0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Klara Mondeu

  • II kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Negyvenk būtuoju laiku, gyvenk būsimuoju
uždraustojo miško pakraštyje
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
 Uždraustasis miškas visada traukė Ela. Tai buvo tamsi medžiais apaugusi vietovė kuri galėjo netgi gasdinti. Naktimis tarp medžių šmėstelėdavo vienas kitas baltas šešėlis. Mėnulio šviesoje miškas atrodė lyg ir melsvai violetinis del ko jis dar labiau traukė...
Kadangi Ela buvo beprotiškai smalsi, ji jau spėjo atrsti tinkamiausią laiką išsmukti iš mokyklos ir patirynėti apylinkes. Tai buvo laikas tarp šeštos i aštuntos valandos vakaro. Tuomet buvo tarsi poilsio laikas kai niekas negali nieko įtarti...
Atėjus tai dienai kai buvo tinkamiausias laikas išsprukti. Mergaitė lėtai nusėlino prie durų, jas atidarė ir jau ruošėsi eiti, be prieš ją išdgo Morgana ir paklausė kur ji einanti. Ela žinojo kad Morgana tokia pat tyrinėtoja kaip ji, ir niekad neišduos . Taigi papasakojo Morganai kur ji einati ir pasivietė kartu...
Abi raudonplaukės vos matomai peržingsniavo pievą iki miško ir nustėro. Keista... Niekas nieko nesakė apie šią trobelę... Negi  jos vienos tai mato?
Iš trobelės jaukiai rūko dūmai kas reiškė kad čia tikrai gyvenama vieta.Vis dar sulaikiusios kvapą iš nuostabos pasibeldė į duris ir jos pačios atsivėrė. Įėjuios į vidų mergaitė pajuto jakią šilumą. Tada apsižvalgė aplinkui ir pamatė daug pintų krepšelių išklotų šienu, o jų viduje gulėjo ... DRAKONO KIAUŠINIAI??? Tai bent, jie tikri. Pagalvojo Ela nes daug skaitė apie jų išvaizdą. Tačiau apsižvalgiusios jos nustėro dar labiau.
Tai buvo tas šviesiaplaukis berniuks, ir dabar jis stovėjo su drakono kiaušiniu rankoje tokiomis pat išplėstomis akimis kaip ir megaitės. Tada nurimo ir tarė "taip ir maniau kad būsite iš klastunyno ir grifų gūžtos, bet nemaniau kad tai būste jūs..." . Berniukas iš užančio išsitraukė laiška ir parodė mergaitėms...
                           Aš Hagridas su profesorės pagalbą paslėpiau šią trobelę
                            Tik vienas berniukas su randu ir šviesiais plaukais
                           Ir tik dvi mergaitės vienodomis sielomis iš skirtingų koledžų
                                          Gali patekt ir matyti šią vietą.


Ela net nežinojo ką galvoti ar daryti... Todėl tiesiog išėjo iš trobelės, užtrenkė duris ir grįžo į bendrajį kambarį be vakarienės. Nusprendė kad jai reikia pagalvoti apie ...
Kodėl būtent ji?
kodėl ne kita?
tačiau nepaisant visų apgalvojimų ji tvirtai nusprendė kad sutinka su ėjimu į trobelę.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Ela Sidilija »
Ir mes stebėsime kaip galop nukrinta saulė...

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Buvo naktis. Gulint berniukų kambaryje išgirdo, kaip kažkas pasakoja apie tai, kad tasai bandė prijaukinti magiškus gyvūnus miške, o jeigu nepavykdavo, tai tada tiesiog medžiodavo su burtažodžiu pagalba. Švilpis gan tai kiek pasidarė įdomu, o tai, kad jau pavasaris ir tų gyvūnų jau vis daugiau, tai jam pasirodė kiek įdomi veikla. Bet ne tai, kad juos prijaukinti. Jam to nereikėjo, jam užsinorėjo medžioti. Kodėl gi ne?
 Gulėdamas, niekaip negalėjo ištraukt minties. Švilpiui atrodė tai labai įdomu ir netgi ekstremalu. Medžiot gyvūnus yra kaip ir uždrausta, todėl tai jį dar labiau domino. Visgi tą mintį niekaip sau iš galvos negalėjo ištraukti, todėl nusprendė medžioti šią naktį.
 Švilpis su savimi pasiėmė tik burtų lazdelę ir viskas. Jam atrodė, kad daugiau kaip ir nieko nereikėjo. Visgi net būnant vis dar Hogvartse, jam buvo kiek baisoka, medžioti, tai tas pats kaip ir žudyti gi. Ar aš nedarau klaidos?
 Vaikinas išėjęs iš Hogvartso nuėjo miško link. Kiek šiandien aš sulaužau taisykles? Švilpis visgi savo baimę pabandė paslėpti savyje. Priėjus prie miško Alenas kiek palaukė, kol pamatys kokį nors magišką gyvūną. Jis nenorėjo vaikščioti po mišką, kad atbaidyti gyvūnus, jam buvo geriau stovėti vietoje, ir laukti.
 Po kiek laiko, Alenas vos neužmigo, bet pamatė kažką. Jis pagalvojo, kad tai magiškas gyvūnas, todėl kiek pritūpė, ir ėjo link magiško gyvūno. Ėjo kiek lėtai su drebančiomis kojomis. Alenui buvo baisu. Jo pulsas greitėjo, širdis daužėsi neapsakomai greitai. Rankos drebėjo. Nusiramink. Švilpis įkvėpė orą, ir iškvėpė. Kiek prisiartinus prie gyvūno, pamatė, kad tai buvo paprastas elfas. Jį buvo ganėtinai sunku pastebėti, bet jeigu ne jo keliantis garsai, Alenas jį taip ir nepastebėtu. Ir kas dabar? Man reikėtu jį nužudyti. Bet nejaugi su nedovanotinu keru? Dar viena pažeidžianti taisyklė.. Švilpis įkvėpė orą, ir jau ruošėsi paleisti kerus.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
 Nesitikėjo užsibūsianti miške iki pat vėlumos. Atėjo čia pažaisti su mažuoju miško elfu, su kuriuo susidraugavo tądien per pamoką. Jis skundėsi, kad žiemą ir prasidedant pavasariui nėra ko valgyti - atsargos jau pasibaigusios, o niekas dar neauga - tad ji pastaruoju metu dažnokai užsukdavo jo pamaitinti. Tik nė sykio dar neužsisėdėdavo taip ilgai, visad grįždavo pilin dar prieš pradedant temti.
 Jai buvo baisu. Visi žino pasakojimus apie tai, kokie baisūnai naktį išlenda iš savo urvų ar olų medžioklėn. Kiekvienas jos žingsnis buvo tylus ir atsargus, nenorėjo netyčia užminti ant kokios šakelės ir šitaip prisišaukti sau nelaimę. Ir kam ji iš viso ėjo taip giliai? Bijojo net pasišviesti burtų lazdele - o ką, jei koks piktus kėslus turintis gyvūnas pamatys šviesą? Puikiai žinojo, kad Uždraustajam Miške ne tik draugiškų gyventojų būta.
 Buvo taip įsitempusi, kad, galėjo prisiekti, jautė nervų galūnėles. Šalia jos nukrito kamuolys šlapio sniego, matyt, dar užsilikusio medžių viršūnėse. Duslus garsas ją taip išgąsdino, kad net pašoko vietoje. Tikriausiai būtų net sušukusi ar bent jau aiktelėjusi, tačiau supanikavo taip, kad balsas įstrigo gerklėje ir, jai pravėrus burną, nepasigirdo nieko, o ji tik įsikando sau į apatinę lūpą.
 Jau buvo beišeinanti iš medžių labirinto, kai pastebėjo tamsų siluetą po medžiu. Siluetas buvo žmogiškas - tai jau gerai - tačiau buvo matyti, kad žmogysta yra daug už ją aukštesnė, raumeningesnė, dėl to nedrįso nė garso išleisti.
 Pasislėpusi už medžio, kol dar jos nepastebėjo, tvirtai suspaudė lūpas ir lazdelę kumštyje, bandydama kaip nors nuraminti garsiai besidaužančią širdį - jei jos dūžių niekas neišgirs, tai bus stebuklas.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
Buvo įtampa. Švilpiui ištraukius burtų lazdelę, jo ranka drebėjo labai stipriai. Švilpis jau norėjo leisti kerus. Jis užmerkė akis. Įkvėpė giliai orą. Jau norėjus paleisti kerus, išgirdo kažkokį garsą, lyg tai būtu žingsniai. Alenas atmerkė akis, ir jau nebematė to elfo. Turbūt, kad pamečiau jį. Gal surasiu. Jis kiek nuleido burtų lazdelę, ir atsiduso. Alen buvo tikrai išsigandęs, bet jau buvo pasiruošęs, todėl įsitikino, kad reikės paieškoti dar ko nors, ir kitą kartą jau tikrai nebijos, ir netemps laiką. Bet visgi jam buvo vis dar baisu, švilpis niekada nežudė ir tai tikrai jį baugino.
 Pabėgus elfui, Alenas apsidairė, buvo tamsu, ne taip ir lengva kažką pastebėti.
- Lumos, - Ištarė kerus, ir iš burtų lazdelės pradėjo sklisti šviesa. Matomumas Alenui tikrai pagerėjo, jis jau pradėjo neabejoti, kad greitai kažką suras. Alenas dar kartą apsidairė, ir pastebėjo kažkokį žmogaus siluetą už medžio. Švilpis praryja savo seiles, ir pradėjo artintis prie medžio. Alenas ėjo labai lėtu ir tyliu žingsniu, jis norėjo patikrinti, kas ten, kad nebūtu koks nors mokytojas, skundikas, kuris nuves vaikiną atgal į Hogvartsą. Prisiartinus, ant švilpio galvos užkrito sniegas, kuris buvo ant medžio šakų. Nukritus sniegui, kiek sustojo ir nuvalė jas nuo galvos. Tada greitai prisiartino prie medžio ir jau nieko nebuvo. Gal pasirodė? Švilpis dar kartą apsidairė, ir pradėjo eiti į miško gilyn.
 Nieko ypatingo jis kaip ir nematė, aplinkui buvo tik medžiai ir kai kur apaugę krūmai. Jokiu gyvūnu švilpis ir nebematė. Alenas kiek nusiminė, bet nesiruošė pasiduoti. Po kiek laiko, švilpis sutiko dar vieną elfą. Bet jis buvo kitoks. Kiek žemesnis netgi. Alenui jau nebebuvo taip baisu, todėl jis savo burtų lazdelę nustatė prieš tą elfą. Alenas užmerkė akis, įkvėpė giliai orą, ir paleido kerus.
 Sullivanui pradėjo daužtis širdis nenormaliai stipriai. Jam atmerkus akis, tas elfas jau gulėjo miręs. Alenui iškarto pasidarė tikrai gaila dėl savo poelgio, bet stengėsi negalvoti apie tai, ir tiesiog pasidžiaugė, kad jam pavyko. Jis jau norėjo artintis prie elfo, bet išgirdo kaip kažkas atsistojo ant šakelės. Švilpis atsisuko ir pradėjo dairytis. Ar mane kažkas seka, stebi?      

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
 Ten - priekyje, staiga užsiplieskė ryškus šviesulys, kaip spėjo mergina - skleidžiamas lazdelės. Jos širdis grasino išlėksianti iš krūtinės, turėjo stipriai įsikąsti sau į lūpą, kad tik neriktelėtų. Ypač, kad tas tamsus siluetas pajudėjo jos pusėn. Patyliukais žengtelėjo tolėliau, pasislėpdama už tolimesnio medžio. Iš ten galėjo stebėti atėjūną, tačiau pačiai likti nepastebėtai. Jo veidą vis dar dengė šešėliai, tačiau povyza ir tai, kaip jis dėjo žingsnius, bylojo apie jauną vaikinuko amžių - gal kokio vyresnio kurso mokinys arba jaunutėlis profesorius. Tai turėtų ją nuraminti, tačiau nė velnio - suvokimas, kad tai nėra koks visam burtininkų pasauliui žinomas piktadarys, palengvėjimo jai nekėlė. Gal net atvirkščiai - nesupaisysi, kas dedasi tose mažutėlėse, testosteronu pritvinkusiose paauglių smegenėlėse.
 Atėjūnas pasinėrė gilyn į mišką. Staiga Gotfreinė akies kraštučiu užmatė pažįstamą gyvulėlį - jos draugą miško elfą. Jis atrodė išsigandęs. Netrukus ji suprato kodėl: iš šešėliuoto vyro burtų lazdelės pasklido kerai ir nereikėjo nė laukti, kol elfas griūs žemėn negyvas. Nesusitvardžiusi ji spigtelėjo. Dėl savęs gal būtų ir tylėjusi, tačiau elfas buvo jos draugas. Neprotinga lįsti klajūnui į akis, puikiai tą žinojo, tačiau nieko negalėjo su tuo padaryti.
 - Ką tu padarei? Jis buvo mano draugas! - šūktelėjo.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #35 Prieš 6 metus »
Švilpis atsiduso. Giliai įkvėpė orą. Jis žinojo, ką padarė, bet nelaikė tai jau taip labai blogai ar labai gerai. Bet kažkas tokio buvo, kad gailėjosi savo elgesiu. Laiką atgal negražins, todėl negalvojo apie tai, kodėl jis tai padarė. Aleno rankos drebėjo, o širdis daužėsi labai stipriai ir greitai. Jis kiek pažiūrėjo viršun ir tiesiog nieko negalvojo. Bet jis žiūrėjo kiek neilgai, nes kažkas netikėtai pradėjo labai spigtelėjo. Švilpis gal netgi kiek išsigando, ne pačio to spigtelejimo, o išsigando tai, kad kažkas jį matė. Alen greitai atsisuko, ten buvo apytiksliai jo amžiaus mergina su ugniniais spalvos plaukais. Išgirdus jos žodžius, Alenui kiek pasidarė gaila, bet neilgam.
- Jis buvo tavo draugas?.. Na atleisk. Aš nežinojau. - Atsakė labai šaltai.
 Bet iškarto prisiminė, kad ji gali pasiskusti ir tada švilpį išvis gali išmesti iš mokyklos. Alenas to tikrai labai išsigando todėl jis pradėjo galvoti kokius veiksmus atlikti, kad to vėliau niekas nesužinotu.
- O tu viską matei? Na ypač ką aš dariau? Aš labai gailiuosi dėl savo poelgio.. Tikiuosi tu niekam tai nesakysi. - Kiek pradėjo lyg vaidinti, kad jam tikrai gaila ir, kad daugiau to tikrai nebus. Nors gal to jis jau ir nebedarys, nes tai Alenui per daug rizikinga, o rizikuoti švilpiui tikrai ne į nauda.
 Švilpis ramiu žvilgsniu žiūrėjo į nepažįstamąją ir galvojo ką visgi jam daryti. Mintis, kad tas elfas buvo jos draugas, privertė Aleną jaustis kiek nejaukiai, visgi negalima būti ten tokiu bejausmiu.
- Aš tikrai labai atsiprašau.. Nežinojau, kad jis tavo draugas. Jeigu žinočiau, pasirinkčiau kokį kitą grobį. Na bet tikiuosi, daugiau tu čia draugų neturi.. - Kiek prisikalbėjo švilpis. Alenas toliau žiūrėjo į nepažįstamąją ir tik laukėsi vieno, kad ji niekam tai nepapasakos ir toliau nepatrukdys jam.
 Alenas priėjo prie to elfo ir paėmė jo lavoną.. Prisilietus prie elfo, švilpiui prabėgo pro kūną šiurpuliukai ir toks kaip baimės jausmas. Švilpis jau nenorėjo nieko su juo daryti, nes šalia Aleno yra to elfo draugė. Gal tada jį palaidoti? Bet kokia nauda buvo man tada iš šios medžioklės... Švilpis tikrai pasimetė, bet iš kitų akių jo elgesys gali ir pasirodyti keistas. Jis pakėlė lavoną jį apžiūrėjo ir paliko atgal gulėti ant žemės..

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
 Ji girdėjo jį atsiprašant, tačiau nebuvo tokia naivuolė, kad imtų ir patikėtų. Jei jis tikrai gailisi, tai kam žudė? Vaikinuko akys net degė abejingumu ir šalčiu - nebuvo nė krislelio šilumos ar gailesčio, neapykantą galėjai pastebėti net iš tolo. O praleidusi kelerius metus gero elgesio kolonijoje - kaip vadindavo mokyklą Prancūzijoje - buvo pastabesnė už daugelį bendraamžių, tad taip lengvai nesileido apkvailinama.
 - Kas man iš tavo atsiprašymo? Negi jis prikels elfą? - norėjo atsikirsti šaltai ir be jokių emocijų, tačiau jos drebantis balsas išdavė rusvaplaukės jausmus.
 Ji nesiruošė niekam nieko sakyti. Puikiai suprato, kad pati irgi įkliūtų - nors tik lankė draugą, tačiau buvo Uždraustajame miške: vietoje, kur negalima nė kojos kelti. Be to, jau buvo sutemę, kas tikrai nepagerintų jos situacijos. Tačiau įžvalgios žalios akys pastebėjo dvejonę šviesiaplaukio akyse, šiam prakalbus apie skundimąsi.
 - Kodėl turėčiau tylėti? Jei tu ką tik šaltakraujiškai atėmei kito gyvybę? Pirmą kartą girdžiu, kad žudynės turėtų likti paslaptyje. Gal nežinojai, - piktai debtelėjo - tačiau miško elfai yra saugoma gyvūnų rūšis ir už jų nužudymą gręsia kone tokios pačios nuobaudos, kaip už žmonių nužudymą? Ar tu žinai, - jos balsas darėsi vis skardesnis ir, jai to net nenorint, piktesnis, - kad tavo poelgį galima laisvai palyginti su Nedovanotinų kerų panaudojimu?
 Nebuvo tikra, ar žmogaus ir miško būtybės mirtis žudynes galima lyginti. Nors tikrai buvo susidraugavusi su elfu, puikiai suprato, kad tai tik gyvūnas, o ne kitas žmogus. Šią akimirką jai tas nedarė jokio skirtumo. Tiesą pasakius, elfo netektis sukėlė didesnį liūdesį nei išsikyrimas su buvusios mokyklos draugais - o su tais žmonėmis ji praleido tris metus.
 - Tu dar drįsti teisintis?
 Jei taip nebijotų to nepažįstamojo, prieitų arčiau, kad galėtų šiuos žodžius tarti jam tiesiai į akis, išspjautų jam juos tiesiai į veidą. Vis dėlto išgąstis darė savo - baimė ją taip sukaustė, kad negalėjo nė mažojo kojos pirštelio pajudinti. Turėjo priversti save kvėpuoti, kitaip jau seniausiai būtų čia suklupusi. Tokia mintis jai džiugesio toli gražu nekėlė.
 - Svarbu ne tik tai, kad jis mano draugas. Tu atėmei gyvybę, nesvarbu kieno, ir tai yra baustinas dalykas.
 Kažkaip rado savyje jėgų pripulti prie elfo kūnelio, netekusio gyvybės. Sušalusiais delnais išrausė duobelę žemėje, į ją paguldė mažą, jau šaltą, kūnelį. Apibarstė jį šalta žeme, ant susidariusios kalvelės užbėrė sniego. Pasinaudojusi burtais Orchideus išsikerėjo gėlių, kurias iš karto dailiai pasodino ant mažo, vienišo kapo.
 Nedrįso pažvelgti į švilpį. O net jei ir turėtų drąsos daugiau nei triušis, vis vien negalėtų tų padaryti - jos kūną vėl sukaustė nematomos virvės ir ji vėl negalėjo pajudėti, tad tiesiog klupėjo prie nedidelio žemės ir sniego kauburėlio, įbedusi sustingusį žvilgsnį ten, kur dar prieš kelias minutes gulėjo leisgyvis elfas.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Vaikinas nejautė kaltės jausmo, jam norėjosi ją suprasti, bet jam tai padarius norėjosi dar. Nors dabar jam buvo kol kas ne tai svarbiausia. Šalia jo stovėjo panašaus Aleno amžiaus mergina kurį viską tai matė. Tai buvo dabar svarbiausia. Alenas jau nebežino kaip jai įtikti arba bent nuraminti. Jis jos akyse matė be galo daug pykčio.
- Ne neprikels. - Kiek truputi netgi šaltai atsakė ir pradėjo žiūrėti žemyn ir negirdėti jos virpančio balso, nes dėl jos balso, Alenas pradėjo jaustis tikrai labai blogai. Gal jis tikrai šaltakraujiškai pasielgė? Bet pas Aleną vis buvo tokia mintis, kad taip gi labai jau daug kas daro. Bet tai buvo tik jo pasiteisinimai. Nors tai gal ir buvo naivu. Alen kuo toliau tuo labiau jau galvojo, kad jis tikrai neišsisuks.
- Aš tikrai kaltas esu.. Pripažįstu tai.. - Kiek nedrąsiai atsakė. Alenas išsigando jos žodžius. Ir turbūt gailėjosi ne tai, kad ką jis padarė, bet to, kad leido tai kažkam matyti ir dėl to jis pateko į tokia situaciją. Jis vis mintyse galvodavo visokius bereikšmius pasiteisinimus, kad bent kažkaip nuimti nuo savęs kaltę. - Na.. Žinai, elfai buvo ne patys maloniausi magiškieji gyvūnai. - Kiek sustojo ir jau pradėjo galvoti, kad tai bloga idėja tai sakyti. - Juk jie įkyrus, gudrus, gal netgi kiek nemalonūs... Kažkada girdėjau, kad jie buvo kaltinami keliautojų klaidinimų ar.. - Sustojo. Tai buvo tikrai bloga idėja. Tada jis jau tikrai nežinojo ką sakyt ir bandė visokiais būdais išsisukinėti.
- Gal ir drįstu.. Kaip man gi dar elgtis.. - Turbūt pasakė pirmus žodžius, kai pasakė lyg iš širdies. Gal netgi gali pasirodyti, kad jis gailėjosi, nors taip nebuvo, tai ką jis padarė, jam nebuvo gaila. Jis norėjo dar, bet jam trukdė.
 Alenas stengėsi nežiūrėti į merginą. Jam jau ir taip buvo per daug gėdos. Viskas buvo kaip kažkoks sapnas. Viskas taip greit praėjo ir tai atrodė, lyg didžiausias košmaras kuris galėjo nutikti. Kai ji pasakė, kad viską pasakys, Alenui kėlė didelę baimę, nors jis nebuvo iš tų kuris visko bijotu.. Jam jau buvo sunku kažką galvoti, jis jau norėjo su tuo tiesiog susitaikyti, bet buvo kažkokia viltis, kad niekas visgi to nesužinos ir ji niekam nepapasakos.
- Supratau. Tai tikrai baustinas dalykas. - Sau sumurmėjo prieš nosį ir, ir pradėjo visur tiesiog aplinkui dairytis.
 Švilpį kiek nustebino merginos poelgis. Iškarto jis nesuprato, ką ji daro, juk ji visą laiką tiesiog stovėjo vienoje vietoje ir beveik netgi nejudėjo. Kai kada netgi atrodė, kad ji buvo pamiršus kvėpuoti.   Mergina iškasė duobę ir palaidojo gyvūną. Alenui tikrai pradėjo jaustis blogai ypač kai pradėjo žiūrėti tą "laidojimo ceremoniją". Jis nebegalėjo būti toje vietoje ir norėjo toliau eiti daryti, ką darė. Vistiek jau neišsisuks.
- Aš gal jau eisiu... - Pasakė ir kiek sustojo, įkvėpė orą. - Tikiuosi daugiau neturi draugų kurie yra kažkokie gyvūnai... - Sau sumurmėjo prieš nosį, bet atrodė, kad mergina tikrai tai išgirdo ir gal netgi suprato, kad jis eis toliau daryti tai....

*

Neprisijungęs Džeinė Meko

  • VII kursas
  • *
  • 688
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • wattpad- @2valandaryto , come chat with me
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #38 Prieš 6 metus »
Tyla, vėlus žiemos vakaras. Sniego jame dar nebuvo, dangus po truputį dažėsi šleikščiai oranžine- raudona spalva. Niekas nedrumstė miško ramybės. Bent jau... beveik niekas. Miško gilumoje, gerai įsižiūrėję, būtumėte pamatę artėjantį tamsų siluetą. Jis priklausė gana aukštai juodaplaukei merginai, kažkaip sugebančiai eiti visiškai nekeliant nė menkiausio triukšmo, nors vienoje rankoje ji nešėsi gitarą, kitoje buvo sugniaužusi neatidarytą neaiškios drumzlinos spalvos butelį, ant peties užsimetusi krepšį. Nepažįstantys merginos, ko gero, net nebūtų pasakę, kad ji yra Hogvartso mokinė, jei ne Klastūnyno šalikas jai ant kaklo ir skaisčiai žalios didelės akys, perveriančios žvelgiančius į ją. Hogvartse dauguma pažinojo Džeinę Meko. Graži, sarkastiška, drąsi, talentinga, protinga, tačiau ji buvo akiplėša, kurios nuotaikos keitėsi greitai ir niekada nežinojai, ką ji iškrės. Geriau buvo su ja nesipykti. Į pamokas klastuolė beveik nevaikščiojo- nebuvo pareiginga mokinė, tačiau kažkaip egzaminus išlaikydavo aukščiausiais balais, todėl mokytojai per daug prie jos nekibo. Juokingiausia, kad daugiausia pastabų mokinė susilaukdavo ne už nuolatos praleidinėjamas pamokas, o nenešiojamą uniformą- ir dabar buvo apsirengusi tik juodai, su juodais džinsais, juodu golfu ir juodais batais ji kone susiliejo su šešėliais. Džeinė neturėjo daug draugų- ne dėl to, kad niekas nenorėtų su ja bendrauti, o tiesiog dėl to, kad ji pavargo. Visi jos geriausi draugai arba dingo, arba baigė mokyklą, ir ji nematė prasmės paskutiniais mokslo metais prie ko nors prisirišti. Tyliai atsisėdo po plačiašakiu ąžuolu, išsitraukė iš krepšio sąsiuvinį, kažką pieštuku ten brūkštelėjo, atidarė butelį, ir gerokai trūktelėjusi iš jo, ėmė derinti gitarą, per daug nesijaudindama, kad kas nors ją gali čia užtikti.

¸ ° . ° :. .• ○ . ° . ● ¸ . • ○ ° . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ ° ° . . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . °¸ . ° :. . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . ° :. . • ○ . ° . ● ¸ . • ○

*

Neprisijungęs Melisa Arin

  • Astronomė
  • ****
  • 247
  • Lytis: Moteris
  • too late, I already found what I was looking for
    • labutis
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #39 Prieš 6 metus »
Dievaži. Niekada nebūtų pagalvojusi, jog ji, tylutėlė, augalų ir taisyklių bijanti mergina, tokį vėlų vakarą viena (o ar tikrai keliese būtų geriau) slampinėtų ne šiaip aidinčiais koridoriais, o baugiu mišku! Tačiau blondinė buvo jau didelė mergaitė, ir greičiausiai pats velnias kvietė ją čionai. Keikė nemigą ir tą keistą norą bent devynioliktaisiais savo gyvenimo metais patyrinėti vietovę, tikriausiai ne be reikalo vadinamą uždraustąja. O galbūt... galbūt aptiks čia kokią žavią kalvą, nuo kurios atsivertų dar žavesnis dangaus vaizdas? Taip, šitai skambėjo ganėtinai neblogai. Tokiu atveju Melisa gal net pasiryžtų ateiti čia dažniau, žinoma, jei tik koks kvailas augalas jos nepasmaugs ar, dar blogiau, mirtinai neišgąsdins.
Ilgais pirštais apčiupinėjusi ilgo žieminio apsiausto kišenes, įsitikino, jog burtų lazdelė vis dar saugiai guli vienoje jų. Tiesa, tas nelabasis drabužis erzinančiai vilkosi pažeme, vis kabindamasis už krūmokšnių bei besimėtančių šakų, tad jaunoji profesorė nervingai sukikeno supratusi, kad, jeigu čia ir slankioja koks nors naiviomis mergaitėmis mintantis padaras, neabejotinai spėjo ją išgirsti. Ryškiai raudonas, tamsoje šviečiantis taikinys, regis, buvo nupieštas tiesiai ant nugaros, tačiau tai dar nebuvo blogų sprendimų pabaiga. Nors ir buvo ganėtinai storos, juodos pėdkelnės, retkarčiais pasirodančios apsiaustui prasiskyrus (ar, tiksliau, šakoms jį užkabinus), taip pat viliojo šakas ir visokiausius vijoklius. Tasmiai mėlyni kerzai negelbėjo, netgi priešingai – išpainioti sunkius batus buvo tik dar sudėtingiau. Dievaži, mergina norėjo mesti juos lauk čia pat, tačiau tik pasilenkusi prie raištelių suprato, jog tai padėties tikrai nepalengvins. Geriausia išeitis atrodė nedelsiant apsigręžti ir skubėti atgal į pilį, tačiau kaip tik tuo metu Melisos ausis patraukė gitaros garsai. Norėdama iš smalsumo prieiti arčiau ir sužinoti, ką ir koks dar beprotis tokią naktį veikia miške, stojosi aukštyn ir jau ketino žengti pirmąjį žingsnį, tačiau įkyrus vijoklis nė neketino taip lengvai merginos paleisti. Melisa suklupo, sulaužydama ne vieną ir ne dvi šakas, kurios netruko liūdnai trakštelėti. Dešiniajame kelyje pajuto skausmą, o atsirėmus į šalti bepradedančią žemę delnais pasirodė, kad tai patys velnio raizgai nusprendė apkabinti ir daugiau nebepaleisti. Sudejavusi mergina pažvelgė ten, kur girdėjo gitarą – tikėjosi išlikti nepastebėta, tačiau net ir pati suprato, kad šiąnakt fortūna ne jos pusėje.
the truth's unwinding
scraping away at my mind
please stop asking me to describe


*

Neprisijungęs Džeinė Meko

  • VII kursas
  • *
  • 688
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • wattpad- @2valandaryto , come chat with me
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #40 Prieš 6 metus »
Džeinė iškart kilstelėjo galvą, išgirdusi kažką slampinėjant po mišką ir traškinant šakas. Pradžioje pagalvojo, kad tai bus koks gyvūnas- ne plėšrūnas, ne. Plėšrieji sėlino kitaip. Juos vargiai galėjai išgirsti, žengiančius per samanotą miško paklodę ir grėsmingai šiepiančius dantis. Tačiau tas kažkas aiškiai šlumštelėjo ant žemės ir žmogiškai sudejavo už maždaug penkiolikos- dvidešimt metrų nuo septintakursės, tad giliai atsidususi ji padėjo gitarą ir krepšį ant žemės, neskubėdama apsivalė džinsus, aplipusius spygliais, išsitraukė burtų lazdelę ir tyliai priėjo prie parkritusios nelaimingosios jai už nugaros. Tai buvo graži šviesiaplaukė mergina, regis, panašaus amžiaus kaip juodaplaukė, gulinti ant spygliuotos žemės, apipinta vijokliais, kurie labai lėtai ją raizgė. Džeinei dingtelėjo, kad kažkur ją jau yra mačiusi- ji buvo Hogvartse dėstanti profesorė! Nė neprisiminė kokio dalyko, nes nevaikščiojo į daugumą jų, tačiau taip, tai neabejotinai buvo mokytoja. Įdomų, ką ji čia veikia tokiu metu- ir išvis, jei ji profesorė, kodėl neišsivaduoja iš šitų augalų? Kol mergina dar nepamatė klastuolės, ji tyliai mostelėjo lazdele ir šviesiaplaukę raizgę augalai nuskrido nuo jos. Ko gero, Džeinė atrodė kiek keistai. Vienoje rankoje vis dar laikė butelį, kitoje paruoštą burtų lazdelę, stovėjo priešais parkritusią, savo baugiai žaliomis didelėmis akimis žvelgė į ją. Įsikišo burtų lazdelę į kišenę, ištiesė merginai ranką ir padėjo atsistoti.
-Malonu susipažinti, Džeinė,-kilstelėjo vieną lūpų kamputį juodaplaukė.-ką čia veikiate tokį vėlų vakarą, madam?
Įsispendė ranka į šoną ir kilstelėjo antakį. Taip, tai buvo profesorė, tačiau Džeinei nelabai rūpėjo, jei ją išmes iš Hogvartso. Ji mokėjo pakankamai, kad galėtų tapti aurore- o to visada ir norėjo. Be to, nuoširdžiai susidomėjo, ką ši būtybė veikė miške.

¸ ° . ° :. .• ○ . ° . ● ¸ . • ○ ° . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ ° ° . . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . °¸ . ° :. . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . ° :. . • ○ . ° . ● ¸ . • ○

*

Neprisijungęs Melisa Arin

  • Astronomė
  • ****
  • 247
  • Lytis: Moteris
  • too late, I already found what I was looking for
    • labutis
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #41 Prieš 6 metus »
– Suknisti... augalai, – tyliai burbėjo po nosimi mergina, stengdamasi atkovoti rankas.
Ne, ne, tokių nuotykių jai jau gana. Daugiau niekada neis į šį kvailą mišką, kur kiekviename žingsnyje kas nors mėgina ją nuskriausti. Ne. Jau verčiau išsiskraidins kur nors į kosmosą – o tai, tiesa, skambėjo labai viliojančiai.
Negana to, dar ir buvo pastebėta! Jei tai koks mokinys, Melisa nusprendė apsimesti, kad ne, ne profesorė pakliuvo į tokią gėdingą padėtį bei nebesugeba išsivaduoti. O jei kolega... tuomet apsimes negyva ir tikėsis pagalbos. Pasiskųs, kad yra dar tokia jaunutė bei nepatyrusi, be to, studijavo ateities būrimą, o ne savigyną ar herbologiją! Juk augalai – pikčiausi padarai žemėje. Reikia saugotis ir vengti jų bet kokia kaina.
Bet... galbūt ne taip ir blogai? Netrukus vėl pasijuto laisva, išgirdo pro ausį švilpiančius vijoklius ir išvydo priešais save ištiestą ranką. Nieko nelaukdama čiupo ją – tik gal kiek per stipriai. Tačiau viskas atleistina, kai ką tik tavęs anapilin vos nenusiutė kažkoks augalas, tiesa? Galiausiai atsistojusi norėjo pasitaisyti apsiaustą, tačiau šio kokybė tokio didelio išbandymo neatlaikė. Nenorėjo šiukšlinti gamtoje, bet pagalvojusi, kad tai galėtų būti guolis (ir kvapo užuomina, hm) šio miško gyventojams, nusviedė suplyšusį drabužį ant žemės. Tiesa, su aptemptu mėlynu sijonu ir žydrais, priekyje susagstomais marškiniais buvo kiek vėsoka, bet Melisa ir neketino čia užsibūti. Šiandien ar dar kada nors šiame gyvenime.
– Ir man malonu, – pratarė žvelgdama į savo gelbėtoją. Panašu, jog ši buvo mokinė – kaip pasisekė, kad ne iš jos globojamo koledžo! – Aš Melisa. Na, kaip... matote, – buvo be proto keista taip kreiptis į, regis, beveik bendraamžį žmogų, – kovoju su piktaisiais miško padarais. O jūs, panele?
Šviesiaplaukė kažkodėl nujautė, kad tai nesibaigs labai gerai. O dar ir tas butelis jos rankoje... Įdomu, ar gautas legaliu būdu. Melisa sudrebėjo, bet galbūt dėl to neseniai papūtusio šaltesnio vėjo gūsio.
the truth's unwinding
scraping away at my mind
please stop asking me to describe


*

Neprisijungęs Džeinė Meko

  • VII kursas
  • *
  • 688
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • wattpad- @2valandaryto , come chat with me
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #42 Prieš 6 metus »
-Piktaisiais miško padarais?-kilstelėjo antakį juodaplaukė.-bet čia... vijokliai. Gerai, nesvarbu. Klausiau norėdama sužinoti, kokiu tikslu visų pirma nusprendėte apsilankyti Uždraustajame miške- labai abejoju, kad tam, jog pasikankintumėte įsipainiojusi tarp augalų.
Į klausimą, ką ji čia veikė, Džeinė atsakydama kilstelėjo butelį, sklidiną ugninės.
-Ir dar grojau gitara, bandau sukurti naują dainą,-gūžtelėjo pečiais mergina.-palikau ją ir savo krepšį ten tolėliau po ąžuolu.
Klastuolė nutilo ir nukreipė savo žalias akis į dangų. Iš šviesiai oranžinės spalvos jis lėtai mainėsi į raudoną ir rožinį. Net ir tokiai pesimistei kaip ji galvoje dingtelėjo mintis, kad vis dėl to gana gražus, nors ir šaltokas vakaras. Pakilo vėjo gūsis, kiek pašiaušė juodus, ilgus Džeinės plaukus ir ją nupurtė lengvas drebulys. Išties, šaltoka. Septintakursė trūktelėjo gurkšnį iš atsinešto butelio ir akimirksniu pajautė, kaip nuo skysčio sušilo krūtinė. Vėl pažvelgė į Melisą- ši buvo su sijonu ir plonais marškiniais, ko gero, šalo. Džeinė padavė jai ugninės butelį.
-Nesiruošiu jūsų nugirdyti, tačiau bent kiek atsigerkite, sušilsite,-patarė.
Žvilgtelėjo ton pusėn, kur buvo palikusi gitarą.
-Eime, negi čia ir stovėsim visą vakarą. Prie to ąžuolo atsiveria gražus dangaus vaizdas, o aš noriu ten grįžti, kol mano daiktų nenutvėrė žvėrys.
Ir patraukė atgal prie ąžuolo, tikėdamasi, kad Melisa seka jai iš paskos. Laimei, visi daiktai buvo vietoje. Džeinė klestelėjo ant žemės ir vėl paėmė į rankas gitarą.

¸ ° . ° :. .• ○ . ° . ● ¸ . • ○ ° . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ ° ° . . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . °¸ . ° :. . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . ° :. . • ○ . ° . ● ¸ . • ○

*

Neprisijungęs Melisa Arin

  • Astronomė
  • ****
  • 247
  • Lytis: Moteris
  • too late, I already found what I was looking for
    • labutis
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #43 Prieš 6 metus »
– O ką, negi šitų nepavadinsi piktais? – dar bandė juokauti. – Taip, taip, – puikiai suprato, ko buvo klausiama, tiesiog ir pati norėjo sužinoti, ką čia veikė.
Tik išgirdusi visus Džeinės žodžius, pažvelgė ne tik smalsiai, bet ir įtariai. Mergina, panašu, visai neslėpė savo veiklos, o šviesiaplaukė niekada nesuprato, kaip žmogus gali sukurti dainą – pačiai pavykdavo surimuoti kokį vieną posmelį, o melodijos derinimas... atrodė neįmanomas daiktas.
O dabar, regis, atėjo ir suvokimas. Neaiškus, įtarus suvokimas, jog Hogvartso mokinė ir butelis neaiškaus gėrimo yra dalykai, kuriuos derinti nevalia. O juolab ji, garbingos mokyklos profesorė, neturėtų leisti tam įvykti! Kur dar tas atsigėrimas čia pat, šviesiaplaukės akivaizdoje. Jau žiojosi prieštarauti, pasakyti ką nors pikta, barti, tačiau buvo pertraukta nė nepradėjus kalbėti. Rankoje visai netikėtai bei nelauktai atsidūrė butelis, Melisa nustebusi žvelgė tai į jį, tai į juodaplaukę merginą.
– Ak, kaip malonu iš ta... jūsų pusės, – pasimetusi tarstelėjo, vis dar spoksodama į ranką. - Turėčiau šitai atimti.
Blodinės pažintis su tokio tipo gėrimais nebuvo labai gili. Taip, teko ragauti... namuose. Su tėvais. Taurę šampano per aštuonioliktąjį gimtadienį, kuomet nusprendė, jog ačiū, tiek ir pakaks. Visa tai... tiesiog netraukė, ir tiek. Juk kam gerti tai, ko nenori, tiesa? Juolab, kad visa tai tikrai nėra visai organizmui nekenksmingas dalykėlis. O galbūt dabar atėjo laikas vėl pabandyti? Visai nedaug. Mažytį gurkšnelį. Juk puiki proga: būtent tuomet, kai jau ruošėsi konfiskuoti iš moksleivės nelegalų daiktą, šis tarsi pats įšoko į jaunosios profesorės rankas! Be to, nebuvo visiškai nedėkinga – jei ne ši klastuolė, kas žino, galbūt Melisa būtų išspiegusi visą gerklę ir suvirškinta to nelemto vijoklio.
Kol skendo apmąstymuose, išgirdo savo gelbėtoją vėl prabylant. „Nesiruošiu čia nei stovėti, nei būti ilgiau negu būtina“, – jau ruošėsi atkirsti aštuoniolikmetė, tačiau liko papirkta kito sakinio pradžios. Tikrai negalėjo atsisakyti tokio pasiūlymo, tad, nors kažkur tylus sąžinės balselis ir cypė, nusekė paskui juodaplaukę.
– Tikrai turėčiau jį atimti, – pakartojo. – Bet kol kas to nedarysiu. Ir... ačiū. Kad išgelbėjai ir leidi sušilti.
Priėjusi minėtąją vietą, apsižvalgė: mergina nemelavo, dangaus vaizdas čia buvo išties puikus. Oi, kad dar ir naktis giedra būtų! Nesusimąsčiusi šviesiaplaukė prisėdo šalia ir užsivertė butelį. Gal kiek per daug, nes nei skonio receptoriai, nei gerklė už tai nepadėkojo. Susiraukusi atsargiai pastatė gėrimą šalia, visai neplanuodama, jog jo dar bent lašelis pasieks jos burną. Melisa norėjo klausti, kaip įmanoma tai gerti, tačiau tik dabar pastebėjo gitarą Džeinės rankose. O kas gali būti geriau už privatų koncertą po giedru vakaro dangumi?
– Nieko prieš, jei pasiklausysiu? – dėl visa ko atsiklausė nedrąsiai nusišypsodama.
the truth's unwinding
scraping away at my mind
please stop asking me to describe


*

Neprisijungęs Džeinė Meko

  • VII kursas
  • *
  • 688
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • wattpad- @2valandaryto , come chat with me
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #44 Prieš 6 metus »
Džeinė kiek pašaipiai stebėjo, kaip suitiktoji trūktelėjo ugninės- ji aiškiai nebuvo anksčiau ragavusi stipresnio alkoholio. Gal tai ir nebuvo blogas dalykas- priešingai, degtinė, alus, midus galėjo įtraukti į juodą priklausomybės skylę, nekalbant apie pagirias ir galvos skausmą ryte. Juodaplaukė nebuvo viena iš tų, kurie priklauso nuo gurkšnelio degtinaitės ir skandina skausmą butelio dugne, tačiau kartais atsipalaiduodavo ir patraukdavo gurkšnį ar kelis- ne tiek, kad rimtai nusigertų, tik tiek, kad būtų kiek... lengviau. Pakelti viską. Ji paskapčia žvilgtelėjo į Melisą. Nors šviesiaplaukė ir buvo už ją vyresnė, rodės, turėjo mažiau rūpesčių- na, tik abipusė neapykanta tarp jos ir augalų. Gaila, kad jos nebuvo susitikusios anksčiau- kai abi dar mokėsi Hogvartse, dabar, regis, profesorės nelabai žavėjo mintis prisigerti po medžiu su savo mokine. Net jei Melisa būtų atėmusi tą butelį, klastuolė turėjo dar vieną krepšyje, tačiau juodaplaukė tikrai nemanė, kad ugninė bus konfiskuota- kažkodėl Melisa jai patiko, nebuvo pikta, valdinga moteriškė, kaip dauguma jaunų profesorių. Džeinė šyptelėjo sau ir suderino gitarą.
Melisai paklausus, ar ji gali pasiklausyti, kaip juodaplaukė dainuoja, ji sutrikusi sumirksėjo. Klastuolė jau ilgai nedainavo priešais kitus žmones- tiesą pasakius, ilgai nedainavo ir viena. Tiesiog nebuvo laiko, noro, minčių ir idėjų. Tačiau Džeinė šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais.
-Žinoma.
Ji tyliai uždėjo rankas ant gitaros ir ėmė groti lėtą melodiją. Prieš uždainuodama tyliu, švariu balsu šyptelėjo, užsimerkė, įkvėpė ir pradėjo.
My mind's a rollercoaster,
But you're too scared to ride this ride.
Can't say I blame you, sweetheart,
We're each a different piece of art.
And art is not supposed to
Make you love and cherrish it
It just has to make you feel
And hurt or heal you a bit.
So take my hand and jump on that ride,
No, don't say I am out of my mind-
I still visit it from time to time,
But it's gone mad, honey, don't be blind.
These days are getting harder for me
Your smile in this darkness is all i see
Sometimes i just want to fade away
With your smile and eyes in my memory.
Lead me through the darkness
Couse you take away the sadness
Let the sounds of this guitar
Takes us far away from this
So take my hand and jump on that ride,
No, don't say I am out of my mind-
I still visit it from time to time,
But it's gone mad, honey, don't be blind.

Džeinės švelnus balsas kilo nešamas vėjo kartu su tiksliomis, jautriomis gitaros natomis, ir nuskambėjus paskutinei natai ji atsimerkė, žvilgtelėjo į Melisą ir gūžtelėjo pečiais.
-Atleisk, paprastai galiu geriau, tiesiog... ilgai nekūriau muzikos ir nedainavau. Paskutinį kartą dainavau didžiojoje salėje, regis, per helovyno šventę, prieš dvejus ar trejus metus. Šita daina dar nebaigta, pradėjau ją rašyti tik vakar,-nuleido akis Džeinė.
Ji ištiesė ranką, nebyliai prašydama butelio.
-Taigi, papasakokit man ką nors, madam, jei jau sėdime čia,-liūdnokai šyptelėjo.
/////////
((Sorris čia buvo on the spot paimtas gabalėlis senos dainos ir parašyta daina dabar per penkias minutes tai ne kažką :’)) ))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Džeinė Meko »

¸ ° . ° :. .• ○ . ° . ● ¸ . • ○ ° . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ ° ° . . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . °¸ . ° :. . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . ° :. . • ○ . ° . ● ¸ . • ○