[Rokas Sviper]

Lentyna, talpinanti tikrą tyrinėtojo išgyvenimo rinkinį, stovėjo pačioje Hogvartso bibliotekas pradžioje. Čia buvo sukrautos įvairiausios knygos: pradedant vis dar naudojamų bei jau išnykusių kalbų žodynais ir abėcėlėmis, baigiant kodų šifravimo knygomis, runų vadovėliais, aiškinamaisiais ženklų brošiūromis. Visi šie leidiniai buvo stebėtinai geros kokybės - matyt, arba čia esančios knygos buvo tokios nuobodžios, kad niekas jų nelietė, arba Hogvartse mažai kas domėjosi šia sritimi. Vis dėlto čia dažniausiai užklysdavo vyresnių kursų moksleiviai, bet kartais pasirodydavo ir jaunesni mokinukai, vienas kitas profesorius.
 (( RPG pradžia koridoriuose, nenaudojamoje klasėje))
Rokas su Lėja atėjo į biblioteką. Berniukas atsakė į Lėjos klausimą.
 – Nemanau, kad jos pagalbos mums prireiks.
Berniukas nuvedė Lėją prie lentynos su žodynais ir pradėjo ieškoti M raidės. Jis tą raidę surado greitai, mat mokėjo abėcėlę. Tikrai manau jog Hogvartse daug mokinių jos nemoka.. Galiausiai ją suradęs akimirksniu pamatė knygą ,,Morzės abėcėlė".
 – Radau. Eime prie to stalo.
Berniukas ranka parodė į stalą esantį šalimais lentynos. 

 

[Lėja Laputė]

Kai Rokas pasakė, jog pas bibliotekininkę eiti tikriausiai neprireiks, klastūnyno mokinė kiek lengviau atsikvėpė. Jiems įžengus į biblioteką varnanagis iškart puolė prie knygų. Mergaitė jam stengėsi netrukdyti , todėl netoliese pasirėmė į lentyną ir stebėjo jo darbą.
Tik netrukdyk profesionalui dirbti
Kai tik berniukas išsitraukė iš lentynos knygą ir pakvietė mergaitę prie stalo, Lėja nusekė paskui jį.
Varnanagiui ir klastuolei atsisėdus prie staliuko mergaitė pagaliau prabilo
- Mums reikės tų popieriaus lapų, kuriuos ruošiamės šifruoti?
Klastūnyno antakursė atvėrė skrynelę, išemė iš jos visu popierėlius ir išdėliojo priešais draugą
- Manai, popierėlių seka šifruojant nėra svarbi?

[Rokas Sviper]

Rokas atsakė Lėjai.
 – Na, šifruoti galim aišku bet kokia tvarka, bet skaitant tekstą juk svarbu ar tas lapas pirmas ar antras. Jeigu lapai jau sumaišyti tada šifruokim bet kokia tvarka, po to atsirinksim.
Jie pradėjo šifruoti. Darbas buvo gana sunkus nes visi simboliai buvo panašūs, tiktais brūkšneliai ir taškeliai. Veikiausiai niekada nebaigsim. Kaip atsibodo. Pagaliau išifravau pirmą pastraipą. Varnanagiuj labai atsibodo tas darbas. Mirsiu iš nuobodulio.   Jis išsitraukė iš kuprinės sausainių pakelį jį praplėšė ir pradėjo valgyti sausainius.
 – Gal tu irgi nori, – paklausė Rokas. 
Po ilgo šifraimo darbai jau buvo baigti. Vaikai sudėliojo lapelius į vetas ir gaosi pakankamai rišlus tekstas.

[Lėja Laputė]

Gavusi berniuko atsakymą mergaitė kiek nurimo. Patogiau įsitaisė kėdėje netoli varnanagio ir pasiėmė vieną iš popierinių lapelių su Morzės abecele, kitą padavė Rokui.
- Galim pradėti
Klastuolė atsirėmė į berniuko petį ir pradėjo šifruoti ženklelius lapeliuose. Darbas pasirodė daug sunkesnis, nei ji tikėjosi, bet leisti laiką su Roku mergaitei patiko. Kad ir koks varginantis jis būtų.
Kai ji jau buvo beužminganti draugui ant peties. Akys pradėjo merktis, bet ją pažadino berniuko klausimas apie sausainius.
-O, taip, ačiū - pasakė ji, imdama sausainį - ačiū kad pažadinai, darbas toks varginintis. Ačiū kad man padedi, nors ir neprivalai- klastūnyno mokinė atsikando sausainio - tikrai ačiū tau, Rokai...

[Rokas Sviper]

Rokas ir Lėja išėjo iš bibliotekos ir pasuko į savo koledžų kambarių puses. Ji man patinka. Berniukas ėjo link Varno nago bendrojo kambario. Kol galiausiai atėjo prie durų.
 – Kaip vadinamas burtininkų mokslas apie ateitį? – paklausė durys.
 – Ateities būrimas, – atsakė Rokas.
Durys atsivėrė. Berniukas nutipeno iki savo miegamojo.  Tada iš lagamino išsitraukė pergamento lapelį ir parašė laiškelį.

Važiousi rytoj į Kiauliasodį? Ssitinkam 3 šluotose.
Lėjai, nuo Roko.

Šį raštelį jis padavė savo pelėdai ir liepė jai skristi į klastunyno bendrąjį kambarį ir nunešti Lėjai laišką. Tada berniukas nuėjo lik fotelių atsisėdo prie židinio ir pradėjo skaityti įdomią, jam patinkančią knygą. 

[Kaspijanas Blekmitas]

Kasparui iš valgyklos begryžtant nutiko keistas dalykas: šalia gražių, metalinių šarvų gulėjo pergamento lapas. Jis buvo senas, užrašytas dailia, pasvirusia rašysena, bet Kasparas niekaip negalėjo sugalvoti iš kur jis čia atsirado ir kaip. Po kelių valandų grįžęs į kambarį pasidėjo tą raštelį ant stalo ir galvoja:
- Jeigu išbandyčiau įvairius atskleidžiamuosius burtažodžius, gal man ir pavyktų perskaityti?
Bet jam nieko nepavyko. Raštelis buvo ne užkerėtas, o tiesiog paslėptas po kitokiu raštu. Nieko kito neliko kaip tik eiti į biblioteką laimei ten buvo skyrius su rašto šifravimo pagrindais...

((Eliza: RPG temose žinutės ilgis turėtų būti bent 600 simbolių, neskaičiuojant moderatoriaus žinutės.))

[Auksė Marlena Hale]

Auksė stovėjo bibliotekoje. Jos lūpos buvo šiek tiek pravertos, išvaizda spinduliavo tyla, sutrikimu bei perdėtu ramumu. Mariettos pirštai lėtai prilietė priešais buvusią lentyną. Jie nesustojo, kilo knygų nugarėlėmis aukštyn, o tuomet ėmė liesti aplinkines knygas. Ji žengė žingsnį pirmyn. Batų kulnai atsirėmė į grindinį, akimirkai perskrodė aplinkoje tvyrojusią tylą. Hale sustojo. Pažvelgė atgal. Auksė jautėsi nejaukiai, it kažkas ją stebėtų. Atsisukusi link tos pusės, kur galvojo žengti, giliai įkvėpė. Ramiai. RAMIAI, MARE! Mergiūkštės rankos įsirėmė į lentyną. Akys žvelgė link nugarėlių bei buvusių raidžių ant jų. Pyktis kunkuliavo pakankamai stipriai, kad kartkartėmis galėtų prasiveržti. Akimirksnį ji pamanė, kad nieko nesugebėjusi ims rėkti ar klykti visa gerkle, taip bandydama numalšinti vyrojusį pyktį. Veidas vis dar tebuvo bejausmis, akys spinduliavo tik sutrikimu. Hale tik žiūrėjo ir žiūrėjo į nugarėles. Bet nusiraminti, visgi nepavyko.
Trys dalykai, kurių neįmanoma nuslėpti : tiesa, mėnulis ir saulė. Jos rankos dar labiau suspaudė lentyną. Tiesa, mėnulis saulė. Tiesa, mėnulis, saulė. Visos viltys jau atrodė išnykusios. Marietta jau ruošėsi kumsčiu trenkti į lentyną, ant kuris sudėtos knygos, visiškai netraukiančios jos susidomėjimo. Tačiau visas pyktis staiga išnyko. Pyktis nebevirė gyslomis, viduje Auksė tejautė tik keistą pasimetimą susipynusį su ramumu. Dar kartą giliai įkvėpė.
- Jis toks išpuikęs! - vos ne rėkdama, tačiau beveik šnypšdama ėmė kalbėtis su lentyna, - Kristoferis Robertas Remarkas. Kaip skamba? - prunkštelėjo pakankamai garsiai, - idiotiškai, išpuikintai, PERVERTINTAI!
Ji nutilo. Kvėpavimas buvo padažnėjęs, krūtinė kilnojosi greičiau, nei visados. Jėgų nebūtų sustojusi, lentyna jau būtų gulėjusi sulaužyta.
- KODĖL VISI, KURIE TURĖTŲ ATRODYTI NORMALŪS YRA TOKIE? - praktiškai rėkė, - Nes jie išpuikę. Nes jiems viskas galima ir leidžiama. Nes kiti atrodo beviltiški...
Mariettos akys ėmė degti kupinos keršto troškimo. Tokią pat emociją išreiškė ir veidas, ir kūno kalba.
- Tas suknistas Remarkas, - toliau šnypštė, it knyga, skirta iškoduoti senovines lotynų kalbos atšakas galėtų jai atsakyti, - jį reiktų išmaudyti tarp gyvačių, palikti sušalti morge! Niekados nebuvau mačiusi didesnio pasipūtėlio, narcizo ir dar sugebėjusio namų elfą paversti MONSTRU!
Dabar ji nutilo ilgam. Hale vylėsi, kad nepatraukė niekieno dėmesio, o tie, kurie čia galbūt buvo, tikrai turėjo progą visa tai išgirsti. Auksė sustingo ir toliau žvelgė į knygų nugarėles, it kažką pajutusi.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Šiandien pas Kristoferį nebuvo jokių planų, o pamokų buvo labai mažai, todėl jis net nesiruošė jas lankyti. Dar ryte atsikėlęs klastuolis jau galvojo kaip praleisti šiandien šią dieną. Su tokiomis mintimis berniūkštis galvojo net iki to laiko, kol pradėjo pusryčiauti.
 Tada Kristoferis buvo apsirengęs juodus džinsus kurie buvo su petnešom bei petnešas neužsidėjo - jie buvo 'paleisti' ir taip buvo padaręs su tuo tokį savotišką stilių. O iki galo apsirengęs, Robertas ėjo link didžiosios salės pusryčiauti ir galvoti, ką šiandien jam daryti..
 Na pusryčiai nieko nesiskyrė, dėl to nieko įdomaus nebuvo. Krisas tik atėjo, pavalgė, pagėrė vandenį bei dar kartą pavalgė. Jau atsistojęs, Robertas sutiko savo jaunesnį pusbrolį - Sebastianą. Kristoferiui pasirodė, kad rodos jam irgi nėra kuo užsiimti. Na dviem nuobodžiauti gal linksmiau, todėl vaikinas pasiūlė Sebastianui neeiti į tas pamokas ir kur nors nueiti, tarkim į biblioteką.
 Pasakęs, Kristoferis tik šyptelėjo su tokia dirbtinę šypseną ir pradėjo eiti bibliotekos link, tikėdamas, kad Sebastianas jį seka. Na, biblioteka gal ne geriausias variantas, bet kažkaip gi prastumti laiką reikia. Gal jie ką nors įdomaus suras ar ten kažkaip pavyks pasilinksminti, nors ten gi biblioteka, kas ten dar gali būti...
 Atėjęs į biblioteką Kristoferis tik apsižvalgė ir galvojo ką čia veikti.
- Gal turi idėjų ką čia veikti? - Kiek nusižiovaudamas paklausė ir pats pradėjo eiti link pirmos pasitaikusios lentynos. Ten nebuvo nieko įdomaus, kažkokios žiobariškos knygos, bet tada Robertas išgirdo kažkur savo vardą.
- Ar man pasigirdo ar ne, kad kažkas kalba apie mane? - Kiek pasimetęs norėjo įsitikinti ar čia tiesa ar ne. Tada vaikinas pradėjo eiti link to garso ir Robertas buvo šalia lentynos, o iš kitos lentynos pusės girdėjosi, kaip kažkokia mergaitė pradeda sakyti gan negražius dalykus apie klastuolį.
- Oho, netgi taip.. - Tyliai pasakė, kad ta nepažįstamoji neišgirstu. Klastuolis tik klausėsi ką ji sakė ir vaikinui pradėjo imti juokas jau, todėl jis su savom rankom uždengė burną ir vos laikėsi, kad čia neišsiduoti. Bet vėliau kiek nusiraminęs Robertui pasidarė keistoka, kad dar kažkas čia taip kalba apie jį. Katastrofa!
- Ir ką dabar darom? - Tyliai paklausė Sebastiano, kad ta mergaitė neišgirstu Kristoferio. Robertui jau pradėjo kilti mintis, kad pasirodyti prieš ją ir kaip nors atkeršyti...

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Sebastianas iš lėto žingsniavo didžiosios salės link. Šiandien nusprendė, kad pamokos gali palaukti. Jau ir taip daug laiko su jomis sugaišo. Atsisidęs prie varno nago stalo, suvalgė keletą blynų, kurių skonis buvo toks, kad maistomanai tiesiog leipsta nuo jo, tuo tarpu Azrielis valgė tokį patiekalą kaip paprastą sumuštinį. Na, visgi reikėjo pripažinti, kad šį kartą net ir jam buvo skanu. Baigęs valgyti ir atsigėręs sulčių, atsistojo nuo stalo ir patraukė link išėjimo. Netikėtai, beveik nosimis susidūrė su savo pusbroliu. Išgirdęs pasiūlymą jis linktelėjo ir taip pat nusišypsojo. Matėsi kiek pastangų reikėjo abiems pusbroliams, o šypsenos vis tiek atrodė dirbtinės. Azrielis nusekė Robertui iš paskos. Nors Sebastianui ir patiko skaityti, tai buvo per daug pamirštas ir vaikystę primenantis laiko praleidimas. O tai jam visai nepatiko. Bet juk geriau negu vienam klaidžioti po pilį. Vis dėlto, kai galiausiai pasiekė biblioteką, Krisas uždavė tokį klausimą, kuriam jokio atsakymo neturėjo.
  - Jokių minčių, biblioteka visada simbolizuoja miegą,- ištarė ir persibraukė plaukus ranka. Sebastianas su klastuoliu priėjo prie dar nuobodesnės lentynos nei visos kitos.
  - Jau nuobodesnės negalėjai sura...- berniukas nutilo, nes išgirdo pusbrolio vardą. Pagalvojo, kad galbūt kažkas ateina, bet nieko aplink nesimatė.
  - Aš nemanau, kad tau vaidenasi,- nuobodžiaudamas, bet vis dėlto suklusęs atsakė. Vos priartėjo prie garso šaltinio ir suprato apie ką šnekama, Azrieliui kilo noras sukikenti. O košmare, po šitiek laiko! Vis dėlto susivaldė. Dabar negalėjo to padaryti, nes įžeista ponia būtų išgirdusi.
  - Tai jau tikrai, kad netgi taip,- vėl bejausmiškai šypsojosi linksėdamas galva,- ša, nekalbėk, dabar nereikia nieko daryti, tik įdėmiai klausyti. Tik klausyti,- ištarė, perdėtai rimtai pasižiūrėdamas į vyresnėlį,- o beje, juk taip smagu girdėti taip laisvai ir emocionaliai išreikštas mintis. Vis dėlto stengiasi,- kalbėjo taip tyliai, kad niekas be Kriso negalėjo išgirsti. Tada kiek prisimerkė ir sukryžiavo rankas,- na, o po to jau sugalvosime ką reikia daryti.

[Auksė Marlena Hale]

Auksė ir toliau stovėjo prie lentynos, pilnos knygų. Tik jos dėmesys buvo visai ne knygose. Vidus vėl virė pykčiu, o veidas rodė neapykantą bei ramybę. Mariettai reikėjo išsilieti, o jei to nedarytų, turbūt rėktų taip, kad niekas nebetupėtų bibliotekoje. Arba, rizikuotų susprogdinti savo ausų būgnelius.
Hale paėmė tamsiai raudono, kraujo raudonumo, knygą, apsitrynusiu viršeliu. Jai palengvėjo šiek tiek išrėkus (tiesą sakant, ji norėjo rėkti dar, o tiksliau visiškai klykti užsidengusi ausis), tačiau pyktis nesumažėjo. Jis troško daugiau. Auksė pirštais lietė viršelį. Nors knyga nedomino, ji vis tiek traukė ją. Mergiūkštė atvertė viršelį. Jos akys keliavo per raides, jau spėjusias pablukti. Žvilgsnis sustingo. Marietta galėjo prisiekti, jog akimirką išgirdo kažką kikenant ar krizenant. Tačiau aplink nieko nepastebėjo. Galbūt, nenorėjo pastebėti. Ji troško būti viena ir suvaldyti jos charakterį valdantį pyktį bei įniršį.
Hale staigiai prispaudė atvertą viršelį prie pačios knygos. RAMINKIS PAGALIAU!
- Ir dar jo pusbrolis... - šleikštulys sklido iš negarsaus balso, - Sebastianas Azrielis Herondeilas, - balsas buvo pilnas pasipuikavimo, - toks pat idiotas, kaip ir tas suknistas Remarkas.
Garsiai užvertusi knygą, Auksė taip pat garsiai padėjo ją į vietą. Mėnulis, saulė, tiesa. Jos akys degė piktumu, veidas skleidė visišką emocijų nebuvimą, o vidus degė pykčiu. MARE, LIAUKIS!
- Tas kvaiša Herondeilas neturėtų ginti, - pavartė akis, - tiksliau, gadinti Varno Nago vardo. Kaip tokiam, keista, jog nemačiau jo pamokose. Ai tiksliai, tik vienoje. Ir daugiau nebematysiu, nes į ją nė kojos nežengsiu. Tai tikra kvailystė, - apsidairė, nes pasijautė stebima ir itin nejaukiai, it kažkas netoliese ne aišku ką kalbėjo, tačiau ji to negalėjo išgirsti, bet tik gūžtelėjo pečiais, - Azrielis niekuo nesiskiria nuo Remarko. Na, galbūt dar ne toks sugadintas. Bet, gaila, kadangi jų vidus supuvęs. Eh, kaip ten sakoma? - tarsi norėjo kažkam užduoti klausimą, - gražus veidas slepia supuvusią asmenybę.
Ji pati atsakė sau į klausimą, nes žinojo, kad tik pati galėjo išmąstyti. Dabar jos veidas pasikeitė. Vidus nebedegė pykčiu ar įniršiu, ji išsiliejo. Veidas teberodė tą patį emocijos nebuvimą, tačiau viską pakeitė žaisminga, galbūt kerštinga šypsenėlė. Marietta tebelaikė vieną delną ant lentynos, pirštais lietė vienos knygos nugarėlę. Tos pačios, kraujo raudonumo. Kitas delnas buvo nuleistas ir suspaustas į kumštį. Jos augti pradėję nagai rėmėsi į odą, ji ėmė jausti skausmą. Bet jai tai nebuvo svarbu.
- Jie abu degs pragare, - tai buvo jos paskutinis, šįkart itin tyliai sušnypštas sakinys. Šypsena niekur nesiruošė dingti iš veido, kuriame tvyrojo stiklinės, bejausmės akys.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Kristoferis vis taip stovėdamas prie lentynos vos stengėsi sulaikyti jo juoką ir, kad tai nepažįstamajai mergaitei nepatrukdyti jos labai svarbiai veiklai - apkalbinėt Kristoferį. Aš ką toks populiarus, kad ant tiek daug apie mane žino? Vis linksmai galvojo bei savas mintis vos nepasakė balsu.
 Na, bet apkalbos apie Robertą jau pasibaigė, nes ta nepažįstamoji mergaitė pradėjo apkalbinėti Kristoferio pusbrolį - Sebastianą! Na, o tada Robertas nustojo juoktis, aišku, jam visiškai nesvarbu, kad ten apkalbinėja jo pusbrolį, bet vaikinui pasirodė, kad ta mergaitė moka peržengt lazdą, bet vis gi Krisas pasistengė tai nuslėpti ir, ir vėl parodyti, kad jam juokinga.
 Kai ta mergaitė pasakė "gražus veidas, slepia supuvusią asmenybę", vaikinas tik šyptelėjo ir pakėlė antakiais.
- Gražus veidas, girdėjai? - Pabandė pajuokauti iš Sebastiano ir pats toliau klausėsi.
 Na tokių įžeidimu vis gi tiesiog klausytis būtu kvaila. Reikia kaip nors ar jai atsakyti tuo pačiu, ar prigąsdint jai kuo nors, ar išvis prigrasint jai už tokius žodžius. Na, kažką gi reikia daryti, taip nepalikti viską, kai ta taip įžeidinėją Kristoferį ir Kristoferio pusbrolį Sebastianą.
- Reikia kažką daryti. Gal iškarto tiesiog pasirodome jai, o po to manau su laiku iškarto sugalvosim keršto planą. - Padaręs savo dirbtinę velnišką šypseną.
 Robertas pradėjo išeidinėt iš lentynos, tikėdamasis, kad Sebastianas jį seką ir priėjo prie tos nepažįstamosios mergaitės. Kad ji pastebėtu Kristoferį, Robertas taip lengvai atsikosėjo, kai taip daroma, kad atkreiptu dėmesį.
- Atsiprašau? Man taip patiko jūsų žodžiai, ar negalėtumėte juos pakartoti? - Padarė tokią dirbtine šypseną bei atstatė dantis, na ir laukė mergaitės reakcijos, kuri turbūt Robertui bus labai juokinga... 

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Berniukas atidžiai klausėsi mergiotės žodžių. Apie Krisą ir koks jis ten visoks. Po kiek laiko laukė trumputė pauzė ir kita žodžių tirada. Tik šį kartą pasikeitė tema. Apie jį. Ji kalbėjo apie Sebastianą. Kad jaunoji panelė žinojo jo pusbrolį, nuostabos nekėlė, bet, kad ir jis jau spėjo pagarsėti kėlė jam šypseną. Jis stovėjo išsišiepęs kaip visiškas idiotas, na, kaip ir sakė. Tiek įžeidimų: idiotas, kvaiša, supuvęs iš vidaus, o viduje nesukirbėjo niekas. Visiškai niekas. Jam buvo nusispjaut ką apie jį mano. Prašnekus Krisui, Sebastianas tyliai nusijuokė:
- Lyg to nežinočiau,- ištarė. Balse jautėsi baisiai pastebima sarkazmo gaidelė. Pusbroliui nužingsniavus link mergiotės, šis tik kostelėjo, tuo tarpu Sebastianas net paplojo rankomis. Juk šioji tikrai turėjo pasistengti. Sebastianą, prajuokinti sunku, o Sebastianą ir Krisą kartu... ji tikrai turi talentą.
- Gal galėtum pasakyti savo vardą? Jei Hogvartse kada atsiras teatro būrelis, skubėsiu tave ten užrašyti. Toks jausmas, tokios emocijos. Garbės žodis, nuostabu,- kalbėjo beveik juokdamasis. Bet juoktis dar ler anksti. Ateis laikas, tada ir pasijuoks,- beje, tau teko garbė susipažinti net su pačiais gražiausiais supuvėliais,- pridūrė ir žvilgtelėjo į pusbrolį,- taip pat, manau, mes abu dėkojame už tokius... kaip čia geriau pasakius... originalius komplimentus,- nusišypsojo laukdamas mergiūkštės reakcijos.

[Auksė Marlena Hale]

Ji nujautė, jog galėjo suklysti pasirinkdama šią vietą. Tačiau vis tiek atšliaužė į biblioteką, dabar stovėjo prie lentynos, kurią daugelis tik praeidavo. Vos tik atėjusi, Auksė nematė nieko aplink, regis, čia nebuvo nė vieno gyvo padaro, išskyrus ją. Galbūt ir todėl leido tam kvailam pykčio protrūkiui įsisiautėti, lyg manydama, kad niekas neišgirs. Deja, Marietta klydo. Kaip sakoma, klysti žmoniška. Bet argi ne žiobariška?
Jos balsas nutilo. Pyktis viduje išgaravo it dūmai danguje, atrodė, jog nieko nebūtų nutikę. Galbūt Hale, kuri dabar tvarkėsi suveltus plaukus, o jos veidas atgavo natūralų linksmumą, po minutės ar kelių iš čia būtų išėjusi, bet deja, planai ėmė keistis, net neprasidėję.
Ji girdėjo artėjančius žingsnius. Manė, kad tie, kurie čia atėjo, kuo ramiausiai praeis pro ją, lyg ji net neegzistuotų. Gaila, tačiau tai buvo dar viena šios mergiūkštės klaida. Kad ir kas ėjo link jos, nebuvo vienas. Jis buvo su kažkuo kitu. Auksė baigė taisyti plaukus ir menkai atsiduso. O tuo pat metu išgirdo balsus. Du. Ne. Ne. Ir dar kartą ne. Dabar ramiai. Nepradėk.
R A M I A I! Marietta pažino šiuos balsus - tai buvo tie patys asmenys, apie kuriuos prie šios lentynos kalbėjo. O dabar, pradėk tai, ką moki. Tik, Mare... Ne per daug. Saikas! Ji pakėlė akis nuo knygų nugarėlių, lėtai pasisuko link dviejų ,,svečių" bei akimis greitai juos nužvelgė. Taip, tai buvo tie patys pusbroliai, apie kuriuos, Hale pasisakymus turėjo girdėti visa biblioteka. Ir, turbūt, kad girdėjo...
- Mielai viską pakartočiau, - kreipėsi į Kristoferį, o jos balse atsispindėjo visiškas nerūpestingukas, lyg jai iš tiesų buvo nusispjaut, - tik kitą kartą pasiimk senovinį įrašytuvą. Ir kasečių. Tuomet bus dar smagiau.
Marietta net nebejautė savo kvėpavimo. Buvo tiek įsitempusi, kad net pamiršo vėl kylantį pyktį. Tik, gaila, jos sunkus charakteris, niekur dingti nežadėjo. Netgi atvirkščiai - jis troško linksmybių.
- Auksė, - kuo mandagiau, bet vis tiek, gan atmestinai pasakė pirmąjį savo vardą, - Auksė Marietta Hale.
Hale atsirėmė į lentyną. Dabar ji turėjo sumąstyti savo būsimus veiksmus, bet visgi, jie buvo du, ir dar pusbroliai (o varge!), o mergiūkštė viena. Tačiau jai tai netrukdė.
- Dramos būrelis? - pakėlė antakius, - jeigu labai trykšiu noru, užsirašysiu. Aš dar ne tokia, kad reiktų už mane daryti įvairius, dažniausiai reikšmės neturinčius veiksmus, - jos balsas išliko ramus visą laiką. Jokio pagarsėjimo, tylėjimo ar virpėjimo. Nieko. Auksė ir toliau stovėjo atsirėmusi į lentyną. Turbūt laukė dar vieno, pajuokos pilno komentaro, o gal, mąstė, ką šie idiotai galėjo jai padaryti.
- Gražiausiais supuvėliais... - tylomis pakartojo žodžius ir prapliupo juoktis, - atsiprašau, labai juokinga pasidarė.
Tiesą sakant, jeigu bent vienas iš jų, būtų itin gerai įsižiūrėjęs, į jos akis, būtų pamatęs beviltiškumo, pykčio ant savęs bei pajuokos kaukę. Negalėdama tinkamai priversti akių vaidinti savo vaidmens, Marietta jas nuleido. Galbūt kuris nors buvo spėjęs į jas žvilgtelti, tačiau tikrai nespėjo įsižiūrėti.
- Originalūs komplimentai? Oh, - parodė nustebimo bei sumišimo pynę, mat jai net nereikėjo apsimesti, ji visiškai nesuprato kas įvyko, - nu ačiū. 

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Priėjęs prie mergaitės, ta matyt tikrai to nesitikėjo. Čia turbūt tikrai buvo tos nepažįstamosios mergaitės "karma", kai ji pradėjo sakyti blogus dalykus būtent apie Kristoferį ir Sebastianą, tai dabar jie viską girdėjo ir jai tikrai dabar nepakenks.
- Ohoho, kaip jūs panele kalbate su tokia nenormalia persona. - Kiek su sarkazmo "prieskoniais" pasakė ir pats pakėlė antakius parodydamas, kad tai vaikinui nelabai svarbu. - Kitą kartą, aišku jeigu jis bus.. - skėlė tokį "namioką", - būtinai atsinešiu tas nereikalingas ir nieko man nereiškiančius kasetes. - Aprimusiu balsu pasakė ir aišku toliau klausėsi ką mergina atsakys į Sebastiano klausimus.
- Ak, na Auksė. Man labai "malonu" susipažinti. Turbūt mano vardą nereikia kartoti? Aš esu tas suknistas Remarkas. - Padaręs dirbtinę šypseną ir aišku nusilenkė tokiai ponaitei kaip Auksė.
 Na, o šiaip ar Auksės apkalbos buvo malonios Kristoferiui? Aišku, kad ne. Gal jam tas nerūpėjo, bet kai kažkas apkalbinėja, tai reikia daryti išvadas. Bet čia Robertas nedarė išvadų, o jau buvo prigalvojęs keršto planą. O sugalvojęs nusišypsojo velnio šypsena ir atrodė pernelyg įtartinai.
 Robertui pažiūrėjus prie Sebastiano, jis priėjo jam prie ausies ir pradėjo pasakoti ta savo keršto planą. Ir po to atsitraukius kiek šyptelėjo Auksei ir ištraukė burtų lazdelę ir nutaikė priešais ta mergaitę.
 Keršto planas buvo toks, kad Kristoferiui reikės panaudot burtažodžius ant Mariettos ir tas privers ją "užmigti", o vėliau ją reikės kur nors pagrobt ir sugert ją su tiesos eliksyru. Geniali mintis.. Pats save pagyręs vaikinas pradėjo tarti tuos burtažodžius ant Auksės kurie privers ją "užmigti".
 Tai padaręs Krisas pradėjo visur dairytis, ar niekas jį nemato. Įsitikinęs tuo paėmę mergaitė ant rankų ir pradėjo ją nešti ten, kur tikrai bus saugi vieta.

[Auksė Marlena Hale]

Auksė drebėjo. Buvo rami popietė (pagal orus bent jau tokia nusimatė), o jos mažoje makaulėje su didelėmis smegenimis vyko įnirtingas jausmų, emocijų ir minčių karas. Įsivaizduojamas protmūšis. Mergaičiukė stovėjo atsirėmusi į šifravimo knygų perkimštą lentyną, tačiau vargiai ką sugebėjo rasti. Turbūt net nesistengė gerai ieškoti bei knistis tarp tekstų apart viršelių arba, geriausiu atveju, aprašymų, jei tokie dar ir buvo, skaitymo.
Jau spėjo prabėgti trys dienos po antrosios užduoties. Trumpų plaukų savininkė nenulaikė pykčio galvoje. Ir kuo man padės šitas kvailas sidabro šmaukštas? Vardan to didžio Merlino, ne visos raganos yra kvidičo ekspertės! Marlena tolygiai kvėpavo spoksodama į vieną tašką grindų dangos link. Viename delne varnė gniaužė tą menką kamuoliuką, dėl kurio nuo šluotos krito dešimtis kartų, tvojosi į kietą žemę, rizikavo gyvybe ir viskas tik dėl kažkokios taurės. Ji atsiduso. Hale pasitraukė nuo lentynos, atsisuko į ją. Prisimerkė bei papurtė galvą. Galit eit velniop ar švilpt su savo visais šmaukštais, šaukštais ir kitokiais maurais, nusibodot jau. Kam išvis ėjau čia?
Marlena atsisėdo ant grindų, sukryžiavo kojas taip, kaip paprasti žiobarai pasakytų ,,turkiškai". Priešais pasidėjo šmaukštą, sunėrė delnus, pakėlė smakrą ir vėl užsimerkė. Giliai įkvėpė.
Tikriausiai biblioteka ir nuošalyje buvusi lentyna nebuvo tinkamiausia vieta meditacijai, tačiau jos smegenys pervargo. Skaudėjo visą kūną, žaizdos gijo menkai, mėlynės ir randai atsirado net ant kaklo, išsimėtė per visą kūną. Viską jausti prilygo košmarui, iš kurio Marlena negalėjo pabusti.
Praėjo neaišku kiek laiko. Pati mergaitė spėjo, jog ne daugiau penkių minučių - daugiau niekad nebuvo iškentusi medituodama. Auksė atsimerkė. Vaizdas susvyravo, akimirką mergaičiukė nusibaimino, kad nualps. Bet ne, viskas tvarkoje. Ji netgi sugebėjo šiek tiek nurimti.
Viena ranka įsitvėrusi į lentyną, perleido jai savo kūno svorį bei pabandė atsistoti. Senas baldas sugirgždėjo bei ėmė svyruoti. Kai Marlena paleido lentyną, buvo truputį per vėlu - ant rudaplaukės galvos ėmė lėkti įvairių storių ir dydžių knygos. Daugiau šito aš neišgyvensiu. Hale pasilenkė pirmyn, nuleido galvą bandydama šitaip saugotis. Vienas tomas bakstelėjo tiesiai galvon, dar keletas į nugarą, o kiti biro šalimais. Marlenai atsitiesus bei išvydus viską aplink, net akys iš baimės išsipūtė - aplink ją buvo gyvas knygų kilimas. Širdis ėmė daužytis sparčiau, bet ne iš džiaugsmo dėl knygų - Auksė nežinojo, kur dingo šmaukštas. Mergaitė sėdėdama nustūmė tris knygas priešais ją į šalis nuo vietos, kur apytiksliai pasidėjo užuominą prieš meditaciją, tačiau čia jo nebuvo nė menkiausio kvapo. Kad mane kur...