[Sorenas von Sjuardas]

   - Logiška, - šyptelėjo Sorenas į jaunuolio komentarą. Pateliūskavo moliūgų sultis stiklinėje, leisdamas oranžiniam skysčiui paliesti stiklinės briauną, tuomet šį indą padėjo. Nors klausantis Franko tolesnio pasakojimo auksinis Soreno žvilgsnis vis nuklysdavo atgal prie dar nenurimusio, o tebetekšinčio į stiklines sieneles gėrimo. Jis buvo panašios spalvos į gerai nuskalbtą lapės kailį.
   - Niekada neteko jos matyti, gerai slėpei, - šyptelėjo von Sjuardas vėl. - Kiek jai metų? Dresavai?
   Įdomus reiškinys... Kita vertus, ir visai nekeistas. Tik po to, kai po nusikaltimo nuteka saugiai daug laiko, žmonės staiga prabyla ir su šypsena išdrįsta juos papasakoti. Ir tėvams, ir mokytojams, ir draugams... Ko gero, Sorenas irgi būtų galėjęs šį tą nupasakoti, pavyzdžiui, kad, kai tėvas išeidavo atsigerti vidury šaškių partijos, mažasis juodaplaukis sukeisdavo šaškes taip, kad laimėtų. Mažasis sukčius.
   - Iš pradžių mokiausi Durmštrange, - kiek patylėjęs pasakė profesorius. - Tik vėliau Burtų Trikovės turnyro metu su Durmštrango delegacija atvažiavau čionai, o turnyrui pasibaigus tęsiau mokslus čia. O kadangi ir šeima atsikraustė į Angliją, čia ir likau, - gūžtelėjo pečiais vyras. - Ir virš dešimties metų čia dirbau. Dabar darau pertrauką, - šyptelėjo. - O kodėl klausi? Ir, beje, ką pats veiki šioje smuklėje? Ką veiki po Hogvartso baigimo?

[Frankas Stigleris]

-Slėpiau? Cha. Ji buvo pakankamai protinga ir pati slėpdavosi nuo pašalinių akių, - rankomis apglėbė arbatos stiklinę. -Jai turėtų būti septyni metai ir šeši mėnesiai, - šyptelėjo jis.
Lėtai pakėlė arbatos stiklinę ir priglaudė prie lūpų. Įkvėpė jos aromato, gurkštelėjo ir įdėmiai klausėsi profesoriaus pasakojimo.
Sorenas paaiškino, kaip jis atsidūrė Hogvartse. Frankas taip visko klausė, kad pro ausis nepraslydo net menkiausia detalė.
Baigęs kalbėti, buvęs švilpio profesorius viską apsuko šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu ir kelių klausimų pasiteiravo Frankio.
-Šiaip klausiu, - šyptelėjo jis. - Tiesiog norėjau pabėgti nuo kasdienybės, padaryti šiokią tokią pertraukėlę. Po Hogvartso? Tiesiog siekiu savo svajonės - studijuoju grafinį dizainą. Na, pats grafinis dizainas yra labai plati šaka. Jei konkrečiau, tai iliustravimas mane patraukė į savo pusę.
Dar turiu vieną klausimėlį. Kai dar dirbot Hogvartse, mano sesė, Eleizija Stigler, lankė jūsų pamokas? - vyresnysis brolis nusprendė pasidomėti sese.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Šaunu, - blausiai šyptelėjo Sorenas. Mažumėlę nustebo, kad šis vaikis turėjo tokį ypatingą gyvūną, ir juo labiau, kad jį jam dovanojo tėvai. Eliksyrininkas prigavo save lyginant Franko tėvus su jo seneliu - argi tokio monstražmogio vaikai galėtų būti tokie... puikūs? Kita vertus, negi vienos lapės padovanojimas gali kažką labai byloti apie žmones. Stereotipai, stereotipai.
   - Iliustravimas? Knygų? Žiobariškų, ar mūsiškų? - pasitikslino profesorius von Sjuardas kiek susidomėjęs. - Kiek žinau, žiobariškų paveikslėliai praktiškai niekada nejuda... - pasakė jis. Po teisybe, juda ne visi ir magiškų knygų paveiksliukai, kalbant apie tai.
   - Eleizija Stigler? - Sorenas pakartojo merginos vardą laužydamas galvą ir atmintį. - Ech, gerai nebeprisimenu, tačiau man atrodo, kad ji tikrai buvo bent keliose pamokose. O kodėl klausi? Ji... Ne iš Švilpynės, ar klystu?

[Frankas Stigleris]

Pirštu pradėjo vedžioti ratus ant mažo staliuko paviršiaus, patogiau įsitaisė kėdėje ir lengvai papurtė galvą, leisdamas garbanoms išsilakstyti į visas puses. Žinoma, pastarosios taip ir padarė. Kelios užkrito jam ant veido. Frankui, kai garbanos tai padarydavo, visada patikdavo. Jis manė, kad atrodo paslaptingesnis, net gal žavesnis.
- Kol kas tik žiobariškųjų iliustravimas, tačiau ateityje manau, kad savo žinias galėsiu pritaikyt ir mūsų literatūrai. Net būtų įdomiau piešti įvairiausias mitines būtybes, magiškus augalus ir t.t. Uch. Net pirštus niežti, - pasakė ir susijuokė.
Greitai peržvelgė barą akimis ir baigęs grįžo prie Soreno.
- Tiesiog įdomu, kaip laikosi mažoji sesutė. Dabar, kai baigiau Hogvartsą, ten jos niekas nesužiūrės, bet esu įsitikinęs, kad ji moka pati pasirūpinti savimi. Ne, ji ne iš švilpynės. Ji varnė - jos charakteris puikiai tai atspindi.
Staiga krūtinėje pajuto švelnią šilumos bangelę. Akimis nusišypsojo ir priglaudė ranką prie tos vietos. Nori išeit prasimankštint? Nejau būti ramiai tau per daug nuobodu, monstriuk? Ech... Na gerai. Netikėtai Frankas atsistojo. Net garbanos šoktelėjo į viršų.
- Atleiskit minutėlei.
Atsiprašė ir pasišalino. Iškart patraukė link vyrų tualetų. Įėjęs vidun, į pagalbą pasitelkė chimeriškąją klausą. Kažkas dar buvo čia, atlikinėjo greitą reikalą. Nenorėdamas kristi į akis, švilpis nutipeno prie šalimais esančios kabinos. Įėjo į ją ir tiesiog tylėjo. Nieko nedarė. Vyriškis, stovintis prie pisuaro, viską pabaigė, nusiplovė rankas ir paliko patalpą. Frankas tyliai atsiduso bei išėjo iš kabinos. Priėjo prie kriauklių, stipriai suėmė vieną iš jų. Akimis pažvelgė į savo atvaizdą ir giliai įkvėpė. Pajuto, kaip palengva pradėjo aštrėti nagų galiukai, kol galiausiai tapo kaip tikro žvėries. Tada jis akimirkai užsimerkė, o kai atsimerkė, priešais save matė savo atvaizdą su mėlynai švytinčiomis akimis.
Nepraėjo nė dešimt minučių, kai švilpis susitvarkęs grįžo iš tualeto. Lengvai krestelėjo į savo vietą bei tarė:
- Taigi, ką praleidau?

[Sorenas von Sjuardas]

   Kaip Paryžiaus mergiotė po labai jau įspūdingos nakties. Kam gi purtyti tą galvą? Ar tai tampa chimerišku įpročiu? Galbūt chimeros linkusios į tokius įdomius judesius, hm? Sorenas nužvelgė Franko veidą, kažkodėl atsiminė Choladsercų sūnų - kažkaip panašiai ir šis atrodė, kai jį pavyko ištempti iš Durmštrango sargų nagų. Nors, aišku, jau ir per vėlu buvo... Tiek metų praėjo, von Sjuardui netgi užkrito to vaikio vardas. O jo sesers - ne. Gera moksleivė buvo. Gerai mokėsi. Ir gyvūnus mylėjo...
   - Aišku. Na, mūsų sviete, spėju, įkvėpimo sočiai randi iš kur semtis. Jeigu kada norėsi, pakviesiu ir į magizoologų ekspediciją, - šyptelėjo Sorenas. - Jei minčių pritrūks. Man rodos, tau jau nebeteko ateiti į mano magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokas, - tarė ir atsiduso. - Gerai, kai atrandi širdžiai malonų užsiėmimą, Frankai. Nepraeis laikas veltui kartkartėm, - liūdnai šyptelėjo jis.
   - O, šit kaip... - nutęsė profesorius. - Tėvai nesutrikę, kad judu tokie skirtingi? Ar juolab... Nepyksta? - pasiteiravo jis.
   Vampyras gavo mažumėlę nustebti, kai Frankas netikėtai priglaudė ranką prie krūtinės, o po to ir išžygiavo kažkur kitur. Visgi garsiai apie tai eliksyrininkas taip ir neprabilo, o kol jo pašnekovas buvo kaži kur išėjęs, spoksojo pro langą. Po kiek laiko jo dėmesį patraukė ant sienos kabantis laikrodis. Artėjo išplaukimo valanda.
   - Ne, nieko nepraleidai, - nuramino Sorenas stodamasis. - Visgi atleisk, turiu eiti. Išplaukiu metams kitur, o laivas štai jau už kelių valandų. Teks paskubėti, - šyptelėjo jis, tiesdamas šaltą ranką chimerai. - Parašyk, jei kada ko nors prireiks, ir sėkmės menuose, vaikine, - tarė atsisveikindamas, o pasiėmęs savo eliksyrininko krepšį ir išžygiavo iš smuklės.