[Keitas Kolinsas]

Mergaitei atsisakius jis suglumo. Negi ji nenorėjo geresnių pinigų? Jis lėtai pažvelgė jai tiesiai į akis, o toji atrodo apie kažką įnirtingai mąst. Staiga jis pamatė, kaip iš jos lazdelės sublyksi kažkokia šviesa ir Keitas lyg kokios smūgio jėgos buvo išmestas tiesiai į orą. Su baime, net praradęs balsą jis skaudžiai žnektelėjo ant žemės. Nors ji ir buvo mergaitė, bet jeigu švilpis būtų turėjęs burtų lazdelę, tai būtų, kaip mat ją panaudojęs. Staiga mergaitė sudaužė akmenį. Keitas galvojo, kad ji visai išprotėjo. Ji turbūt nežino, kiek pinigų ką tik pavertė į šukes. Jai ištarus žodžius Keitas ir pats susimąstė. Turbūt per daug buvo pakvaišęs dėl galimų turtų, kurių švilpiui iš tiesų, net nereikėjo.
-Gerai. Gerai,-jis atsistojo ir susiėmė po kritimo skaudantį šoną, bet nesiruošė pasirodyti koks silpnuolis ir dar prieš visai patrauklią mergaitę,-Mes pradėjom ne ta koja viską,-jis atsiduso,-Aš Keitas. Keitas Kolinsas ir atsiprašau už visas įvykusias nesąmones,-pagaliau deramai prisistatė juodaplaukis.

[Clementine Martes]

- Keitas? Aišku. Aš dar kartą norėčiau atsiprašyti už savo poelgį, tiesiog tie pinigai... Nuo jų pakvaišt galima. Man labai nejauku už tai. - Kiek nuliūdusi pasakė. Klastuolė pažiūrėjo žemyn ir žiūrėjo į sudužusias mažas daleles nuo to raudono akmens. Akmuo buvo sudužęs į mažas daleles. Emillia pritūpė ir pradėjo juos rinkti, kad išmesti šias daleles, kad taip jas nepalikti. Surinkus Ema jas padėjo į kišenę, ir savo rankas nuvale patrinant į kelnes. Klastuolė iš kairės pusės, savo plaukų kelias sruogas padėjo už ausies ir pažiūrėjo į Keitą. Aš gi pati pamiršau prisistatyti. Kaip nejauku... Dar truputi jai patylėjus, Emillia prakalbo.
 - Aš Emillia. Emillia DiLaurentis. Esu antrakursė klastuolė. Dar kartą noriu atsiprašyti už tokius savo poelgius. Ai beje, ar tu nesusižeidei, kai tave numečiau žemyn? - Klastuolė nenorėjo niekaip juokauti iš to, bet taip atrodė, kad jinai lyg iš to pasityčiojo ar pajuokavo.

[Keitas Kolinsas]

Keitas nusišypsojo. Jis matė, kaip mergaitė surinko šukeles, ir turbūt gerai padarė, tokių blogų prisiminimų tikrai nereikia. Jis jau norėjo pasakyti mergaitei, kad šioji neprisistatė, bet tada ji pasakė savo vardą. Keitui atrodė, kad išgirdo patį nuostabiausią vardą. Bet juk ir pati mergaitė jam atrodė nuostabi. Jam turbūt labiausiai patiko jos charakteris. Atrodė, kad ji tai dega it karšta liepsna, tai staigiai prigesta. Mergaitei dar kart atsiprašius ir tarsi sarkastiškai paklausus ar nesusižeidė jis kiek susiraukė, bet nepasimetė. Turbūt ji tokia jau yra. Ir man visai tai patinka. Atrodo su ja bendrauti bus linksma
-O tau neskaudėjo, kai kritai iš rojaus? Nes tu tikras angelas,-jis beveik juokaudamas ištarė ir pasiuntė jos pusėn šypseną.

[Clementine Martes]

Prieš tai kai pradėjo rinkti tuos sudužusius akmens daleles, švilpis jai nusišypsojo. Koks keistas. Neseniai norėjo man trenkti su gitara, o dabar jau šypsosi.
 Emilliai prisistačius, bijojo, kad jis ją ne taip supras. Viską ką ji besako, atrodo labai sarkastiška. Klastuolė nemoka normaliai bendrauti, nes ji netgi nesistengdama pradeda lyg tyčiotis ar ten kitaip elgtis, dėl ko, dažniausiai griaunasi jos santykiai su draugais. Bet klastuolei prisistačiusi, Keitas lyg nepasimetė. Kai kritau iš rojaus? Nesupratau. Nepabaigus kalbėti Keitui, Emillia pagalvojo. Bet jam pabaigus sakyti, klastuolė jo nesuprato, ir labai paraudonavo.
- Aš angelas? Nejuokauk. - Labai susigėdijus pasakė. Pasakius žodžius, Emillia nusisuko ir nenorėjo į jį žiūrėti. Emilliai nelabai patinka, kai jai tokius dalykus sako, bet visgi jai truputi buvo gėda.

[Keitas Kolinsas]

Keitas nusijuokė. Ši mergaitė buvo tikrai nuostabi. Iš pradžių atrodo šalta ir sarkastiška, o pasakius komplimentą nurausta, kaip koks pomidoras . Švilpiui tikrai patiko, kad išmušė mergaitę iš vėžių, tad nusprendė tęsti savo tiradą:
-Aš žinau, kad tu ne profesoriaus Flitviko klasėje, bet tu tikrai kerinti-jis pabrėžė žodį kerinti ir plačiai plačiai nusišypsojo. Jam tikrai patiko ją erzinti, o mergaitė iš ties buvo graži, tad jis visai nemelavo. Be to jis visai džiaugėsi, kad gavo su ja susipažinti, net jei tas susipažinimas ir nebuvo pats maloniausias. Jis dar kart nužvelgė jos siluetą ir tamsoje atrodo, net žėrinčius rausvus plaukus. Atrodo jis vien dėl jos galėjo rašyti ir groti dainas.

((Eliza: RPG temose žinutės ilgis turi būti bent 600 simbolių, o paryškintai rašomi tik veikėjo tariami burtažodžiai.))

[Clementine Martes]

Kas per.. Tai jau pernelyg šiurpu ir keista. Ir taip elgiasi žmogus, kuris norėjo mane vos nenužudyti? Pavojinga visgi su tokiais bendraut kažkaip. Susipažinom, ir manau, kad to užtektų. Kažkokie komplimentus sako dar.. O jis gi dar pirmakursis. Na aš irgi ne tokia ir labai suaugusi ar didelė, aš tik metais vyresnė. Vistiek tai pradeda man priminti kažkokia romantinę situaciją. O romantikos man mažiausiai reikia. Ne, ne, ne. Per maža dar. Reikėtu apie mokslus galvoti, be to jau bus kvidičo čempionatas.
 Po visų klastuolės raudonavimų, ji surimtėjo, ir nebenorėjo šalia to švilpio, Keito būti. Ne tai, kad jis jai jau taip ir nepatiko, bet Emillia lyg pradėjo "bijoti" jo. Ema gal tiesiog sau ir prisigalvojo, to ko nereikia, bet vistiek atsargumas, gėdos nedaro.
- Žinai, greitai kvidičo čempionatas, reikia pasiruošti, ir šiaip, dar namų darbus nepadariusi. Taigi čia turbūt jau ir išsiskirsime. Na buvo malonu su tavim susipažinti Keitai, - pasakius nusišypsojo. - Iki!
 Pasakius, atsisuko atgal ir nubėgo į Hogvartso pusę.

[Marina Silvia Farley]

Jokios Hogvartso uniformos, jokios kuprinės, nieko, kas įrodytų ją esant šios mokyklos ugdytine! Ežeras miško vidury buvo tinkamiausia vieta stovyklai, mergina tuo neabejojo. Sukūrusi gana nemažą laužą su kitų Mifritų pagalba dabar sėdėjo prie jo besišildydama rankas. Begalinė baimė kaustė visą kūną ir ta savijauta, vėl būti surastai, pagautai, nutvertai... klastuolė bijojo, jog šįkart būtų daug blogiau nei stiklinis sarkofagas su užšaldomąja lempele viduje. Ne, šįkart būtų... brrr! Gražuolė papurtė ilgus baltus plaukus, dailiai perrištus dviem sidabriniais dirželiais, nusagstytais mėlynais brangakmeniais. Baltutėlaite rankele pataisė ilgos pūstos, smaragdais puoštos auksaspalvės suknios klostę, kad nebūtų tokia susiraukšlėjusi ir jau pilna pasitikėjimo nužvelgė visus dvidešimt pavaldinių, susirinkusių aplink laužą ir gyvai besišnekučiuojančių. Čia buvo šešios merginos ir keturiolika vaikinų, daugiau vestis į Hogvartso teritoriją ji nedrįso, juk vis dėlto, mokiniai. Nors jei ir atklystų koks vienas kitas: patys kalti, juk neveltui egzistuoja draudimas neiti į uždraustąjį mišką. kita vertus, mažesnio būrio vestis irgi nenorėjo, juk bet kada gali išlįsti Slapstūnai ir tada jai šakutės, švelniai tariant. Jei jau bėgi iš namų: būk geras vaikeli, apsvarstyk viską, nerizikuok. Žinoma, nerizikuoti neišeina, bet kas nerizikuoja, tas nevalgo prie karaliaus stalo. Mifritė įsmeigė violetines akis į miško tankmę, jai ką tik pasivaideno, jog kažkas ten sušlamėjo, o jei nepasirodė?
-Eliotai, - ramiu kimiu balsu kreipėsi į vieną iš keturiolikos baltaplaukių žydraakių vaikinų, šešiolikmetį, – ar man pasirodė, ar ten kažkas yra? Mat jei taip, nenorėčiau rizikuoti būti užpulta, o juolab sumedžiota tų kraugerių, tu tikriausiai irgi. – baigusi šneką gracingu judesiu pasitaisė ant kaklo kabantį koljė: stora auksinė grandinė laikė didžiulį rubiną, aplink kurį išsidėsstę smulkūs deimančiukai sudarė ledokšnių įvaizdį, supančių ugnį, arba kraujo dėmę, vis dar nesustinggusią šaltam sniege, pulsuojančią gyvybe ir galbūt meile...? šalimais ant žolės gulėjo arfa, ketino suvirpinti jos stygas, bet jei jau turi svečių, linksmybes teks atidėti.
-Mere, Lore! – sukomandavo baltapūkėm dvynukėm, nevyresnėm kaip penkiolikos metų, kurios be baltų genčiai būdingų plaukų ir žydrų akių, dar ir vienodus veidelius turėjo. – taigi prideginsit mėsą, kur žiūrit! – norėjo sudrausti neklaužadas, bet tuo pačiu priklydėliams parodyti, jog čia vyksta gyvenimas ir niekas jų nebijo. Dvidešimties jaunuolių komanda, nuo dešimties  iki dvidešimties  metų, puikiai geba apsiginti pati.

[Adelaidė Kondwani]

Kažkur kairėje spragsėjo židinyje kūrenama ugnis, skleisdama malonią šilumą, kambarys kvepėjo cinamonu ir dar kažkuo, kas, nori nenori, kėlė nostalgiją. Pasimuisčiusi kėdėje Adelaidė apgraibomis susirado aksominę pagalvėlę ir ją apsikabino. Jautė, kad eilinį kartą bus užsnūdusi prie knygos, bet net nesistengdama prasibudinti ji užsikėlė ant krėslo ranktūrio kojas ir palaimingai atsidususi įsiklausė. Bendrajame koledžo kambary nebebuvo girdėti įprasto vakarinio mokinių krebždėjimo, kai kiekvienas, palinkęs virš savo namų darbų, panosėje murma užsirašinėjamus atsakymus, plunksnoms tykiai skrebenant ant pergamento. Antrakursė pravėrė tankias blakstienas ir apsižvalgė. Patalpoje nebebuvo nė gyvos dvasios, tik palubėj kabančio paveikslo mergina miegodama alsavo. Mergaitė išsitiesė ir juokingai mykdama ištempė rankas į priekį. Laikrodis mušė antrą valandą nakties. Išsiritusi iš šilto guolio, ji pakėlė numestą knygą ir padėjo ant tamsaus ąžuolinio staliuko, tada priėjo prie lango ir keletą minučių stebeilijo į už pilies stūgsantį Uždraustąjį mišką. Mėnesienos apšviesti tamsūs galingi medžiai, amžių amžiais saugojęs begales paslapčių, šiąnakt masino antrakursę išsliūkinti iš šviesos kupinos pilies. Adelaidė, tarp laibų pirštų sukdama sruogą, nutykino į miegamajį ir be garso iš spintos išsitraukė apveltą mėlyną megztinį, kurį, nusivilkusi nepatogų uniforminį apsiaustą, užsitempė per galvą. Tada prie lovos susiieškojo numestus kerzinius batus ir, juos pasičiupusi, ištykino, stengdamasi nepabudinti miegančių mergaičių. Užvėrusi duris ji skubiai persiavė batus, tvirtai juos susiraišiodama, ir, įsitikinusi, kad nepamiršo lazdelės, išslinko iš bendrojo kambario.
Nebūdama kvaila, šviesiaplaukė net negalvojo apie galimybę ištrūkti iš pilies pro paradines duris, tad iškart pasuko į korodorių, kur žinojo esant langą išklibusiu rėmu, kurį išeina atlenkti, kad koks nedidelis bėglys galėtų prasmukti. Laimei, Adelaidės niekas nebūtų pavadinęs stambuole, tad kai ji atlupo  girgždačias grotas, pralįsti jai nebuvo problema.
Atšalusio oro gūsis pūstelėjo tiesiai į baltą kaip drobė mergytę ir ši kaipmat labiau susisupo į savo apsmukusį megztinį. Nelaukdama, kol kas nors ją pastebės, Adelaidė pasileido tolyn nuo pilies. Naktiniai šešėliai slėpė mažą figūrėlę, lekiančią žemyn nuo kalvos, karts nuo karto patenkančią į išdaviko mėnulio šviesos ruožą, slidinėjančią ant šlapios žolės ir vis braukiančią nuo veido savo neklusnius ilgus plaukus. Net pribėgusi pirmuosius girios medžius ji nepristabdė, o skuodė tol, kol įsitikino, kad nebematyti pilies ar sargo trobelės.
Antrakursė šnopavo, bandydama atgauti kvapą, kojas gėlė, bet veide švietė šypsena, o skruostai buvo paraudę kaip reta. Ji atsitūpė ir užsidengė veidą, bandydama nuraminti besibaladojančią širdį ir įkvėpti kuo mažiau šalto vėlyvo rudens nakties oro. Mergaitė atrodė gana juokingai - vidury nakties miške mažas kamuoliukas, vos ne visas apklotas šviesiomis garbanomis ir siūbuojantis nuo kulnų ant pirštų. Tarp didžiulių senų medžių ji atrodė kaip skruzdėlė, nebežinanti, kurioj pusėj jos skruzdėlynas. O gal nenorinti žinoti?
Mergaitė atsistojo ir patempė megztinio rankoves. Gaivus drėgmės kvapas ir minkšta samanų paklotė, kur ne kur pro medžių viršūnes prašviečianti šalta šviesa, kurią antrakursė instinktyviai aplenkė. Atsargiai statydama kojas, beveik negirdimai ji tolo nuo saugių pilies sienų ir skverbėsi į miško gilumą, didžiulėmis smalsiomis akimis žvalgydamasi aplinkui.
Staiga Adelaidė sustingo. Negali būti. Be staigių judesių pasitraukdama į tamsesnę vietą ji prisiplojo prie medžio ir įsiklausė. Kas per...? Kažkur netoliese buvo girdėti žmonių balsai. Apie ką ėjo kalba ji nesuprato, tačiau buvo aišku, kad žmonių buvo keletas ir, jei klausa jos neapgauna, tie kalbantieji buvo paaugliai. Adės veidas apniuko. Tik jūsų betrūko, - ir, neturėdama noro nieko susitikti, jau buvo besiruošianti pasukti kiton pusėn, kai ją suėmė smalsumas. Kas tokiu metu bastosi vidurį miško? Suvokusi, kad tą patį gali pagalvoti tie šnekoriai, išvydę ją, ji ironiškai šyptelėjo ir, kiek pasilenkusi, nutykino balsų pusėn.
Artėjant mergaitė suvokė, kad grupelė susirinko kažkokioj proskynoj ir jau kūreno laužą. Kvailiai, taigi juos pastebės! - mintyse ji subarė neatsargius "stovyklautojus", o tada sutriko ir dar labiau sulėtino žingsnį. Arba jie nieko nebijo. Nes...reikėtų bijoti jų? Kad ir kaip bebūtų, kuo toliau, tuo mažesnis atstumas skyrė Adelaidę ir prie ugnies susirinkusius žmones, kol galiausiai jai nebeišėjo arčiau patekti ir ji įlindo į krūmus, pro kurių šakeles buvo matyti visas vaizdas.
Proskynoj, šalia lygaus kaip stiklas ežero, būriavosi keliolika žmonių, labiau įtempusi akis Adė suskaičiavo dvidešimt personų. Kaip antrakursė ir spėjo, daugiausia čia buvo susirinkę paaugliai. Buvo aišku, kad viena nedidukė panelytė buvo itin reikšminga, nes ji ne tik daugiausia kalbėjo, bet ir įsakymų kitiems negailėjo. Nei vieno veido neišėjo įžiūrėti, bet keisčiausia buvo tai, kad visų plaukai tiesiog švieste švietė nuo baltų kaip sniegas plaukų. Adė kiek prunkštelėjo, nes toks vaizdelis atrodė komiškai - kaip koks giminės susirinkimas vidury nakties kažkur girios glūdumoj. Mergaitė tyliai prunkštelėjo ir pabalo - jai pasirodė, kad ta pagrindinė mergaitė pažvelgė tiesiai į ją, lyg žinotų, kad šioji čia slepiasi. Adelaidė delnu užsidengė burną, kad nesigirdėtų jos alsavimo, kai jos link pasuko aukštas vaikinukas, regis, vardu Eliotas. Bandydama pažemiuj slinkti tolyn nuo proskynos, ji netyčia koja sutreškino šakelę ir suprato, kad pasprukti jau per vėlu.

[Marina Silvia Farley]

Iš lėto atsistojusi nuo žemės laukė. Tai ką gi Eliotas parsitemps iš to krūmyno? tačiau atsakymas pats greitai atkeliavo, mergaitė, jis laikė rankose mokinę. Šešiolikmečiui gentainiui išlindus į apšviestą plotą Andželika pastebėjo, jog tai kokių dvylikos metų mergaičiukė, panėšėjanti į kamuoliuką, apsuptą šviesių, banguotų plaukų, kurie buvo ilgoki, ir todėl priklydėlė atrodė tarsi į juos suvyniota.
-Eli, paleisk mergaitę. – įsakmus vadės tonas pasiekė baltapūkį per ugnies traškesį. Šis iškart pakluso.
-Tai va, panele, ne Slapstūnai, ne jie, nebent ji būttų jų dukra. – pasakė pats nusikvatodamas iš savo sąmojo. Deja, klastuolės tokie juokai nesužavėjo, atvirkščiai, ji vos pastebimai sudrebėjo, tarsi kas būtų įrėmęs ginklą kakton, tarsi šalti mirties pirštai jau gniaužtų gerklę. Šlamėdama žemę siekiančiais sijonais priėjo prie atėjūnės, tą akimirką jai pagailo bendramokslės, patekusios į panašią situaciją kaip ji, netyčia, tik todėl, jog taip panorėjo likimas.
-Sveika. – kreipėsi. – Kuo tu vardu ir ką veiki miške? Žinau, tai įprasti klausimai, tačiau čia tikrai pavojinga, bent jau dabar. – balsas mažumėlę virptelėjo, nebuvo toks tvirtas kaip andai įsakinėjant saviškiams. Ir ką ji sau čia dabar galvoja? Negi ketina taip kvailai išsiduoti? Gerokai pyktelėjusi ant savęs išliejo viską ant vargšo mifrito.
-Eliotai! Ar dera šitaip atitempti viešnią!? Lažinuosi išgąsdinai ją! Kas tave auklėjo? Gal mužikų kaimenė? – šauktukams bei klaustukams pasipylus vaikino pusėn šis sutriko, nors buvo aukštesnis už pačią Andželiką, kuri siekė savo amžiuje nenormaliai, beveik metrą septyniasdešimt penkis, susigūžė atsitraukdamas tolyn, lyg mergaičiukė galėtų pavirsti piktu buliumi ir tučtuojau ragais išakėti jam minkštąją. Apžvelgė ką čia dar aprėkus, tačiau Merė su Lore kruopščiai prižiūrėjo kepamą šašlyką, Rozmari su Elizabete smalsiai stebėjo vyriškosios lyties antgamtikus, o Dafnė su Dorote, rodės, apskritai užsiėmusios kuo kitu, tik žvilgsniui nuklydus prie vaikinų pastebėjo gašlius žvilgsnius. Nesiginčijo, priešais stovinti mergaitė buvo tikrai graži, tačiau dar per jauna mirti, o to betrūko, jog jos mifritai pradėtų žudyti nepilnametes Hogvartso mergaites. Didelės violetinės akys vėl sugrįžo prie viešnios.
-Visgi, jei neturi čia jokių reikalų, galėčiau palydėti tave atgal į pilį, na, o jei turi, tada teks susitaikyti su mano draugija, nes esi graži, dar pačiups už pakarpos koks vilkas ir būsi raudonkepuraitė du. – po šių žodžių visas būrys sukikeno, o Dafnė iš kaži kur suradusi raudoną beretę vienu švystelėjimu užmetė mergaitei ant galvos. Klastuolė susimąstė, kaip dabar jaučiasi ši būtybė, galėjo lažintis, jog mokinukė, kankinama nemigos tiesiog sumanė pravėdinti smegenis, o čia, bum, pataikė į tikrą baltaplaukių žydraakių vakarėlį, ir dar raudoną kepurę užsitarnavo.

[Adelaidė Kondwani]

Iš krūmų ją ištempęs jaunuolis taip tvirtai suspaudęs laikė pečius, kad net skaudėjo. Keletą kartų nesėkmingai pabandžius ištrūkti pasimuistydama ar alkūne suduodama niuksą, Adelaidė galiausiai pavargo ir tiesiog niauriai visus stebėjo. Buvo akivaizdu, kas čia vadas, tačiau dar akivaizdžiau buvo tai, jog toji nedidelė panelytė, atliekanti boso pareigas, baisingai norėjo parodyti savo valdžią. Pastarajai įsakius paleisti atklydėlę, antrakursė pagaliau ištrūko iš baltapūkio gniaužtų ir išdidžiai, lyg atlikdama svarbų darbą, timptelėjo savo nubrizgusį megztinį kiek žemiau, kartu nurinkdama keletą šakelių, spėjusių prikibti tempiant mergaitę iš brūzgyno. Baltaplaukiui vaikinui pasakius lėkštą juokelį, ji paniekinamai jį nužvelgė, leisdama suprasti, kad geriau jau būtų ir neprasižiojęs. Tada persimetė plaukus už nugaros ir skvarbiu, tiriančiu žvilgsniu pasižiūrėjo į vaikiškos išvaizdos būrio vadę, ne iškart atsakydama į užduotus klausimus.
 - To paties, - lėtai, aiškiai tardama žodžius tarė ji. - galėčiau paklausti ir jūsų. O kam pavojinga, kam ne, tai čia jau kiekvienas už save sprendžia.
Tiesą sakant, vidinis balsas Adei tikrai sakė, kad čia jai pasilikti tikrai nėra itin saugu, tačiau lyg norėdama įrodyti tėvams, o gal tiesiog pačiai sau, kad nėra skystablauzdė, ji užsispyrė pasilikti šioj nemenkoj draugijoj.
Nutilusi Adelaidė įsispoksojo į ugnį. Ne, tikrai nebuvo taip, kad ji nenugirstų klausimo apie vardą. Tiesiog jai nesinorėjo, kad kas nors iš čia esančių, keistus žvilgsnius į ją svaidančių žmogystų sužinotų jos didžiausią nuosavybę. Nežinia kodėl jai norėjosi visai susitraukti ir susiriesti į kamuoliuką, nes gauja veik vienodų paauglių apžiūrinėjo ją lyg muziejinį eksponatą ar zoologijos sode esantį gyvūną. Vienintelis žmogus, kurio žvilgsnis buvo kažkoks kitoks - gal labiau žmogiškas - buvo toji išstypusi mergaitė, vadovaujanti keistam naktiniam klanui.
Adelaidė šiek tiek atlėgo.
 - Ne, ne tam iš pilies ištrūkau, kad tuoj pat grįžčiau atgal, - atkirto ir pasitaisė ant akių užkritusią beretę, koketišai šyptelėdama ją užmetusiai merginai.
Adelaidė atsiduso, stengdamasi nuraminti besibaladojančią širdį ir atrodyti nerūpestingai.
 - Tai ką veikiat vidury nakties miško glūdumoj? - kilstelėjo antakius. Ji nustypčiojo arčiau laužo, atkišdama delnus liepsnos pusėn. Auksiniai ugnies liežuviai raitėsi siekdami dangaus, laužas jaukiai spragsėjo - tai priminė, regis, taip neseniai matytą kūrenamą bendrojo kambario židinį. Mergaitė kilstelėjo smakrą ir atsisuko į pašnekovę. - Beje, jūs žinot, kad jus labai lengva pastebėti iš baisingai toli? Jeigu bijot Slapstūnų - nebūkit lengvas grobis. - Net neįsivaizduodama, kas pastarieji per padarai, ji pasistengė taip sušnekėti, kad baltapūkiams nekiltų abejonių - ji nėra kvaila ir jos neapmulkinsi.

[Marina Silvia Farley]

Mergiotė pasirodė esanti tikrai ne iš kelmo spirta, ir Andželika suprato, jog tai nepraslydo jos draugams pro akis. Negalėjo būti, jog šioji pažinotų Slapstūnus, bet savo vardo taip pat nesakė. Ką gali žinoti, gal ta kvailių gvardija ne tik grobia vaikus, o ir jais manipuliuoja? Gal verbuoja niekuo dėtus Hogvartso mokinius ir taip nori įvilioti juos į spąstus? daug minčių sukosi baltapūkės galvoje, tačiau visos turėjo būti patikrintos.
-Ką mes veikiam miške? – perklausė – ogi šašlyką kepam, nematai? Stovyklaujam, keliavom pro šalį, pagalvojom, gal nesutrukdysim pilies mokiniams čia iškepdami vieną kitą paršelį. – violetinakės balse girdėjosi gera draugė ironija, nors nepiktybinė, vis vien kandoka.
-Žinai ką, siūlau pasivaikščioti, kol mano giminaičiai užbaigs gaminti naktipiečius, vėliau galėsime grįžti ir papietauti kartu. – draugiškai šyptelėjusi pasuko į miško tankmę. Pamanė, kad gal mergaitė būkštauja ką nors daugiau kalbėti prie visos govados šiurpiai vienodų paauglių, o gal yra žiobarų kraujo  ir pagalvojo atsidūrusi siaubo filme? Maža ką. Dafnė pasižiūrėjo įtartinai, bet baltaplaukė tik ranka numojo, jei Slapstūnai kur laukia, beliks tik švilptelėti, kad susikviestų esančius stovykloje, nėr čia ko gąsčiotis nedidukės mergaitės, o anie irgi nėr tokie kvaili, jog pultų taip neapdairiai, bet tikriausiai dar vienas pagrobtas vaikas jiems būtų į patenkinimo ego naudą. Žingsniuodama taku jautė turinti bendrakeleivę. Žinoma, kokia gi mergaitė verčiau pasiliktų su krūva vyresnių vaikinų prie laužo, gašliai ją nužiūrinėjančių, nei pasuktų su beveik bendraamže į miško gilumą. Nebent klastuolė, nebent, tokia kaip ji pati, kaip Andželika Silvia Nightingale
-Na, - kreipėsi į šviesiaplaukę neatsisukdama, - tai gal jau pasakysi kaip tave vadinti? Beje, aš Andželika. – prisistatė ppirmoji, tokiu būdu mėgindama suteikti drąsos kitai.

[Adelaidė Kondwani]

 - Ne, gal ir nesutrukdysit, - šyptelėjo Adelaidė. - Nebent kažkuris mokinys tikrintų Hogvartso teritoriją ir užklystų jus. Tada tikriausiai turėtumėt bėdų. - Ji tai pasakė tokiu šaltu balsu, kad regis, net oras atvėso, bet tada valiūkiškai žvilgtelėjo į violetinakę ir tarė: - Ačiū Dievui, kad šiąnakt jokie skundikai po mišką nesibasto.
Ji užsikišo šviesią plaukų sruogą už ausų ir pakėlė galvą į viršų, stebėdama virš spragsinčio laužo kylančius dar neužgesusius pelenus.
Baltaplaukių vadovei pasiūlius  kartu pasivaikščioti, žaliaakė apsisuko ant kulno ir nudrožė prie  pašnekovės.
 - Kodėl gi ne? - prieš išsukdama iš proskynos ji darkart apžvelgė stebeilijančių paauglių grupelę ir, lengviau atsikvėpdama, staigiai nusuko galvą.
Stovyklavietei likus už nugaros mergaites apgaubė maloni tamsa, Adei pasidarė lengviau kvėpuoti. Su ja bus lengviau kalbėti, nei su visa ta keista zovada. Praeidama ji pirštų galais paglostydavo kone kiekvieną medžio kamieną, atidžiai klausydamasi naktinio miško garsų. Akys budriai šmirinėjo po visą regėjimo lauką, kartas nuo karto nepastebimai nužvelgdamos bendrakeleivę.
 - Mhm, malonu susipažinti, - numykė mergaitė. - Adelaidė Kondwani.
Adė ištiesė paspausti dešinę ranką.
 - Tai ko iš tikrųjų trinatės girios glūdumoj?
Antrakursė tykiai žingsniavo šalia Andželikos, stengdamasi suprasti, ar šioji labai linkusi bendrauti, mat Adei labai tingėjosi kalbėti ir ji būtų buvusi dėkinga, jei baltaplaukių gauja paprasčiausiai būtų palikusi ją ramybėje.

[Marina Silvia Farley]

Taip lengva pravirkti ir prisipažinti, jog esi niekas. Niekas, išmestas į gatvę, visų atstumtas, paprasčiausia atmata. Šlykštaus, prievarta persisunkusio lytinio akto padarinys. Net ir dabar, žingsniuodama prie beveik nepažįstamos mergaitės miško takeliu jautė savyje tėvo genus, jo dalelę, grąsinančią bet kada prasiveržti. Juk ji nebuvo vien motinos dalis, išauginta kokiame nors įmantriame tų šiuolaikinių mėgintuvėlių, o ir tam reikalingas kieno nors spermatozoidas, mat kiaušinėlis savaime neapsivaisins, kaip ir įgrisę namų darbai savaime nepasidaro. Taigi, nekęsdama savęs, įsitikinusi, kad bet kurio, pasaulyje padaro siela šviesesnė nei jos, trečiakursė mynė uždraustojo miško takeliu į priekį. Kai bendrakeleivė visgi pasakė savo vardą ir ištiesė ranką, baltapūkė ją paspaudė.
-Na, galima sakyti, šeima atvyko manęs aplankyti, daugybė pusbrolių bei pusseserių. Pati mokausi Hogvartse, Salazaro Klastuolio koledže, o tu kokiame? – tokiu atsakymu mėgino sušvelninti padėtį, juk nepuls išsijuosusi pasakoti pirmąkart matomam žmogui, jog turi savo Mifritų būrį, pavojingų padarų, tik ir tykančių šviesesnių sielų už jų. Nebegalėdama toliau eiti prisėdo ant apsamanojusio kelmo kairėje kelio pusėje, atremdama nugarą į šalimais augantį ąžuolą. Tiesiog nebelaikė kojos, nuo koneveikiančių save minčių ūžė galva. Vildamasi, kad nukreipė dėmesį nuo jos veiklos miške klausimu apie koledžus Andželika nusibraukė ilgus plaukus, akimirkai pridengusius sielvarto šešėlių varstomą veidą.
-Sėskis kur nors jei nori, nenuklyskim per toli, po to ant naktipiečių nesuspėsim. – nuo paskutinio sakinio violetinakė prajuko, tarsi paėsti--svarbiausias jos nakties tikslas. Neišmanė ko dar galėtų paklausti ar dar ką pasakyti, todėl valandėlei nutilo, eilinįkart pasinerdama į savęs koneveikimą, vėliau mintimis nuklydo prie tokių asmenybių kaip Adelaidė Kondwani, galinčių gyventi įprastą gyvenimą, išeiti pasivaikščioti į mišką kai tik užsimano, šiaip sau, nes širdis taip liepia. O ką jai širdis liepia? Bėggti? Nusiskandinti? Sunaikinti save? Nušluoti tokią bjaurastį kaip ji nuo žemės paviršiaus? Saviggrauža savigrauža savigrauža... ji baisiausias kankinimo būdas. Baisesnis net už peilius, deginamas panages, adatas... net už nelaimingą meilę... Mintyse suskambo Otorino Respighi daina „Nebbie“ ir paauglei prireikė sukaupti visas pastangas, jog lūpos neatsivertų paskleisdamos žodžius į miško ramybę.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano...

[Adelaidė Kondwani]

Vis pašnairuodama į bendrakeleivę Adė sparčiai brovėsi gylyn į tankmę, stengdamasi šviesią proskyną palikti kuo toliau už nugaros. Nebesuvokdama, kurioj pusėj pilis, mergaitė tykiai žingsniavo kur akys veda, alsuodama drėgnu miško oru. Ji nejučiomis kramtė apatinę lūpą, o virš antakių susimetė raukšlelė.
Tokia tamsa priminė tėvo rūsius - ten, kur nebepasiekdavo deglų šviesa, ten, kur tampi aklu ir turi pasikliauti kitais jutimais. Šviesiaplaukė jau buvo pamiršusi tokią klaikią baimę, kai juodoj tamsoj lieki tik su savimi ir savo mintimis, ir vis dėlto tai būdavo geresnis pasirinkimas, nei visą dieną būti plakamai rykštele per nagus, ir springstant ašarom ir mikčiojant per prievartą rėkti "Aš šiukšlė, nieko nesugebu, esu nieko verta" už tai, kad negali pasinaudoti užvaldymo kerais prieš iš kaimo atklydusį žiobarų berniuką.
Lyg iš sapno pabudino kraujo skonis burnoj - visa lūpa buvo kruvina. Bandydama nuslėpti nesuvaldomą tirtėjimą, ji atsitraukė nuo Andželikos kiek tolėliau, kad einant jas vis išskirtų koksai krūmelis ar medis.
 - Varno Nagas, - trumpai tarstelėjo antrakursė, atsakydama į bendražygės klausimą. Buvo keista, kad visa baltaplaukės giminė tokie panašūs, bet neturėdama noro kištis į kitų gyvenimus, ji susivaldė nepaironizavus.
Andželikai prisėdus, Adė keletą akimirkų pastoviniavo, lyg nenorėdama užsibūti vienoje vietoje, bet galiausiai susitvardė ir, sunkiai šlumštelėjus ant greta esančio kupsto, nusuko veidą šalin. Buvo matyti, kad ir violetinakė dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesijaučia puikiai, o ir pokalbiui abi neturėjo jėgų, tad šviesiaplaukė pasislėpė po garbanų šydu ir, užmerkus akis, bandė nuraminti besibaladojančią širdį.

[Anmeya]

Palengva, dėliodama koją už kojos katalonų kilmės anglė ėjo žaliuojančia pievele, Uždraustojo miško link. Per šiuos mokslo metus, neseniai dvidešimt dviejų sulaukusi blondinė, bent jau jos manymu labai pasikeitė. Daugiau psichologijos, teorijos ir praktikos. Pasitaisiusi plonytį geltoną megztinį melsvaakė žiūrėjo į mišką. Kaži kas ją traukė ten. Vienaragiai, kentaurai? O gal išvis koks negyvas objektas? Profesorė neturėjo supratimo, ją tiesiog traukė ten, ji jautė jog ten gali atsipalaiduoti ir nebegalvoti apie kasdienines problemas. Transfigūracijos dėstytoja netrukus pasiekė ežerėlį(nesvarbu, jog jis toks didelis) ir pastebėjo jog šioje vietoje nors ir lankomasi, tačiau ji vis vien "apleista" - čia karaliauja motina gamta. Kiek apsitvarkiusi plotelį, kuriame norėtų pabūti, Vivi išsibūrė patiesalą ir lėtai atsisėdo, o tada ir atsigulė bei stebėjo visus metus žaliuojančias eglių šakas. Jos ausis pasiekė traškesio, šakų traškesio garsas, kažkas artėja. Dėl visą ko mergina striktelėjo ir pasiruošė gynybai, juk jei ten maištaujantis kentauras, tai jis tikrai nelauks kol ragana atsistos ir bus pasiruošusi gintis. Tačiau mokytoja pamatė rožinių plaukų ševeliūrą, o tada ir ševeliūros savininkę - Klastūnyno globotinę panelę DiLaurentis. Kiek pasimetusi, nesitikėdama pamatyti čia mokinukų - juk atrodo visi buvo perspėti nesikišti be mokytojų, spoksojo į mergaitę.