0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

kablelis

Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #30 Prieš 4 metus »
Viskas grifės dėmesys buvo skirtas kėdei. Nors vadinti tą daiktą paprasčiausia kėde atrodė kiek nepagarbu, Stevie net ir mintyse kažkodėl nenorėjo sakyti "sostas". Be to, kas laikytų sostą kažkokios olos gilumoje? Nesąmonė! Rudaplaukė apsvarstė galimybę atsisėsti ant tos kėdės. Jau baudėsi tai ir padaryti, kai staiga sustingo. Vis tik švieselė atrodė pernelyg magiška. Kas žino, kas nutiks, jeigu ji atsisės? Buvo šiek tiek baisu. Ilgokai svarsčiusi Stevie nutarė surasti kokį nors daiktą ir tiesiog padėti ant kėdės. Apsižvalgiusi aplinkui nieko nerado - net kokio nors nusususio akmenuko. Pradėjo raustis kišenėse - tos labai mėgo tokiais atvejais pasitarnauti. Neapvylė ir šį kartą - rudaplaukė išsitraukė kažkokį suglamžytą popierių. Kėdės viršaus skleidžiamos šviesos užteko, kad mergina pamatytų: popierius visai tuščias.
Ilgai nebedvejodama ji numetė popierių ant kėdės. Nieko nelaukusi kėdė jį iš karto prarijo - popierius dingo lyg nebuvęs. Stevie nustėro. Ir labai apsidžiaugė, kad nepabandė atsisėsti pati.
Vis dėlto panašu, kad ją atsekusi Elzė susikoncentravo į kitus dalykus. Išgirdusi švilpės klausimą Stevie apsižvalgė. Ji net nebuvo pastebėjusi koridorių, einančių iš aikštelės. Daug labiau ją domino kėdė. Vis dėlto Elzės klausimas privertė susimąstyti. Juk jeigu atėjo iki čia, vadinasi, reikia eiti ir toliau. Tereikėjo išsirinkti tinkamiausią koridorių.
- Manau, geriau likti kartu, - pratarė Stevie. Nenorėjo parodyti baimės, bet kas žino, kas čia dar gali įvykti? Tai patogiai pastatyta kėdė jau parodė, kad ši ola nėra pati ramiausia ir draugiškiausia vieta. - Jeigu kas nors mus užpuls ar ką, dviese bus lengviau apsiginti.
Grifė labai tikėjosi, kad Elzė nepajus baimės. Green iš paskutiniųjų stengėsi apsimesti, kad jai visai nebaisu, nors įtarė, kad baimė sklinda bangomis.
Prisimindama, kad ėjo pirma, Stevie nužvelgė koridorius ir patraukė link pirmo pasitaikiusio. Labai tikėjosi, kad švilpė ir vėl seks iš paskos. Jeigu ji to nepadarys... Ką gi, tada grifei bus nejauku. Labai nejauku.
- Kaip manai, kokia paslaptis čia slypi? - paklausė mergina, tikėdamasi, kad pokalbis šiek tiek numuš įtampą. Deja, išėjo priešingai: aidas, atsimušęs nuo koridoriaus sienų, skambėjo tiesiog kraupiai. Grifė jau pasigailėjo, kad išsižiojo - juk jeigu dabar sulauks atsakymo, aidas niekur nedings ir bus dar baisiau.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #31 Prieš 4 metus »
Net ir labai susikoncentravusi į koridorius ir fakelų laikiklius (kaip jie gali būti tiesiog priveržti prie sienos?) Elzė turėjo ypatybę akies krašteliu stebėti kas vyksta kituose lapsniuose, negu tiesiai, tad pamatė kaip grifė traukė lapelį ir dėjo jį ant kėdės. Staigiai atsisuko, išsižiojo ir norėjo ja stabdyti, laikydamasi savo knygose užpatentuotos vienodo svorio teorijos, bet nespėjo, o ji pati vos susilaikė ne žiauktelėjusi, kai kėdutė prarijo šiukšlytę.
Adrenalino išpūstas akis nudelbė į grandines ir atsitūpė. Paimė nutrūkusią grandinę į ranką, tarsi tai padėtų. Sunki, aprudijusi, metalinė. Pastebėjo, kad iš po žemės nuo šviesos atsispindėjo kietas dalykas. Marmuras? Švilpė lazdele nubraukė užneštą žemės sluoksnį. Įskilusio akmens linijos vingiavo tolyn ir platyn. Regis, kad ir kas čia gyveno nebuvo šiaip sau prastas.
Bet kas galėjo čia įsikurt, visai šalia Hogvartso? Profesorius? Įkūrėjas? Galvoje stūksojo mintis, kad čia dar vienas Salazaro slaptas kambariukas. O gal ir kuris kitas įkūrėjas norėjo turėti asmeninės erdvės? Tačiau, mintis, kad Helga Švilpynė pririšinėdavo mokinius prie sienų grandinėmis labiau vimdė, negu atrodė tikroviška. Tai galėjo būti ir profesoriaus kūrinys. Bet kurio. Argi ne Argas Filčas prikaustydavo neklusnius vaikus grandinėmis? Bet ar jis tikrai toks turtingas? Voldemortas?
Iš paviršutiniškų apmastymų ištraukė dar vienas lašas ant pakaušio. Jos tikriausiai jau po ežeru. Tačiau ar tas ežeras tikrai toks gilus, kad sutalpintų klastuolių lovas ir šitą milžinišką... kankynę? Na, dar ir Stevies balsas irgi vertė pasukti galvą nuo grindinio. Po minutės tylos jis (balsas) suskambo kaip negeras jausmas merginos ausyse. Septintakursė pasikėlė ir nusekė paskui. Šįkart, stengėsi atsilikti nebetaip smarkiai, tad pabegėjo ir žingsniavo greta. Mat einant iki čia, visi pavojai buvo tik prieš akis, o iš galo - ramus Hogvartso laukelis. Einant šiais tuneliais kokia nors įsipiktinusi dvasia gali atskuosti ir iš galo, tad geriau nerizikuoti.
Po šitokio atsiskambėjimų nuo sienų pliūpsnio, Elzytei reikėjo keletos sekundžių apdoroti kas ką tik buvo pasakyta, mat aido išvirta košė buvo tikrai nebloga.
-Aa, jo, - nutarukė savo mintis, girdėdama kaip pasikartojantis garsas pertraukė jos mintis, - neįsivaizduoju. Tikiuosi išlįsim, blogiausiu atveju, Kiauliasodyje ir nieko mirtino nesutiksim.
Gera buvo taip sakyti. Tačiau merginoms žingsniuojant sparčiu temlu, aidui nutilus, šviesiaplaukės ausys išgirdo ir kitą garsą - šniokštimą. Šįkart Elzė nepaisė jokių pavojų priešaky ir savo (bei tikriausiai visų kitų) nuostabai pradėjo sparčiai bėgti pirma grifės, po kažkiek sekundžių staigiai sustodama. Tai buvo mažas, leta vaga besimėgaujantis požeminis upelis. Neplatus, bet ir ne toks siauras, kad peržengtum. Yačiau net ir jį peržengus, vietos ėjimui yra tik pagal upokšnio vingius ir tik vienam žmogui. Merginos litosferos sluoksnių žinios nebuvo tokios stiprios, kad numanytų ar upelis gali būti po ežeru, bet tikriausiai jos visgi nuklydo visiškai kiton pusės, negu mokykla.
-Ka darom? - supratusi, kad nuo vandens telkinio šalia toks aidas nebekyla paklausė, - sukamės atgal ar bandom peržengti šitą vandenį?
carried away by a moonlight shadow


*

kablelis

Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #32 Prieš 4 metus »
Panašu, kad Stevie ir vėl įsivėlė į kažkokį neaiškų nuotykį. Deja (laimei?) šį kartą čia pateko su menkai tepažįstama mergina. Kita vertus... Beveik visi nuotykiai buvo patiriami su pirmą kartą sutiktais žmonėmis. Tad Elzė jau beveik geriausia draugė... Grifė prisiminė nuotykį, ne taip seniai patirtą su broliais. Net pašiurpo. Va tada tai tikrai buvo baisu...
Kai Elzė pradėjo žingsniuoti šalia, Stevei buvo kiek ramiau. Nepatiko to pripažinti net sau pačiai, tad ji, žinoma, apie tai nieko nesakė. Vis tik žinoti, kad kitas žmogus yra ne kažkur už nugaros, o čia pat, buvo daug ramiau. Ir jai pačiai taip saugiau pagalvojo Stevie, nors ir pati suprato, kad tai tėra savęs apgaudinėjimas: paprasčiausiai rudaplaukė pati nenorėjo jaustis esanti viena šitoje keistoje oloje.
Elzės reakcija kiek nustebino Stevię. Iš pradžių atrodė, kad švilpė nė neišgirdo, kas buvo pasakyta. O ir pats atsakymas buvo... Na, sakykime taip, ne itin nuraminantis. Rudaplaukė įtariai žvilgtelėjo į bendramokslę: o gal ji ką nors apie šią olą žino, tik nieko nesako? Galvoje sukirbėjo mintis paklausti, bet Green nutylėjo. Juk tada atrodytų, kad ji kažko bijo... Nepaisant to, kad tai buvo tiesa, Stevie nė neketino to parodyti.
- Manai, išeisime į Kiauliasodį? - paklausė Stevie. Tiesą sakant, klausimas buvo užduotas tik tam, kad Elzė iš viso sulauktų kokios nors reakcijos. Labiausiai Green norėjo daugiau nieko nebesakyti. Aidas skambėjo itin nemaloniai.
Kai Elzė pabėgėjo į priekį, Stevie apstulbo. Jai atrodė, kad tai ji yra ta beprotė, kuri lenda į bet kokius pavojus. O čia kažkokia švilpė?! Tai buvo itin keista, tačiau rudaplaukė pajuto tam tikrą pagarbą. Gal net ir pralaimėjimą kvidičo aikštėje bus galima atleisti...
Kai bendramokslė staigiai sustojo, Stevie vos į ją neatsitrenkė, mat atsiliko tik pora žingsnių. Jau norėjo klausti, kas gi tokio atsitiko, kai šviesiaplaukė pati atsakė į neužduotą klausimą.
- Aišku, einam į priekį! - entuziastingai sušuko Stevie, nors toli gražu nesijautė taip drąsiai. Neįsivaizdavo, kur jos. Neįsivaizdavo, koks tai upelis. Dėl vieno dalyko ji vis dėlto buvo tikra: tas upelis kaip nors užkerėtas, tad prie vandens geriau nesiliesti. Mergina pradėjo naršyti kišenes, tikėdamasi, kad ras dar kokį nors popiergalį, kurį galės paaukoti - šį kartą vandeniui. Ilgokai raususis ji rado kažkokią žievę, panašią į medžio. Tai buvo itin keista, mat Green negalėjo prisiminti ką nors tokio turėjusi kišenėje. Vis dėlto nutarė, kad tiks. Tad paprasčiausiai priėjo prie pat vandens ir įmetė radinį į jį.

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #33 Prieš 3 metus »
Šaltis. Žiema. Ankstus rytas. Šeštadienis. Dar neprašvitę, o Gerdos akys buvo jau plačiai atmerktos. Hm, neįprasta. Ji beveik visad atsikeldavo gana vėlai (bet ne per vėlai), o ypač savaitgaliais. Miego nebesinorėjo, bet pusryčiauti buvo per anksti. Už lango pustė, o ledinis vėjas į visas puses nešiojo baltas snaiges. Kaštonplaukė suvokė, kad labai mažai laiko praleidžia gryname ore, o kada ji paskutinį kartą linksminosi, ar bent klampojo per sniegą... Šito jau nepamena niekas. Tad varniukė greitai šoko iš lovos, atsiprausė ir puolė kuisti spintos ieškodama šalikų, pirštinių, palto, kepurės ir kitų žiemiškų (arba tiesiog šiltų) drabužių. Ji džiūgavo it mažas vaikas. Džiūgavo taip, kad norėjo rėkti, klykti, spiegti ir daryti kitus dalykus, kuriuos daro žmonės (na, labiau vaikai) džiaugdamiesi, bet turėjo būti atsargi ir tyli, nes jos kambariokės vis dar saldžiai miegojo.Labiau už pasivaikščiojimą šąlant skruostus ketvirtakursė norėjo tik puodelio karštos arbatos. Žinoma, galėjo prieš išeinant iš pilies nusukti į virtuvę, bet apie tai ji nepagalvojo. Taigi, apsirengusi taip, kad matėsi tik jos akys, Marqeen išskubėjo iš pilies, nes snigo vis smarkiau (kas norėtų būti užpustytas ankstų šeštadienio rytą niekam nematant?).
Kaip (ne)buvo galima tikėtis, keturiolikmetė nežaidė sniege, tik truputį skubėdama nuklampojo prie ežero. Kodėl ten? Šito niekas nežino. Vėjas buvo žvarbus, o šaltos snaigės sugebėjo pataikyti į tarpelį, skirtą matyti (o gali visgi jos specialiai taikėsi į akis?). Kad ir kaip ten bebūtų, Gerdai, nepaisant trijų šalikų užvyniotų ant kaklo (ir ant galvos), šilčiausios kepurės, kokią tik sugebėjo rasti, žieminių batų, storo palto ir be kambariokės žinios iš jos pasiskolintų pirštinių, darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Stengdamasi nekreipti į šaltį (ir pamažu artėjančia pūgą) dėmesio, Gerda toliau ėjo ežero pakrante ir žvelgė kažkur toli į užšalusį ežerą, kol nusprendė, kad toliau taip eiti nebegali – pūga jau beveik prasidėjo, buvo per šalta, o grįžti į pilį buvo per toli. Ot kvailė, kam tiek toli nuėjai? Dabar negyvai sušalsi. Ką gi, buvo malonu būti tyliu balseliu tavo, brangute, galvoje, kurio tu retai kada paklausydavai, – balsas galvoje atsisveikino su šatene, bet jos smegenys jį ignoravo. Prasidėjo pūga. Netikėtai už žalsvai pilkų akių užkliuvo kažkas panašaus į olą. Lįsk greičiau. Buvo du pasirinkimai – lįsti į nežinomą vietą su nežinomomis pasekmėmis arba mirtinai sušalti. Antrasis variantas šių minčių savininkei skambėjo baisiau, tad ji greit įlindo į olą. Iškart pasidarė šilčiau.
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #34 Prieš 3 metus »
Eilinė nemigos naktis. Ne, nebeeilinė. Nuo tada, kai prieš pusantrų metų susipažino su Matthew, Deoiridh taip naktų beveik nebeleisdavo. Pažintis su herbologu leido mergaitei naktimis ne saugotis, kad kas nors jos neapvogtų, o ramiai ir netgi patogiai išsimiegoti. Prie gero greitai priprantama, tačiau Deoiridh kartais vis tiek visą naktį prasitrindavo kur nors pilyje ar lauke.
Kadangi ši naktis nežadėjo nieko baisaus, išskyrus šaltį, rudaplaukė nutarė pernakvoti prie ežero. Be varlių, žinoma, ten buvo gana liūdna, tačiau grifiukė buvo pasiryžusi visą naktį praleisti būtent ten. Viskas atrodė neblogai, kol paryčiais nepradėjo snyguriuoti. Maža to, atrodė, kad netrukus gali kilti tikra pūga. Paprasčiausia būtų buvę grįžti į pilį, tačiau Deoiridh užsispyrimas neleido to padaryti. Į pilį ji grįžti galės tik tada, kai bus pusryčiai, o tuo metu dar buvo labai per anksti. Taigi mergaitė patraukė palei ežerą ir pradėjo ieškoti kokios nors užuoglaudos. Neįsivaizdavo, ar čia ką nors ras, tačiau ilgokai ėjusi pagaliau aptiko kažkokią olą. Nieko nelaukusi Deoiridh įlindo į ją. Nulindo į patį galą ir užsižiebė ugnį. Nežinojo, iš kur čia yra sausų pagalių, tačiau pernelyg tuo nesirūpino: daug svarbiau buvo tai, kad dabar ji buvo saugi nuo bet kokio šalčio.
Deja, tik iki to laiko, kai išgirdo artėjančius žingsnius. Persigandusi mergaitė skubiai užgesino ugnį ir kuo tyliau nusikeikė. Neįsivaizdavo, kas čia ateina, tačiau žinojo, kad Hogvartse mokosi ir vilkolakiai, ir vampyrai. Buvo labai tikėtina, kad kaip tik toks padaras ir artinosi. Deoiridh užlindo už kažkokio iškyšulio. Galėjo tikėtis, kad atėjūnas jos nepastebės. Gal tai tik paprastas mokinys, lygiai taip pat norintis pasislėpti nuo pūgos? bandė save raminti škotė, tačiau nelabai sekėsi: jau įgyta gyvenimiška patirtis kuždėjo, kad viskas taip paprasta būti tiesiog negali. Ji ketino nejudėdama palaukti, kol atėjūnas išsinešdins. Aiškiai girdėjo, kaip jis įėjo į olą. Deja, tuo momentu kažkas siaubingai užkuteno nosį. Deoiridh iš paskutiniųjų laikėsi, tačiau neilgai trukus neištvėrė ir garsiai nusičiaudėjo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #35 Prieš 3 metus »
Oloje buvo klaikiai, tiesiog siaubingai tamsu. Tamsioje buveinėje nebuvo itin šilta, bet tai nekeitė fakto, kad įėjus į ją iš (beveik) pūgos buvo jauku. Baugu, bet vis tiek jauku. Baugu ne dėl tamsos, – tikrai ne, – baugu dėl kažkokio keisto savisaugos jausmo, kuris praktiškai niekada nebuvo įsijungęs kaštonplaukės galvoje. Hm, neįprastai čia.
Noras miegoti buvo pilnai išsilakstęs (išties jis pabėgo dar lipant iš lovos). Oloje dėl to nežmogiško drabužių kiekio darėsi karšta, tad Gerda nusprendė nusivynioti porą šalikų, nusimauti pirštines ir atsisagstyti paltą. Šalikus ir pirštines varniukė padėjo ant kažkokios šalia buvusios atbrailos. Na, pusryčius teks pralaukti čia.
Netikėtai kažkas nusičiaudėjo. Ketvirtakursė iš kelnių kišenės greitai išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją link apytikslės vietos, iš kurios ji visai neseniai girdėjo garsą, reiškiantį, kad ji oloje ne viena.
– Kas čia? – jos balsas drebėjo. Labai drebėjo. – Lumos, – sušnibždėjo.
Lazdelė tikrai nebuvo skirta puolimui ar apsiginimui (per pusketvirtų metų mergina ja naudotis gerai neišmoko). Eglinė šakelė, turinti magiškų galių, buvo skirta tik pasišviesti ir tiesiog pamatyti, su kuo jos savininkė susidūrė.
– Viskas gerai, nebijok išlįsti, – rausvose lūpose atsirado švelni šypsena, o žalsvai pilkos akys vos šviesesnėje, nei prieš lazdelės panaudojimą, tamsoje ieškojo gyvos būtybės, kurią Gerda išgirdo.
Normalus burtininkas būtų paleidęs kerus ar bent jais pagrasinęs, bet kažkodėl ketvirtakursė to nedarė. Galbūt bijojo sužeisti kažką, pas ką neplanuotai atėjo?
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #36 Prieš 3 metus »
Žinoma, tas, kas atėjo į olą, puikiai viską girdėjo ir iš karto sureagavo. Tiesa, Deoiridh pasirodė, kad balsas kiek dreba, tačiau vis tiek nebuvo jauku žinoti, kad ji iš karto buvo pastebėta. Atrodė, kad ten kalba mergaitė ar mergina, tikriausiai mokinė. Deja, ir tai nelabai paguodė grifiukę: oloje buvo visiškai tamsu, ji nežinojo, kas ten atėjo, o ir burtų lazdelė įkišta labai nepatogiai.
Deoiridh stovėjo ir nejudėjo. Matė, kad atėjūnė uždegė švieselę savo lazdelės gale, tačiau tai nepaskatino jos kur nors judėti. Juk buvo galima tikėtis, kad ana tiesiog pagalvos, kad jai pasigirdo. Ar kad čia koks žmogiškai čiaudintis gyvūnas. Tad rudaplaukė tiesiog stovėjo ir nejudėjo. Deja, netrukus išgirdo dar vieną raginimą išlįsti. "Nebijok?" Kodėl turėčiau tavęs bijoti? pasipiktino rudaplaukė, nors jautėsi būtent taip, tik to nenorėjo pripažinti net ir pati sau. Teko trauktis lazdelę. Ji buvo kažkur giliai, tad kiek užtruko, tačiau galiausiai ginklas buvo rankoje. Kurį laiką pasvarsčiusi, ką daryti, Deoiridh nutarė kol kas nedaryti nieko. Tik žengė nedidelį žingsnelį į priekį ir iš karto atkreipė dėmesį į apšviestą atėjūnės veidą. Mokinė. Maždaug pačios Deoiridh amžiaus. Toks variantas jai visai tiko, mat susidurti su dar viena Sabrina von Sjuard visai nesinorėjo. Tik jau ne tokioje tamsioje ir ankštoje oloje.
- Ką čia veiki? - griežtai paklausė rudaplaukė nenuleisdama akių nuo mergaitės. Kilstelėjo savo lazdelę, tačiau kol kas nieko nedarė, tik tyrinėjo atėjūnę. Neįsivaizdavo, ar ji gerai moka kautis, tačiau budrumo neprarado. Tvirtai spaudė ginklą ir atkakliai spoksojo į atėjusiąją. - Iš viso, kodėl nemiegi tokiu metu?
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #37 Prieš 3 metus »
Širdis daužėsi it pašėlus, kraujas tiesiog virė, kartą ar du net pritrūko oro. Ir viskas dėl ko? Dėl baimės. Baimės būti užpultai, sužeistai ar net nužudytai kažko, kas kartu su Gerda lindėjo oloje, didžiulio ežero pakrantėje.
Žalsvai pilkos akys beveik priprato prie ryškios šviesos, sklindančios nuo burtų lazdelės, ir viską apsupusios tamsos derinio. Varniukė siaubingai norėjo apsižvalgyti po olą, surasti kokį patogesnį kampą prisėdimui. Kad ir kaip bebūtų, čia teks praleisti ne penkias ir ne penkiolika minučių... Ketvirtakursei buvo nuoširdžiai keista, kad ganėtinai ilgą laiką nesulaukė jokios reakcijos iš kažko nepažįstamo, nežinomo, kartu su ja tūnojusio oloje.
Netikėtai tas kažkas išlindo. Žinoma, ryškiai nieko nesimatė. Kaštonplaukė pilnai ištiesė ranką, taip nukreipdama lazdelę arčiau to kažko, kad šviesa pasiektų nepažįstamąjį ar nepažįstamąją. Įtemptas žvilgsnis pastebėjo tą kažką. Tai buvo žmogus. Mergina. Panašaus amžiaus kaip ir pati Gerda. Daugiau Marqeen įžiūrėti negalėjo – žalsvai pilkos akys pradėjo rėkti, kad pavargo taip kentėti, tad Varno Nagui priklausanti mokinė užsimerkė. Tiesa, nepraėjus nė sekundei vėl atsimerkė ir stengėsi kuo geriau įžiūrėti asmenį tamsoje, stengdamasi įtikinti save, kad jei reiks, gintis mokės, nors tai buvo tik ne itin sėkmingas bandymas save padrąsinti.
Išgirdusi griežtą bendraamžės balsą, Gerda nežymiai krūptelėjo.
– To paties norėčiau paklausti tavęs, – kandžiai metė šatenė. Pakelta nepažįstamosios lazdelės nieko gero nereiškė. – O koks tau skirtumas? Miegu kada noriu ir kiek noriu, niekas man nevadovaus, – piktu žvilgsniu perverdama nežinomą merginą, klausimu ir kandžia replika atsakė ketvirtakursė.
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #38 Prieš 3 metus »
Šviesa tokioje aklinoje tamsoje buvo nemaloniai ryški. Deoiridh nutarė, kad kita mergaitė yra itin gudri - apšviesk kitam veidą, ir jis nieko nematys. Grifiukė prisimerkė, tačiau visiškai prarasti regėjimo nesinorėjo net ir kelioms akimirkoms.
- Atsiprašau, jūsų malonybe, - sarkastiškai tarstelėjo Deoiridh išgirdusi, kad anai, matote, niekas nevadovaus. Nežinojo, ar nepažįstamoji gali ją matyti, tačiau vis tiek teatrališkai nusilenkė. - Nenorėjau įžeisti.
Atstumas tarp mergaičių buvo visai nedidelis. Animagė norėdama būtų galėjusi ir paliesti atėjūnę, tačiau, žinoma, to daryti nenorėjo. Tad tik žiūrėjo į šviečiantį lazdelės galą ir svarstė, ką daryti toliau. Žinojo, kad lauke siaučia pūga, tad taip paimti ir išgrūsti mergaitės tarsi nebuvo galima. Nors ko tu rūpiniesi? Jos čia niekas nekvietė. Tegul eina į lovytę kaip geras vaikas balselis galvoje nenorėjo, kad Deoiridh būtų tokia maloni.
- Manęs nereikia nieko klausti, nes ką aš veikiu, yra visiškai ne tavo reikalas. O tu įsibrovei ten, kur aš norėjau pabūti viena. Dėl to jau gali čiuožti iš čia.
Rudaplaukė įtarė, kad atėjūnė niekur iš čia nesitrauks. Visų pirma, ji tikriausiai atėjo slėptis nuo pūgos, tad kažin ar skubės į ją lįsti vien dėl to, kad buvo taip "gražiai" paprašyta. Maža to, jos atsakymas rodė, kad grifiukė susidūrė ne su kokia baile pirmakurse, o su įžūlumu tikriausiai nedaug nusileidžiančia persona. Nenoromis vėl prisiminė Sabriną. Ji irgi turėjo to įžūlumo ir užsispyrimo, su kuriais Deoiridh nelabai mokėjo kovoti. Tačiau ji buvo gerokai vyresnė. Jeigu čia esanti mergaitė išties yra maždaug jos amžiaus, galima tikėtis, kad nėra daug protingesnė. Rudaplaukė patenkinta kilstelėjo antakius. Padarys viską, kad šią dvikovą, jeigu tik ji įsiliepsnos, laimėtų. O kol kas tik stovėjo ir akylai stebėjo nepažįstamąją.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #39 Prieš 3 metus »
Buvo mažų mažiausiai keista taip stovėti ir laukti. Laukti kažko, ko nesupranti ir kas tikriausiai negresia. Bet keisčiausia buvo tai, kad Gerda nieko nedarė. Juk ją ta rudaplaukė mergiūkštė galėjo nužudyti! Galbūt ne ta galimai baikšti, bet tuo pačiu metu ir įžūloka asmenybė, o kažkas, ko esančio oloje Varno Nagui priklausanti mokinė nepastebėjo?
Sarkastiškai ištartas sakinys nusklendė olos oru atsimušdamas į šaltas sienas. Po jo sekė kažkoks keistas judesys, lyg nusilenkimas, bet kaštonplaukė sunkiai tą matė, nes eglinės lazdelės skleidžiama šviesa sunkiai pasiekė nepažįstamąją. Ir dar viena skambi frazė, kuri nė kiek nepaveikė ketvirtakursės. Tiesa, vietoje šių „malonių“ žodelių ji mieliau būtų išgirdusi prisistatymą – visgi norėjosi sužinoti galimo žudiko ar tiesiog šiaip įžūlaus asmens vardą. Nors... Gal tas vardo pasisakymas ir nebūtų niekuo padėjęs. Ši situacija vien dėl jos (kaip čia dabar pavadinti?) neįprastumo buvo dar geresnė, nei galėjo būti. O gal... Gerdai tiesiog norėjosi turėti draugų? Numetusi nereikalingas mintis į šoną, varnė išgirdo dar keletą šiurkščių sakinių. Per tokią pūgą? Pft, pasvajok.
– Ačiū, ne, brangute, – žalsvai pilkos akys keistai nužiūrėjo nepažįstamosios lazdelę. – Aš tiesiog nenoriu. Ir be to, nuo kada tu turi teisę visus varinėti ten, kur nori tu? Ir nuo kada ši ola yra tavo vieta? – Gerda krenkštelėjo ir žvelgdama tiesiai į minimaliai apšviestas mėlynas akis, nelaukdama jų savininkės atsakymo, tęsė savo monologą. – Ir šiaip, išsirinkai blogą slaptavietę. Čia šalta, niūru. Ir nesunku bet kam šią vietą rasti. Bent akmenimis įėjimą būtum apsidėliojusi, vis būtų sunkiau čia patekti.
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #40 Prieš 3 metus »
 Amelijai skaudėjo galvą. Šiaip netaip prasėdėjus pirmose pamokose Amelija vietoj pietų nuėjo į Hogvartso ligoninės sparną. Tikrai nesuprato kas jai darosi, o likusių pamokų praleisti nenorėjo. Ten Amelijai pasakė, kad jai viskas gerai, tik trūksta šviežio oro ir išleido ją į lauką. Atsidūrus ten mergaitė iš pradžių nežinojo ką daryti,  be to galvą vis dar skaudėjo. Net ir oras, matyt, neveikia taip greitai. Ji nežinojo kiek jai leista (ar liepta) čia pabūti. Aišku buvo tik tai, kad į sekančią pamoką nespės, nes ji turėjo prasidėti už trijų minučių. Truputį pagalvojus mergaitė patraukė link ežero. Išvydus dar nematytą pakrantę patraukė tenai. Ir iškarto suprato, kad jai pasisekė, nes ten buvo kažkokia ola. Vedama didelio smalsumo mergaitė patraukė ten.
 Oloje buvo labai tamsu. Amelija matė daug piešinių ant sienos, bet nusprendė, kad apžiūrės juos vėliau ir nuėjo gilyn į olą. Vis dėl to labai toli eiti bijojo, be to darėsi vis tamsiau. Mergaitė sugrįžo atgal ir pradėjo tyrinėti žymes sienoje.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 165
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
Kadangi Mulungu taip ir nerado Kriu, jam teko įsigyti naują paršelį: berniukas suprato, kad be šio draugo mokykloje jam yra be galo liūdna. Tėvas tikriausiai nebuvo patenkintas žinia, tačiau dabar afrikietis žingsniavo palei ežerą lydimas naujojo savo augintinio, kurį ilgai negalvojęs jis taip pat pavadino Kriu. Vis dar tikėjosi, kad pirmasis kada nors atsiras, tačiau nutarė, kad, jeigu ką, tiesiog turės du paršelius vienodais vardais.
Mulungu žingsniuodamas apie nieką negalvojo. Galbūt kartais susimąstydavo apie tai, kad draugų rasti sekasi sunkiau nei jis tikėjosi, tačiau nuotaika buvo gana nebloga: Kriu, atrodo, greitai apsiprato naujuose namuose ir buvo galbūt netgi dar įžūlesnis už savo pirmtaką. Tai turėjo lemti dar daugiau nuotykių, kas berniukui visiškai tiko.
Beeidamas palei ežerą Mulungu pastebėjo kažkokią olą. Be galo susidomėjęs patraukė ten. Tiesa, atradimas šiek tiek ir gąsdino: vis dar prisiminė nejaukų nuotykį su Michelle. Tačiau dabar vaikas nebuvo vienas - jis buvo lydimas Kriu. Vadinasi, viskas bus gerai.
Vos tik įėjęs į olą klastuolis pamatė, kad kažkas viduje yra. Reikėjo tikėtis, kad ten mergaitė, mat jų šitoje mokykloje kažkodėl buvo siaubingai daug. Mulungu pradėjo svarstyti, ar jam geriau prieiti ir susipažinti, ar pasitraukti. Pastarasis variantas visai viliojo, ypač jeigu ten išties mergaitė. Vis dėlto noras pagaliau susirasti tikrų draugų labai viliojo, tad jis prisiartino kiek artėliau ir visa gerkle pasisveikino:
- Ačiū!
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
 Amelija spėliojo kas paliko tas žymes oloje. Neabejojo, kad čia pasidarbavo ir mokiniai. Ten buvo įrėžti įvairūs vardai, prie kurių jų dailininkams, turbūt, nemažai teko pasidarbuoti. Amelija, nors ir mėgo piešti, bet neįsivaizdavo savęs čia stovinčios valandą ar ilgiau ir skaptuojančios savo vardą, kad jį galėtų perskaityti ateities kartos. Bet sienose buvo įrėžta ir kitokių - nesuprantamų ir sudėtingų ženklų, kuriais išraižyti visą sieną nebūtų apsiėmę net didžiausi Hogvartso kvailiai.
 Amelija priglaudė pirštus prie akmens. Paviršius nebuvo malonus. Ne todėl, kad buvo gruoblėtas ir šaltas, bet todėl, kad vietose buvo nemažai dulkių. Amelija nusipurtė rankas ir įsikišo į žalsvo ir kiek pūkuoto megztinio kišenes. Akys vis dar buvo įbestos į piešinius ir Amelija juos taip atidžiai apžiūrinėjo, lyg tai būtų Hogvartso baigimo egzamino klausimai. Akys pradėjo sopėti ir mergaitė jas nusuko į smėlio priemaišus sienoje. Geltona spalva... Jaunoji varniukė užsimerkė. Bandė suvokti ar jai patinka ši spalva. Tikrai nebuvo pati mėgstamiausia, bet jei ta geltona spalva tai vasaros saulė... Arba citrininis glajus ant bandelės arba... Pienės, ką tik išsiritę viščiukai (nors pastaruosius Amelija buvo mačiusi tik knygų paveikslėliuose), medus... Gal geltona ir visai graži spalva. Galiausiai nusprendė mergaitė.
 Staiga šalia Amelijos sprogo bomba. O gal suriaumojo koks milžiniškas magiškas gyvūnas? Šiaip ar taip, Amelija buvo tikra, kad jau pasaulio pabaiga ir tuoj atsivers dangus, o jame pasirodys Jėzus su savo angelais. Ji iš netikėtumo pargriuvo ant žemės, kuri, beja, šiuo metų laiku buvo šalta ir nemaloni. Rankomis atsiremti ir tokiu būdu sušvelninti smūgį varniukė nesugebėjo, nes šios vis dar buvo kišenėse. Amelijai baisiai skaudėjo šoną, o galvoje vargu ar dar liko bent viena sveika smegenų dalis. Mergaitė kurį laiką gulėjo neatmerkdama akių ir stengėsi giliai kvėpuoti. Pabandė suvokti kas čia nutiko, bet šokas buvo per didelis, kad ką nors prisimintų. Šiuo metu suprato tik tai, kad jai būtina ramiai kvėpuoti ir taip palaikyti savo gyvastį. Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt. Iškvėpt. Viens, du, viens, du... Galiausiai Amelija susiprotėjo atmerkti akis. ,,Pavojus", kurį išvydo, privertė rankas palikti kišenes ir pasitrinti akis. Nedaug trūko, kad Amelijai vėl atimtų žadą. Ir dėl to aš dabar čia guliu??? Amelijos galvoje, lyg šaipydamasi iš jos suskambo kažkokia muzika. Nuvaikius ją ir visas mintis šalin, mergaitė šiaip ne taip išspaudė:
- Labas... - Amelija vėl užsimerkė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Amelija Harmon »
Galbūt...

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 165
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
Kai pasisveiki, dažniausiai sulauki tokio pat atsakymo. Na, nebent susiduri su kokia nemandagia persona, kuriai į tokius dalykus nusispjauti. Vis dėlto kad žmogus, kuriam ištarei vieną draugišką žodį, paimtų ir nusiverstų ant žemės, buvo labai netikėta. Dėl to Mulungu, išvydęs, kad mergaitė nugriuvo, labai sutriko. Jo nuomone, net ir šitoje "europoje" tai nebuvo normalu. Ar bent jau per kelis čia praleistus mėnesius berniukas su tokia reakcija dar nesusidūrė. Nenuostabu, kad dabar jautėsi labai sutrikęs ir netgi išsigandęs: negi jis kažką padarė ne taip? Norėjo būti draugiškas ir mandagus - ir še tau kad nori... Žvelgė į mergaitę ir mąstė. Spėjo pagalvoti, kad ji gal negyva, bet, laimei, pamatė judinamas rankas. Nepaisant nenykstančio sutrikimo, veidą iš karto papuošė plati šypsena. Kad ir kas čia atsitiko, jie dar turi šansą susibendrauti.
- Labas, - nė kiek ne tyliau pratarė Mulungu galiausiai supratęs, kad ir vėl supainiojo žodžius. Bet argi dėl reikėjo nusiversti ant žemės?..
Mulungu norėjo ištiesti ranką ir padėti mergaitei atsistoti, tačiau tai padaryti nebuvo jauku, tad tik stovėjo ir žiūrėjo. Atkakliai kartojo sau, kad yra pirmojo genties medžiotojo vyriausiasis sūnus, tačiau vis tiek trūko ryžto. Galiausiai žengė žingsnį jos link, tačiau pavėlavo: visiškai pamirštas Kriu trūktelėjo pavadėlį ir išsilaisvino. Nieko nelaukdamas puolė prie gulinčios mergaitės. Mulungu nenorėjo, kad ji paršelio išsigąstų, kad riktelėjo:
- Kriu!
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Ola prie ežero pakrantės
« Atsakymas #44 Prieš 2 metus »
 Jau turėdama šiek tiek žmonių kraujo, Heidi traukė ežero pakrante, ieškodama tiek geros vietos, tiek vargšų gyvūnėlių, kuriems teks garbė dalyvauti mergaitės mokymuose. Aklas vaikščiojimas ir bandymas rasti gerą ir jaunosios vampyrės poreikiams, nebuvo labai gera idėja, kadangi taip šioji galėjo praleisti daugiau laiko ieškodama geros vietos, negu mokydamasi. Kažkas sušlamėjo krūmuose, tad klastuolė puolė į juos, pagaudama vieną, o po to ir kitą kiškį. Pagriebusi abudu nelaimėlius už trumpų ir pūkuotų kojyčių, Heidi tęsė savo paieškas, jau turėdama net gi du, mirusius draugus.
  Keliavimas nesitęsė labai ilgai, tad mergaitė nespėjo panirti į atsiminimus, kurių nenorėjo prisiminti labai gerai, tačiau nenorėjo jų pamiršti, kad staigiai prisiminus, labai nepasibaisėtų savimi. Jaunoji vampyrė nenorėjo, kad prisiminai ją persekiotų, lyg piktosios būtybės, siaubo filmo herojų, bandantį išgyventi iki filmų serijų pabaigos. Iš lėto prisiartinusi prie olos, tamsiaplaukė įžengė į vidų, apsidžiaugdama, kad sugebėjo rasti šią vietą, nesugaišdama labai daug laiko. Nors čia ir nebuvo labai daug dalykų, tačiau įvairių dydžio akmenų, kurie galėjo tikti nedideliam stalui, buvo prikrauta dideliais kiekiais. Susiradusi vieną iš jų, klastuolė ant jo padėjo indelį su krauju, o tuomet atsitraukusi nuo jo ėmė kauptis. Praėjo dar šiek tiek laiko, tikriausiai net gi daugiau, negu užtruko pasiekti šią vietą, tačiau pagaliau Heidi susikaupė ir buvo pasiruošusi.
  Burtų pagalba atsukusi indelį ir šiek tiek užlašinusi kraujo ant kiškio, esančio kiek arčiau jos, mergaitė pasiruošė mokymuisi. Netruko ilgai, kai raudono skysčio kvapas pasiekė jutimo organus ir jaunoji vampyrė ėmė žengti arčiau. Viskas vyko pakankamai sklandžiai ir atrodė lyg tamsiaplaukė tiesiog judėtų jų link, nebūdama šios rasės atstove, tačiau jau pusiaukelėje pasidarė sunkiau atsilaikyti. Kuo arčiau, tuo sunkiau, tai skambėjo kaip logiškas dalykas, tačiau klastuolė anksčiau nenorėjo tuo tikėti, tad dabar teko nusistebėti. Šiaip ne taip atsilaikydama, Heidi nuėjo du trečdalius kelio, tačiau žengusi dar vieną žingsnį, vos ne iš karto puolė, prie artimesnio kvapo šaltinio - vieno iš kiškių kūno. Pajautusi kraujo skonį, mergaitė suprato, kas atsitiko ir atsitraukė nuo jo, uždarydama indelį, kad kvapas nebebūtų toks stiprus. Jaunoji vampyrė buvo savimi nusivylusi, aišku nesitikėjo, kad pavyks iš pirmo karto, tačiau vistiek buvo liūdna, jeigu ten būtų buvęs kraujuojantis žmogus, viskas nebūtų taip gerai pasibaigę, kaip su jaunąja klastuole.
  Praėjo dar šiek tiek laiko, tamsiaplaukė šitą mokymosi būdą pakartojo dar keletą kartų, tačiau sulaukdavo tų pačių rezultatų ir jokio didelio skirtumo nejautė. Su kiekvienu pakartojimu jėgos seko, tačiau klastuolei vistiek atrodė, kad kiekvieną kartą, ji per bato kulną, priartėdavo arčiau. Tokie rezultatai Heidi nelabai patiko, tačiau šioji dėl jų džiaugėsi, kad ir kokie maži šie buvo. Šiek tiek pailsėjusi, mergaitė nusprendė palikti indelį čia, kad nereikėtų brautis į sandėlį, norint gauti dar žmonių kraujo.
  Pakilusi nuo akmenimis pripildyto grindinio, patraukė pilies link, didžiuodamasi savo naujais rezultatais, kuriuos tikėjosi didinti su kiekviena diena. Na nebent Hogvartsas pritrūks kraujo.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)