0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #165 Prieš 2 metus »
Dori pamatė, kaip kažkoks grifiukas krito ant žemės sustingdytas. Mergaitė nesidžiaugė savo poelgiu. Ji to nenorėjo, tačiau tas berniūkštis išdygo kaip iš po žemių ir išgąsdino klastuolę. Priėjusi prie jo Mendel svarstė, ką daryti. Ar palikti čia ir nešti kudašių, ar atstingdyti ir atsiprašyti? O jeigu aš jį atstingdysiu ir jis mane puls? Bet jis jaunesnis. Ką jis man gali padaryti? Nors galėjo. Galbūt jis puikus kerėtojas? Galbūt atgaivinusi jį žaliaplaukė pati kasis sau duobę? Bet jis juk žinos, kad būtent tu jį sustingdei. Tavęs per šituos žalius plaukus neatpažinti tiesiog neįmanoma. Su tokiomis mintimis Klastūnyno mokinė nutaikė į grifą burtų lazdelę ir tarė:
- Enervate.
Ji laukė, kol sustindymo kerų poveikis dings ir tuo pačiu laikė nutaikiusi lazdelę į grifą, kad galėtų gintis, jeigu šis sugalvotų pulti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #166 Prieš 1 metus »
Kodėl visi mano sumanymai pasibaigia va šitaip? Niršo Auris braudamasis per tą tankią bjaurią girią. Jeigu jau prieš tai atrodė panašus į miško laumių, tai ką reikėjo galvoti dabar? Kai veidas buvo išteptas raudonomis uogų sultimis, tiksliau sakant tyre. Kai plaukuose atsirado dar daugiau šakaliukų ir lapų, o gal ir vienas kitas vikšras nuo jų. Kai rūbus susidraskė į tankius krūmus ir dar tie mašalai, kurie neblogai jau spėjo pasidarbuoti. Ir jo veidas atrodė kiek patinęs nuo įgėlimų. Atrodė švelniai tariant nekaip. Bent jau nei vienas netapo grizlerių ar tų kvailų maitėdiškų paukščių grobiu.
Kai pagaliau nusibrovė į saugią vietą ir visi padarai pradingo tankynėse jis paleido Sakuros ranką.
- Na, patiko? - Balsas skambėjo tikrai nedraugiškai.
- Ką tau sakiau apie šį mišką? Prisimeni? Sakiau, kad jis pavojingas, o tu skynei uogas nesidairydama kas tau už nugaros. Paskui sumanei padainuoti ir prišaukti tuos mielus padarėlius. - Balsas vis kilo.
- Atsibusk vieną kartą Levins, tu jau ne savo pievoje, ne savo pažįstamoje gamtoje. Šitas miškas pavojingas ir piktas, tamsus ir neištyrinėtas. Kaip buvęs apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius rašau tau nulį už apsisaugojimą. Taip, tu puikiai mokėtumei išgyventi gamtoje. Žinai ką valgyti, ką gerti, kaip orientuotis. Bet nesupranti, kad miške gyvena siaubingi padarai. Yra ir blogesnių už šiuos, kuriuos sutikome. Jei ketini ir toliau eiti į šį mišką, tai įsikalk į galvą, kad turi turėti akis nugaroje, klausytis ir elgtis kuo tyliau. Ar tau dabar jau aišku? Ar norėtum, kad surengčiau dar vieną nuostabią iškylą?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #167 Prieš 1 metus »
Pagaliau jie atsidūrė pažįstamoje ir saugioje vietoje. Dabar Sakura pajuto nuovargį. Profesorius atrodė išties siaubingai, tačiau ir Sakura ne kuo puikiausiai. Veidas išteptas uogų tyre, sušilęs. Ant jo buvo prilipę lapelių. Be to, ją jau spėjo sukandžioti vabzdžiai, nes nebuvo kada pasinaudoti eukaliptų eteriniu aliejumi. Suknelė buvo suplėšyta grizlerio.
Netrukus profesorius ėmė bartis. Sakura jo išklausė ir ramiai atsakė:
- Aš į tą miško vietą būčiau nėjusi. Tai jūs mane ten nusivedėte. Ir palikote.
Veido išraiška buvo įžeidi. Dabar jau - lūpos sučiauptos. Sakura žinojo, kad negali prieštarauti Auriui Senkleriui, nes jis - profesorius. Bet dar labiau už pagarbą kitiems, kad ir vyresniems ar nusipelniusiems tos pagarbos dėl savo pasiekimų, Sakura vertino teisybę. Dabar profesorius ją kaltino, nors pats juodu atvedė į tą tankmę.
- Taip, jūs teisus. Nebuvau pasirengusi, - vėl prabilo. - Pasielgiau kvailai, kad nusprendžiau toje vietoje pailsėti. Bet... bet kur buvote jūs? Ar jūs mane stebėjote? Kodėl? - šviesiaplaukė jautė, kaip skruostai dažosi raudoniu. - Aš... mano... aš.... - užsikirto. - Net mano mama nėra girdėjusi, kaip aš dainuoju.
Sakurai buvo gėda. Jai buvo labai labai gėda, kai ji susivokė, kad Auris Senkleris į ją žiūrėjo tokiomis pažeidžiamomis akimirkomis, kad jis girdėjo jos iš širdies atvertą balsą. Iš pradžių mergina galvojo, kad profesorius kažkaip sužinojo, jog varnanagei gresia pavojus ir atvyko jai padėti. Bet po jo žodžių ji suprato viską: kad jis matė ją skinant uogas, girdėjo dainuojant.
- Aguamenti, - tarė Sakura ir švelnia vandens srove, kuri pradėjo tekėti iš burtų lazdelės, nusiprausė išteptą veidą.
Labai niežėjo ranką. Mėlynakė suprato, kad jai įkando didysis uodas. Nuo šio uodo įkandimo atsiranda dideli, ilgai išliekantys gumbai, tačiau levandų eterinis aliejus iškart nuima niežulį ir nebeleidžia gumbui augti, tad ji juo ir pasitepė.
Pažiūrėjusi į profesoriaus veidą strazdanė pamatė, kad ant jo veido taip pat kyla gumbas nuo didžiojo uodo įkandimo. Matė tai ten, kur nuo veido uogos jau buvo nusitrynusios. Sakura ant pirštų užsilašino du levandų eterinio aliejaus lašus ir tada švelniai, atsargiai patepė sukąstą vietą profesoriaus veide.
- Jeigu nepatepsiu, pradės labai niežėti, o vėliau ir skaudėti. Be to, gumbas kils. O dabar viskas bus gerai, - pasakė pati jausdama, kaip rimsta niežulys ant rankos.
Liesdama pirštais profesoriaus veidą Sakura pajuto pilve skraidančius drugelius. Taip tikriausiai yra dėl to, kad šis žmogus - profesorius, mintyse pagalvojo varnanagė. Aš jam neseniai drįsau paprieštarauti, o dabar pati nusprendžiau patepti jo veidą levandų eteriniu aliejumi. Todėl keistai ir jaučiuosi, nusprendė. Bet jis girdėjo, kaip aš dainavau. Todėl ir aš turiu teisę pasielgti keistai, ir vėl rausdama užbaigė mintis galvoje.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #168 Prieš 1 metus »
Jam siuntant mergina išliko visai rami. Regis ją sujaudino tik tai, kad girdėjo tą dainavimą. Sujaudino daug labiau, nei pačios saugumas šitame miške.
- Nepalikau tavęs miške, dar tiek neišprotėjau. Na taip, nusivedžiau tave ten tyčia, maniau, kad jei galvosi, kad čia esi viena pasielgsi protingai ir eisi iš ten kuo greičiausiai. Norėjau pažiūrėti kaip sugebi apsisaugoti. O tu ėmei skinti uogas. Ir prie ko čia dabar tavo dainavimas, ne tame esmė. Na taip, dainuoji nuostabiai, bet to nederėtų daryti miško širdyje, kur knibžda dievai žino kas. Nenorėjau tavęs stebėti dainuojant, bet negalėjau išeiti. - Tada susivokė, jog ji sakė, kad niekas nėra girdėjęs to dainavimo.
- Kaip jau sakiau, neketinau klausytis kaip dainuoji, maniau, kad man išlėkus norėsi kuo greičiau palikti tą vietą. Turi įsikalti į galvą, kad net čia, miško pakraštyje nesaugu. Ir ten, ant kalvos taip pat. Visur. Šis miškas jau toks. Suprask tai. - Tada mostelėjo lazdele ir iš plaukų ir nuo rūbų dingo visas šlamštas. Veidą norėjo nusiplauti, bet tada ji iškrėtė jam dar vieną siurprizą.
Niekam niekada nerūpėjo tokios smulkmenos, kaip įgėlimai jam ant veido. Ir kai ji staiga užtepė to aliejaus ant veido nespėjo net pasipriešinti ar pasitraukti. Nes labai nustebo,  kad toks dalykas krito Sakurai į akį.
- Na, ačiū. - Pratarė dabar jau visai ramiu balsu. Niekaip negalėjo nuslėpti tos suglumusios veido išraiškos. Niežulys pradėjo rimti.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #169 Prieš 1 metus »
Profesorius sakė, kad tokiu savo poelgiu norėjo pažiūrėti, kaip Sakura sugeba apsisaugoti. Žinoma, rūpestis buvo gražus gestas, tačiau vis dėlto šviesiaplaukė jautėsi taip, tarsi būtų apgauta. Ar nebūtų buvę geriau užburti kokį nors pilies kabinetą ar vietą lauke pavojais ir pranešti varnanagei, kas jos dabar laukia? Juk ir tada Auris Senkleris būtų pamatęs, ar mokinė moka apsisaugoti. Jis girdėjo mane dainuojant, ir vėl galvojo ji. Tačiau kas Sakura tokia, jog kritikuotų Hogvartso profesoriaus metodus?
- Ačiū, - pasakė. - Ačiū, kad bandėte sužinoti, ar moku apsisaugoti.
Sakura norėjo klausti, kodėl profesorius tuomet sutiko eiti jos mokyti į mišką. Kodėl jie dabar buvo čia ir ramiai kalbėjosi, jeigu net ir pakraštyje nesaugu? Strazdanė norėjo paprieštarauti, kad miške tikrai yra saugių vietų, tik, žinoma, tai ne ta vieta, į kurią Auris Senkleris ją nusivedė ir kurioje mergina sugalvojo pailsėti ir padainuoti. Bet ji nutarė nieko nesakyti. Nenorėjo daugiau kalbėti apie mišką, jo saugumą ir pavojus. Nes žinojo, kad miške vis tiek lankysis. Ir jautė, kad profesorius stengsis jai trukdyti tai daryti. O tai, kad jis girdėjo ją dainuojant... Tai niekaip neišėjo iš galvos.
- Prašau, ar galite niekam nesakyti, kad girdėjote mane dainuojant? - paklausė. - Aš nenoriu, kad kas nors žinotų, jog man patinka dainuoti.
Regis, profesorius suglumo, kai Sakura patepė jam veidą eteriniu aliejumi. Tada baltapūkė stipriai susigėdo, nors ir taip vis dar buvo raustelėjusi dėl dainavimo.
- Aš labai atsiprašau, kad paliečiau jūsų veidą, - tarė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #170 Prieš 1 metus »
Auris norėjo tik ją pamokyti transfigūracijos, bet kaip visada įsivėlė į tai, ko neplanavo. Vos neprarado galvos tame miško brūzgyne.
- Gerai, aš nepasakosiu niekam apie tavo dainavimą. Net nežinau kam tai galėčiau pasakoti. Bet kaip žmogus, kiek nusimanantis apie muziką sakyčiau tau, kad turėtum lavinti šį savo talentą. Bet čia jau tavo reikalas. Grįžtant prie miško temos. Sakau tau dar kartą. Įsidėmėk tai, kad miške nėra saugių vietų. Gal pakraštyje ir nėra didelės tikimybės kam nors nutikti. Bet vis tiek. Turi elgtis tyliai ir apgalvotai. Jau pamatei ką gali sutikti miške. Nedainuok ten. Jei kils noras eik į kambarį iki pareikalavimo ir paprašyk jo, kad atsivertų tau kaip koks gamtos kampelis. Jei nenorėsi dainuoti kieme ar prie ežero. Bet tik jau ne čia. - Nebuvo jis kvailys ir suprato, kad net ši iškyla neatbaidė merginos nuo miško.
- Neturi dėl ko atsiprašyti, juk norėjai man tiesiog pagelbėti. Ačiū. - JI labai skyrėsi nuo tų vaikų, su kuriais jam teko bendrauti. Auris pagalvojo apie tai, kad jei ją kas užpuls šiame miške ir prireiks kokių stiprių gynybinių kerų. Tokių, kurie galėtų tą padarą sužaloti. Ar dėl savo būdo ji galėtų jais pasinaudoti? Ar delstų?
- Ir įsikalk į galvą. Jei žinosi, kad privalai panaudoti miške kokius rimtesnius gynybinius kerus, nedvejok. Nes joks padaras, norintis tave sumedžioti tikrai nedvejos.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #171 Prieš 1 metus »
Sakurai stipriai daužėsi širdis, kai profesorius kalbėjo apie dainavimą. Žinoma, jai buvo malonu, jog Auris Senkleris pasakė, kad mergina turi talentą. Ar tai reiškia, kad jam patiko? Ir jis sako, kad nusimano apie muziką? Galva buvo pilna minčių. Šviesiaplaukė jautėsi pasimetusi, nes buvo išgirsta. Ir ne mamos. Ne ko nors, ką nuo vaikystės pažįsta iš pievos. Ne kokios nors draugės. O profesoriaus.
- Jūs nusimanote apie muziką? - vis dėlto išdrįso paklausti.
Varnanagė linksėjo, kai profesorius ir toliau kalbėjo apie tai, jog mergina turėtų būti atsargi. Kad jai nederėtų dainuoti miške. Tačiau juk ji šitiek kartų jame dainavo... Ji žinojo, ji tvirtai žinojo, kad vis tiek lankysis miške. Tačiau dabar dainuodama net ir jo pakraštyje ar kitoje gerai pažįstamoje vietoje ji nebesijaus jaukiai. Nes jeigu Auris Senkleris ateis į mišką? Gal ją seks, jeigu pamatys, kad mokinė kažkur eina? Ir vėl išgirs, kaip Sakura dainuoja? Ji daugiau negali to leisti. Niekas nebeturi išgirsti.
- O kas yra kambarys iki pareikalavimo? - išpūtė akis.
Kai profesorius pradėjo kalbėti apie gynybinius kerus, strazdanė nusišypsojo. Dabar jau atrodė, kad jis tikrai susitaikė su ta mintimi, jog mergina vis tiek lankysis miške. Tik tikiuosi, kad jis neis slapčia iš paskos, pamanė.
- Gerai. Panaudosiu, - pasakė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #172 Prieš 1 metus »
Ar protinga ją išbarus dėl to, kad klajoja po mišką stoviniuojant miške šnekučiuotis apie muziką? Tikrai ne. Tai įsisukau... Kad tave, reikėjo tą reikalą palikt ramybėje. Kodėl nuolatos prisidirbu? Bet taip pasidarė tik atėjus dirbti į šitą prakeiktą mokyklą... Turbūt...
Sukosi įvairios mintys jo galvoje.
- Einam jau iš čia, o aš tau papasakosiu. Tai žodžiu grojau mėgėjų grupėje. Beveik visą laiką, kol mokiausi mokykloje. Na o kambarys iki pareikalavimo yra vieta, kurios gali paprašyti atsiverti kokiu tik nori pavidalu. Todėl gali gauti ir savo norimą gamtos kampelį. - Jis kalbėjo toliau. Aiškino kaip rasti tą kambarį ir kaip jo paprašyti atsiverti. Paskui dar pridūrė.
- Nežaisk su šiuo mišku. Gal tau jame ir sekėsi, bet maklinėdama jame turi prisiminti kur esi. Na ką, iki kitos pamokos. Arba iki kito šeštadienio. Ateik jau į mano kabinetą tuo pačiu metu kaip šiandien. Ir treniruokis. Iki.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #173 Prieš 1 metus »
Jiedu pradėjo eiti pilies link. Sakura nustebo, jog profesorius grojo muzikos grupėje. Tačiau per daug klausinėti nenorėjo, nes apie grojimą visiškai nieko neišmanė: juk pievoje nebuvo muzikos instrumentų, kuriais įprastame pasaulyje naudojasi žmonės. Paklausiu apie tai kitą kartą, kai daugiau pasidomėsiu pati, mintyse pamanė.
O tas kambarys merginos, bent jau iš pasakojimų, nesužavėjo. Juk tai iliuzija, ir toliau mintyse galvojo. Net jei ir atrodys, kad būsiu miške, grynu oru aš nekvėpuosiu, mąstė.
- Gerai, - atsakė Auriui Senkleriui, kai jau buvo metas išsiskirti. - Ačiū jums, kad skiriate savo laiko man mokyti. Pasistengsiu kuo stropiau bandyti pakeisti kamštelio spalvą. Viso gero, - atsisveikino.
Miško pakraštys liko tuščias.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 441
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #174 Prieš 1 metus »
Gruodė ir Nelanna skriejo ant nežinomo padaro nugaros. Gyvūnas panašus į skeletišką arklį vasnojo galingais sparnais ir nešė mergaites į nežinią.
Kurį laiką Gruodė bijojo atsimerkti. Bijojo išvysti tik dar didesnę miško tankynę. Ar dar ką baisaus. Bet pagaliau nedrąsiai pravėrė akis. Ir jos nuostabai giria retėjo. Tas nuostabus žirgas nešė jas į miško pakraštį.
- Ak Nelanna, man atrodo mes išgelbėtos. - Balsas net suvirpėjo nuo džiaugsmo ir jaudulio.
Ir pagaliau ji pajuto, kad pradeda leistis.
- Mes leidžiamės. Pasiruošk. - Įspėjo draugę. Žirgas švelniai nutūpė ant žolės. Mergaitė nulipo nuo jo. Juto švelnų vėjelį. Dabar jau gerai žinojo kur eiti.
- Tu puikus gyvūnas. Ačiū, kad padėjai. Išgelbėjai mus iš ten. - Kalbėjo glostydama jį.
Tie padarai išgelbėjo joms gyvybes. Juk tikriausiai abi dabar dorotų vilkai. Apie tai pagalvojusi mergaitė net suvirpėjo.
- Einam greičiau į pilį. - Ragino ji Nelanną.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 352
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #175 Prieš 1 metus »
Nelanna vis dar negalėjo patikėti, kad skrieja oru ant gyvūno, kurio nemato. Jausmas buvo toks, tarsi skristų be šluotos, tiesiog savaime. Vienoje iš šiuolaikinės magijos istorijos knygų ji buvo skaičiusi, kad šitaip skristi sugebėjo Voldemortas paskutiniais savo gyvenimo metais. Ji tikrai nenorėjo būti panaši į Voldemortą ir vien nuo tos minties ją nupurtė šiurpas.
Kai jau buvo beveik susitaikiusi su šitokiu keistu keliavimo būdu, Gruodė pasakė, kad jos leidžiasi. Ir išties, pasukusi galvą į tą pusę, į kurią žiūrėjo Gruodė, varniukė pamatė Hogvartso pilį.
- Pagaliau! Mes išgelbėtos! - apsidžiaugė Nelanna.
Nusileidus ant žemės, varniukė šiaip taip nusiropštė nuo nematomo gyvūno nugaros. Kad ir kaip jai patiko skraidyti, bet šį kartą džiaugėsi būdama ant tvirtos žemės. Apturėjusi tokią neįprastą patirtį, varniukė nusprendė išsiaiškinti, kas tai per gyvūnas. Grįžus parašysiu mamai ir išsiaiškinsiu, kas jis toks, pagalvojo Nelanna.
- Kaip gerai, kad šitas gyvūnas priėjo prie tavęs miške, prie tos pavėsinės! - džiaugėsi varniukė. - Jei ne jis, neaišku, kaip būtume parsigavusios. Tikrai, jau eikime.
Patyrusios neblogą nuotykį, mergaitės patraukė atgal į pilį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Nelanna Light »

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 452
  • Taškai: 49
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #176 Prieš 6 mėnesius »
Šiandien Kaja ir Lina vaikštinėjo po pievas, esančias šalia pat Hogvartso, nes jos turėjo surinkti augaliukus, pavadinimu proketai. Proketai buvo žali, ilgais stiebais, ir turėjo baltą mažą rutuliuką viršūnėje. Jie bus reikalingi nuodams ir vaistams, toks buvo mokinių namų darbas. Paskui vaikai kažką darys su proketais, kurie vėliau keliaus į eliksyrą.
Iš tiesų Kaja visai nenorėjo atlikti to namų darbo, tačiau Linai mokslai buvo svarbūs, o jos abi - draugės. Tad Kaja sutiko pasikankinti. Bėda buvo ta, jog proketų nelabai matėsi. O gal visi buvo išskinti? Jos jau artėjo prie uždraustojo miško, tad grifiukė ketino traukti atgal ir per pamoką pasakyti profesoriui, kad pats gali skintis savo proketus. Tačiau vietoje, kurioje prasidėjo medžių tankmė, ji iš toli pamatė visą armiją proketų.
- Lina, žiūrėk! Bėgam juos nusiskinti!
Kaja tekina pribėgo prie augalų. Na, jeigu jau tiek tereikia, kad ji gautų gerą pamokos įvertinimą, ji tiek tikrai padarys. Atneš visą glėbį augalų. Mergaitė pradėjo juos skinti.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 277
  • Taškai: 21
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #177 Prieš 6 mėnesius »
Gana gražią dieną Lina su Kaja klydinėjo Hogvartso pievomis ieškodama augalų Nuodams ir Vaistams. Jų prašė profesorius ir mokiniai turėjo rasti. Jų užduotis buvo priskinti Proketų. Kam jų profesoriui prireikė Lina nežinojo ir nesiaiškino. Spėjo, kad jų prireiks kokiam per pamoką gaminamam eliksyrui, o kadangi jie nebuvo pavojingi tai galėjo ir mokiniai priskinti. Lina tam nesipriešino. Jai patiko būti lauke, o ir su Kaja būti buvo labai smagu. Todėl jos susikaupusios vaikščiojo po pievas ir ieškojo Proketų. Kajai pasakius, kad pamatė Proketus ir pasileidus juos skinti Lina nubėgo iš paskos. Atbėgusi ji norėjo padėti draugei skinti, bet sustojo. Dar kartą apžiūrėjo rastus augalus ir pagalvojo. Jie kaip ir atitiko profesoriaus aprašymą, bet nevisai. Baltas žiedelis buvo didesnis negu sakė, beto jie turėjo lapelius. O Proketai lapų neturi. Ji pasakė:
- Kaja, man rodos čia ne Proketai. Žiūrėk žiedas didesnis ir dar lapai. Man šie augalai labiau primena dobiliukus. Aišku jei jie gali čia augti. Juk magiška vieta. Tai nežinau kaip tai veikia. Bet čia tikrai ne Proketai. Gaila. Nu bet rasime ir tikruosius.
Nusišypsojo draugei.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 452
  • Taškai: 49
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #178 Prieš 5 mėnesius »
Kaja sau skynė proketus, kai šalia atsidūrusi Lina netikėtai pasakė, jog čia - ne proketai. Grifiukė suraukė savo antakius ir įsispoksojo į augalą. Dėl žiedelių tai ji tikrai nieko pasakyti negalėjo, tačiau tai, jog čia ne proketai, išties bylojo lapeliai. Dabar jau mergaitė prisiminė, kad proketai tų lapelių neturi.
Šviesiaplaukė atsiduso ir numetė augaliukus ant žemės. Norėjo juos dar ir sutrypti, bet prie Linos to daryti netroško, tad susilaikė.
- Ką padarysi, - graudžiai šyptelėjo. - Šiaip jie turėtų augti visai šalia Hogvartso. Išties logiška, kad ne uždraustojo miško prieigose. Profesorius nebūtų liepęs skinti augalų iš tokios vietos, - trylikmetė pamojo į erdvę, kurioje dabar ir buvo mokinės.
Tik dabar Kaja apsidairė. Prieš tai rūpėjo vien proketai, o dabar ji jau suprato, kur atsidūrė. Ji niekuomet nebuvo taip arti uždraustojo miško. Tačiau kažkodėl visai nejautė baimės.
- Žinai, kad tarp mokinių egizstuoja iššūkis? Pasivaikščioti po uždraustąjį mišką. Jei jau iki čia atėjome, galėtume jį įveikti, - drąsiai tarė.
Tikrai, kodėl Kaja tokia bailė? Kai kurie bendramoksliai jau ir šaiposi iš jos, kad grifiukė visko bijo. O juk grifai - drąsūs. Jeigu jos pasivaikščios po mišką, galės pasigirti kitiems mokiniams. O Lina patikins, kad Kaja čia buvo.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 277
  • Taškai: 21
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško pakraštys
« Atsakymas #179 Prieš 5 mėnesius »
Kaja nuliūdo kai suprato, kad augalai, kuriuos rinko buvo ne proketai. Linai dėl to buvo gaila, bet pamanė, kad taip geriau negu atnešti ne tų augalų. Proketų galės paieškoti vėliau. O jei neras tai taip ir pasakys. Užduotį atlikti gi visgi bandė.
- Taip tikriausiai. Turėtų jie arčiau augti. O gal visi jau nuskinti, nes nematėme eidamos. Pažiūrėsime, bet jei nerasim tai taip ir sakysim.
Beto aš nepastebėjau, kad esame prie uždrausto miško...
Ji apsidairė. Ir išties. Jos buvo Uždraustojo miško pakraštyje. Lina kiek išsigando, bet lygiai taip pat ir susidomėjo. Ji buvo varniukė todėl smalsumas buvo pagirtinas bruožas.
- Ne tokio iššūkio negirdėjusi. Na bet žinai logiška, kad toks yra. Kai uždrausta tai labai įdomu. Girdėjusi aš visokių istorijų, bet dauguma jų vyko naktį. O dabar diena. Manau, kad viskas turėtų būti gerai, jei neisime giliai ir nedarysim kažko labai kvailo... Nori eiti?