0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #90 Prieš 4 metus »
Kupidonas kiekvieną dieną rasdavo vis ką nors naujo šioje pilyje ko galėjo nekęsti. Jo gyvenimo motto buvo daugmaž - "Visko kas juda aš nekenčiu, o to kas nejuda - pajudinu ir nekenčiu". Jį nervino profesoriai ir kalnai namų darbų, jį erzino tai kokia didelė buvo ši pilis, o labiausiai kantrybę bandė mokiniai. Nuobodūs, visiems draugiški idiotai. Jų gyvenimėliai priminė žiurkėnų gyvūnų parduotuvėje - sukasi tame pačiame rate ir nesupranta kokioje rutinoje gyvena - keliasi, pasimoko, padaro namų darbus, pabendrauja su bičiuliais ir vėl gulasi miegoti. Gal kartais čia kas įdomaus ir įvykdavo, bet šiaip rutina buvo labiau slegianti, negu ant galvos užmestas betono blokas.
Gal ir dabar Kupidonas vaikščiojo norėdamas nuo to savotiškai pasislėpti, o gal šiaip - tiesiog tolyn, tolyn, tolyn nuo visko ir visų.
Žolėmis apaugęs ežeras buvo tobula vieta. Kupidonas išspaudė mažutėlę šypsenėlę ir klestelėjo ant žemės, dingdamas ramiame medžių prieglobstyje.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #91 Prieš 4 metus »
 Lįsti į pavojų. Atsibodo skaityti vadovėlius ir net atsibodo žaisti su Akro - tas pastoviai nedavė ramybės. Norėjosi lįsti į pavojų ir jame bent sykį pabūti, bent sykį pajusti baimę, kitokią, nei sėdint transfigūracijos pamokose. Atsibodo sėdėti ir Švilpynės bendrajame kambaryje, ir bibliotekoje, kur kirmydavo kiaurus vakarus. Keikė savo ramų būdą ir norėjo bent šiek tiek būti net tokia, kaip tie padaužos, kurie bando mokytojų kantrybę kiekvieną pamoką. Norėjo, kad sąžinė kartais užsičiauptų dėl pačių mažiausių dalykėlių. Tačiau kur rasti pavojų? Sudėtingas klausimas tik tiems, kurie negyveno Hogvartse, visai šalia uždraustojo miško.
 Rizikuoti gyvenime kartais verta. Net pradėdamas bendrauti su žmogumi, savotiškai rizikuoji - nežinai, gal jis koks maniakas, kuris bus paskutinis tavo matytas objektas. Gali rizikuoti dėl pažymio, santykių ar bet kokio kito svarbesnio dalyko. Tačiau rizikuoti šiaip sau... Kelti koją į uždraustąjį mišką temstant buvo visiška nesąmonė. Brautis per tuos pačius brūzgynus, per kuriuos brovėsi prieš Burtų Trikovės Turnyro užduotį, norėdama susitikti su Keitu Kolinsu - irgi nesąmoninga. Juo labiau traukti į patį vidurį...
 Gal ji buvo gimusi po laiminga žvaigžde - niekas iki ežero jos neužpuolė. Šiurpiai nesimatė nė vienos judančios gyvybės, apart šviesių plaukų kupetos. Bet jau ne Greywindas...
 Išsitraukė lazdelę. Dėl viso pikto.
 -Labas,- neįprastai drąsiai pasisveikino ir jeigu ką, ruošėsi kerus atremti skydu.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #92 Prieš 4 metus »
Na, Wrena buvo kvailai naivi, jei manė, kad uždraustajame miške pasiekusi ežerą neužpulta buvo saugi. Gal jos ir neužpuolė koks žvėris ar mėsėdis augalas, bet Kupidonas irgi nebuvo saldainiukas - norėdamas galėjo būti pavojingesnis ir už tuos aukščiau išvardintus.
Jau vien išgirdęs mergiotės balsą jis pajuto nepasitenkinimo gaidelę, kuri suskimbo kūne tarsi netinkamai užkliudyta gitaros styga. Tikėjęsis pabėgti nuo kvailų Hogvartsiečių jis vis juos netyčia sutikdavo. O gal jie jo ieškojo norėdami pažvelgti pavojui į akis? Ar padėjo, kad to pavojaus akys buvo žavios melsvos spalvos ir įsodintos siaubingai mielame veidelyje?
-Leisk atspėsiu, tu - dar viena iš geltonojo koledžo,-nė neatsisukęs prunkštelėjo Monro. Jam nebuvo ko bijoti - juolab, kai vien iš balso galėjo suprast, jog mergina saldutė, mielutė. Tikėjosi greitai jos atsikratysiąs.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #93 Prieš 4 metus »
 Geltonųjų koledžas. Kodėl visi pamiršdavo, jog Švilpynė turi dvi spalvas - juodą ir geltoną?
 - O tau turbūt trūksta tik ryžų plaukų, jog būtum antras Dafydd,- nemaloniai sutikta Alder susiraukė ir pagalvojo, jog neblogai būtų, jei vis dėl to čia atsirastų koks vienaragis ir persmeigtų tą blondiniškų plaukų kupetos savininką. Lazdelės nenuleido. Ką galėjai žinoti, gal čia iš tiesų Dafydd brolis dvynys - Hogvartse visko pasitaiko.
 Nežinojo ką sakyti, tad žiūrėdama į visas tas žoles, kuriomis buvo apaugęs ežeras, it kokiam siaubo filme pamatė akis. Sekundėlei. Pasiveideno. Nereik daugiau vaikščiot čia, jau ir vaidentis pradėjo.
 Aplink vieną ąžuolą buvo apsivyniojęs nudžiūvęs vijoklis. Jei čia nebūtų buvęs tas vaikinukas, Wrena būtų įsilipusi į medį ir apžiūrėjusi vijoklį iš arčiau. Jeigu matė gerai, tai buvo toks pats vijoklis, kaip ir nagrinėti prieš porą savaičių. Rodos jie sunkiai nudžiūsta...
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #94 Prieš 4 metus »
A, tiksliai - draugiškų bejėgių koledžas dar puošėsi ir juoda. Iš tolo pamatęs švilpį galėjai pamanyti, kad prie tavęs pristojo įkyri bitė. Na, zirzimas tai tikrai buvo panašus.
-Nepažįstu tokio,-trūktelėjo pečiais Monro. Per daug neimė į galvą, kad kažkam kažką primena - vieni galėjo manyti, kad jis bjaurus ir piktas, kiti galėjo įsivaizduoti, kad po jo pykčiu slepiasi žavi, nesuprasta siela. Na, kokia mintis kam padeda naktimis ramiau miegoti.
-Keista, kad švilpė tokiu laiku malasi po uždraustąjį mišką,-su kandžia šypsenėle pareiškė Kupidonas. Vis dar neatsisuko į ją - atrodo nežinojo nė elementariausių etiketo taisyklių. Vaikis net lazdelės neišsitraukė - nematė reikalo. Jis nebijojo nė vieno gyvo padaro šioje mokykloje, o ir neturėjo priežasties bijoti.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #95 Prieš 4 metus »
 Wrena bandė atsiminti ar kur matė šitą vaikiną. Hogvartse buvo daug žmonių, tačiau taip nemaloniai bendraujantis jai neturėjo taip lengvai prasprūsti pro akis.
 Labiau ramybės nedavė vijoklis. Kuo toliau, tuo labiau priminė tuos, buvusius vadovėlyje. Jie žaliuodavo net žiemą, o jeigu užsiveisdavo, reikėdavo griebtis stipriausių herbicidų ir dar gerokai padirbėti.
 Pasirodė, jog kažkas prabėgo. Nebūk juokinga, negi čia taip dėl to vijoklio viskas? Bet nujautė, jog čia vyksta kažkas prasčiau. Uždraustasis miškas. Nudžiūvęs visžalis vijoklis.
 Norėjo nutylėti jo pastabą. Arba atšauti kažką, jog Švilpiai nėra tik augalais apsikarstę mieli padarėliai. Tačiau su klastuoliško būdo žmonėmis geriau nesiginčyti. Net būtų geriau nekalbėti, jeigu taip išeitų. Šį kartą neišėjo. Jei vis dėl to kažkas nutiks, nenorėjo būti viena.
 Raudona kepurėlė. Negi man jau kokia šizofrenija prasidėjo? Juk negėriau jokių haliuciogeninių eliksyrų.
 - Eini į herbologiją?- paklausė, nors žinojo atsakymą, jog ne. Klausimas ar jis ten nusėdėtų ramiai. Atsargiai paėjo keletą žingsnių į šoną, kur matė raudoną kepurėlę. Teko paeiti dar keletą žingsnių. Ola. O ko gi reikėjo daugiau tikėtis?
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #96 Prieš 4 metus »
Išvaizda Kupidonas tikrai nebuvo išskirtinis - dažnai iš veido žmonėms atrodė net mielas. O kaip kitaip - šviesūs plaukai ir mėlynos akys buvp kaip angelo iš paveikslo bažnyčioje. Tiesa, pabendravus tikriausiai vargiai jį su angelu lygintum.
-Čia ta nesąmonė su augalais?-paklausė jis. Pagaliau teikėsi atsisukti į merginą, bet vos sekundei. Nei iš veido, nei iš stovėsenos jam nepasirodė kažkuo įdomi. Na, tipiška švilpė. Kupidonas niekaip nesuprato kodėl  ta nutriušus kepurė jį įgrūdo į tą koledžą. Klastūnynas... Vien iš pavadinimo ta vieta atrodė daug įdomesnė. Įdomu ar jei išūžtų direktoriui (direkrorei?) galvą jį sutiktų perkelti? Monro atmintyje pasižymėjo tuo pasidomėti - buvo suktas jaunuolis,  visada rasdavo būdų gauti tai ką nori.
-O, klausyk, kas direktorius šitoj mokykloj?-pagalvojo prie to paties paklausti. Vis nauda.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #97 Prieš 4 metus »
 Netgi sekundėlei tas pikčiurna sugebėjo atsisukti ir parodyti savo veidelį. Neturėjo tokios piktos veido išraiškos, kuri pastoviai būdavo Dafydd veide.
 - Aha, ta nesąmonė,- vos nepagalvojo, jog reikėtų trinktelti tam baltapūkiui per galvą, jog nekalbėtų šitaip, tačiau mintyse tepabaigė - kuri gal būt kada nors tau išgelbės gyvenimą, nes dėl Helgos meilės, tu sėdi po nudžiūvusiu nedžiūstančiu vijokliu!
 Alder pritūpė, norėdama pažiūrėti kas toje žemyn besileidžiančioje oloje, o jei tiksliau - urve yra. Wrena visiškai nesiruošė sekti Alisos stebuklų šalyje pavyzdžiu ir šokti į urvą paskui baltąjį triušį kažkokį keistą nykštuką.
 Prabėgo dar vienas nykštukas su raudona kepurėle ir švilpė bandė prisiminti kur juos buvo mačiusi. Ak taip! Ne raudonkepuriais kartais vadinosi? Seniai buvo skaičiusi apie juos.
 - Direktorė,- pataisė.- Arwen Evenstar. Tačiau ją matome retai, tad jeigu sugalvojai jai kokią šunybę, greičiausiai neišdegs.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #98 Prieš 4 metus »
Ir dėl tos sekundės ji turėjo jaustis dėkingesnė negu davatkėlė jaučiasi gavusi kunigo palaiminimą ir užtikrinimą užvertus kojas keliauti rojun - Kupidonas reta kada teikdavosi kitiems žodį ištarti, o čia žiūrėk net veidą atsukti sugebėjo.
-Esu porą kartu ten nuėjęs. Ton kvailon pamokon, turiu omenyje. O koks tau skirtumas?-atrodo sakinys prasidėjo taip visai normaliai, bet Monro tiesiog širdis neleido neįterpti kažko įgeliančio. Jis ir prie paprasto sakinio pridėdavo įžeidimą ar dar kokį atspalvio suteikiantį žodelį.
Nužvelgęs, kad mergina čia tūpčioja ir trypčioja vietoje išrietė antakį.
-Bene į tūliką užsinorėjai, kad čia taip tūpčioji? Bent už medžio nueitum...-Kupidonas puikiai žinojo, kaip tokie juokeliai sunervina, ypač mergaites, todėl dabar taip ir pasakė. Jam visada būdavo įdomu provokuoti žmones. Tuos, kurie buvo neišprovokuojami vis tiek išprovokuodavo. Talentas, ne žmogus.
Aha, vadinasi direktorė. Kupidonas atmintyje pasižymėjo jos vardą. Reiks labiau pasidomėt ir štai reikalas bus išspręstas. Nebereiks ieškot būdų kaip išvengti tų meilių sausainių kepikų. Net šiurpas purtė galvojant apie juos.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #99 Prieš 4 metus »
 - Užsičiaupk,- burbtelėjo vaikinui, kai šis pradėjo kažką kalbėti apie tualetus. Jis bandė išvesti ją iš kantrybės, o tai Wrena suprato. Gal ir būtų pavykę, tačiau jai rūpėjo raudonkepurių atsiradimo priežastis. Rodos, jei gan reti... Raudonkepuriai. Raudonkepuriai. Kur man girdėtas tas jų pavadinimas? Ai! Kartais miške paklaidina žiobarus ir... Alder akys išsiplėtė, supratus ką jie padaro. Urve buvo nykštukas su kuoka, kuris, pamatęs švilpę, nusprendė išlįsti.
Kraujas. Mergina galėjo garantuoti, kad šiame miške tikrai yra kas nors žuvęs, bet raudonkepuriai mėgdavo lankytis vietose, kur vyko masinės žudynės, arba... Na, neseniai kas nors buvo miręs.
Bijojo išvysti pažįstamą veidą, todėl atsitraukė ir užsimerkė. To dar betrūko. Negalėtų net niekam pranešti apie tai, negavus pusės metų arešto. Ramiai, ramiai kvėpuok. Jei vaikinukas nebūtų buvęs toks pasipūtėlis, gal būt jis būtų tai pamatęs?
Atsimerkė. Pažiūrėjo. Arklio kanopos. Ne žmogus, tačiau aplinkui buvo ilgų plaukų kuokštai. Lyg žmogaus.
- Siūlyčiau eiti iš čia,- patylėjo.- Jeigu nebūtum toks narcizas,- Alder spėjo, kad jis tikrai buvo pažiūrėjęs į savo atspindį.- Būtum pastebėjęs, jog sėdi po nudžiūvančiu nedžiūstančiu vijokliu ir vos už keliasdešimties metrų prie tavęs yra šviežias kentrauro lavonas.
Tačiau didesnis klaustukas buvo kaip ir kodėl čia viskas įvyko.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #100 Prieš 4 metus »
-Tai tu čia jau man neaiškink kada čiauptis, kada ne,-po kojomis jai nusispjovė Kupidonas. Neįtikėtinai žavingas vaikis, ką?
Vis tik vienas dalykas privertė jį trumpam užsikišti - jis pasisuko ton pusėn kur spoksojo raudonplaukė. Abu antakiai šoktelėjo viršun pamačius nykštuką su kuoka.
-Kas per šūdas..?-panosėje sumurmėjo Monro. Šita mokykla baigė jį išvaryti iš proto - taip, ko labiausiai betrūko jo gyvenime šiuo metu buvo nykštukas išsitepęs kažkieno krauju.
Išgirdęs ką toliau kalba švilpė trumpam vėl teikėsi atsisukti į ją, o tada nusekė jos žvilgsnį. Tikrai, visai netoli gulėjo pusiau žmogus, pusiau arklys užvertęs kanopas. Tiesiogine to žodžio prasme.
-O, velnias,-sumurmėjo Monro, atrodo pirmą kartą be arogantiškumo ir nemandagumo balse. Ketvirtakursis atsistojo, atsargiai artindamasis link lavono. Kraujo buvo stebėtinai daug, bet ant padaro kūno jis jau buvo sukrešėjęs,-Lavonas ne visai šviežias, bet ir neguli čia daugiau nei para,-konstatavo Kupidonas. Vaizdas jo netrikdė, veikiau buvo įdomus.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #101 Prieš 4 metus »
 Nusispjauti prie kojų vyresnei merginai - koks mandagumas! Salazaras Klastuolis ir tai turėjo geresnes manieras ir nors niekino visus, nesižemino taip darydamas. Wrena bandė save įtikinti, kad tas baltapūkis tiesiog neišauklėtas vaikėzas ir į jį dėmesio kreipti nereikėtų.
 Pagaliau teikėsi trumpam atsisukti - koks pagarbinimas! Turbūt turėjo pasijusti kaip kokia graikų deivė, bet tik suraukė antakius, bandydama suprasti kas čia vyksta. Tas nudžiūvęs augalas jau nebeatrodė toks svarbus, rasti negyvą kentaurą miške - kiek keblesnė situacija.
 Turbūt tas šviesiaplaukis filmavosi CSI: Majamis laidose, nes pradėjo konstatuoti lavono faktus, kurie nebuvo patys nuostabiausi - Alder būtų mieliau radusi griaučius.
 - Einam iš čia, kol nesusirinko jo draugai ir mūsų neapkaltino. Visai nenoriu tapti kentaurų taikiniu, jie gerai šaudo,- Wrena apsisuko, ketindama grįžti į pilį, tačiau atsigręžė mokinį.- Čia nebuvom, vienas kito nematėm, o apie kentaurą ir raudonkepurius negirdėjom. Sutarta?- žinojo, kad jis nėra toks kvailas, kad skelbtų apie apsilankymą uždraustąjame miške, bet norėjo įsitikinti.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #102 Prieš 4 metus »
Snaigės lėtai sukosi ore, leidosi ant žemės, klojo jai baltą ir minkštą patalą. Buvo šalta, tačiau, visgi, nosį knietėjo iškiršti į lauką.
Tą ankstų žiemos rytą, kai aušra nugeltonijo Uždraustojo miško medžių viršūnes, Kajus buvo vienas iš tų kelių, panorusių pramankštinti kaulus, ir išlindusius į lauką. Visgi, Švilpynės prefektas turėjo ir kitą priežastį.
Miško tylą sujaukė gan kiek trukšmingas bėgimas ir lekavimas.
Tipinis vokiečių aviganis lėkė per mišką laukinių žvėrių išmintu takeliu. Jo juodos ir molinės spalvos kailis sušmėžavo per plikus krūmokšnius.
Šuo staiga sustojo, kaip mat pastatė ausis ir įsiklausė į miško tylą. Stiprūs kvapai jį svaigino, kaip garsai. Ar tą patį jaučia, kai esi vilkolakio formoje?- dingtelėjo mintis.
Netikėtai, sniegas nuo krūmokšnių pabiro į šalis, pasigirdo tylus dukstelėjimas ir prieš šunį atsirado puma. Gražios geltonos akys įsmigo į juodas šuns.
-Kajau, nematei kur pasidėjo Akro? Gal nematei kur pradingo Wrena?
Keista, šuniška šypsena atsirado animago veide.
Taip, jis pagaliau pabaigė beprotišką animagijos maratorą,  procesą nuo pilnaties iki kitos su audromis ir žaibais ir keisto skonio eliksyru. O kur dar tie keturi metai, mokantis apie animagiją...Kajus be proto laukė šios dienos, kai taps animagu! Tiesą sakant, jis iš pradžių nustebo įgavęs vokiečių aviganio pavidalą, o ne belgų malinua, tačiau tik vėliau susiprotėjo, jog dažniausiai gynėjo ir animago formos sutampa.
Sniegas žinojo jo kelionę iki animagijos, nutuokė, jog Wrena irgi tam ruošėsi. Tik bėda yra ta, jog Sniegas šiek tiek seniau žinojo Kajaus gynėją ir nutuokė kaip jo draugas-šeimininkas atrodys, o va, o kokios formos taps Wrena - nežinojo.
Kajus pareipė savo gauruotą galvą į vampus katiną. Pastarasis buvo daug aukštesnis, nei jis buvo, nors ir buvo šiek tiek aukštenis už leidžiamas ūgio normas.
-Tu žinai taisykles, Sniege.
-Tu...!
Dėl klausimo ar Kajui pavyks pabėgti nuo Sniego nė neturėjo iškilti - vos šiam puolus bėgti, gelsvo kailio katinas šoko prie jo, priekinės minkštos letenos švelniai   smogė per šuns galvą.
-Taisyklės!- sušnypštė Sniegas,- Net ir jei žaidžiam slėpynes, nenori man padėti!?
Kajus voliojosi ant sniego. Bandė nekrizenti. Sniegui buvo griežtai uždrausta naudotis legilimantija, todėl katinas jautėsi bejėgis.
Sniegas jį surado patį pirmą, liko surasti Akro ir Wreną, tačiau jokiose taisyklėse, perduodamose iš vaikų lūpų į lūpas, nebuvo pasakyta, jog surasti gali pagelbėti ieškotojui. Todėl, Kajus visą laiką tylėjo, ir kiek galėjo erzino geltonakį, juk puikiai nutuokė kuo tapo Wrena - toje pačioje patalpoje, kurioje virto, jie buvo kartu.
-Apie pagalbą nėra užsimimta niekur,- suvauksėjo ir pakilo. Smūgis buvo per daug švelnus, jog būtų užgautas (tikras stebuklas, jog Sniegas, būdamas toks galingas, sugebėjo subaldyti savo jėgą), tačiau per greitas, jog į jį būtų spėta sureaguoti.
Dvivardis animagas pradėjo žingsniuoti.
-Gerai, duosiu užuominą. Jos kailis yra labai tinkamas pasislėpti šiame miške.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #103 Prieš 4 metus »
Žiūrėjo į ežerą. Čia kažkada, seniai seniai, matė raudonkepurius. Dabar to kvapo nebuvo likę.
Šąlantis ežeras žiemą atrodė visiškai kitaip, nei tada. Kiek laiko nuo to susitikimo praėjo? Tikrai daug. Bet grėsmė vis dar buvo. Ir didėjo, tik Alder nežinojo kada pasieks kulminaciją ir pribręs mūšis. Nebežinojo kuo pasitikėti ir kuo tikėti. ,,Magijos Žinių" puslapiai vis ką nors išduodavo. Bet ar geras žurnalistas, neprikrovęs į savo straipsnius propogandos ar ko nenuslėpęs?
Stirnos akimis viskas atrodė kitaip, reikėjo priprasti prie tokios regos, lyginti ją su žmogaus jau darėsi sunkiau, bet suprato tai, kad į šonus mato prasčiau. Sniegas, miškas, ežeras, šaltis... Viskas buvo kitaip. Neberūpėjo nei mūšis, nei tie raudonkepuriai.
Kiek graužėsi, jog gavo tokį pavidalą. Silpna. Ir vėl silpna, negalinti apsiginti ir sugebanti tik bėgti. Atsibodo bėgti nuo savęs, bandant kažką įrodyti. Taip, galės tokia būti tik miške. Taip, negalės apsiginti. Bet ar būtina? Juk ji turi lazdelę, jai to pilnai pakanka... Bent jau iki mūšio.
Kažkur netoliese turėjo būti Akro, Kajus ir Sniegas. Reikėjo galvoti kaip palikti kuo mažiau pėdsakų, arba juos suklaidinti. Ir žinoma, pačiai nepasiklysti. Ieškojo Sniegas, kurio uoslė buvo tikrai geresnė. Bet ar jos kvapas toks pats, kaip žmogiškame pavidale? Wrena peršoko nedidelę pusnį ir pradingo tarp medžių. Suradus žvėrių takelį, juo risnojo, palikdama tik šiek tiek ryškesnes, už prieš tai buvusias pėdas. Pustantis sniegas turėjo ir tai sutvarkyti. Vingiuojantis žvėrių takelis buvo užtvertas nugriuvusiu medžiu. Jį peršokusi apsidairė - šalimais buvo didelė šąlančių ir pusiau apsnigtų lapų krūva. Arba ola, apdengta lapais - nežinojo. Gal būt kas nors ten žiemojo. Sniegas dengė tą šūsnį lapų, jei tik pavyktų peršokti... Rizikavo kam nors sugadinti žiemos miegą, tačiau tikėjo, kad sugebės. Grįžusi šoko ant to nuvirtusio medžio, stipriai atsispyrė užpakalinėmis kojomis ir priekinėmis netrukus palietė žemę. Pavyko! Ne visai sėkmingai, kiek skaudėjo kojas, bet išmoks. Po savimi parietusi visas keturias liesas kojas, apžiūrėjo kur atsigulė. Ant nosies nukrito snaigė, kažkur nušokavo voverė. Ar Sniegas jau surado Kajų ir Akro? Tikiuosi, neteks čia gulėti ilgai.

***

Ant šakos ramiai tupėjo Akro ir žiūrėjo į ežerą. Gerai, kai esi katinas. Gali įsiropšti į medį ir pavaidinus voverę, pereiti ant kito, pilkesnio. Tokio pilko, kad beveik susilietų su kailiuku. Akro matė ir nubėgančią Wreną, tačiau nejudėjo ir buvo tobula katino statulėle. Šiek tiek atsibodo, snaigės tirpo ant nosies, Akro pasipurtė. Nežinia ką galvoja nemagiški katinai, tačiau turbūt jis galvojo apie dubenėlį ėdalo, kurį surijo ryte ir kitą, kurį gaus vėliau.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Ežeras miško viduryje
« Atsakymas #104 Prieš 4 metus »
Sniegas tyliai, nepatenkintai sukniaukė ir nukliūtino tolyn paskui Kajų. Švilpynės prefektas tai išgirdęs tik pakreipė gauruotą snukį, tačiau nieko nesakė. Miške tvyravo daug kvapų, Kajus tik dabar suprato, ką prarasdavo jam būnant žmogumi! Sušąlusios žemės kvapas, už kelių šimtų metrų į priekį užuodė vandenį, virš galvų striksėjo voverės, zylės ir sniegenos - ir visa tai žinojo iš kvapų, net Sniegas kvepėjo daug kitaip - dūmais, pušimis - turbūt praeitą naktį kliūtojo prie Švilpynės bendrojo kambario židinio.
Bičuliams žarstant sniegą į šalis, staiga, Sniegas sulėtino žingsnį, grakščiai prisiplodamas prie žemės, jo rusvas kailis puskutinįkart sumirguliavo prieš Kajaus juodas akis ir kitą akimirką Sniego jau nebebuvo. Tik sulūžinėjusios sausos šakelės, sušiugždėjęs sniegas pasakė, jog magiško katino būta šokta į kažink kokią tankmę. Apstulbintas Sniego greičio, aviganiui prireikė kelių sekundžių, jog susivoktų kas nutiko, tada žaibiškai puolė paskui Sniego pėdas.
Šakelės braižė jo minkštą, margą kailį, į nosį ir akis lindo snaigės, jo plačių šuolių pakeltos nuo žiemos pakloto, su skausmu suvokė, kad jam nebus lemta pasivyti Sniego - jautėsi tarsi taip, jog lenktyniautų varlė ir kiškis.
Galiausiai Kajus pasidavė. Padusęs, su skaudančiais kojų raumenimis (bus jam bėgioti keturiomis), apsidairė aplinkui. Bėgo gerą pusvalandį ir štai, jau pasimetė miške - visur viskas atrodė taip kaip ir toje dalyje, kur prieš tai buvo su Sniegu. Juodų kamienų medžiai, baltų pusnių kalniukai, nuo sniego svorio palinkę krūmokšniai...Kajus sumirksėjo. Kažkur buvo vanduo.

***

Sniegas tik vėliau susiprato, jog Kajus nuo jo atsiliko, tačiau dėl to net nesulėtino greičio. Turi gerą uoslę, paskui susiras. Iš pirmo žvilgsnio nepažįstamas, bet visai šviežias kvapas jį vedė į priekį tarp brūzgynų. Tik Sniegui labiau įsigilinus į kvapą, suvokė, jog čia kažkur yra pažįstamų - Akro senai matė, primiršo jo kvapą, turbūt jis, o galbūt ir Wrena. Ilgauodegis grakščiai peršokęs per nuvirtusį medį, sustojo. Balsvu kailiui padengta krūtinė greitai kilnojosi, geltonos akys šaudinėjo į visas puses. Kvapas jį atvedė čionais. Lėtai, atsargiai dėliodamas savo dideles letenas, nužvelgė savo vardu pavadintą baltą kilimą - krentančios snaigės uždengė bet kieno pėdsakus, buvusius įspaustus daug anksčiau už jo paties pėdsakus.
Į plaučius įtraukė šalto, gaivaus žiemos oro. Sumurkė.
-Wrena, išlįsk,- geltonos akys nukrypo į urvelį, raumenys įsitempė ir kad šoktelėjo! Galingai nutūpęs ant užpakalinių koju, vidurinėmis įsirėmė į žemę kaip atramos, o priekinės letenos minkštai, švelniai čiupo už stirnos kaklo, pritraukė artyn savęs ir garsiai murkdamas it traktoriukas patraukė Kanopėlę sniego patalan. Žaibiškai paleido ir tada įsitaisė šalia jos.
-Ašš tavee paagavau,- murkė Sniegas iš pasitenkinimo, džiaugsmo,- Dabarr liko tik Akrro!

***

Prikliūtinęs prie ežero, Kajus įsistibeilijo į lygų ledo paviršių, tyrinėdamas savo atvaizdą. Šiek tiek pasijautė kaip Narcizas, todėl niekinančiai prunktelėjo ant savęs ir pasitraukė nuo ežeriuko kranto. Apšalę meldai lėtai vinguriavo silpname vėjyje, čia buvo tyku ir ramu. Tarsi čia laikas neegizstuotų. Vokieičų aviganis tyliai atsiduso. Kaip jis anksčiau nerado šios vietos?  Kai tik baiginėja Hogvartsą, taip ir supranta, kiek mažai žino apie šią pilį ir jos apylinkes. Taip begalvodamas nužvelgė skaistų, žydrą žiemos dangų. Linguojančios medžių viršūnės jį užhipnotizavo, kol staiga, kažkokios voverės neužmatė. Pala, juk voverės yra daug mažesnės už šią...?