0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

zaibas2000

Penkta Azkabano kamera
« Prieš 7 metus »
Tai pati šiurpiausia kamera visame Azkabane. Ji tankiai apaugusi pelėsiais ir skleidžia bjaurų tvaiką. Daugiausia psichų rasite kaip tik čia. Tai viena iš labiausiai saugomų kamerų. Iš šios vietos prieš daug metų pabėgo Sirijus Blekas. Dabar apsauga sustiprinta ir tai pakartoti neįmanoma.
Kameroje stovi dvi girgždančios lovos, ir abi dieną įlenda į sieną, kad liktu daugiau vietos tame mažyčiame kambarėlyje. Be lovų čia stovi stalelis apdrabstytas senais maisto likučiais ir sudužusiais įrankiais.
Vienintelis įėjimas- siauros, grotuotos ir užrakintos durys. Durys dažnai darinėjamos, nes čia ne retai atvyksta svarbių asmenų norinčių pakalbėti su kaliniais, tačiau jos visada lieka saugiai užrakintos ne tik raktais, bet ir kerais.
Kaip ir visas Azkabanas ši kamera smirda, pelija, šala ir yra apmezgama voratinkliais.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
  Lipti reikėjo apkerpėjusiais laiptais - akivaizdu, čia žmogus pasirodydavo retai.
   - Visada būkite pasiruošęs, - tarė prižiūrėtojas. Fasiras vėl linktelėjo galva. Einant koridoriumi ir pasukus į vieną atšaką, iš vienos kameros staiga ataidėjo klyksmas - ministrui tiesiai iš kairės. Iš grotų išsikišo kaulėtos rankos, von Sjuardas pažvelgė į veidą kalinio, už kurio nugaros ramiai pleveno psichas.
   - Nekreipk dėmesio, - ramus prižiūrėtojo balsas atitraukė ministro dėmesį nuo kankinio. Fasiras tylėjo - o ką čia begali pasakyti? Visi, kurie patenka į Azkabaną, to nusipelno, bent jau von Sjuardas to tikėjosi. Nes, be abejo, dabar sugniuždyto veido vyras už grotų nebuvo panašus nei į žudiką maniaką, nei į beprotį sadistą. Matyt, kančia visus padaro lygiais - ir Azkabane tai buvo galima matyti geriau, negu kitur. O kalėjimo koridoriai tęsėsi, rangėsi it gyvatės, reikėjo tai palypėti, tai nusileisti...
   Iš kito koridoriaus galo ataidėjo juokas. Daug kur galėjai girdėti keistą šnypštimą - toks garsas buvo būdingas psichams, tik Fasiras nesuprato, ar jie jį skleidė plaukdami oru, ar... maitindamiesi. Nebuvo tikras, kad jis ir norėtų tai žinoti. Juodaplaukis nežinojo ir ką galvoti apie sėdinčiuosius kamerose. Reikia pastebėti ir pasidžiaugti, kad kalėjimas buvo apytuštis - na, ne visai... Bet gyventojų turėjo tik kas antra ar kas ketvirta kamera.
   - Jūs atsimenate, kur yra uždaryta Amika Lordess? - paklausė Fasiras. Prižiūrėtojas, ne visai supratęs klausimą, pažvelgė į jį. - Turiu mintyje, jūs atsimenate kiekvieną kalinį?
   - Kalėjimo apžiūrą atliekame gana dažnai, - tarė prižiūrėtojas ir pridūrė: - O gyventojai keičiasi retai.
   Juodaapsiaustis kalėjimo lankytojas pamąstė apie gana žiaurią šio pasakymo mintį, o kalėjimo sargas sustojo ir pamojo ranka į vieną kamerą.
   - Jums čia, - trumpai tarė. Fasas sugniaužė lazdelę. Sargui atrakinus kamerą, iš jos išplaukė psichas - matyt, sotus, nes į du svečius nė nepažvelgė. Ministras nejaukiai įžengė į kamerą, už nugaros jam spragtelėjo užraktas. Prižiūrėtojas drąsiai atsirėmė į sieną kitapus kameros ir nudelbė žvilgsnį žemyn.
   Kalinės svečias nužvelgė kameros šeimininkę... Negalėjo apibūdinti jausmo, kylančio žiūrint į šią jauną moterį, kurią pats priėmė į darbą. Staiga suprato neapgalvojęs, kaip pradės pokalbį su ja.
   - Labas vakaras, panele Lordess, - pasisveikino jis, nerasdamas, ko dar pasakyti. - Galiu su jumis pasikalbėti? - paklausė be šypsenos.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Šiurkščiai surakintos violetiniaplaukės žvygavimai girdėjosi visą kelią nuo pat Vizengamoto teismo salės iki pat Azkabano kalėjimo kameros.
Aš skųsiuos, kaip jūs drįstat? Ar žinot ką liečiat? - spyriodamasi klykė mergina. Drėgni, perlyti, purpuriniai plaukai, prilipę ant dailaus veido, dengė tamsias akis, o išsigandęs žvilgsnis kaltinamai skenavo perkreiptus pasišlykstėjimo kaukės veidus.
Taip, kuo puikiausiai - pašaipus prižiūrėtojo juokas zvimbėjo ausyse - nusikaltėlę, žmogžudę.
Paleiskit! Ne, kas čia? Kur jūs tempiat mane?! - kiek prisilpęs šauksmas ir po jo sekantis psicho šnypštimas bei mirtina tyla.

    Amika pramerkė sulipusias akis ir nevalingai pasisuko ant dešiniojo šono.
- Klaikus sapnas, - garsiai pamintijo trumpaplaukė. Dėl dažnėjančių psichų vizitų, jaunuolė buvo visa išblyškusi. Išsišokę šonkauliai liudijo maisto trūkumą, pajuosvėje paakiai - begalinį nuovargį ir, nors beveik visada mergina besijuto mieguista ir apdujusi, miego stoką. Purios, žvilgančios, anksčiau sodria spalva besipuikuojančios garbanos buvo kiek nublukusios, susivėlusios į painius kuokštus ir riebaluotos. Jau nekalbant apie anuomet viliojančias, juodas akis, dabar pasidabinusias niūrom, pilkšvom rainelėm, apkramtytas ir pamėlusias nuo šalčio, nebetokias putlias lūpas ir išraiškingą, provokuojantį žvilgsnį, kuris bene vienintelis buvo išlikęs toks pat aštrus ir aiškus, Mika atrodė tragiškai. Slėpdama ją žeminančią, dryžuotą, kalinės uniformą, susisupusi į apdriskusią, plonytę paklodę ar bent tai, kas iš jos liko, Bela stebeilijo geležines duris, kai šioms prasidarius,  pro jas įskriejo skraiste apsijuosęs vienas iš velnio vaikų.
Gal dėlto, kad neturėjo daug gražių prisiminimų, o gal dėl kiek pakrikusių nervų, tatuiruotoji nešoko iš vietos, nepradėjo isterikuoti ir net nekryptelėjo apsunkusia galva, prašydama pasigailėjimo. Aukštaūgė tik kvailai vyptelėjo bei patogiau įsitaisė ant savo sulankstomo gulto.
Pasigirdo šnypštimas ir prasidėjo įprastinė, skausminga procedūra.
    Po mažiau nei pusvalandžio trūkusio psicho bučinio, naikintojas atsitraukė bei trakštelėjus mažumėlę aprūdėjusiai spynai, pasišalino iš kameros. Jį pavaduojanti, sunkių batų pora įžengė į pelėsiais atsiduodantį ir, galima sakyti, jau naujaisiais šviesiaplaukės namais patapusį kambariuką.
- O ar panelė Lordess turi išeitį? - įmantriai cakcėdama liežuviu, pamėgdžiojo žinomo balso savininką, tačiau nedrįso pasisveikinti, išsiropšti iš lovos ar net žvilgtelėti į svečią. Svarstydama kokio galo lankytojas atsivilko, it kokia princesė Snieguolė iš „Disney” filmuko gulėdama ant nugaros, liaunus pirštus sunėrusi ties krūtine, (buvusi) Ministerijos darbuotoja suraukė antakius.
- Ar nuosprendis pasikeitė? Kalėjimo laikotarpį prailgins iki gyvos galvos? -neritmiškai šnopuodama, Bela kreipėsi į lankytoją, spėliodama ką gi jis čia pametė.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
   Fasiras von Sjuardas pasijautė nejaukiai, kai suvokė, kad pats sėdi įsisupęs į ganėtinai šiltą juodą mantiją (mat, kaip žinia, juoda spalva esti ne tik madinga, bet ir sugerianti šviesą, ar kaip ten sako, nors Azkabane, po teisybe, nedaug ko pritraukti ir tebuvo, nei šilumos, nei šviesos), nors iš tikrųjų jam jos mažai ir tereikėjo, o štai ši mergina netirtėjo net būdama vien su kalinio rūbais ir plonyte antklode. Kilo pagunda atiduoti jai savąjį apsiaustą, tačiau prieš akis iškilo atsiminimas, koks tai buvo išdidus žmogus, na, bent iki kol nepateko į Azkabaną. Kai iš šešėlio sužėrėjo moters akys, ministras rimtai jas nužvelgė. Ką gi, nepanašu, kad kalėjimas ją privertė atsisakyti savigarbos.
   - Taip, pasirinkimą jūs turite, - linktelėjo galva patvirtindamas. - Tik pokalbio atsisakymas jums nepadėtų, - patylėjo ir atsiduso. Amika gulėjo lovoje, sukryžiavusi rankas ant krūtinės - kaži, ar tai buvo ,,neturiu ką prarasti, tik išdidumą, todėl nekreipsiu į tave dėmesio, sorry", ar visiško nusilpimo ženklas. Visgi nusprendė į šį dalyką nekreipti per daug dėmesio, jeigu tik tai netrukdys pokalbiui. Kita vertus, kodėl tai turėtų trukdyti? Nebent tik kelti šiokį tokį nesmagumą. Nors nesmagu visgi buvo ir dėl jau minėto kalinės ir jos svečio aprangų skirtumo. Šiuo metu ministras svarstė, kaip įsiūlyti buvusiai Magijos Ministerijos penktojo departamento vadovei šiltesnį rūbą.
   - Ne, nuosprendis nepasikeitė. Nei pailgėjo, nei sutrumpėjo. Bent jau kiek man žinoma, - juodaplaukis apgailestaujančiai skėstelėjo rankomis į šalis. Nejučia atsirėmė į vėsią ir drėgną sieną už savęs. - Bet teko suvokti, kas ir taip buvo aišku, kad daug kas man ir nežinoma, - Fasiras kalbėjo be šypsenos, atidžiai stebėdamas gulinčios moters veidą - rasi, virptels bent raumenėlis ir kažką išduos. Nors pusvampyris ir nebuvo profesionalus veidų skaitytojas. Bet šį tą suprato ar nujautė.
   - Ir teko išgirsti, kad jūs galimai buvote apkaltinta ir nuteista ne visai teisingai, - ministras jautė, kad Azkabano prižiūrėtojo, visą šį laiką spoksojusio į žemę, žvilgsnis nukrypo į jį. Bet auksaakis nesisuko pažiūrėti, ką bylojo tas žvilgsnis - nuostabą, pasmerkimą ar kita ką. O gal ir bejausmiškumą - emocijų asortimentu negalėjo džiaugtis nei kasdien psichų kankinami kaliniai, nei visa tai stebintys ir kištis negalintys prižiūrėtojai. Apskritai - koks gi žmogus galėtų dirbti tokį darbą? Koks žmogus turėtų būti viską praradęs ar psichiškai nesveikas, kad sutiktų dirbti Azkabane? Argi gali prie to privesti vien tik teisingumo troškimas? O gal kerštas, seni išgyvenimai? Bet kokiu atveju, nekyla abejonių, kad Azkabano sargybiniai žmonės nebuvo paprasti ir taikūs. Savo vidumi, ko gero, jie netgi šiek tiek galėjo priminti psichus. Ar netgi kalinius.
  - Deja, aš negalėjau dalyvauti jūsų teismo posėdyje, bet apie nuosprendį man buvo pranešta, - Fasiras kalbėjo neskubriai, pamažu eidamas prie pagrindinio klausimo - to, kurio iš tikrųjų norėjo paklausti. - Ar jūs manote, kad buvote nuteista teisingai? - paklausė neutraliau. - Ir... Ar iš tikrųjų jūs įvykdėte žmogžudystę?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Sodrus vaikino balsas pasiekė psichų šnypštimo prisisotinusius purpurinių plaukų savininkės ausų būgnelius.
- Jei turėčiau pasirinkimą, seniausiai mėgaučiausi kakava su cinamonu, namuose prie židinio, - burbtelėjo trumpaplaukė ir stipriau susisukusi į draskanas, bandė ir gana sėkmingai slopinti tirtėjimą. Traiškanotomis akimis stebėdama supelyjusias ir vietomis įtrukusias, cementines lubas, kartu su visa kamera skendinčias blausioje prieblandoje, Amika įdėmiai klausėsi tamsiaplaukio.
Nuosprendis nepakito - nežinodama ar džiaugtis, ar liūdėti, pamintijo aukštaūgė.
- Argi neironiška? - nemadagiai pertraukė Ministro monologą Bela ir įstengusi atsisėsti lotoso poza, šaltu žvilgsniu įsistebeilijo į juodaplaukį.
- Dirbau penktajame skyriuje, o dabar kaliu penkerius metus, penktojoje kameroje, - apgailėtinai vyptelėjo moteris ir už smailėjančios ausies užkišo prie pamėlusio skruosto prilipusią garbanėlę. Nors nugara taip pat buvo nusėta žalsvomis mėlynėmis, o iš žaizdų erzinančiai varvėjo nesukrešėjusio kraujo upeliai, Mika net neketino atsiremti į papuvusią kambarėlio sieną ir atsargiai atplėšinėjanti prilipusius dryžuotus baltinius nuo sužeistos odos, tramdė kiekvieną, vis norinčią išsprūsti skausmo aimaną.
  Išgirdusi juodu, iš išvaizdos storu apsiaustu apsigobusio jaunuolio klausimą, ant liauno riešo esančios gėlės tatuiruotės savininkė prapliupo isteriškai kvatotis, tačiau svečiui neatrodė, kad šis būtų pasakęs ką nors juokingo ir sutvardžiusi chaotišką juoką, kilstelėjo antakį:
- Koks esate naivus, manydamas, jog kalinys teigsis jums pasakyti tiesą ir ypač tada, kai nuo atsakymo priklauso jo pačio likimas, - vela, netikėdama klausimo rimtumu, pakraipė apsunkusią galvą į šonus.
- Negi taip pasitikite manimi, kad manote, jog nesumeluosiu? O, jei  nepasitikite ir nepatikėsite, koks tada jums reikalas klausinėti manęs? - įtariai klausinėjo balsvaodė ir valandėlę patylėjusi, pridūrė:
- Ar tikite atsitiktinumais?

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
   ((Ok, apie 10k postą buvo joke ;D ))
   Fasiras von Sjuardas atsiduso. Ką gi, iš tiesų jis turėjo ne tą pasirinkimą galvoje, nors pilnai suvokė, kaip turėjo jaustis buvusi pačios Magijos Ministerijos departamento vadovė. Pats jaustųsi ne ką geriau, tik... Jam dar padėtų jo negrynas žmogiškas kraujas, o jai... Jis turbūt žmogus ir susitvarkyti su tokiu likimu nėra jokių kitų jėgų. ,,Ar tikrai žmogus?" - dingtelėjo skeptiška idėja. Bet oras nedvelkė niekuo, bylojančiu apie bet kokią kitą rasę. Tiesą sakant, oras apskritai mažai kuo dvelkė - nes buvo šaltas ir, atrodo, mažokai kvapų praleidžiantis. Bet, sakyčiau, visai neblogai praleido netvarkingos kameros smarvę, į kurią von Sjuardas mėgino nekreipti dėmesio. Na, juk ar taip ar taip per laiką įvairūs receptoriai prisitaiko ir įpranta nebekreipti dėmesio į nekintantį aplinkos kvapą. Tuomet kur kas keistesnis ir nesmagesnis taps grynas jūros oras, jeigu tik vėjas nebus pakeitęs krypties ir nepūs į nugaras. Tada neliks kada džiaugtis švara, nes teks laikytis, kad nenupūstų slidžiu deniu už borto. Iš esmės, bet kokiu atveju teks laikytis ir jokio džiaugsmo niekam tai neneša.
   - Suprantu, panele Lordess, - niauriai atsiduso Fasiras, nebeturėdamas ko pridurti. Nors, po teisybe, kakavos ir cinamono derinys visai neatrodė skaniai. O židinys - taip. Nors ministrui net ir esant laisvam retai tekdavo malonumas ištiesti kojas prieš jaukiai židinyje pleškančią ugnį. ,,Azkabanas, ką? Tik psichų nėra ir šilčiau," - pasišaipė pats iš savęs. O pagalvojus apie šilumą Fasiro žvilgsnis vėl nukrypo į baltą Amikos veidą ir rankas. Pasivaideno, kad ši tirta. Klausiamai žvilgtelėjo į prižiūrėtoją, šis atsakė abejingumu.
   - Priimsite mano apsiaustą? - nusivilkdamas rūbą paklausė von Sjuardas. Kvailai paklausė. Pamanė, kad tik tokiu būdu išeitų prisikasti prie išdidumo. Turbūt net įkišus rūbą per prievartą, ši jį numestų ant grindų, pasakiusi, jog tai bus kilimas. Ką gi, tat būtų tik jos kvailumui. O Fasiro atvykimo tikslas apskritai buvo ne toks. Bus tų apsiaustų. - Ką gi, panašu, jog penketas nėra pats laimingiausias jūsų skaičius, - dar niauriau pajuokavo. Nors iš esmės, visiškai nebuvo ko juoktis. Kilo įtarimai, jog visas šis reikalas nebuvo sąžiningas. Kitaip Fasiras nebūtų nė kojos čia įkėlęs. Na, į patį Azkabaną - gal. Gal netgi būtų praėjęs ir pasisveikinęs su buvusia savo darbuotoja iš koridoriaus. Bet į kamerą ir taip toliau - ne. ,,O jeigu aš klystu? O jei per daug patikėjau gandais?.. Bet patikrinti reikia..."
   Išgirdęs panišką juoką, Magijos ministras kilstelėjo antakį. Atrodo, jau dabar buvo galima patvirtinti ir antrąjį gandą apie Azkabaną - jo kaliniams išties neretai pasimaišo, bent taip atrodo. Bet tai visiškai nekėlė nuostabos. Nei Fasirui, nei - juo labiau - prižiūrėtojui. Žvelgdamas į lotoso poza sėdinčią moterį, jaunuolis pastebėjo smailėjančias ausis - anksčiau jas šiek tiek pridengė plaukai. Dabar politikas nežymiai susiraukė. ,,Sakiau, kad... Žmogiška rasė? Bet... Turbūt su priemaišomis..."
   - Jūsų atsakymas kol kas nelems nieko, - griežtai pasakė Fasiras. Ko ji tikisi? Ką ji galvoja? - Bet pastūmės mane persvarstyti ir peržiūrėti bylą iš naujo.
   Išgirdęs žodį ,,atsitiktinumais", von Sjuardas kurį laiką žiūrėjo į Amiką. Be abejo, atsitiktinumai egzistuoja. Bet ar čia jų ne per daug? Bene išsyk suprato, kur lenkia sušalusi kalinė. Atsitiktinis nusikaltimas. Ar ne toks pat, kokį nagrinėjo vakar ar užvakar? Jei nebūtų to padaręs, dabar turbūt išeitų ir kameros ir paliktų merginą vieną. Bet dabar suabejojo. Patylėjo.
   - Taip, tikiu, - atsakė negarsiai.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
Mergina išplėtė kiek paraudusias akis, kai von Sjuardas nusivilko šiltąjį paltą.
- Aš... - nežinodama ką atsakyti, nutęsė Amika. Vaikinuko altruistiškumas stebino kalinę, tačiau imti drabužį iš žmogaus, kurio parašėlis lėmė tavo įkalinimą, būtų tikras orumo įžeidimas. Kitą vertus, kai pats Ministras, pasiryžęs kęsti stingdantį šaltį ištiesė savo apsiaustą kažkokiai žmogžudei, kuri slapčia tirta it drebulė nuo menkiausio vėjelio, atsisakyti būtų buvę ne tik nepagarbu, bet ir kvaila.
- Priimsiu, - tuo pačiu ir dėkodama, ir kiek įžeista, šnypštelėjo Bela. Kesdama baisią agoniją, trumpaplaukė lėtai nušlubavo iki juodaplaukio ir paėmusi drabužėlį, nusukusi akis į šalį, grįžo atgal į lovą. Nedelsdama susisuko į juodą, viduje kailiais padabintą paltą. Nestipriai šyptelėjo.
- Šeimininkas Amikai dovanojo drabužėlį, Amika laisva vela, - gal kiek nejuokingai pajuokavo purpuriniaplaukė ir dėkingai linktelėjo.
- Tikriausiai, - kiek šalčiau atsakė į ne itin sėkmingą jaunuolio sąmojį.
Akimirka patylėjo, mąstydama ką pasakyti berniokui, kuris turbūt gaudė kiekvieną Mikos žodį ir judesį.
- Jis buvo atsitiktinis... O aš mus tapiau... - Bela krimstelėjo jau kiek paraudusią lūpą, žvilgsniu kviesdama von Sjuardą atsisėsti šalimais ir pasiruošti neilgam pasakojimui.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
   Fasiras tylėdamas žvelgė į Amiką, rankose vis dar laikydamas ištiestą apsiaustą. Žvilgsniu tyrinėjo kalinę - nagi, gal išsiduos bent kuo, kas jam padėtų nuspręsti, ar verta naršyti Ministeriją, ieškant kaltų, ar viskas įvykdyta taip, kaip turi būti? ,,Gal gandai kilo šiaip? O gal? Bet juk tada pletkai pasklistų ir apie kitų bylų sąžiningumą, tačiau neatsimenu kitų tokių atvejų... Kita vertus, tai bausmė ganėtinai įtakingam asmeniui, tokie dalykai dažnai sukrečia žmones..." - mąstė ir pats sau prieštaravo von Sjuardas. Dievaži, šįsyk jis gailėjosi esąs tik pusvampyris, o ne koksai legilimantas, mediumas, ekstrasensas ar dar koks grybas, gebantis spėlioti ar net aiškiai matyti kitų mintis ar bent jau kažką, kas padėtų susitvarkyti su esamomis problemomis. Kur šiuo atveju pritaikytum vampyriškas galias? Na, nebent grotų išlaužime, apsisaugojime nuo šalčio ir... Viskas? Tiek tos galios? ,,Nea, tiek tik fantazijos," - dabar pasakytų Muninas.
   Von Sjuardas atsiduso, atrodo, išvydęs sudrėkusias akis. Taigis, Azkabane kalėti yra tikrai ne kažką. Kiek čia kali ji? Savaitę? Mėnesį? Du? Fasiras nežinojo. Bet padariniai buvo aiškūs. Ir dabar ministrą plėšė dvi nuotaikos, dvi mintys - ar galima leisti tiek metų nesikeičiančiam, antžmogiškų salygų kalėjimui toliau taip pat gyvuoti ir būti kankyne? Kita vertus, į Azkabaną buvo sodinami tik retos padugnės - samdomi žudikai, sadistai maniakai, kurie to tikrai nusipelnė... Kiek žmonių turėjo nužudyti Amika, kad ją pasodintų į Azkabano kalėjimą? Argi galėjo pasodinti į šią kankynės vietą už kokią smulkmeną? Kuo toliau, tuo daugiau ministrui kilo abejonių. O jeigu... O jeigu Amika iš tiesų nekalta? O jeigu yra ir daugiau nekaltų?..
   Išgirdęs, kad Lordess apsiaustą priima, Fasiras linktelėjo galva. Šitai jos pačios labui. Vadinasi, sveiko proto dar yra, bet išdidumas aptirpęs kaip vasariniai ledai. Nejučia šyptelėjo, merginai įsivyniojant į kailinį jo apsiaustą. Pastebėjo, kad eidama šlubavo - ,,velniava, ar tik ne dėl to ji gulėjo?"
   - Tai jūs - vela? - kreivai vyptelėjęs į sąmojį ir vėl surimtėjęs paklausė Fasiras. ,,O, visgi ne žmogus..." - susiprato jaunuolis. Kad neužuodė kitokio velos kraujo kvapo, nesistebėjo dėl jau anksčiau minėtų priežasčių.
   - Tapėte? Ką? - von Sjuardas tebestovėjo arti sienos, nors į ją jau nebesirėmė. Sulaukęs nebylaus kvietimo prisėsti, suabejojo. Nuo velų atokiau laikytis turėtų visi, o Azkabanas kažin, ar panaikina ir magiškąsias įgimtas galias. Juolab, patale galėjo knibždėti ne itin malonių būtybių - kalėjimuose juk jų būna? O dar viena priežastis - gultas neatrodė labai tvirtas ir kartkartėm sugirgždėdavo vien merginai krustelėjus. Todėl von Sjuardas stovėjo toliau, lyg nepastebėdamas, lyg nekreipdamas dėmesio į pasiūlymą atsisėsti. Ir jos, ir savo paties labui.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
Tatuiruotoji vos linktelėjo, pritardama tamsiaplaukio pasitikslinimui dėl jos rasės.
- Nepanaši, tiesa? Tačiau savąjį grožį, kuriame ne tik išore, - paatviravo jauna moterėlė ir po kelių sekundžių, jos nedidukes ausis pasiekė naujas klausimas.
- Mus. Aš tapiau mus... - pakartojo antrąjį kartą Lordess. Po apsiausto kapišonu paslėpusi veidą, kuris jau buvo bepradėjęs dabintis mažais ašarų kristalais, liaunutė šviesiaplaukė tęsė:
- Mūsų susitikimas buvo atsitiktinis.. Žinot, atrodo praėjo jau apie pusę metų, bet aš vis dar prieš užmiegant galvoju apie kiekvieną akimirką su juo, tada susapnuoju, ryte prabudusi susimąstau.. Ir man kartais gėda, kartais graudu, kartais pikta dėl to mano liūdesio. Ir jis toks gilus, kad negali jo užmaskuoti jokiais profesionaliausias grimais, - susivėlusių garbanų savininkė skenavo nebylias jaunuolio akis, bandydama suvokti ar vaikinukas bent kiek klausosi jos.
- Nesuprantau, kokiais burtažodžiais sugebėjo mane taip užkerėti, bet tikiu magija vien dėl to, kad pora rankų judesių jis sugebėdavo mane apkabinti. Ir aš netekdavau pusiausviros bei jėgų. - stabtelėjo ir paslapčiomis nusišypsojo. Vis dėlto, ši informacija, kaip spėliojo Amika, neturėjo didelės reikšmės berniūkščiui, tačiau kažkada juk ateina laikas, kai viskas ką gali papasakoti - tai tik tavo pprisiminimų liekanos.
- Mes turėjom susitikti jo namuose, bet kai tik pabeldžiau pro duris, jis neatidarė. Neatidarė ir po poros valandų. Net skambinau į darbą, mobilųjį, sekretorėms, ligoninėms, bet niekas nekėlė. Tad įsiveržiau vidun  susprogdindama duris... - skėsčiodama rankomis įsiaudrinusi pasakojo trumpakasė. Leisdama suvokti, jog dėl tokio įsilaužimo pareigūnai galėjo klaidingai susiprasti.
- Jis gulėjo ten, ant perlamutrinės sofos, ir skendo kraujyje... Tuomet jau niekas nerūpėjo. - paaiškino tolimesnius veiksmus, - Paklaikusi puoliau į jo raudoną glėbį, mėginau įvairiausius burtus, net žiobariška vaistinėle bintavau žaizdas, tačiau jų buvo tiek daug... Tiek daug... - dabar kalinė tramdė ne kūną kankinantį šaltį, o sielos randus deginančias ašaras.
- Mane kartu su juo rado ryte, isterikuojanti kaimynė, dirbusi „Magijos Žiniose” redagtore. Tikriausiai numanote kaip tada viskas išsipūtė ir dabar aš čia.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #9 Prieš 6 metus »
   Fasiras gūžtelėjo pečiais - kol kas tik toks tebuvo atsakymas į skaudžiu nusivylimu esančia tikrove dvelkiantį klausimą. Apie velas ministras irgi prisiklausęs buvo visko, nors iš tiesų turbūt niekada su tokia nebuvo kalbėjęsis, neskaitant šiandienos ir kelių ne itin reikšmingų pokalbių su Magijos Ministerijos penktojo lygio departamento vadove. O gal velų kraujas kvepia taip, kaip ir žmonių? O gal... Jos moka užmaskuoti šį kvapą? Kaip žinia, viliojimui jos galimai panaudoja ne vien tik įspūdingą išvaizdą, bet ir daug kitų dalykų, į kuriuos galėtų įeiti ir kvapas. Iš tiesų, gal ir gerai, kad sustingusioje Azkabano erdvėje nebūtų pasklidęs nė gardžiausio ką tik iškepto kepsnio kvapas, o ką jau kalbėti apie kraują.
   - Sunku pasakyti, man atrodo, kad nelabai su kuo ir turiu palyginti, - atvirai pasakė juodaplaukis svečias. Atrodo, jis tepažinojo ir palyginti galėjo dvi visiškai skirtingas velas - velą vadovę ir velą kalinę. Deja, jos abi buvo tik skirtingų laikmečių ir erdvių to paties žmogaus... atsiprašau, velos, veidai. Na, tiesa - šiuo metu antrojo veido - kalinės velos - matyti nebuvo, nes ši jį paslėpė po kailiniu von Sjuardo apsiausto gobtuvu. Atrodė gal netgi mažumėlę grėsmingai ar paslaptingai - apsiaustas buvo juk juodas, sidabrinės spalvos sagomis, o buvo užsimestas tokio suvargusio, kenčiančio žmogaus. Bemaž giltinė ar psichas, jeigu tik tasai šiltas rūbas nebūtų tokios geros būklės.
   Bet Fasiro mintys sukosi jau ne apie šaltį ir psichus (kažkuria prasme, atrodo, tai yra vienas ir tas pats), o apie Amikos pasakojimą. ,,Ji ką? Buvo įsimylėjus savo auką?" Jaunuolis buvo girdėjęs apie kraupius šios rasės būtybių poelgius su vyrais, bet galbūt visgi ir jos gali pajusti tą keistą jausmą, apie kurį įvairūs banalūs poetai rašė visais šimtmečiais nuo pat rašto atsiradimo? Bet gali būti ir kitaip - kad ji jį užmušė. ,,Galbūt velos kartais pačios praranda savitvardą? Kaip vampyrai?"
   - Tai jūs su nužudytuoju buvote artimi? Teigiate, kad jį nužudėte ne jūs? - pasitikslino Fasiras von Sjuardas. Kol kas netikėjo nė viena versija - jam svarbiausia buvo žinoti, ar verta užsiimti šios bylos pernagrinėjimu ir korupcijos bei klaikaus nesąžiningumo Ministerijoje paieškomis. Nuteistosios versija nuo teismo versijos skyrėsi kaip Voldemortas nuo Dumbldoro. Įdomu, nuo ko reikėtų pradėti paieškas?
   - O kaip sutarėte su ta kaimyne? Ar dar kažkas teisme davė parodymus? - paklausė ministras. Tiesą sakant, istorija, kurią ką tik išgirdo iš apgailėtinai atrodančios kalėjimo gyventojos lūpų, atrodė ganėtinai įtikinamai, nežiūrint į tai, kad ją pasakojo būtybė, greičiausiai gebanti profesionaliai meluoti. Bet skubėti galima nebuvo.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #10 Prieš 6 metus »
Keista, kai ilgai slėptus jausmus papasakoji pirmą kartą matomam žmogui, kad ir priverstinai, o tas dar sugeba jais suabejoti vien dėl tavo rasės ir kraujo kitoniškumo. Tačiau ką gali padaryti. Kas norėtų tikėti jau pusmetį aukščiausiojo burtininkų teidmo įkalinta mergina.
  Iš vienos pusės, Amika buvo nepaprastai laiminga. Kad ir Ministro, kad ir privalomas, bet tai buvo pirmasis per tuos šešetą mėnesių jos svečias, neskaitant kiekvieną dieną užsukančių psichų. Iš kitos, merginą slėgė baimė ir našta. Pastarasis pusmetis nebuvo laimingiausias jos gyvenime, o dabar tikrai ne savavališkai aplankyti atėjęs von Sjuardas slėpė kažką daugiau nei paprastą apklausą.
    Išgirdusi juodaplaukio klausimą, violetiniaplaukė mestelėjo galvą atgal, leisdama gobtuvui nuslysti jos garbanom ir įdėmiai įsistebeilijo į gelsvas, auksinėmis rainelėmis papuoštas akis.
- Aš nežinau. Dažniausiai su  Matėjumi susitikdavome nešališkoje aplinkoje, tokioje kaip kavinės, restoranai, viešbučiai... - nenorėdama ištarti žodžio „auka” aiškino trumpaplaukė.
- Jai neitin patiko Matėjus, kažkada net buvo susikivirčiję dėl manęs. Nežinau kodėl juk ji buvai visai kaip motina jam. Gal dėlto, jog vėlai grįždavo po mūsų susitikimų. - stabtelėjo Bela ir kiek susimąsčius pridūrė, - ją vadindavo - ponia Gerkl.
  Mintydama ką toliau pasakoti jaunuoliui, pilkšvaakė užsimerkė, bandydama atkurti prieš daugiau nei šešis mėnesius patirtus įvykius, tačiau visur šmėžavo tik psichų, kalėjimo prižiūrėtojų ir lavono atvaizdai.
- Teisme liudijo trys žmonės: jo buvusi draugė ar mergina, tiksliai neįvardinsiu ką jie viens kitam jautė iki tol kol nepasirodžiau aš, bet tai buvo kažkas per viduriuką. Taip pat Estela - kambarinė, kurią jis kartą į mėnesį. Su ja buvome susitikę tik porą kartų. Labai miela mergina pasirodė, - taip ir būna, kai nepaklusti nustatytoms taisyklėms ir pradedi jausti daugiau nei leidžiama. Visiškai nelaiku suburbėjo pasąmonė. Tačiau nuvydama ją šalin, Mikusia tęsė:
- Ir kažkokia senutė... Tokia nemaloni, raukšlėta, pagiežinga... Ak taip! - pagaliau susiprato Lordess, - tai buvo ponia Gerkl! - vos ne šuktelėjo dvidešimtmetė ir laimingai, jog prisiminė nusišypsojo pati sau.
- O kodėl jūs nedalyvavote?
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
   Fasiras atlaikė tiriantį Amikos žvilgsnį, smingantį tiesiai į jo akis. Kažin, ar daug žmonių žino, kad ji vela? Jei ji suprastų, kad jis nėra žmogus ar dar blogiau - suprastų, kokia tikroji jo rasė... Ar jis turėtų kaip apsiginti? Tapęs ministru kartais net automatiškai pradėdavo vertinti potencialius pakenkti galinčius žmones - o tokių tikrai būdavo daug kur. Nebūtinai kenkiančių jam - kenkiančių visuomenei, įvairioms institucijoms, pavieniams žmonėms. Galbūt dėl to Fasas skersai žiūrėjo net į antrakursę Hogvartso mokinukę, kurią pats parvežė iš Londono, nenorėdamas, kad ši pakliūtų į dar didesnę bėdą, negu jau iš tikrųjų buvo.
   - Supratau, o ne paslaptis, kokiu ar kokiais tikslais susitikdavote? - Fasiras pasijuto kaip Vizengamoto tardytojas. Nesyk stebėjo, o kartą kitą padėjo vykdyti nusikaltėlių apklausas. Dabartiniam ministro tonui trūko tik primygtinumo ir nesistengti būti mandagiam. Bet ši situacija skyrėsi nuo minėtųjų situacijų iš esmės - nebuvo nei būtinybės apklausti, nei oficialumo, nei informacijos įregistravimo. Beveik nesiskyrė tik nelabai malonaus pokalbio erdvė - ir ten, ir čia ji buvo vėsi ir be gero apšvietimo.
   Matėjaus vardas Fasirui nebuvo girdėtas. Gerkl pavardė, atrodo, buvo, nors jaunuolis suvokė, kad būtų beviltiška knistis po atminties gelmes, ieškant, kur ir kas ją paminėjo.
   - Tai ponia Gerkl jam buvo artima, nors jo nemėgo? - nesuprato Fasiras. Kas ji tokia galėjo būti? Aukos motina? Pamotė? Giminaitė? Autoritetas? Senutė turbūt buvo koks nors ypatingas žmogus. Ir faktas, kad nemėgo abiejų - ir Matėjo, ir Amikos.
   Fasiras žvelgė į Amikos veidą vis dar įdėmiai, bet susimąstęs. Teismas nevyko sąžiningai, bent von Sjuardui taip atrodė. Kilo netgi abejonių, ar kas nors išklausė panelę Lordess ar peržvelgė jos prisiminimus taip, kaip jis peržiūrėjo savo krikštatėvio. Visgi šios dvi žmogžudystės buvo labai skirtingos, nors jas ir siejo tas keistas ir klaikus dalykas - atsitiktinumas, kurį dar galima pavadinti ir likimu.
   - Tai visos trys liudytojos liudijo prieš jus? Ar ne? - pasitikslino ministras, vis dar abejodamas. Kai klausimas galų gale nukrypo į patį klausinėtoją, von Sjuardas pastatė ausis. Iš tiesų, ši byla juk buvo svarbi, kodėl jis ją praleido? Ak, taip. Prieš pusę metų jis tik buvo spėjęs ateiti į Ministeriją.
   - Tai buvo pati mano darbo pradžia ir susitikimų bei dokumentų buvo daugiau, negu laiko jiems sutvarkyti, - tyliai pasakė Fasiras. Po teisybe, reikalai nedaug tepakito ir dabar.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
Jaunuoliui uždavus klausimą, Amika kiek raustelėjo ir pasisuko į stoviniuojantį vaikinuką, tikrindama ar jis juokauja. Tačiau, atrodo, vaikinukas tikrai nenusimanė nei apie jausmus, nei apie magiškąją rasę.
- Aš vela, - trumpai nukirto, tačiau matydama, kad juodaplaukis vis dar nesusipranta, krenkštelėjo, - mes esame kaip psichai, tik mintam ne gerais prisiminimais, o kitų specifiškais jausmais, dažniausiai išskiriamais  lytinio akto metu. Mėgaujamės manipuliuodamos vyriškosios lyties atstovais. - šaltai aiškino moteris.
- Matėjus buvo įtakingas, asmeniškai bendraudavo net su aukščiausiuoju teisėju. Ponia Gerkl buvo jo krikštamotė. - atsakė į antrąjį klausimą buvusi Ministerijos darbuotoja ir švelniai pasikasė smilkinį.
- Taip, jos liudijo prieš mane, net kambarinė... - Lordess niūriai nudelbė žvilgsnį į šaltas, juodas grindis. Svečias vis labiau panašėjo į tardytoją nei į paprastą lankytoją. Šiaip ar taip, jo draugija buvo kažkuo maloni Mikusiai ir ši net nenorėjo, kad jos, galbūt vienintelis, išsigelbėjimas išeitų.
Sunkiai pakilusi nuo gulto, mergina, stengdamąsi, ir gana sėkmingai, kuo mažiau šlubuoti, nužingsniavo Ministru link ir atsirėmė į šio petį. Kalinė neketino atlikti „maitintinimosi” procedūros, tačiau jai taip stigo to žmoniško prisilietimo, kad net vienu momentu manė, jog visas pokalbis yra te koks sapnas, kurį sukėlė per dažni psichų apsilankymai.
- Jums nerūpėjo. Jums tada tiesiog nerūpėjo, nes aš - tai tik dar viena byla stalčiuje, - tarė pečiu į petį atsirėmusi purpuriniaplaukė, tikėdamasi, kad toks kalinės atstumas nesukels jaunuoliui pasislykštėjimo.
- Ar kada nors mylėjot?

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Amika Bela Lordess »
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
   Išgirdęs tokį atsakymą Fasiras mažumėlę sutriko, įsitempė. Kažin, kur buvo per Magiškųjų Gyvūnų priežiūros pamokas, kai buvo kalbama apie velas? O gal apie jas nebuvo kalbėta? Nepanašu, kad joms reikėtų priežiūros, visai nepanašu. Jas veikiau reikėtų dėstyti Apsigynimo nuo Juodosios magijos pamokose - a, štai todėl Fasiras ne itin gerai jas ir išmanė. Juk apsigynimo mėgdavo mokytis pats, o magiškieji gyvūnai visgi buvo viena iš jo aistrų, bent jau mokykloje. Todėl buvo mažiau tikėtina, kad jis praleido Magiškųjų gyvūnų pamokas, negu apsigynimo pamokas. Štai ir išlindo pirmoji dalies pamokų išvengimo pasėkmė. Na, bet ši skylė užsipildė ganėtinai veikiai - ne per vėlai. Bent reikia tikėtis.
   - Supratau, - linktelėjo Fasiras į Amikos atsakymą. Netgi pajuto pagarbą už drąsą taip tiesmukai ir kartu diplomatiškai apibūdinti nemalonią savo rasės gyvenimo dalį. Pats, prisipažino sau, greičiausiai negebėtų taip pašnekėti apie kraujo gėrimą.
   - Jo įtaka jau nemažai ką reiškia, - garsiai pamintijo von Sjuardas. Iš tiesų, nemažai kam gali nepatikti dviejų įtakingų asmenų pažintis ir draugystė, kokia ji ten bebūtų. - Nemanau, kad parinkti visus liudininkus, liudijančius prieš kaltinamąjį, yra sąžininga. Praganoma paskutinė viltis laimėti bylą...
   Fasiras krūptelėjo, kai kalinė lėtai ėmė sliūkinti link jo, o galų gale prisiglaudė. Šitai kažkuo priminė jo kas kelias dienas vykdomą medžioklę, kai jis iš nuovargio būna panašios, na, po teisybe, nepalyginamai geresnės būklės, bet...
   Dabar jis užuodė velos kraujo kvapą. Jis smarkiai skyrėsi nuo žmogaus. Negundė. Priešingai - vertė atsitraukti. Smirdėjo panašiai, kaip vilkolakiai, bet tuo pačiu ir labiau priminė vampyro kvapą, negu žmogaus. ,,Abu esam plėšrūnai..." - iškilo sąsaja Fasiro galvoje, paaiškinanti, kodėl velos kraujo kvapas artimesnis vampyrui. Sekundėlei von Sjuardas vėl sutriko - nepatiko jam toks kalinės artumas ir kraujo kvapas. Bet kol kas jis nejudėjo ir nereiškė priešiškumo. ,,O gal reikėtų?" - suabejojo. Visgi jo gyslomis tekėjo negrynas vampyro kraujas.
   - Aš dalyvauju visuose svarbiuose teismo posėdžiuose, ir jeigu būčiau turėjęs galimybių, būčiau dalyvavęs ir jūsų, - griežtai atrėmė ministras. - Departamento vadovės teismas nėra nesvarbus. Ir gailiuosi, kad jį praleidau.
   Fasiras tylėjo mąstydamas. Ką būtų galima pavadinti meile?
   - Ne, - atsakė po pauzės. Tada tarsi išgirdo mergaitės juoką ir pajuto taršomus plaukus. - Esu... - persigalvojęs tyliai pasakė. Pajuto į pakaušį įsmeigtą prižiūrėtojo žvilgsnį - jis vis dar stypsojo priešais kamerą.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Penkta Azkabano kamera.
« Atsakymas #14 Prieš 6 metus »
Trumpakasė mažumėlę lingavo į šonu, purpurinę makaulę padėjus ant aukžtaūgio vaikinuko. Malonus artumas šildė Amikos paširdžius ir, rodos, kiek migdė tatuiruotąją. Vis lėtindama kvėpavimo tempą, Bela it lopšinės klausėsi sodraus juodaplaukio balso, kuris, jos laimei, vis dar neatsitraukė nė per žingsnį.
- Tikriausiai, jau per vėlu gailėtis... - patyliukais sumurmėjo didžiaakė ir valiukiškai šyptelėjo, Fasirui atsakius į sekantį klausimą.
- Tai esate ar ne? - vis dėlto pasitikslino nežemiškos kilmės būtybė ir kveptelėjo užteršto oro gurkšnio. Plaučiai užsipildė pūvėsiais bei ėmė graužti gerklę. Dirstelėjusi per petį atgal, patikrino ar tamsos kariai dar nepasirodė ir nepastebėjusi jokių skraistėmis apsigobusių būtybių, o tik nelinksmą prižiūrėtojo veidą, Lordess atsiduso.
- Ar skaudėjo, kai ją išplėšė, ar ši vis dar pulsuoja krūtinėj? - buvusi penkto skyriaus, tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė pakėlė papilkėjusias akutes į ministrą. Deja, nors velos ir buvo gana reta ir sena rasė, tačiau atskirti kitų rasių atstovų negebėdavo. Na nebent išskirtiniais atvejais, atsižvelgiant į aktyvumą, tam tikras pozicijas ir judėjimą lytinio akto metu. Tad pasakyti ar šalimais stovintysis yra tikrai žmogus galėtų tik su juo permiegojus. Deja, Azkabano sienos jau buvo taip išsekinosios violetiniaplaukę, kad ši atrodė it giltinė išnirusi iš pelkynų, o su tokia kompanione abejotina, kad kas nors norės sugulti vienoj lovoj.
Tad svarstydama kitą galimybę kaip patenkinti savo smalsumą ir įsitikinti ar ministras tėra paprastas, neskaitant to, kad yra burtininkas, žmogus, kalinė primerkė traiškanotas akis bei pasileido į apmąstymus.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks