0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Mielai priimsiu nemokamus galeonus
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #45 Prieš 1 metus »
Dinas ir vėl vaikščiojosi paliai ežero pakrante. Buvo vakaras, saulė leidosi orandžine spalva. Pūtė lengvas vėjelis, o ant peties Dinui tupėjo nauja jo draugė - Šarlotė. Tai buvo knisiukė, ji prisirišo prie Dino, kaip ir vienas lankutis, jo kišeniui. Berniukas Šarlotę išgelbėjo Uždraustajame miške, kai aptiko ją su sužalota letenėle, dabar jis turi saugotis, kad mažoji nenaudėlė nenukniauktų kokio laikrodžiojo ar menzūrėlės. Kišeniuje besnaudžiantis Semkolnas Kambaldoras ( Dinas jį vadino Semu ), buvo toks išdidus ir dar norėjo prieš pateles pasirodyti, o maskui ir nukrito nuo medžio šakos, taip neteko pusės vienos antenos. Pradėjo lyti ir Dinas greitai bėgo po artimiausiu prieglobsčiu. Jis atsisėdo turku oloje ant kietos žemės ir svajingai žūrėjo priekin, į pasakišką vakaro saulę. Jis dažnai taip, užsisvajojęs, ilgesingai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę. Jis visada nemėgo vakarų, nes bežiūrint į saulę, jis kažką prisimindavo, tarsi ko ilgėtūsi. O tada, jis išgirdo žingsnius ir greitai paslėpė Šarlotę po apsiaustu.

*

Neprisijungęs Carla Inessa OConnor

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Užregistruokite kas nors karvę, Carla bus labai dėkinga.
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #46 Prieš 11 mėnesių »
Šį gražų vakarą, Carla nusprendė susipažinti su Hogvartso aplinkybėmis. Apsiprasti prie šios didelės vietovės, galbūt susirasti net naujų draugų. Nors ir nebuvo mergaitė kalbi, nebent su savo išgalvotomis karvėmis, nusprendė, kad vis tiek, reikia bent vieno žmogaus kaip draugo. Klastunyno mokinė užsidėjo padėvėtą sarafaną, šiek tiek įplyšusį megztuką ir sportinius batus. Išėjusi iš klastunyno bendrojo kambario, pradėjo kulniuoti link kiemo. Eidama grožėjosi dangaus žvaigždėmis ir Hogvartso pilimi. Mergaitė vis dar negalėjo patikėti, jog randasi tokioje prabangioje vietoje ir dar.. magiškoje vietoje. Čia gyventi daug geriau, nei savo namuose, kuriuose sulūžusios grindys. Priėjusi prie kažkokios olos, netoli ežero pakrantės, krito ant žolės.
     Tikriausiai sarafanas įsipurvino, nes deja lijo, o žolė ir žemė nebuvo sausa. Koks skirtumas. Manęs vis tiek niekas nemato, niekas negirdi, niekas nieko nesakys. - Žiūrėjo į tas gražias, baltas, žvaigždes mąstydama. Visi plaukai buvo permirkę vandeniu. Kartais papūsdavo lengvas vėjelis, darėsi kiek šaltoka. Ilgai mokinė būti nesiruošė. Dar dešimt minutėlių ir viskas. Gražus pilnatis švietė Carlai į akis. Tai gal kiek trukdė, tačiau buvo gražu. Galvoje, vėl atsirado tos baisios mintys, kurios neduodavo ramybės karvių mylėtojai. Broliai, seserys, tas faktas, jog mokiniai gali tyčios iš šios aprangos, daiktų. Visos šios mintys sugadino gerą nuotaiką. Netikėtai atskrido paukštukas, atsisėdęs ant mergaitės peties. Labai man tavęs čia reikėjo... Nekreipusi dėmesio, išsitraukė iš savo suplyšusios kuprinės, du sumuštinius. Šiandien vėl, nieko nevalgė. Nors ir galėjo, didžiojoje salėje.
     Prie sumuštinio vėl atskrido paukštis. Koks drąsus.. Jis su savo snapu kirto sumuštinį. Nebesusivaldžiusi Inessa, pasiėmė netoli esantį pagalį ir smeigė į paukščio sparną. Negalėdama patikėti tai ką padarė, išmetė net ir patį sumuštinį iš rankos. Ne, tai padarė ne Carla, tai padarė tos žiaurios mintys ir bloga nuotaika. Iš tiesų, mokinė negalėjo suvokti iš ko paveldėjo tokį elgesį. Tikriausiai iš brolio Breto. Tik jis sugebėdavo smūgiuotis ir žeisti žmones. Bet ir tai, nežudyti. O galbūt, ji jo dar nenužudė? Gal dar yra galimybė išgydyti paukštį? Nežinia. Šviesiaplaukė greitai pakėlė paukštuko sparną, jis buvo smarkiai sužeistas, kraujavo. Nagi, Carla, tu juk burtininkė, sugalvok ką nors. - Vis dar stebėjo tą sužeistą paukštį, apsiverkusiomis akimis. Burtininkė. Tačiau pirmakursė.- Negatyvios mintys vis trukdė prisiminti burtažodį. Bet aš daug skaičiau... daug skaičiau kerėjimo knygų, pati juk praktikavau. Nagi, tu gali! Tu gali išgydyti šį vargšą. Pasitelkusi savo intencija ir noru, pasakė aiškiai ir garsiai burtažodį. Nepavyko. Pakartojo gal ketvirtąjį kartą.
    Na ir štai, paukštukas liko sveikas ir gyvas. Carla nusišypsojo. Atidavė visą savo sumuštinį ir palinkėjo sėkmės skraidyme, ieškojime valgyti. Tuo tarpu lietus pradėjo dar stipriau lyti. Mergaitė buvo jau per daug sušlapus, tad pradėjo ieškoti vietelės apsisausinti ir tuo pačiu, sušilti. Kažkokia uola. Geriausias variantas. Nuėjusi tenai, aptiko net kažkokį berniuką! Anglės širdis pradėjo nežmoniškai plakti. Mergaitė numetė kuprinę tolyn, ir atsisėdo netoli Eriko. Carla, ištark bent žodį. Atrodai labai durnai.
- Labas, - Kiek nedrąsiai pasisveikino ir paraudusi, šyptelėjo. - Koks gražus oras, - Su sarkazmu tone, nežinodama ką daugiau gali pasakyti, tarstelėjo ji.

             
   

*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Mielai priimsiu nemokamus galeonus
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #47 Prieš 11 mėnesių »
Taip, Dinas neklydo. Kažkas buvo lauke. Na ir kas per žmogus vaikščiotūsi lauke tokiu oru? Pagalvojo berniukas. Po kokių ramybės ir tylos minučių kažkas sukrebždėjo, sucypė, nukrito, tada gasūs riktelėjimai, gal keturi ar penki, o gal tik trys... Kas žino, niekas juk neskaičiavo. Galiausiai Dinas susiraukė ir šiek tiek pyktelėjo ant to, kas kėlė triukšmą, šiam monotoniškam ir savotiškai nuostabiam vakarui bei ritmingai žemėn krentančiam lietui. Berniukas norėjo stotis, ir išlieti savo nepasitenkinimą ant to kas kėlė triukšmą lauke, tačiau vos jis atsistojo, tuojaus pat ir vėl klestelėjo. Jis negali išeiti ir iš niekur nieko imti ir pradėti čia putotis, kaip koks nenormalus. Berniukas pabandė nurimti ir užsimerkęs paniro į savo fantazijų pasaulį. Tada, kai buvo įdomiausia dalis (pagaliau jis rado Zuvu!), jo klausa ir protas susijungę išanalizavo tai, jog lauke mergina. Ji turėjo, spręndžiant iš visko, būti gan liūdna, pikta ir šiaip, užlieta daug kitų prastų emocijų. Na, vienaip ar kitaip iš jos kelemų garsų buvo galima suprasti, kad diena, ar vakaras jai šiandien ne per garaiausias. Berniukas nuspręndė nuslėpti savo gebėjimą, nuo naujai sutiktos mergaitės. Ji buvo šviesių plaukų, gažių, didelių akių (pagaliau ne žalios, o tai tenkino Diną.), lūpos buvo siaurutės ir atrodytų mažos, tačiau šlapios dėl lietaus, atrodė blizgančios ir didelės. Nepažįstamoji buvo tikrai gan aukšta, gal net beveik Dino ūgio ir keistai plona, plonesnio žmogaus nesu dar matęs. - pagalvojo berniukas, nužvlgdamas šviesiaplaukę. Jos drabužiai buvo prasti, sarafanas buvo kiek padėvėtas, tačiau nei tai vaizdą gadino, ji buvo apsitaškiusi dumblu, ir Dinas pagalvojo, kad erčiau eis, nes mergaitė atrodė nei draugiška (nors ir miela.) nei tvarkinga. Vienintelis dalykas, gal du, kurie tenkino Diną, tai kaip jau buvo paminėta, jos mėlynos ir su trupučiu žalios, plačios akys (gan keista, kad naujai pažįstamas vaikas žiūrėtų kitam tiesiai į akis nt nedvejodamas) ir ilgi, gražūs, beveik auksiniai plaukai. Staiga jis prisiminė savo silpnybę, kad jam sunkiai sekasi bendrauti su nepažstamomis merginomis, na, reikia pirmiau išsiiškinti iš kurio ji koledžo. Jeigu bus iš klastūnyno, jis galės atsikvėpti ir būti pilnai savimi. Tiesa, jis dar nieko nepasakė jai, o mergaitė jau buvo pasisveikinusi, kad ir nedraoviai, tačiau vis viena buvo su juo pasisveikinusi ir spėjusi panaudoti sarkazmo.
- Labas... - balsas juokingai, kvailai nuskambėjo oloje ir jį vis atkartojo aidas, ir berniukas greitai pasistengė aidą atnaujinti nauju pasisviekinimu. - Hm, labas. Taip... oros tikrai galėtų būti ir geresnis. - jis kalbėjo neįprastai tyliai ir kalbės taip toliau, iki kol nesužinos jos koledžo.
- Am, kas per triukšmas buvo lauke? - jis bandė rutulioti pokalbį. - Aš Dinas. - šiandien jis visai neturėjo noro sakyti viso savo vardo, nes ir vėl būtų tekę aiškinti, kad nėra iš Miglapūčių giminės. Berniukas vis dar buvo su apsiaustu. - Aš... iš Švilpynės, na, bet tu juk matai. - jis parodė į savo emblemą ir pagalvojo, kaip juokingai ir apgalėtinai turėtų dabar atrodyti. Jis pabandė nusišypsoti, tačiau ta šypsena buvo kažkokia prakiurusi ir išsileidusi, kaip kad susprogdintas ar ne, net nepilnai pripūstas balionas. Ta šypsena tokia jau varginga buvo. Iš jo visada draugai juokdavosi, žiobarų mokykloje, kai klasiokė pasisveikindavo, o jis vėl taip pat kaip ir dabar vargingai nusišypsodavo ir bandydavo kažką suveblenti, o nieko nesigaudavo tik: A-a-...Aš... Aaaa-a-aš. Paskui iš jo kalbų krizendavo net ir mergaitės. Jis pamėlynavo iš gėdos prisiminęs senają klasę. Juk niekada nebuvo dar karto, kad normaliai pasisveikintų su mergina. Na o dabar jis uždavė lememą (lementį jo išraiškų ir jausmų bei drovumo diagramą.) klausimą.
- Iš kurio tu koledžo! - jis taip tebgėsi nesumikčioti, kad net nepavyko sakinio paversti klausiamuoju, o tik iššaukti. Ir vėl tas kvailas aidas. - jeigu tik būtų galėjęs, pasičiuptų tą aidą ir prisaigdintų daugiau nesijuokti ir nesišaipyti bei nedaryti gėdos ir viso kito kas jam nepatinka su jo balsu. Berniuko balsas kažkaip išsikraipė aide ir jo veidas atrodė tarsi perkirsta pusiau, viršuje mėlyna, apačioje raudona. Jis kantriai ar nekantriai, pats susivokti negalėjo, laukė atsakymo iš taip pat keistai atrodančios mergaitės kaip ir jis pats.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Erikas Dinas Miglaputys »

*

Neprisijungęs Carla Inessa OConnor

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Užregistruokite kas nors karvę, Carla bus labai dėkinga.
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #48 Prieš 11 mėnesių »
Staiga pajuto šiurpuliukus nugaroje. Šis jausmas mergaitei velniškai nepatiko. Bet kas keista, tai šį jausmą pajuto pirmą kartą. Pasižiūrėjusi į tas gražias, mėlynas, akis vėl nusišypsojo. Tos akys buvo panašios į Carlos, tik daug... ryškesnės, mėlynesnės. Carla atsisėdo patogiau ir staigiai, nukreipė savo žvilgsnį į lauko pusę. Tokia tyla, dar labiau jaudino pirmakursę. Ką aš ne taip pasakiau? Gal aš išsitepusi? O gal per daug baisiai atrodau?- Mąstė šviesiaplaukė. Žinoma, stilius mergaitės buvo klaikus, ypač tie padėvėti drabužiai. Tikriausiai net profesorius ar profesorė, išsigąs Inessos OConnor. Pagaliau. Pagaliau gavo pasisveikinimą iš švilpynės mokinio. Tas "Labas" keistai nuskambėjo, tačiau neturtingoji nei kiek dėl to nesijaudino. Dar kartą pasisveikinus berniukui, mokinė išties pasijautė keistai. Tikriausiai jau pats metas iš čia nešdintis ir keliauti link burtų ir kerėjimo mokyklos, nors ir reiktų nemažai paeiti. Vis gi atrodė, jog šis nepažįstamasis visiškai nenori bendrauti ar turėti kažką bendro, su Carla.
   O gal ir nereikia iš čia eiti. Mergaitė išgirdo ne tik tą netikusį pasisveikinimą, bet ir atsaką į sarkazmą. Kurį laiką patylėjusi, kartu su Dinu, atsakė į klausimą.
- Triukšmas? - Nelabai galėjo suprasti, apie ką jis, klustelėjo šviesiaplaukė. Gal jis turi omeny, mano kalbą su paukščiu? Bet ne, nemanau. Tikriausiai turi omeny tą audrą, kuri vyko ir vyksta, lauke. - Ai, taip. Neįsivaizduoju. - Nedrąsiai atsakė ir pasijautė dar didesnė kvailė. Pasijautė kaip ta mergaitė iš knygos, kuri nemoka kalbėtis ar užvesti pokalbio. Užvesti pokalbį, turėjo Dinas. Na, panašu ne tik ji keistai elgėsi, bet ir jis. Sužinojusi berniuko vardą, atsikvėpė ir šyptelėjo savo ta kreiva šypsenėle. Manau, jis per daug pasitiki žmonėmis. Savo vardo iškarto nesakyčiau net karvėms. Galbūt reiktų ir man prisistatyti? Juk.. naujos pažintys, nėra blogai. Ilgai pasvarsčiusi, pasižiūrėjo vėl į lauką ir užsidėjo kuprinę ant pilvo. Ji šiek tiek šildė klastuolę, nuo to baisaus šalčio. 
- Malonu, - Tyliai tarstelėjo ir pati prisistatė. - Aš esu.. Carla Inessa OConnor, bet gali mane vadinti ir Car, arba tiesiog Inessa, na, vadink mane kaip nori, - Baisiai susimovė klastunyno mokinė. Kas tau negerai? Ar aš ką tik pasakiau jam savo pavardę? Iš jos galima suprasti, jog gyvenu baisiai neturtingoje šeimoje. Nusišypsojus garbaniui, mokinė pajautė dar didesnius šiurpuliukus nugaroje. Tas jausmas.. Carla negalėjo tiesiog atsigrožėti ta šypsenėle ir tomis akimis. Pasidarė dar labiau šalta, mergaitė net nebežinojo ką daryti, tik susigūžusi vėpsojo tai į audrą, tai į jį. Nuo tokio rėkimo, klastuolei pasidarė net ir juokinga, tačiau juoką bandė sulaikyti.
- Aš...- Atmintis kažkur išsigaravo. Ne, atmintis buvo vietoje, tačiau negalėjo prisiminti to koledžo pavadinimo. Aš tikrai nesveika. Taigi šiandien dar rašiau dienoraštyje į kokį koledžą patekau, ar mane taip užkerėjo jis? - Karvyno, - Va dabar tai šakės. Dabar stipriai, Carla susimovė. Buvo tik viena išeitis, paversti šį susimovimą į juokelį. Tik po šio žodžio, prisiminė iš kokio koledžo yra. - Juokauju. Klastunynas. Ar švilpynė ir klastunynas sutaria? - Nusijuokė mergaitė, pasidomėjusi. O ne! Jeigu jam nepatinka klastunynas? Velnias, bus blogai.

             
   

*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Mielai priimsiu nemokamus galeonus
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #49 Prieš 11 mėnesių »
Mergait kalbėjo nedrąsiai ir kiek mikčiodama. Na štai, Dinas pagaliau išgirdo jos vardą, na, ir antrą vardą ir dar pavardę... Ji keistai, tarsi pelytė žiūrėjo į Diną ir toliau tylėdama.
- Carla. - staiga pasakė jis, o tada pagalvojo, kad Carla Inessa OConnor neskaito jo minčių, taigi jis patikslino savo sakinį. - Taip... Carla, vadinsiu tave Carla. Nemaniau, kad iškarto taip imsi ir pasakysi savo vardą... Na jeigu tu pasakiai, tai ir aš vadinas galiu. - jis šyptelėjo kreiva šypsena, kokia jis dažnai nesišypsodavo, nežinia, gal dabar buvo pirmas kartas, nes visi jį įpratę matyti šiltai ir draugiškai besišypsantį, bet Carlą jis mato pirmą kartą, ji Diną tikriausiai irgi, tad neatrodys keistai. - Taigi, aš esu ne tiesiog Dinas... - jėzau marija, kaip keistai nuskambėjo - O Erikas Dinas Miglaputys! - tarsi pats save su pasididžiavimu (ištikrūjų tai ne) pristatydamas iškėlė rankas Dinas, tada kelias akimirkas buvo tyla. Carla vis dar į jį žiūrėjo keistai, kaip į kokį nematytą padarą. Dinas žaibiškai nuleido rankas ir išraudęs nusikeikė mintyse.
- Dėl to triukšmo, esu įsitikinęs, kad ten buvai tu, ar kalbėjaisi su kažkuo? Nieko lauke daugiau neužuodžiau... tai yra neišgirdau. - sustingęs viską sumalė švilpis.
Mergaitė dar atsakė iš kurio ji koledžo. Dinui palengvėjo ir jis kalbėjau dauuuug laisviau. Berniukas nusijuokė išgirdęs žodį ,,karvyno", bet tai nebuvo juokas su kuriuo šaipomasi iš kitų, tai buvo nuoširdus, paprastas ir draugiškas juokas.
- Iš klastūnyno... oi palengvėjo... - jo balso aidas dabar nutilo, tarsi supykęs, kad negali balso ištampyti. - Na nežinau, niekas nsutaria su klastūnynu. - jis kalbėjo tiesmukai, kaip ir visada įsidrąsinęs. - Bet tai nereiškia, kad ten mokinasi tik blogi mokiniai, kaip dauguma ne iš klastūnyno kalba. Aš turiu vieną draugę klastuolę, o ji gan draugiška, manau tu būsi tokia pati. Na, ne tai kad tokia pati, o manau, kad... kad būsi irgi draugiška, nors esi tokia... hm, keista. Tik neįsižeisk, jeigu tai įmanoma, nes aš irgi pakankamai keistas, ypač artimiau su manimi susipažinus. - jis nejučia (tai jam darėsi beveik kaip įprotis) truktelėjo savo ilgą pavienėm strazdanom nusėtą baltą nosį ir užuodė, kad mergaitei šalta ir kad ji šiek tiek jaudinasi. - Gal tau šalta? - jeigu jis būtų pasakęs ,,tau šalta" arba ,,supratau, kad tau šalta" mergaitė palaikytų jį nenormaliu. Tikriausiai. - Galim eiti pilin aš turiu skėtį. - jis parodė pirštu į šalia gulintį juodą skėtį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Erikas Dinas Miglaputys »

*

Neprisijungęs Carla Inessa OConnor

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Užregistruokite kas nors karvę, Carla bus labai dėkinga.
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #50 Prieš 11 mėnesių »
Gal ir nebuvo taip blogai. Mergaitė dar kartą nudelbė akis į žemę. Plytų nebuvo, tad nebuvo ką skaičiuoti, tačiau vis negalėjo išlaikyti akių kontakto. Taip norėjosi tos vienos žvakikės, kuri šildytų mergaitės rankas. Na, o dabar mokinė tik tylėjo ir klausėsi lietaus. Ištvers tą šaltį, galbūt nenumirs. Žvelgusi į berniuką, ieškojo žodžių galvoje.
- Hm... - Sumurmėjo Carla. - Įdomu kodėl. Manau, kad klastunynas yra nuostabus, ryžtingas, siekiantis koledžas, - Pasakė nenorėdama įžeisti vaikino nuomonės. O galbūt ir blogai, kad patekau į klastunyną... gal rimtai šio koledžo niekas nemėgsta ir aš būsiu atstumta? Šiek tiek užsisvajojusi, grįžo į realybę. Išgirdusi jo žodžius ir tai, kad ji keista, truputį sustingo. Taip, kad ji keista, tai visados žinojo, bet nemanė, jog tas keistumas taip ryškiai matysis. Mergaitė pasikasė plaukus, į kuriuos kažkas įkrito ir toliau klausėsi pašnekovo. - Žinai, tu man atrodai labai geras žmogus. Man patinka tavo akys, plaukai.. drąsa, tu turi draugų... o aš nei vieno. Tad manau aš keistesnė nei tu. - Nusijuokė šviesiaplaukė. Vis dar susigūžusi nuo šalčio, laukė kada abu galės grįžti į pilį ir pabūti kartu joje. Vis dėl to artėjo naktis, nesinorėtų, kad naktį profesoriai ar kas kitas, rastų du pirmakursius lauke.
- Aha.. truputį, - Sumelavo ji, nes iš tikro buvo labai šalta, o ne truputėlį. - Žinomaaa, eime, - Šyptelėjo Inessa. Net nesuprato kodėl tą "a" taip užilgino, tačiau džiaugėsi, jog pagaliau nereikės sėdėti baisiame šaltyje. Atsistojusi, užsidėjo kuprinę ant pečių ir pradėjo žingsniuoti.

             
   

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • VII kursas
  • *
  • 185
  • Taškai: 288
  • Kartais geriau pasilikti nakty, nes ryto laukti jau per sunku.
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #51 Prieš 8 mėnesius »
[Nihalos asmenybė]
 
     Nihala pajuto galvos spaudimą ir lengvą pykinimą, tačiau viskas baigėsi per porą akimirkų ir vėl viskas kaip niekur nieko. Tiesa, bėda ta, jog Nihala neprisiminė kaip ir kada iš vis prasidėjo tas galvos spaudimas ir visa kita. Gerai pagalvojus, jau ne pirmą kartą taip - neaiškus skausmas iš niekur nieko, o tada bats - ir nebeliko nieko. Šiaip, svarbiausia, jog nebeliko nieko. Nors... gal vertėtų susirūpinti ir nueiti į ligoninės sparną, jei tik iš vis ras jį? Nors, kad tave kur, ne! Durnai atrodytų eiti pas hilerius vien dėl menko nieko.
     Pagaliau baigusi mąstyti apie tą nesąmoningą ir nereikšmingą skausmą Nihala susikoncentravo į garsus ir jutimus. Sprendžiant iš garso ir menkai juntamo atšiauraus vėjo, sklindančio iš kairės pusės, Varno Nago koledžo atstovė matyt yra lauke ir ne bet kur kitur, o prie to didžiojo ežero, kuris šiuo metu, jei Nihala gerai nustatė, turėtų būti merginos kairėje pusėje. Bet... Kaip aš išvis atsidūriau prie to ežero? Ar išvis, lauke? Nuoširdžiai nepamenu. Akimirką sutriko keturiolikmetė, tačiau greit visą tai nuvijo į šalį, nes kam gi jaudintis dėl to, kas buvo, o ne dėl to, kas vyksta dabar ar tik įvyks? Nėra prasmės!
     Neregėjo Nihala jau visą gyvenimą, tad ir šiandien tai neproblema. Nesunkiai nusistačiusi už kiek, plius minus, pėdų ir kokio, plius minus, dydžio yra įvairūs objektai, baltaplaukė patraukė link, jos manymu, kalno, kursi turėjo būti už maždaug 170 pėdų. Ir tikrai, nuėjusi panašų atstumą, akloji pajuto kylanti šlaitu.
     Pala ką? Kas čia per puntukas išdygo?! Nesusigaudė Nihala, kai jai po kojomis staiga baigėsi žemė. Jugi ji turėjo kopti kalnu, o čia - skylė! Bet tai ant kokio dydžio ta skylė! Neatsistebėjo Nihala, o tada jai toptelėjo, kad tai...
     - Ola! Na žinoma!
     Nieko nelaukusi Nihala apgraibomis isliūkino į tą didžiulę olą.
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • IV kursas
  • *
  • 622
  • Taškai: 214
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #52 Prieš 8 mėnesius »
Tą ankstų pirmadienio rytą Alanas nežinojo kur dėtis.
Sesuo sunkiai sirgo. Jis neseniai sugrįžo į mokyklą. Savaitgalį buvo išvykęs jos aplankyti. Mažoji jau gulėjo ligoninėje, apimta siaubingos karštinės, visa išberta. Alanas tą rytą buvo niūrus kaip niekados.
Norėjo rasti kokią atkampią vietą ir ten pabūti vienut vienutėlis, todėl ir išėjo laukan. Kartu žinoma ėjo ir jo palydovas šuo Dingas.
Kaip visada liūdnu metu, Alanas turėjo savo užburtą grotuvėlį ir per ausines liejosi muzika. Kadangi tai jau buvo didelis niūrumo laipsnis, tai grojo Avenged Sevenfold dainos.
Berniukas pasiekė savo kelionės tikslą, atkampią olą ir įlindo vidun.
- Lumos. - Užsidegė šviesa, mat čia tvyrojo visiška tamsa. Ir tada Grifas žinoma pastebėjo, kad nėra čia vienas. Ar šitoje mokykloj įmanoma rasti tuščią vietą? Siuto. Oloje buvo mergina. Vienas pažįstamas Klastuolis jam aiškino, kad ji visiškai nieko nemato. Ir dabar Alanas matė, kad ji gali tuojau pat atsitrenkti į čia riogsantį didelį akmenį. Tikriausiai ji mane turėjo iš kilometro išgirsti, vien dėl tos muzikos. Pamanė, tada tyliai, kad visgi jos labai neišgąsdintų pasakė.
- Atsargiai, priešais tave, už kelių žingsnių yra akmuo, nesusitrenk.

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • VII kursas
  • *
  • 185
  • Taškai: 288
  • Kartais geriau pasilikti nakty, nes ryto laukti jau per sunku.
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #53 Prieš 8 mėnesius »
[Nihalos asmenybė]

     Nemažai laiko čia buvo gana tylu ir... savotiškai jauku. Buvo smagu tyliai sėdėti ir klausytis vėjo gūsių, vandens šiurlenimo. Tiesa, tokiomis aplinkybėmis Nihala netgi džiaugdavosi, jog yra akla, nes kas žino ką ji iš vis išvystų, jei galėtų regėti ir kaip smarkiai tai ją išgąsdintų. Išgąsdinta varniukė tikrai nepasimėgautų jokiomis akimirkomis, taigi, aklumas gal visai ir į naudą. Jugi reikia ieškoti pozityvių dalykų.
     Taip baltaplaukė praleido dvidešimt šešias minutes (Nihala turėjo ypatingai gerą laiko tėkmės jutimą) viena su savo rytiniais apmąstymais. Dauguma jų buvo, kaip pavyzdžiui minėtasis, pozityvūs, tačiau, žinoma, Nihala, kaip ir dauguma kitų tokio amžiaus paauglių, neapsėjo ir be vidinių konfliktų. Deja, Nihala jau buvo toksai sutvėrimas, kad ne vidiniai, o išoriniai konfliktai jai visai... patikdavo. Konfliktuoti, pyktis, erzinti kitus, todėl, jog jie erzina tave visai smagu. Taip mąstė Nihala ir jei vos tik kažkas pradėdavo pravardžiuoti ją dėl aklumo, nieko nelaukusi atsikirsdavo tuo pačiu ir iš mažytės žiežirbos sukeldavo visą ugnį.
     Po tų dvidešimt šešių minučių ir keturiasdešimt kažkelių ten sekundžių Nihalos aštri klausa pagavo keistus garsus. Mergina iškart sukluso, nes tai buvo ne kas kitas, o muzika. Žinoma, ji kol kas girdėjosi labai silpnai, tačiau tai vis vien buvo muzika, o muzika Nihalai tai tarsi šviesa regintiesiams. Varno Nago koledžo mokinė taip susikaupė, jog išgirstų kiekvieną tos muzikos natą ir vėliau galėtų ją atkartoti grodama būgnais, kad net neatkreipė dėmesio į vis garsėjantį muzikos garsą ir į žingsnių garsus, tad kai kažkieno balsas leptelėjo kažkokią pastabą apie akmenį, Nihala tiesiog persigando, staigiai pakilo iš sėdimos pozos ir su siaubu sukliko. Tuomet pajuto galvos sutrenkimo skausmą ir jai toptelėjo, jog katik skaudžiai trenkėsi galva į olos lubas.
     - Po velnių, skauda! Pala, ką sakei? - kiek piktai atkirto, nes galvą susitrenkė kaip reikiant.
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • IV kursas
  • *
  • 622
  • Taškai: 214
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #54 Prieš 8 mėnesius »
Galai griebtų... Nuostabu. Alanas nusiėmė ausines, dabar jau ji buvo dar arčiau to kvailo akmens ir galėjo susitrenkti dar kartą.
- Tu prie pat dantyto bjauraus akmens. Kaip tu? Labai susitrenkei? Atsiprašau.
Gal man dabar tiesiog dumti iš čia? Ir kodėl aš amžinai įkliūnu į visokias situacijas?
Bet berniukas liko vietoje. Iš ausinių griaudėjo sunkusis metalas ir jis išjungė grotuvą.
Ką čia dabar geriau daryti? Nenorėjo veltis į pokalbį, bet pagalvojo, kad kol kas geriau likti. Gal merginai prireiks pagalbos ar ką.
- Beje labas, aš Alanas.
Prisistatė. O tada, iš olos gilumos pasigirdo cypimas bei krebždėjimas. Ir pro juos kaži kas pralėkė. Tai buvo smulkus padarėlis, arba keli. Alanas nespėjo jų sužiūrėti. Dingas žinoma stryktelėjo jų vytis, ėmė loti. Bet Grifas spėjo sučiupti jį už antkaklio. Ir kadangi šuo buvo didelis ir stiprus ir šoko smarkiai, Tai puikiausiai galėjo patraukti smulkų berniuką ir tas plojosi ant žemės. Išmetė iš rankos lazdelę, o toji kaukštelėjo į grindis ir užgeso. Alanas absoliučiai apako tamsoje.
Viso šio šurmulėlio kaltininko smulkaus gyvūnėlio neliko. Dingas įsitempęs uostinėjo orą. Berniukas Ėmė ieškoti pražuvusios lazdelės. Net pamiršo čia esančią merginą. Bjauriai diegė galvą, kurią susimušė krisdamas.
- Nuostabu. - Sumurmėjo tyliai.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Ateities būrimo profesorė
  • *
  • 106
  • Lytis: Moteris
  • Dingsti iš akių arba nužudysiu!
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #55 Prieš 7 mėnesius »
Roma vaikščiojo palei ežerą. Netikėtai ji pamatė olą kurios čia nėra mačiusi. Na arba tiesiog nepastebėdavo. Nors beveik visada kai čia ateidavo praeidavo visą ežero pakrantę. Na, bet turbūt į šią olą niekada neatkreipdavo dėmesio. Roma įėjo į olą. Ji nustebo, kad ji buvo labai labai didelė. Ji susirado pusiau kelmą, pusiau akmenį. Ji nusprendė čia prisėsti paskaityti kadangi buvo atsinešus knygą. Roma atsinešė knygą, nes beveik visada skaitydavo prie ežero. Romai labai patikdavo sskaityti ir retkarčiais pažvelgti į ežerą. Ji atsisėdo ant to kelmo ar akmens ir norėjo skaityti. Diena buvo labai saulėta, bet oloje vistiek buvo pakankamai tamsu. Ji pasiėmė savo lazdelę.
- Lumos! - gal kiek per garsiai ištarė Roma.
Lazdelė puikiai švietė ir Roma kelias valandas ramiai skaitė toje oloje. Roma gan dažnai ateidavo čia paskaityti. Ir Romai čia tikrai labai labai patikdavo. Labai labai. Dažniausiai ji skaitydavo net kelias valandas.
– Oi, Hari, turėsi būti labai labai atsargus. Neieškok bėdos, Hari…
– Aš ir neieškau, – pyktelėjo Haris. – Pati mane susiranda.