0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 346
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #75 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad Gruodė tikrai išmano, ką sako. Nelanna suvokė, kad žiobarų kilmės mokiniai turėjo šiokį tokį pranašumą - jie pažinojo abu pasaulius ir galėjo iš kiekvieno pasiimti viską, kas geriausia. Burtininkų vaikai matė tik magijos pasaulį ir jei dėl kokių nors priežasčių jiems prireikdavo kažką daryti žiobarų pasaulyje, jiems tas sunkiai sekdavosi. Žinoma, ji suprato, kad iš pradžių žiobarų vaikams sunkiai sekėsi pritapti prie burtininkų, bet jie bent turėjo galimybę pažinti abu pasaulius ir abiejuose gerai jaustis - ko nebuvo galima pasakyti apie grynakraujus burtininkus.
- Jei neklystu, viduramžiais raganos buvo persekiojamos ir deginamos ant laužų miestų aikštėse, nes žiobarai įsivaizdavo, kad įvairios negandos kyla dėl raganų kaltės. Jei susirgdavo koks įtakingesnio žiobaro šeimos narys, iškart pasipildavo kaltinimai, kad tarsi raganos dėl to kaltos. Nors dabar visiems aišku, kad ligos kildavo dėl įvairių priežasčių - nešvaros, peršalimų, nesveiko gyvenimo būdo, - pasakojo Nelanna. - Tai štai, dėl tokių priežasčių Magijos ministerija nusprendė, kad geriausia būtų slėpti nuo žiobarų burtininkų egzistavimą.
Nelanna visai nesigailėjo gimusi burtininke miestelyje, kuriame beveik visi žiobarai. Žinoma, slėpti savo kilmę bendraujant su bendraamžiais kaimynų vaikais nebuvo lengva - turėdavo vis priminti sau, kad negalima jiems pasakoti apie tai, kuo užsiima jos tėvai, kur kiekvieną rudenį dingsta vyresnė sesuo.
- O kaip tu sužinojai apie burtininkų bendruomenę? - paklausė naujosios draugės Nelanna. - Tikriausiai labai nustebai, kad ir pati esi burtininkė?

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #76 Prieš 1 metus »
Gruodė visada manė, kad tas istorinis metas, kai buvo deginamos raganos nesisieja su burtininkų pasauliu. Ji neįsivaizdavo, kad koks žiobaras ar net jų būrys galėtų įveikti raganių ar raganą, kuris turi lazdelę. Ir užtektų jam tik su ja pamoti ir tas žiobarų būrelis žiauriai nukentėtų.
- Šit kaip... O žinai, aš net negaliu įsivaizduoti kaip žiobarai įveikdavo burtininkus. Visada maniau, kad degindavo bet kokius žmones, kurie atseit keldavo kažkokių įtarimų. Negaliu įsivaizduoti kaip žiobaras gali įveikti magą, kurio arsenale visas burtažodžių margumynas. Visada galvojau, kad burtininkai skriaudė žiobarus. - Nelannos klausimas nukėlė truputį į praeitį. Gruodė prisiminė savo ir savo šeimos nuostabą gavus tą laišką.
- Maniau, kad tai piktas pokštas. Kad laiškas netikras. - Pradėjo pasakoti ji.
- Bet greit pas mus atvyko žmogus iš magijos ministerijos ir viską paaiškino. Buvo be galo keista. Ir jam išvykus nutariau, kad nevyksiu į kažkokią paslaptingą mokyklą. Apsigalvojau beveik jau tada, kai reikėjo išvykti. - Išklojo ji.
Buvo smagu sėdėti čia ir kalbėtis. Bet Varniukė pradėjo galvoti apie tai, jog niekas čia jų neras. Visai nesinorėjo leisti gūdžiame miške visos nakties.
- Kaip manai, gal jau būtų laikas susirasti mokyklą? - Paklausė mergaitė.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 346
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #77 Prieš 1 metus »
Nelannos visai nenustebino, kad Gruodės įsitikinimu burtininkai skriaudė žiobarus. Būtų buvę keista, jei žiobarai raganų medžioklę senaisiais laikais vaizduotų priešingai - taip, kaip iš tiesų buvo. Apie tuos laikus burtininkų vaikai žino jau nuo mažumės - jei ne iš tėvų pasakojimų, tai iš vaikiškų knygelių, jiems skaitomų prieš miegą.
- Raganos neturėjo, kur dėtis. Jeigu būtų priešinusios, mūsų pasauliui kiltų grėsmė. Jau vien tai, kad kai kurios raganos nesusilaikydavo ir prie žiobarų demonstruodavo magiją, buvo nepateisinamas dalykas ir tą reikėjo kažkokiu būdu sustabdyti, - pasakojo varniukė. - Girdėjau pasakojimų, kad dalis raganų tyčia parodydavo magiją žiobarams, kad jas nuvestų ant laužo. Joms taip patiko ugnies kutenimas, kad tą darė ne vieną kartą. Žinoma, prieš tai ugnį užbūrusios šaldomaisiais kerais.
Nelanna nusijuokė įsivaizdavusi, kaip ragana stovi lauže, o aplink ją šoka ugnies liežuviai. Įdomu būtų išbandyti, pagalvojo mergaitė.
Nelanna pažvelgė į dangų. Saulė jau krypo vakarų pusėn.
- Mūsų čia tikrai niekas nesuras. O jau vakaras artėja. Bandykime pačios rasti kelią atgal. Eime!
Ir jos nuėjo.

*

Neprisijungęs Badis Smudge

  • Burtininkas
  • ***
  • 141
  • Lytis: Vyras
  • Prekeivis
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #78 Prieš 6 mėnesius »
Žvalgui per ilgus mokymosi metus pas senajį žvalgą Danielį įaugo į kraują sėlinti tykiai, nes nežinai, kada užklups pavojus. Dėvėdamas savo pilkai žaliai dėmėtą žvalgo apsiaustą, užsimetęs gilų gobtuvą, kad nesimatytų balto veido Badis tyliai tykino iš vieno šešėlio į kitą. Apsiaustas dėl savo spalvų ir raštų mirguliavo ir dėl šios savybės žvalgą, dar ir susiliejusį su šešėliais buvo sunku įžiūrėti. Nuo miško pradžios trisdešimtmetis savo ilguoju saksų peiliu ant medžių įrėždavo žymes, kad Kristupui, turinčiam ateiti į susitikimą būtų lengviau rasti mokytoją. Pasiekęs pavėsinę Badis klestelėjo ant žemės ir atpalaidavo įsitempusius raumenis, tačiau buvo pasiruošęs bet kada gintis nuo priešų. Lanko dėl patogumo nesinešė, paliko jį miško pradžioje.
- Accio lanką. - Suburbuliavo žvalgas ir didysis lankas po sekundės buvo šalia jo. Taip pat miško pradžioje buvo palikęs saksų ir svaidomajį peilius ir šiek tiek mažesnį, riestais galais mokinio lanką, kad Kristupas ateidamas juos pasiimtų, mat Badis tuos įrankius jam duodavo tik treniruočių metu. Dangus pasidarė oranžinis, saulė pamažu slėpėsi už horizonto. - Taigi, jis tuoj pasirodys. - Niurgztelėjo žvalgas. Žvalgams buvo įprasta slėpti jausmus, visada nutaisyti bejausmį, abejingą veidą ir niurzgėti ir bambėti.
- Žinote, kaip mes sakome: "Paprastas lankininkas treniruojasi kol pataiko. Žvalgas...
- ...treniruojasi, kol niekada neprašauna", - užbaigė keliolika balsų.
Holtas mažumėlę susigėdęs šyptelėjo.
- A, kaip matau, jau girdėjot, - tarė.

*

Neprisijungęs Kristupas Danil

  • III kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Neprasidėk su žvalgais.
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #79 Prieš 6 mėnesius »
Kristupui mokslo metų pradžia buvo penktadienis, tad, vakar tapus švilpiu, šiandien, šeštadienį į pamokas nereikėjo. Bet berniukas gavo raštelį nuo Badžio:
Citata
Šiandien saulei leidžiantis ateik į pavėsinę miške. Kelią pažymėsiu žymėmis ant medžių. Pasiimk užkąsti ir atsigerti. Pamiškėj paliksiu tau įrankius.

Žvalgas Badis
Taigi, dabar vaikis sustojo pamiškėj. Prie vieno medžio buvo atremtas jo lankas - jo templė buvo atrišta - ir ant žemės gulėjo du - saksų ir svaidomasis - peiliai. Prie jų buvo sulankstytas žvalgo apsiaustas ir padėta odinė riešinė tam, kad lanko templė atleidus ją skaudžiai nepliaukštelėtų per riešą. Peilius Kristupas įsidėjo į dvigubą peilių įmautę ant diržo, apsiaustą ir riešinę pasikišo po pažastim, lanką persimetė per petį ir pasišvilpaudamas nužygiavo miškan. Linksmas ir guvus, sekdamas saksų peilio įrėžtomis žymėmis Danil pagaliau atkako prie pavėsinės. Ten jau sėdėjo, kaip matyti, atsipalaidavęs vyresnysis žvalgas.
- Labą vakarą, Badi. Ar tau... nereikia būti pasiruošusiam gintis? - Stebėdamas mokytojo laikyseną paklausė žvalgo mokinys. - Ir kodėl man nepasakei, kad dėstai Hogvartse?

*

Neprisijungęs Badis Smudge

  • Burtininkas
  • ***
  • 141
  • Lytis: Vyras
  • Prekeivis
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #80 Prieš 6 mėnesius »
Po kokių dešimties minučių priešais Badį atsistojo aiškiai matoma, nė kiek nemirguliuojanti persona.
- Atėjai. - Pradėjo žvalgas. - Paaiškink man, ar visi žvalgai vaikšto po mišką švilpaudami? Ar apsiaustas reikalingas kad laikyti jį po pažastim? O kokia nauda iš lanko atrišta temple? - Pažėrė kritiką mokytojas. Paskui atsakė į jam skirtą kritiką. Paėmė lanką, įsidėjo strėlę, įtempė ir iššovė. Visa tai užtruko gal tris sekundes. Strėlė prašvilpė mokiniui virš galvos ir įsmigo medin. - Ar vis dar manai, jog aš nepasirengęs gintis? - Perklausė Badis. - Gerai pradedam treniruotę, po to pasišnekėsim. - Žvalgas nuėjo prie keturių įstrižai vieans už kito augančių medžių ir ant kiekvieno medžio kamieno saksų peiliu išrėžė taikinius. - Užrišk lanko templę, pasidėk lanką, imk į rankas svaidomajį peilį mesk į arčiausiai esantį taikinį. Nepamiršk tiksliai apskaičuoti visko. Kai pataikysi į arčiausio taikinio vidurį pereik prie tolesnio taikinio ir taip toliau. Pirmyn! - Paliepė mokiniui žvalgas ir įsmeigė akis į jį. - Apsiausto dar nesivilk. - Niurgztelėjo.
- Žinote, kaip mes sakome: "Paprastas lankininkas treniruojasi kol pataiko. Žvalgas...
- ...treniruojasi, kol niekada neprašauna", - užbaigė keliolika balsų.
Holtas mažumėlę susigėdęs šyptelėjo.
- A, kaip matau, jau girdėjot, - tarė.

*

Neprisijungęs Kristupas Danil

  • III kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Neprasidėk su žvalgais.
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #81 Prieš 6 mėnesius »
Kristupas stebėjosi, kaip žmogus (šiuo atveju Badis), gali būti toks niurzga ir rimtuolis. Jis pats buvo linksmo būdo vaikinukas, bet pradėjęs mokytis žvalgu suprato, kad reiks išmokti atrodyti rimtuoliui ir bambekliui, jausmus palikti antroje vietoje. Kartais Danil gailėjosi priėmęs pasiūlymą mokytis žvalgu, o kartais džiaugdavosi.
  Dabar jaunuolis ketino į kritiką numoti ranka. Tačiau apsvarstęs ją pasakė:
- Tiesa. Pasielgiau neišmintingai. Daugiau tai nepasikartos. - Kristupui nespėjus susivokti, centimetru virš galvos pralėkė strėlė. - Dabar suprantu, ką reiškia būti žvalgu. - Tada iš vyresniojo žvalgo lūpų pasipylė nurodymai. Danil be žodžių padarė kaip liepta. Tiesa, templę užrišti sekėsi ne itin gerai, išvis nesisekė. Jausdamasis kaip paskutinis kvailys Kristupas nedrąsiai išlemeno: - Badi, aš nemoku užrišti templės. Gali padėti?

*

Neprisijungęs Badis Smudge

  • Burtininkas
  • ***
  • 141
  • Lytis: Vyras
  • Prekeivis
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #82 Prieš 6 mėnesius »
Gerai buvo bent tiek, kad per daug linksmas berniukas kritiką priėmė rimtai.
- Pažiūrėsim ar nepasikartos. - Kiek patylėjęs Badis vėl tarė: - Ir gerai, kad supranti. Pačiam teks juo būti. - Mokytojas vis dar žiūrėjo į žvalgo mokinį, įnirtingai bandantį užrišti templę. Galų gale sulaukė žodžių, kurių tikėjosi. Žvalgas kilstelėjo antakį. - Ojoj, tie mokiniai vienas vargas. - Vaidindamas nepatenkintą suniurnėjo. Tačiau giliai širdyje džiaugėsi šituo smalsiu jaunuoliu. Netgi suprato prisirišęs prie jo. Berniukas praskaidrino Badžio gyvenimą. Žvalgas priėjo prie Kristupo. Paėmė lanką iš jo rankų. - Žiūrėk, templę reikia rišti va šitaip... - Kokį pusvalanduką trisdešimtmetis pasakojo ir rodė Kristupui kaip rišti templę. Vėl ją atrišęs pasakė: - O dabar pabandome kartu, gerai. Duok ranką. - Kiek šiurkštokai sugriebęs Danil ranką Badis uždėjo ant jo rankos savają ir ėmė rišti templę. Tokį metodą naudojo, kad vaikio ranka priprastų prie rišimo judesių. Kai šis darbelis buvo baigtas, žvalgas tarė: - Norėjau tave pamokyti svaidyti peilį, bet jau tamsu, todėl pasimokysim įrengti stovyklavietę. Kaip pats įsirengsi, taip ir turėsi. Palapinių neturim. Pirmyn! - Nusisukęs, kad Kristupas nematytų, Badis kerais susišaukė pas save šakaliukus, lapus ir visa kita.
- Žinote, kaip mes sakome: "Paprastas lankininkas treniruojasi kol pataiko. Žvalgas...
- ...treniruojasi, kol niekada neprašauna", - užbaigė keliolika balsų.
Holtas mažumėlę susigėdęs šyptelėjo.
- A, kaip matau, jau girdėjot, - tarė.

*

Neprisijungęs Kristupas Danil

  • III kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Neprasidėk su žvalgais.
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #83 Prieš 6 mėnesius »
Kristupas jautėsi laimingas, kai mokytojas priėjo ir pradėjo aiškinti kaip rišti templę. Tiesa, vyresnysis žvalgas nuolatos niurnėjo, niurzgėjo ir bambėjo, bet mokinys jau šiek tiek priprato prie to. Linksmuolis jau kelintą kartą mintyse sau aiškino, kad žvalgai tokie. Jis įsivaizdavo, koks nuoboda profesorius turės būti Badis. Ir baugus, pamanė vaikis. Galvoje iškilo vaizdas: mokiniai linksmi suguži į klasę, į pirmąją pamoką ir staiga išvysta mokytoją, kuriam prie diržo kabo du peiliai, o ant peties - didysis lankas. Staiga Danil suvokė, kad Badis jo ranką pratina prie rišimo. Berniukas pabandė nesusijuokti iš to vaizdo ir jį išstumti iš galvelės, bet sekėsi nekaip. Netyčiom Kristupas suprunkštė ir ėmė juoktis. Kai vargais negalais suvaldė juoką, templė buvo užrišta. Vaikis susimąstė, kodėl žvalgas bandymui suėmė būtent kairę jo ranką. Supratęs nusikeikė. Kristi, tu asilas. Jam nebuvo iš ko rinktis. Tavo dešinė ranka sugipsuota. Tik dabar Kristis tai prisiminė. Suvokęs, kad mokytojas davė užduotį įrenginėti stovyklavietę, o jis stovi ir nieko nedaro, žvalgo mokinys atsikvošėjo. Berniukas ėmė rinkti sausas šakas ir nukritusius lapus. Surinkęs susimąstė.
- Badi, čia stovyklauti pernelyg pavojinga. - Paskendęs mintyse ištarė.

*

Neprisijungęs Badis Smudge

  • Burtininkas
  • ***
  • 141
  • Lytis: Vyras
  • Prekeivis
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #84 Prieš 6 mėnesius »
Berišant templę Kristupas nei iš šio, nei iš to pradėjo prunkšti ir juoktis. Smudge mylėjo tą vaikiną. Jam patiko jo nuoširdus juokas. Tačiau Badis septynerius metus mokėsi slėpti jausmus ne tam, kad dabar mokinys jį prajuokintų ir pralinksmintų. Žvalgas nusprendė, kad dabar pats metas sudaryti Danil'ui žvalgo įvaizdį.
- Kas gi tokio juokingo? Tu nuostabus žvalgas. - Vaizduodamas nepasitenkinusį suniurzgė mokytojas. O tuomet, kai vaikis susirinko savo stovyklavietės šakaliukus ir lapukus, žvalgo mokinys ištarė tai, kas Badį nustebino. Jis nesitikėjo, kad Kristupas kalbės taip protingai. - Kalbi teisingai. - Tarė trisdešimtmetis. - Čia nesaugu. Ši vieta yra per daug populiari. Mus lengvai rastų. Siūlau eiti prie ežero, ten beveik niekas nevaikšto. Eime. - Ir jiedu patraukė ežero link.
- Žinote, kaip mes sakome: "Paprastas lankininkas treniruojasi kol pataiko. Žvalgas...
- ...treniruojasi, kol niekada neprašauna", - užbaigė keliolika balsų.
Holtas mažumėlę susigėdęs šyptelėjo.
- A, kaip matau, jau girdėjot, - tarė.