0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Katerina Baush

  • I kursas
  • *
  • 25
  • Taškai:
Miško pakraštys
« Prieš 7 metus »
   Čia, kur medžių dar buvo gana reta, o saulės spinduliai šiaip bei taip prasiskverbdavo pro šakas, ir buvo Uždraustojo miško pradžia, pats pakraštys, pats (sąlyginai) saugiausias miško plotelis, tiesa, juo irgi nereikėjo pasitikėti per daug. Medžiai ne tokie ir reti bei seni, vyravo mišrus jaunuolynas, gyvūnų mažai tegalėjai čia pamatyti - na, nebent kokį paprastą elnią, atlėkusį į medžius nusitrinti ir nusiblizginti naujų užaugusių ragų, gal kokią magišką voverę ar žvirblėką.
   Mokinių, kurie būdavo baikštoki arba protingai atsargūs, kelionė į mišką prasidėdavo ir baigdavosi čia. Tiesa, tas pats galiodavo ir neatsargiems ir nesėkmingiems mokiniams, kuriuos ir čia sugebėdavo pasičiupti tamsieji miško padarai, nusprendę išlįsti iš savo namų miško gilumoje.
   Miško pakraštys taip pat buvo išsigelbėjimas tiems, kurie tenorėdavo iš principo įžengti į pavojingą girią bei turėti kuo pasigirti. Tokiu būdu jie nuramindavo sąžinę, o likusį darbą jau atlikdavo vaizduotė.

Buvo vidurnaktis, kai Katerina išėjo pro savo koledžo duris ir tyliai ištardama burtažodį KERTELNUN, pavirto nematoma. Nors šį burtažodį varnanagė išmoko neseniai (jei tiksliau, ištraukė jį iš senos knygos), įvaldžius jį buvo gerai. Bebėgdama pro ketvirto aukšto koridoriumi mergina vos ne vos neužmynė budėtojui ant kojos. Ojojoj kas man būtų, jei būčiau užmynus, reikia man būti atidesnei. Išėjusi iš pilies mokinė stengėsi ramiai žingsniuoti, nebėgti, kai galų gale priėjo susitartą vietą. Toji vieta - miško pakraštys. Vėliau jos turėtų eiti ir apsvarstyti visas temas. Belaukdama Lėjos, Katerinos visai įsišėlo, kitaip sakant vos ne atominė bomba. Nagi, kur ji... Juk jau turėjo būti čia. Jei mus prigaus, ir paskirs areštą aš tikrai nerinksiu akromantulų jauniklių... Mergina neramiai žvilgčiojo į mokytojų kambario langus, kai išgirdo šiukždant žolę...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Katerina Baush »

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Nelemtas susitikimas
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Iš pilies klastuolė išsmuko lengvai, pakeliui nesutiko nė vieno vaiduoklio, mokinio, mokytojo ar šiaip ko nors grėsmę kelinčio padaro. Greitai Lėja atsidūrė miško pagarštyje. Ant tamsiai rudų plaukų užsimetusi apsiausto gobtuvą, ji išsitraukė lazdelę
-Lumos
Na, ji bent jau galės mane iš tolo pamatyti
Einant po mišką ji nuolatos žvalgėsi aplink, ar nepamatys ko nors. Ji atlošė galvą į tamsų nakties dangų.
- Na, bent jau dabar ne pilnatis. Su vilkolakiais nesusidursime.
Einant toliau išgirdo pelėdos ūbavimą. Jai ūbavimu atsakė kita pelėda. Netrukus prie jų prisijungė dar trečia.
Kas čia, pelėdų choro konvertas?
Nubraukusi nuo akių plaukus ji ėjo toliau, ko priėjo susitikimo vietą - nedidelę laukymę miško viduryje. Šią vietą draugės išsirinko, nes joje labai retai kas nors lankydavosi, o ypač naktį.
Mūsų varnanagės nematyti. Ko gero, pamiršo. Arba išsigando.
Kiek piktadžiugiškai sukikenusi( vis dėl to, ji juk klastuolė ) dar sykį  apsidairė , kol pamatė Kateriną. Lėjos veidą vel nušvietė pikta šypsenėlė
- Na ką gi naktį miške veikia mokiniai? - pamėgdžiojo ji profesorės toną, bet sakant paskutinius žodžius klastuolę išdavė jos tylus kikenimas.
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Katerina Baush

  • I kursas
  • *
  • 25
  • Taškai:
Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Katerina Lėjos kikenimą galėtų pažinti iš tūkstančio kitų burtininkų. (Galų gale, jos bendrauja nuo pat vaikystės, kai galėtų būti kitaip).
- Ir ko gi čia taip kalstuoliškai kikeni? Gal kokią šunybę iškrėtei? Jei taip, tai gausi, nes be manęs ir mano žinios, - taip varnanagiškai kikendama pamėgdžiojo klastuolę. Nagi, greičiau varom į slaptą vietą. Galbūt kitas kartas jau bus ne vien mudviejų susitikimas.
Ir jos nuėjo link ežero miško viduryje. Na, nors ir norėčiau arešto, ar bent, kad mus prigautų, bet akromantulų jauniklių rinkimo į stiklainius- tikrai ne. Nors ir moku gyvūnų kalbą, liesti vorus tikrai nėra labai malonu. Nejaugi mokytojai pastaruoju metu fantazijos nebeturi? Na, tačiau nervinti ir erzinti vyresnius - man tikrAS MALONUMAS.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Katerina Baush »

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Nelemtas susitikimas
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »
- Negi kikenimas yra nusikaltimas? - vėl neva susimąstė ji
Klastuolė sušvilpavo trumpą melodiją ir ant jos peties nutūpė iš kažkur atsiradęs pilkas paukštukas geltona papilve
Visada suveikia
Paukštelis pradėjo švelniai trintis mergaitei į veidą. Lėja ištiesė ranką ir paukštelis nutūpė jai ant rankos
- Net nereikia mokytis. Gyvūnai mane myli...
Švelniai glostydama paukšteliui galvelę klastuolė pajuto, jog ant plaukų nukrito lietaus lašas. Ir išties dangus po truputį niaukėsi.
Lėja kai ką sušnabždėjo paukšteliui ( ką, žinojo tik pati klastuolė ir, žinoma, paukštis ) ir gyvūnas iškleidęs sparnus, pakilo.
Nusekusi akimis paukštelį klastuolė palaukė, kol jo kontūrai dings miško tankmėje, o ik tada pasiryžo išsitraukti lazdelę
- Protegus maximus
Ir aplink klastuolę susidarė apsauginis laukas
-Saugo ir nuo lietaus, jei įdomu. Nebijok kad kerai tau per sunkūs. Išbursiu ir tau.
Ir aplink varnanagę irgi susidarė apsauginis laukas
- Taigi, jeigu nebeliko pavojaus sušlapti, dar lieka pavojus būti užkluptoms ir susigriebti areštą. Nors, jei galėčiau inktis, kokio profesoriaus būti rastai, net neabejodama rinkčiausi profesorę Evers. Taigi, gal jau eime gilyn į mišką ?
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Katerina Baush

  • I kursas
  • *
  • 25
  • Taškai:
Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #4 Prieš 7 metus »
- Na, ne nusikaltimas, tačiau manau, kad įtrauksiu prie nusikalstamųjų bylų. Nebijo, kaip nors tave išteisinsiu... - Katerina mirktelėjo savo draugei.
Varnanagė su klastuole tyliai nutipeno (pasirodo, apsauginis laukas dar ir slopina garsus) gilyn į mišką kol priėjo milžinišką ąžuolą.
- Lėja, neprošal mums būtų čia įsirengti kokį mažytį namelį medyje. Manau Uždraustasis miškas - antieji namai, bet... Ne - tai tretieji mūsų namai, nes antrieji - Hogvartsas. Beje, negi dar iki šiol nesuvokei savo protingomis smegenimis, kad aš stengiuosi mokytis kursu į priekį? Ir šį apsauginį lauką aš galiu išburti ne prasčiau negu tu.
Ir mergina nutraukė Lėjos kerus bei išsibūrė savo.
- Beje, dar įsigudrinau padaryti lauką matomu, o jei nori - su spalva. Na, lipam į mūsų medžiuką...
Katerina lipo pirma - ji karstymosi karaliene. Nors karalienė ir Lėja, tik kad vėliau ja tapo. (Šitaip varnanagę bei klastuolę - karstymosi ''karalienėmis" vadino visas miestas kol jos neišvyko į mokyklą).
- O dabar grįžkim prie mūsų idėjos. Lėja, pagalvojusi rimčiau... Vis dėl to aš šia kelione abejoju. Mat gali atsirasti ir tokių, kurie gali išplepėti... Gal tegul tai lieka tiesiog mūsų susitikimo vieta? O kaip tu manai?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Katerina Baush »

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Nelemtas susitikimas
« Atsakymas #5 Prieš 7 metus »
- Hm... panašu, kad tau manęs teisinti nereikės. Patikėk, pati subursiu geriausių advokatų komandą - Lėja nusijuokė ir išsirinkusi medį užlipo ant žemiausios jo šakos
- Beja, kaip sekasi pamokose? Kokios sekasi geriausiai, o kokios nelabai? Ir šiaip, ar tau patinka ši mokykla?
Išklausinėjusi varnanagę klastuolė apsidairė aplink
- Nematyti nė vieno profesoriaus, jei tu apie tai. išvis nematau jokio žmogaus.
Lėja pasilipo aukščiau
- Ei, ateini?
Belipant draugei klastuolė pasilypėjo dar aukščiau ir beveik pasiekė paskutinę medžio šaką.
- iš čia atsiveria nuostabus vaizdas. Net pilis matosi, pažiūrėk.
Iš tiesų nuo aukščiausios medžio šakos atsivėrė nuostabi panorama. Visas miškas buvo draugėms kaip ant delno, o tolumoje matėsi pilis.
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Katerina Baush

  • I kursas
  • *
  • 25
  • Taškai:
Miškos pakraštys ir giluma
« Atsakymas #6 Prieš 7 metus »
- Na, su tavo tokiais gabumais advokatus išsirinksi tikrai ne pačius geriausius - mirktelėjo draugei Katerina. - Ir vis dėlto nepasakei savo nuomonės dėl kelionės. Kokia tu užmaršuolė...
Belipdama į medį Katerina apsvarstė visus Lėjos užduotus klausimus. Dėl pamokų viskas aišku, bet ar verta sakyti tiesą dėl mokyklos, kad ji nori kuo greičiau iš čia pasprukti (aišku, neilgam, bet pabėgti tikrai norėtų)/
- Na, man labiausiai patinka Magiškų gyvūnų priežiūra, sekasi visos po truputį. Tavęs net ir neklausiu - ir taip žinau. Na, o dėl mokyklos...gal geriau aš tau nesakysiu arba bent jau vėliau. Kaip žinai, aš stengiuosi mokytis kursu į priekį, o gal net pralenkti tave, - paskutinę frazę nuleidusi juokais Katerina užlipo į medį.
- čia tiesiog OMG kaip faina. Negaliu patikėt. Tai kaip dėl mano minties įsirengti kokį namelį medyje? Gal net ir šiame?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Katerina Baush »

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Nelemtas susitikimas
« Atsakymas #7 Prieš 7 metus »
- Ojojoj, negi tikrai manai, kad mane pralenksi - vaizduodama neišpasakytą pamaivą klastuolė atmetė savo ilgus plaukus atgal ir nekaltai sulapsėjo blakstienomis - Manęs pralenkti tiesiog neiįmanoma
Garsiai nusijuokusi iš savo pokšto Lėja apsvartė Katerinos pasiūlymą. Apsvarstė visus už ir prieš. Kol galiausiai prakalbo
- Manau, kad namelis medyje visai šauni mintis, bet dar reikia apie tai pagalvoti. Uždraustais miškas ne be pagrindo vadinamas uždraustuoju. Nenoriu, kad mus sučiuptų. Ypač nenoriu arešto. Toji su voratinklių rinkimu buvo tikra kankynė. Ne todėl, kad būtų šiurpi. O todėl, kad buvo neišpasakytai nuobodi. Tie trijų litrų talpos stiklainiai atrodė, tuoj pavirs į dešimties litrų talpos statines...
Klastuolė pradėjo lipsi žemyn.
- Žinai, manau, kad galėtumėm tai aptarti prie sulčių kokteilio. Susutikime rytoj, galėtumėm surengti iškylą.
Ir mergaitės patraukė link pilies.

Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #8 Prieš 7 metus »
 Nusibodo sedėt tarp keturių sienų. Na, apskritam Varno Nago bokšte gal ir ne visai tarp keturių sienų, bet prasmė lieka ta pati. Tad gana šaltą popietę raudonplaukė įsisupo į šiltą žieminę mantiją, užsimaukšlino ant galvos kepurę ir išėjo laukan. Jai reikėjo prasiblaškyti, smegenys prašėsi gaivaus oro. Sirėjos lygi šiol nebuvo sutikus ir tai kėlė dvejopas emocijas. Lyg ir džiaugėsi, mat buvo tikra, kad susitikimas grąžintų su kaupu skausmą. Mergina bandė save įtikinti, kad per atostogas jausmai atblėso ir jei dar kažką jaučia, tai tik nežymią simpatiją. Tačiau ji buvo tokia prasta melagė, jog net pati savimi netikėjo. Kita vertus, raudonplaukės varnės nematytas kėlė ir liūdesį. Pasiilgo jos, nors ir nenorėjo sau pripažinti. Jos juk mokėsi viename koledže, tai, kad ir netyčiom, turėjo matyti viena kitą.
 Neplanavo eiti toli nuo mokyklos. Tačiau mintimis nuklydo toli ir tiesiog ėjo prieš save, net negalvodama link ko suka. Težiūrėjo sau po kojom, kad nepražiopsotų kokio po sniegu pasislėpusio akmens ar išsikišusios medžio šaknies. Nors, reikėtų pripažint, kad net ir žiūrėdama ne ką matė, nes galvoje tiesiog ūžė prisiminimai ir įvairios svajonės, nepalikdamos vietos tokiam banaliam dalykui kaip pastabumas.
 Pakelti galvą ją privertė tamsa. Ne, nepamanykit, nebijojo jos. Tačiau tada tylus balselis kažkur tolimam jos smegenų kamputyje pasakė, kad tikriausiai pasikeitė aplinka ir visai neblogai būtų neiti toliau su galva debesyse. Kelisskart stipriai sumirksėjusi apsidairė. Priešais ją buvo Uždraustasis Miškas, o tamsa, privertusi ją grįžti į realybę, tai tebuvo medžių metami šešėliai. Trumpą akimirką jai šmestelėjo mintis, kad gal reikėtų eiti kažkur arčiau pilies, mat, visi žinom, žiemą greitai temsta, o naktį Uždraustasis Miškas tikrai nėra svajonių vieta. Tačiau kam? Nieko nenutiks, jei pasivaikščios miške, jame leisti laiką dar ir sveika. Be to, čia tvyraujanti tyla leido pabūti vienai su savom mintim, toli nuo mokyklos šurmulio ir pažįstamų bei nepažįstamų akių.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #9 Prieš 7 metus »
Žiemą turėtų būti sniego. Kai kur jo buvo, tačiau ne miske, ne po medžiais. Tarp jų šaknų tebesimėtė rudenį nukritę lapai, šiugždeno ir traškėjo jų apšerkšniję krašteliai po kentaurų kanopomis ir Sirėjos batais. Ne vienu metu, žinoma. Šiuo metu ji klaidžiojo viena, negenama jokių minčių, tik gal vieno kito prisiminimo, kurie tekėlė norą kažką daryti su tuo prakeiktu savo kūnu, nors prisiversti valgyti buvo nežemiškai ir nedangiškai sunku. Tiesiog neįmanoma.
Į mišką ji paspruko pasižiūrėti medžių. Kvailai skamba, bet būti kitaip negalėjo. Medžiai jai patiko, ypač žiemą. Tada būdavo pilki, sukaustyti ir skaudūs, plikos šakos rėmėsi į skliautuotą dangų maldaudamos saulės, kaip spygliais durstydamos debesis, jad nors kiek jos šviesos ištekėtų. Kai kurie miegojo.
Kartą uždraustąjame miške Sirė buvo radusi kraujamedį. Tą, kurio šakelę nukirtus, iš žaizdos ima tekėti raudoni kaip kraujas syvai. Bet, ko gero, jis buvo vienintelis toks Didžiojoje Britanijoje ir daugiau varnė jo nerado.
Išgirdo kažką ateinant, kažkaip nemaloniai sukirbėjo širdis, kai išvydo mažąją liepsnelę. Nuo pat atostogų pabaigos jos neregėjo, o ir nenorėjo regėti, vien dėl to geismo ar dar velniai žino ko, kurį sukelia. Garsiai atsiduso, įsispitrijo į jos, ko gero, dar nepastebėjusią Dalifrėją. Fantazija kaip iš narvo išleistas laukinis triušis nuoliuoksėjo nelaikoma tolyn, o smegenys ėmė kurti nepadorius scenarijus. Sirėja sukando dantis, garsiai iškvėpė.
Velniai rautų, pamanė. Atsirėmusi į medžio kamieną plikas rankas paslėpė tarp mantijos klosčių, sugniaužusi kumščius suvarė nagus į delnus.
민태연


*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #10 Prieš 7 metus »
 Dabar ji neleido savo mintims visiškai užvaldyti savo smegenis. Ne, tik ne Uždraustajam Miške. Čia reikėjo palikti nors mažumėlę vietos budrumui ir likti plačiai atmerktomis akimis. Žinoma, mintys niekur nenuklydo, nenuskrido tolyn, jos vis dar buvo čia pat, pasirengusios bet kurią akimirką vos atsiradus galimybei vėl įlįsti Dallifrėjos galvon.
 Mergina vaikščiojo tarp medžių. Miške buvo tylu, girdėjosi vien šakelių traškėjimas po kojomis. Staiga žaliaakei pasirodė, jog girdi dar vienus žingsnius, ne tik savuosius. Išsigandusi sustojo vietoj. Kur jau neišsigąsi, būdama viena miške, kur veisiasi ne tik draugiški padarai. Įsiklausė į tylą, įsitikindama, kad jai nepasivaideno ir tikrai kažkas yra. Garsiai nurijusi seiles apsidairė, tačiau nieko aplinkui nepastebėjo.
 Tą akimirką žingsniai nutilo. Plačiai atmerktomis akimis mažoji dar sykį apsidairė, nepraleisdama pro akis nė mažiausios detalės. Staiga jos žvilgsnis užkliuvo už žmogaus pavidalo šešėlio, krintančio iš už medžio. Dėl visa ko mergina įsitikino, kad turi kišenėje burtų lazdelę ir tvirtai ją sugriebė. Lėtai priartėjo prie medžio, prie kurio buvo keistasis šešėlis.
 Prieš jos akis stovėjo aukšta liekna mergina. Varnė iš pradžių net nesuprato, ką matanti. Stovėjo priešais sutiktąją iškėlusi savo lazdelę ir prasižiojusi. Tik po gerų kelių akimirkų jai dingtelėjo, kas per asmenybė stovi atsišliejusi į medį. Iš nuostabos dar plačiau pravėrė ir taip plačiai atmerktas akis, pakėlė antakius. Netardama nė žodžio žiūrėjo į Sirėją, bandydama susigaudyti savuosiuose jausmuose.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Dallifrea Galdievette »
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #11 Prieš 7 metus »
Šiaip jau josios nagai nebuvo labai ilgi, tačiau giliai ir su didžiule jėga suvaryti į delną netgi pravėrė jame nedideles žaizdeles, keli kraujo lašai irgi ištyško. Galbūt tai padėjo išlaikyti galvą ant pečių, nepamesti jos. Nes jeigų galvos nebūtų, kūno veiksmų valdyma perimtų širdis, okartu su ja - tas keistas jausmas saulės rezginyje. Negalima to leisti.
O mažoji, regis, mažumėlę išsigando. Į Sirėją nukreipta lazdelė atrodė gana grėsmingai, jeigu užmiršime kvailą ugniaplaukės veido išraišką, kuri tikriausiai atspindėjo nustebimą išvydus tą, kuri, jei galima taip sakyti, beveik išprievartavo prieš metus. Nors gal tas žodis nelabai tinka. Ne itin.
Tarytum ant sidabrinės lėkštutės pateikdama atsakymą, raudonplaukė varnė taipogi pabrėžtinai išpūtė akis, dailūs antakiai pakilo į kaktos vidurį. Po minutėlės situacija ėmė rodytis absurdiškai juokinga.
Pasirėmusi ranka į medžio kamieną, Sirėja nuo jo atsitraukė, iš minkštų delno audinių ištraukė savus nagus kruvinomis viršūnėlėmis ir, jau pašaipiai išraiškai puošiant įdubusį veidą, burbtelėjo:
- Na? - praėjo kelios sekundės tylos. - Atsižiūrėjai?
Tas kadaise buvusias gražias lūpas perkreipė pašaipi šypsena, o po ja slėpėsi tvardymasis sukandus dantis.
민태연


*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #12 Prieš 7 metus »
 Žaliaakė žiūrėjo ir netikėjo savom akim. Kur kur, tačiau miške tikrai nesitikėjo sutikti Sirėjos. Nors miškas asocijavosi dabar su gana maloniais prisiminimais (kad ir ne šitas miškas), tačiau logiška, kad didesnė tikimybė sutikti ją buvo kažkur mokykloje negu gamtoj.
 Kurį laiką Dalli nejautė nieko. Gal smegenys ne iš karto suprato ką matančios, gal buvo pernelyg šokiruota, gal dar kas. O tada ji vėl plyšo. Per vasarą pamiršti ar bent jau atitolę jausmai ir susikaupusios emocijos užgriuvo vienu metu it didžiulė sniego lavina. Ir kuo ilgiau garbanė žiūrėjo, tuo didesni pagreitį įgaudavo skriejantis sniego kamuolys.
 - A-aš tiesiog... - prabilo keturiolikmetė drebančiu balsu, bet tuoj pat nutilo, bandydama savyje sutvardyti emocijas, kurios grasino susprogdinti viską aplinkui, jei tik leis jom prasiveržti.
 Užsimerkė ir kelis kartus giliai įkvėpė. Būdas nusiraminimui banalus kaip prastoje psichologinėje patarimų knygoje, tačiau veikė. Galvoje ūžė kaip avilyje, begalėje minčių negalėjai rasti jokios tvarkos ar logikos. Chaosas - tik šis žodis tetinka. Kiek aptvarkiusi netvarką smegenyse atsimerkė ir, nežiūrėdama raudonplaukei į akis, jau ramesniu balsu atsakė į klausimą.
 - Ne, neatsižiūrėjau, - pažvelgė į žalias akis ir kelias sekundes patylėjo. Toliau mintį tęsė jau beveik šnibždėdama. - Ir turbūt niekada neatsižiūrėsiu.
 Susigėdusi nuleido galvą ir įsispitrijo į savo batus. Kaip ir kiekviena paauglė, buvo linkusi viską dramatizuoti ir hiperbolizuoti, tačiau tą akimirką Sirėja tikrai jai galėjo atstoti visą pasaulį.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #13 Prieš 7 metus »
Apžiūrinėdama kruvinus nagus Sirėja mąsliai linktelėjo. Nemanė esanti tokia, į kurią būtų galima spoksoti amžinai, bet, matyt, ir ji turi šiokio tokio grožio, o gal jis atsiskleidžia tik tuomet, kai kažkam atrodo esanti nežemiška, nes smegenys susivarto ir nebeatskiria viršaus nuo apačios? Kas ten žino.
Nejučia mintys nuklydo į atminties galą ir prieš akis iškilo žavingai (kitas žodis jau ir netiktų) besišypsančios Karasunos Mei veidelis, kartą pasakytafrazė apie pačiąSirėja, kad ir kokia nuslėpta ir neaiški, ji nusakė tai, kuo raudonplaukė gyveno. Tai nebuvo labai gerai. Mei veidelis išnyko, varnė grįžo į dabartį, žaliomis akutėmis nužvelgė drovumo įkūnytą Dalifrėją, atsiduso. Užėjo baisingas noras neskaudinti ir neskriausti mažosios nei veiksmais nei jausmais nei žodžiais nei dar kuo, bet visad žvelgusi pirmiau į save, ir šįkart neperlipo palikusi paskutinėms akimirkoms. Nemanė kada nors galėsianti būti laiminga su ugniaplauke, tikrai ne emociškai (ar kaip tai vadinasi).
- Klausyk, - prabilo. - Aš nenoriu, kad tau skaudėtų. Turi užmiršti, kad egzistuoju, - pasakė ką galvojo. Dar į galvą atėjo ir priverstinė kerais sukeliama užmarštis, bet tai gal jau būtų per žiauru.
민태연


*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Miško pakraštys ir giluma
« Atsakymas #14 Prieš 7 metus »
 Žaliaakė nedrąsiai pakėlė žvilgsnį ir tylėdama žiūrėjo į Sirėją, niekaip negalėdama pasotinti akių jos vaizdu. Pasiilgo jos. Nors  po tos įsimintinos nakties bendravo labai mažai, o ir kiekvienas pokalbis buvo skaudus, vis tiek jausmai neatblėso. Be to, raudonplaukei užteko vien žiūrėjimo į ją, nė nereikėjo net kalbėtis. Juk tada, kai Dallifrea buvo laimingiausias žmogus pasaulyje, jos nekalbėjo.
 Išgirdusi maloniausią jos ausiai balsą, tariantį išties nemalonius žodžius, garsiai nurijo gerklėje sustojusį didžiulį gumulą.
 - Negaliu užmiršti, - nepažinojo savo balso, kuris, kad ir keista, skambėjo pernelyg ramiai, - Neužmiršiu laimingiausių akimirkų mano gyvenime, taigi ir tavęs. - tvirtai ištarė, pabrėždama paskutinį žodį ir įsispitrijo į žalias akis. - Bet man vis tiek skauda... Skauda, nes.. nes, - neradusi tinkamų žodžių nutilo. Tik po kelių minučių prabilo vėl, - Skauda, nes tu net nenori man suteikti šanso, - supratusi savo žodžių nesąmoningumą vėl nudelbė žvilgsnį.
 Žiūrėjo į jųdviejų batus. Stovint šalia Sirėjos net Dalli kojos atrodė normalios, ne tokios liesos. Bet tai nesvarbu. Jos kūnas ir veidas vis tiek, nežiūrint į nieką, varnanagei buvo gražiausias, nepalyginamas su niekuo. Norėjo prie jos prisiglausti, pabučiuoti, galbūt net atkartoti tą naktį. Tačiau negalėjo ir tai buvo žiauriausia. Žinojimas, kad greičiausiai niekada negalės. Neturėdama ko prarasti vėl pažiūrėjo į varnės akis. Ant veido užkritusi sruoga kiek trukdė žiūrėti, tačiau Dalli vis tiek stovėjo sustingus, nerasdama savyje jėgų pakelti ranką ir nubraukti atgal tuos nelemtus plaukus.
 - A-aš viską suprantu, tačiau noriu, kad žinotum kai ką, - sudvejojo, - Man tu visada būsi pati gražiausia ir... - greitu judesiu stvėrė ją už rankos ir prisidėjo sau prie krūtinės, - ir visada būsi šičia, - pažvelgė į jų delnus.
 Pastebėjusi kruvinus nagus, sunerimusi pažiūrėjo į Sirėjos veidą, klausiamai pakėlusi antakius.
credo solo in te grande amore