[Melisa Arin]

Išgirdusi lauktą atsakymą, nusišypsojo. Pačiai buvo kiek nejauku – na, kur žiūrėti, ar tai netrikdys Džeinės... Nusprendė žiūrėti į pirštus bei stygas. Gal net pati užsimanys pagroti? Kada nors.
Taip ir darė. Šviesiaplaukė leidosi nešama muzikos garsų, mėgavosi kiekviena nata, stengėsi įsiklausyti į žodžius – šie jai ypač patiko –, susižavėjusi stebėjo klastuolės pirštus, judančias lūpas. Muzikos kūrimas bei atlikimas aštuoniolikmetei visada atrodė nesuprantamas dalykas, o dabar matyti jį iš taip arti buvo nepaprasta. Rodos, garsai, tokie gyvi, sklandė ore, buvo galima juos kone paliesti. Melisa jautėsi laiminga kaip niekad šiandien. Ak, tik gaila, jog daina jau baigėsi! Mergina lėtai papurtė galvą į šonus.
– V-vakar? Negali atsiprašinėti už tokius nuostabius dalykus! Nebuvau toje šventėje, kaip gaila.
Nors gal ir nelabai? Mergina buvo girdėjusi, jog helovyno šventės paprastai nepraeina be linksmesnių įvykių, o jai pačiai buvo pakankamai smagu susisupus į šiltą chalatą sėdėti bendrajame Varno Nago kabaryje, vieną po kito krimsti keksiukus bei skaityti nuotykių knygą.
Išvydusi ištiestą ranką, ilgai nemąstė. Kažkoks kipšas nukreipė jos pačios galūnę link butelio, dar kitas kilstelėjo šią aukštyn, o deginantis skystis ir vėl nupurtė. Tiesa, jau ėmė priprasti, nors buvo ne mažiau bjauru. Kai grąžino gėrimą naujajai pažįstamai, jaunoji profesorė patogiau įsitaisė ir atsigulė ant nugaros, delnus sukryžiavo po galva. Nė nepastebėjo, kaip greitai temo. Danguje ėmė žybčioti pirmosios žvaigždės, Melisa įgudusia akimi greitai jas atpažino. Juk jau ne pirmą vakarą stebėjo erdvę virš žemės, tik, tiesa, ne visai tokiomis sąlygomis. Šildydavo arbata bei katinas ant kelių, o ne šlykštaus skonio skystis, lėtai žudantis jos smegenų ląsteles ir verčiantis jaustis keistai.
– Papasakoti, m? Na... Štai ten, – tarė ranka mostelėdama ranka į vieną ryškiausių žiburių, – yra Betelgeizė. Artimiausiu metu, o gal net ir dabar, ji turėtų sprogti. O žinai, kas liūdniausia? Ši žinia iki mūsų keliaus be galo ilgai, taip ilgai, kad galbūt jau dabar sprogimas yra įvykęs. Žinoma, jei šitaip mirtų Saulė, pastebėtume labai greitai, - nervingai nusijuokė. – Tačiau tikiu, kad tu... jūs, panele, galėtume papasakoti ir įdomesnių dalykų, – tarė žvelgdama tiesiai į Džeinę – prieblandoje ji atrodė dar gražesnė.

[Džeinė Meko]

Sulaukusi tiek daug, regis, tikrai nuoširdžių komplimentų, mergina kiek droviai nusišypsojo. Buvo miela išgirsti gerus žodžius, nors ir iš beveik nepažįstamos sutiktosios.
-Tiesą pasakius, gal ir gerai, kad nebuvote toje šventėje. Visada viskas taip pat... visose šventėse, su paaugliais būna vienodai. Merginos spiečiasi į būrelius ir spygaudamos linguoja ir šokinėja į taktą kaip šuniukai, o vaikinai tik drumsčia mintis, nežinia kodėl nuolatos kviečia pašokti, net jei nerodai jokių susidomėjimo ženklų, ir daugybės žmonių apsuptyje neįmanoma mėgautis muzika ir apsimesti, kad mėgsti visus, kurie tave užkalbina,- gūžtelėjusi pečiais pripažino Džeinė.- ir... labai dėkoju už komplimentus, džiaugiuosi, kad jums patiko mano kūryba.
Paprašiusi butelio, ji susidomėjusi pamatė, kad Melisa pagaliau nebesivaržo ir pati prieš atiduodama butelį gerokai gurkštelėjo iš jo, prispaudusi savo rausvas, kramtomosios gumos spalvos lūpas prie stiklo... šviesiaplaukė nukreipė į ją akis ir atidavė Džeinei butelį, ši sumišusi nukreipė akis ir pati atsigėrė, skystis sušildė prieblandoje sėdinčius jų kūnus. Klastuolė įdėmiai klausėsi, ką profesorė pasakojo, ir pažvelgė į dangų. Išties. Šis vakaras buvo... gražus. Raudoni dangaus pakraščiai po truputį nyko, žvaigždės buvo matomos ryškiai- tamsioje padangėje neplaukiojo nė vienas debesėlis. Mergina nusišypsojo, išgirdusi, ką papasakojo Melisa.
-Betelgeizė... taip, gaila, kad ji išnyks. Tačiau... žinot, galbūt gerai, kad mes to nesužinosim ilgai. Ilgiau matysime ją danguje. Juk visada norime, kad gražūs ir geri dalykai tęstųsi kuo ilgiau, tiesa?-nusišypsojo Džeinė ir pažvelgė į šviesiaplaukę.
Žvelgdama į jos švelnios šviesos apšviestą veidą turėjo pripažinti, kad profesorė buvo labai graži. Galėjo tapti kad ir modeliu, tačiau pasirinko likti Hogvartse ir mokyti tokius nedėmesingus kvailius kaip Džeinė. Ji šyptelėjo.
-Aš?.. nelabai turiu ką pasakoti. Esu paprasta septintakursė klastuolė, laisvalaikiu grojanti gitara, pianinu ir būgnais, dainuojanti ir piešianti, kažkaip bandanti iškentėti paskutinius mokslo metus Hogvartse. Nesakau, kad man čia nepatinka- tikrai patinka, tiesiog... kartais pavargstu. Nuo visko, nuo rutinos, ir todėl dabar geriu Uždraustajame miške kartu su, ko gero, įdomiausia mano sutikta profesore,-sukikeno Džeinė.- „jei tektų savo paslaptį atskleisti, tokiam, kurs vėlei šviesą pamatys”... Dantė, pragaras. Nors mes ir ne pragare, tačiau visi turim po paslaptį ar kelias, kurios mus dusina, ir jos trukdo mums išsilaisvinti. Kokia tavoji? Noriu paklausti kartais bet kokio nepažįstamojo. Tačiau mane kone kiekvienas palaikytų beprote.
Liūdnokai sukikeno ir, dar kartą atsigėrusi iš butelio, padavė jį Melisai. Lengvai palietė jai petį.
-Žinot, gaila, kad nesusitikom tada, kai dar abi buvome mokinės. Bet... gerai, kad išvis pagavo jus tie vijokliai ir kad mes susitikome,-nusišypsojo ir nuleidusi ranką atsuko veidą žvaigždėms ir mėnuliui.

[Melisa Arin]

– Taip, tikrai gerai, – sumurmėjo lėtai linksėdama galva ir pasičiupinėdama viršutinę marškinių sagą. – Ir... nėra už ką.
Būtent taip Melisa vakarėlius ir įsivaizdavo, tad neliko nustebinta pasakojimo. Net pasidžiaugė, jog ji, būdama gera mergaitė, savo vėlyvus vakarus leisdavo palyginus gerai – neskaičiuojant šio, žinoma. Jis buvo gerokai kitoks. Norėjosi vis žiūrėti į Džeinę, gal net paliesti ją; „net ir meno parodoje vis tiek žvelgčiau vien į tave“, - uždainavo kažkoks naujas, anksčiau negirdėtas balselis blondinės galvoje. Mergina nežinojo, iš kur šie žodžiai, jie liejosi tarsi patys iš savęs. Labai norėjosi kaip nors atsidėkoti šalia sėdinčiai klastuolei už viską, ką šį vakarą dėl jos padarė, bet nė neįsivaizdavo, kaip. Nemokėjo dainuoti, nemokėjo kurti nei groti; regis, viskas, kieno išmanymą buvo galima vadinti bent pusėtinu, tebuvo žvaigždės ir saldumynų ragavimas. Ak, tiesa, dar ir įsipainiojimas į augalus, kurie bet kuriam kitam žmogui visai nekliudytų.
Vis labiau apsiblausiančiomis akimis stebėjo, kaip Džeinė geria. Tikriausiai taip ir vyksta tokie pasisėdėjimai, tiesa? Butelis keliauja iš rankų į rankas, kol galiausiai ištuštėja ir tada... imamas naujas? Tik klausimas, iš kur. Melisa pastebėjo, jog jų gėrimo atsargos nepaliaujamai seko ir net buvo visai priartėjusios prie pabaigos. Jau norėjo klausti naujosios draugės, ar turi daugiau, tačiau sustabdė dar vienas cypiantis balselis galvoje (įdomu, kiek ten jų iš viso?). Galbūt pradžiai pakaks. Tik dabar susidomėjo, ką pati buvo atsinešusi savo mažai ir niekada nebepasikartosiančiai iškylai į mišką. Apsidairiusi suprato, kad daugiau nieko su savimi neturėjo, nebent burtų lazdelę apsiausto kišenėje. To paties, kuris suplėšytas gulėjo už keliolikos metrų. Blondinė nebenorėjo ten grįžti, visai niekur nebenorėjo eiti – vienintelė saugi vieta buvo šalia jos gyvybės gelbėtojos Džeinės.
Kol juodaplaukė kalbėjo, jaunoji profesorė liūdnai linksėjo galva. Taip, aštuoniolikmetei patiko kiekvieną giedrą naktį žiūrėti pro langą ir daisytis, ar toji žvaigždė vis dar savo vietoje. Dėl visa ko patikrino ir dabar – ji kuo ramiausiai blykčiojo ten pat, kur ir anksčiau.
Išgirdusi komplimentą, nuraudo (nors prie to galėjo prisidėti ir alkoholis). Melisa tikrai nelaikė savęs įdomia, o štai klastuolė atrodė tikra priešingybė – juk turi tiek daug įvairių veiklų. Neįsivaizdavo, kad šalia grojimo tokia galybe instrumentų bei dainavimo dar galima sugebėti ir piešti.
– „Aprimtų mano krūpsinti pašvaistė“, - tarė kiek pagalvojusi. - Bet ji to nepadarys, nes esu siaubingai nuobodi persona, kurią vienintelis smaugiantis dalykas yra viršutinė saga ir kuri naktimis ne miegodavo, o skaitydavo ar spoksodavo į dangų. Bet nesi... nesate beprotė, tiesiog jūsų užduodami klausimai yra įdomesni negu kitų, - tarė nusišypsodama ir pažvelgdama tiesiai pašnekovei į akis – kad ir kur tas žvilgsnis klaidžiojo anksčiau.
Pamačiusi, kad butelis vėl keliauja pas ją, Melisa jį priėmė kiek abejodama. Bet jeigu jau pradėjai, reikėtų ir užbaigti, tiesa? O dar tas Džeinės prisilietimas...
– Juk baigiau jį visai neseniai, vos pernai. O čia dar geras klausimas, kas mane pagavo – vijokliai ar... tu, - sukikeno, būdama jau visai pasimetusi, kaip derėtų kreiptis į pašnekovę. – Tačiau dabar, kai pagaliau susitikome ir susipažinome, - lyg netikėtai prisiminė Džeinės talentą, - gali nutapyti mane kaip vieną iš savo prancūzių,– juokdamasi pacitavo žiobarišką filmą, nors nežinojo, ar juodaplaukė buvo jį mačiusi.
Kiek per vėlai susivokusi, kada buvo ištarti tie žodžiai, Melisa susigėdo, nuleido žvilgsnį ir susivertė visą likusį gėrimą.
– Ak, baigėsi, - tarstelėjo.

[Džeinė Meko]

Džeinė papurtė galvą ir nusijuokė.
-Būtinai nutapysiu jus kaip vieną iš savo prancūzių,-kiek patylėjusi tarė juodaplaukė.-ir, priešingai nei vijokliai, kadangi jau pagavau, nebepaleisiu.
Kiek sumišusi šyptelėjo klastuolė ir nukreipė akis nuo Melisos. Džeinė prisitraukė savo krepšį ir ištraukė dar vieną butelį, tą, paliktą atsargai, jei netyčia profesorė būtų atėmusi pirmąjį. Atkimšo indą ir nugėrė kelis gurkšnius rausvo skysčio, padavė jį Melisai ir šyptelėjo.
-Manau, šis jums patiks- aviečių skonio ugninė,-paaiškino mergina.
Ji nusiėmė juodą golfą, ėmusį gniaužtų gerklę- po ja vilkėjo raudonus pilvo nedengiančius marškinėlius, pasidėjo jį po galva ir atsigulė ant šaltos miško paklodės, įsmeigė akis į skaisčiai žibančias žvaigždes.
-Nemanau, kad esate nuobodi persona. Tik nesuprantu... kodėl nusprendėte dėstyti Hogvartse, likti su tokiais ramybės drumstėjais kaip aš ir bandyti juos ko nors išmokyti?-susidomėjusi paklausė Džeinė.
Mergina nejučiomis nukreipė akis nuo dangaus ir ėmė žvelgti į šviesiaplaukę- kažkodėl jai buvo maloniau žiūrėti ne į žvaigždes, o į Melisą. Staiga šyptelėjo ir atsisėdo.
-Na, manau, reikėtų atsikratyti visko, kas varžo,-prikimusiu balsu tarė žaliaakė.
Džeinė ištiesė ranką ir, vieną ranką uždėjusi Melisai ant kojos, atsegė viršutinę jos marškinių sagą, jų veidus skyrė vos dešimtis centimetrų. Melisa kvepėjo žolelėmis ir citrina.
-Juk kur kas geriau gyventi taip, kaip nori, niekieno nevaržomam, argi ne?-kimiai, tyliai tarė Džeinė.
Paskutiniai jos tariami žodžiai kiek virptelėjo, nustebindami pačią klastuolę- paprastai ji neprarasdavo savitvardos. Sutrikusi patraukė savo ranką nuo profesorės kojos ir vėl pakėlė akis į žvaigždes, kiek paraudusi nuo ugninės ir dar to... kažkokio troškimo.

[Melisa Arin]

– Priešingai nei su vijokliais, nebesipriešinsiu, - atsakė šypsodamasi ir akimis rydama Džeinę.
Vijokliais, viliokliais... Ėmė pintis mintys, jos nebebuvo skaidrios – o ar kada nors buvo? Tačiau jau visai netrukus buvo sukoncentruotos į rožinį skystį nežinia kaip klastuolės rankose atsidūrusiame butelyje. Netrukus Melisa jį turėjo pati; atrodė, kad viskas vyksta kažkaip keistai, sekundės trunka ilgiau, o kai kurios visai pranyksta beribėje laiko erdvėje.
– O kodėl taip... nusprendėte? - paklausė lėtai tarp pirštų sukdama butelį ir stebėdama, kaip jame teliūskuoja gėrimas. Audra stiklinėje. - Galbūt man arčiau širdies kiti dalykai.
Tos rožinės bangos Melisai patiko. Ji įsivaizdavo rausvą jūrą, mažytę salą joje, save ir Džeinę, pastaroji grojo bei dainavo, blondinė mėgino šokti, kiek nevykusiai į šalis kraipydama klubus, o dangus buvo mėlynas mėlynas, visai nederėdamas prie rausvos, bekraštės jūros. O tuomet ji paraudonavo – bet galbūt tai tebuvo juodaplaukės marškinėliai?
Aštuoniolikmetė lėtai papurtė galvą ir truktelėjo tos rožinės jūros jausdama, kaip ši šildydama teka jos kūnu. O ar neprigers?
Kažkur toli išgirdo Džeinės balsą, vėliau ir sakinio gale kylančią intonaciją. Po kelių sekundžių susivokusi, ko buvo klausiama, kelis kartus sumirksėjo.
– Aš... studijavau astronomiją bei ateities būrimą. Visi siūlė man apsispręsti, tad pasiėmiau atostogas, o kadangi Hogvartse reikėjo profesoriaus, pagalvojau, kodėl gi neišbandžius savęs? Bet nebežinau, supranti, nebežinau, kas esu, ko noriu ir ką mėgina pasakyti žvaigždės.
Galiausiai nutilo. Tai buvo liūdna tyla, Melisa jautėsi pasimetusi kaip niekad anksčiau, nors vos prieš kelias minutes jautėsi tokia laiminga. Galbūt jau tikrai skęsta? Atsigėrė dar truputį, bet šįkart butelis klastuolės nepasiekė.
– O ką... tu mąstai apie ateitį? - mėgino keisti temą.
Staiga šviesiaplaukė pajuto Džeinės ranką ant savo kojos, o ir kvėpuoti pasidarė kažkaip... lengviau. Merginos žodžių gerai negirdėjo – viskas, ką suvokė, tebuvo „geriau gyventi niekieno nevaržomam“.
– Taip, tikrai, - pakartojo.
Dar joks kitas žmogus nebuvo taip arti; toji artuma visai negąsdino. Juodaplaukei šiek tiek nutolus, Melisa pasijuto keistai. Nežinojo, kaip tokiomis situacijomis derėtų elgtis. Regis, laisvoji, butelio nelaikanti ranka pati atsidūrė ant Džeinės peties, po to braukdama pirštais netyčia nuslydo žemiau, ant drabužiu nepridengto liemens. Klastuolės veidas, toks dailus ir apšviestas mėnesienos, buvo labai arti. Buvusios varnės žvilgsnis klaidžiojo tai prie jo, tai prie delno. Kitoje rankoje ne taip ir tvirtai laikytas butelis atsiremė į blondinės krūtinę; nebežinojo, kur jį dėti. Norėjo, kad Džeinės ranka sugrįžtų ir kad šis vakaras nesibaigtų. Juk tada viskas būtų taip paprasta, tiesa?

[Džeinė Meko]

Džeinė tyliai žvelgė į jau apsvaigusią profesorę- atrodo, jos tolerancija alkoholiui buvo silpnoka, todėl klastuolė čiupo butelį šviesiaplaukei iš rankos, sumurmėjusi, kad “šiąnakt ugninės jau pakaks”.
-Noriu tapti aurore. Manau, jau turiu pakankamai žinių gauti šį darbą, esu ganėtinai stipri fiziškai ir emociškai, moku kautis lazdele ir ginklais,-žvilgtelėjo į profesorę.- Tik... nebežinau, ar tikrai to noriu. Anksčiau nebuvo patrauklesnės idėjos už kovojimą už teisybę, nuolatinius nuotykius ir pagalbos teikimą, nesu bailė, visada viliojo tokia ateitis, tiesiog... nežinau. Pasiklydusi septintakursė tarp meno ir nuotykių.
Ji šyptelėjo. Niekam to dar nesakė, ir buvo kiek lengviau pagaliau išrėžus, kas gulėjo ant širdies.
Staiga Džeinė pajuto pirštus ant savo liemens, ir kiek pakreipusi galvą išvydo Melisą, žvelgiančią į ją, apšviestą blausios šviesos. Juodaplaukė pasisuko į ją visu kūnu ir uždėjo vieną ranką atgal ant profesorės kojos, pirštais perbraukė per sijono kraštą, kita ranka švelniai palietė Melisos kaklą. Džeinės pulsas padažnėjo.
-Gal... kol kas užteks galvoti apie ateitį. Galbūt žvaigždės mus šiandien ir suvedė... ar bent jau tie vijokliai.
Ji pasilenkė ir švelniai priglaudė savo putlias lūpas prie šviesiaplaukės lūpų, ėmė ją bučiuoti. Melisos burna buvo aviečių ugninės skonio, ir po neilgo bučinio klastuolė atitraukė lūpas, persibraukė savo juodus plaukus.
-Aš... atleisk. Tu jau apgirtusi ir... geriau pailsėk. Atsiprašau, tikrai atsiprašau, nežinau, ką sau galvojau,-sumišusi sumikčiojo Džeinė.
Jos širdis vis dar daužėsi, nesuprato, kaip ji galėjo išdrįsti pabučiuoti savo profesorę. Džeinės akyse tirpo viltys dar kada nors pašnekėti su šiuo nuostabiu žmogumi, kuri jai taip patiko.

[Melisa Arin]

Nė nesuprato, kaip ir kur iš rankų dingo gėrimo butelis. Melisa nustebusi žvelgė į tuščią delną, lankstė pirštus – ką tik buvo čia, galėjo prisiekti! Iš pasimetimo merginą prižadino Džeinės balsas – toks skambus, melodingas, skambėjo kaip daina. Šviesiaplaukė jau labai miglotai prisiminė visus šio vakaro įvykius.
– Tai... labai įdomu, - sumurmėjo pašnekovei baigus kalbėti. - O ar kas nors trukdo ir kurti, ir būti aurore vienu metu? Aš tikrai neprieštarauju! Viską galima suderinti, jei tik labai nori.
Netrukus sugrįžo juodaplaukė su visu savo artumu, Melisa tam tikrai neprieštaravo. Jos kvėpavimas darėsi vis dažnesnis, lūpų kampučiai kilo aukštyn, tik toji išdavikė galva kažkodėl sviro. Atrodė tokia sunki, nors pačiai blondinei norėjosi skrajoti padebesiais. Nepaisydama mirgėti ėmusio vaizdo, aštuoniolikmetė jau žiojosi Džeinei atsakyti ką nors gražaus, būtent to ir siekė, tikrai, tačiau jos lūpos buvo užimtos kažkuo kitu. Melisa nebesuprato, kas darosi, mėgino suvokti tai, kas ką tik įvyko, bet jos mažytis, niūrus bei uždaras pasaulėlis buvo supurtytas it sniego rutulys. Tetrūko krintančių blizgučių ir stiklinio gaubto viršum abiejų merginų, nors... galbūt ir netrūko? Gal tai medžiai buvo gaubtas, saugus prieglobstis, žvaigždės krito žemyn, o ryškiausioji iš jų, Džeinė, sėdėjo priešais buvusią moksleivę tokia pasimetusi. Melisa jau žiojosi sakyti, kad nieko čia baisaus, juk kam nepasitaiko, kam nepasitaiko nugirdyti ir pabučiuoti savo profesorę sutemus ir vidury Uždraustojo miško! Blondinė ėmė kikenti, delnais užsidengė akis; atrodė, jog veidas dega ir ne šiaip raudoniu dėl pirmojo bučinio, o galbūt tai pirštai tokie šalti? Tačiau norėjo dar bent sykį žvilgtelėti į Džeinę, nusišypsoti jai. Rankos nusviro žemyn. Viskas aplinkui sukosi, sijonas atspindėjo žvaigždes, o gal jos pačios sugulė Melisai ant kelių? Dabar aštuoniolikmetė taip troško apkabinti klastuolę, tačiau vienintelė, priglaudusi vargšelę į savo glėbį, buvo tamsa.

[Džeinė Meko]

Džeinė šyptelėjo, kai profesorė po truputį užsnūdo ir nulinko ant žemės.
-Na, gal ir geriau taip, mažiau problemų, rūpesčių ir klausimų,-sau sumurmėjo juodaplaukė.
Staiga pamatė, kad iš tamsos kažkas atšliaužia, ir tamsūs, ilgi pirštai iš šėšėlių- vėl tie vijokliai. Augalai ėmė vyniotis aplink profesorės ir klastuolės kojas bei rankas.
-Ahhh, po velnių, o ji tikrai turi problemų su augalais,-nepatenkinta suniurnėjo septintakursė ir mostelėjo lazdele.
Džeinė ir pati, nors turėjo geresnę alkoholio toleranciją, buvo kiek pagirtusi, tad prireikė kelių lazdelės mostelėjimų, kol visi vijokliai galiausiai buvo suraižyti ir nebeveržė galūnių. Mergina atsistojo, pakėlė užmigusią Melisą ir savo daiktus burtais į orą ir patraukė Hogvartso link. Pakeliui išvydo kažkokią skudurų krūvą ir pasilenkusi ją apžiūrėjo. Pasirodo, tai buvo profesorės sudraskytas apsiaustas ir burtų lazdelę. Pastarąją Džeinė įkišo į šviesiaplaukės kišenę ir grįžo į mokyklą. Tyloje, stengdamasi nekelti triukšmo, šaltoje, tamsioje mokykloje nuslinko į kambarį iki pareikalavimo ir ten atsiradusioje lovoje paguldė Melisą.
Tyliai lyg šešėlis Džeinė išnyko, ir vienintelis dalykas, primenantis apie šią naktį, buvo raštelis, paliktas profesorei prie lovos:
Dėkoju už tikrai neblogą vakarą, dėkoju, kad tave pačiupo tie vijokliai. Nežinau, kiek prisiminsi, bet žinok- visada gali, jei neturėsi ką veikti, ateiti pasišnekėti.
-Džeinė Meko

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  Tada buvo giedra naktis, kur matėsi tos įspūdingos žvaigždės, gal netgi ir šiaurės pašvaistės bei ir tas įspūdingas mėnulis - jaunatis. Tai tiesiog viską pasako tie geri orai, kur jau kai kur netgi sniegas ištirpo, kur ateina pavasario bei šilumos laikotarpis.
 Kristoferiui sužinojus, kad jo mažesnis pusbrolis - Sebastianas yra gavęs pakvietimą į Hogvartsą, vaikinas jau iš anksto buvo susiplanavęs viską, kad kai jis apsipras Hogvartse, tai tada Robertas nuves jį į medžioklę. O tiksliau kokių nors elfų kurie daro žmonijai blogą, aišku vaikinas nieko nesako apie namų elfus, kuriuos jis labai mėgsta, bet su kitais magiškais gyvūnais tai jau nesiskaito.
 Dar ryte, Kristoferis parašė savo mažesniam broliui Sebastianui laišką, kur kviečia kartu į medžioklę.

Sebastianui Azrieliui Herondeilui

Sveikas, kadangi jau neseniai čia atvykai į Hogvartsą, tad kviečiu tave kartu užsiimti vienu iš mano mėgstamiausių dalykų - medžioklė. Lauksiu vakare naktį, šalia miško, būk 10valandą.
                                Tavo pusbrolis,
                                         Kristoferis Remarkas.

 Parašęs laišką, vaikinas tada aplankė visas pamokas bei atėjus vakarui, Kristoferis pradėjo ruoštis tai veiklai.
 Iš pradžių vaikinas apsirengė visiškai juodai, kad naktį būtu mažiau pastebėtas na, o kitas punktas buvo tik pasiimti burtų lazdelę, ir viskas, tas jo pasiruošimas pasibaigė. Na, buvo likę dar tris valandos, tad vaikinas paskaitė visokias knygas, o užsiskaitęs pastebėjo, kad jam liko tik dvidešimt minučių iki susitikimo. Per ilgai užsisėdėjau... Iškarto pagalvojęs tai, vaikinas greitai išbėgo iš Hogvartso ir po penkiolika minučių atėjo prie reikiamos vietos. Dar truputėli palaukus, vaikinas jau išvydo ir savo pusbrolį.
- Na labas, - pasisveikino, - Taigi, kaip sekasi? Kaip tau šitie tipo nauji namai? Pakeliui gali viską papasakoti na, o dabar gal iškarto ir pradėsim? - Šyptelėjęs savam broliui pradėjo eiti link miško ieškodamas kokio nors 'grobio'. 

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Sebastianui Azrieliui Herondeilui

Sveikas, kadangi jau neseniai čia atvykai į Hogvartsą, tad kviečiu tave kartu užsiimti vienu iš mano mėgstamiausių dalykų - medžioklė. Lauksiu vakare naktį, šalia miško, būk 10valandą.
                                Tavo pusbrolis,
                                         Kristoferis Remarkas.

Štai tokį raštelį gavo Sebastianas iš ryto. Iš tiesų apsidžiaugė, bet, žinoma, to neparodė. Kristoferis buvo vienas iš tų žmonių, nors turbūt ir vienintelis, kuriuo Sebastianas pasitikėjo. Žinoma, vis dėlto Azrielis nebegalėjo taip lengvai nukrapštyti tos kaukės nuo savo veido. Ji jau buvo sulipusi su jo oda, nebegalėjo kontroliuoti. Dabar buvo toks, koks kažkada, buvo tokiu per prievartą. Sebastianas pasiėmė savo lazdelę ir užsivilko vis dar šiltesniu apsiaustu. Nors sniegas jau buvo nutirpęs ir jau galėjai pajausti šiek tiek pavasario, paprastas apsiaustas vis dar buvo per plonas. Galiausiai, išėjo iš varno nago bokšto ir nupėdino link miško. Nenorėjo vėluoti. Ir nevėlavo, bet štai Kriso dar nebuvo matyti. Jis kiek pavaikščiojo, koja spardydamas žemę ir apsižvalgė. Nors stovėjo arti miško, jis nejautė visiškai jokio baimės. Pasirodžius pusbroliui, jis pasistengė išspausti nuoširdžią šypseną. Iš šono atrodė lyg būtų kankinamas baisiausių košmarų.
- Sveikas,- galiausiai ištarė, supratęs, kad beviltiška bandyti nusišypsoti. Kristoferiui pradėjus eiti gilyn į mišką, Sebas bandė atsakyti į gautus klausimus,- palyginus, sekasi gerai, tik nervina tos šnekos. Jos visur. O ką jau kalbėti apie bendrąjį kambarį. Atrodo, kad kažkas užleido kažkokį užkeikimą, neleidžiantį nustoti pliurpti. Šiaip viskas gerai,- kai atėjo eilė kitam klausimui, Azas pasisuko į Krisą,- Rimtai? Dar klausi? Palyginus su anuo pragaru, čia rojus, o ne namai,- kvailai šyptelėjo,- turbūt net neverta klausti kaip sekasi tau, bet vis tiek tavęs klausiu. Ir dar, beje, prašau labai nesijuokti iš manęs, nes aš visiškai nemoku medžioti,- kilstelėjo antakį ir tada lyg provokuodamas ištarė,- gi ne visi tokie laukiniai,- sava stichija. Sarkazmas. Nors gal ir nevykęs, bet jam vis tiek tai sekėsi geriausiai.
- Taigi, nuo ko pradėsime?- po ilgos pauzės paklausė.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Kristoferis sutikęs Sebastianą iš mandagumo uždavė porą klausimų. Po kiekvieno jo pasakyto sakinio, vaikinas linktelėdavo ir pats kažką pridurdavo ir atsakydavo.
- O Dieve, sutinku, tai visiškas siaubas. Dar nepakenčiu kai kažkas bando su tapti draugais čia ir susidraugaut. Tas labai nervina... - Pridūrė po Sebastiano atsakytą pirmą klausimą. - Na, kai mano tėvas dabar azkabane, tai namie buvo rojus, o čia man pragaras. Labai nemėgstu, kai gyvenu viename kambaryje kur dar daug mokinių irgi yra. Dar pasisekė su koledžu, kur niekas taip nelenda, bet vistiek dažnai nervina. - Ir vėl pridūrė, po Kristoferio pusbrolio atsakyto klausimą. O vėliau Sebui išsipasakojus, šis paklausė kaip sekasi ir Kristoferiui.
- Na, man sekasi kaip visada, įprastai. Čia netgi sugebėjau susirasti merginą, kurią po savaitės iškarto palikau. Dar buvau susipykęs su magijos ministrę... Na, labai linksma man čia. - Pradėjo kalbėt su tuo sarkazmu, kaip be jo aišku ...  O vėliau, Roberto pusbrolis paprašė dar kai ko. Vaikinas tik padarė ir vėl dirbtinę šypseną ir linktelėjo.
- Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Nors manau, kad nesijuoksiu. - Sumelavo, Kristoferis turbūt šimtų procentų juoktųsi iš Sebastiano. Nors Azrielis turėtu pats tai suprasti, juk Kristoferio juoką nesustabdysi, jis mėgsta juoktis iš žmonių nelaimių bei po to iš šito dar juokauti. Na, bet dėl mandagumo vaikinas gi turėjo pasakyti, kad nesijuoks..
- Manau, kad pradėsime tiesiog nuo pirmo pasitaikančio gyvūno kurį rasime. Burtažodį naudoti žinai kokį? Ta, nedovanotina... - Atsiduso bei pradėjo eiti miško link.
 Taip apvaikščiojęs dešimt minučių, Robertas nieko negalėjo surasti. O tarp pusbrolių buvo nejauki tyla. Na nieko, nes tada klastuolis vos sugebėjo pamatyti ten elfą. Kristoferis tik šyptelėjo ir kai ką sugalvojo.
- Matai jį? - Parodė pirštu į elfą. - Pirmam kartui, duodu garbę tau išbandyti, sėkmės. - Pasitraukė nuo Sebastiano bei šyptelėjo.

[Mayra Llewellyn]

Ji jos nepavijo, bet rado vienaragio ragą, numestą and žemės. Atrodo, kad ten buvo vienaragis, huh. Atsargiai paėmus vienaragio ragą ji įsidėjo jį į kišenėlę prie amalo uogų.
Mayra suprato, kad bėgdama paskui vienaragį pasiklydo. Apsisukusi ji tol ėjo nosies tiesumu, kol vėl pasiekė takelį. Tada suprato, kažkaip nusikėlusi į Uždraustąjį mišką, nes medžiai buvo kitokie ir nebebuvo amalų. Bet jai nespėjus atsigauti nuo šoko, ji išgirdo dūzgimą virš jos galvos, ir ant jos paties kažką judant. Tai buvo didelė bitė. Suklikusi, ji nusibraukė bitę ir pabėgėjo toliau. Ant to medžio buvo bičių lizdas. Viralui jai trūko tik medaus. Vandens ir ožkos skrandžio akmenį ji rasianti klasėje. Mayra susikaupė ir priėjusi įlipo į medį. Bitės tūpė ant jos ir ropojo, o ji bandė jų neužgauti ir nesupykdyti. Jos laimei, bitės buvo draugiškos ir Mayra gavo mažą buteliuką medaus. Lėtai nulipusi iš medžio ir atsitraukusi Mayra įsidėjo medaus buteliuką į kišenę ir išsitraukusi Rubiko kubika grįžo į Nuodų ir vaistų klasę.

[Teodoras Meiden]

 Temo. O Teodoras, dar neišėjęs iš savo apmąstymų labirinto, patraukė iš pilies uždraustojo miško link. Gerai žinojo, kur ėjo. Nors smuiką paliko koledžo kambaryje ir dabar nesumos ką veikti žiemą miške, pasistengė apie tai negalvoti ir tiesiu taikymu, lyg užhipnotizuotas pateko į girią. Dabar jis galėjo pabėgti nuo savo apmąstymų ir pabūti su vienatve – savo drauge, jei reiks, šioji berniuką apgins.
 Theodore Sherman Tom Maden atsisėdo ir atsirėmė į dešimties pėdų storumo medį. Užsigalvojo apie šiandienos dieną. Tada rankomis pradėjo braižyti iškritusį  sniegą ant žemės. Lyg runas. Tikrai neturėjo ką veikti. Tada vėl pagalvojo apie mergaitę rudais plaukais. Vis dar nesugalvojo išeities. Rouzė už jį buvo protingesnė. Buvo. Ant sniego išbraižė ir 2008 skaičių. Bandė įžiūrėti kažką svarbaus. Bet niekas nekilo į galvą.
 Kai išgirdo keistą garsą, greitai ranka nubraukė visą savo darbą ir atsistojo. Nors naujų pažinčių, o ir senų draugų ar ne draugų sutikti visiškai nenorėjo, vis geriau nei nieko neveikimas.

[Leonas Hollandas]

  Nors šviesūs plaukai ir krito ant akių, tačiau Leonui buvo nusišvilpt. Jis iš spintelės išsitraukė daiktą, kuris iš išvaizdos priminė fleitą, ir strėlinę, pilną strėlių. Pastarąją persimetė per petį ir atsistojo. Užmetė akį pro langą ir atsiduso.
  - Jau temsta. Turbūt niekas nepastebės vienišo vaikino, tipenančio į mišką.
  Dėl visa pikto pasigriebė juodą megztinį ir pasiryžo išsėlinti iš pilies.
  Miške buvo dar drėgna. Pavasaris nesugebėjo dar taip greitai išvaryti žiemos. Šiek tiek jos dar pasiliko. Na, tik ištirpęs sniegas. Batai smagiai suvirpindavo balas, tačiau varnius akylai rijo aplinką, nenorėdamas ko nors susitikti.
  - Tylu. Reiškia nieko nėra. Gerai, labai gerai.
  Dar paėjėjo ir atsidūrė mažame slėnyje. Čia buvo šviesiau nei miško tankmėje. Greitai išsitraukė keistą fleitą iš kišenės ir spustelėjo melsvą mygtuką. Daiktas keistai suvirpėjo ir pradėjo transformuotis į lanką. Baigus Leonas pagriebė strėlę ir įtempę lanką. Apsisuko aplink savo ašį ir nusitaikė į medį. Giliai įkvėpė, atsiduso ir paleido. Strėlė susmigo būtent ten, kur ir turėjo. Tikriausiai sukėlė šiokį tokį garsą, nes netikėtai kažkas sukrutėjo šalimais. Vaikinukas pagriebė dar vieną strėlę ir nusitaikė ten, kur kažkas sukrutėjo. Buvo pasiruošęs bet kada paleisti strėlę. Žinoma, jei to tik prireiks.
  - Kas ten? - kvailai paklausė.

[Marsas Rafaelis Olivier]

     Visą dieną sėdėjęs pamokose (na, beveik visą dieną - pirmąją „netyčia“ pramiegojo), Marsas išlėkė į mišką, žinoma, kartu su savimi nusitempė ir dvynį. Nors pavasaris jau visai ne už kalnų, sniegas niekur nesiruošė dingti, o ir šaltas vėjas kandžiojo bernužėlio skruostus. Per geras penkiolika minučių klastuolis spėjo permirkti kojas, o tai reiškė arba peršalimą, arba myžimą į lovą, arba abu. Nelabai smagu, a?
     Rafaelis tarp rankų suspaudė šalto sniego gniužulą ir sviedė jį tiesiai į aštuoniomis minutėmis jaunesnį brolį, o tada puolė į medį, kad pastarajam būtų sunkiau sugauti ir atkeršyti garbaniui. Šiaip Klastūnyno globotinis nebuvo didelis sniego mėgėjas, būdamas mažas retokai jį matė, tačiau žaisti su juo visai smagu, žinoma, kol sniego gniūžtė dar neskrido į jį.
     Karstytis Uždraustojo miško medžiais buvo smagu tol, kol iš niekur nieko neatskrido strėlė. Marsas žvitriai apsižvalgė, o tada nusuko rudas akis į brolį.
-Ar tu matei?- kiek tyliau paklausė Jupiterio ir nusileido ant žemės. Iš čia tas nenaudėlis šaulys puikiai matėsi, todėl Klastūnyno globotinis nieko nelaukė ir tarp rankų suspaudęs dar vieną sniego gniužlą, metė jį tiesiai į šviesiaplaukį. Tiesa, pro rudas akis nepraslydo ir visai netoliese sėdėjęs berniukštis. Sukonstravęs dar vieną sniego gniužtę, pirmakursis nusitaisė ir kiek tik įstengdamas metė į jį.