[Elijah Chris Dawson]

Elijah plačiai nusišypsojo išgirdęs merginos žodžius.
- Aš jau seniai atitrūkęs, - šyptelėjo vaikinukas, tačiau tai tiesa, jis visad nerdavo "stačia galva" į pavojus ir tai turbūt vampyrų bruožai, juk jei jis nejaus pavojaus, pasidarys per daug nuobodu gyventi, o tai tikrai tiesa. 
- Na taip taip, elgiesi gražiai ir erzini mane, - kilstelėjo lupų kampučius ir nužvelgė merginą, tačiau jis net nepajuto, kaip greit pats susierzino.
- Tau džiugu girdėti, man džiugu sakyti, - su šypsena veide kalbėjo Elijah, tačiau jis jautė, kad tuoj taps visiškas meilikautojas.
- Klysti, - atšovė vaikinukas, Luna per šešeris metus, visada su juo elgėsi meiliai ir gražiai, jam neteko prisiminti akirmirkos, kai ji buvo šalta, na apart to, kai jie buvo susipykę..
- Puiku, tu ji atgausi, rytoj aš tau jį gražinsiu... - Žvilgtelėjo į merginą ir jautėsi laimingas girdėdamas merginos balsą.. - Šaunu, kad tau jis patiko.. - išlemeno Chris' as ir pažvelgė į savo vilkiūkštę.
- O jei pasakysiu, kad nenoriu? - Bandydamas dar užlaikyti mėlynakę kažką ten burbėjo vaikis, tačiau rodos jai nemotais.
- Kodėl būtina? - Vos spėjo paklausti ir greit nusekė paskui Luną dar spėdamas pagauti ir jos ranką.

[Wrena Alder]

Buvo tamsu tamsu, tik Akro akys sublizgo tamsoje, nejuokais išgąsdinadamos švilpiukę.
Puiku. Visi miegojo. Atsargiai, bandydama jų nepažadinti, lazdele pasišvietė laikrodį. Taip. Be penkiolikos dvi. Nusimatė bemiegė naktelė, kadangi švilpė žinojo, jog jei užmigs, tai greičiausiai antrai neatsibus. Košmarai apie siaubingas akhamanas kankino tik paryčiais, atsikeldavo kokią ketvirtą ir bijodavo užmigti, tad kiek priminė vaiduoklį, slankiojantį pilies koridoriais.
Apsivilko šiltą juodą su geltonu apvadėliu megztinį, tamsoje vos surado juodas kelnes. Juk reikėjo apsimesti miegančia, o apsirengus kasdieniais drabužias niekuomet nemiegodavo.
Vos neišėjus su šlepetėmis, prisiminė kojines ir batus. Vos garsiai nenusikeikė. Jei jau kelnes buvo kažkur nukišusi, tai kojines rasti - beveik neįmanoma misija. Gerai, jog pradėjo ruoštis anksčiau - kol surado kojines (vieną juodą, o kitą - ryškiai žalią. Iš kur žalios kojinės? Švilpiukė susimąstė, tačiau netrukus prisiminė, kad jas nupirko Gaja Kalėdoms, kad, švilpės žodžiais, atrodytų kaip tikra eglutė) ir užsirišo batraiščius, liko ne tiek daug laiko iki susitikimo. Šį kartą nepamiršusi laikrodžio, tyliai išsliūkino iš mergaičių miegamojo ir dar tyliau nutipeno koridoriumi. Vos išvengė susitikimo su maloniai atrodančiu vaiduokliu, tačiau kalbėtis ir aiškintis kur keliauja apie antrą valandą nakties nenorėjo.
Gerai, jog Švilpynė buvo įsikūrusi ne kokiame aukštame bokšte. Kuomet tavo koledžas yra netoli virtuvės, gali kartais apsirūpinti maistu, jei netyčia praleidi pietus ar pramiegi pusryčius. Gali greičiau išeiti į lauką. Gali greičiau pabėgti iš Hogvartso.
O kam gi bėgti iš Hogvartso?
Pasirodo, reikėjo.
Keitas Kolinsas, tas keistai atrodantis septintakursis švilpis nusprendė jai padėti. Žinoma, tai galėjo būti ir pasala, būdas kaip lengvai įklampinti mergaitę į arešto pinkles, tačiau nespręsk apie švilpį iš jo (auskaruoto) veido - nors su Keitu nebuvo ypatingai daug bendravusi, tačiau tikėjo, jog blogiausia ką jis padarytų - pavaišintų kito koledžo komandos gaudytoją muštuku. O kadangi pažinojo Jasmine ir Kajų, kurie kažkada pasimatavo atmušėjų kailinius, galėjo teigti, jog atmušėjai nėra blogi žmonės. Blogas tik blokštas jų rankose.
O šluotos galvoje sukosi ne be reikalo. Kuomet pasibaigė pirmoji užduotis, atėjus akhamana įteikė mini šluotikę. Iš pradžių nesuvokusi, jog šitas padaras jau nekenksmingas, netyčia trenkė per galvą, o tuomet pagriebus tą mini sidabrinę šluotukę, pabėgo, jeigu netyčia senė persigalvotų dėl savo gerumo.
Lauke buvo šalta. Šalčiau nei tą naktį, kuomet teko kovoti su kuprotosiomis. Rankoje stipriai suspaudusi lazdelę, mergaitė nubėgo link miško ir pasislėpusi šešėlyje pradėjo laukti, mat nežinojo ar Kolinsas jau atėjo, ar dar reikės jo palaukti. Kitoje rankoje pavartė tą nedidukę šluotą, kurią buvo gavusi. Keletas hogvarstietiškų gandų bylojo, jog kitos dvi atstovės gavo po Gluosnį Galiūną. Kiti šnekėjo apie akromantulas. Treti - apie vandenius. Kad ir kaip visų trijų sutikti nenorėjo, penkiolikmetė labiausiai bijojo gandų apie vorus. Mažiukus dar galėjo pakęsti, tačiau apie didelius pagalvoti net bijojo - greičiausiai tai būtų buvę ne mažiau pragariška už akhamanas.

[Keitas Kolinsas]

Nakties skraistė buvo apklojusi visas Hogvartso apylinkes. Mėnulis ir žvaigždės pakabinti danguje spinduliavo vaiduokliškai melsva spalva, o kažkur tolumoje savo kalba kalbėjo svirpliai. Naktis buvo rami ir pakankamai apyšiltė.
 Keitas Kolinsas, tas "keistai
atrodantis švilpis" brovėsi pro šakų ir lapų raizgalynę su didele dėže rankose. Padaras esantis viduje spurdėjo, o Kolinsas garsiai keikėsi-su "Nirvana" marškinėliais ir plona, paraitytomis rankovėmis dirbtinės odos striuke rankos buvo subraižytos šakų siaubingai peršėjo.
Kas gi nutuokė, kad vos jis nusprendęs kiek aprimti (merginų atžvilgiu) jis staiga ims ir įsivels į avantiūrą. Tutbūt čia buvo pabūdusi viduje rusenanti švilpiška dvasia ir pasididžiavimas-sužinojęs, kad Wrena pateko į burtų trikovės turnyrą jis mažų mažiausiai apsidžiaugė-švilpiai, visų vertinami, kaip nevykėliai pagaliau gavo truputį žinomumo. Slapta Keitas tikėjosi, kad jaunesnė bendrakoledžė gaus aukštą vietą konkurse. Na, tai turbūt ir buvo priežastis kodėl jis vidury nakties kaip koks dramblys brovėsi pro tankų mišką.
Galiausiai, nespėjus nukakti net iki miško vidurio, akis patraukė siluetas. Švilpis buvo netoli nuo ganėtinai smulkios figūrėlės, tad negarsiai sušuko:
-Wrena?-tarsi norėdamas įsitikinti ar nesutiko kokio kito žmogaus nakties gūdumoje.

[Wrena Alder]

Tarp visų tų šešėlių pati vos nepasiklydo - švilpiukė atsargiai žengė miško gilumon, žvaigydamasi ar kur nors nežiba gyvūno akys, ar iš kur nors neslinda koks garselis. Tačiau atsigręžus atgal pilies bokštai bei keli vieniši žibintai buvo matyti. O kas, jei ją kas nors pastebėjo? Tačiau kam paprastam žmogui naktį stebėti lauką? Nebent koks vaiduoklis susirgo vaiduokliška nemiga? Mergaitė apsižvalgė ir liepė sau būti atidesnei, kadangi užmynė ant labai garsiai sutraškėjusios šakos.
Ką tu čia dirbi? Iš pradžių į Trikovę rašaisi, paskui dar sugebi būt išrinkta... Ar tau nepakanka tų akhamanų? Galėtum pamiegot, pasistengt negalvot apie tą siaubingą sekančią užduotį... Tačiau švilpius nuvilti buvo draudžiama. Kajus, Igoris, Emilijana - visi jie iš Švilpynės ir jei būtų pasidavus, greičiausiai pusę vasaros į ją spoksotų nusivylę žvigsniai. Na ne, jie ne tokie. Tiesiog apsimestų, jog viskas gerai.
Žygiuodama į mišką ir pastoviai sustodama, mat tai plaukai, tai megztinis sugebėdavo užsikabinti už medžių šakų, neišgirdo netoliese esančių žingsnių. Tik stabtelėjus dar sykį (šį kartą - užsirišti bato) juos išgirdo. Žvilgsniu pamatavo atstumą - protingiausia būtų buvę bėgt atgal, juk visai nedaug nuėjo. Balsas. Žmogus. Wrenutei akmuo nuo širdies nusirito.
- Taip,- atsakė balso savininkui. Jei jau ją atpažino, vadinas čia negalėjo būti kas nors kitas. Prasibrovus pro krūmynus ir skaudžiai gavus šakele per koją, pažiūrėjo į vyresnį švilpį ir pamatė dėžę.- Kas dėžėje? Tikiuosi, ne tortas ar koks pokštas.
Kažkas sujudėjo dėžėje ir penkiolikmetės akys išsiplėtė iš nuostabos. Vadinasi, ne tortas. Arba tortas su kojytėm.
- O Helga,- vos susitvardė nesušukus.- Kas tavo rankoms? Tamsoje, atsispindintys nuo mėnulio žibėjo mažiukai kraujo lašiukai. Švilpė prisiminė, kad jie vis dėl to yra miške ir greičiausiai tik megztinis ją apsaugojo nuo tokio paties žiauraus likimo.
Ištiesusi rankas Alder perėmė dėžę iš Kolinso rankų ir tik tuomet pamatė skylutes orui. Vadinasi, tikrai gyvūnas. Atsargiai pakėlė dėžės dangčio kraštą ir į ją pažvelgė dvi spindinčios akys. Sunku buvo iškart pamatyti kas ten per gyvūnas, tačiau netrukus viskas susidėliojo į vietas.
Gyvūnas nebuvo atsisėdęs ant dėžės dugno, o buvo ore. Snapas, tačiau ir žvynai. Dar šiek tiek atvėrus dėžę, pamatė ir šalimais esantį arbatinuką, labai panašų į tą, kurį naudojo senelė, kai atvažiuodavo svečių.
- Ojėtus, iš kur jį gavai? Juk jie reti... Jis toks nuostabus,- švilpė nusišypsojo. Tokį gyvūną ji visuomet norėjo pamatyti, tačiau jie nebuvo įtraukti į mokymosi programą. Arba tiesiog tokių nebuvo Hogvartse. Skraidanti gyvačiukė. Gyvūnėlis atrodė toks mielas, tačiau nė neįsivaizdavo ką tiksliau su juo reikėtų daryti. Ak, kad čia būtų Igoris... Jis žinotų ką reikia padaryti.
Mergaitė lėtai atidarė dėžę ir gyvūnėlis plačiau išskleidęs sparnelius jais paplasnojo ir pakilo. Raganaitė išsigando, kad jis gali pabėgti. Prisiminė, kad jei jis pabėga arba puola, reikia į arbatinuką įmesti vabzdį.
Akys lakstė, pritūpus bandė surasti ką nors, dar nepasislėpusį rudens nakčiai arba jau išlindusį. Kokį nors kad ir šlykštų, tačiau vabzdžiuką. Būtų paaukojus net gražų drugelį tokiai situacijai.
Rado tik vorą. Šiam patekus į delną, akys išsiplėtė iš baimės ir vos nepradėjo klykti. Visai pamiršusi skraidantį gyvačiuką, kuris nebuvo toli nuskridęs, pradėjo purtyti vorą nuo rankos. Tik mintis apie piktą direktorę liepė stipriai užsičiaupti.

[Keitas Kolinsas]

Keitas išgirdęs Wrenos balsą lengviau atsiduso. Vadinasi viskas buvo saugu. Nebent Wrena buvo kokia vampyrė, vilkolakė ar šiaip buvo sugalvojusi šį žavų švilpį nužudyti.
-Puiku. Jau maniau nepasirodysi,-kimiai nusijuokė Keitas. Jo balsas skambėjo tarsi prasirūkiusio žmogaus, bet čia buvo tiesiog natūralus bruožas, prie, kurio gal šiek tiek prisidėjo rūkymas. Su Wrena nebuvo jam labai pažįstama-tiesiog draugė bendrakoledžė ir tiek. Gal nušvito Keituko galvelej draugiškumas, kad neatstūmęs jos sutiko padėti. Ir dar duoti visai neseniai įsigytą mielą okamį. Kolinsas per atostogas svečiavosi pas brolį, kuris pagaliau teikėsi atrašyti į laišką, o brolis, kaip atsiprašymo už ignoravimą dovaną dovanojo mažutį okamį iš kelionės po indiją.
-Rankoms tai... Subraižė šakos. Taip, kad pasistenk turnyre, kad nebūtų mano kraujas išlietas veltui,-veikiau erzinosi nei rimtai kalbėjo žaliaakis. Elgėsi lyg koks vyresnysis brolis.
-Brolis dovanojo,-gūžtelėjo pečiais švilpis, nužvelgdamas padarėlį,-Jo vardas Sausainėlis jei ką,-dar pridūrė Keitas. Kažkaip keistai tai atrodė iš šio vaikino lūpų-auskaruotas, juodu akių pieštuku, pankams prijaučiantis vaikinas pavadinęs okamį sausainėliu.
Pamatęs, kad Sausainėlis ruošiasi nusisausainėlinti į laisvę, Keitas vos nešuktelėjo. Juk antro okamio neturėjo paslėpęs kažkur.
-Ei! Ei! GAUDYK!

[Wrena Alder]

-Geriau krūmai nei akhamnos,- atsakė prisiminus didijį akhamanos smūgį į nosį. Deja, bet marškinėlius teko skalbti du kartus - kraujas įsigėrė ir per vieną skalbimą neišsiskalbė. Turnyras jau buvo įgrysęs iki gyvo kaulo ir atrodė, jog persekioja ją visur. Net prieš einant miegoti, prisimindavo sekančios užduoties mįslę, o vėliau sapnuodavo, kaip susimauna. Arba tas šlykštynes akhamanas. Geriausiu atveju - pergalę, bet atsibudus ryte pajusdavo nusivylimą. Taurė likdavo tik sapne. Atrodė, jog tas turnyras ją greičiau pribaigs, nei įvykdys paskutinę užduotį.
- Sausainėli!- pakvietė okamį pagaliau nupurčius nuo rankos vorą.- Pažiūrėk ką aš turiu!
Švilpė sugriebė pirštais kažkokį vabaliūkštį ir įmetė jį į arbatinuką. Okamis išplėtęs akutes puolė į arbatinuką ir į jį sulindo lyg koks džinas. Wrena greitai uždengė arbatinuką dangteliu. Ten spurdantis okamis turbūt dorojo vabaliuką. Bent kartą pravertė visos tos skaitytos knygos.
- Na, bus darbelio,- pasakė atsargiau atidengus dangtelį. Norėjo paglostyti gyvūnėlį, tačiau jis pradėjo gintis snapu.- Sausainėli, ramiau...
Kaip šitas gyvis gali padėti, Alder nė neįsivizdavo. Ar jam patinka vabzdžiai? Ar kaip tik juos puola? Ką okamiai valgo? Gal kokį specialų maistą? Dabar nebeprisiminė. Reikės pasiskaityti daugiau knygų apie juos. O kas, jei sugebės jį numarinti? Turbūt turės visą gyvenimą dirbti, kad atpirktų nuostolį. Kad tik nepaaiškėtų, jog jis visiškai nenaudingas... Sprendžiant tuos organizatorių galvosūkius visa fantazija dingo ir penkiolikmetė nė neįsivaizdavo ką reiktų daryt, jei okamis netiks. Blogiausiu atveju - paleisti į kitas dalyves. Jei jis paaugs iki antrosios užduoties, turėtų nemenkai joms sukliudyti.
- Ačiū,- nusišypsojo Kolinsui.- Manau, jis man labai pravers. Ar ne, Sausainėli? Susibendrausim?
Sausainėlis tik piktai žiūrėjo į Wreną ir pabandė dar sykį kaptelėti į pirštą, tačiau švilpė jį laiku patraukė. Iš tiesų jau rimtai suabejojo ar šitas pikčiurna dar gali būti kuo nors naudingas.
Bandydama pati nusiraminti, ji lėtai tiesė ranką prie okamio ir švelniai pirštu paglostė jo kaktą. Padarius turbūt didžiausią pasiekimą, sau mintyse prisižadėjo jį prisijaukinti, nesvarbu ar jis pravers per turnyrą, ar ne.
Pasakojama, jog džinai, gyvenantys stebuklingose lempose, pildo norus. O ar okamis, gyvenantis arbatinuke, gali išpildyti bent vieną? Turnyras buvo neišvengiamas kaip bacilos, tačiau ar galėjo būti lengvesnis?
Įkėlė arbatinuką į dėžę ir uždengė dangčiu. Okamis jau nebeatrodė toks lengvutis kaip anksčiau.
 -Na ką gi. Dar sykį ačiū, pamėginsiu nenumarinti. Saldžių sapnų,- viltingai šyptelėjo ir stipriau įsikibus į dėžę, patraukė iš miško. Na ir keistas vardas...
Tačiau švilpė net nesusimąstė, jog norint dalyvauti turnyre, privalo kažką paaukoti. O ji net nepajuto, kaip paaukojo dalį savo šypsenos ir draugiškumo.

[Keitas Kolinsas]

-A taip, pirmoji užduotis,-susiprato Keitukas. Jis žinoma ir per ją sirgo už švilpius.
Stebint kaip jaunesnė mokinė bando susitvarkyti su sunkaus charakterio pabaisiuku ėmė juokas-visai džiaugėsi Sausainėlio nusikratęs, bet jautėsi ir šioks toks liūdesys. Na šiaip ar taip gyvūnų niekad nemėgo. Nemokėjo jais rūpintis ir šiaip nemokėjo prie jų meilus būti.
-Na, jei ir nepravers, tai pasilik. Nekenčiu gyvūnų,-nusijuokė blondinas. Sausainėliui atrodo naujoji šeimininkė nekėlė didelių simpatijų,-Jei neklausys, tai tiesiog pašerk daugiau. Tik ne per daug, nes tada nebepaskris,-pamokė ją Kolinsas. Šiaip viskas turėjo būti gerai.
-Sėkmės, Wrena!-dar palinkėjo jis, o tada apsisuko, nueidamas kitu keliu. Miškas retėjo, o naktis buvo pasidariusi atrodo dar šiurpesnė ir tamsesnė. Keitas netrukus pasiekė Hogvartsą, nebenorėdamas tęsti naktinių klajonių.

[Kupidonas Monro]

Tamsą pamažu skrodė ilgi auksiniai ir oranžiški šviesos pirštai, lyg kardu praskirdami tamsą ir nuspalvindami viską aplink. Saulės lašai nudažė žaliuojančius, lengvo vėjo supuojamus medžius, nuo ryto rasos dar nemaloniai šlapią žolę, kurios lašeliai kibo prie batų, ir visus miškui budingus augalus - nuo sąmanų iki pavasarinių gėlių, kurios lėtai kėlė margaspalves galvas.
Kupidonas jau buvo papusryčiavęs ir apibėgęs kelis ratus, kad apšiltų. Su nudriskusiu megztiniu buvo ganėtinai šilta ar bent tiek, kad vėjas nepaveiktų. O gal tai tebuvo užsigrūdinimas nuo gausybės treniruočių valandų, kurių metu tekdavo perkopti savo paties limitus iki tol, kol iš nosies pylėsi kraujas, o kojos sulinkdavo po paties svoriu. Treniruotės su Ashalain visada buvo tokios, bet jis negalėjo inkšti - ir todėl, kad bijojo būti užmuštas ir todėl, kad iš tiesų daug išmoko.
Papurtė galvą. Šiuo metu nenorėjo galvoti apie jį, parašęs, kad pateko į burtų trikovės turnyrą, tesulaukė atsakymo: "Sėkmės". Palaikymas buvo puikus, geresnės ir šiltesnės, tiek beprotiškai rūpestingos tėviškos figūros nerastum. Bet ko gi jis kito tikėjosi?.. Vieno pagyrimo po dvejų metų? Cha, juokino pats save.
Atsiduso, iš burnos pasruvo atodusio ir šalto oro sukelta garų juostelė. Reikėjo galvoti apie kerus, kuriuos mokysis, o ne apie kažką kitą, lazdelė dažniausiai paklūsta tam, kurio mintys švarios, netemdomos pašalinių veiksnių, o tikslas stiprus ir aiškus. O Kupidonas visada buvo savimi užtikrintas, tik kartais leisdavo per daug sau pasiklysti beribiuose minčių tuneliuose.
Žinojo, kad pasirinko tinkamus kerus, nes naudingesnių rasti negalėjo, o ir šiaip, būdamas šeštakursis, jau pakankamai daug mokėjo, tad kliūtis buvo tik septinto kurso ir suaugusiųjų kerai. Kažin, išmestų iš turnyro ir iš mokyklos ar įgrūstų į azkabaną, jei ateičiau išmokęs žudymo kerus?.. - švilpaudamas seniai galvoje įstrigusią dainelę, mąstė Kupidonas. Spėjo, kar trečioji užduotis vyks po žeme, bet per daug galvos nesuko - net jei jį paliktų penkias pėdas po žeme su pūvančiais lavonais, jis rastų išeitį. Juk čia Kupidonas, jis kaip tarakonas - išgyvena viską.
Žingsnis po žingsnio braudamasis pro šakų ir lapų sieną, žengė pirmyn, spardydamas akmenukus. Kerzai ir taip po turnyro buvo nukentėję, labiau jau nesugadins. Et, nuo minties, kad teks pinigus leisti naujiems darėsi liūdna.
 Reikėjo spėti laiku susitikti. Žinoma, buvo tikras, kad Melijandra palauks. Ji buvo vienas tų žmonių, kuriuos pavadintum "sekėjais" ar "antrarūšiais", ar panašiai. Minkšta, nors ir gera kerėtoja - už tai Monro nieko negalėjo sakyti.
Kupidonas buvo beveik tikras, kad jo turnyro trenerė vienas tų žmonių, kurie jį pamatę įsitikina, jog gali jį išgelbėti, nugalėti visuje terpstančią tamsą ir!.. Panašų dramatišką šūdą.
Lūpų kampučiai trūktelėjo. Negalėjo sulaukti kol jai papasakos kaip sekėsi antroji užduotis, žinojo, kad jai bus įdomu klausytis. O kam nebūtų įdomu? Dar gerai būtų ir užsirašyti - pravers, kai išgarsės ir apie jį norės rašyti knygą.
Su tokiomis pakiliomis mintimis pasiekė miško pakraštį. Veidą iškreipė grimasa. Melijandros dar nebuvo. Ar jai atrodė, kad Kupidonas turi pakankamai laiko ar rado ką svarbesnio veikti? Jei taip, tai jai derėjo persidėlioti savo prioritetus.

[Melijandra Julija Lorijan]

Ji vėlavo. Aišku, darbas ją užlaikė (buvo per didelė krūva popierių, kuriuos turėjo užpildyti kelionei į Egiptą) bet...Ji vis vien vėlavo. Kas jai per daug ir nepatiko.
Sparčiais žingsniais skuodė pro Uždraustąjį mišką, stipriai gniauždama burtų lazdelę saujoje. Širdis rodės tuoj iššoks iš krūtinės, o rudai pilkos akys nartsė pro medžių kamienus, įnitringai ieškodamos tos kūtvėlos ir išdidžios stovėsenos.
Štai. Gal šiek tiek nepatenkintas, gal šiek tiek įsižeidęs (sprendė iš jo nugaros) Kupidonas stovėjo miško pakraštyje ir Melijandra atsiduso.
Pramankštino riešą. Ši treniruotė bus kiek kitokia. Įgudusiu mostu (vis dar beeidama) su levitavimo kerais pasičiupo akmenėlį, mintyse burbtelėjo padidinimo kerus.
-Sveikas,- pasisveikino ši kaip visados, prisiartindama prie Švilpynės čempiono. Nenorėjau daug daugžiažodžiauti ar kitaip vilkinti laiko, todėl mestelėjo į orą solidaus dydžio akmenį, lengvai jį sugavo, vieną, kitą akimirką, susidėliodama žodžius apie paskutinę jos ir Kupidono treniruotę, besiruošiant Burtų Trikovės turnyrui.
-Bombarda Maxima. Kaip ir virvių transfigūracinis burtažodis, ir čia, toks pats mostas - bedimas lazdele. Dėl stipraus sprogimo, karts nuo karto nepamiršk protego kerų. Aišku? Akmenį mesiu tolyn, todėl susikaupk. Dabar! - ir iš visų jėgų sviedė uolieną.

[Kupidonas Monro]

Sulaukęs Melijandros, kuri dabar jau skaitėsi beveik jo burtų trikovės turnyro trenere, nieko nebesakė, tik kryptelėjo galvą. Susilaikė nuo klausimų, ne laikas. Nežinia kas privertė paminti savo paties bjaurumą - jaudulys dėl užduoties ar keista pagarbos kibirkštis, kurią ėmė jausti moteriai ir kuriai nenorėjo leisti įsižiebti į liepsną.
- Nė nepaklausi kaip sekėsi antroji užduotis? - dar labiau kryptelėjo galvą Kupidonas, suraukdamas tankius, tamsius antakius. Veido bruožus iškreipė nustebusi išraiška, rankos rado vietą susikryžiuoti ant krūtinės, - Įveikiau kapą, akromantulas ir tą nematomą šerną, kurio pavadinimą užmiršau. Ir tik su vienu įsipjovimu ir keliais pergriuvimais, argi ne šaunu? - paklausė jis, nors atsakymą pats sau žinojo. Nežinia ką norėjo išgirsti. Ar "Kupidonai, tu šaunuolis!", ar "Gerai pasirodei.", o gal "Tikiu, kad kita užduotis taip pat seksis puikiai."? Nors pats sau to nenorėjo pripažinti, bet kažkur ten giliai viduje, paslėptas po pasididžiavimu savimi, dirglumu, bjaurumu ir tūkstančio keiksmažodžių spyna, buvo noras būti pripažintam. Galbūt labiau ne pripažintam, o pagirtam. Taip, saldžių žodžių jis siekė kaip ištroškęs po sausros augalas siektų vandens. Gal todėl, kad niekada nebuvo kas jam juos sakytų. Neatsiminė kada jo vardas paskutinį kart buvo ištartas ne kaip keiksmažodis.
Užsimerkė. Vėl leido sau paklysti minčių painiavoje.
Atsimerkė. Susitelkė ir įdėmiai, lyg vos į Hogvartsą patekęs pirmakursis klausėsi. Susiraukė. Juk jei jau atėjo tai ir pats žinojo kaip kerai vadinasi, kartoti nereikėjo.
Gerai, kerai tikrai tinkami. Veide žaidė mažytė šypsenėlė, priversdama ir taip sutrūkinėjusias lūpas imti skilti dar labiau. Jam patiko tokie kerai. Destrukciniai. Tokie, kurie po savęs paliko tik šukes to, kas buvo prieš tai, ir dulkių debesį, kuriam prasisklaidžius pasimato padaryta žala.
Prikando lūpą. Bėda ta, kad jam tikriausiai kerai nepavyks taip puikiai kaip Melijandrai. Nors galbūt. Reikėjo pabandyti. Atsiduso. Dieve, kiek visokių faktorių ir aplinkybių reikėjo apmąstyti...
Melai paleidus akmenį nedvejojo, lazdelė jau seniai gulėjo sugniaužta rankoje, laukdama progos kerėti.
- Bombarda Maxima! - ištarė garsiai ir aiškiai Monro, mėgdžiodamas tą patį lazdelės judesį, kurį atliko Melijandra.
Pataikė į uolienos kraštą, tad gabalais pabiro tik dalis jos, o visas sveikas gabalas dusliai nukrito kažkur tarp žolių.
Palaukė antro akmens. Susikaupė. Nežinia kodėl, bet būtent šiai moteriai norėjo įrodyti, kad gali tai padaryti. Galbūt todėl, kad ji negalvotų, jog treniruodama jį švaistė laiką.
- Bombarda Maxima! - dar kart riktelėjo švilpis, šįkart pataikydamas, rodos, tiesiai į taikinį. Bet uoliena nepažiro šipuliais, ne, tik suskilo į kelis gabalus, lyg kas būtų atsakingai suraižęs peiliu.
Dar vienas akmuo. Nurijo seiles. Susikaupti, reikėjo susikaupti.
- Bombarda Maxima! - kerai buvo ištarti suirzusiu tonu ir vėl pataikė į akmenį. Vėl į kraštą. Rezultatas tas pats. Gal trūksta taiklumo?..
- Ar galime pabandyti ant kokio kito objekto? Žinai, tokio, kuris mažiau juda? - suaimanavo Monro. Jam nepatikdavo, kai viskas nepavykdavo iš pirmo karto, nes buvo įsitikinęs savo genialumu kerėjime. Dabar atrodė beveik kaip vaikas, pasiryžęs imti trypti koja.

[Melijandra Julija Lorijan]

-Praeitą kartą pats pradėjai pasakoti,- nė nežvilgtelėjusi į jį atsakė,- Pamaniau, jog ir šį kartą taip ir bus,- pasičiupo dar vieną akmenį ir metė tolyn. Akmuo pažiro į gabalus it peilis slįstų per sviestą.
-Puiku,- tik sausai pratarė, Švilpynės čempionui išvardinus įveiktas būtybes, pasičiupo dar vieną ir metė. Ši diena nebuvo jos - ji kažkur klaidžiojo mintyse, lyg buvo kažkur kitur, bet ne čia, miško pakraštyje.
Melijandra nenorėjo išvykti į Egiptą darbo reikalais po ši tiek įvykių namuose. Ji nenorėjo palikti savo šeimos, tačiau kito pasirinkimo neturėjo - reikėjo uždirbti pinigų, kurie seko pernelyg greitai. Eliksyrai ir medikamentai buvo kraupiai brangūs.
Atdiduso. Kurgi jie nusirito? Kurgi ji nusirito? O dar manė, jog po visos tos velniavos, gyvenimas palengvės...
Kupidonas ją į žemę grąžino netikėtai ir greitai. Melijandra sumirksėjo, bandydama suvokti, ko šis pasiskundė.
-Ach...Taip,- niūriai susiraukė, pirštais suėmė už nosies kuprelės. Patylėjo akimirką.- Ne. Klausysk, tau reikia lavinti taiklumą. Kitos išeities nėra. Nematau prasmės tavęs mokyti ant daiktų, kurie mažiau juda -jei būsi po žeme ir jei sienos judės, jos bus padoriai didelės ir tau nebus jokių problemų.  Bet kas tada, jei iš kažkur atsiras šaknys ir tave sugniauš? Jos greitai judės, todėl.. Taip ir viskas yra. Galiu bent pabandyti užkerėti akmenis, jog šie lėčiau judėtų, vėliau, kai įgusi -viskas greitės. Bet nesitikėk, jog tai bus labai jau lėtai. Supratai?
Čiupo akmenį. Sumurmėjo vieną burtažodį ir šį sviedė. Po jo ir kitą, ir dar vieną, ir dar vieną ir dar vieną - tai truko kokias keliasdešimt minučių, kol Mela įsitikino, jog galinti ir greitinti tempą, ką ir padarė - akmenys pradėjo skrieti vis greičiau ir greičiau.
Tada, viskas šiek tiek apsivertė aukštyn - Melijandra žaibiškai nutaikė lazdelę į Kupidoną.
-Ginkis! - ir sviedė akmenį į jį.

[Kupidonas Monro]

Kupidonas susiraukė, teišgirdęs sausą "puiku". Žinoma, buvo naivu tikėtis, kad kažkam pasirodys jog jis kažko vertas. Nupurtė tą mintį. Dabar ne laikas skęsti savigailoje - geriau visas emocijas išlies sprogdindamas akmenis.
Stabtelėjo, nuleisdamas lazdelę. Matėsi, kad Melijandra paskendusi savo pačios mintyse ir rodos nuklydusi toli nuo jų treniruotės.
- Ei, tave kažkas neramina? - paklausė Kupidonas, dar labiau susiraukdamas. Šūdas, ne, dabar atrodys minkštas, - Nes turėtum susikaupti, juk tavo rankose ar aš išmoksiu kerus ar ne.
Gerai, išsigelbėjo. Tikėjosi, kad moteris nebus pastebėjusi menkos dvejonės, pasiekusios balsą prieš pridūriant žodžius.
Jai susiėmus nosies kuprelę, švilpis ėmė mindžikuoti. Nejaugi ji taip negalėjo jo pakęsti. Ne... Nebūtų apsiėmusi treniruoti. Kad ir ką sakė smegenys, jis vis tiek jautėsi nepatenkintas. Tik dar nežinojo ar savimi ar Melijandra. Sužinos vėliau.
Jai sutikus sulėtinti akmenis, lengviau atsiduso. Nebus rizikos gauti į galvą iš uolienos, o ir ranka įgus.
Pasiruošė.
- Bombarda Maxima! - ištarė burtažodį, pataikydamas į laidotuvių maršo tempu skriejantį akmenį. Šis, paveiktas kerų, suskilo į gabalus, kurie netrukus sukrito žemyn. Per lėtai, Mela jį visai nuvertino.
- Gali šiek tiek greičiau, juk nesu senukas su suprastėjusia rega, - sumurmėjo šeštakursis, o tada vos negavo snukin iš akmens. Derėjo pripažinti -  pelnytai.
- Bombarda Maxima! - akmuo sprogo, šįkart ištaškydamas gabalus į šalis. Sprogimo jėga buvo didesnė, bet tikriausiai todėl, kad pataikė iš artimesnio atstumo.
Laiko mąstyti apie akmenų skriejimo trajaktorijas nebuvo - netrukus jo pusėn buvo paleistas dar vienas akmuo. Vėl ištaškęs objektą į gabalus, jis pastebėjo, kad kiekvienas naujai paleidžiamas akmuo darosi greitesnis. Lyg pratintumeisi lipti į vandenį pradėdamas nuo kojos pirštelio, o tada į viską spjovęs, įšokdamas visas.
- Bombarda Maxima! - dar kartą nuaidėjo jaunuolio balsas ir uolienos gabalai išsilakstė į šalis.
Toliau jis nebegalvojo. Paniro į trumpą rutiną - paleistas akmuo, pakeli lazdelę, burtažodis, BUM. Tada viską kartoji vėl. Viską darė beveik mechaniškai. Tiesa, kelis kartus teko išsilenkti, kai laiku nespėjo ištarti burtažodžio ar liežuviui susipynus jį ištarė neteisingai, bet šiaip sekėsi neblogai. O, ir vidury treniruotės jis galėjo prisiekti, kad vienas akmens gabalų numušė medyje tupinčią varną, bet į tai nesigilino.
Treniruotė užsitęsė. Plonas megztinis lipo prie prakaituotos nugaros, o ant delno ėmė šokti pūslės, nuo tvirto lazdelės gniaužimo. Gerklę peršėjo. Šiaip, apibendrinus, jautės lyg pervažiuotas traktorium.
- Gal baig...
Sakinio užbaigti nespėjo, nes Melijandra tesuriko "ginkis!", o tada metė akmenį.
- Bombarda Maxima! - žengęs žingsnį atgal suriko Monro ir uoliena, subirusi gabalais nukrito ir taip akmenų gabalais užverston žemėn.
Cha, kokia paralelė - akmenimis senais laikais užmėtomos raganos ir dabar akmenimis užmėtomas Kupidonas. Tiesa, tada taip buvo dėl religingumo, o dabar tikriausiai todėl, kad jis užkniso Melijandrą. Papurtė galvą, vėl leido sau užsigalvoti.
- Einu, po užduoties pranešiu kaip sekėsi, - pranešė jis, galiausiai. Dieve, vėl kalbėjo kaip liurbis, - Arba ne.
Po tų žodžių apsisuko ir dingo, jau galvodamas, kad laukia bemiegė naktis treniruojantis kerus.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Ak, ta suknista transfigūracija ir dar suknistesni barsukšeškiai. Po to, kai per pamoką Marleną tas švilpis pavertė višta, mergaitė jautėsi pikta. Višta! Ji ne jokia višta! Būtent tokį transfigūracijos pasirinkimą rudaplaukė priėmė kaip įžeidimą.
 Žinoma, jei Marlena pikta ir lauke nesiaučia apokalipsė, varnė visada patraukia Uždraustojo miško link.
 Po pamokos saulė taip ir neišlindo iš už plono debesų sluoksnio, o lauke siautė pavasaris vėjelis. Ashley, vis dar apsirengusi uniforma, mat taip ir negrįžo į bokštą persirengti, lėtai vaikščiojo miško pakraščiu. Sausos šakelės traškėjo po varnės kojomis, o aplink dainavo sugrįžę paukšteliai. Puiki aplinka apmąstymams, kuriems, deja, mažoji Marlena dar nebuvo pasiruošusi. Pakėlusi nuo žemės kankorėžį, rudaplaukė sviedė jį iš visų jėgų į medį. Dusliai atsimušęs, eglės ar pušies vaisius dingo.
 Gal dabar Marlena pirmą kartą laukė pilnaties. Laisvės.

[Ryan Jones]

 Berniukui vis dar buvo šiek tiek juokinga po transfigūracijos. Jam ji nelabai patiko, bet tai varnei su kuria jis atliko praktiką. Aišku jis pasielgė nelabai gražiai, bet nieko geresnio nesugalvojo. Plius jis įsižeidė kai varniukė pavertė jį šešku.
 Jones po pamokų sugrįžo į savo kambarį. Jis iš kuprinės išleido Trėjų bei Varlytę. Tada jie visi trys išėjo iš Švilpynės berniukų kambario ir nuėjo link uždraustojo miško. Jis norėjo pasivaikščioti bei norėjo, kad ir du jo draugai pasivaikščiotų. Jones mažais žingsniukais žingsniavo link miško ir galiausiai pasiekė savo kelionės tikslą. Čia jis prisėdo ant kažkokio akmens. Tada jis pamatė tą varniukę su kuria atliko trasfigūraciją. Vaikinukas atsistojo ir priėjo prie mergaitės.
- Sveika. Atleisk dėl transfigūracijos, - tarstelėjo vaikinukas draugiškai.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Gilūs įkvėpimai, drėgnos miško žemės kvapas ir aplink ošiantys medžiai - tai buvo viskas, ko Marlenai reikėjo, kad pamažu rimtų. Atmerkusi žalias kaip medžių lapai akis, mergaitė pakėlė nuo žemės dar vieną kankorėžį. Šį kartą nepaleido jo iš visų jėgų į senelių kamienus, tiesiog pakėlusi prieš akis stebėjo, kaip anksčiau nematytą daiktą.
 Mažas medžio darinukas, dydžio sulig Marlenos nykščiu, o jau šiek tiek apaugęs samanomis. Nuo drėgmės visiškai susiskleidęs, braukiant pirštu galėtum pamanyti, kad tai kokio drakono oda. Na, labai mažo ir gleivėto drakono. Nežinia, ar čia augančių eglių kankorėžiai tokie maži, ar tiesiog čia koks nesubrendęs mutantas, per anksti palikęs savo tėvus (medžiai - moteris ir vyras viename!). Bet štai, mažas medienos darinys, savyje talpintis galimybę užauginti dar kelis medžius. Kaip visada, gamtos meistriškumo niekas nepralenks.
 Įdėmų kankorėžio stebėjimą nutraukė išgirsti žingsniai. Marlena tvirtai suspaudė kankorėžį delne ir atsisuko garso šaltinio link. Kur buvęs, kur nebuvęs, žinoma, kad pasirodė švilpis, kuris ją taip ir suerzino per pamoką. Ir ne vienas. Matyt, labai jau norėjo parodyt savo augintinį. Arba bijojo Marlenos, kas varnei pasirodė kvaila.
-Susikišk tuos savo atsiprašymus chimerai į užpakalį,-piktai atkirto mergaitė. Jau buvo beveik nusiraminusi, o štai ir vėl viskas sukilo. Užsimojusi, Ashley metė tą glitų kankorėžį į švilpio galvą.