[Njutas Miglapūtis]

Elna paprašė padėti jai ir Neilas atsakė:
- Žinoma, tuoj padėsiu,- pasakė Neilas ir ištiesė ranką.
- Aš gyvenau Londone, nes mano mama buvo burtininkė, o tėvas žiobaras. Jis norėjo, kad aš lankyčiau žiobarų mokyklą, aišku, mama neprieštaravo. Kai gavau laišką iš Hogvartso, tėvas supyko ir išėjo iš namų. Kai aš baigiau trečią kursą ir grįžau namo, jis taip pat buvo sugrįžęs, sakė, kad, kai baigsiu Hogvartsą, teks iš naujo eiti į mokyklą žiobarų. Mama vėlgi sutiko... Turiu vieną seserį, devynerių, ji vardu Violeta. Tėvas sakė, kad Violeta galės neiti į žiobarų mokyklą, jei nenorės, nes jis visados norėjo dukros, dėl to ją dievina. Kai baigiau ketvirtą kursą, mama prisipažino. Pasirodo, vyras, su kuriuo gyvenom, nebuvo tikrasis mūsų tėvas. Šiuo metu gyvenu su tikruoju, jis labai geras ir šiaip šaunus vyrukas, tiktai žiobaras.
- Mano mėgtamiausias valgis yra karštas šokoladas, o tavo koks? Man ta magijos istorija nuobodi. Kokia tavo mėgstamiausia pamoka? - kalbėjo Varnonagas.
Berniukas išsitraukė saldainį ir jį suvalgė.
- Gal nori saldainio? Neseniai pasipildžiau atsargas,- nusijuokė.

[Frankas Stigleris]

Frankas stryktelėjo iš savo šiltų, minkštų bei skalbimo milteliais kvepiančių patalų. Jaunuolis dėvėjo tik apatinius. Jie buvo paprasti, pilki. Stigleris net neprisiminė iš kur juos gavo. Gal mama nupirko. Frankas prislinko prie drabužių spintos. Ji buvo sena, vietomis įbrėžta bei medinė. Čiupdamas už spintos rankenos, jaunuolis ją papuošė dar keliais giliais įbrėžimais. Frankas stipriai sukando dantis.
-Tie prakeikti nagai. Ir kodėl aš negaliu jų sutraukti?
Frankas sugniaužė pirštus į kumštį ir trenkė jį į spintos duris. Jos garsiai sutraškėjo. Staigiai atlapojęs spintą, jis pasiėmė rudus, laisvai aptemtus džinsus, tamsius marškinėlius ir bomber stiliaus striukę. Viską apsirengęs, jaunuolis atsitūpė prie savo lovos. Iš po jos jis išsitraukė šviesiai rudus batus. Frankas atsisėdo ant jo šiltos lovos ir, užsimovęs batus, pasilenkė. Keliais staigiais judesiais jaunuolis juos užsirišo. Jo viduje virė emocijų sūkurys. Jis jautė ir baimę, ir skausmą, ir sielvartą. Ir kodėl tai turėjo vėl atsirasti? Negalėjau likti normaliu paaugliu, kuriam tik rūpi draugai, mokslai ir pramogos? Jaunuolis atsistojo ir išbėgo iš Švilpynės koledžo kambario. Jis jau darė duris, kai kažkas pralindo pro durų tarpą. Tas kažkas buvo Franko lapė, vardu Impara.
-Eisi kartu? Nebijosi manęs?
Impara pakėlė snukutį ir pažvelgė į Franką. Ji smalsiai apžiūrinėjo jaunuolį. Nieko nelaukęs jis pasileido bėgti lauko link, lapė bėgo iš paskos.
Frankas atsigręžė. Jis per rūką išvydo toli stūksančią Hogvartso pilį. Jaunuolis jau buvo Uždraustojo miško pamiškėje, o laputė tupėjo šalia jo. Reikia eiti kuo gilyn į mišką. Giliai įkvėpęs, Frankas smuko miškan. Jam vis kelią pastodavo tai kelmai, tai šakos ar medžio šaknys. Jaunuolis užuodė pušų bei samanų kvapų mišinį. Jis ramino jaunuolį. Netikėtai viena šaka perrėžė vaikino skruostą. Jis pajuto skruostu tekant kraują. Stigleris jį nubraukė vienu rankos mostu. Staiga išgirdo varnos karksėjimą. Jis išgąsdino vaikiną. Pamiršęs varną, jis toliau tęsė savąją kelionę į nežinią. Jaunuolis atsigręžė pažiūrėti ar Impara seka jį, kai netikėtai jo koja užkliuvo už šaknies ir jaunuolis pargriuvo.  Jis toliau ridenosi. Tikriausiai nuo pakalnės. Jaunuolio ausis pasiekė gailus lapės inkštimas. Nustojęs ridentis, jaunuolis išsitiesė ant žolės ir pažvelgė į žvaigždėtą dangų. Žvaigždės jį užhipnotizavo, jis prisiminė Anabetę. Jo mintyse išryškėjo klastuolės žydrosios akys ir stulbinanti šypsena. Netikėtai Frankas pajuto prisilietimą prie jo veido. Impara laižė jo sužeistą skruostą. Jaunuolis atsisėdo, paglostė augintinę ir prilietė tą žaizdą. Jis nieko nepajuto: nei šilto kraujo, nei rando. Chimeriškos savybės vėl atgimsta. Vaikinas sėdėdamas nusipurtė nuo striukės žoles ir apžvelgė aplinką. Jis atsirado prie vandens telkinio, ežero. Stigleris lėtai prislinko prie ežero kranto. Jis pažvelgė į vandenį. Išvydęs savo atvaizdą, Frankas tyliai aiktelėjo. Tai tiesa, tai tikrai atgyja. Aš vėl tampu chimera. Maniau, kad prakeiktas senelio eksperimentas nepasisekė, bet ne. Franko akys švytėjo melsva spalva, o burnoje buvo išaugusios iltys. Jis giliai įkvėpė.
-Nekenčiu tavęs, seneli, - garsiai sušuko.

[Sam Laker]

  55...56...57...58...59...4 valanda ryto. Semas jau gal pusvalandį stebėjo virš lovos kabantį laikrodį. Visą naktį nemiegojus, buvo sunku išlipt iš lovos, tačiau vilties užmigti vaikinas nebeturėjo. Per naktį pojūčiai paaštrėjo kone dvigubai. Tik rega liko kokia buvusi... Visą naktį erzino kvapai iš virtuvės bei pušų šakų užimas girdimas net pro uždarytą langą.
   Šiaip ne taip iš patalų išsiropštęs juodaplaukis apsivilko juodus džinsus bei tamsiai žalius marškinius. Iš po lovos išsitraukęs mažesnįjį lagaminą, į jį iškratė visą kuprinės turinį, šiek tiek aptvarkė knygas, vietoj jų į kuprinę įsimetė buteliuką vandens, užrašų knygutę, paprastą pieštuką ir kaip galėdamas tyliau išėjo pro koledžo duris.
   Semas eidamas pro didžiąją salę, iš kurios sklido maisto kvapas pajuto, kaip sugurgė pilvas. Nuo vakar jis nieko nevalgė, tačiau kaip jis galėtų valgyti burnoje jausdamas kiekvieną druskos ar cukraus krislelį?
   Tikėdamasis, kad pavyks prasiblaškyti jis išbėgo iš pilies ir patraukė uždraustojo miško link. Iš kvapo suprato, kad kažkas čia neseniai praėjo. Tai tarsi buvo žmogaus kvapas, susimaišęs su lapės, o gal kito plėšrūno kvapu. Artėjant link miško Semas užduodė ir šviežią kraują. Žaliaakis sustojo, giliai įkvėpė, kraujas lyg ir nebuvo žmogaus. Panašus, bet kitoks. Begalvodamas apie neįprastą kvapą Semas dar labiau užsinorėjo valgyti ir gerti. Vaikino laimei, jis turėjo vandens. Vienu kartu išgėrė beveik visą buteliuką, vandens skonis buvo toks, lyg jis būtų stovėjęs geležinėje patalpoje kokį mėnesį, o kraujo kvapas tik sustiprino šį pojūtį. Semas suprato, kad stovi vietoje ir nejuda. Ir dar galvoja apie kraują, tarsi apie maistą. Po velnių, tvardykis!-Sumurmėjo.
   Suvokęs, kad kažkas veikiausiai susižeidė, pasileido link kiekvieną sekundę silpnėjančio kvapo. Bėgdamas mišku Semas klupo, slidinėjo, tačiau pusiausvyrą išlaikė ir nė karto nenukrito. Netoliese jaunuolis išgirdo varnos karktelėjimą, kraujo kvapo jau beveik nebebuvo todėl jis patraukė į varnos pusę. Bėgdamas išgirdo duslų kūno ridenimąsi. Nubėgęs iki garso šaltinio pamatė vaikiną, gulintį šalia vandens telkinio. Pamatęs, kad prie jaunuolio bėga lapė, norėjo ją nubaidyti, tačiau susivokė, kad lapė nepuola jo. Priešingai, stengiasi padėti. Vaikinas lėtai prislinko prie vandens ir įsižiūrėjo į savo atvaizdą. Neatrodė sunkiai sužeistas, gana greitai atsigavo. Semas stebėjo jį iš už medžio, nenorėdamas sutrikdyti. Jis buvo matytas, mokykloje. Lėtai įkvėpė ir sušuko. Žodžiai buvo persismelkę pykčiu ir, kaip Semui atrodė, neviltimi. Puiki situacija susipažinti.-Ironiškai pagalvojo ir lėtai pradėjo leistis pakalnės šlaitu.

[Frankas Stigleris]

Franko ausis pasiekė keistas traškesys. Kažkas tyliai bei lėtai slinko per šlapią žolę jo link. Stigleris dar labiau įtempė ausis ir pakėlė galvą. Jis pradėjo uostyti naktinį orą. Jis buvo pripildytas pušų, kankorėžių, samanų bei žmogaus kvapu. Žmogus? Ką jis čia veikia? Švilpis nulenkė galvą ir apžvelgė savo rankas. Jam buvo išaugę chimeriški nagai, tokie aštrūs, kad vienu mostu gali perrėžti kam nors gerklę. Niekas negali to pamatyti. Jis sugniaužė rankas į kumščius. Nagai įsmigo į jauną jo odą. Jį persmelkė skausmas. Nesilpnas, bet pakeliamas. Skausmas suvaldo žvėrį, tūnantį tavo kūne. Nagai pradėjo trauktis bei mažėti. Kai jie visiškai išnyko, jaunuolis atgniaužė kumščius. Odoje buvo likusios žymės, kur buvo įsmigę nagai. Iš jų silpna srove tekėjo tamsiai raudonas kraujas. Žaizdos akimirksniu užgijo, o rankas Frankas įmerkė į vėsų ežero vandenį. Kraujas pasklido po vandenį, bet greitai išsisklaidė. Kai kraujo nebeliko nė ženklo, Stigleris iškėlė rankas į viršų ir apžiūrėjo jas mėnulio šviesoje. Jos buvo be jokio randelio ar įbrėžimo. Lyg niekur nieko. Netrukus jis su liežuvio pagalba apžiūrinėjo savo dantis. Iltys taip pat buvo išnykusios. Frankas bandė atsistoti, bet susvirduliavo ir pargriuvo. Pasikeitimas pasiglemžė šiek tiek jaunuolio energijos. Giliai įkvėpęs, jis atsigręžė ir išvydo prie jo artėjantį siluetą. Švilpis tik dabar pamatė, kad jau kurį laiką Imparą buvo atsigręžusi į siluetą ir urzgė ant jo.
-Daugiau nesiartink, -šiurkščiai tarė Frankas.

[Marina Silvia Farley]

((kaip suprantu, čia nelabai daugiau kas rašys))

Solveiga atėjo į uždraustąjį mišką patį vidurnaktį visiškai viena. Kodėl? O todėl, kad pajuto tam poreikį. Mergaitė žūtbūtinai privalėjo įkvėpti tyro oro, nes kitaip jai rodės, jog uždus, ji privalėjo įšokti ežeran, nes kitaip, rodės, kad numirs. Vanduo, deguonis... šių dalykų niekada varniukei nereikėjo. Ji jautėsi beišsivaduojanti iš kažin ko baisaus, iš kažin ko klaikaus, neapipavidalinamo. Vėjas, tik amžinas vėjas drąskė mėlyną varno nago apsiaustą ir šviesius neilgus plaukus. Mergaičiukė nebijojo, jai nebereikėjo nieko, tik miško ir vandens, nes kitaip numirs. Dievaži numirs! It viduramžių inkvizicijos kalinė ji brovėsi pro medžius netekusi proto, šakos drąskė veidą, apsiaustą... tarsi mylimojo glamonės jos nešė tolyn į užmaršties slėnį. Džeimso glamonės... tos dangaus mėlynumo šviesios akys, juodi plaukai...
-ak, Džei... – tylomis sukuždėjo vampyrės lūpos, tačiau žinoma buvo naktis ir nieks neatsišaukė. Vanduo... vėsa... ak, Solveiga taip jos troško! Pagaliau išvydusi ežerą miško viduryje užvertė galvą į dangų, sukliko it žuvėdra ir bet kaip lupdama nuo savęs drabužius it ligonė įrėsi link išganingosios vėsos. Kai paskutinis medžiagos gabalėlis buvęs ant kūno nuslydo, šviesiaplaukė veidu tėškėsi į juodą vandenį. Suaimanavusi iš palaimos nugrimzdo gilyn. Štai ko jai reikėjo, štai apie ką ji svajojo. Juoduma, vėsuma apgaubė liauną kūnelį išstumdama iš plaučių deguonį, akių vokai apsunko, užsimerkė. Įsivyravo tyla.
Ji pajuto, jog yra laisva, gaubiama tyro lengvučio vandens. Andželika atsistūmė kojomis nuo dugno, kūnas buvo lengvas lengvas... kai baltaplaukė galva praplėšė nakties gaivą, mergaitė atsimerkė.
-ave Orbis. – sušnabždėjo virpindama menkučius oro sūkurėlius. Mifritų princesė sveikino pasaulį, sveikino išsivadavimo valandą. Išlipusi iš vandens visiškai nuoga, ant švytinčios it sidabras odos šiaip taip užsimetė gerokai per mažą juodą Hogvartso uniformą, o mėlynąjį varno nago apsiaustą paslėpė užantyje. Laikas Hogvartso direktorei pristatyti naujokę.

[Monica Lilly Moonlight]

Monika, visą dieną dirbus prie namų darbų ir dar skaičiusi krūvas nuo pirmo puslapio sužavėjusių knygų, skaudama galva ir akimis galvojo, kur praleisti tą vėsią, gaivią naktį {štai kas labiausiai traukė Švilpinukę}. Ir jai į galvą atėjo Uždraustasis miškas - dieną niūrus, bet kartu šviesus, spindintis ir paslaptingas. O koks naktį? Šaltas, mistiškas, didingas, platus...
Mergina, užsimetusi patogią, laisvą persikinės spalvos palaidinę ir tamsius džinsus {pagaliau! Bent naktimis uniforma neprivaloma!} ir patraukė į tamsų, vėjuotą mišką. Buvo tikrai malonu brautis per susipynusias šakas, žengti ant sausų lapų, girdėti pelėdos ūkimą ir jausti adrenaliną nakčia išsmukus į Uždraustąjį mišką.
Lili patraukė į gilumą, kur žinojo esant salelę. Taip, nors Monikos orientavimasis miškuose ar bet kur kitur be žemėlapio nebuvo pagirtinas, tačiau toji sala kažkaip žavėjo Švilpę, tad kelias į ją buvo iškaltas atmintyje. Štai ji jau patekus į salą, ramiai vaikščioja ir... Išgirsta klyksmą.
Laukinį, keistą, šiurpų ir kažkokį žavų. Tarsi kokio paukščio, laisvo ir drąsaus. Sala buvo maža, tačiau Monika užtruko surasti klyksmo šaltinį. Ant aukštos žolės ir samanos  paklotės gulėjo daili smulki mergina su juodais rūbais. Mėnesiena atsargiai priėjo prie jos ir pabandė užkalbinti:
- Sveika, ką čia veiki? Aš Monika, beje, - kuo atsargiau prabilo. Gulinčioji buvo visa šlapia.

[Marina Silvia Farley]

Ji jautė po savimi švelnią žolę, pirštais braukė per samanas, netgi pradėjo jausti gyvenimo malonumus. Ne... šis jausmas buvo nepamainomas. Ji gyveno, ji iš tiesų gyvveno! Tada išgirdo ir kitus tikrram gyvenimui būdingus garsus, link jos kažkas ėjo, kažkas smulkus ir nedidelis. Andželika iškart pažino iš žingsnių esant ne kokį kitą gyvūną, o žmogų, gailestis, mergaitę. O kraujas jau buvo užviręs naujiems žaidimams. Ech, ką padarysi... gal reikia ir naujų pažinčių tik pradėjus normaliai gyvvent... bet palaukite, visi velniai, ką po velnių ši mažytė būtybė veikia vidurnaktį uždraustam miške! Ar jai protelis pasimaišė? O jei čia būtų koks mano gentainis? Baltapūkė stryktelėjo it nudiegta, jos sniego spalvos plaukai varvėte varvėjo, tačiau violetinakė nekreipė į tai dėmesio.
-Sveika? Tai leisk paklausti ką tu čia veiki? Ar neturėtumei būti mokykloje ir šiltai gulėti lovoje? Ar nežinai, kad miškas pavojingas? – pabėrė klausimų tiradą veikiau persigandusi dėl atklydėlės saugumo nei bardama ją it mažą vaiką. Tada pajuto, jog gerokai per maža uniforma spaudžia kaip nežinia kas, čiupo žolėje gulėjusią Solveigos rožės medžio lazdelę su velos plauko šerdimi ir palietė juodąją uniformą.
-Engorgio. – burbtelėjo, ir medžiaga ėmė didėti, netrukus jau gaubė ją visą, lyg būtų pasiūta, mat mergaitė buvo gerokai aukštesnė už pirmąją savininkę, ir apskritai aukštoka kaip dvylikmetė, siekianti net 170 cm.
-va dabar jau galima gyventi. – pasakė lyg sau, lyg mergaitei, prisistačiusiai Monika ir pridūrė – beje, aš Andželika. – per vėlai suprato, kad debesys nuslinko ir jos oda greičiausiai švyti mėnesienoje, kad jos judesiai pernelyg staigūs bei laukiniai kaip civilizuotam žmogui, kad užsipuolė beveik bendraamžę mergaitę vien dėl to, kad nepakluso taisyklėms, nors jos amžiaus vaikai taip nedaro, o patys irgi nepaklūsta taisyklėms drauge. Deja, atitaisyti viso to nebebuvo galima, todėl Andželika giliai atsidususi nuslydo atgal ant žolės ir atsisėdusi išsitraukė šalimais gulėjusį juodą odinį kapšelį, tik jį turėjo šitam gyvenime ir tai buvo visas jos turtas. Išsitraukusi iš jo du sidabrinius dirželius, nusagstytus mėlynais brangakmeniais, safyrais, ėmėsi rištis jais plaukus visai  pamiršusi pirmiausiai juos išsigręžti. O apie tai, kad dirželiais šiais laikais niekas plaukų nebesiriša, apskritai nesusimąstė.

[Monica Lilly Moonlight]

Monikai pasirodė keista, kad visiškai permirkusi mergina Uždraustojo miško salelėj ją bara dėl to, kad Švilpė nesilaiko taisyklių.
- Atrodo, ne aš viena nežinau, kad ši vieta pavojinga, - supratus, kad tai skamba tarsi niūrus atsikirtimas siekiant apsisaugoti, Mėnesiena šyptelėjo. Andželika prisistačiusi mergina buvo aukšta, violetinėmis akimis ir baltut baltutėliais plaukais. Tai Monikai pasirodė be galo egzotiška. Ir gražu. Jos išvaizda tikrai nepaprasta. Net baugina. Mėnesiena jau žiojosi klausti apie jos koledžą ir metus, bet nutilo, išvydusi net naktyje ryškią mėlyną emblemą ant užantyje paslėpto rūbo.
- Iš Varno Nago, tiesa? - droviai šypsodamasi paklausė. Truputį nejauku kalbėti su aiškiai vyresne bendramoksle vietoje, į kurią uždrausta eiti. Andželika, švelniai sakant, gan keista, stovinti čia visiškai šlapia ir su tomis veriančiomis akimis. - Aš iš Švilpynės, - truputį apmaudžiai pridūrė Lili. - Nemanyk, kad nemėgstu savo koledžo, bet tikrai liūdna, kad tiek nedaug mokinių padeda jam uždirbti taškus...

[Marina Silvia Farley]

-Tau ši vieta  pavojinga, man ne... ech... – numojo ranka Andželika baigdama rištis sniego baltumo plaukus. Tada atsistojo nuo žemės, išsitiesė visu ūgiu ir persmeigė akimis šviesią naktį. Tikrovėn privertė grįžti vėl pasigirdęs sutiktosios mergaitės balsas. Silvia nusijuokė ištraukdama iš užančio ir pakratydama prieš Monikos nosį gerokai jai per mažą mėlyną varno nago apsiaustą.
-ne širdele, aš ne iš varno nago, juk ir taip matos, jog apsiaustas man per mažas. Aš apskritai kolkas ne Hogvartso mokinė, bet greitai ja būsiu ir atstovausiu garbingą klastūnyno koledžą. – savo melodingu balsu paaiškino būtybė nužvelgdama priešais stovinčią žmogystą. Tiesą pasakius ilgi, geltoni Monikos plaukai žavėjo Andželiką, keistai spindėdami mėnesienoje jie įgavo švelnų aukso atspalvį ir priminė baltapūkei seniai prarastą motiną.
-tu, iš švilpynės! – veikiau sukliko nei paklausė. – vajė, tikrai nebūčiau nei už ką pagalvojusi, netikiu, netikiu, netikiu... – vis kartojo Andželika it užsukta. – švilpis ir dar toks jaunas tikrai nesirįžtų keliauti vienas naktį į uždraustąjį mišką, gal kartais senoji paskirstymo kepurė buvo užragavusi geros butelkos vodkės prieš paskirstymo ceremoniją? – miškų duktė vis dar nepatikliai purtė galvą, tarsi kratydamasi tos minties.

[Erika Rozelyn]

                                                                                                                                         
  Odeta eidama iš bibliotekos prisiminė pasakojimus apie uždraustajį mišką. Jai buvo taip smalsu sužinoti kas ten yra. Na, ji nesugebėjo sulaikyti pagundos. Taigi kaip suprantate ji keliavo į uždraustajį mišką. Ji buvo pagalvojusi drauge pasikviesti draugų, bet nežinojo kas ten nutiks, taigi nerizikavo. Kai Odeta įėjo į uždraustajį mišką nepastebėjo nieko keisto. Na bet pasišviesdama savo burtų lazdele ėjo toliau. Buvo vis šiurpiau ir šiurpiau. Tačiau jai tas smalsumas neišblėso. Po kelių akimirkų ji pamatė, kad netoli jos kaškas prabėgo. Tai pasikartojo dar kartą. Odetai per kūną nubė go šiurpuliukai. Po minutės iš tamsos išlindo baltasis vienaragis. Ji negalėjo patikėti savo akimis. Tik stovėjo apšalusi ir nenuleisdama nuo vienaragio akių. Po kelių akimirkų jis vėl pranyko tamsoje. Odeta pagaliau atsipeikėjo. Atrodė jog nieko ir nebuvo nutikę. Ji nusprendė niekam apie tai nepasakoti. Dauguma tikriausiai jai ji ir pasakytų nepatikėtų. Na nusprendė jau grįšti. Pažiūrėjusi į savo laikrodį pamatė, jog tuoi pavėluos į kambarį. Mat jai ji nespės gryšti gali atimti taškų iš Grifų Gūžtos. Taigi tesiog skuodė atgal.                                                                           
                                                                                                                                               

[Monica Lilly Moonlight]

Monika, išgirdus Andželikos atsakymą, neišlaikius nusikvatojo. Jos sąmojis buvo kiek neįprastas, bet žavintis. Kai baltaplaukė prabilo apie tai, kad Švilpis nedrįstų eiti į Uždraustąjį mišką, Mėnesiena pasijuto kiek pamaloninta - ne kiekvieną dieną tave pavadintų drąsia... O ji tikrai faina. Vis dėlto Švilpinukės neapleido nuojauta, kad mergina priešais kažką slepia - ji tikrai atrodė vyresnė už Moniką, bet aiškino, kad tuoj taps Hogvartso mokine. Ar taisyklės tą leidžia?
Prieš atsakydama Monika šyptelėjo.
- Ji truputį pasvarstė ir klaidžiojo tarp Varno Nago bei Švilpynės, bet Grifų Gūžtos neminėjo. - Merginai pasidarė linksma: - arba aš turiu užslėptų gabumų, arba tavo teorija apie apgirtusią Paskirstymo kepurę yra teisinga.
Moniką tikrai pakerėjo violetinių akių žvilgsnis. Jis kažkoks paslaptingas. Ir pavojingas. Bet kas čia keisto, juk ji ruošiasi tapti Klastūne.
- Truputį keista čia, vidury nakties, sutikti būsimą Hogvartso mokinę. Paslapčių atskleisti neprašysiu, nebijok. Tiesiog papasakok ką nors apie save, - pusiau paprašė, pusiau patarė atsiskleisti Monika.

[Marina Silvia Farley]

Mergaitės kvatojimas, nuvilnijęs per visą mišką privertė Andželiką pašokti, vikriai kaip katei pasiekti arčiausiai esantį medį, skubiais patyrusios balerinos judesiais įsiropšti aukštyn į jį ir kuo greičiausiai apžvelgti visą mišką.
-tyliau tu – sudraudė iš aukšto medžio, iš kur jos balsas nuskambėjo kaip kokio maištininko strazdo giesmininko. Tada nušoko žemėn, nusileido grakščiai, ant pačių pirštų galų it plunksnelė ir grįžo prie ežero. Ten, truputį užlindusi į šešėlius, iš kur ant jos nekrito tiek mėnulio šviesos, baltapūkė nusimetė juodąją uniformą likdama visiškai nuoga ir numetė pastarąją ant smėlio. Tada, panaršiusi kapšelį ant kaklo išsitraukė iš jo aukso spalvos šilko suknelę, įšoko į ją, prieš tai užsidėjusi marškinius, susiveržusi pasijonį bei gorsetą. Švelnus pūstas šilkas tviskėjo nusagstytas žaliųjų brangakmenių, smaragdų, taip pabrėždamas tobulą, Veneros sukurtą išvaizdą. Baigusi rengtis savąjį XVII amžiaus garderobą, bet likusi basa, Andželika išlindo atgal į mėnesieną ir įdėmiai pažiūrėjo į žydras Monikos akis.
-o paskirstymo kepurė suklydo, nepaskirdama tavęs į varno nagą. – mįslingai nutęsė primerkdama violetines akis. – esi įtari bei protinga. Taip, žinoma keista sutikti vidury nakties būsimą Hogvartso mokinę ir dar taip atrodančią, tiesa? Heh, aš ir nestoju į pirmą kursą, aš įsibraunu stačiai į antro kurso vidurį! – įžūliai, bet prislopintai šūktelėjo mergaitė, pakeldama nuo smėlio nereikalingą juodą uniformą ir grūsdama ją kartu su mėlynuoju apsiaustu į iš pažiūros mažą odinį kapšelį.
-nesistebėk, - iškart perspėjo naktinę miško klaidžiotoją – aš jame turiu ir baleto batelius, ir dar arfą, ir dar viso kito. – tada nusijuokė ir šiltai šyptelėjo Monikai.
-nori sužinoti ką nors apie mane? – perklausė ištraukdama iš to paties kapšelio ant storos auksinės grandinės kabantį amuletą. – esu kilusi iš kilmingos šeimos, kuri buvo negailestingai išžudyta, man liko tik relikvija. Tai amuletas, padovanotas tėvo motinai kai mane pagimdė. – naktyje sušvito didžiulis kraujo raudonumo rubinas, supamas aplink išsidėsčiusių mažesnių deimantų. Tas amuletas, siūbuojantis ant masyvios grandinės, rodės, pulsavo kažkokia paslaptinga, baimę keliančia energija. Ugnis ir ledas viename, nes rubinas žėrėjo it karšta ugnis, o aplink, čia pat, deimantai jį juosė tarsi negailestingi ledynai. Jaunoji Nightingale užsidėjo pakabuką, jei jį galima taip pavadint, ant kaklo. Tuomet, lyg staiga kažką prisiminusi desperatiškai uždėjo ranką švilpei ant peties.
-Tomas Viljamas Ridlis? Gal pažįsti jį? Gal žinai kur jis? – maldaujamai šnabždėjo persigandusiu balsu.

[Monica Lilly Moonlight]

Okei, ši naktis Monikai buvo be galo keista. Baltaplaukė įžūlioji nardytoja, jos daiktai, amuletas, profesoriaus Riddle ieškojimas... Taip, Mėnesienai patiko komplimentai, ypač apie jos gudrumą ar kažkas panašaus, bet tam ji buvo atspari. Be to, ta įžūli, nors nepikta mergina, kuri ketino tapti antrakurse ir kuri pasakojo šiurpią bei liūdną šeimos istoriją, buvo tikrai įtartina, nors Švilpinukė jautė jai simpatiją.
Ar aš minėjau, kad man keistai atrodo jos pasiryžimas tapti Hogvartso mokine? Ir kad taisyklės draudžia iškart tapti antrakursiu? Kuo toliau, tuo Monikai darėsi painiau. O viso to viršūnė tapo auksinė, smaragdais nusagstyta suknia, kuri buvo tikrai per puošni eilinei pamokų dienai.
- Tai mūsų profesorius, - lėtai į Andželikos klausimą atsakė Monika. - Jis mūsų Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas.
Gal taip maloniai bendrauti su atklydėle buvo klaida. Tačiau jos išgąstingas žvilgsnis ir neramus balsas privertė kitaip pažvelgti į merginą šalimais.

[Marina Silvia Farley]

Andželika išgirdo juos anksčiau negu pamatė. Šviesūs šešėliai glaudėsi už tamsių medžių lapijos. Jų čia buvo ištisos ordos, šimtai, o gal net ir tūkstantis. Vis dėl to tai labai mažai, palyginant su tuo kas buvo prieš įsikišant tiems baisiems kraugeriams. Mergina sudrebėjo tebespausdama švilpinukės petį. Ką gi žmonija darytų, jei visame pasaulyje jų teliktų koks tūkstantis? Nusišaipė mintyse ir išgirdo pritariamą juoką. Jai juokėsi šimtai švelnių balsų. Iš pradžių kvaila žmogiška prigimtis vertė patikėti Andželiką esant pamišėlę, nes girdi mintyse besijuokiančius balsus, tačiau ši tučtuojau jos atsikratė. Nenuleisdama akių nuo aplinkinių medžių apėjo Moniką, kad atsistotų šalia ir uždėjo dešinę ranką geltonplaukei drąsuolei ant pečių pritraukdama šią prie savęs. Vos tik tai padarė jie pasirodė, niekaip būtų nespėjusi jų sulaikyti. Šimtai jaunų moterų ir vyrų, pauglių, vaikų... visi baltais it sniegas plaukais ir žydromis it lazeriai skvarbiomis akimis išėjo į gerai mėnesienos apšviestą salelę. Ak, mažyte... mintyse sudejavo Andželika, kur gi tu atsidūrei? Geriau jau būtumei gulėjusi šiltai lovytėje užuot basčiusis po uždraustas vietas. Minia žmogiškų pavidalų išsirikiavo priešais juos, paskui apsupo glaudžiu ratu. Vyrų akys smigo į geltonplaukę mergaitę, kas vertė Andželiką šią spausti prie savęs dar tvirčiau. Ji mėgino Moniką nuraminti, kalbėti lyg niekas nebūtų pasikeitę.
-Puiku, man reikia jį surasti, kadangi, be mano žuvusių tėvų jis yra vienintelis mano globėjas, ir tik jo dėka aš čia atkeliavau.

[Sofija Orel]

Šarlotė bėgo, ji lėkė nežinodama kur tiesiog kuo toliau nuo pilies. Jai nerūpėjo nė tai, kad dabar vidurnaktis, kad šalta, net kad skuodžia į uždraustajį mišką, visviena jame nagali būti baisiau negu pačios mergaitės viduje.
Pamažu tamsa ėmė tirštėti, žvaigždes žibėjusias padangėje užstojo vešli medžių lapija, po kojomis šiugždėjo nukritę medžių lapai, o švilpynukė vis bėgo ir bėgo nesustodama nė akimirkai apsižvalgyti kur yra. Tačiau raudonplaukei tai nė kiek nerūpėjo, tuo metu vienintelis aktuoalus dalykas buvo liudesys, juk ji ką tik sužinojo jog žuvo jos šeima, taigi nieko kito mergaitei ir neliko, tik verkti.
Išties vienuolikmetė liūdėjo šiek tiek kitaip nė visi, dauguma žmonių stengiasi neverkti, laikyti viską užgniaužę, o Šarlotė, ji leidžia ašaroms laisvai tekėti, taip  pamažėlia jos nuplauna mergaitės širdgėla ir atlaisviną širdyje vietą kitiems jausmams, tokiems kaip laimė, nuostaba ar meilė. Staiga atsitiko tai, kas privertė mokinę pakelti galva, visai netoli pirmakursės prabėgo didelė kentaurų banda, tačiau mergaitė spėjo pasitraukti į šešėlį, todėl niekas jos nepastebėjo. Vėliau raudonplaukė žengė atsargiau. Ji išsitraukė lazdelę ir ištarusi ,,Lumos'' įžiebė  žiburėlį. Paėjusi dar kelis žingsnius mokinė aptiko proskyną kurios viduryje tyvūliavo ežeras. Švilpynukė prisėdo prisėdo prie vandens ir pažvelgė į gelmę, žvaigždėtas dangus atsispindėjo ežero raibuliuose ir Šarlotei rodėsi, kad jos šoka.
Vienuolikmetė nebeverkė, jos pirštai dar šiek tiek virpėjo, tačiau šiaip atrodė nurimusi, po tiek bėgimo švilpynukė pajuto nuovargį ir šaltį, todėl šilčiau įsisupo į apsiaustą, staiga jos pirštai užčiopė kišenėje kažką esant, mergaitė kyštelėjo ranką vidun ir pažėrė ant žolės keliatą spalvotų akmenukų. Visai buvo pamiršusi apie šiuos akmenėlius rastus prieš dvi dienas. Ji sudėliojo juos ratu ir šie antrą kartą ėmė švytėti, netrukus vietoj žolė lopinėlio rato centre atsirado mažutis miško modelis pilnas keistčiausių padarėlių kurie vaikščiojo, skraidė, šokinėjo ir net rausėsi. Švilpynukė ramiai stebėjo gyvūnėlius įsitikinusi, kad toje proskynoje yra visiškai viena ir jautė kaip iš širdelės pamažu išteka sunkumas ir grįžta noras gyventi.