[Clementine Martes]

  Jau galvojo, kad po sunkios dienos galės kristi į lovą ir saldžiai pamiegoti. Bet su savais norais jis galėjo eiti tolyn, tolyn. Kaip gi Marsas nepasiims Jupiterį kartu aplankyti mišką? Kai tik spėjo apsirengti truputi šilčiau, nieko nedelsiant broliai Olivier išėjo iš pilies ir ėjo link miško.
  Vos ne visą tą laiką Jupiteris buvo pasiruošęs sniego gniūžčių atakavimu. Bet visą tą laiką kol jie buvo, nebuvo jokio įtarimo, kad jo identiškas brolis tai darytu. Tik spėjęs truputi atsipalaiduoti ir nusiraminti, kaip jis tiesiai į veidą gavo sniego gniūžtę. Klastūnyno globotinis nusivalė savo veidą, o sušlapusias rankas nusivalė per kelnes. Garbanius pažiūrėjo į Marsą žudiko žvilgsniu ir nieko nelaukiant, pradėjo daryti sniego gniūžtes ir šaudyti į jį tokiu greičiu kaip koks šautuvas. Bet tas velnias pradėjo lipti į medį, kas pasunkino vienuolikmečio darbą.
 - Ką gi, nejaugi ponaitis bijo kažkokio sniego? - Pabandė paerzinti berniuką. Jis įdėmiai stebėjo savąjį brolį kuris laipiojo po medžiais, kad nepražiopsoti tinkamą momentą puolimui. Kai pastebėjo skrendančia strėlę, jis visai pamiršo apie sniego karą.
 - Taip. - Sušnabždėjo. Vaikis pradėjo dairytis ir pastebėjo vieną berniuką kuris buvo atsirėmęs į medį, o netoliese ir tą nenaudėlį su lanku. Nieko nelaukiant, garbanius prisidėjo prie brolio ir užpuolė juos su sniego gniūžtėm.

[Teodoras Meiden]

 Berniukas ranka perbraukė garbanotus plaukus, ant kurių suspindo keletas trapių žiemos snaigučių. Atsiduso, žvilgtelėdamas tai į bibliotekoje sutiktą varnanagį, tai į strėlę, nukreiptą į jį. Netoliese dar girdėjosi balsų, tačiau Teodoras nelabai kreipė dėmesį.
 – Tik aš, – skubiai atkirto, – kitą kartą atsargiau elkis su aštriais daiktais, neabejoju, jog nori pasirodyti ar mane sužeisti, bet ne šįkart.
 Vyptelėjo.
 Už medžių balsai kiek priartėjo ir Teodoras Šermanas pasuko galvą šonan, o pasinaudodamas savo refleksais gretai ištiesė ranką, jausdamas kaip sniego kamuoliukas atsitrenkia į antrakursio delną ir subyra į mažesnius gabaliukus. Paskutinių smūgių sugaudyti nespėjo, tačiau greitai nusipurtė papuoštą juodą, ilgą paltą ir kiek susierzinęs nužvelgė koledžo linksmuolius.
 – Dėkoju.

[Leonas Hollandas]

  Vaikinukas įtempė savo akis ir pradėjo atpažinti tuos įsimintinus veido bruožus. Tai juk Theodoras. Pavojaus nėra. Na, nebent tik jo kandus liežuvis gali sukelti bėdų. Palengva nuleido ginklą ir sugrąžino jį į pradinę padėtį. Žinoma, strėlę įsidėjo atgal į strėline.
  - Taip, tik tu, - šaltai atkirto jis. - Nejau, klastuoliai, darosi kaip grifai? Manot, kad pasaulis sukasi tik aplink jus? Cha, narcizai.
  Ranka mestelėjo šviesius plaukus atgal ir nužvelgė Theo dar kartelį, kai netikėtai gavo "smagų" smūgį į pakaušį. Greitai nusivalė sniegą ir atsigręžęs piktai išspjovė:
  - Nejau žmogus negali pabūti ramiai vienas? Kokia tai velniava?
  Tik praėjus kelioms sekundėms, Leonas susivokė, kad sniegą į juos pradėjo laidinėti du vaikinai. Žinoma, antrojo šūvio jis išvengė grakščiai pasisukdamas šonu.
  - Patys prisiprašėt.
  Spustelėjo mygtuką ir lankas sugrįžo į fleitos formą. Ją įsikišo į kišenių, pagriebė šiek tiek sniego ir suformavo tobulą sniego gniūžtę. Nusitaikė ir paleido ją taip, kad nebuvo jokių šansų jos išvengti. Nieko nelaukė ir jau formavo naują gniūžtę. Staigiai atsigręžė į klastuolį.
  - Tu su manimi, Theo? Nes tai karas, - sušuko ir nusviedė antrąją sniego gniūžtę.

[Marsas Rafaelis Olivier]

-Ne, negali,- linksmai atkirto klastuolis ir priėjo arčiau bernužėlių bei įdėmiai juos apžiūrėjo. Panašu, jog šie buvo maždaug to paties amžiaus kaip ir dvyniai. Na, gal metais ar dvejais vyresni, bet tai nebuvo itin svarbu.
     Nepažįstamų berniukų skenavimą nutraukė į kairįjį Marso petį atsitrenkęs nedidelis, maždaug teniso kamuoliuko dydžio, sniego gniužulas.
-Merde,- burbtelėjo ir žvilgtelėjęs į Jupiterį nusivalė šlapią sniegą nuo juodo džemperio. Net ir žiemą vienuolikmetis nesivilkdavo paltų ar striukų ir storiausiais šalikais neapvyniodavo kaklo, o ypač tada, kai ruošėsi savo laiką leisti aktyviai, juk tada vis tiek sušilsti, taip?
-Karas tai karas,- atsainiai gūžtelėjo pečiais ir užšokdamas ant šaulio apvertė jį, akimis parodydamas ženklą dvyniui, jog šiam rekėtų imtis kito jaunuolio. Kur matyta, kad Olivier dvyniai pralaimėtų karą, a?

[Clementine Martes]

Visgi tas šaulys pradėjo karą. Nereikėjo čia šaudyti su strėlėm ir kelti didelę grėsmę dvyniams. Nors, tai nebuvo priežastis juos užpulti, tiesiog berniukai turėjo tai padaryti. Turėjo pradėt sniego karą, juk kaip čia jie nepamatys kažkokius nepažįstamuosius ir nieko nepadarys jiems? Ar tai nors įmanoma?
  Jupiteris truputi susiraukė kai antrą kartą gavo sniego gniūžtę tiesiai į veidą. Šaltas sniegas kandžiojo berniuko skruostus, pradėjo jausti gan didelį šaltį kuris perėjo į skausmą. Greitai nuvalęs savo veidą, įniršęs garbanius pradėjo dar stipriau pulti tą porelę.
 - Vas te faire encule. - Tyliai sušnabždėjo sau po nosį.
 Klastūnyno auklėtinis pamatęs ženklą kurį parodė Rafaelis, jį puikiai suprato. Kaip ir jo brolis dvynys jisai nubėgo prie kito jaunuolio ir užšoko ant jo, kad šis nukristu ant sniego.

[Teodoras Meiden]

 Klastuoliui teko palinguoti galva.
 – Nežinau kaip su kitais, bet pasaulis tikrai sukasi aplink mane, aš didžioji Tavo saulė, – sarkastiškai atkirto, stebėdamas varnanagio veiksmus.
 O Leonas net nebandė susitarti diplomatiškai gražiuoju. Kvailys. Karą pradėjo, taip sakant, pirmas.
 – Tu gal išprotėjai? Ak, taip, visada toks buvai, – nusišaipė, – nejau negirdėjai apie dvynius? Jie nepralaimės tau, o tu menkai išsigelbėsi. Ir kodėl varnanagiai šiais laikais tokie naivūs.
 Nors Jupiteris su Marsu Teodorui nebuvo kokie draugai, net neatsimena ar išvis buvo su jais kalbėjęs, net, jei ir viską apie juos žinojo, nežadėjo pulti bendrakoledžių sniegu. Žinoma, buvo akivaizdu, kad jiems nerūpi, kad jis tas pats Theo iš klastūnyno, bet antrakursis nebuvo nusiteikęs žiemos sniego karui. Jam jau dvylika – kas galėjo pagalvoti, kad sutiks žaisti vaikiškus žaidimus. Hogvartse visi nenormalūs ir dėl burtų, ir dėl šiaip nesveiko proto.
 Kietomis gniūžtėmis kol kas svaidėsi trise (nors kelių neišvengė ir Teodoras), o Šermanas tyliai stebėjo karą ir pokalbį.
  – Wow, ne jure pas, même en Français, – riktelėjo abiems pirmakursiams, prisimindamas, jog Olivier dvyniai kilę iš Prancūzijos.
 Staigiai visas karo planas pasikeitė. Marsas atsidūrė tiesiai ant Leono, kas jau buvo beveik ženklas pasitraukti, nes tokį veiksmą teks patirti ir antrakursiui. Nors viskas buvo nuspėjama, Jupiteris vis tiek pargriovė berniuką ant balto sniego, o klastuolis tik išspjovė šaltą vandenį, kur neseniai ištirpo dailios snaigės, iš burnos ir garsiau tarė:
 – Aide-moi! – nors teko tik nusivilti pačiu savimi, kadangi pamiršo, jog varnius nekalba prancūziškai. Theo viską sugadino. Nors nelabai jam ir rūpėjo, – Cuidich mi! – dabar vylėsi, jog kalbėjo škotiškai, ne tik angliškai.
 Pagalbos reikėjo laukti per ilgai, tad ranka pradėjo stumti vieną juodaplaukį nuo savęs, o vėliau atsargiai atstojo.
 – Soyons d'un côté, trois avant un. Bon? – tarstelėjo dvyniams, nenorėdamas, jog berniukas iš kito koledžo suprastų. Nors, turėjo kažkiek ten procentų tikimybę, jog broliai nesutiks. Tebūnie, daugiau nieko negaus, apart grįžimą į pilį.
 

[Leonas Hollandas]

  Tik spėjo išgirsti, kaip vienas dvynys patvirtino karą, ir pajuto jo visą svorį ant savęs. Klastuolis patiesė Leoną ant sniego, tuo pat metu duodamas ženklą broliui tai padaryti ir Theo. Varnius sukando savo dantis ir pradėjo giliau kvėpuoti. Jautė, kaip pyktis pradėjo kilti. Velnias. Nusiramink, Leonai. Prisimink, ko išmokai žiobarų pasaulį. Pyktį tu gal išleisti ir kitaip. Nurijo seiles ir tvirtai įsikibo į priešininko rankas. Velniop viską. Padarysiu tai senu būdu.
  - Karas! - sušuko jis ir pradėjo veikti.
  Jaunuolis netikėtai kojomis apsivijo klastuolį aplink liemenį ir trūktelėjo jį, kad galėtų apsiversti. Dabar dvynys buvo prispaustas Leono prie žemės. Varnius susiraukęs dėbtelėjo į jį.
  - Gal ir esu liesas, bet moku apsiginti, klastuoli.
  Ir tik tada jis išgirdo Theodoro prašymą. Keista, tačiau jis prašė to škotiškai. Negalėjo tiesiog angliškai paprašyt? Juk čia Theo. Ja reikia pasirodyti, kad moka kalbėti keliomis kalbomis.
  - A-nis a bheil thu ag iarraidh cuideachadh? - atkirto jis, net nesiruošdamas padėti. Tegul pats kovoja su kitu dvyniu. Juk Leonas vis tiek nepatinka jam.
  Kaip ir tikėjosi, Leono mylimas draugas pats išsivadavo iš klastuolio gniaužtų ir kažką pradėjo burbėti prancūziškai. Varniukas tikrai pasijuto šūdinai. Jei būtų mokėjęs tą kalbą, būtų supratęs jo kėslus.
  Vėl atsigręžė į savo dvynį ir stipriau suėmė už jo rankų. Tikėjosi, kad šis nebus toks kaip Theo.
  - Ką jis pasakė? - vildamasis tyliai bei piktai pasiteiravo.

[Marsas Rafaelis Olivier]

     Išgirdęs vieną iš bernužėlių kalbant prancūziškai, Marsas žvilgtelėjo į brolį. Per visą tą laikotarpį, kurį praleido Hogvartse, dvynukai galėjo džiaugtis turėdami kalbą, kuria kalba labai nedidelė dalis mokinių, todėl apkalbinėti ar planuoti išdaigas buvo itin lengva. O dabar? Ką dabar? Nieko...
     Rafaelio apmąstymus nutraukė riksmas į ausį tiesiai iš po juo esančios burnos. Tiesa, po vyresniuoju dvyniu ta burna neužsiliko - šaudytojas lanku visai nesunkiai apvertė vienuolikmetį.
-Bla bla bla,- vaikėzas pasišaipė iš keistos ir niekada negirdėtos kalbos bandydamas išlaisvinti prispaustas rankas.
-Kokie mes pikti,- liūdnai vyptelėjo.- Žinai, tavo draugas,- rudas akis įbedė į kitą nepažįstąmą berniuką,- planuoja karą prieš tave,- plačiai nusišypsojo, o tada gerai pasistengė ir vėl apvertė šviesiaplaukį. Dabar jau nebelaikė prispaudęs, o greit atsistojo ir nusivalė visur prikibusį sniegą.
-Bien sûr, mon ami,- klastingai šyptelėjo,- trois avant un,- tyliai pakartojo ir pakvietė arčiau susiburti prancūzakalbius,- et le plan est...?

[Clementine Martes]

Jupiteris nustebo išgirdęs kaip vienas iš jo priešininkų kalbą prancūzų kalba. Ir dar pradeda įrodinėt, ką jiems daryti, o ką ne. Absurdas! Berniukas išgirdęs kaip jis prašo pagalbos prancūziškai, pradėjo net stipriai juoktis.
 - N'attends pas. - Nekaltai šyptelėjo jam ir pradėjo imt sniegą į rankas ir mėtyti į jį.
 Visai netikėtai Diavalis gavo pasipriešinimą iš berniuko ir buvo stipriai pastumtas atgal. Vaikis nukrito ant sniego ir nespėjo sugauti jo priešininką, nes jis jau atsistojo ir pradėjo kažkur eiti. Olivier šeimos narys padarė tą patį ir pradėjo bėgti paskui jį ir ruošėsi jau ir vėl ant jo užšokti, bet tada išgirdo kaip šis duoda kitą pasiūlymą. Trys prieš vieną ar du prieš du, jam buvo visiškai nesvarbu. Todėl garbanius pradėjo linguoti galva rodydamas, kad sutinka.
 - Trois avant un, - nusijuokė, - amusement. - Pažiūrėjo į tą nekaltą berniuką, nors kaip nekaltą, juk jis pradėjo karą. Berniukas truputi atsitraukė ir nebeklausė jų pokalbio toliau, jam buvo neįdomu. Dar kaip sakoma, mažiau kalbų daugiau darbų. Todėl Diavalis nieko nelaukiant pradėjo bėgti link to Varno Nago globotinio ir užšoko ant jo.

[Teodoras Meiden]

 Žinoma, berniukas gavo dar keletą snieguotų smūgių, bet Teodorui nerūpėjo. Jis šypsojosi it beprotis. Panašiai ir buvo, ką?
 Gavęs kiek pašaipų atsakymą iš škotų varniuko, vyptelėjo. Dar norėjo atsikirsti, tačiau škotų kalba nebuvo labai jam artima, nors Fort Viljame, Niu Lanarke, Edinburge, Stirlinge ir dar keliuose kituose Škotijos miestuose būdavo dažnai, tačiau įgūdžių ilgai netobulino. Dažniausiai išsisukdavo anglų kalba. Teodoras neatsakė Leonui. Koks kvailys. Negalėjo suprasti, jog noriu būti vienoje pusėje ir turėti slaptą komandos kalbą? Ką jau, kaltas jis pats, visai susisukompromitavo. Tikrai kvailys. Dabar mano eilė.
 Veiksmas virė greitai. Net sunku buvo susigaudyti. Nors klastuolis smalsiai stebėjo.
 – Ką, supykai, brangusis? – antrakursis nusijuokė. Negi jo draugas supyko ir greitai apsiverks?  Kaip juokinga.
 Teodoras Šermanas kiek priėjo arčiau Marso, girdėjo, toks jo vardas.
 – O kam tas planas? – I have a plan: attack! suskambo galvoje, – spontaniškumas irgi planas, – riktelėjo, tačiau nepajudėjo iš vietos, kai Jupiteris šoko ant varnanagio.
 – Berniukas šaulys, lankininkas. Tarkim tai zodiako ženklas. Šaulių planeta yra Jupiteris. Koks sutapimas, ką? – sau nusišypsojo, – nors Venera vardo globėja. O priešais Šiaulių zodiako ženklą eina dvyniai. Beje, ar žinojai, jog šis vardas populiaraus Prancūzijoje. Kaip keista, jog nemoka prancūziškai, – sukrizeno, – nors Škotijoje irgi populiaraus. Ironiška. Nors apie ką čia aš. Juk "karas", – pavaizdavo kabutes. Jam patiko taip analizuoti.
 Vis dėlto, sniego mėtyti dar nenorėjo, buvo pasiruošęs stebėti reginį. Juk jis – teorinis, o ne praktinis žmogus. Bet mažai kas jį supranta.
 – Mažesnės gniūžtės skrenda greičiau, bet didesnės trenkia skaudžiau. Tai tiek. Kurį būdą renkatės?

[Leonas Hollandas]

  Nustebo, kad dvynys jam išvertė tai, ką pasakė Theo. Leonas tik dar labiau susiraukė ir sugniaužė kumščius. Šliužas. Žinoma, Marsas tai padarė ne be reikalo. Pasinaudojęs varniaus reakciją, staigiai jį apvertė ir atsistojo. Hollandas dar šiek tiek pagulėjo ant šaltos žemelės. Tada atsirėmė rankomis ir atsistojo. Rankoje buvo pasigriebęs šiek tiek sniego.
  - Tu tiesiog puikiai tinka klastunynui, Theo. Stoji į tą pusę, kurioje tau patogiau. Esi tikras padugnė, - išspjovė tokią karčią tiesą ir paleido gniūžtę tiesiai klastuoliui į marmūzę.
  Tikriausiai dvyniai sutiko su to šliužo pasiūlymo, nes dabar jau kitas dvynys pasileido link Leono. Vargšelis nespėjo padoriai sureaguoti, kai klastuolis užšoko ant jo. Varnius stipriai sugriebė ir kartu nusitempė jį žemyn. Šįkart niekas nebuvo prispaustas ant žemės, tačiau šviesiaplaukis tai netrukus pakeitė. Užsiropštė ant jo ir pradėjo versti visą likusį sniegą dvyniui ant galvos. Jautė, kaip pyktis ėmė viršų ir net nesusimąstė, kad reiktų nurimti.
  - Nereikia erzinti manęs, oi nereikia.
  Jis tikriausiai persistengė tada, kai sniegą pradėjo kišti dvyniui į burną. Sustojo, išvertė akis ir, susiėmęs už galvos, greitai pašoko ant kojų. Pasitraukė atokiau ir išsitraukė fleitą primenantį įrankį. Spustelėjo mygtuką ir iškart įtempė lanką su strėlę. Kol kas jo į nieką nenutaikė. Laikė nuleistą į žemę.
  - Nelįskit prie manęs. Aš galiu ir pratrūkti, tačiau tikrai to nenoriu. Nenoriu jums pakenkti taip, kad būtų labai blogai.
  Leonas giliai įkvėpė, įsikando sau į lūpą ir pajuto metalu atsiduodantį kraujo skonį. Pyktis yra blogai. Pyktis neveda gėrio vaisių. Pyktį reikia ištraukti su šaknimis.

[Marsas Rafaelis Olivier]

     Brangusis?- nusistebėjo garbanius, mat nelabai suprato, ar bernužėlis tai sako pašaipiai, ar visgi šie du nepažįstamieji vienas kitam kažką jaučia. Nors, matyt, labiau tiktų pirmas variantas, juk vargu ar tas prancūzakalbis berniukas planuotų karą prieš mylimąjį? Na, bet nuo neapykantos iki meilės tik vienas žingsnis, tiesa?
     Marsas jau kone ruošėsi ginčytis su tuo kitu klastuoliu dėl plano, tačiau brolis, panašu, kalboms nebuvo nusiteikęs ir užpuolė šaudytoją lanku. Bet juk skųstis tas šaulys negalėjo. Pats atkreipė brolių dėmesį į save!
-Ar gali mažiau tauškėti ir daugiau veikti?- piktai vėptelėjo į poną „aš viską žinau“,- Šaulių planeta yra Jupiteris,- pašaipiai pakartojo klastuolis,- kam tai rūpi?!- sužaibavo rudomis akimis ir vėl pažvelgė į besigrumiantį brolį. Rafaelis nebuvo itin nustebęs dėl to, jog lankininkas jau buvo viršuje. Juk prieš tai taip nesunkiai apvertė vienuolikmetį.
-Gniūžčių dydis nesvarbus. Lipdyk įvairias,- it koks vadeiva paliepė Klastūnyno atstovui ir nubėgo prie brolio, vis dar vagstančio su kitu berniuku.
     Marsas buvo šlapias nuo kojų iki galvos, tačiau šalčio nejautė, žinoma, kur jausi, kai nėra nė kada ramiai pastovėti. Tik vis neapleido mintis, kad po tokių sniego karų teks kurį laiką gulėti ligoninėje. Bet kaip ten nuobodu, vaje!
     Pamatęs įtemptą lanką, pirmakursis kiek išsigando. Juk negalėjo žinoti, kad ta strėlė kiaurai jo nepervers ar jos galiukas nėra užnuodytas. Ar tik nebus sniego karas nuėjęs per toli? Tiesa, ne Marsui žinoti, kur yra ribos. Jupiteris įprastai jas pajaučia greičiau.

[Clementine Martes]

  Neapskaičiavo tai, kad užšokus ant šaulio Diavalis sugebės irgi nukristi ant sniego ir būti pačiam užpultam. Garbanius iki paskutinio siūlo sušlapo ir turbūt po šio karo jam reikės aplankyti ligoninės sparną, nes be ligų čia niekas neapsieis. Jupiteris jau tiesiog nebekreipė dėmesio į tą sniegą kuris jau buvo po drabužiais ir po batais. Tada pas jį buvo kita problema - puolantis šaulys.
  Iškarto, vaikis labai priešinosi tam lankininkui. Jis stengėsi su visa jėga jį atstumti, griebė sniegą ir mėtė į jį, spardėsi. Iš pradžių, netgi kažkiek pavyko. Buvo momentas, kai dvynys pervertė berniuką ir dabar jis buvo viršuje ir galėjo lengvai jį pulti, bet deja, tai truko neilgai, nes Varno Nago globotinis tai greitai pakeitė.
  Šaulys tuo metu lyg iš proto išėjo, prancūzas nieko negalėjo padaryti, tas vaikis taip jį užsipuolė, kad rudaakis nesugebėjo tada jam pasipriešinti. Jis buvo apverstas sniegu, o galų galiausiai spėjo ir sniegą paraguti. Ne koks skonis jeigu ką, ypač kai iš pirmakursio burnos pradėjo tekti kraujas.
  Galų galiausiai, jis atsilaisvino ir sugebėjo atsistoti. Iškarto išspjovė visas tas seiles, kraują, sniegą, kur viskas pas jį ten susikaupė, o tada pasistengė atsigauti nuo to kas buvo.
 Diavalis buvo kupinas įniršio, juk kaip taip, kad čia kažkas galėtu taip nugalėti jį? Jis piktai pažiūrėjo į Marsą ir į tą protinguolį kuris tik kalbėti ir te moka. Jis viskuo kaltino tik juos, nes jie jam nepadėjo.
 - Kur buvo jūsų pagalba??? - Paklausė ir dar kartą išspjovė kraują. O tada pažiūrėjo tam kitam klastuoliui tiesiai į akis. - Kam įdomios tavo tos pasakos? Bla, bla, bla, - pradėjo parodijuoti protinguolį, - niekam tai neįdomu! - Sušuko. Bet jo visas pyktis greitai dingo, nes tada jo dėmesys buvo nukreiptas į tą psichopatą. Diavalis prarijo seiles ir kiek atsitraukė. Gal jie rimtai peržengė lazdą su tuo karu? Bet juk čia tik nekaltas žaidimas, kas taip iš proto išeina ir pradeda visiems grasinti, kad šaus iš lanko? Olivier neskubėjo daryti neapgalvotus veiksmus, juk čia nelabai matėsi didelė problema. Jis gi aiškiai prašo prie jo nelysti. Tai gal tai ir reikia padaryti? Tiesiog nelysti?
 - Ko tu taip užsinervinai, čia tik gi vaikų žaidimas. Bet jeigu taip nori, tai tavo reikalas. - Dar toliau atsitraukė nuo to berniūkščio, o tada tiesiog pasistengė nekreipti į jį dėmesį. Jupiterio dėmesys nukrypo ir vėl į tą protinguolį. Klastuoliui jis iškarto nepatiko, o ypač dėl to, kad vietoj to, kad jam padėti, tas pasakojo niekam nereikalingas pasakas, kurios labai suerzino dvynį.
 Garbanius sulipdė sniego gniūžtę ir metė tiesiai jam į veidą. Toks buvo jo kerštas..
 - Ups. - Nekaltai nusijuokė.

[Teodoras Meiden]

 Berniukas nužvelgė varnių.
 – Žinojau, jog taip sakysi. Esi nuspėjamas. Ir man nė nereikia kartoti, ir taip žinau, – mirktelėjo.
 Akys nukrypo iki Marso. Vyptelėjo.
 – Jei tyliu, tampu pavojingesnis, nenoriu tokiu būti. O tu gali tylėti. Ir ne, aš visiškai nesiruošiu čia žaisti kvailų žaidimų. Aš teorinis, ne praktinis žmogus.
 Jam labai patiko kalbėti. Ir atsikalbinėti. Stovėjo ir tauškėjo. Nemanykit, nebandykit kas užtildyti!  Pasitvarkęs juodus garbanotus plaukus atsisuko į išsilaisvinusį jaunesnįjį, kaip Theo pastebėjo, dvynį.
 – Tokiems kaip tu pagalbos nereikia. Jie patys susitvarko. Ak, tiksliai, nėra tokių, kaip tu. Bet man nerūpi. Tavo refleksai lėti, beje, nors norėčiau skųstis ir savaisiais, – nespėjęs rankos iškelti priešais veidą, gavo gniūžtę į nosį. Tiksliau, pusę nosies, nes kita sniego dalis nukrito po kojomis.
 – Čia taip bandei mane sunervinti? Kažkaip, nepavyko. Tikrai nemesiu sniego atgal, kad ir kiek bandysit.
 Teodoras Šermanas baigė pokalbį su broliais, nes tuojau pat iškilo dar viena bėda.
 – Ei, ei, ramiau, Leonardai. Būsimasis psichopatas?

[Leonas Hollandas]

  Pyktis palengva slūgo, tačiau bet koks netinkamas klastuolių judesys ir varnius vėl pames galvą. Tokius nereguliarus pykčio protrūkius berniuko tėvai bandė suvaldyti jau nuo mažens. Vedė ir pas psichologą. Pasibaigė tuo, kad pratrūkęs Leonas suvarė žirkles daktarui į delną. Tada nuvedė jį susipažinti su tokiais pat vaikais. Ir tai nuėjo šuniui ant uodegos. Kodėl? Na, nemanau, kad mėlynės paakiuose yra geras gydymo padarinys. Tačiau, kai tėvai buvo susiruošę nuleisti rankas, pašto dėžutėje rado skrajutę, skelbiančią apie jų mieste atsiradusį būrelį, kuriuo metu vaikai mokinami suvaldyti savo emocijas su ginklų pagalba. Nors skamba baisiai, tačiau reikėjo griebtis paskutinio šiaudo.
  Liūdnomis akimis nužvelgė klastuolius, kurie išsigandę lėtai tolo nuo jo. Vaikinukui tai labai patiko. Jam labiausiai reikėjo erdvės, kad nusiramintų. Tačiau juk turi atsirasti tas vienas žmogus, kuris sugriautų viską.
  - Būsimas psichopatas? Dabar jau bijai? Jei neturėčiau lanko rankose, kažin ar būtum toks "ramus". Tikriausiai ir toliau pašieptum mane visais įvairiausiais būdais. Tikra gyvatė.
  Paskutinį kartą giliai įkvėpė ir galutinai nuleido lanką. Persimetė jį per petį ir atsisuko į dvynius.
  - Atleiskite, kad sukėliau jums pavojų. Tiesiog aš turiu problemų ir bandau su jomis susigyventi. Negaliu būti kaip jūs. Negaliu būti normaliu vaiku.