[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras pasijuto dar nesmagiau, kai Amika, atsirėmusi į jį, pradėjo linguoti. ,,Ką ji čia daro? Aš jai ne sūpynės..." - piktai pamintijo ir prisižadėjo, kad pasakys tai ir smirdančiam velų giminės padarui, jeigu tik jis nebaigs daryti tokių nesąmonių. Sulėtėjo ir jos kvėpavimas, kurį pusvampyris dabar puikiai girdėjo. Ar tik neužmigs šitaip? Ar dar nualps prie kojų, kaip ir šita gi... Grifė... Elridė, va, buvo nualpus. Tik sunku pasakyti, kokia situacija būtų labiau trikdanti, lyginant tokias dvi. Kas blogiau - esant ministru stovėti gatvėje bei pamatyti, kaip prieš tave netikėtai nualpsta maža mokinukė (pabrėžiu, kad aplinkui pilna namų, pro kurių langus gali spoksoti štukės smalsių akių), ar esant tuo pačiu ministru stovėti kalėjime ir pamatyti, kaip prieš tave netikėtai susmunka jauna moteris - o, ir dar vela - na, o tave stebi turbūt ir taip jau sočiai visokiausių įtarimų turintis Azkabano prižiūrėtojas?
   - Vėlu, bet ką padarysi, - niauriai vyptelėjo von Sjuardas. Ko gero, jau ir buvo išmokęs susitaikyti su dalykais, kurių niekaip nepakeisi - mat, kai tenka susidurti su mirtimi, ir netgi ne viena, o keliomis, iš eilės... Kurį laiką po to jau visai nieko nebegali nei daryti, nei kalbėti - štai, nebe taip lakoniškai Fasiras ėmė kalbėti tik priverstas. Mat niekada negalėjai kažkam kažko pasakyti trumpai ir aiškiai. Žmonės nėra supratingi padarai, jie dažnai būna linkę viską tikslintis ir klausti iki neįtikėtinai elementarių dalykų. Bet ką gi padarysi.
   ,,Ar skaudėjo, kai ją išplėšė? Ar skaudėjo, a?" - Fasiras sarkastiškai šyptelėjo. Koks absurdiškas ir banalus yra šitas palyginimas - egzistuoja praktiškai kiekvieno rimtesnio poeto knygoje ar bent užrašuose. Ar skaudėjo, kai buvo išplėšta širdis? Ar skaudėjo, kai buvo išplėšyta šeima? Ar skaudėjo, kai dangų užtemdė geležinplunksniai paukščiai? Ar skaudėjo, kai tėvas sėdėjo ir nieko - nieko - nedarė? Ar skaudėjo, kad ir pats negalėjo niekur išvykti? Nes tasai sumautas tėvas neleido?
   - Ne, baik tu, - nusišypsojo Fasiras von Sjuardas, sudėdamas į šiuos žodžius visą pusvampyriškoje širdyje ir prote egzistuojantį sarkazmą. Be abejo, ši būtybė to nesupras. Didelis čia skirtumas? Tai pasakius nieks nenukentės. Na, gal... Bet įprasta. Todėl ministras, nekeisdamas nerūpestingo balso tono, pratęsė:
   - Smulkmena. Greitai susitvarko.

[Amika Bela Lordess]

Šviesiaplaukė šyptelėjo, iškankintoje psichų galvoje šovus idėjai. O gal dar ne viskas prarasta? - Nebyliai paklausė savęs ir atitrūkusi nuo tos svaiginančios šilumos, atsistojo tiesiai ,kaip sakoma: vienas prieš vieną, ir kiek pasistiebusi, kilstelėjo žvilgsnį į bernioką.
- Bet jūs galėtumėte pabandyti kai ką pakeisti, - viltingai žybtelėjo akytėmis, - juk jūs galėtumėte sudalyvauti teisme, jei jį surengtumėte antrąjį kartą. Juk pats suprantate kiek neteisingumo buvo įvykdyta, - įkalbinėjo juodaplaukį jaunuolė, griebdamasi vienintelės išsigelbėjimo padangos.
- Prašau... - maldaujamai nutęsė Amika ir kiek suabejojusi nutilo.
- Jei ne dėl manęs, tai bent dėl jo, - liaunus delniukus pridėjusi prie didėjančio pilvo, tylutėliai pridūrė mergina. Nebuvo ketinusi kam nors prasitarti apie joje užsimezgusią naują gyvybę, tačiau to reikalavo ypatingi kraštutinumai. Juk naujagymiui tikrai būtų kančia išvysti pasaulį kerpėtoje, šaltoje Azkabano kameroje, o tikimybė, kad šiame psichų pilname kalėjime yra koks nors ligoninės kambarėlis, buvo penkiagubai mažesnė nei jos išsilaisvinimas.
   Nervingai kramtydama lūpą, Amika skenavo ministro veidą: tas auksines raineles aplink kiek išsiplėtusį, anglies juodumo vyzdį ir į liniją sučiauptas rausvas lūpas. Šiuo momentu svarbiausias dalykas buvo Belos gimdoje užsivisęs hibridas ir von Sjuardo gailestis bei supratingumas.
- Jei taip stipriai skauda, kad net slepiatės sarkazmo glėbį, kodėl nieko nedarote? - pajutusi neitin nuoširdų atsakymą, pasiteiravo violetiniaplaukė ir truputėlį linksmiau pridūrė, - mano rasė yra įvaldžiusi manipuliavimo jausmais techniką, o jūs tikitės, jog neatpažinsiu menkiausio sarkazmo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasirui dar labiau nepatiko Amikos stovėsenos pakitimas - iš beviltiško siūbavimo it pakaruokliui žibančiose girliandose ant apsnigtos aukštos eglės ar pušies šakų į drąsų ir viltingą žvilgsnį, kiek tik jisai toks gali būti, žinant, jog aplinkui tave kilometro spinduliu sukasi bent jau apie šimtą depresiją nešančių juodaskvernių būtybių. Šitoje prakeiktoje įkalinimo įstaigoje turbūt net tie ale madingos juodos spalvos garbintojai imtų jos nekęsti. Nes nė velnio jinai nemadinga. Kaip ir purpuriniai plaukai - o šitą kaip suprast? - ir kaip juodi kailiniai apsiaustai ne žiemos metu ir kaip vaikučių užsistatymas turbūt nežinant nė tėvo... Nors ne, šitas visgi nėra nepopuliaru. Anaiptol. ,,Čia nuo to Matėjaus?" - iškilo klausimas ministrui.
   - Aš jau ir planavau rengti teismą antrąsyk... - prisimerkęs tarė Fasas, nesuprasdamas, kurlink suka vela. Mažiausia, ką planavo padaryti - bent jau kol kas - tai paprašyti prižiūrėtojo perkelti kalinę į bent kiek padoresnę vietą. Iki tol, kol paaiškės, ar kalta ji, ar ne. Bet jei meluos, tai... Ooo...
   Fasiras iš pradžių nesuprato, apie ką čia plepa Amika. Gal pietums valgė kebabus? Ar picą... Oi, ne. Iš kur Azkabane būtų tokio gėrio? ,,Įdomu, kuo mane šertų, jeigu papulčiau į Azkabaną," - nejučia pamintijo ministras. Visgi spėjo, kad jam problemų pabėgti ir pramisti nebūtų - aišku, psichai trukdytų, bet... Jeigu tik spėji susitvarkyt dielas, kol nesi išsiurbtas ir pervargęs labiau, negu nuo darbo Ministerijoje, cha cha cha.
   Kai von Sjuardas pagaliau susiprato, išsigandęs žioptelėjo. Iš pradžių nežinojo, ką pasakyti - kalinė iš tikrųjų galėjo ir meluoti, juk į nėščiąsias daugelis žiūri švelniau, duoda joms daugiau, globoja ir taip toliau... Auksaakis nervingai žvilgtelėjo į prižiūrėtoją - šio akys irgi buvo išsiplėtusios. Ką gi, panašu, kad Azkabane tokie atvejai nėra dažni.
   - Ee... - numykė Fasiras. Prisiminė, kad tokiu atveju moterys būna sveikinamos. ,,Atsiprašau, už ką? Už... Pasi... ką? Rimtai?" - pamintijo nevalingai. - Sveikinu?.. - nedrąsiai pridūrė. Pasimuistė. ,,Ko nerviniesi, idiote, čia gi ne tavo."
   - Deja, jūsų negaliu išgabenti iš čia... - pasakė Fasiras įsitempęs, nors įtampa pamažėle slūgo. Pusvampyris neretai pasiduodavo nerimui ar sutrikimui ilgiau kaip kelias sekundes. - Bet tai, kas mano galioje - padarysiu.
   - O ką aš galiu padaryti? - niauriai atsakė į repliką apie skausmą. Būtų užlenkęs ir stipriau, paminint velas. Bet dabar tikrai ne ta situacija. Bet save gerbiantys vampyrai malšindami skausmą nesivarto lovose su kažkuo. Jie ne velos. Jiems to nereikia.

[Amika Bela Lordess]

Mergina išsišiepė iš nuotabos, auksinių akių savininkui pasidalinus savo planais.
- Ooo, - nutęsė Amika, vis dar negalėdama atsidžiaugti, jog teismas galimai įvyks antrąjį kartą ir nejučiomis prisišlijo prie ministro ir apglėbė jį savo kaulėtomis rankomis. Vėl jusdama tą žmonišką, na bent žmoniškesnę nei psichų, šilumą, Bela neketino atsitraukti. Gal nebuvo itin taktiška glaustytis prie pačio Magijos Ministro, bet dabar neitin tai rūpėjo nėščiai, hormonų ir pusbadžio kamuojamai kalinei. Išgirdusi sutrikusį jaunuolio balsą, Mika sukikeno.
- Ačiū, bet abejoju ar tokia proga reikia sveikinti... - staigiai nutilo violetiniaplaukė ir kiek šniurkštelėjo nosimi, - ypač, kai tą kūt -veliuką auginsiu viena ir tai dar už grotų, - jau apsiašarojo Lordess ir stipriau suspaudusi von Sjuardą, ėmė galvoti apie tragišką gyvio ateitį.
Minutėlę palingavusi ir apseilijusi Faso krūtinę, Mikusia pakėlė spindinčias akutes viršun
- Tiesiog pažadėkit, kad pasistengsite įgyvendinti teisingumą, - įdėmiai įsistebeilijo į bernužėlį ir nagliau pridūrė, - kokia slaugė šiuo metu irgi praverstų.
  Vis dar linguodama, Amika tik myktelėjo kažką panosei, gal neturėdama ką pasakyti įskaudintajam svečiui, o gal norėdama toliau plėtoti meilės temos.
 - Žinau, kad tokia teismo valia, tačiau gal galėtumėte apmažinti ir psichų skaičių? - matydama kaip koridoriuje praskrenda mirtį nešanti būtybė, tarstelėjo moteris.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras nevalingai liūdnai šyptelėjo, išvydęs tokią plačią kad ir visai suvargusios kalinės išvaizdą. Ko gero, tokius žmones - ar kitokias būtybes - pralinksminti buvo sunkiausia, todėl turbūt tokius dalykus reikėjo vertinti. ,,Įvertinsiu, įvertinsiu, tik tu baik prie manęs glaustytis..." - susierzinęs mintijo ministras, šiaip jau visai nepratęs prie kažkieno artumo (priešingai, negu vela, kuri turbūt priversta maitintis nuo... Pala?.. Štai, iš kur randasi pedofilai....), mat ilgiausias ir dažniausias veiksmas, kuomet jam tekdavo prie kažko prieiti arčiau - paspausti ranką. Aišku, veidu von Sjuardas minčių neišsidavė - politika priverčia užšaldyti savo veido mimikas.
   - Per anksti nesidžiaukite, - įspėjo Fasiras, nenorėdamas, kad visgi tiek laimės ir šypsenos atneštų klaidingos viltys. - Man gali ir nepavykti suderinti teismo sesijos pakartojimo.
   ,,Juolab, kad jūs galite ir meluoti," - neatmetė dar vienos versijos kalėjimo lankytojas. Į pačios kalinės suabejojimą dėl sveikinimo Fasiras gan abejingai gūžtelėjo pečiais. Mintys sukosi jau ne apie nelaimingą velą - na, iš esmės ji irgi buvo jose, bet anaiptol ne kaip pagrindinė veikėja. Kur Ministerijoje gali želti toksai nežmoniškumas ir nesąžinė?
   - Klausykite, panele Lordess, - Fasiras atsitraukė ir uždėjo rankas Amikai ant pečių - stiprus palaikymo ženklas, jo paties suvokimu. - Aš pažadu, kad pasistengsiu atrasti čia nesąžiningumą, tačiau jeigu nerasiu, jūs turite nepasimesti ir neauginti per daug vilčių. Sutikite, antrąsyk iškelti teismo bylą, kuri laikoma jau išspręsta, yra sunku.
   Fasiras įdėmiai pažvelgė į violetinplaukės akis - ech, beprotystės, štai, ko jose buvo vietoj to išdidumo ir savigarbos. Bet...
   - Čia kalėjimas, ne ligoninė, - apgailestaudamas tarė darbdavys, nukeldamas rankas nuo buvusios darbuotojos pečių it popiežius po palaiminimo. - Aš nežinau, kuo dar tegalėčiau padėti. Ar ne paslaptis, kiek laiko iki jūsų sūnaus ar dukros atėjimo į šį pasaulį? - kaip įmanydamas švelniau šyptelėjo, bet visgi klausimas nebuvo nei linksmas, nei švelnus. Be abejo, mažajam velinui ar velai išgyventi Azkabane greičiausiai nebūtų jokių šansų - būtent todėl juodaplaukis norėjo žinoti, maždaug kiek laiko jis turi, kad galėtų bent jau ištempti kalinę ir jos atžalą į saugesnę vietą bent savaitei. Kad  būtų žinoma, kiek laiko praeis, kol bent pačią atžalą bus galima ištraukti iš kalėjimo, jeigu mama visgi bus pripažinta kalta ir nebesvarstoma.
   Fasiras pažvelgė į laikrodį ir atsiduso, tuomet ištiesė Amikai ranką - atsisveikinimui.
   - Atleiskite, mano laikas čia jau baigiasi. Aš pasistengsiu sutvarkyti tai kaip galima greičiau. Jeigu kas - parašysiu jums laišką. Stiprybės, - palinkėjo atsisveikindamas. Tegu šalta ranka paspaudžia šaltą ranką ir bus likę tik trys darbai šiandienai.

[Amika Bela Lordess]

- Suprantu... - von Sjuardui uždėjus sunkias rankas ant gležnų jos pečių, Amika numalšino savo entuziazmą ir  nudelbė sidabrinėmis rainelėmis padabintas akis į žemę. Fasirui vėl pradėjus apgailestauti dėl negalėjimo suteikti medicininės pagalbos, mergina tik šniurkštelėjo nosimi ir uždėjo kaulėtus delniukus ant juodo, kailinio palto. Mintydama atsakymą į ministro klausimą, violetinių plaukų savininkė nejučiomis ėmė skaičiuoti ant pirštų, po to prisiraukus stabtelėjo, antrą kartą perskaičiavo ir pasisuko į vaikinuką:
- Baiginėjasi penktas mėnuo, - užtikrintai tarė ir silpnai šyptelėjo.
Jau ketino dar ką nors dėl galimai blogėjančios savijautos, tačiau aukštaūgis tik žvilgtelėjo į už grotų kabančio seno sieninio laikrodžio pusėn ir atsisukęs ištiesė ranką atsisveikinimui.
- Gerai... Gerai, aš palauksiu... - nusiminusi, jog vaikinas turi taip greitai išeiti ir vėlei palikti ją vieną, sušnibždėjo Lordess ir oficialokai paspaudė ledinį buvusio darbdavio delną. Kiek tyliai parymojusi, nenoromis nusiėmė paltą ir ištiesė drabužėlį von Sjuardui, dėkingai linktelėjusi už suteiktą, nors ir laikiną, šilumą.

[Fasiras von Sjuardas]

   Ministras atidžiai pažiūrėjo į sidabriškas Amikos akis - ir ką gi jos jam priminė? Visgi, gražios tat buvo akys, nestebėtina, jog ji buvo vela. Spindesio neprarado netgi per tiek laiko ir kančių. Tyliai nužvelgė baltas, nuo šalčio pašiurkštėjusias merginos rankas.
   - Penki mėnesiai? - pakartojo Fasiras. Neįsivaizdavo, kaip čia kas turėtų būti, bet... Teoriškai jis turėjo 4 mėnesius, bet nebuvo garanto, kad per tą laiką nenutiks dar kas nors nematyto, kas pakenktų šiai moteriai ar tam mažam kūtvelai. Todėl reikėjo susisukti kaip galima greičiau. Idealu - per mėnesį. Neblogai - per du. Iš didelės bėdos - per tris. Ministras atsiduso.
   - Laukite žinių, sutvarkysiu viską kaip įmanoma greičiau, - pakartojo jis ir pasuko link išėjimo, kai praėjo kelios sekundės po to, kai šalta kalinės ranka paspaudė dar šaltesnę jo. Nustebęs atsigręžė ir išvydo Amiką Belą, tiesiančią jam jo apsiaustą. Liūdnai šyptelėjo merginai.
   - Aš atvažiavau čia be jokių lauktuvių, tuščiomis rankomis. Manau, šitas jums pravers labiau, negu man, - tyliai pasakė ministras. Klaktelėjo grotuotų durų spyna, atrakinama Azkabano prižiūrėtojo. Fasiras darsyk niauriai šyptelėjo ir žengė pro atidarytas duris laukan. Tada jas vėl užrakino. Von Sjuardas pastoviniavo, laukdamas sargybinio.
   - Stiprybės jums, - palinkėjo, linktelėdamas galva atsisveikinimui. Iš koridoriaus kito galo atsklido šalto vėjo gūsis - reikia tikėtis, kad tik žiemos, o ne kažkieno tamsesnio. Jaunuolis visai neministriškai susikišo rankas į kišenes, susimąstęs ėjo šalia Azkabano sargo tų pačių painių koridorių labirintu. Niekada nebūtų pamanęs, kad Magijos Ministras ne tik šiaip sau atsakingas už savo šalies burtininkų gerovę, bet ir tiesiogine prasme delnuose nešiojasi bent kelių žmonių gyvybes ar likimus. Šitas likimas buvo jau antras likimas tik aštuoniolikamečio ministro rankose, antras per tiek nedaug laiko. O, minutėlę. Čia du likimai viename. Kaip koksai pigios labai nesveikos kavos, kuri būna pakeliuose, praktiškai visose žiobarų parduotuvėse, pakelis. Ir tu sukis kaip tik nori.
   - Perkelkite ją į geresnę kamerą, - paprašė, o gal veikiau įsakė Fasiras von Sjuardas už stalo sėdintiems sargybiniams, nužiūrintiems jį mažumėlę nustebusiu žvilgsniu. - Ji greičiausiai neteisingai nuteista. Bet jeigu pasirodys, kad viskas tvarkoje... Galima palikti čia, - niauriai šyptelėjo. Po pusvalandžio išplaukė atgal į Didžiosios Britanijos salą.

[Miona Hera]

Azkabano viduje buvo ne ką šilčiau nei lauke. Bent jau lietus čia neužlijo. Permirkę drabužiai ir šlapią skudurą ant galvos primenantys plaukai erzinančiai lipo prie merginos kūno, dėl ko skersvėjis traukė dar stipriau ir nori nenori ėmė drebulys, o lūpos pamažu melsvėjo.
Josios vedlys, vos tik jiedu peržengė slenkstį, mestelėjo atsiprašymą ir pranyko už kampo. Mergina kilstelėjo antakį, šaltai dėbtelėjo į dingstantį vyriškį ir pasiliko stovėti tuščioje, erdvioje patalpoje, iš kurios galo girdėjo josios link parsiritantį tykštančių lašelių aidą. Pasinaudojusi proga, kad liko viena, nusikabino po apsiaustu paslėptą nediduką krepšiuką ir susižvejojo mažą butelaitį su melsvu skysčiu. Greitai pakračiusi jį apvertė ir įsilašino į kairį delną keletą lašelių. Dešine ranka šiaip ne taip užkimšo ir atgal į bedugnį krepšį įkišo indelį. Atsargiai patrynusi plaštakas kiek atsilošė ir ėmėsi kedenti gumytę pametusius ir jau palaidus plaukus, tepalą tepti ir ant kaklo.
Merginos plaukams vos spėjus išsausėti, iš už to pačio kampo pasirodė kitas vyrukas. Buvusio josios palydovo nebuvo nė ženklo – greičiausiai, stojo į ką tik pasirodžiusio, kiek paaiškėjo, Luko vietą.
Šįsyk Mionai prisistatyti nereikėjo, tik tarstelėjo pavardę to, kurį norėjo aplankyti, ir linktelėjęs vyresnysis mostelėjo sekti paskui.
- Jis pastaruoju metu ramus, bet per virbus, jeigu kas, padaryti jums ko neturėtų, - lipant laiptais kalbėjo auroras. Kalbantysis turėjo valų akcentą, ir šį Miona kaipmat pažino. Nuvydama kylančius, jau gerai nutrintus ir mažne jausmo nebekeliančius prisiminimus antrojo Ministerijos lygio vadovė kiek suraukė kaktą ir  linktelėjo. Vis tik jiems pagaliau einant pro spintelę su sukabintais raktų ryšuliais Miona stabtelėjo.
- Galbūt galėtumėte ir įleisti?
Žilstelėjęs auroras sudvejojo. Bet pažvelgęs į savo viršininkę nusprendė, kad tai galimai viena išimčių (kurių, po teisybe, niekaip neįsiminė), leidžiančių įeiti pas kalinį. Tiesa, išimčių tebuvo vos keli papunkčiai, bet juk vadovė žino geriau.
Deglo šviesos pakako įmatyti spyną, kurią rakinant tarškėjo visas raktų ryšuliukas, ir didžiąją dalį pelėsiu atsiduodančios kameros. Miona pajuto, kaip visa suvirpėjo, viename patalpos gale sujudėjus skarmaluotai žmogystai. Jai įžengus į patalpą, už nugaros tarkštelėjo metalo durys, suspragsėjo užraktas. Po kelių sekundžių koridoriaus gale į akmenį brūkštelėjo medis – prižiūrėtojas, kaip jie susitarė, prisėdo laukti ženklo – pagalbos šauksmo arba prašymo išleisti.
Juodaplaukė niauriai žvelgė į tamsoje kiūtantį žmogų. Pūstelėjus skersvėjui liepsnos šviesa lyžtelėjo murzinas vyro pėdas. Gniužului vėl sujudėjus – šįsyk, kiek spėjo mergina, josios pusėn pasisuko vyro veidas – merginos ausis pasiekė kimus nuostabos šūksmas, po kurio iškart sekė tylus šnabždesys. Miona kantriai laukė daugiau gyvybės ženklų, nors, tiesa, jau juto šiaušiantis kuprai – Azkabanas toli gražu nebuvo jauki vieta. Ką jau kalbėti apie stovėjimą vienoje patalpoje su žudiku. Savo šeimos žudiku.
- Tu... tu, tu, tu... – Bene dainuodamas kalinys prisitraukė kojas. – Jau maniau, kad ji, - tyliai sukikeno vyras. – Ji... ji... – po akimirkos kančios persmelktu balsu ėmė veblenti kalinys,– visai kaip ji. 
Hera įsitempė.
Kampe pastebėjo nedidelę taburetę, bet sėstis ton pačion vietoj, kur sėdi tas atmata, nenorėjo.
Ateidama čionais Miona turėjo tik vieną tikslą – rasti atspirties vietą, nuo kurios galėtų pradėti ieškoti. Ilgą laiką tik graibstė orą, net tas didysis žinių šaltinis Ministerijoje jai nepadėjo. Vienintelė išeitis sužinoti daugiau apie save, savo tikrąjį gyvenimą buvo priešais ją kiūtantis skarmalų kamuolys. Tačiau dabar jautė tik dar didesnį pasidygėjimą ir neapykantą, gerklėj stovintį pagiežos kamuolį ir plaštakas drebinantį norą griebtis prie juosmens kabančio peilio rankenos.
Kameroje netrukus tapo tylu, girdėjosi tik neaiškus kalinio šniurkščiojimas ir vaitojimas – vis kartojo tą patį, Mionai neaiškų žodį. Mergina įsitempusi laukė kažko staigaus, kažko netikėto ir pavojingo. Ir netrukus gavo.
Rudaakė vos spėjo suimti ginklo rankeną ir atkišti paskui save, kai vyriškis staigiai pašokęs jau siekė jos kaklo. Laimei – o gal nelaimei – kalinys pakumpęs sustojo per centimetrą nuo mirties ir nukreipė žvilgsnį į peilio ašmenis. Sužviegęs žengė atatupstas ir neaišku, ar iš nusilpimo, ar iš išgąsčio tėškėsi ant akmeninių grindų.
Miona nuleido ranką ir trūkčiojamai iškvėpė. Ne, ji anaiptol nebuvo pasiruošusi čia ateiti. Bet atsakymų jai reikėjo dabar.
Kantriai palaukusi kelias akimirkas žengė žingsnį arčiau kalinio. Šis tankiai kvėpavo, todėl supratusi, kad šis ne tik gyvas, bet ir sąmoningas nutarė nebedelsti.
- Tu puikiai žinai, kas aš, ar ne, Bilai? – tyliai pradėjo Miona. Nesulaukusi atsakymo prikišo geležtę prie vyro gerklės ir perklausė darsyk: - Juk taip?
Šaltą metalą pajutęs Bilas kaipmat atsimerkė, tačiau pajudėti nedrįso, tik gurktelėjęs pažvelgė merginai į veidą ir iškart nusuko akis. Pažinojo, ne kitaip. Panašus veidas jį sapnuose persekiojo ne vienerius metus. Mėlynos vyro akys nukrypo į rankeną. Ugnies šviesoj neuždengta žibėjo kaligrafiška K raidė. Vyras kažką vėl sušnibždėjo.
Miona pastebėjo sustingusį vyro žvilgsnį ir persikreipusį veidą. Taip, jis žino.
- Kieno jis?
Vyras prasižiojo, tačiau tik drebėdamas įkvėpė. Akyse regėjo jos veidą, vis susidvejinantį su priešais jį stovinčia palinkusios mergiotės veidu. Bet ne, ištarti jos vardo daugiau nebegalės.
- Negaliu... – sušnibždėjo jis. – Negaliu! Ne ne ne ne, nebegaliu, - suvaitojo, purtydamas galvą. Miona atitraukė peilį, kad aštrus peilis nesužeistų. Ne iš geros valios, žinoma. Merginai tereikėjo informacijos.
- Kieno? Sakyk, po galais! – vos laikydamasi riktelėjo Miona. – Kas mano motina? Kas mano tėvas? Kas esu aš!? – stipriai spausdama peilio, vėlei prispausto žudikui prie gerklės, rankeną riktelėjo ji. Jautė, kaip geležis remiasi į ploną odą, jautė, kaip drebėjo ir sriūbavo Bilas. Tačiau greitai vyras nutilo ir sustingo. Iš padilbų pažvelgė Mionai pro petį ir veik išdainavo:
- Idiotas Julijus tavęs vis tik nepribaigė.
Miona žinojo, kad jis tik bando jos kantrybę, todėl ūmai atsitraukė – nenorėjo padaryti to, ko Bilas galbūt ir troško. Atgavęs pasitikėjimą vagis ir žudikas nusiviepė.
- Likai tik tu ir jis.
Mergina kryptelėjo galvą. Ką jis turi galvoje?
Rudanosis, spirdamasis silpnomis kojomis, slinko į kameros gilumą – tarsi slėpdamasis, tarsi trokšdamas, kad priešais jį stypsanti jo priešo dukra kankintųsi, nežinodama, ką jis galvoja. Ir puikiai galėdamas pats veik išprotėjęs būnant šitoje skylėje skaityti tai, kas išrašyta jos veide. Išviepęs pajuodusius dantis tarė:
-  Tu ir tavo broliukas.
Miona ne iš karto suvokė, ką jis turėjo galvoje. Tačiau netrukus akyse žybtelėjo supratimas. Iš kameros gilumos pasigirdo krizenimas, o vėliau ir kvatojimas.
- Protas, protas, protas... – dainavo jis. – Protas ir Wildwoodai visada prasilenkia.
Tačiau su šiais žodžiais juokas baigėsi. Bilas suprato pasakęs daugiau nei norėjo.
- Ne... Kvailys, kvailys! – suriko vyriškis. – Idiotas!
Miona giliai kvėpuodama žengė kelis žingsnius grotų link. Nebesiklausė, ką rėkė, o vėliau ir vaitojo vyras. Gavo, ko atėjo. Išgirdo rakinamą spyną – matyt, prižiūrėtojui kalinio riksmų pakako, kad suvoktų pavojų, - ir mergina žengė lauk iš kameros. Tačiau, prižiūrėtojui jau einant priekin, Miona dar stabtelėjo ir pasisuko į sriūbaujantį kalinį.
- Viliuosi, žiurkės tave ės lėtai.