Renginiai
  • Rugpjūčio 24 d. - Egzaminai
  • Rugpjūčio 27 d. - Profesorių atranka
  • Rugpjūčio 31 d. - Atostogos
  • Rugsėjo 07 d. - Naujų mokslo metų pradžia

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Clemence Ameli Martes

  • II kursas
  • *
  • 205
  • Taškai: 76
  • Lytis: Moteris
  • damn girl, your ass is bigger than my future
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #75 Prieš 6 mėnesius »
 Kai Emilliai pasibaigė pamokos, jau buvo popietė. Klastuolei reikėjo visus turinčius nuodus išpilti į kokį nors vandenį. O ežeras miške, prie kurio niekas nesilanko, atrodė tobula vieta. Tad, tai ir buvo priežastis Emilliai aplankyti uždraustąjį mišką. Bet iš kur ji turėjo tuos nuodus ir kam jai tai buvo reikalinga, turbūt tik pati Emillia ir žinojo.
 Dar mergaičių kambaryje, mergina nurengė savo klastūnyno uniformą, kurios negalėjo tiesiog pakęsti. Vietoj to, Emillia užsidėjo juodus aptemptus marškinėlius kurie buvo iki pilvo. Sijoną kuris turėjo petnešas, kojų dangas ir sportbačius. Emai pasižiūrėjus į veidrodį, net maloniau pasidarė. Ji tiesiog negalėjo pakęsti uniformos. O toks stilius jai buvo kaip tik prie širdies. Tobula!
 Jau išėjus iš Hogvartso pilies, mergaitė pradėjo jausti kaip šiltas pavasario vėjelis pradėjo pūti. Emai tik šyptelėjus, jau pagerėjo ir nuotaika. Kai artėja vasara, visada linksma. Su tokiu pozityvia nuotaika, mergaitė pradėjo eiti greitu žingsniu ir sugebėjo per dešimt minučių jau prieiti prie ežero kuris buvo vidurį miško.
 Prie ežero, Emillia aptiko nostalgija. Čia ji su vienu berniuku vos nenužudė vieno kito. Aišku, kai jis pradėjo priekabiauti prie merginos, Emi iškarto pabėgo nuo tos vietos. Turbūt tai buvo labai keisti prisiminimai, bet nežinia kodėl, Emą vis tiek aptiko nostalgija. Įkvėpus giliai oro, Emi pasiruošė prieiti prie reikalo, bet ją pertraukė. Iš galo, klastuolė pradėjo girdėti žingsnius kur pamatė profesorę Vivien.
- Sveiki. - Pasisveikino ir klastuolei pasidarė įdomu, ką jinai čia veikia. - Ar viskas gerai? Kodėl čia atėjote? - Pasidomėjo, bet tada išgirdo dar kažkokius žingsnius. Ar čia jie susitarė? Pagalvojo ir pati sustingo, nes nežinojo ką ir daryti. Nepradėti jai savo darbą šalia kažkokių dar žmonių. Tad tiesiog prikando lūpą ir laukė, kol šitie lankytojai iš tos vietos išeis.
No matter what anybody tells you, words and ideas can change the world

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #76 Prieš 6 mėnesius »
Būnant penktakurse namų darbų daugėja, egzaminai sunkėja, o tinginys visam tam didėja. Todėl mergina nusprendė atsipūsti nuo visko ir pailsėti uždraustajame miške, nors šis miškas nebuvo mėgstamiausia Saros poilsio ir ramybės vieta. Mergina po pamokų lėtai žingsniavo miško link, rankose laikydama savąją burtų lazdelę. Medžių pradėjo daugėti,o tai reiškia, kad Nikolės artėjo link miško vidurio, kuriame turėjo būti ramiau. Varnanagės stipriau suspaudė rankose esančią lazdelę ir paspartino žingsnį.
Mergina atsargiai žingsniavo, keldama kojas virš iš žemės kyšusių medžių šaknų, kartais pasilenkdama po aukštai kabančiomis šakomis.
Priėjusi miško vidurį, šioji sustojo. Pro medžių šakas Sara pastebėjo profesorę Vivien la Querto ir kažkur kažkada matytą klastuolę, taip pat netoli klastuolės buvo pakankamai didelis ežeras.
Penktakursė pasibaimino, kad profesorė subars, kad nevalia vaikščioti po Uždraustąjį mišką netgi dieną. Mergina jau ruošėsi eiti atgalios, tačiau giliai įkvėpusi priėjo prie vien iš matymo pažįstamų burtininkų ir pasisveikino:
-Sveiki. Tikiuosi neprieštarausite, profesore, jei atsisėsiu šalia.-nusišypsojo, o vėliau pažiūrėjo į klastuolę,o tada į profesorę,dar pasiteiraudama kaip sekasi.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #77 Prieš 2 dienas »
Karen apsunkusi nuo neseniai praėjusios ligos kurios dėka praleido didžiąją dalį mokslo metų žingsniavo link Uždraustojo miško tamsią naktį. Rasel galvojo apie savo ligą kuri buvo nepagydoma ir patiems mokytojams. Kažkokia nenormali liga. Kasdieną vis skausmai kitoje kūno vietoje ir vis dar jie jaučiasi ir niekada nedings. Gaila. Bet kaip yra, taip yra. Džekė po truputį artėjo prie miško. Įėjus į miško vidų patraukė prie ežero kuris kiek žinojo buvo viduryje miško. Paėjus gal dešimt minučių merginai atsibodo, bet ji ėjo toliau nepasiduodama. Kur gi tas ežeras. Einu jau visą amžinybę, o jo vis dar nesimato. Galėtų nebūti toks didelis miškas. Su tokiomis mintimis klastuolė pamatė ežerą. Pagaliau. Nebereikės eiti. Bus galima prisėsti, pailsėti ir šiaip pasigrožėti naktiniu dangumi. Prisėdusi ant akmens Karen ėmė stebėti dangų. Įdomu kodėl žvaigždės krenta? Gal jom pabosta būti savo vietoje ir jos iškeliauja kitur? Nemanau, kad mano gyvenimo laikotarpiu tai bus išaiškinta, nes dabar visa informacija yra tikrai klaidinga ir sumaišyta. Taip besedėdama Rasel išgirdo, kad kažkas ateina iš ten pat iš kur atėjo ji, tad greitai užbėgo už krūmo ir laukė kol atėjūnas pasirodys.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 242
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #78 Prieš 2 dienas »
Paauglė susimąsčiusi traukė link uždraustojo miško, nors, kodėl būtent į jį, nežinojo. Mergaitės galvoje, kaip visados, tūnojo klausimai apie jos ateitį, kuri buvo nenuspėjama net ir ateities būrimo pamokose. Turbūt būtų svarbu paminėti, kad Elridė buvo pavargusi ir toli nematė, kadangi akinius laikė savo kišenėje, mat juos užsidėti tingėjo ir esmės nematė. Na, gal ir nebuvo tos esmės, kai taip tamsu.
Įžengusi į mišką mergaitė išsitraukė burtų lazdelę.
-Lumos,-ir jos lazdelės gale užsidegė maža švieselė. Grifiukė taip jautėsi kiek saugiau, mat mažiau šansų atsitrenkti į medį, ar užkliūti už kokios nors kyšančios šaknies. Bet tik įžengus į mišką baltapūkės akys ištuštėjo, veide nebesimatė jokios emocijos. Ji judėjo į priekį, o jos galvoje maišėsi visokiausi prisiminimai. Į mišką mergaitė patekdavo dažniausiai per pamokas, bet būtent dėl jų ir pajautė ne patį maloniausią jausmą einant tarp daugybės medžių. Ne, jos negąsdino tai, kad miške gali būti kažkokių gyvių, kurie galėtų ją sudoroti vien žvilgsniu, juk dar nesenai paauglė laukė, kol ant jos nukris betono gabalas. Bet visos mintys nutrūko pamačius ežerą. Na, jis buvo visas apaugęs žolėmis, tačiau mergaitei kažkuo atrasta vieta patiko. Taip pat jos nuojauta kuždėjo, kad kažkas ne taip. Elridė susirado krantą, kur buvo mažiausiai žolių ir patogiai įsitaisiusi ant žemės ėmė stebėti ežero vandenį.

Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #79 Prieš 2 dienas »
Karen buvo labai patogu sėdint krūmuose stebėti žmones kurie traukė takeliu, bet tai buvo ir gerai pastebima vieta nuo takelio, tad Rasel susiradusi tinkamą šaką ėmė lipti į medį. Po truputį, po truputį Džekė užlipo į medį ir kaip tik laiku, nes ant takelio posūkio pasirodė grifė?! Įdomu ko jai čia prireikė. Tegu galvoja, kad yra viena. Gerai, kad takelis eina aplinkui ežerą ir spėjau išgirsti ją ateinančią. Gal kaip nors ją išgąsdinti? Bet nemanau, kad pavyks. Sakysiu ką nors ir suriksiu ,,Oi", nes pajusiu skausmą kurioje nors vietoje. Taip begalvojant mergina susirietė ant medžio šakos ir vos nenuvirto žemyn. Po truputį eidama šaka link grifės ir šakos galo klastuolė stengėsi apsimesti lapais ar dar kuo nors. Priėjusi vietą kur toliau nebegalėjo eiti, užsikabino už šakos, įsisiūbavo ir pasileidusi nuo šakos, nusileido prie pat grifės nugaros ir netgi ganėtinai tyliai, nes taip mokėjo daryti, kadangi namuose turėdavo vaikščioti ganėtinai tyliai, nes tėvai buvo vampyrai, o ji ne. Priėjusi iš dešinės pusės, atsisėdo prie grifės ir lyg būtų seniai pažįstamos prakalbo:
 -Sveika, koks tavo vardas? Gal norėtum draugauti su manimi?- ir paskubomis pridūrė. -Jei nenori draugauti gali ir nesutikti. Bet būtų visai fainiai turėti draugų kadangi dabar po ligos išėjau tik pasižmonėti, tai nieko čia nežinau tai gal padėsi jei draugės tampsime.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 242
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #80 Prieš 1 dieną »
Elridė stebėjo ežero vandenį, o tiksliau vaizdą jame. Ji matė dangų, jame esančius debesis ir pagaliau atsipalaidavo. Galvoje nebebuvo minčių, mergaitei taip patiko. Žaliaakė apsidairė aplink, bet matė tik paprasčiausius medžius, kuriuos ir taip buvo sunku įžiūrėti. Pasiėmusi lazdelę ji apžvelgė su šviesa aplinką, bet nieko nepamačiusi padėjo ją pašonėje ir vėl atsisuko į vandenį. Hm... Įdomu būtų kada juo paplaukioti... Nors ne... Bus kaip aną kartą...
Grifiukė suvokė, kad kažkas aplinkui yra, kadangi girdėjo kiek kitokius garsus, neįprastus, o tada prie jos atsisėdo nepažįstama mergaitė. Jai prireikė laiko, kad susigaudytų, kas čia įvyko. Pasičiupusi burtų lazdelę, dėl viso pikto, žaliaakė nužvelgė atėjūnę. Juk, rodos, dar nesenai apžvelgė visą aplinką ir nieko nepamatė, o štai paėmė ir atsirado iš niekur nepažįstamoji.
-Aš tave pažįstu?-toliau stebėdama tik atsiradusią mergaitę bandė suvokti, ką gali pasakyti jai, ar išvis gali kažką pasakyti, bet įsitikinusi, kad tai tik paprastas žmogelis atsiduso.-Aš Elridė... Kokių draugų tu ieškai?-naktį kalbinti paauglę nebuvo pats geriausias dalykas, nes ji būna stipriai pavargusi, bet, ką tai mergaitei žinoti... O dabar ir nuotaika paauglės dingo. Baltapūkė ėmė dairytis, nes vis dar nesuprato, iš kur ta nepažįstamoji atsirado. Gal ji pasinaudojo tuo apsiaustu...
-Hm... Ligos?-Elridė girdėjo viską, ką jai sakė, tačiau gaudėsi labai lėtai, nežinia, ar dėl nuovargio, ar toks atsiradimas išmušė iš vėžių.

Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #81 Prieš 1 dieną »
Pastebėjusi sumušimą akyse ir išgirdusi visai normalų klausimą Karen į jį atsakė:
 -Ne, nepažįsti. Malonu susipažinti,- pratarė išgirdusi Elridės vardą. -Mano vardas Karen Rasel Džekė, o toliau jau prasideda mano ilgoji pavardė. Net nežinau kokių draugų ieškau. Gal tokių kurie moka išklausyti, pagelbėti sunkiose situacijose, -prakalbo Rasel, bet pajuto skausmą pilve ir vos neįvirtusi į ežerą griuvo šalia nepažįstamosios. Praėjus skausmui atsisėdo ir kalbėjo toliau. -Taip, po ligos. Aš sergu kažkokią daktarams nežinoma liga ir kasdien turiu gerti įvairius vaistus. Kiek man sakė daktarai ši liga nėra ištirta ir niekas apie tą ligą nežino, -šiek tiek su verksmu žodžiuose.
Išsibūrusi skraistę Džekė apsigaubė ja ir atsigulė ant žemės.
 -Kokios nuostabios žvaigždės,- prakalbo mergina, bet buvo neaišku ar su savimi, ar su Elride. -Įdomu iš kur atsiranda tos žvaigždės? -paklausė Elridės ir tada nei iš šio, nei iš to paklausė jos:
 -O kokia tavo šeima ir tu pati? Gal turi brolių ar seserų?
Iš viso kodėl aš tokių dalykų klausiu? Negaliu apsieiti be jų? Aišku, kad galiu.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 242
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #82 Prieš 1 dieną »
Išspraudusi šypseną mergaitei Elridė nusisuko vėl į vandenį. Ilgas pavardes turi turtingos ir išlepusios šeimos... Bet jai taip atrodė. O tokių, tiesą sakant paauglė nelabai mėgo. Išvis retas žmogus buvo jos mėgstamas.
-Tai aš į tavo draugų ratą netiksiu,- trumpam atsisukusi pratarė baltapūkė, mat guosti ji nemokėjo, juo labiau nenorėjo klausytis kitų bėdų. Jos manymu, jai pakako savų ir nematė esmės taip dalintis jomis su "draugais". Nors tokių ji ir neturėjo.
Stebint, kaip nepažįstamoji per plauką neįkrenta į vandenį, mergaitei pakilo antakiai. Ji nelabai suprato, kas ką tik įvyko, o pašnekovė elgėsi lyg niekur nieko. Jai ne į mišką... O į beprotnamį...  Bet gailėti jos negailėjo, nematė esmės. Pagal ją, gailestis ir paguoda bėdų neišsprendžia, tad kam ji?
-Kaip mažametė gan daug burtažodžių žinai...-pamačiusi, kaip rudaplaukė išsibūrė skraistę pareiškė El. Mat net ji tokio burtažodžio nežinojo.
-Manęs neklausk, geriau į astronomijos pamoką nueik,-ramiausiai atsakiusi žaliaakė pakėlė galvą ir rankomis atsirėmusi taip pat ėmė stebėti dangų. Nors danguje žvaigždžių ji nematė, turbūt, todėl, kad buvo be akinių. Mergaitė jau nėrė į svajas, kai pasigirdo visiškai nemalonus klausimas jai. Išplėstos akys žiūrėjo į vieną tašką, atrodė, kad ji ką tik pamatė kažkokį vaiduoklį. Tada Elridė suspaudė kumščius ir pabandė susitramdyti.
-Neturiu,-kiek įsitempusi, bet ramiai atsakiusi ji išspraudė šypseną pašnekovei, bet buvo kiek supykusi. Tokių klausimų jai nereikėjo.
-O koks tau skirtumas tiek klausinėti?-atsisukusi į mažametę jau rimčiau paklausė baltapūkė, tikėdamasi ją sugluminti, tikėjosi, kad dėl tokio klausimo ta mergiotė nebelįs ir užtils.

Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #83 Prieš 1 dieną »
Išgirdusi atsakymą Karen šiek tiek nuliūdo. Na jei netinka pagal ją, tai reiškia netinka. Nelysių su prašymais, kad draugautume. Elridei pagyrus Rasel ji tik nusišypsojo. Neturėjo noro nieko sakyti.
 -Reiktų nueiti, bet jau nebebus jų, tad tik kitais mokslo metais, -kalbėjo Džekė. Pajautusi nepatenkintą grifės balsą mergina tik pasakė:
 -Gerai nebeklausinėsiu tavęs, jei tokia nepatenkinta.
Begulėdama mergina užmigo ir pramiegojo gerą valandą. Atsikėlusi  rado vis dar sėdinčią Elridę. Įdomu kiek valandų, bet nenori aš jos trukdyti tokiu klausimu. Gal jau eiti į pilį. Bet ten nebus ką veikti. Sugalvojau, apsimesiu, kad išeinu, o vėliau vėl grįšiu. Puiku.
 -Na, aš gal jau eisiu. Nenoriu rytoj atsikelti pavargusi, -pratarė klastuolė stengdamasi sutramdyti šypseną. Specialiai pamiršusi skraistę patraukė takeliu atgal, pasukus už dviejų posūkių Karen susirado tinkamą šaką lipimui į medį ir pradėjo lipti. Užsilipusi iki ten kur nuo žemės ne taip gerai matėsi ėmė po truputį judėti link ežero, paėjusi pusę kelio Rasel vos nenugriuvo, nes įskaudo pilvą, bet neskaitant to ji visai gerai perėjo iki šakos nuo kurios galėjo nusileisti prie Elridės ir vėl atlikusi tą patį triuką nusileido už jos ir lyg niekur nieko prabilo:
 -Buvau pamiršusi skraistę, -nusišypsojo Džekė ir pasiūlė labai keistą dalyką. -Gal nori po medžius palaipioti?

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai: 242
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #84 Prieš 1 dieną »
Apsidžiaugusi, kad klausimų nebesulauks, Elridė su šypsena patogiau atsirėmė ir toliau stebėjo dangų. Laikas ėjo greit, o kai ji pastebėjo, kad mažametė miega nejučia šyptelėjo. Pirmas žmogus, su kuriuo ji bendravo atvykusi į Hogvartsą rado ją miegančią, šalia ežero, o jei tiksliau ežero viduryje. Tada jis jai nepatiko, mergaitė palaikė jį ateiviu ir išpuikėliu. Grifiukei kilo klausimas, ar nepažįstamoji taip pat palaiko ją išpuikusia, visgi, draugiška ji nebuvo. Bet tik todėl, kad nematė esmės. Kai reikia paauglė galėdavo tapti šilkine, bet to nenorėjo, mat, jos manymu, jai ir atsiras draugų jie pirmiausia turės iškentėti jos piktumą.
Menulis jau buvo gan aukštai, mergaitė negalėjo nustoti šypsotis. Jai atėjo mintis, kad pasaulis nėra toks žiaurus. Po Magijos istorijos pamokos praėjo jau gan daug laiko, o Elridė niekaip negalėjo suvokti, ar tai, ką matė, ką girdėjo, iš tikrųjų buvo tiesa. Bet sėdėdama po atviru dangum nusprendė, kad ji matė savo mamą pirmą ir paskutinį kartą ir privalo tuo džiaugtis. Privalo ir niekaip kitaip, mat jai atsibodo būti nuobodžia ir nedraugiška. Aišku, vargu, ar jos elgesys nuo to labai pasikeis, bet grifiukė norėjo bandyti, jos manymu, jei įpirštų sau gerą nuotaiką daug kas pasikeistų.
Atsikėlus mažametei Elridė nesusilaikė ir jai šyptelėjo, bet jos žvilgsnis vėl nusisuko, tik šį kartą į medžius. Mergaitė svajojo, kaip po kiek laiko taps laimingesnė, juk turėjo taip būti, visados liūdnas nebūsi.
-Sėkmės,-ramiausiai atsakiusi į mergaitės žodžius grifiukė nė nežvilgtelėjo į ją. Vaikams tikrai metas miegoti... O aš... Nebe toks ir vaikas. Žaliaakė jau norėjo atsistoti ir eiti pasivaikščioti, kai pamatė, kad prie jos buvo skraistė. Vėl apsidairiusi aplink ji tik perkreipė lūpą. Eh, vaikai, nevertina daiktų...
Išgirdusi vėl keistus garsus, kurie, vargu, ar pritapo prie aplinkos, kad ir kokie tylūs buvo, mergaitė nejučia šyptelėjo. Ji vėl karstosi? O jai nušokusi vos sulaikė savo šypsnį. Nuspėjama. Lėtai atsistojusi ji vėl pasirąžė.
-Na... Ne per geriausiai karstaus medžiais... Bet, manau, iš aukštai dangus atrodys geriau,- taip pasakiusi Elridė išsitraukė iš kišenės akinius ir dar kartą prasitampė, mat bijojo kažką pasitemti lipdama į medį.

Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #85 Prieš 17 valandų »
Elridei sutikus Karen apsidžiaugė, kad dar kurį laiką galės ,,nemirti" iš nuobudolio. Įsikibusi į patogią šaką atsispyrė nuo žemės ir palipusi medžio kamienu atsidūrė ant jos. Tada viskas ėjosi lyg ,,sviestu patepta". Medžio šakos buvo lyg laiptai aplink medžio kamieną. Taip palipus prasidėjo sunkioji dalis tad Rasel teko panaudoti savo jėgas, kad galėtų užsiropšti. Pažvelgusi kaip sekasi kitai merginai jos nepamatė. Gal ji jau viršuje, o gal ėjo pro kitą pusę, o gal nukrito? Bet ne nesigirdėjo jokio klyksmo. Tai reiškia dar kabarojasi aukštyn. Įsikabinusi į dvi šakas, atsispyrė nuo šakos ant kurios stovėjo ir taip palypėjo gerus 3 metrus. Pažvelgusi aukštyn Džekė pamatė dangaus lopinėlį. Nebetoli. Liko vos keli metrai.
 -Liko keli metrai tik! -sušuko Elridei. -Kaip tau sekasi ten lipti?
Užsikabarojusi iki lapų mergina ėmė brautis pro juos kol iškišo galvą ir galėjo lengvai stebėti žvaigždėtą dangų. Bet taip stovėti buvo nepatogu, tad klastuolė patraukė ieškoti šakos ant kurios būtų galima lengvai įsitaisyti ir stebėti dangų pilną žvaigždžių. Pavaikščiojusi šiek tiek aplinkui rado tinkamą šaką ant kurios galėjo įsipatoginti trys - keturi žmonės.
 -Ateik čia, -pakvietė draugiškai Elridę. -Radau visai patogią šaką.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017