[Elijah Chris Dawson]

Chris' as lyg per miglą, kažką prisimimdavo žvelgdamas į merginą, tačiau jis vis tam užkirsdavo kelią. Ar jis pats nenorėjo prisiminti, ar tas žvėris, kuris valdė jo kūną, tačiau merginai ištarus žodžius: "vis dar esu", jo širdyje kažkas nutiko, kažkoks geras jausmas ją pervėrė, nebe šaltis ar suledėjimas, o rodos prasidėjo atšilimas ten neseniai, gal ir nelabai didelis, bet gabalas ledo - tikrai ištirpo.
Merginos, kad ir pašaipiai ištarti žodžiai, tačiau privertė vaikiną kvailai šyptelėti, neaišku, kas jam nutiko, tačiau dabar pajuto ne tik tą gėrį, bet rodos truputį jautė kaltę, nors ilgą laiką bandė su tuom prasilenkti, tačiau ledas vietomis nenutirpęs, o tai reiškia, jog Chris' as tikrai neišsilydys ir dar bent kelias valandas, pasistengs nejusti to kvailo kaltės jausmo, kuris jį tikrai slėgs po viso šito "mėšlo", kurio pridirbo.
- Bučiavau Aniką? - Klausiamai į ją pažvelgė ir pasinėrė į savo smegenis - mintis, kurios dabar buvo truputį kvailos, bet juk tai netrugdė pasikapstyti senuose savo minčių archyvuose,  kai netikėtai, neužilgo buvo atrasta, jog jis bučiavosi su ta mergiote, kai Luna dar su Elijah nedraugavo. - Pala, bet kiek pamenu, tada tu man buvai dar niekas.. - Pašaipiai nutęsė Grifas, - bet niekaip nesuprantu, kaip galėjau aš ją.. Fuu.. - tyliai sumurmėjo sau po nosimi, tačiau neabejojo, jog ne per toliausiai stovinti vilkiūkštė girdėjo. Nors tai jis pasakė iš tikrųjų ir be jokių pašaipų.
- Gal ir vienintelė, gal ir nepakartojama, bet vistiek MANO, - spausdamas mergiotę, kuo arčiau savęs apglėbė ją per liemenį, pats nesuprasdamas, ką daro.
Elijah bebučiuojant Luną, pajautė, kad ši nenusukė galvos ar neįkando šiam į lupą, o net gi ir nenustumė, pati atsakė į tą kvailą bučinį, kurio neturėjo būti, tačiau Elijah "gyvuliški" instinktai buvo daug stipresni už jo emocijas.
Atsitraukęs nuo vilkės pažvelgė į ją..
- Pala, jau išsiaiškinau, kad mano mergina - Luna, o Vasaris buvo tas, kuris tave nurenginėjo? - Kilstelėjes antakį ir kiek su pavydų žiburėliais akyse nukreipė žvilgsnį į spindintį sniegą, o tada grįžo ties varne.
- O dėl Užburtojo dvaro, aš prisimenu, bet ten buvo kita Elijah' aus pusė.. - Pyktai ir suirzusiai išlemeno šis ir kilstelėjo akis, kur susidurė jaunuolių žvilgsniai.

[Luna Gardner]

Stebėdama jaunąjį vampyrą Luna matė jo viduje vykstančią kovą. Šilti ir malonūs jausmai kovėsi su karaliaujančiu monstru. Taip, tokią kovą mergina ne kartą matė. Be to ir pačiai teko atsidurti tokios kovos verpete. Viduje tūnantis žvėris kiekvieną pilnatį verždavosi visa jėga užvalgyti mėlynakės kūną, deja, nesėkmingai.
Prispausta prie medžio Luna žvelgė į žaliai melsvas grifo akis, kuriose atsispindėjo vykstančios kovos šešėliai. Net nenumanė ar Elijah'us pats nenori susigražinti savo jausmų, ar tikrasis vampyras stipresnis už jį. Na, kad ir kaip ten bebūtų, netrukus paaiškėjo, kad jausmai vis dėl to stipresni.
-Niekas?-tyliu, tačiau įžūliu balsu pakartojo juodaplaukė. Žinojo, kad vaikino lūpomis kalbėjo jo antgamtinė pusė, tačiau nesitikėjo, jog net ir prisiminęs viską, jis taip kalbės. Rodos, mėlynakei teks labiau pasistengti, kad priešais stovintis vaikinas ir vėl atvirstų į žavųjį princą. Kodėl niekas nesakė, kad su vaikinais taip sunku? Galėtų išleisti knygą su instrukcijomis, kaip nuraminti siautėjantį vampyrą ir atvesti jį į sveiką protą... Išgirdusi Elijah'aus žodžius juodaplaukė klausiamai kilstelėjo antakį. Ak, vis dėl to apie bučinį jis melavo... Žinojimas, kad bučinys su šviesiaplauke grifui nepatiko, sukėlė Lunos veide pašaipią šypseną. Regis, net užvaldžius antgamtinei pusei vaikinui svarbiausia liko ji. Jo žavioji anglė. Merginos spėjimą tik patvirtino iš Elijah'aus lūpų išsprūdę žodžiai.
-Aš kalbėjau apie...-nusprendusi, jog visa tai nesvarbu Luna tik papurtė galvą. Grifui atsitraukus ir įsmeigus savo žaliai melsvas akis į juodaplaukę, ši kryptelėjo galvą. Rodos, ne laiku leptelti žodžiai apie anksčiau vykusius įvykius, liko svarbiausia pokalbio tema. Nusprendusi, jog akyse spindintis pavydas padėjo vaikinui prikelti savo jausmus, mergina šyptelėjo.
-Juk tau tai nerūpi, dabar esi šaltas ir žiaurus žvėris, tad pamiršk tai,-tyčia erzindama jaunąjį vampyrą atkirto šešiolikmetė. Tikėjosi, jog tai padės grifui. Na, dar keli tokie kartai ir galėsiu parašyti vadovėlį "Kaip susigražinti vaikiną, kai šis persijungia į visišką vampyrą. Galvoje nuskambėjus savo pačios balsui Luna prisikando apatinę lūpą, jog kartais nesugalvotų ko nors leptelėti. Tik netrukus šios mintis nutraukė nuskambėję rudaplaukio žodžiai. Vadinasi, pavydas jam padeda prisiminti, o štai meilė - ne. Nuostabu. Įdomu, smūgis padėtų? Suirzusi mergina žvilgtelėjo į vaikiną.
-Kad ir kaip man patiktų su šia "blogąją" puse diskutuoti itin įdomiomis temomis, vis dėl to norėčiau, kad dvare buvusi pusė sugrįžtų,-nuoširdžiai atsakė mėlynakė.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah nesuprato kas vyksta, jo vidujė prasidėjo "karas", blogoji pusė ėmė kautis su gerąją, tačiau, tik pasakose visada laimi gėris, tikrovėje viskas kitaip, o ir berniūkščiui dabar buvo sunku, atrodė nori jis prisiminti viską, o kitą pusė tiesiog veikė lyg blokada, kuri blokavo vaikino mintis.
Taip pat, jam sunku buvo suvokti, kodėl Luna jam tiek daug reiškia, net ir tada, kada jis praradęs tikrąjį save, jautė stiprų ryšį tarp savęs ir vilkės, jos žodžiai apie Vasarį jį badė kartais lyg peiliai, o kitą kart, jam buvo dzin, tad sunku suprasti, kas dabar iš tiesų vyko jaunojo vampyro širdyje.
Išgirdęs, tą žodį, kurį pats ištarė, kiek pasimetė, net susimąstė, ar ji tikrai tuomet jam buvo Niekas, o gal reiškė daugiau, nei galima įsivaizduoti.. Kas man negerai?
- N.. - vaikiną vertė kažkas pasakyti "ne", nes ji jam visada reiškė daug, tačiau kažkas užlindęs į eilę prabilo, - taip.. - ir dar tokiu pašaipiu ir kandžiu balso tonu. Kodėl ji nepasiduoda, kodėl ji dar čia? Vampyras išties buvo susimąstęs apie mergiūkštę, kuri stovėjo priešais Dawson' ą, tačiau nesuprato, kodėl tas ryšys, kuriuo jie susaistyti taip stipriai veikia, jog norisi pulti ir išbučiuoti ją.
- Nesvarbu apie ką tu kalbėjai, - įsiterpė Grifas, nežinojo, ką nori pasakyti mergina, tačiau ir nelabai rūpėjo.
- Kas man nerūpi? - Pakeltu balso tonu išlemeno rudaplaukis. - Kas tas Vasaris ir kodėl jis tave nurenginėjo? - Pavydas veržėsi pro visus kraštus kiek įmanoma, jis ir pats nesuprasdamas pavydėjo Lunos, tačiau nepaisant to buvo įdomu žinoti, kas tas kvailys, kuris drįso liesti jo panelę, be to dabartine Elijah būkle jis būtų jį sudraskęs į gabalėlius, na gal ir ne visą, tačiau tik tas vietas, kurios lietė vilkiūkštę.
- O ką, šita "bad boy" pusė nedomina? - Pašaipiai išlemeno Chris' as žengdamas kelis žingsnius arčiau merginos, kuri rodos, truputį pasiilgo gerojo Elijah, tačiau, kad ir kaip būtų gaila gerajam vampyrui buvo draudžiama ištrūkti, nes pasimaitinusi žmogaus krauju žvėries pusė tik sustiprėjo.
- Dabar sakyk, - vis artindamasis arčiau merginos, burbėjo  rudaplaukis. - Kuo tas Vasaris ypatingesnis už mane? - Žengė dar kelis žingsnius link merginos, kad ši nugara remtųsi į medžio kamieną. Įvykdęs savo pusę plano, norėjo, kad Luną pamirštu tai, kad jos "good boy", kažkur gyliai kaunasi už gėrį ir bent kiek susižavėtu tamsiąją puse. Tad nelaukdamas ėmėsi veiksmų, aišku, čia viskas buvo sudėtingiau Elijah buvo žiauresnis, tačiau šimtą kartų aistringesnis, todėl stipriai spustelėjo ją prie medžio kamieno pats į ją atsiremdamas, vėliau viena ranka ėmė slyst žemiau pusiaujo, o kita kilstelėjo šios galvą aukštyn, kad galėtu kaklą užlieti bučiniais, slysdamas lygi pat jos saldžiųjų lupų.

[Luna Gardner]

Priešais stovintis grifas, regis, nė pats nesuvokė, kas vyksta jo viduje. Dvi skirtingos pusės kovėsi tarpusavyje blaškydamos visas jaunojo vampyro mintis. Kad ir kaip stengėsi, Lunai nepavyko atvesti šio į sveiką protą. Na, bet bent jau vaikinas nesiautėjo Uždraustojo miško takais žudydamas visus jam po kojomis pasitaikiusius žvėrelius. Ne, priešingai, žaliaakis stovėjo priešais merginą ir elgėsi, kaip koks "bad boy" iš kokio nors romantinio filmo. Jei taip ir toliau, imsiu manyti, kad mano gyvenimas iš veiksmo ir fantastinio filmo pavirto į romantinį ir pilną dramų, filmą. Režisieriai puikiai galėtų pasipelnyti. Galvoje skambantį balsą netrukus pakeitė grifo balsas nuskambėjęs tamsiu miško paviršiumi. Kad ir ką vaikinas sakė, šešiolikmetė puikiai žinojo, kad tai netiesa. Net jei šis visą laiką bandė paneigti savo jausmus pašaipiais žodžiais, Luna suprato, kad tai tik gynybinė siena, kuri anksčiau ar vėliau sugrius. Laukdama tos akimirkos mėlynakė leidosi į vaikino žaidimus. Regis, kalba apie Vasarį šiam sukėlė nemažą pavydą, nes jaunojo vampyro balsą lydėjo pikta gaidelė.
-Atvėsk, nes kad ir ką galvoji, tai netiesa. Vasaris tik bandė man padėti, kai arbaleto strėlė įsmigo man į mentę,-giliai atsidususi išbėrė juodaplaukė. Grifo pavydas jau ėmė erzinti. Baltaplaukis merginai buvo tik draugas, jei tokiu žodžiu tiktų įvardyti bendravimą tarp vilkolakės ir medžiotojo. O štai priešais stovintis vaikinas, buvo kita kalba. Šio buvimas šalia vertė juodaplaukės širdį plakti, it pašėlus, o pašaipią šypseną pakeisdavo švelni ir miela. Vis dėl to, šios dabar nebuvo. Šalia esantis jaunasis vampyras vis dar kovojo su pačiu savimi.
-Ne, visiškai nedomina,-šaltai atkito mėlynakė, nors žinojo, kad tai melas. Blogoji vaikino pusė traukė merginą, tik ne dėl to, kad ši buvo panaši į "bad boy", o dėl to, kad tokios grifo pusės Luna dar nepažinojo. Keistai traukianti pusė kėlė smalsumą, tačiau juodaplaukė į tai nekreipė dėmesio.
-Kuo ypatingesnis?-pakartojo klausimą žengdama arčiau medžio. Rodos, vaikinas ir vėl ėmė žaisti su varne.
-Elijah'au, liaukis pavydėti ir nurimk pagaliau,-atrėžė ši ir pajuto, kaip į nugarą įsiremia medžio kamienas. Nė nespėjo susivokti, kaip kojos pačios ėmė eiti atbulomis, kol galiausiai atsidūrė šalia medžio. Ne, grifo šešiolikmetė nebijojo, tačiau kažkas vis tiek privertė žengti atatupstai. Regis, jaunasis vampyras to tik ir siekė, nes netrukus šis visu kūnu prispaudė mėlynakę prie medžio. Vieną akimirką Luna pamanė, kad plaučiuose esantis oras ištruks ir ši uždus. Vis dėl to žaliaakis paliko šiek tiek erdvės, kad varnė galėtų įkvėpti. Dėkinga Luna žvilgtelėjo į žaliai melsvas vaikino akis, kai pajuto, kaip šio ranka kilsteli jos galvą. Netrukus visas kaklas buvo nusėtas bučiniais, kurie nepaliaujamai artėjo link lūpų ir galiausiai pasiekę šias, apdovanojo bučiniu. Kryptelėjusi galvą mergina nutraukė bučinį.
-Deja, tau nepavyks priversti mane susižavėti tavo tamsiąją pusę,-kilstelėjo lūpų kampučius ir įrėmusi rankas į grifo krūtinę stumtelėjo šį nuo savęs.

[Elijah Chris Dawson]

Pats berniūkštis ėmė blokuoti tą savo gerąją pusę, nes ji buvo labai nuobodi ir per daug gailestinga, kad jam pačiam nepatiko, o jis - savimyla, kuriam rūpi tik sava gerovė, nesvarbu ką manys kiti, nes jų nuomonė pati paskutinė Chris' o sąraše. Nors jis dar ir neatgavo tikrojo savęs, tačiau dabartinis variantas buvo tikrasis Dawson' as, kad ir kaip sunku ir nenorima tai pripažinti. Gal jis ir buvo pasikeitęs, elgėsi su viais gražiai ir maloniai, tačiau jo prigimtis - kitokia.
Elijah gimė normalioje šeimoje, buvo viskuo aprūpintas ir rodos gerai auklėjamas, tačiau viena motinos klaida, privertė vaikio blogąją pusę sustiprėti, kiekvienas pyktis, pasakytas žodis, gali jį įskaudinti, o tas monstras, tik tuo ir maitinasi, Grifo skausmu ir beverte egzistencija.
- Atvėsk? Aš dar rodos neįkaitau, o be to kaip ta strėlė įsmigo tau į mentę? - Bandydamas "išgręžti" kuo daugiau informacijos iš varnės klausinėjo vaikis, tačiau kartais net suabejodavo ar tai jam įdomu, nes turbūt tai jo neliečia. - Ir tu jau labai gražiai kalbi apie tą Vasarį, gal su juo ir draugauk, manau, graži pora būtumėte.. - Šiurkščiu balso tonu išbėrė Dawson' as ir pažvelgė į vilkiūkštę stovinčią prieš jį, kelias akimirkas jis pagavo save, jam atrodė, kad jis ją labai myli, tačiau po kelių minučių viskas išnykdavo, Elijah privalėjo rinktis, koks jis bus.
- Visiškai nedomina? Ar tu tuom tikra? - Pašaipiu, tačiau gana romantišku tonu pasiteiravo Grifas. - Gal ši mano pusė tave domina daug labiau nei ankstesnė? - Nutęsė šis. Jis jautė, kad ši tikrai meluoja, jis jai patiko ir rodos net labai.
- Taip, kuo tas tavo Vasaris ypatingesnis už mane? - Kilstelėjęs savo vešlius antakius įsmeigė žvilgsnį į mergiūkštę stovinčią šalimais. Tik nesuprato, kam jai dar reikėjo tą pakartoti, gal jai su klausa blogai.
- Pavydėti? Aš nepavydžiu, - bandė tai neigti, nors ir pats nesuprato ar tai iš tiesų pavydas ar tik pykčio antplūdis, na vis dėl to jo merginą nurenginėja kiti, kaip čia nepyksi.
Merginai nusukus savo galvelę į šoną ir nutraukus bučinį, Elijah klausiamai pažvelgė, o žodžiai, kuriuos ji ištarė tik prajuokino Chris' ą.
- Nepavyks tavęs sužavėti? - Susimąstęs šmėstelėjo retorinį klausimą ir ėmė mąstyti, tačiau greit buvo nustumtas, bet argi vampyras taip anksti pasiduoda? Aišku, kad ne, ji gal ir stumtelėjo jį truputį toliau, tačiau šis sugriebė jos riešus ir pakštelėjo savo lupomid į juos.
- Juk jei tu jau mano mergina, tai tau turiu patikti belekoks, - kilstelėjęs antakį juokavo rudaplaukis, kai netyčia jo koja užkliūvo už krūmo, kurio jis nepastebėjo ir krito su mergina ant balto, šalto sniego. Dabar ši gulėjo ant Chris' o, tačiau šis dėl saugumo, kad ji nepabėgtu apglėbė ją per liemenį.
- Va matai, pats likimas mus nori sujungti, - pašaipiai ištarė vampyras ir įsmeigė savo žalias akis į Lunos.

[Luna Gardner]

Stebint priešais stovintį vaikiną jautri vilkolakės klausa gaudė šio ištartus žodžius. Nors skambantys žodžiai tikrai nebuvo švelnūs ir ištarti vedami jausmų, vis dėl to grifas išliko ramus ir užuot žudęs aplinkinius, leidosi į kalbas su juodaplauke. Regis, pokalbis jaunajam vampyrui net gi patiko. Galbūt blogoji Elijah'aus pusė nėra tokia bloga, kaip jis pats manė? Taip, tiesa, žaliaakis neseniai perkando merginai gerklę, tačiau dabar stovėjo šalia jos ir po kiekvienų iš lūpų iš sprūdusių žodžių apdovanodavo ją bučiniu. Tik Luna suvokė, jog tai grifas darė vedamas ne jausmų, o keistos traukos, kurią paliko viduje paslėpti jausmai. O galbūt ir blogąją vaikino pusę traukė mėlynakė? Kad ir kaip ten bebūtų, šešiolikmetę kartais aplankydavo nuojauta, kad Elijah'us elgiasi taip tik norėdamas pažaisti ir paerzinti jaunąją anglę.
Tamsiame miške nuskambėjus vaikino balsui mėlynakė vos matomai papurtė galvą. Verčiau būčiau prikandusi liežuvį ir patylėjusi... Regis, tema apie vieną iš merginos sutiktų pažįstamų, grifui buvo itin įdomi. Giliai atsidususi Luna žvilgtelėjo į žaliaakį.
-Kai puoliau jį,-gūžtelėjo pečiais prisiminus, kaip praėjusiais mokslo metais miške, įgavusi žvėries pavidalą, mėlynų akių savininkė puolė jaunajį medžiotoją. O ką? Visai nebloga strategija susirasti draugų...Bandydama pateisinti savo elgesį sumurmėjo juodaplaukė savo galvoje. Netrukus šios mintis nutraukė nuaidėję Elijah'aus žodžiai. Nesulaikiusi juoko mergina tyliai nusijuokė. Priešais stovinčio jaunojo vampyro pavydas jau ėmė kelti juoką.
-Priimsiu, tai kaip komplimentą,-pašaipiai šyptelėjo mergina,-tik deja, turiu tave nuvilti. Neketinu draugauti su Vasariu,-atkirto ši žvelgdama į žaliai melsvas grifo akis.
-Taip,-linktelėjo įžūliai kilstelėjusi lūpų kampučius. Deja, žodžiai buvo melas. Merginai nerūpėjo, kokia vaikino pusė karaliauja, blogoji ar geroji, juodaplaukės jausmų tai nekeitė, tad sakydama, kad jos nedomina blogoji Elijah'aus pusė, varnė melavo.
-Liaukis, jau užteks,-pavartė ryškiai mėlynas akis. Nors iš pradžių grifo pavydas atrodė juokingas, tačiau dabar ėmė erzinti.
-Tuomet nustok klausinėti apie Vasarį,-sukryžiavo rankas ant krūtinės. Iš šiltos žieminės striukės liko tik suplėšyta medžiaga. Džiaugdamasi, jog vilkolakės kūno temperatūra neleidžia šalti, Luna ir toliau klausėsi jaunojo vampyro balso. Žinoma, šio žodžius netrukus pakeitė veiksmai. Juodaplaukei šį nustūmus, Elijah'us sugriebė jos rankas ir pakštelėjo savo lūpomis į jos. Tyliai suurzgusi šešiolikmetė žvilgtelėjo į žaliaakį.
-Turiu pripažinti, kad taip ir yra, tavo elgesys mano jausmų nekeičia, deja, tavieji paslėpti kažkur giliai,-atkirto varnė, kai staiga pajuto, kaip tvirta žemė po kojomis išslysta ir žavioji anglė užkrenta ant jaunojo vampyro. Nė nežinojo ar tai nutiko dėl to, kad pats Elijah'us norėjo, ar šis nematydamas kur stato kojas, parkrito. Kad ir kaip ten bebūtų, dabar mėlynakė gulėjo ant Dawson'o apglėbta per liemenį.
-Netikiu likimu,-pašaipiai šyptelėjo mėlynakė ir ištrūko iš vampyro glėbio. 

[Elijah Chris Dawson]

Gerasis Elijah ėmė veržtis iš savo gelmių, kažkas ėmėsi darytis, tačiau tamsioji pusė dar tam buvo pasirengusi ir sustabdė jausmų protrūkį, retkarčiais jis pajusdavo, kažką keisto, tačiau kiek išgalėdamas, tai ignoruodavo, žinojo, kad jis bus sugniuždytas ir užsidarys ilgam, kai grįš tas "tikrasis" jis, nes tai ką pridirbo savęs nekontroliuodamas, tikrai jo netenkins ateityje.
Kol kas Dawson' as buvo pašaipus, TIKRAS savimyla, savanaudis, tačiau, vistiek jautė keistą potraukį Lunai. Turbūt jos kraujas mane veikia.. nors nepamirškim mano mergina..
- Puoliai jį? - Merginos žodžiai privertė nusišypsoti, - tai kaip supratau, tu puolei jį, jis tave sužeidė ir tada nurengė. Šaunu.. - išlemeno Chris' as, neparodydamas jokių emocijų veide, nes matė, kaip ta mergiotė reaguoja, rodos jai pabodo, tačiau Elijah tas buvo visiškai dzin, jis tik pasotindavo savo pyktąją pusę.
- Ir kodėl neketini su juo draugauti? - Susidomėjęs pažvelgė į Luną, - uoj, aš ne kliūtis, - gana maloniu tonu išbėrė Elijah, nors viduje viskas buvo priešingai, jis prieštaravo savo ištartiems žodžiams, tačiau to jis nesiruošė sakyti vilkei.
- Sakai nedomina, tai tada teks man tave nuvylti, nes tas Chris' as, kurį pažinojai nebegrįš niekada.. - vaidindamas nusivylusiu ir nuliūdusiu ištarė vampyras.
- Liautis? Nea, mano maistas - neigiamos emocijos, tad erzinsiu tave dar ilgai irrrrr nuobodžiaiii... - su plačia šypsena atsakė rudaplaukis užtęsdamas kelis žodžius.
- Ne, man įdomu, AŠ NIEKAM NEPRIKLAUSAU IR NIEKAS MAN NEĮSAKINĖS, KADA NUSTOTI.. - pabrėždamas paskutinius žodžius kriptelėjo galva ir dar sykį jai pamosikavo savo rodamuoju pirštu prieš nosį, tačiau greit nuleido.
- Kodėl tu galvoji, kad mano jausmai tau paslėpti gyliai? - Sudvejodamas, tačiau tuoj pat ir su pašaipa išlemeno Chris' as, - jei tave tas nuramins, nežinau ar myliu tave, tačiau kažkas laabbaaaii mane prie tavęs traukia. - Burbtelėjo Elijah ir pakštelėjo šiai į lupas, kurios buvo tiesiai prieš jį. 
- Netiki likimu? Tiesa aš irgi.. tik norėjau patikrinti, ar mano mergina bent kiek protinga, pasirodo taip, - kilstelėjo lupų kampučius. Ir tai buvo tiesa, jis niekada netikėjo likimu ar kažkuo kas su tuo susiję, nes po to, kai jis buvo paliktas jis visada kaltino kvailas, neegzistuojančias būtybes.
- Tiesa, neatsakei į mano klausimą, tai kuo Vasaris ypatingesnis už mane? - Klausiamai pažvelgė, tačiau balse nuskambėjo šioks toks pasididžiavimas.
O kai netikėtai vilkiūkštė paspruko nuo jo jis tikrai suirzo.. - Nu kodėl tu taip, jei jau mergina, tai tokia ir būk...

[Luna Gardner]

Pastebėjusi vaikino veide šypseną ir pati Luna šyptelėjo. Regis, blogoji Elijah'aus pusė pamažu gūžėsi atgal užleisdama vietą gerajai. Žinoma, kol kas visa tai buvo tik menka pradžia, bet vis dėl to pradžia. Tiesa, mergina jau ėmė priprasti ir prie žiauriosios jaunojo vampyro pusės. Ši nedaug kuo skyrėsi nuo tikrosios. Tereikėjo pašaipą balse pakeisti švelnesne gaidele, o veide priversti suspindėti nuoširdžią šypseną ir beveik viskas atrodytų, kaip anksčiau.
-Tiesiai į dešimtuką,-linktelėjo pašaipiai šyptelėjusi. Nors žaliaakio balse nebuvo galima pajusti jokių emocijų, tačiau juodaplaukė puikiai žinojo, kad šios tikrai yra. Tik paslėptus po kauke "man niekas nerūpi".
-Tu iš ties toks kvailas ar tik apsimeti?-suirzusi kilstelėjo antakį,-neketinu draugauti nei su Vasariu, nei su dar kuo nors, vienintelis vaikinas, kuris man rūpi ir kuriam neketinu leisti siautėti miškais, esi tu,-vos matomai kilstelėjusi lūpų kampučius mergina įsmeigė safyrines akis į grifą. Tikėjosi, jog šis, kuo greičiau baigs temą apie jaunąjį medžiotoją. Negana, jog mėlynų akių savininkei teko tramdyti žavųjį savo princą, tai šis dar iškėlė pavydo sceną.
-Ar šitą frazę ištraukei iš filmo ar pats ką tik sugalvojai?-nusijuokė mėlynakė išgirdusi žodžius, jog gerasis Elijah'us nebegrįš,-tiesa sakant, neprivertei tavimi patikėti,-gūžtelėjo pečiais įsmeigdama žvilgsnį į baltą sniegą. Net nakties tamsoje akinanti balta leido puikiai matyti sniegu nuklotą žemę.
-Jei nepastebėjai, šiuo metu tu man keli tik juoką,-linksmai šyptelėjo mėlynakė. Nors jaunasis vampyras ir erzino merginą tokiu savo elgesiu, tačiau kartu tai kėlė keistai linksmą šypseną. Na, ir situacija...
-Na, man taip pat niekas neįsakinės į kokius klausimus atsakinėti,-išdidžiai kilstelėjusi lūpų kampučius Luna žvilgtelėjo į vaikiną. Net neabejojo, jog ištarti žodžiai ir po jų sekęs gestas privers jaunąjį vaikiną susierzinti. Juk priešais stovinti vilkiūkštė šiam atsikalbinėja ir darė viską, kad tik šį suerzinti, tad lygiosios.
-Turbūt dėl to, kad neseniai sakei, kad nieko tau nereiškiu,-gūžtelėjo pečiais kilstelėdama safyrines akis į žaliaakį,-traukia? Mano kraujas?-pašaipiai šypttelėjo įsmeigdama žvilgsnį į žaliai melsvas akis.
-Dėkui už komplimentą,-atkirto varnė sukąsdama dantis. Troško, kaip reikiant pakratyti priešais stovintį vaikiną, kad šis pagaliau nustotų taip elgtis.
-Niekuo,-paprastai atsakiusi Luna apsidairė. Visiška nakties tamsa apgobė mišką paskandindama savyje. Puiki vieta ir laikas aiškinti santykius... Ryškiai mėlynoms akimis nuslydus apsnigtais medžiais mergina ir vėl žvilgtelėjo į grifą.
-Jei jau esi mano vaikinas, tai toks ir būk,-kilstelėjo lūpų kampučius sekdama jaunojo vampyro veiksmus.

[Elijah Chris Dawson]

Laikui bėgant, Elijah buvo sunku valdyti tą gerąją savo pusę, kuri slėpėsi gana gyliai viduje, tačiau ėmė pramušinėti ledus ir liko vienas smūgis ir vampyras bus toks koks buvęs, tačiau ne, nebus, juk prisiminimai grįš, o jis dabar pridirbo nesąmonių, įsisiurbė į merginos kaklą, o be to ir taip buvo ją įskaudinęs.
- Dar sykį pavadink kvailiu, - kiek suirzęs kalbėjo Chris' as jausdamas, kaip sunku laikytį artėjantį skaudžių prisiminimų antplūdį, nes viskas grįžta, o pirma ką prisiminė buvo Luna ir meilė jai, tačiau toliau apsimetinėjo "bad boy". - Jei jau toks svarbus, tai bent kartą pabučiuok, o gal ir apkabink. - Pyktaudamas šaudėsi žodžiais vampyras.
- Deja, bet pats.. - ištarė Elijah, tačiau, jautė, kad artėja sunkus laikotarpis, tačiau turėjo tvardytis dabar, kai viskas grįžta, nors buvo labai sunku.
- O gaila, norėjau kelti tau šiurpą.. - pašaipiu balso tonu išbėrė Chris' as, tačiau jis tik juokavo, žinojo, kad ši nieko nebijo, o be to ir nenorėjo, kad jo bijotu, mylėjo jis ją labiau turbūt NEI save, kas labai keista ir jam nebūdinga, nes buvo tikras savimyla.
- Tai va, vienas kitam neįsakinėsim. - Susiėmęs už galvos tyliai burbtelėjo Dawson' as, galva pasidarė sunki ir ėmė labai ją skaudėti, tas vaikiną nelabai ramino, jam skaudėjo, o tai tikrai nebuvo būdinga jam, paskutinį kartą tai įvyko prieš aštuonis metus, kai jis atvirto į gerietį, turbūt dabar vyksta tas pats.
- Reiški tu man daug, - stengdamasis apsimesti tuo blogiuku dar išlemeno Chris' as, tačiau vos pravėrė lupas, - aha, kraujas, - linktelėjo "sunkia" lyg plytų prikrauta galva ir nebedrįso pažiūrėti į Luną, prisiminė ką jei padarė, todėl dabar norėjo tik dingti iš čia, nebuvo smagu, kai prisiminė, jog tame kambaryje jis ją įskaudino, maža to, dabar prakando gerklę ir vos nepadarė klaidos pasiguldydamas ją po savimi ir suplėšydamas striukę.
Jis te stovėjo ant savo virpančių kojų, kurios sunkiai jį laikė, turbūt iš nevilties, tačiau neilgai, vaikinas greit suklupo, susmuko ant žemės ir pajautė, kaip iš akių iškrenta kelios, sūrios ašaros, tad šis prisidengė rankų delnais, bet ką čia jau paslėpsi.
- Manau, kad toks nebebūsiu, atleisk Luna už viską ką padariau tiek šiandien, tiek tada, kai keitėmės dovanomis, tačiau po visko negalėsiu pažvelgti tau į akis, - nuoširdžiai ir maloniu balso tonu kalbėjo Dawson' as, jausdamas didžiulę kaltę.. Žinojo tik viena, kad dabar jis privalės išsiskirti su Luna, nes po viso mėšlo, kurio pridirbo, sunkus bus pakelti akis nuo žemės.

[Luna Gardner]

Žodžiai, neseniai ištrūkę iš juodaplaukės lūpų, suerzino priešais stovintį vaikiną. Šyptelėjusi Luna žvilgtelėjo į žaliaakį.
-Kai tik turėsiu progą,-linktelėjo atsakydama į pirmuosius grifo žodžius,-verčiau atsisakysiu tokio pasiūlymo, kai pastarąjį kartą taip pasielgiau, likau įskaudinta,-nors mėlynakė ir stengėsi ištarti šiuos žodžius kuo šalčiau, tačiau nesėkmingai. Pyktis po visko, kas nutiko, buvo dingęs. Regis, jausmai jaunajam vampyrui buvo stipresni už skausmą ir pyktį.
-Dėl to tau tektų, kaip reikiant pasistengti,-šyptelėjo šešiolikmetė stebėdama priešais stovintį Elijah'ų. Netrukus pakilę lūpų kampučiai nusileido pradangindami šypseną nuo varnės veido. Išvydusi, kaip vaikinas susima už galvos, mergina susirūpinusi žvilgtelėjo į šį. Nė nenumanė, kas vyksta ir kaip jam padėti. Likusi stovėti vietoje Luna klausėsi šio keistai iškreipto balso.
-Elijah'au, kaip tu?-susirūpinusi žengė arčiau grifo, kai šis po savo žodžių suklupo ant žemės. Jautėsi išsigandusi ir sutrikusi. Ką tik pašaipiai kalbėjęs jaunasis vampyras dabar klūpėjo ant žemės ir regis buvo graužiamas kaltės. Nežinodama, kaip elgtis, mergina atsiklaupė šalia girfo ir įsmeigė ryškiai mėlynas, it safyrai, akis į vaikiną.
-Elijah'au, nė nedrįsk taip kalbėti, antraip pati tuoj perkąsiu tau gerklę,-tyliai suurzgė mergina. Nesitikėjo, kad atsigavusį vampyrą taip prislėgs kaltės jausmas.
-Ne gi manai, kad jei vis dar pykčiau, būčiau su tavimi kalbėjusi visą šį laiką?-kilstelėjo antakį mėlynakė. Taip, žavioji anglė tikrai nebuvo pati mieliausia ir švelniausia būtybė pasaulyje, vis dėl to šios jausmai šalia klūpančiam vaikinui buvo tikri.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah jautėsi gana silpnu padaru, net truputį norėjo, kad tas blogiukas grįžtu, nes tie visi prisiminimai rodos grįžta bumerangu, gal pasielgi ne taip žiauriai, tačiau skausmas grįš trigubai ir su didesniu sielvartu.
Dabar Elijah klupėjo miške, ašaros kelios iš akių nuriedėjo, tačiau greit jis jas nusivalė, nenorėjo būti silpnu, nors žinojo, kad verkia jis ne savo noru, bėga ne sūrios ašaros, o blogis, kuris neturėtu taip išsireikšti, tačiau, kad ir kaip gaila - tai vyksta.
- Aš jaučiuosi labai blogai, juk matai.. Nenoriu, kad daugiau tai tektu patirti, susimoviau, o dabar dar prieš išeinant noriu tavęs atsiprašyti, neturėjau, aš su tavimi taip elgtis, tikiuosi per visą amžinybę atleisi tu man kada nors nuoširdžiai.. - labai nenoromis išlemeno Chris' as ir pakilęs nuo žemės pradėjo tripti sniegą pirmyn atgal.
- Nedrįst? Ką tu nori su manimi bendrauti po visos šitos nesamonės, kuri tik ne per seniausiai įvyko? O gal iš gailesčio? - Kiek suabejojęs tiek savimi, tiek Luna veptelėjo vaikinukas ir pažvelgė merginai į akis, aišku, sunku buvo atsilaikyti jos keriančiam žvilgsniui, tačiau buvo būtina.
- Nežinau, tu geriau žinai, turbūt nebūtum kalbėjusi.. - Kiek susirūpinęs ištarė Dawson' as ir vėl pritupęs uždėjo rankas ant merginos pečių..
- Klausyk, aš nežinau ką manai tu, tačiau mum nebus gerai dviese, tu man turbūt po kiekvieno pykčio priminsi apie šitas nesamones, kurių pridirbau, o aš ir pats nepamiršiu.. - Įsmeiges akis tiesiai į merginos, kažką burbėjo šis, tačiau kaži ar išvis mergina ką nors girdėjo.
- O jei mes abu norim būti kartu, teks pamiršti, kas ką tik įvyko..

[Luna Gardner]

Matyti palūžusį vaikiną Lunai buvo mažų mažiausiai keista, ypač, po to kai šis visai neseniai elgėsi taip įžūliai ir šiurkščiai. Vis dėl to buvo gera žinoti, kad Elijah'aus jausmai grįžo, o siautėjęs žvėris pasitraukė. Nors derėjo pripažinti, kad blogoji jaunojo vampyro pusė nebuvo tokia bloga, kaip turbūt galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Stebėdama kaltės griaužiamą vaikiną juodaplaukė tik klausėsi šio liūdno balso. Regis, Elijah'ui sugrįžę jausmai smogė visa savo jėga.
-Nekaltink savęs taip, nebuvo taip blogai bendrauti su tavo blogąją puse,-liūdnai šyptelėjo bandydama paguosti nusiminusį grynakraujį, tik regis, nesėkmingai.
-Elijah'au, aš nebepykstu, tad visos amžinybės man neprireiks, nebent nupręsi dar kartą pakartoti visa tai,-liūdnai šyptelėjo mėlynakė. Nuoširdžiai tikėjosi, jog nieko panašaus daugiau neteks patirti, tačiau giliai viduje žinojo, kad bėgant laikui gali būti ir blogiau.
-O kaip tau atrodo?-kilstelėjo antakį stebėdama priešais esantį jaunąjį vampyrą. Netrukus pajutusi ant savo pečių vaikino rankas Luna įsmeigė šviesiai mėlynas akis į žaliai melsvas. Nuskambėjęs Elijah'aus balsui mergina tik papurtė galvą.
-Ar taip paprastai būsimas vampyrų vadas sprendžia savo problemas?-Stryktelėjusi ant kojų juodaplaukė žvilgtelėjo į vaikiną. Regis, priešais stovintis žaliaakis buvo pasirengęs viską išspręsti lengviausiu būdu.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah atgavus savo jausmus, jis jautėsi įspraustas į kampą, nes skausmas tiesiog degino, rodos širdis ėmė kraujuoti, tačiau kaltas dėl to tik jis pats. Nereikėjo leisti tamsiajai pusei nugalėti, tada nebūtų pridaręs nesąmonių, nors pirmas dalykas, nereikėjo susipykti su vilkiūkšte, tada viskas būtų tikrai gerai pasibaigę.
- Nebuvo taip blogai, tu gal juokauji, be to ten ne blogoji pusė.. - kiek susinervinęs išlemeno Grifas. - Ten buvau tikrasis aš, tik čia, Hogvartse, tapau tokiu, kokiu mane matai, nes deja aš nesu toks, kokį matai, o ta mano pusė, ji pasireiškia daug dažniau ir atspindi mane. - Nutęsė vampyras ir užsičiaupė, nebeturėjo ką pridurti ar ką pasakyti, tačiau pajautė, kaip viskas tiesiog ten verda, tačiau jis laikėsi, neverkė, tačiau jau spėjo pasirodyti esanti silpna būtybė.
- Tu nepyksti? - Klausiamai pažvelgė į merginą, rodos blogoji pusė spėjo sužavėti Luną, kad ši net atleido jam. - O dėl pakartojimo, jau ir ankščiau minėjau, tai gali įvykti belekadą, jei nenorėsi su manimi dėl to būti, aš suprasiu, - liūdnokai ištarė Dawson' as.
- Man niekaip neatrodo, tik matau, kad manęs lengvai nepaleisi, tai turbūt man geriau net nebandyti, - kryptelėjo galvą Elijah ir pakštelėjo šiai į skruostą.
- Nea, ne taip lengvai, nepasiduosiu, kas bus tas, juk, kad ir kaip keista, myliu tave, todėl neaukosiu nė minutės ir neleisiu sau kalbėti tų nesąmonių.. - niūriama veide pasimatė nežymi šypsena, Elijah norėjo apkabinti merginą, tačiau rankos, kol kas, nedrįso to padaryti.

[Luna Gardner]

-Ne, nejuokauju,-papurtė galvą juodaplaukė. Šypsena nuo jaunosios anglės veido buvo dingusi, o neseniai nuskambėję vaikino žodžiai vis dar aidėjo varnės galvoje. Kelias akimirkas tylėdama Luna žvelgė į sniego apgaubtą žemę. Užmigusi žiemos miegu ši atrodė itin rami tyli, tik siautėjantis žiemiškas vėjas draikė mėlynakės plaukus. Atitraukusi ryškiai mėlynas akis nuo balto sniego mergina žvilgtelėjo į grifą.
-Elijah'au, net jei tai ir tiesa, tai nieko nekeičia,-liūdnai šyptelėjo sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Tikėjosi, jog šitas pokalbis netrukus baigsis ir viskas bus, kaip anksčiau. Lunai jau užteko šiandien nuotykių.
-Ne, nepykstu,-žvelgdama į žaliai melsvas jaunojo vampyro akis atsakė tamsiaplaukė,-verčiau pasistenk, kad tai nepasikartotų,-kilstelėjo lūpų kampučius.
-Juk nuotykiai ir pavojai mano gyvenimas, tad vargu ar atsisakysiu būti su tavimi,-kiek linksmiau atsakė jaunoji anglė. Tiesa, kol kas nuotykių ir netikėtumų merginai pakankamai buvo, tikėjosi, jog ateinančios dienos nebus tokios įspūdingos. Nors vis dėl to čia Hogvartsas, magijos pasaulis, tad vargu ar verta tikėtis nors vienos ramios dienelės.
-Žinoma, kad ne. Pats pasirašei mirties nuosprendį,-šyptelėjo pajutusi Elijah'aus pakštelėjimą į skruostą. Išvydusi vaikino veide nežymią šypseną Luna tik linktelėjo į jaunojo vampyro žodžius ir paslėpusi rankas džinsų kišenėse apsidairė. Mišką gobusi tamsa pamažu ėmė trauktis užleisdama vietą naujai dienai. Naktiniame danguje spindėjusios žvaigždės ir šalia jų besišypsantis mėnulis ėmė nykti palikdamos bundantį dangų vieną.
-Manau, mes į pilį dar negrįšim,-šyptelėjo ir išsitraukusi burtų lazdelę mostelėjo šia. Netrukus baltas sniegas aplink jaunuolius dingo atidengdamas žolę. Vos po kelių akimirkų ant šios atsirado nedidelis laužas skleidžiantis itin malonią šilumą. Neseniai karaliavęs šaltis dingo paliktas siautėti už burtų rato. Susirangiusi šalia šokčiojančių liepsnų Luna prisitraukė kelius prie savęs ir įsmeigė žvilgsnį į grifą.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah jautėsi blogai, tačiau guodėsi tuom, kad jo prigimtis yra tokia, o jei kam ir nepatinka prašom trauktis ir palikti vaikinuką vieną, tai padarė jau ne vienas ir ne du žmonės, jis prie to pratęs, o be to laukia amžinybė.
Chris' as tik tylėjo ir linkčiojo galva vietomis pritardamas vilkiūkštės žodžiams, nieko pats nebedrįso sakyti, tiksliau nebežinojo ką, mergina jam atleido, jie rodos ir susitaikė, tačiau Dawson' as vistiek jautėsi nejaukiai žinodamas tai, ką prieš kelias akimirkas padarė, jo elgesys buvo nepaaiškinamas.
- Aš mirties nuosprendžio nepasirašiau, - šyptelėjo vaikinukas, viduje jausdamas tikrai netikėtą karščio bangą, jautė kaip jo kaktą nubėga keli lašai, jam taip niekada nebuvo.. Keista.. tikiuosi niekuo nesusirgsiu.. Juk visą naktį klaidžiojau čia, gal niekas neįkando.. - Galvojo vaikis, kiek tuo dvejodamas, nes dauguma įvykių jam tiesiog dažnai užsimiršta.
- Manau negrįšim, nes turim apie ką pasikalbėti, - čia jau kiek liūdnokai išlemeno Dawson' as žvilgsnį nukreipęs į šoną, kur matėsi dvi mažos spindinčios akys, tačiau vampyras nebuvo išalkęs, tad greit pažvelgė į Luną, kuri rankoje laikė burtų lazdelę ir rodėsi su ja darė tikrus stebuklus. Netrukus iš vaikino akiračio dingo spindintis sniegas, jį pakeitė žolė, o gūsingą vėją, kuris draikė vaikino plaukus, pakeitė švelnus vėjelis. O be viso to dar ir laužas atsirado, kuris skleidė malonią šilumą ir prie kurio jau spėjo susirangyti Luna, tačiau vaikinas dar kiek nerimavo dėl savo sveikatos, nes ji rodosi ėmė šlubuoti, tačiau stengėsi neišsiduoti.
- Tiesa sakant, aš nustebęs, - spindinčiomis akimis pažvelgė į vilkę ir prisėdo šalia jos, patogiai įsitaisęs vieną ranka apjuosė panelytę per petį ir įsmeigė savo akis į ją.
- Klausyk, aš tikrai atsiprašau dėl visos tos nesąmonės, o labiausiai dėl to, ką pasakiau ankščiau.. Nenorėjau, - liūdnu ir gailestingu balso tonu kalbėjo rudaplaukis. - Aš norėčiau, kad visa tai abu pamirštume, taip būtų daug geriau, nes jei kažkada teks tai priminti, bus skaudu. - Nutęsė Grifas ir staiga pajautė silpnumą, kuris jį apėmė, galva ėmė suktis, tad šis kiek sunerimo dėl savęs, o dar prisiminė, kad buvo vilkolakių irštvoje ir ten kur pilna vorų, kas gali reikšti, kad jam įkando, taip jis pagys, tačiau skausmas bus nepakeliamas bent jau kelias valandas tiek vilkolakių tiek vorų nuodai nuodingi...
- Luna gali padėti.. - tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos jis ištarė, nes netikėtai kūnas ėmė trukčioti, o kalbėti darėsi vis sunkiau..