[Luna Gardner]

   Atsilošė į kėdės atkaltę. Nugara nepatogiai įsirėmė į kietą medieną. Niekas čia nesirūpino klientų patogumu. Niekam jie ir nerūpėjo. Nieko nuostabaus, didžioji dalis ateidavo tik tam, kad išlenktų kelis stikliukus ar netgi - butelius. Patogumai nerūpėjo.
   Nusprendusi dėl to neirzti ir nesivarginti tik papūtė lūpas. Dar kartą apsidairė. Kvailai tikėjosi išvysti pažįstamą, tik puikiai žinojo, kad iš jos pažįstamų niekas čia nesilanko. Ir tikrai neužklystu čia dėl lietaus, atvijusio ją.
   Persibraukė ranka per plaukus. Juodos, ilgos gyvatės subangavo už nugaros. Tingiai nusižiovavo įsiklausydama. Už sienos tebelijo ir, regis, neketino nustoti. Lietus tik įsišėlo.
   Ne.
   Nė nepastebėjo, kaip prie jos priėjo kiek jaunesnis, jei neklydo - dar visai neseniai baigęs Hogą, vaikinas. Juodaplaukis, kiek susivėlęs, alkoholikas. Apie paskutinį faktą pranešė rankose esantis butelis. Butelis, su stipriu gėrimu. Vyptelėjo. Jai nereikėjo kompanijos, ji čia tik tam, kad pasislėptų nuo lietaus, o tuomet galės ramiai keliauti į namus.
   - Taip, - linktelėjo suvokusi, kad tai čia ji buvo pašalinė. Vaikinas turbūt nusižiūrėjo staliuką, mat kiti jau buvo užimti, o ji užėmė ir šį.
   Nė pati neapsisprendi.
   Nusigręžė nuo naujos draugijos aiškiai parodydama, kad bendrauti nenori, suteikė visišką laisvę gerti savo atsineštą butelį ir prie jos nelįsti.
   Sunėrusi rankas ties krūtine atidžiai nužvelgė kiekvieną iš Kiauro katilo lankytojų. Nė vienas nebuvo grėsmingas. Pakankamai grėsmingas jai. Be didelių pastangų patiestų kiekvieną čia esantį. Net ir tą, kuris sėdėjo priešais.
   Susidomėjusi įsmeigė safyrines akis į vaikiną.
   - Ne per jaunas? - kilstelėjo antakį pašaipiai nusišypsodama.

[Rafael Beaumont]

Profesorius pažvelgė į butelį. Jame smagiai teliuškavo alkoholis. Atrodė, kad tas skystis tuoj nukels Rafael'į į kitą daug geresnį ir smagesnį. Tą spalvotą pasaulį. Kartais atrodydavo, kad jis alkoholikas, bet ar tai tiesa? Juk girtas ar pagiriotas pamokose niekada nepasirodydavo. Ir gerdavo nevisada. Juk tik penktadieniais, kartais šeštadieniais ir per šventes. Juk tiek geria daugelis. Tai iš dalies normalu. pagalvojo jaunasis profesorius. Tada tiesiog prisėdo prie merginos ir atsikimšo butelį. Prisipylė pilną stiklinę ir gurkštelėjo skaniojo gėrimo, nemažą gurkšnį. Kiek susiraukė dėl šiokio tokio deginimo, bet pastatė stiklinę atgal ant stalo. Tada pažvelgė į juodaplaukę sėdinčią šalia. Jos ilgi plaukai ant jos nugaros gulėjo gana netvarkingi ir ilgi juodi plaukai. Pati mergina atrodė nieko neišsiskirianti iš kitų, burtininkė. Nors kiekvienas atrodo įprastas žiobaras ar burtininkas slėpdavo didžiausią pasalaptį savyje. Nesvarbu, jog atrodydavo kaip paprastas ir nieko neišsiskiriantis žmogus. Juk tokie žmonės slepia labai daug paslapčių, kurios kartais baisesnės nei paprastų žmoniųpagalvojo buvęs švilpis. Iš mąstymų apie alkoholizmą ir paslaptis, jį pažadino merginos klausimas.
- Ne, gerti per jaunas nesu. O kodėl tu sėdi čia viena ir nei valgai, nei geri? - pasidomėjo jaunuolis pasitvarkydamas savo netvarkingai ant akių užkritusius plaukus. Reiktų gal kirpykloje apsilankyti pagalvojo ir gurkštelėjo dar alkoholio.

[Luna Gardner]

   Nesuprato, kodėl taip kandžiai ir pašaipiai uždavė klausimą. Iki dangui nusprendžiant apdovanoti visus lietumi, nuotaika buvo gera, mintys buvo užimtos įvairiais rūpesčiais, o bendrauti su nepažįstamais ir dar tokiu tonu, neketino. Tiesa sakant, neketino rodytis ir čia, Kiaurame Katile. Tik kvailas lietus, kurio tamsiaplaukė nemėgo, viską sujaukė.
   Priešais sėdintis tamsiaplaukis atrodė jaunas, kur kas jaunesnis už ją, tačiau veido bruožai bylojo, kad alkoholį gerti taisę turi. Oficialiai. Ir visgi, ji neketino praleisti progos ir likti neįgėlusi, nors butelį tuštinantis vaikinas ir neatrodė tas, kuris būtų panašaus charakterio ir atsikirstų taip pat kandžiai. Kartais su tokiais žmonėmis laiką leisti būdavo netgi įdomiau, o turint omenyje, kad ji čia privalės pasilikti dar kurį laiką, tokia mintis guodė. Nuobodžiauti neteks.
   - Nemėgstu lietaus, - gūžtelėjo pečiais. - Be to, kompanijoje gerti linksmiau, - kilstelėjo antakius paslaptingai šyptelėdama. Gerti neketino, po pirmojo ir paskutinio karto, kai čia lankėsi su Bastianu, apie alkoholį nė pagalvoti nenorėjo, bet tamsiaplaukis, regis, gėrė ne pirmą kartą. Mėgavosi deginančiu skoniu. Trumpam susimąstė, kaip ji pati atrodė iš šono gerdama su italu. Pirmą kartą alkoholis apsuko smegenėles greičiau nei įpratusiam prie to.
   - Dažnai geri? Ir lankaisi čia? - susidomėjusi palinko į priekį susidėdama alkūnes ant stalo paviršiaus. Kilęs klausimas sudomino merginą dar labiau. Visgi nusprendė šį pasilaikyti sau arba atidėti kuriam laikui.

[Rafael Beaumont]

Profesorius į stiklinę įsipylė dar deginančio gėrimo. Tada tiesiog žvelgė į tuščiomis akimis žvelgė į jį. Kažkodėl jautėsi vienišas nors aplinkui ir buvo daug žmonių. Jis kartu jautėsi irm liūdnas. Lyg kažkokia tuštuma vaikino viduje tūnotų. Tuštuma plėšanti vaikiną iš vidaus. Kartu su ta tuštuma ir liūdesys. Bet vaikinas nieko niekam apie tai nesakė. Tiesiog sėdėjo ir žvelgė į butelį. Čia jis verkti nenorėjo, tad jam tiesiog teks gerti. Gerti kaip ir visada kai jam liūdna. Nes atrodė, kad tik alkoholis gali pagerinti jo nuotaiką. Na, buvo ir kitų dalykų, kurie turėtų nugalėti liūdesį ir pralinksminti, bet Rafael'is nenorėjo jų bandyti. Jam labai tiko būdas skandinti liūdėsį alkoholyje. Juk tai faktiškai buvo ir paprasčiausias būdas  kovoti su liūdėsiu.
- Aš irgi nemėgstu lietaus. Lietus labai liūdnas, - tyliai ištarė vaikinas stebėdamas ant lango lenktyniaujančius vandens lašelius. Jie atrodė panašiai kaip ašaros tekančios skruostai. - Kartais vienam gerti smagu. Bet vienam reikia gerti ne per daug dažnai, kadamgi gali būti suprastas ne taip ir būti palaikytas alkoholiku, - išsakė savo mintis, o tada gurkštelėjo dar šiek tiek gėrimo ir apžvelgė visus aplinkui esančius žmones. Atrodė, kad jie visi jautėsi gerai ir buvo linksmi. Nebent kažkur giliau tarp šių žmonių buvo dar viena liūdna ir pasimetusi siela, tokia kaip ir Rafael'io.
- Geriu tik kas antrą penktadienį ir per šventes. Čia nesilankau dažnai, kadangi dažniausiai geriu su kolegomis arba šiaip kabinete. O tu dažnai lankaisi čia? - pasidomėjo jaunuolis trumpai šypteldamas.

[Luna Gardner]

   Kilstelėjo antakį stebėdama, kaip tuščia stiklinė ir vėl buvo pripildyta to šlykštaus gėrimo. Akimirką pajuto ir jo skonį, matyt, likusį nuo to karto, kai gėrė su Bastiano. Vis dar negalėjo patikėti, kad išgėrė visą butelį alkoholio, kurio pavadinimo ir rūšies neprisiminė, su beveik nepažįstamu žmogumi. Žmogumi numetusiu ją nuo Tauerio tilto.
   Ir iki kokio lygio nusiritau?
   Pakreipė galvą. Atidžiai nužvelgė vaikiną. Juodaplaukis, keleriais metais jaunesnis už ją, atrodė nusiminęs. Pilkšvai melsvos akys buvo liūdnos ir, jei gerai suprato, tikrai ne dėl lietaus. Šiaip sau žmonės neateina ir negeria vieni. Alkoholyje dažniausiai skandina savo problemas. Ar tai reiškė, kad vaikinui kažkas nutiko? Kažkas neduoda ramybės?
   Kiek prisimerkė. Pabandė išskaityti daugiau emocijų iš nepažįstamojo veido, deja, su šituo vis dar reikėjo padirbėti.
   - Lietus neliūdnas, tik erzinantis, mat nusprendžia lyti, kai tam visai netinkamas metas, - burbtelėjo, tačiau vaikino ištarti žodžiai neliko palikti nuošalyje. Akimirką pasirodė, kad tai dėl lietaus jis toks liūdnas ir nusiminęs, tačiau šitokia mintis atrodė absurdiška, kaip ir daugelis kitų dalykų.
   - Ooo... - numykė. - Būsiu padariusi klaidingas išvadas,- sumurmėjo gūžtelėdama pečiais. Apie tokius dalykus nenusimanė ir nenorėjo nusimanyti. Buvo tikra, kad daugiau įvykis su Bastiano nepasikartos.
   - Tu atrodai liūdnas. Kas neduoda ramybės? - galiausiai pateikė klausimą įsmeigdama safyrines akis į pilkai melsvas. Skvarbus ir kiek įžūlokas žvilgsnis aiškiai bylojo, kad nuo klausimo tamsiaplaukis lengvai nebus paleistas.
   Nė pati nesuvokė, kuo nepažįstamasis taip sudomino. Galbūt kaltos buvo tos liūdnos akys, primenančios Igorio? Jos kone buvo vienodos, tokios pat liūdnos ir...
   Papurtė galvą. Su Igoriu viskas buvo baigta, ginčai ir nesutarimai liko praeityje, kaip ir pats Lorijanas, kaip ir daugelis kitų.
   - Pirmą kartą gyve... - atmintis akimirksniu grąžino prisiminimą čia. - Antrą kartą gyvenime, - užbaigė sakinį linktelėdama galva.
   Klausa tebegaudė į langą besidaužančius lietaus lašelius. Regis, dar kelias minutes teks patūnoti čia, Kiaurame Katile.

[Rafael Beaumont]

Profesorius nužvelgė pustuštį butelį. Gal optimistui jis pasirodytų puspilnis, bet Rafael'ui atrodė pustuštis. Šiaip prancūzas nebuvo labai didelis pesimistas, bet kai būdavo liūdnas, buvo kažkas blogiau nei pesimistas. Jis būdavo liūdnas prancūziškas pesimistas. Ypač kai girtas. Tada dar pradėdavo keiktis bjauriais prancūziškais keiksmais. Atsidusdamas profesorius persibraukė per savo plaukus. Jis mąstė apie tą garbanių. Mąstė apie namus. Mąstė tiesiog apie viską kas įvyko jo gyvenime. Mąstė ir apie tą pačią Hogvartso pilį. Kodėl? Kodėl viskas negali būti paprasčiau? paklausė pats savęs Rafael. Nes tai gyvenimas atsakė įkyrus balselis vaikino mintyse. Beaumont atsiduso ir išgėrė tai kas liko stiklinėje. Iš karto pasipildė ją.
- Na, iš dalies taip. Lietus labai dažnai lyja labai labai netinkamu metu. Ypač mėgsta pradėti lyti kai tu kur nors skubi, - pasakė vaikinas. Ar anglai ištikrųjų taip mėgsta šnekėti apie orą? paklausė savęs buvęs švilpis. Tada papurtė galvą ir ėmė stebėti merginą sėdinčia priešais jį.
- Kartais aš tikrai atrodau kaip alkoholikas, bet, deja toks nesu, - pasakė nusijuokdamas ir paveldamas savo plaukus. Jis tai tvarkėsi tai vėlė juos. Atrodė, kad žaidžia su jais, bet tiesiog jie vis užkrisdavo tamsiaplaukiui ant akių arba jis galvodavo, kad jų pozicija netinkama.
- Aš? Atrodau liūdnas? Labai juokinga, bet aš linksmas. Ir ne, man viskas gerai, - sumelavo pilkšvai melsvų akių savininkas šypteldamas ir taip parodydamas savo baltus dantis. Žinojo, kad su tokiu melu neišsisuks, bet kalbėti jis nesiruošė, kadangi jo liūdėsys buvo kažkoks keistas. Kažkoks liūdesys, bet jis vadinosi kitaip - nelaimiga meilė.
- Antras kartas? Keista, galvojausi Londone gyvenantys burtininkai čia lankosi dažnai, - pasakė magizoologas pamąstydamas.

[Luna Gardner]

   Akimirką pajuto keistą norą nusijuokti. Nusijuokti iš taip stipriai į pamažu tuštėjantį butelį susikoncentravusio vaikino. Atrodė, kad visos tamsiaplaukio mintys paskendo tame pustuščiame butelyje, o vėliau nugrimzdo į dugną. Visgi safyrinės akys pastebėjo ir daugiau. Pašnekovas apie kažką galvojo ir tik jis vienas žinojo apie ką. Nusprendė neklausti, palikti tai ten, kur vaikino mintims ir vieta. Nepažįstamam žmogui išsipasakoti neretai prasta mintis.
   - Nuojauta kužda, kad buvai ne kartą permirkęs kiaurai skubėdamas Londono gatvėmis, - vyptelėjo.
   Stebėjo, kaip vaikinas tarsi nežinodamas, kur dėti rankas, nuolat persibraukia per plaukus, šiuos kiek pataršo, o tuomet leidžia laisvai kristi. Vaizdas priminė žaidimą, veiklos trūkumo pradanginimą ir... Galiausiai mergina suvokė, kad šitaip elgiamasi tam, jog plaukai netrukdytų matyti.
   Laikas į kirpyklą.
   - Deja? - nustebusi kilstelėjo antakius įsistebeilydama į vaikiną. - Deja, nesi alkoholikas... Koks įdomus teiginys, bet nesvarbu, tai tavo gyvenimas, - numojusi ranka ir leisdama suprasti, kad ataskaitos jai pateikti nereikia bei jokių pasiaiškinimų nelaukia, paslėpė rankas striukės kišenėse.
   - Kai žmogus linksmas, jis nežiūri į priešais save stovintį butelį liūdnomis šuniuko akytėmis ir nekalba tokiu tonu, - gūžtelėjo pečiais, bet ir šįkart neketino klausinėti daugiau nei pats vaikinas pasakė, o pasakė jis pakankamai - kalbėti apie tai nenori.
   - Negyvenu Londone, nematau prasmės čia rodytis, pernelyg niūru ir slegia, - pakildama nuo kėdės ir paskutinė kartą žvilgtelėdama į vaikiną, nežymiai šyptelėjo. - Sėkmės tau, - nusigręžė, o tuomet dingo iš baro.
   Lietus jau buvo aprimęs, lašai krito tik nuo namų stogų. Žmonės pamažu kišo nosis į lauką tikrindami ar iš tiesų saugu išeiti, lietus daugiau nebeužklups.

[Sofija Išmintė]

Sofija užėjo į nedidelę kavinę. Atsisėdo prie mažo staliuko kavinės gale ir pradėjo skaityti meniu. Nieko įdomaus neradusi ji užsisakė karštos arbatos iš švieseplaukės padavėjos. Arbata mergaitę sušildė per krutinę perbėgo šilto vandens banga.

[Charlotte Claire Evans]

Susitikimas gyvūnų parduotuvėje visiškai sugadino Šarlotės nuotaiką. Jai neberūpėjo, kad ta proga, kad išlaikė visus egzaminus, gavo dovanų augintinį, nerūpėjo ir tai, kad nusipirko daug naujų gražių knygų, iš kurių galės mokytis... Norėjosi tik verkti ir prakeikti šitas atostogas, per kurias ji vis tiek sugebėjo susitikti kažkokią besityčiojančią mokinę... Mergaitei buvo labai skaudu, bet ji nieko mamai nesakė - ji tik pradėtų priekaištauti...
Šarlotė nė nepastebėjo, kaip mama kažkur dingo, o ji pati neįsivaizdavo, kur esanti. Mergaitė labai išsigando ir pradėjo kuo greičiau eiti kažkur. Ji labai tikėjosi, kad eina į tą pusę, kur dingo mama, bet netrukus visiškai pasiklydo ir susiprato esanti prie kažkokių durų. Šarlotė nedrąsiai jas pravėrė ir įžengė į vidų. Paaiškėjo, kad pateko į kažkokią valgyklą, kavinę, o gal barą - šito mergaitė nesuprato. Nemažai staliukų buvo užimta, o Šarlotei reikėjo išsiverkti, tad ji atidžiai nužvelgė visą salę ir kampe pamatė nedidelį laisvą staliuką. Nedrąsiai nužingsniavo iki jo ir atsisėdo. Apie tai, kad galbūt reikėtų ką nors užsisakyti, Šarlotė net nepagalvojo, tad tik sėdėjo prie tuščio staliuko ir verkė. Kodėl jai nuolat taip nesiseka... Iš jos nuolat tyčiojasi, mama dingo nežinia kur, o kartu su ja ir ką tik nupirktas ir padovanotas paukštis... Kodėl negali bent viena diena būti sėkminga - net ir atostogų metu?
Mergaitė įsikniaubė į delnus ir vis graudžiau ir graudžiau kūkčiojo.

[Beata Pat]

Išalkusi Poliana įžengė į Kiaurą katilą. Mergina nedažnai lankydavosi smūklinėje (verčiau pavalgyt eidavo į žiobarų kavines), bet šiandien buvo išimtis. Beveik visi staliukai smūklinėje buvo užimti, tad trumpaplaukė patraukė į gilumą. Eidama ji išgirdo kažką negarsiai kukčiojant. Žaliaakė atsisuko į tą pusę iš kur sklido kukčiojimas ir pamatė, kad prie mažo staliuko sėdi rudaplaukė mergaitė. Polianai pagailo mergaitės, tad priėjus paklausė:
- Sveika, čia neužimtą? - ir parodė į kėdę prieš mergaitę, bet nesulaukusi atsisėdo ir draugiškai nusišypsojo, - Aš Poliana, o tu?
Pro šalį ėjo padavėja Poliana ją sustabdė ir paklausė:
- Sveiki, ar būtu galima kavos su pienu ir cinamoninės bandelės? - pažvelgusi į mergaitę pridūrė: - Ir vaisinės arbatos irgi su cinamoninę bandelę.
Padavėjai nuėjus deviniolikmetė prabilo:
- Tai sakyk kas nutiko ir kodėl verki. Aišku jai nori. Aš pasiruošusi išklausyti. - ir vėl draugiškai nusišypsojo. Tikiuosi nepagalvos, kad esu įkiri.

[Charlotte Claire Evans]

Šarlotė niekaip nenustojo verkti. Jai niekas nesisekė... Mergaitė neįsivaizdavo, kur jos mama, nežinojo, kur ką tik nupirktas paukštis, ji net nenutuokė, kur esanti. Kodėl būtinai turėjo pasiklysti ir ateiti čia? Ar yra šansų, kad mama ją čia suras?.. Gerai, kad bent jau dabar niekas prie Šarlotės nelindo ir nesityčiojo.
Vos tik grifiukė spėjo tuo apsidžiaugti, kažkas pradėjo su ja šnekėti. Mergaitė persigandusi pakėlė akis ir pamatė kažkokią jauną moterį, kuri tikriausiai tikėjosi pasityčioti iš verkiančios mergaitės. Šarlotė neketino su ja šnekėtis, tad tik susigūžė į kamuoliuką ir nieko nesakė. Nelaimei, moteris atsisėdo šalia, ir grifiukė pasijuto be galo nejaukiai. Ar man atsistoti ir išeiti? paklausė ji savęs, tačiau tuo metu atėjusioji lyg ir prisistatė, nors Šarlotė nebuvo dėl to tikra.
- Aš nieko nepadariau... - beveik negirdimai sumurmėjo mergaitė. Ji skubiai apsižvalgė, ar nesimato jos mamos, bet, žinoma, nepamatė. Tai privertė nurimusią mergaitę dar kartą susigraudinti, ir ji vėl pravirko. Šarlotė labai stengėsi nematyti Polianos, bet tai buvo sunku, nes ji vis nenustojo šnekėti. O mergaitė tikrai neketino sakyti, kodėl verkia, - tai tik proga iš jos pasityčioti, viskas aišku... Taigi ji tik verkė ir nieko nesakė. Labai norėjo grįžti namo, bet neįsivaizdavo, kaip reikėtų rasti mamą ir paukštį. Ką jai daryti dabar? Kodėl turi taip nuolat nesisekti?..
Mergaitė nusisuko nuo staliuko ir į nieką nežiūrėdama toliau verkė.

[Beata Pat]

- O aš ir nesakiau, kad kažką man padarei, - šypsodamasi pataisė mergaitę Poliana,- tiesiog paklausiau tavo vardo, bet jei nenori nesakyk, niekas neverčia.
 Nelaimiai nusiraminusi mergaitė ir vėl pradėjo  verkti. Rudaplaukė tik dabar susivokė, kad prie mergaitės nėra jos mamos ar tėčio.
- Klausyk, o kur tavo tėvai? - kuo švelniau paklausė žaliaakė.
Gal man persėst prie kito staliuko, kad jai netrukdyčiau? Klausė savęs Poliana, bet kaip tik tą akimirką padavėja atnešė merginos užsakymą. Puodelį arbatos ir bandelę  trumpaplaukė pastūmė priešais sėdinčiai pašnekovei mergaitei. Ir valandėlę pamąsčiusi tarė:
- Gerai... Čia ką ką tik pastūmiau yra skirta tau, bet jei nenori gali nevalgyti, tiesiog palik ant stalo. Matau, kad tau jau aš įgrisau turbūt net neatsisėdusi prie stalelio, taigi jei esi nieko prieš, - kvailė, žinoma ji nieko prieš, kad tu pagaliau paliksi ją ramybei, - persėsiu kitur.
Atsistojusi žaliaakė sustabdė pro šalį ėjusia padavėjai:
- Sąskaita atneškite prie to staliuko. - ir parodžiusi į laisvą staliuką pasiėmė kavą ir bandelę šypsodamasi atsisveikino su mėlynakę, - Na, tai viso.
 

[Noah Erick Wolfhard]

Artėjo vakaras. Pasimatymo vakaras. Noah išties pusę dienos suko galvą, ką gi apsirengti į pirmąjį pasimatymą su Rafael. Visgi, vakarui pasirinko rudą kostiumą. Kiauras Katilas gal ir nebuvo pati geriausia ir idealiausia vieta pasimatymui, tačiau kai nėra iš ko rinktis, tinka ir prastesnis variantas. Ar iš tiesų Londonas tokia nusmurgusi vieta, kad nėra net kur normaliai pavakarieniauti? Galimai taip. Noah nelabai tų vietų ir ieškojo, jam rūpėjo tik pamatyti Rafael. Susirinkęs visus daiktus, į kišenę įsidėjęs dovaną Rafael'iui. Vaikinas paliko savo būstą ir išžygiavo Londono gatvėmis, vakarinėje prieblandoje. Iki Kiauro katilo pėsčiomis buvo gera valanda kelio, iki pasimatymo liko tik pusvalandis. Noah pasileido bėgti, gatvės buvo labai tuščios, gana netikėtas reiškinys penktadienio vakarą. Noah nusiavė batus ir dar greičiau pasileido bėgti. Vėjas kuteno skruostus, o pėdos labai nemaloniai braižėsi į skylėtas plyteles. Vaikinas nusikeikė. Praėjo dešimt minučių, Noah jau artėjo prie Kiauro Katilo. Nagi, bėk. Galiausiai, jis atvyko prie užeigos, visas sukaitęs ir kone klykdamas iš skausmo. Giliai pakvėpavęs, apsiavė aulinukus, susitvarkęs drabužius. Noah įžengė į smuklę. Nosį pasitiko stiprus cigarų kvapas. Wolhard apsižvalgė, Rafael dar nebuvo. Giliai iškvėpęs, jis nuėjo prie tolimesnio stalelio ir prisėdo, iki pasimatymo liko kelios minutės. Noah kantriai laukė savo vakaro palydovo.

[Rafael Beaumont]

Beaumont vieną iš pirmųjų kartų savo gyvenime nervinosi. Na, gerai, ne vieną iš pirmųjų. Jis visada nervindavosi prieš pasimatymus su vaikinais ir merginomis. Pasimatymai tiesiog buvo šiek tiek daugiau nei smagūs pasikalbėjimai. Tai daug rimčiau.
Šiandien jis netgi susirado šviesesnių drabužių. Apskritai apsivilko melsvos spalvos marškinius ir juodus džinsus. Galvojo, kad atrodo kiek kvailai, bet nepersirengė. Neturėjo laiko. Jau beveik vėlavo į pasimatymą. Dėl šios priežasties jis vos pagriebęs lazdelę išlekė į ,,Kiaurą Katila". Aišku, tai buvo kiek keistoka pasimatymo vieta, bet svarbiausia ne vieta, o su kuo ta vieta daliniesi. O jis ją dalinsis su žmogumi, kuris tikrai domina jį.
Rudaplaukis skubėjo. Kelias buvo tikrai netrumpas, o kelionmilčiais keliauti galimybės deja, bet neturėjo. Dėl šių priežasčių pasimatymo vietą pasiekė dešimčia minučių vėluodamas. Greitai įbėgo į užeigą ir pradėjo ieškoti Noah. Pamatė jį sėdintį kiek toliau.
- Sveikas, - ištarė priėjęs prancūzas.

[Noah Erick Wolfhard]

Noah išsitraukė mobilųjį. Įsijungęs fotoaparatą susitvarkė plaukus ir paskutinį kartą susitvarkė drabužius. Beliko sulaukti Rafael. Argi Wolhard jaudinosi? Tikrai ne, net prieš vestuves su Sabrina nesijaudino... Bet čia kai kas kito, čia vyras, labai stipriai patrauklus. Vaikinas atsiduso ir apsičiupinėjo. KUR DOVANA? AR AŠ JĄ PAMEČIAU. Rudaplaukis kaip kvailys vis dar ieškojo dovanos ir galiausiai suprato, kad bebėgdamas ją pametė.
- Eh. - Teištarė ir mintyse riebiai nusikeikė.
Netrukus, išgirdo pažįstamą balsą. Tai buvo Rafael. Noah atsistojo ir pasisveikino taip pat:
- Bonjour, Rafael. - Noah žinojo, kad Rafael iš Prancūzijos, dėl to manė, kad pasisveikinimas labai jau nesveikai romantiška ir gražiai kalba bus tik į naudą. Vyrai prisėdo. Ant stalo stovėjo sena kaip svietas, balta, nuo senatvės pajuodusi žvakė, kuri atrodo, niekada neužges ir neišdegs iki galo.
- Romantika. - Ištarė ir sukikeno.