebuvo svarbu, tačiau jei šioji mergaitė būtų galėjusi pasirinkti ją, mielai būtų tapusi aukštesnė bei dailesnė. Visai tokia pat, kaip ir nakties demonė, kuri vaiko pasaulyje ir buvo ta pati Lilith Morgenstern - tamsiaplaukė, liesa ir žema mergaičiukė.
  Lilita greitai užsimetė patį prasčiausią sarafaną, kuris buvo visas susiglamžęs ir bent pora dydžių didesnis, tačiau ši juodaplaukė to taip nesureikšmino, kadangi greitai pagriebusi striukę nuo kėdės ją užsisegė ir sarafano buvo nematyti. Vaikas žinojo, kad šiuo metu vyravo žiemos atostogos, tad vaikų mieste bus daugiau, nei įprastomis dienomis, o prieš tokius šiai panelei pasirodyti melsvą atspalvį įgavusiomis kojomis būtų buvę paprasčiausiai siaubinga...
  Tokios mintys vyravo ir rudaakės galvoje, tačiau ši numodama į jas ranka tyliai pravėrė kambario duris ir iškišo galvą pažiūrėti, ar kažkas patalpoje jau nebesapnuoja sapnų. Regis, buvo tylu, tad devynmetė žengė porą žingsnių pirmyn, grindys sugirgždėjo, o to ir užteko, kad iš kito kambario išlįstų darbuotoja, jau pasiruošusi Lilitą aprėkti.
  Juodaplaukė nieko nelaukusi riebiai nusikeikė ir lėkė kiek kojos neša, ignoruodama kiekvieną įsakymą sustoti. Juk ji tik norėjo išlįsti laukan, negi grindims buvo taip sunku neišleisti nė menkiausio garselio?
  - AŠ NENORIU, KAD TU MAN NURODINĖTUM! - suklykė juodaplaukė ir nužvelgė darbuotoją lediniu žvilgsniu, tačiau darbuotoja buvo greitesnė ir pagriebė mergaitę už rankos.
  - Bla bla bla bla, nieko negirdžiu, - sau po nosimi murmėjo mergaitė, nenoromis klausydama moters moralo. Nakties demonė taip nesielgtų, Lilita, negi tu dabar nori suteršti savo tobulą vardą? - mintijo devynmetė ir tik leidosi vedama jau iki gyvo kaulo pažįstamu keliuku. Ji keliavo link valgyklos, ten turės sėdėti porą valandų iki to laiko, kol visi vaikai pakils iš lovų ir bus metas valgyti pusryčius... Lilita privalės padėti dėlioti lėkštes, galiausiai jas išplauti. Devynmetė žinojo šitą kankinimo būdą jau ilgą laiką, tačiau šį kartą tai smogė stipriau nei turėtų.
  - Fui, mirtingųjų darbas, - sumurmėjo vaikų namų gyventoja atsidūrusi valgykloje. Ji nieko nelaukusi atsisėdo ant palangės prie lango ir įsistebeilijo į vaizdą už jo. Pamažu krentančios snaigės vis tirpo, tačiau kai už lango buvo tamsiau, nei tamsu, tai pamatyti buvo neįmanomai sunku.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Lilith Morgenstern »
“Sand keeps secrets better than mud.”

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Valgykla
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
Dailiai plevenančios snaigės lėtai leidosi žemyn ant žemės ir ant juodo palto, kurį dėvėjo juodaplaukis vaikinas. Jis lėtu žingsniu keliavo tamsiomis Londono gatvėmis. Taip tyliai, kad, regis, net neliečia žemės. Lieknas ir grakštus jo siluetas taip puikiai susiliejo su priešrytine tamsa, jog atrodė, kad jis atėjo iš tamsos, arba, kad jis ir yra tamsa.
Pirmieji saulės spinduliai nudažė horizontą, kai Tobias Liam Walters, naujasis Magijos Ministerijos darbuotojas, pasiekė Londono vaikų namų duris. Nubraukęs nuo palto kelias snaiges, vaikinas įėjo vidun. Jo juodi plaukai buvo drėgni dėl ištirpusio sniego, tačiau vaikinas dėl to per daug nesijaudino.
Kokie vėjai atvedė šį aštuoniolikmetį tokį ankstyvų rytą į vieną keisčiausių vietų - vaikų namus? Atsakymas buvo labai paprastas - neapgalvotas minėtojo vaikino sprendimas pradėti dirbti Magijos Ministerijoje, Magiškųjų įstatymo priežiūros departamente. Vos baigęs Hogvartsą, tai yra, sulaukęs 18 metų, kad galėtu dirbti ministerijoje, Tobias ten ir įsidarbino. Dabar jau pradėjo to gailėtis, nes darbo buvo tikrai nemažai. Tačiau vaikinas nepasidavė dėl pagrindinio tikslo, dėl kurio ir atėjo dirbti būtent čia. Jis norėjo įrodyti, kad nėra beviltiškas. Norėjo įrodyti, kad yra geresnis už savo amžiną atilsį tėvus. Norėjo parodyti pasauliui, kad jis yra ypatingas žmogus, o ne šiukšlė, kurią blaško vėjas ir mindo praeiviai. O jis taip jautėsi dėl savo mylimųjų tėvelių įtakos. Todėl, dar būdamas mažas, prisiekė sau įrodyti, kad nėra vidutinybė ar šiukšlė. Būsiu viskas arba niekas.
Aplink kaip tyčia nesimatė nė vieno darbuotojo. O juk buvo sutarta, kad Tobio lauks auklėtoja, kuri palydės jį pas vaikų namų direktorę, kol vaikai dar neatsikėlė. Vaikinas atsiduso, prakeikė savo darbą ir vienas patraukė painiais, tuščiais ir šaltais koridoriais, mėgindamas surasti kokį nors žmogų, nurodysiantį, kur jam eiti. Tačiau koridoriuose nebuvo nė gyvos dvasios.
Po ilgų klajonių Tobias pamatė kažkokias baltas duris, kurios, regis, nebuvo miegamojo. Įtikinęs save, kad jei čia ir nebus direktorės, turėtų būti nors vienas žmogus, žinantis kur ji. Giliai įkvėpęs vaikinas pravėrė duris ir įėjo vidun.
Paaiškėjo, kad už baltųjų durų slėpėsi valgykla. Ten, už stalų, tolimiausiame kampe ant palangės sėdėjo kažkokia figūrėlė. Regis, vienintelė gyva būtybė šiuose vaiduoklių namuose. Juodi susitaršę plaukai plaukai vilnijo mergaitei už nugaros, įrėmindami aštrių bruožų veidą. Tobias atsiduso. Jis ne itin mėgo bendrauti su žmonėmis (ir ši vaikino savybė labai apsunkino jo darbą ministerijoje), o ypač su vaikais. Juodaplaukis tiesiog neįsivaizdavo, apie ką su jais būtų galima kalbėtis. Vaikinas dar sekundėlę luktelėjo tikėdamasis, kad valgykloje pasirodys koks nors suaugęs žmogus, tačiau taip neatsitikus, jis dar kartą atsiduso ir patraukė prie mergaitės. Atsistojęs priešais ją Tobias pabandė nutaisyti ne tokį bespalvį balsą.
- Sveika. Kuo tu vardu? - paklausė ir nudžiugo, kad jo balsas skambėjo beveik draugiškai.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Valgykla
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
Visi prisiminimai kartojosi pas Sabriną mintyse maždaug penkis mėnesius. Negalėjo nuraminti net naujagimiai vaikai, nei pats vyras. Jis išvis, šiuo metu radosi kažkur Airijoje, nežinia kodėl. Sabrina turėjo prižiūrėti du vaikus, kurie visiškai neklausė motinos, bei sėdėti vienatvėje ir valyti katino išdaigas. Šį savaitgalį, buvo debesuota, gan apsiniaukę. Panelė net neįsivaizdavo kur galėtų nueiti, tačiau prisiminus tuos visus prisiminimus, kojos ir noras traukė prie senųjų vaikų namų, kuriuose kažkada susipažino su Alisa ir ją įsivaikino. Buvo kiek keista, bet pati suaugėlė labiau mylėjo ir tebemyli Alisą, labiau nei savo tikruosius vaikus. Kur dabar Alisa, mergina net nenutuokė, svarbiausia, kad būtų prižiūrima ir parūpinta. O gal net mirus, kas čia žino.
   Šiuo metu, pas Wolfhard narę, gyvenimas buvo tragiškas. Toks tragiškas, kad net nebegalėjo mergina grįžti į profesoriavimą. Kerėjimas nebe taip ir domino, o dėl vaikų... tai žiauriausia padėtis. Merginos stilius irgi šiek tiek pasikeitė, plaukai buvo iškarpyti nauja šukuosena, o apranga gan skurdesnė. Sabrina šiame stiliuje jautėsi keistai, tačiau pritampamai. Užmigdžiusi vaikus, žinoma ne paprastai, o magiškai, užsidėjo savo ilgą, juodą, paltą ir pradėjo lėtais ir ramiais žingsniais, eiti iki tos vietelės. Susimąstydama, mergina svarstė kaip vaikams dabar sunku be kerėjimo. Tiksliau ne su kerėjimu, bet su kitu profesoriumi. Kas juos pamaitins, paglostys, pabars. Galbūt profesorius ir nėra blogas, tačiau Sabrina vis tiek laikė save viršūnėje. Tikriausiai Mikasos Sei Yoshitakos, genai. Juk ji princesė, o Wolfhard tikrai karališkų savybių, savyje turėjo. Lietaus lašeliai krito ant buvusios profesorės plaukų, todėl jie jau atrodė nebe balti, bet pilki. Jau matėsi tas keistas, senovinis, vaikų namų pastatas. Mergina čia jau buvo visiems gerai pažįstama, todėl tiesiog, lyg niekur nieko, įėjo pro duris.
    Eidama koridoriais, nusprendė, jog būtų visai neblogai pavalgyti. Žinoma, už Sabrinos gaminius nieko nėra geresnio, bet valgyti vis gi norėjosi. Užėjusi į valgyklą, apsidairė į žmones, daugiausia sėdėjo paauglių ir kažkur netoliese, pasiėmė valgyti. Maistas buvo tragiškas, tačiau kai valgyti nori, tinka, bet kas. Į lėkštę buvo įdėta kažkokia keista košė, su daržovėmis ir kepta kiaušiniene. Gerti būtų geriausia tik vyną, tačiau čia, jo nebuvo. Todėl tiko kažkoks kompotas. Pradėdama valgyti, matė kaip beveik visų paauglių žvilgsniai, buvo atsukti į fotografę. Sabrina pavartaliojo akis, nusišypsojo netikra šypsena ir toliau valgė.
  Staiga, pamatė kažkokius labai kažką primenančius baltus, tokius kaip pas Sabriną, plaukus. Šakutė nukrito ant grindų, peilis ant kelių, o širdis ėmė baladotis. Negali būti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sabrina Wolfhard »

*

Neprisijungęs Nike Maskvel

  • I kursas
  • *
  • 15
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Atėjai į mano profilį, ane? :)
Ats: Valgykla
« Atsakymas #5 Prieš 1 metus »
Nikė išėjo į valgykla atsipūsti nuo visų problemų ir nėsekmių. Na, ir kodėl man taip nesiseka?? pagalojo ji ir eidama atsisėdo ant suoliuko kuris buvo pastatytas pačiam valgyklos kampe. Ji nusprendė pamąsčius apie gerus dalykus, na pavyzdžiui apie laukimą Hogvartso mokyklos. Tikrai! Juk jau už 2 dienų ten atvyksiu! Pasirodo geri dalykai gali ateiti netgi greičiau nei tikiesi! .Tik tada Nikė tai ir prisiminė. Kokia ji laiminga! Pagaliau ji galės pamatyti savo draugus, mylimus mokytojus, ir netgi tuos mielus namų darbus kurių ji turbūt mažiausiai laukia. Bet jai dabar tikrai nesvarbu visos namų darbų ir kitų nelabai malonių dalykų problemos! Juk ji vėl pradės tikrą, linksmą ir jai nuoširdų gyvenimą!