0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Burtininkas
  • ****
  • 244
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #165 Prieš 2 metus »
Rafael'is mėgo pasimatymus, nors prieš juos ir patirdavo gana nemažai streso, kadangi pasimatymai kartais buvo savitas atsitraukimas nuo gyvenimiškos rutinos. Ta rutina kartais kaip reikiant įgrisdavo. Na, žinoma bėgimas nuo rutinos, mokinių ir panašių dalykų taip pat buvo alkoholio gėrimas, bet pasimatymai buvo geriau už tai. Nebent žmogus su kuriuo nuėjai į pasimatymą pasirodydavo esąs tikras nuoboda. Tokiais atvejais tik alkoholis gelbėdavo it koks gelbėjimosi ratas išmestas audringoje jūroje.
Greitai pasigirdo atsakymas į pasisveikinimą. Beaumont šyptelėjo. Dabar nebuvo rytas, kad būtų galima sveikintis labas rytas, tačiau profesorius nusprendė nieko į tai nesakyti, o tiesiog šypsotis. Juk vaikinas dėjo pastangas į pasisveikinimą, norėjo nustebinti Rafael'į.
- Romantika, - taip pat pasakė Rafael nusijuokdamas. - Taigi kaip praėjo tavoji diena?
,,Tavo mokytojas gali gulėti griovyje, girtas.''
Kovinis girto Rafo režimas. Tada Rafas sako : grrrrr

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 238
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #166 Prieš 7 mėnesius »
Buvo praėjusios kelios dienos po to, kai Linėja sužinojo, kad Aaronas - vienas iš prakeiksmo, kenkiančio Auriui, kūrėjų. Ji nežinojo, koks Aaronas bus su ja. Pralėkė nemažai metų. Tačiau privalėjo kažko imtis ir pirmas dalykas yra būtent šis susitikimas.
Labai vylėsi, kad jiems pavyks pasikalbėti. Bet nebuvo tikra. Bijojo, dabar Linėja iš tiesų bijojo. Ar Aarono žodžiai apie mirtį - rimti? Ar jis galėtų leisti savo giminaičiui numirti? O gal jis tik erzina?
Taip, jis prisidėjo prie prakeiksmo sukūrimo, tačiau galbūt tiesiog reikia tam tikro laiko, pavyzdžiui, pusės metų, kad prakeiksmas pats pradingtų?
Rudaplaukė sėdėjo prie stalelio, ant stalo garavo puodelis arbatos, kurio ji visiškai nenorėjo. Pasirėmė rankomis galvą, ją skaudėjo. O jeigu Aaronas išvis neateis?

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 251
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #167 Prieš 7 mėnesius »
Aaronas įžengė čia su vienu tikslu. Pasakyti Linėjai Roberts, kad nesiruošia aukoti nei vienos sekundės dėl Aurio prakeikimo. Tai ne jo problemos. Po galais, per šią savaitę net kelis kartus jau teko grūstis į šitą užeigą.
Vilkėjo labai dalykiškai, šiuo metu mantiją, mat turėjo svarbių reikalų ministerijoje. Tų kvailų apsiaustų negalėjo pakęsti. Rankoje nešėsi portfelį su dokumentais. Siuto. O jei ji pagalvos, kad čia atskubėjo tiesiai iš darbų? Bet juk taip ir buvo. Pasiutimas. Kokiu būdu šita moteris privertė jį čia ateiti? Tuo labiau, kad čia buvo beprasmis susitikimas. Laiko gaišimas.
- Linėja. - Linktelėjo pasisveikindamas. Jis įsitaisė ant kėdės.
- Aš trumpam. Pasakysiu ką noriu ir išeisiu. - Turėjo reikalų.
- Žinau ko tu nori. Bet jau viską pasakiau praeitą sykį. Be to net jei labai pasistengčiau. Užkeikimas pažengęs. Jis sakė, kad tai vyko gegužės mėnesį. O dabar rugsėjis. Atkeikimui reikia eliksyro. O jo gamybai reikia ne vieno mėnesio. Tai net jei sutikčiau kažko imtis užtruktų ir galimai nespėčiau nieko padaryti. - Gal... Gal jei labai pasistengtų. Bet to nedarys.
- Klausyk. Išėjo taip, kad nemažai laiko bendravome su Grėte, Simonu. Turėjau išklausyti visą istoriją kaip jie nusivažiavo. - Susiraukė. - Auris davė Simonui nesulaužomą priesaikai atvykti Simonui pašaukus. Ir kada nors jis ja pasinaudos. Jis pats taip sakė. O jei taip bus, tada Aurio mirtis nebetrodys tokia taiki kaip dabar. Kas geriau užmigti ar mirti kamuojantis ilgai ir nuobodžiai? Ką darysi tada, kai jis dėl tos priesaikos turės pas juos vykti? Lėksi paskui? Žodžiu. Nėra apie ką kalbėti. - Tai išsakęs nutarė išeiti. Gal dar spės susimatyti su vienu tipu. Jis turėjo parduoti jam kelis naudingus daiktus. Aaronas atsistūmė kėdę.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 238
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #168 Prieš 7 mėnesius »
Ji išgirdo savo vardą ir pakėlė akis. Nesitikėjo pamatyti Aarono su apsiaustu, nejučiom nužvelgė jį. Prisiminė mokyklą. Vyras jai linktelėjo, mergina taip pat atsakė linktelėjimu.
Išklausė to, ką šnekėjo Aaronas. Liko rami.
- Kas per eliksyras? - paklausė. - Aš jį paruošiu.
Linėja žinojo apie nesulaužomą priesaiką. Ši taip pat neramino, tačiau šiandien svarbiausia - prakeiksmas.
Buvo bjauru klausytis, kaip atsainiai Aaronas šneka apie tai, jog Auris gali mirti. Negi jis tikrai toks beširdis? Taip knietėjo to paklausti, bet ji susivaldė. Įtarė, kad iš to nebus jokios naudos. Galbūt reikia pabandyti prie Aarono prieiti kitais būdais?
- Supratau, - prisivertė pasakyti. - Kaip laikaisi? - kuo paprasčiau paklausė jam atstūmus kėdę.
Ji privalo jį sulaikyti, bet būtų geriausia, kad Senklerių giminės atstovas pasiliktų čia be prašymų tai padaryti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Linėja Roberts »

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 251
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #169 Prieš 7 mėnesius »
Jam nepatiko, kad jos taip įdėmiai nužvelgtas įsitempė. Bet ir pats apdovanojo Roberts įdėmiu žvilgsniu. O ji pasikeitė, jo nuomone įgavo kažkokios elegancijos. Nebeatrodė ta pati pankiukė lakstantį paskui Aurį. Ir vis tiek lakstė paskui jį. Kodėl? Kuo jis ypatingas? jis gi ją metė. Va šito Aaronas irgi negalėjo suprasti.
- Neparuoši. Jį gali ruošti tik prakeiksmo kūrėjai. Juk sakiau Auriui, kad jį galiu atkeikti tik aš arba Fausta. - O gal nesakė? Ai, nesvarbu.
Jam jau besistojant Linėja kaip niekur nieko paklausė, o Senkleris liko sėdėti. O čia dabar?
- Ir ką čia dabar darai? Nori su manimi pasišnekučiuoti? Nejuokink. - Norėjo mesti, kad geriau tegul leidžia paskutines Aurio dienas kartu, o ne bando čia kažkokiais metodais su juo susitarti. Bet... Ai, nenorėjo jos dar labiau įžeidinėti. Ir kodėl aš vis dar čia? Jeigu jis po to kvailo klausimo taip ir neišėjo juk reiškė, kad nenori išeiti.
- Ir kada jūs spėjot susitaikyti? - Linėja visai nenori žinoti kaip jam sekasi, tą tai tikrai žinojo. Nei nesiruošė apie tai aiškinti. Jau gailėjosi ir dėl Linėjai užduoto klausimo. Bet jau negalėjo jo atšaukti.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 238
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #170 Prieš 6 mėnesius »
Linėja pajuto Aarono žvilgsnį. Ką jis galvoja? Ar prisimena tą bjaurų vakarą? Jai nepatiko būti nužvelgiamai šio vyro, tačiau vis dėlto ji specialiai pasipuošė.
Vilkėjo juodas klasikines kelnes, raudonus aukštakulnius, dailius baltus marškinėlius su nėrinukais ant apykaklės bei platėjančiais rankogaliais. Buvo pasileidusi plaukus, lūpos atrodė prisirpusios nuo ryškaus lūpdažio.
Norėjo prikaustyti Aarono dėmesį ir pamanė, kad jeigu jis nesileis į kalbas, galbūt bent noras pažiūrėti į ją visai kitokią, nei mokyklos laikais, jį sulaikys.
- Tai gerai, - lyg niekur nieko tarė, nors širdyje jautė begalinį nerimą. - Tada paruošk tu.
Užkibo, tarė sau mintyse Roberts, kai vyras liko sėdėti. Aišku, tai nereiškia, kad jis padės. Bet bent jau neišėjo. Kol kas.
- Noriu, - tvirtai atsakė. - Negi uždrausta norėti? Įdomu, kaip sekasi Senkleriams, - gūžtelėjo pečiais turėdama omeny tiek patį Aaroną, tiek atsakydama į klausimą apie susitaikymą su Auriu.
Nors iš tiesų jai buvo nei motais, kaip sekasi Aaronui. Jis jai buvo šlykštus. Kaip galima atsisakyti padėti kitam, kuriam skauda? Kuriam blogėja. Ir jei tai iš tiesų susiję su gyvybe... Negalvok dabar apie tai, Linėja, turi išlikti šalto proto, sudraudė save mintyse.
Jai pavyko nuslėpti savo emocijas. Šią akimirką pažvelgus į ją galėjai matyti stiprią, savimi pasitikinčią moterį.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 251
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #171 Prieš 6 mėnesius »
Kai į ją žiūrėjo tiesiog mintyse iškilo vaizdas kaip jie lankosi kokiame nors priėmime ar vakarėlyje. Aaronas išmetė tokį vaizdą sau iš galvos.
Bet ir užsispyrusi. Juk jis visai neseniai teigė, kad nesiruošia to daryti. Aaronas nekartojo dar kartą, kad neruoš to eliksyro. Užuot tai sakęs paklausė.
- O tau nenusibodo paskui jį sekioti ir tvarkyti visų iškylančių problemų? Man labai įdomus tavo planas dėl tos priesaikos. Eisi derėtis su Dolohovais ar kaip? - Galėtų daryti kažką įdomaus. Na tarkim imtis muzikinės karjeros, galėtų keliauti ar dar kažką veikti. Bet ne. Greičiausiai atleido tam mulkiui ir dabar užsiima šitom nesąmonėm.
- Ai Linėja, lyg nežinočiau ką čia darai. Vilkini laiką ir įsivaizduoji, kad susitarsime. O su senkleriais jau seniai neturiu nieko bendro. Neprisimenu kada teko matytis su kuo nors iš jų. Štai tik Auris pasipainiojo, nes dirba mokykloje. - Kas atrodė didžiausia nesąmonė visatoje.
- Jei nori kažkiek pratempti jo laiką sumaišyk mikstūrą iš fenikso ašarų, mandragoros nuoviro ir spalvotosios gyvatės nuodų. - Aišku ji negaus tokių dalykų. Fenikso ašaros tikra retenybė. Bet tai viskas, ką jis ketino linėjai duoti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Aaronas Senkleris »

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 238
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #172 Prieš 6 mėnesius »
Linėja nusijuokė. Tiksliau - prisivertė nusijuokti. Šitas susitikimas kainuos nemažai jėgų.
- Tu ir vėl apie priesaiką, - tarė. - Auris pats kaltas, jog tą priesaiką davė. Tad čia jau jo reikalas. Bet savęs jis pats neprasikeikė. O aš, žinok, vis dar mėgstu teisybę.
Apie priesaiką kalbėjo tvirtai, užtikrintai, bet reikėjo įdėti daug vidinių pastangų, jog balsas nesuvirpėtų.
- Pavardės nepasikeitei, - pasakė. - Todėl vis dar esi Senkleris.
Akimirką galvojo paklausti, kuo jis užsiima gyvenime, tačiau įtarė, jog tai naudos neduos. Nes į klausimą apie tai, kaip laikosi, neatsakė. Todėl moteris pabandė bandyti sužaisti kitaip.
- Sumaišysiu, bet, supranti, man nereikia pratempti laiko, - prabilo. - Esmė yra ta, kad Auris globoja tris vaikus. Man atrodo nesąžininga, jog jie, atradę namus ir žmogų, kuris jais rūpinasi, liks be nieko. Įsivaizduok Deklaną, likusį vieną. Kaži, ar labai norėtum, jog būtų įgrūstas į vaikų namus, - baigė savo kalbą.
Širdis dunksėjo stipriau, bet išorėje ji vis dar liko rami. Nesvarbu, kad Erka jau pilnai suaugusi ir kad Eion taip pat žengia žingsnius į suaugusiųjų pasaulį. Timotis dar mažas. Ir nežinia, ar Aaronas apskritai ką nors žino apie Aurio globojamus vaikus. Bet jis pats turi vaiką. Tiesą pasakius, Linėja nėra tikra, ar tik vieną.
Tad arba jos žodžiai suminkštins šio Senklerio širdį, arba žengdama tokį žingsnį ji padarė didžiulę klaidą ir dabar susikalbėti su Aaronu nebeliks jokių šansų.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 251
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #173 Prieš 6 mėnesius »
- Šit kaip. - Nesumąstė ką dar pasakyti. Ir pats nesuprato ko taip prisikabino prie tos priesaikos. Nors ne. Kai giliau pagalvojo susivokė ir ta priežastis visai Aaronui nepatiko. Jam nepatiko, kad tai šitaip rūpi. Jis bijojo, kad Linėja tikrai eitų pas Dolohovus derėtis. O tada... Ji juk ne tokia beatodairiška, tikrai to nedarytų. Bet ar tikrai? Panoro išgauti pažadą iš jos, kad niekada, jokiomis aplinkybėmis Dolohovų neieškotų. Bet tada pamanė, kad ji nežino kaip juos rasti. Juk net aurorai neranda. Ji irgi nerastų. Ir nusiramino. Bent kol kas. Aišku, niekuo neišdavė to neseniai atrasto siaubo. Ir toliau sėdėjo abejingas kaip ledkalnis.
- Tai nieko nereiškia. Senkleriai man nieko nereiškia. - Užsigalvojęs pasakė.
Iš kur ji žino apie Deklaną? Kada tas mulkis spėjo papasakoti? Aaronas nutaisė rūpestingą veido išraišką, pamaldžiai sudėjo rankas ir pasakė.
- Šventas žmogus tas mūsų Auris. - Tada nusikvatojo. - Manau tai daro iš kokių nors paskatų kaip visada. Tas juk jam ne naujiena. Vienas dalykų, dėl kurių negaliu jo pakęsti yra tas, jog jis apsimeta nežinia kuo. - Pats tai nelaikė savęs doru ar ką. Bet ir nesiruošė tokio primesti. Jis niekino kai kuriuos žmones, eksperimentavo su jais jei būdavo progų susitikti su Dolohovais. Bet juk savo eksperimentais kūrė. Tarkim, jei pavyktų sukurti tą eliksyrą nevertėliams, gal jie galėtų kerėti. Aišku, darė tai ne iš rūpesčio jais. Darė tai dėl įdomumo. Bet juk tai galėjo atnešti ir naudos.
- Neatstosi nuo manęs ar ne Linėja?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Aaronas Senkleris »

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 238
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #174 Prieš 6 mėnesius »
Senkleriai jam nieko nereiškia. Kas čia jam pasidarė? Gal buvo kas nors nutikę? Ji nusistebėjo tais vyro žodžiais, tačiau Auris jai buvo svarbesnis nei tai, kad ką tik Aaronas priminė tokį žmogų, kokiems Linėja anksčiau padėdavo. Nes kai žmogus sako, kad jam kas nors nieko nereiškia... labai dažnai būna priešingai. Ir toks žmogus neretai turi daug vidinių problemų. Ar tokių turi ir Aaronas?
Kad ir kaip bebūtų savanaudiška, bet tokia žinia Roberts nudžiugintų. Jeigu Aaronas turi problemų, tikriausiai bus lengviau jį palenkti į savo pusę.
Ji nieko į tuos žodžius neatsakė, kaip ir į tai, kad Auris apsimeta nežinia kuo. Linėjai atrodė atvirkščiai. Tai Aaronas apsimeta nežinai kuo, ypač apsimesdavo paauglystėje. Ir, kiek spėjo jį pamatyti, dabar taip pat. Kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako, mintyse nuskambėjo atsikirtimas iš vaikystės.
Nežinia, ar Deklano paminėjimas padėjo, bet kad nepakenkė, tai tikrai. Klausimas, kurį rudaplaukė išgirdo, teikė labai daug vilties. Aišku, iš Aarono buvo galima visko tikėtis. Bet ji vis tiek džiaugėsi, tik stengėsi to neparodyti. Kurį laiką žvelgė kažkur į tolį. Kad tik akyse nežybtelėtų vilties žiburėliai...
- Neatstosiu, - tvirtai tarė ji po minutėlės ir dabar jau pažvelgė tiesiai į jį. - Kada pradėsi gaminti eliksyrą ir kur susitiksime? - pabandė griebti jautį už ragų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Linėja Roberts »

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 251
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #175 Prieš 6 mėnesius »
Ir kur nuves šitas pokalbis? Jau turėjai išeiti. Bet ar tik nebuvo taip, kad kažkur pasąmonėje, jau žinojo visada kuo baigsis šitas pokalbis. Kitaip kam vargintis ir eiti jai sakyti, kad nepajudins nė piršto dėl Aurio. Ar ji labai liūdėtų dėl to, kad jis nusibaigtų? Turbūt. Ir kodėl po galais man tas turėtų rūpėti?
Norėjosi kirstis su Linėja. Juk nesutiko nieko ruošti, o Roberts jau planavo viso to reikalo eigą. Susitikti. Jie galėtų dar kartą susitikti tada, kai jis ruoštų tą kvailą eliksyrą. O Aurio atvejis būtų puikus eksperimentas. Išties Aaronas net negalėjo būti tikras, kad atkeikimas pavyks. Aurio prakeiksmas pažengęs. O jie su Fausta neturėjo kažin kiek laiko bandymams. O jei nepavyks? Pajuto kažkokį silpnumą. Įsivaizdavo Linėjos liūdesį tokiu atveju. Ir ką ji mato tame Aurije? Bet eksperimentas tikrai būtų geras. Galėtų rašytis kaip veikė eliksyras ir užkalbėjimas.
- Ar Auris tuo metu, kai buvo užkeiktas turėjo kokių traumų? Reikia tai žinoti. Dar reikia tikslios dienos kada tai vyko. Dar reikėtų žinoti kokiais eliksyrais gydėsi ir gydosi dabar. Bet aš tau nieko nepažadu. -Taip. Jis dabar svarstė ar pasinaudoti galimybe paeksperimentuoti ar ne. Viena vertus gautų daugiau informacijos apie savo atkeikimą. Kita vertus Tingėjo gaišti laiką dėl Aurio. Bet dar Linėja ir tai kas bus, kai tas mulkis žus. Ir kodėl dabar ji būtinai turėjo imti ir pasipainioti? Turėtų jos nekęsti, kad tada prieš daug metų taip jį pažemino. Bet kažkaip negalėjo šito padaryti.
- Net jei imčiausi to reikalo nieko nepažadu. Galiu nespėti. O naikinamas tas užkeikimas kovos. Ritualo metu tų ženklų pradės daugėti. Jei vienas atsiras ant krūtinės reikš, kad prakeikimas paveikė širdį ir ji sustos. Nieko tau nepažadu. Įsidėmėk tai. Nieko nesivilk aišku? Nereikia, kad prisisvaigtum, o paskui nieko nesigautų. Mes tai darytume jau beveik pabaigoje, kai užkeikimas bus stipriausias. Bet aš dar pagalvosiu ar tikrai verta gaišti laiką ir to imtis. - Aaronas vėl ėmė stotis nuo kėdės.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 238
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #176 Prieš 5 mėnesius »
Užkibo, mintyse tarė Linėja. Merline, jis tikrai užkibo. Viskas bus gerai.
- Aš nežinau, - atsakė į Aarono klausimus apie Aurį. - Bet sužinosiu dar šį vakarą. Ir atsiųsiu tau pelėdą.
Ji išsitraukė plunksną, rašalo bei pergamento. Susirašė klausimus, kurie buvo užduoti. Kad tik nieko nepamirštų.
Po to ramiai išklausė to, ką kalbėjo Aaronas. Nieko nesakė, tik galvojo. Pabaigoje? Kai užkeikimas bus stipriausias? Tie žodžiai sukėlė didelį nerimą. Ar tai galėtų reikšti, jog jis specialiai nieko nedarys ir lauks Aurio mirties?
- Gerai, - lyg niekur atsakė.
Atsistojo pirmiau Aarono. Nesvarbu, kad jis buvo šitos situacijos valdovas. Linėja turėjo sukurti iliuziją, kad visai ne.
- Tai lauk pelėdos, - pridūrė.
Galvoje sukosi milijonai klausimų. Ar Aaronas tikrai padės? Jei taip, ar viskas pavyks? Kur ir kada Auris turės atvykti? Bet savo abejonių ir nerimo ji neketino Aaronui rodyti.
- Iki, - saldokai pasakė ir švelniai perbraukė jam per petį, nors norėjosi vožti į galvą.
Dabar Linėjai reikės valandėlės kitos atsigauti nuo šio susitikimo, o tada imtis informacijos paieškų.
Ji išėjo.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 251
Ats: Mažas staliukas
« Atsakymas #177 Prieš 5 mėnesius »
Gerai Roberts. - Tegul siunčia. Iki vakaro gal persigalvos ir nieko nebedarys dėl to kvailio.
Kokia rami ji atrodė, tiesiog pasigėrėtinas vaizdelis. Jis ir vėl kaip senais laikais pajuto jai pagarbos jausmą. Įdomu kiek jai kainavo taip tvardytis? Juk jaudinosi dėl to idioto Aurio.
- Tiesiog lauksiu nesulauksiu. - Murmtelėjo. O tada prieš pat išeidama ji sugebėjo žiauriai sunervinti Senklerį ir ūpas ko imtis labai susilpnėjo. Ką ji čia dirba? Kam to reikia? Ar manė, kad jis visiškas kvailys? Piktai degino Roberts akimis iki tol, kol mergina dingo lauke už durų.
Ką čia dabar vaidina? Kaip su tais kvailais klausimais apie tai, kaip jam sekasi. Absurdas. Juk negalėjo jo pakęsti, tai kam reikėjo darkytis? Nuvėręs duris žudančiu žvilgsniu galvojo išsivyti Linėją ir pasakyti, kad nesiųstų jam jokių pelėdų. Bet nusprendė, kad tai bus per daug kvaila. Žaliakis lėtai išdrožė lauk. nutarė neatkeikinėti Aurio. Žinos kitą kartą ta mergšė, kad nereikia vaidinti ir išsidirbinėti. Ir išvis kam jam veltis į kivirčą su Dolohovais ir Grėhemu su Fausta? Juk jie supras, kad jis atkerėjo Aurį. Taigi įsius. Na jau ne. Taškas. Aaroną prarijo žiobarų minia. Jis įsimaišė į ją ir veržliai traukė tolyn nuo užeigos.
Eidamas prisiminė Aureliją Dolohov Aurio motiną bei savo krikštamotę. Regėjo jos rūstų veidą. Įsivaizdavo ką ji jam dabar pasakytų. Tokios mintys grįžo nuo tada, kai Deklanas namie paklausė to klausimo, kuris skambėjo taip. Kodėl tu niekada manęs neapkabini?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Aaronas Senkleris »