Kaip Paryžiaus mergiotė po labai jau įspūdingos nakties. Kam gi purtyti tą galvą? Ar tai tampa chimerišku įpročiu? Galbūt chimeros linkusios į tokius įdomius judesius, hm? Sorenas nužvelgė Franko veidą, kažkodėl atsiminė Choladsercų sūnų - kažkaip panašiai ir šis atrodė, kai jį pavyko ištempti iš Durmštrango sargų nagų. Nors, aišku, jau ir per vėlu buvo... Tiek metų praėjo, von Sjuardui netgi užkrito to vaikio vardas. O jo sesers - ne. Gera moksleivė buvo. Gerai mokėsi. Ir gyvūnus mylėjo...
- Aišku. Na, mūsų sviete, spėju, įkvėpimo sočiai randi iš kur semtis. Jeigu kada norėsi, pakviesiu ir į magizoologų ekspediciją, - šyptelėjo Sorenas. - Jei minčių pritrūks. Man rodos, tau jau nebeteko ateiti į mano magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokas, - tarė ir atsiduso. - Gerai, kai atrandi širdžiai malonų užsiėmimą, Frankai. Nepraeis laikas veltui kartkartėm, - liūdnai šyptelėjo jis.
- O, šit kaip... - nutęsė profesorius. - Tėvai nesutrikę, kad judu tokie skirtingi? Ar juolab... Nepyksta? - pasiteiravo jis.
Vampyras gavo mažumėlę nustebti, kai Frankas netikėtai priglaudė ranką prie krūtinės, o po to ir išžygiavo kažkur kitur. Visgi garsiai apie tai eliksyrininkas taip ir neprabilo, o kol jo pašnekovas buvo kaži kur išėjęs, spoksojo pro langą. Po kiek laiko jo dėmesį patraukė ant sienos kabantis laikrodis. Artėjo išplaukimo valanda.
- Ne, nieko nepraleidai, - nuramino Sorenas stodamasis. - Visgi atleisk, turiu eiti. Išplaukiu metams kitur, o laivas štai jau už kelių valandų. Teks paskubėti, - šyptelėjo jis, tiesdamas šaltą ranką chimerai. - Parašyk, jei kada ko nors prireiks, ir sėkmės menuose, vaikine, - tarė atsisveikindamas, o pasiėmęs savo eliksyrininko krepšį ir išžygiavo iš smuklės.