[Rokas Sviper]

Į šį namą galima patekti priėjus už paskutinio Oksfordo gatvės namo, tada reikia ladzelę nukreipti į žemę ir ištarti Geonomus. Tu atsidursi dviejų aukštų name.
Pirmame aukšte, pirmos durys kairėje nuo įėjimo rasti virtuvę. Ji nebuvo labai didelė, bet naujai į rengta ir nepilna tarakonų.
Tiesiai prieš virtuvę, kitoje koridoriaus pusėje buvo kambarys su spintomis, lentynomis ir stalu. Šis kambarys nebuvo labai daug naudojamas.
Koridoriaus gale puikavosi didžiulė svetainė. Baldai buvo gražūs, nauji. 
Viename svetainės gale buvo durys į toletą. Kitame miegamasis. Į miegamąjį Rokas ir Andrea retai ėjo. Nes patys miegojo antrame aukšte.
Šalia miegamojo buvo laiptai vedantys į Antrą aukštą ir į rūsį.
Antrame aukšte buvo du miegamieji. Visiškai vienodi. Juose gyveno Rokas ir Andrea. Kambariuose buvo lova, stalas, spinta. Taip pat prie sienos buvo kopėtėlės vedančios į slaptą palėpę. Kadangi kopėčios buvo tokios kurios būna sporto klubuose laipiojimui niekas taip ir nežinotų apie tą palėpę, jei per jų atvykimą nebūtų kabėjęs lapas su užrašu ,,Palėpė''.
Taip pat antrame aukšte buvo vonios kambarys. Jame buvo voia, dušas, unitazas ir kriauklė.
Kaip ir minėjau po namu buvo rusys. Tačiau jame nieko gero tik sandėliukas.

[Rokas Sviper]

Rokas ir Andrea penktadienį vakare iškeliavo iš hogvartso. Jie keliavo kelionmilčiais. Nukeliavo jie į skersinį skersgatvį, o tada metro nukeliavo iki stoties esačios netoli jų namo. Tada ilgai blaškėsi ir ieškojo pasutinio Oksvordo gatvės namo. Kol galiausiai jį priėjo. Tada nuėjo už namo. Po to kelis kart psidairė ar niekas jų nemato. Kai buvo užtikrintas, kad aplinkuj  nėra nei vieno žiobaro varnanagis išsitraukė lazdelę ir tarė. Geonomus. Nieko neįvyko. Rokas apsižvalgė. Visai šalia kito namo sienos ji pastebėjo duris. Tačiau jos vedė į niekur.
 – Einam pro jas, – paklausė Rokas sesės.
Nelaukęs atsakymo jis priėjo prie durų atidarė jas ir įėjo. Jis atsidūrė kažkokiame koridoriuje. O šalia jo buvo lentelė su užrašu

OKSVORDO GATVĖ 1000

Rokas laukė sesės.

[Somin Ishii]

Susitarę, kad išvyksta vakarop, Andrea ir Rokas, iškeliavo su kelionmilčių pagalba. Viskas truko neilgai, ir netrukus jie nuvažiavo metro, kur sustojo netoli namų. Tada ilgai šmirinėjo žiūrėdami į namų numerius, kol rado vietą, kurioje turėjo būti namas. O kai įsitikino, kad nėra netoliese žmonių - žiobarų, Rokas paėmė lazdelę ir ištarė burtažodį, su kurio pagalba, jie įėjo į namą. Andrea'os brolis, RoKAS, vos tik pamatė laukujes duris, iš karto puolė pro jas. O Andrea, dar apsidairė lauke, ir atvėrusi duris, nuskubėjo koridoriumi, paskui brolį - apžiūrėti namo. Apsiprasti jame. Netrukus varnanagė pasivijo brolį ir paklausė:
- Na, Rokai, kaip tau namas? Man pasirodė visai šaunus. Žinoma, reikėtų dar aptvarkyti, t.y. išvalyti dulkes, išluoti, bei įsikurti patiems. Bet bus nesunku, juk padėsi tu, įvertinsiu tavo pastangas, - pasakė mergina ir nusijuokė.

[Rokas Sviper]

Berniukas atsakė į sesės klausimą:
 – Namas gražus, eime jį apžiūrėti. Dėl tvarkymo, sakykim mes rytoj pusę dienos tvarkomės. Tda kaip ir planavome einame į parduotuves. Grįžtam vakare ir einam miegot. Tada sekmadienį iki pietų būna name ir kažką veikiam. Po to grįžtam tik per atostogas. Tai mes tvarkomės dėl to, kad pusę dienos pamatytumėm tą švarą. Neapsimoka.
Pirmiausiai pasitaikęs kambarys buvo dešinėje. Tai buvo darbo kambarys – biblioteka. Čia stovėjo darbo stalas, sofa, o palei sienas lentynos su knygomis.
 – Čia tikriausiai darbo kambarys, bet jeigu turėsime savo miegamuosius tai tikriausiai dirbsime juose, – pasakė varnanagis.
Jie apėjo lentynas apsidairė po kambarį ir išėjo iš jo į koridorių.

[Rokas Sviper]

Buvo rugpjūčio 28 diena. Rokas su Andrea buvo iš anksto susitarę ankščiau nuvykti į Hogvartsą ir pašniukštinėti. Skersiniame skersgatyje jie nusipirko kelionmilčių ir nuėjo į darbo kambarį kuriame buvo židinys. (tiesa svetainėje taip pat buvo židinys,bet darbo kambaryje šalia židinio buvo staliukas, o ant jo indelis, kaip Rokas ir Andrea manė skirtas kelionmilčių dėjimui.)   
 – Kelsimės į kaip susitarėm į Varno Nago kambarį, – pasakė Rokas – O tada mausim į tokį slaptą drasaus žinojimo kambarį. Ten nesilanko niekas. Nei mokytojai, nei namų elfai. Ir tik vos keli mokiniai.
Rokas pasisėmė kelionmilčių įlipo į židinį ir ištarė :
 – Varno Nago kambarys, Hogvartsas.
Jis atsidūrė Varno Nago kambaryje ir laukė sesės

[Melisa Keyes]

  Ir velniai žino, kaip jie ten atsirado. Name, užslėptame name, Oksfordo gatvėje. Vaikinas tik nešė ją, permestą per petį lyg kokį bulvių maišą ir atsidūrė čia. Neturėjo žalio supratimo kas tai per namas, kam jis priklauso, tačiau šiuo metu jai tai nepasirodė svarbu. Ji mielai sukikeno, įvėlė pirštus į jo plaukus. Prisiglaudė arčiau, lyg nenorėdama paleisti.

—

  Gana keistoka atmosfera ir nepažįstamasis šalia būtų privertę strazdanę kvatotis iki ašarų, tačiau šįkart ji tik mintyse sau tyliai kikeno. Ir nepasakytum, kad kiek nušokus nuo proto. Garbanotoji, panirusi vis dar bevardžio kaklo įlinkyje, sukietėjusiomis pirštų pagalvėlėmis braukinėjo, bėgiojo per jo švelnią odą. Kilstelėjo galvą, priglaudė lūpas prie žliaakio-mėlynakio skruosto, keistai atsiduso. Ji nesigailėjo, ji išsiliejo, ji pasijuto gyva. Nesijautė kažkuo nusikaltusi, juk ji buvo laisva. Keyes buvo ir pagaliau jautėsi laisva.
  Sukaupusi visas jėgas pasikėlė. Įsižiūrėjo į jo veido bruožus, ir vis dėlto jis tikrai buvo gražus, o jo akyse jai pasirodė kažkas nežemiško užslėpta.
- Kas dabar?- prabilo, prasklaidydama tylą.
  Prisiglaudė arčiau, jų širdžių plakimas vėl susiliejo. Strazdanė jautėsi gerai, tiesą sakant, netgi puikiai.
- Ačiū,- sušnabždėjo.- Melisa, beje,- keistai sukikeno, pagaliau prisistatydama.

[Elias Andrew Ravengrave]

Andrius gulėjo ant nugaros ir žvelgė į lubas nepažįstamo kambario. Tai buvo pirmas pasitaikęs magiškas būstas, kuris jiems atsivėrė pakeliui į Andriaus Londono butą, ir vyras pernelyg smarkiai nemąstė. Jautė, kad namas nebegyvenamas, ar bent jau ne taip dažnai, kad jie būtų rizikavę būti užtikti. Nepaisant negyvenamo namo statuso, jis buvo tvarkingas, minimaliai apdulkėjęs ir, regis, pats save magiškai palaikė švarų. Burtininkų namai buvo didis gėris.
Staigiai įkvėpė pajutęs merginos prisilietimą, maloni šiluma apgaubė visą kūną. Buvo gera.
Tas pats klausimas sukosi ir jo galvoje. Kas dabar? Andrius būtų apie tai negalvojęs, neklausęs, tiesiog paleidęs ir tęsęs savo gyvenimą toliau, nesirūpindamas. Tačiau dabar klausimas kybojo ore, o jis nežinojo atsakymo. Atsiduso, tyliai, giliai.
- Melisa, - pakartojo jos vardą it aidas, tarytum ragaudamas kaip jis tinka jo burnai. Svarstė, kurį iš savųjų dviejų jai pasakyti. Pirmąjį, tėvų duotą, rinkdavosi retai, slėpdavo. Andrius buvo vardas, kuriuo prisistatydavo nepažįstamiems. Po akimirkos apsisprendė.
- Elijas, - iškvėpė. Kilstelėjo galvą ir savo lūpomis pagavo josios. Bučinys buvo trumpas, paprastas.
Dar akimirka, dvi. Elijas atsisėdo, kartu su savimi pakeldamas ir Melisą, laikė ją stipriai prispaudęs prie savęs. Nulenkė galvą, padėjo kaktą and merginos peties ir giliai įkvėpė.
- Ar kažko... ar... norėtum dar kada susitikti..? - abstrakčiai mostelėjo ranka.Stengėsi, kad balsas nenuskambėtų viltingai ar graudžiai ar dar kaip nors. Iš tiesų jam turbūt nelabai rūpėjo. Būtų pasitenkinęs bet kokiu atsakymu.

[Melisa Keyes]

Vyriškųjų rankų švelnūs prisilietimai įžiebė mielą šypsenėlę garbanės vis dar šiek tiek paraudusiame veide. Jai patiko kaip buvo ištartas jos vardas. O dar labiau patiko išgirsti jo. Elijas. Nejučia miela šypsenėlė tapo visišku išsišiepimu. Dar vienas bučinys. Dar viena šypsena, šįkart apdovanojusi vyruką. Elijui pakilus su visu josios kūnu, kojos kaip vijokliai apsivijo jo liemenį. Jie įkalino vienas kitą: kas rankomis, kas kojomis.
  Šiurpuliukų banga nuvilnijo jos nugara, vos tik pajuto kaktą, prigludusią prie jos  peties. Širdis suspurdėjo, išgirdus Elijaus balsą. Melisa švelniai kilstelėjo vaikino galvą už smakro, sulietė jų kaktas.
- Aš visada atvira pasiūlymams,- sumurmėjo prie pat lūpų, kurias netrukus ir suliejo sekundėlei.- Ar viskas gerai?- lengvai, lyg lėtai bėgant pianino klavišais, žaidė su tamsiais Elijaus plaukais.- Turiu omenyje, na, ar... Viskas gerai,- pasislėpė vaikino kaklo įlinkyje.
  Neapleido jo švelnių, slystančių tarp pirštų plaukų, delnu atsargiai glostė nugarą. Lengvai, švelniai, atsargiai. Akimirkomis pagalvodavo, kad jis gali tuoj pat išnykti, palikti ją vieną nepažįstamoje aplinkoje, užmiršti. Tačiau užduotas klausimas kažkaip sugebėjo išsklaidyti abejones. Todėl strazdanė tik dar labiau prigludo prie jo kūno, palikdama dar vieną lūpų prisilietimą kakle.

[Elias Andrew Ravengrave]

Elijas nemanė esąs pajėgus būti švelnus kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Nelaikė savęs tokiu vyru, kuris vėlyvą sekmadienio rytą pusnuogis kepa blynus ir geria kavą prie saulėto lango. Andrius daug dirbo. Nemėgo žmonių, nei prisirišimo, ilgalaikio ar ne. Velniai rautų, šitos merginos, tokios.. nepaprasta? Elijas nerado tinkamo žodžio. Jis nesugebėjo jos parsivesti į savo asmeninį butą, pasinaudojo kažkokių namuose nesančių burtininkų svetingumu. Ir negalėjo tiesiog imti ir jai išdėstyti visos situacijos paprastai. Jautė, kad suskaustų.
Atsiduso į Melisos plaukus. Jautė, kad neturėtų rūpėti, kaip tam tikri jo sprendimai paveiks Melisą. Anksčiau ir nerūpėdavo, nežino, neįsivaizduoja, kiek širdžių galėjo būti sudaužęs. Nelaikė žmonių lūkesčių svarbiais, patys žmonės jo akyse tebuvo įrankiai. Čia buvo kažkas kitaip, kažkas neįprasto ir tai Eliją gąsdino. Jis nemokėjo ir nenorėjo kalbėti apie savo, ar kitų, šiuo atveju, jausmus.
- Viskas gerai, - iškvėpė. Blausiai šyptelėjo. Suėmė Melisos veidą delnais, akimirką spoksojo į neįmanomai žalias akis, tada švelniai, neįprastai švelniai, pernelyg delikačiai pabučiavo į kaktą. Nubraukė tamsią garbaną nuo veido. Tada išsivyniojo iš jos glėbio ir išsiropštė iš lovos. Persibraukė delnu per plaukus, per veidą, akimirką užsimerkė. Priėjo prie didelio lango ir pažvelgė žemyn į gatvę. Pamažu temo.

[Melisa Keyes]

  Vieną akimirką jautė švelnų prisilietimą prie kaktos, kitą jau žavėjosi juo iš tolo. Dar pasivartė, kaip katė išsirangė iš sofutės. Kojomis jausdama žemę apsižvalgė aplink. Ir nieko netarusi patraukė link durų, kurios, jos nuomone, vedė į vonios kambarį.
  Melisa žvelgė į veidrodį, kabantį virš kriauklės, pirštais perbėgo per garbanas. Atsirėmė į kriauklę, paprasčiausiai atsiduso ir sugebėjo pravirkti. Tyliai leido deginantiems kristalams nusiridenti jos skruostais, drebančiomis rankomis pasuko čiaupo rankenėlę, luktelėjo kol nubėgs vanduo, kelis kartus panardino strazdanotą veidą į rieškutes, pripildytas šalto vandens.
- Atsigauk, Melisa, tu laisva,- šnabždėjo sau.
  Ji galėjo šiandien nebėgioti, galėjo kęsti skausmą Aukštutiniojo Fleglio bute su tabletėmis, tačiau ji pasirinko bėgti iki ligoninės, jos laiptais aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn. Viskas per nekontroliuojamą žvėrį, pasileidusį iš vadžių, vos tik pastebėjo Eliją. Bet ji nesigailėjo, nejautė jausmo, kuris ją graužtų iš vidaus. Tai tik ašaros, kurios veržiasi pro kraštus jau ilgą laiką, tačiau dabar visiškai be priežasties. Menkai audrai merginos viduje nurimus, ji vėl atsidūrė svetainėje.
  Tyliai, ant pirštų galiukų, lyg bijodama kažką sutrikdyti, nutipeno iki vaikino, bežvelgiančio pro langą. Net pirštai suvirpėjo, knietėjo vėl žaisti jo tamsiais plaukais. Tačiau ši tik išpūstom akim stebėjo prietemą lauke, kuri jai visai nepatiko.

[Elias Andrew Ravengrave]

Puiki vieta gyventi, jeigu vargina ir erzina miesto triukšmas, dingtelėjo Andriui. Ausys pagavo judesį, tylius žingsnius, uždaromų kambario durų klaktelėjimą, tačiau jis nekreipė dėmesio. Gatvėje viena po kitos užsidegė lempos, šviesos priešais esančio namo lange. Elijo galvą pamažu okupavo mintys apie grįžimą namo, į savo šaltą ir minimaliai apstatytą butą centre. Išgirdo tekančio vandens garsą, po kelių akimirkų ir tykius žingsnius, pajuto Melisos prezenciją šalia.
Žvilgtelėjo į ją. Šyptelėjo, išvydęs apsivilkusią jo marškinius. Pirštai sutrūkčiojo, tarytum prieš jo valią norėdami paliesti, bet Andrius sugniaužė delną į kumštį. Žemai pilve pajuto keistą kutenimą, lyg kas būtų plazdenę jo viduriuos. Jausmas buvo keistas, nepažįstamas ir erzinantis. Susilaikė neatsidusęs, manė, kad jau pernelyg daug atodūsių paliko jo lūpas šiandien. Ak, juk viskas prasidėjo nuo privalomo ir erzinančio akių patikrinimo, niekad nebūtų pagalvojęs, kad diena užsibaigs šitaip, nepažįstamų burtininkų namuose, šalimais mergina jo marškiniuos. Tyliai nusijuokė.
Pasitraukė nuo lango ir nuo grindų susirinkęs savo apdarus ėmė rengtis.
- Kur gyveni? - paklausė maudamasis kojines. Nesuprato pats, ar norėjo žinoti dėl savanaudiškų priežasčių, kad žinotų, kur ją rasti, ar tiesiog tuščiai teiravosi, siekdamas užpildyti vis tirštėjančią tylą.

[Melisa Keyes]

  Tiesą pasakius, nebuvo pratusi leisti laiką svetimuose namuose, ypač be jų savininko. Dabar galėjo save laikyti aukščiausio lygio nusikaltėle. Juk pasinaudojo dar ir svetimu vonios kambariu! Galvoje nuaidėjo krizenimas. Vis dėlto atsisukę keli varžteliai.
  Papūtusi lūpas, šiek tiek surauktais antakiais stebėjo vaizdus už lango. Ji nemėgo sutemus grįžti namo. Negalėjo pakęsti savo nuomojamo būsto savininkės sūnaus su ištisais vakarėliais, tamsios gatvės. Melisa negyveno labai saugioje vietoje, Viktorijos kalvoje, Aukštutiniame Fleglyje. Dieną būdavo saugu, vakarop tik pagrindinė gatvė likdavo apšviesta visai nakčiai, kiti skersgatviai paskęsdavo tamsoje kartu su visai šlykščiais žiobarų kriminalais, kurie prisiminę, kad pirkai iš jų paketą, siūlydavo dar kol nebeturėdavai grynų kišenėse ir iš tavo kūno likdavo tik suknežintas mėsos gabalas.
  Baimės jausmas garbanės neapleido. Taip, ji galėjo, ji mokėjo apsiginti, tačiau priklausomybė kartais imdavo viršų. Vos sugebėjo išspausti menką šyptelėjimą Elijui.
- Aukštutiniame Fleglyje,- burbtelėjo.- O tu?- stebėjo kaip anas maunasi kojines.- Jos išvirkščios,- sukikeno.
  Pati pagriebusi šortus užsitempė ant savęs, susirišo garbanas ir netvarkingą kuoduką, dar kartą pažvelgė pro langą. Tikiuosi, šiandien dar sugebėsiu grįžti.

[Elias Andrew Ravengrave]

Nusikeikė. Nusitraukė išvirkščią sniego baltumo kojinę ir išvertė. Negalėjo sau leisti atrodyti kitaip, nei nepriekaištingai. Nesvarbu, kad kojinės dažniausiai slepiamos batuos, toli nuo svetimų žvilgsnių.
Atsisėdo ant sofos/lovos/velniai žino, kaip vadinti tą baldą, krašto, palinko į priekį, alkūnes parėmęs ant kelių, ir pakėlė akis į Melisą. Nemaskuodamas tyrinėjančios savo žvilgsnio prigimties ją nužvelgė nuo galvos iki kojų. Jo marškiniai, be abejo, jai buvo dideli, žavingai kabojo ant kūno. Svarstė, ar kaip nors subtiliai pareikalauti grąžinti, ar susirasti lazdelę ir išsiburti naujus ir leisti jai anuos pasilikti. Mintyse sau prisipažino, kad mintis apie jo nuosavus rūbus svetimoj spintoj šiek tiek nervino, tačiau, turint omeny ją, Melisą (mintyse vis dar kartojo jos vardą kaip kokį nepažįstamos kalbos žodį), taip pat neišvengiamai su savim nešėsi ir šiokio tokio žavesio.
- Čia, Londone. Centre, - burbtelėjo. Norėjo pasakyti dar kažką, liežuvis tiesiog niežtėjo nuo neišsakytos, kankinančios minties, kuri pati buvo vos įgaunanti pavidalą Andriaus paprastai tvarkingoje, tačiau šią akimirką sujauktoje galvoje. Tyliai atsiduso prieš savo valią ir užsidengė delnais veidą, užmerkė akis. Niekad anksčiau nebuvo taip sudėtinga tiesiog išeiti.

[Melisa Keyes]

  Klausimas vis kirbėjo jos nedidelėje, tačiau puikioje galvoje. Mergina kiek neramiai prikando lūpą, rankomis bandė sugrabalioti pastelinius sportbačius aukštesniu padu. Vieną rado svetainės kampe, kitą kiek tolėliau. Vis dar jautė žvilgsnį, keliaujanti jos kūnu. Kilstelėjo smaragdines žvaigždeles.
- Ir vėl stebi,- prabilo.
  Daugiau nieko nepasakė, išties buvo malonu būti kažkieno pastebėtai, o ne nužvelgtai taip lyg būtų iš proto išsikrausčiusi ragana. Dešinysis batas, kairysis. Sudribo šalia Elijaus, pasirėmusio į kelius. Jautėsi labai kasdieniškai, lyg namuose. Tik bėda buvo ta, kad net namuose nesijautė taip saugiai, kaip šioje nepažįstamoje aplinkoje.
- Gerai, klausyk, arlabaidaugprašyčiaujeigunorėčiaukadpal ydėtummaneikinamų?- sumalė viską taip greit, kad pati vos suprato, ką pasakė.
  Nebūtų prašiusi, jeigu jaustųsi saugi ir be baimės galėtų sugrįžti. Šis prašymas buvo kone maldavimas, nors bet koks atsakymas ją būtų tenkinęs, tiesa, teigiamas labiau. Jeigu jis būtų sutikęs, ji pati sau prisiekė, kad nesiūlys jam įžengt į jos sujauktą teritoriją. O gal ir sutvarkiau šiandien? Keyes nežinojo kaip atrodė jos butas, kai net neužsukdavo į kitus kambarius, išskyrus miegamojo ir vonios. Svetainė su virtuve jau keli mėnesiai neliesti.  Na, o jeigu nesutiktų, tai planavo praleisti naktį nepažįstamoje teritorijoje ir dar labiau išprotėti, mat buvimas vienai čia irgi buvo ne pats nuostabiausias ir raminantis variantas.
  Škotė pažvelgė į keistai atsidususi Eliją ir kantriai laukė jo atsakymo.

[Elias Andrew Ravengrave]

Už akių buvo tamsu. Pajuto įdubimą šalia, Melisos prezenciją arti jo paties. Jautėsi prieš savo valią traukiamas arčiau, svyrantis į jos pusę kaip koks mėnulis šalia žemės. Akimirka, praleista slepiantis už delnų, padėjo apsispręsti dėl marškinių ir leido nesureaguoti į teiginį. Žinojo stebįs ją. Neslėpė. Ėmė svarstyti, kur jo lazdelė, patikrino kelnių kišenes (užčiuopė virvelę, negalima pamiršti virvelės). Galiausiai išvydo ją gulinčią ant grindų šalia gražių Andriaus batų. Buvo besistojąs jos pakelti, tačiau nespėjo, žaibišku greičiu išberti žodžiai paliko it prikaltą sėdėti. Suraukęs antakius atsigręžė į merginą. Būtų prašęs pakartoti lėčiau, tačiau kažin kas jos žvilgsnyje jam pasivaideno, ko galbūt ten nė nebuvo. Išsilaikė akimirką nieko nesakydamas, mėgindamas paskutinėmis dvejomis neišvargintomis smegenų ląstelėmis iššifruoti, kas tai buvo per žodžių srautas, užbaigtas kylančia intonacija, it klausimas.
- Palydėti tave namo? - paklausė norėdamas būti visiškai užtikrintas. Jis niekad nieko nelydėjo namo, nebent trynimasi aplinkui stebint ir sekant kiekvieną žmogaus judesį būtų galima vadinti lydėjimu. Jeigu taip, tuomet gilioje jaunystėje, kai dar buvo susidėjęs su prastos reputacijos asmenimis ir užsiėmė nelegalia veikla, tada jis įvykdė daugybę lydėjimų.
Andrius nebuvo pagavus socialinėms situacijoms, bet mokėjo skaityti žmonių veidus. Melisos veidas rodė, kad šis palydėjimas nė velnio nebūtų panašus į aukščiau apibūdintuosius. Tai kėlė šiokį tokį jaudulį. Ir šiaip Elijas jautėsi šiandien peržengęs milijoną asmeninių ribų, kurios smarkiai pakratė jo asmeninį gyvenimo kodą, argi dar vienas beveik nusižengimas principui ką nors padarytų?
- Gerai, - tarstelėjo, nesileisdamas į smulkmenas. Jam reikėtų paskui parsigauti atgal į Londoną, tačiau tuo pasirūpins vėliau. Pasirūpinti dalykais vėliau Elijui buvo nebūdinga.
Atsistojo, pakėlęs lazdelę nuo grindų išsibūrė sau naujus marškinius, paprastesnius, šiek tiek kitokius, nei tie, vilkimi Melisos. Apsiavė batus ir susirinkęs švarką pažvelgė į merginą.