[Rafaela Ginoble]

  Rafa ramiai sau sėdėjo tolimame bibliotekos kamputyje, pasinėrusi į fantanstinės knygos skaitymą. Šie metai jai buvo keisti – nė pati nepastebėjo, kaip jie greitai bėgo. Gal dėl to buvo kalti įvairūs renginiai, neduodantys nė minutėlės atsipūsti Hogvartso mokiniams, o gal faktas, kad šįmet mažoji italė nebe taip ilgėjosi savo gimtinės ir jau nebesvajojo kiekvieną akimirką vėl atsidurti saulėtoje saloje, kur visi žmonės tokie šilti ir geri, ir kalbūs, nors ji pati įprastai tokia nebuvo. Ak, o gal vis dėlto dar ilgėjosi.
  Kaip ten bebūtų, dabar pagaliau rado laisvą minutėlę atsipalaiduoti su knyga rankose. Jau manėsi turėsianti ramybės: dauguma mokinių buvo pašėlę dėl vykstančio turnyro ir retai kuris užsukdavo į biblioteką. Tačiau kurgi tau! Iš fantazijų pasaulio ją itin staigiai ištraukė krentančių knygų garsas. Negi ten vėl Klara?, tik toptelėjo garbanei ir šioji jau bėgo ton pusėn, iš kurios – kaip jai pasirodė – aidu atsimušė garsas.
  Ji neklydo: išties šifrų skyrius atrodė it po karo: knygos išverstos, kelios lentynos irgi gulėjo ant žemės, o viso to vidury karaliavo varnė. Tiesa, šįsyk ne Severova; Rafaela tučtuojau atpažino koledžo prefektę, o šiais metais dar ir jų koledžo čempionę.
  – Ak, ar tau nieko neatsit-- – beklausdama puolė prie trumpaplaukės, kai kažkoks kamuoliukas pasipainiojo jai po kojom ir pati raudonakinė drėbėsi tiesiai ant knygų. Žinoma, dar labiau užgaudama ir taip vargšę Auksę.
  – Spiacente! – atsiprašau, tik spėjo sumurmėti ir pabandė atsikelti; kažin, kas ten jai pakliuvo po pėdom?
  Vos pašokusi ant lygių kojų, apsidairė: Marlena, rodės, kažko ieškojo. Savas paieškas turėjo ir rudaakė: kur tas kamuoliukas, taip negražiai ją parvertęs ant žemės?
  Kol ji ieškojo, sidabro šmaukštas nuriedėjo prie lango, pro kurį švietė ryški saulė. Šalia jo gulėjo dvi ar trys knygos, net iki čia nukritusios nuo nelemtos lentynos. Ryškūs spinduliai įkaitino sidabrą, kuris, atmušdamas juos, nukreipė šviesą į knygas...
  Rafos paieškas nustelbė svylėsių kvapas. Dievaži, taip kvepia tik degančios knygos. Negi bibliotekoje bus kilęs gaisras?!
  Supanikavusi varnanagė puolė degėsių kvapo link. Ji neklydo: viena knyga jau gražiausiai liepsnavo, nuo jos tuoj ir kitą pasiglemž ugnis. Ne, ji – kaip varnanagė – negali leisti knygoms sudegti.
  – Aguamenti! – šūktelėjo.
  Iš burtų lazdelės pasileido vandens čiurkšlė, užgesindama liepsnas. Šalia nudegusių knygų gulėjo pajuodęs šmaukštas. Pajuodęs, tačiau atsidaręs.
  – Ei! Ar ne šito ieškojai? – džiugiai šūktelėjusi vėl puolė Auksės pusėn link; šįsyk jau kiek atsargiau: nenorėjo išmesti radinio iš rankų.

[Auksė Marlena Hale]

Auksei kilo panika. Viena jos pusė (turbūt kažkuris smegenų pusrutulis) panikavo, o kita buvo visiškai rami - žinojo ar jautė, jog šmaukštas niekur pradingti negalėjo, turėjo būti šioje patalpoje, milžiniškoje bibliotekoje.
Mergaitė jau norėjo stotis ant nutirpusių kojų, tačiau kažkas krito šalia, prie pat jos bei vėl prispaudė varnę prie grindų. Atrodo, kad tik žemė manęs ir nori, pribaigt iki galo. Auksė pakėlė akis nuo knygų krūvos, grindų. Trumpų plaukų savininkė pažino savojo koledžo burtininkę, tačiau vypsoti ir draugiškai šypsotis neturėjo nei laiko, nei jėgų.
- Eeee.., - numykė nustūmusi dvi knygas, kurios spaudė kojas po kažkelinto griuvimo šių įvykių bėgyje. Marlena buvo pasimetusi, negi galėjo pasirodyti šitaip kvailai bei prašyti Rafaelos padėti rasti nedidelį kamuoliuką milžiniškoje knygų saugykloje? Atsistojo ant kojų kaip visiška invalidė. Lėtai, perkreiptu veidu, surauktais antakiais. Hale pasitaisė drabužius. Jos akys nuklydo iki ją radusios varnės, kol šioji kažkur bėgo. Keistas kvapas pasiekė nosį, visiškai be susižavėjimo mergaičiukė turėjo įkvėpti kažkokio plėkaus oro. Greitais žingsniais Auksė nusivijo Rafaelą.
Visgi, už maždaug penkiolikos žingsnių iki lango bei išvirtusių knygų, ji sustojo. Mergaitės akys išsipūtė, širdis tarsi sustojo - degė knygos. Mergaitė visą laiką stovėjo nuošaliau it įbesta bei tik mirksėjo akelėmis, bet nieko nedarė.
Marlena papurtė galvą - atsitokėjo. Pabudo iš svajų pasaulio, akimirką pasijuto kaltai, jog nieko nedarė ir nepadėjo užgesinti svilusių knygų.
- A, taip. Ieškojau, - pasijuto kvailokai bei šyptelėjo, žengė arčiau. - Užuomina, uf. Nežinau, kaip galėčiau išsiversti, jei ją pamesčiau.
Ugnis. Ugnis. Pagrindiniai užuominos žodžiai, kuriuos Auksė teįstengė prisiminti. Marlena pasislinko dar arčiau ir net atsiduso iš nedidelio palengvėjimo - kamuoliukas, nors ir apdūmijęs ir visas juodas, buvo prasivėręs.
- Ugnis atvėrė užuominą, - leptelėjo iš jos rankų imdama šmaukštą. Ji prisimerkė, kad kažką sugebėtų įskaityti. Nebyliai, krutindama lūpas, Auksė perskaitė užuominą. Viskas, ką suprato, tebuvo kažkokios sapalionės apie ugnį.
- Ei, - kreipėsi į Rafaelą, - kokius kerus naudojai užgesinti ugniai? Manyčiau, jie galėtų praversti. Negalėtum manęs jų pamokyti ar bent padėti truputį, prašau? - Auksė ištiesė delną, kad ir šioji galėtų perskaityti užuominą. Mintyse sukosi užuominos žodeliai, kaip visados susukti ir jos mažai makaulei mažai ką galėję pasakyti.

[Rafaela Ginoble]

  Nors Rafaela ne itin domėjosi Burtų trikovės turnyru, visgi pagrindines naujienas žinojo. Taigi jau spėjo nuo kažko nugirsti, kad čempionai buvo pagavę po šmaukštą per praeitą užduotį; gal dėl to mažoji Ginoble taip greitai susivokė, kam priklausantis jos radinys.
  Auksė, savo ruožtu, turbūt atėjo čia pasiruošti paskutiniajam išbandymui. Tačiau su tokia netvarka nieko jai nepavyks – mergaitėms būtina buvo susitvarkyti. O Rafa jau mokėjo tvarkytis bibliotekoje – teko kartą padėti kitai nuo lentynų nukritusiai varniukei – tad iškart pasisiūlė pagalbon. Merginos, padedamos burtų, gana sparčiai sutaisė medinį baldą (tarp kitko, mokyklos valdžia galėtų kažką su tuo padaryti, vienąsyk toks įvykis nesibaigs geruoju) ir sukėlė knygas savo lazdelėmis viršun. Tik kai viskas buvo savo vietoj, atsikvėpė.
  – Tie vandens? – pasitikslino, nors jokių kitų ir nedemonstravo, –  mJų mane močiutė išmokė. Žinai, aš iš Sicilijos, o ten būna tokių laikmečių, kai labai ilgą laiką nelyja. Na, o mano nonna turi daržą: ten augina pomidorus, bazilikus, kitas daržoves, net kelis alyvmedžius turi! Tai augalam yra blogai be vandens, nonna juos laisto būtent šiais kerais, – gūžtelėjo pečiais, – O kadangi vasarą dažnai būnu Palerme ir jai padedu, tai ji ir mane išmokė, – šyptelėjo, – Žinai, tu tik niekam nesakyk, bet, – pasilenkė prie prefektės, – mokėjau juos dar prieš Hogvartsą! Nuknisdavau papos lazdelę ir, nors ji nelabai manęs klausė, darbuodavausi, – nusijuokė.
  Kažin, ar dėl to, kad su Aukse buvo jau pažįstamos, ar dėl to, kad gavo paplepėti apie savąją Siciliją, vyresniosios Ginoblų atžalos liežuvis atsirišo. Jau seniai šios pilies sienose nieks nebuvo girdėjęs, kad pasakytų tiek žodžiu vienu ypu.
  – Nori, ir tave pamokysiu? Eikš, jie nesunkūs! Tik, hm, biblioteka turbūt nelabai tinka žaidimams su vandeniu… – apsidairė, – Žinau! Eime prie lango! – tik šūktelėjo ir pati nubėgo tąja kryptimi.
  Langas atsidarė sunkiai, girgždantis rėmas pasidavė tik po ilgų bandymų. Tačiau, vos jį pravėrus, biblioteka pakvipo pavasariu; gaivumo gūsis įplaukė į dulkėtą biblioteką.
  – Va žiūrėk! Aguamenti! – šūktelėjo ir iš burtų lazdelės vėl pasipylė vanduo, tiesiai ant dar prasikalančios žolės.
  Čiurkšlei dingus, nutarė viską paaiškinti porininkei.
  – Tau tik reikia ranka ore nubrėžti tokią stipriai pasvirusią S raidę, pasileis ledinės melsvos spalvos šviesa ir iškart po jos pasipils vanduo. Na, ir žinoma nepamiršk burtažodžio! A-gua-men-ti, labai paprasta, – šyptelėjo, – nagi, pabandyk! Tau pavyks!

[Auksė Marlena Hale]

Tiesą pasakius, Auksė žinojo, jog šmaukštas negalėjo atsidaryti. Bet mėgo šitaip sau sakyti, pakeisti, suliteratūrinti realybę. Nors mergaitei palengvėjo, jog pamatė išraižytus žodžius, nors gerokai nesuprato jų reikšmės. Išties, net labai nenorėjo gilintis.
Marlenai nusibodo kilnoti knygas atgalios į lentyną. Dėliojo kaip papuolė, nes tikrai nesiruošė jų rūšiuoti pagal kažkokią seką. Galės bibliotekininkė pati tvarkytis. Visgi, jei ne Rafaela, pati mergaičiukė būtų dirbusi dar porą valandų. Kai viskas buvo sutvarkyta, Marlena atsikvėpė. Net pamiršo apie savo prašymą dėl vandens kerų.
Hale linktelėjo, kai bendrakoledžė viską priminė. Tai galėjo jai atstoti pasiruošimą, mat kažko giliai ieškoti su ugnimi Auksė tingėjo. Tenorėjo greičiau viską baigti. Mergaičiukė švelniai šypteldavo bei kartais linktelėdavo leisdama Rafaelai plepėto apie jos gimtąją Siciliją. Trumpų plaukų savininkė niekad nebuvo atostogavusi Italijoje, o kelionė į šią šalį buvo įrašyta į jos gyvenimo norų sąrašą.
- Aaa... - mergaičiukė nespėjo atsakyti greitai pliurpusiai mergaitei bei tik akimis ją palydėjo tolyn. Po kelių minučių susigriebė atpėdinti iki jos, prie to lango. Akimirką mergaičiukė pamislijo, kaip keistai atrodys kelios vandens čiurkšlės pro bibliotekos langeliūkštį, tačiau jai ši mintis visai patiko. Apčiupinėjusi visas kišenes, rudaplaukė net nusigando, kad pametė ir lazdelę, bet galop ją išsitraukė.
- Aguamenti! - šūktelėjo nejudindama lazdelės, kaip reikėjo. Nieko neįvyko. Hale prikando kamputį lupos.
- Aguamenti, - tarė purtydama galvą, lazdelę nežymiai pajudino. Pasirodė menkutė vandens srovė.
- Aguamenti! - kiek piktokai bei rimtai prabilo. Ryški ir stipri vandens srovė pasirodė bei kažkur dingo, prasliuogusi pro langą. Ją aplankė džiugesys ir pasitikėjimas savimi, net gera nuotaika nenorėjo dingti.
- Aguamenti! Aguamenti! - keletą kartų sušuko ir vėl, dėl atsargos. Srovė tikrai matėsi stipri, kerai veikė puikiai, o mergaičiukė labai džiaugėsi perpratusi rankos judesį - būtent su jais jai kildavo didžiausių bėdų naudojant burtažodžius.
- Ačiū tau! - skubiai apkabino varnę, prisiminusi keletą darbelių, kuriuos turėjo iki šiandienos baigti. Marlena pagriebė nuo nedidelės palangės aukso šmaukštą, atsisuko atgalios ir dar kartą plačiai išsišiepė.
- Dar susimatysim! - sušuko džiugiu tonu lėkdama lauk. Skrisdama lauk Auksė pamąstė, ar to tikrai užteks. Kas be ko, daugiau ruoštis tingėjo. Jei išgyvenai tiek, išgyvensi ir šitai. Tikrai, Marlena. Tikrai.

[Katherine Silverstone]

Katerina bibliotekoje pasiklydusi tarp storesnių knygų lentynų, patiko svaiginantis senų knygų kvapas kuris priminė jai perskaitytas knygas, beklaidžiodama bibliotekoje atsidūrė nereikalingų knygų skyriuje.
Aplink mokinių nebuvo, todėl ji buvo vienintelė tarp kelių tamsių medžių lentynų kurios buvo prigrūstos pilna knygų, matėsi kad knygos yra neliestos ilga laiką.
Katerina sudomino apatinėje lentynoje labiausiai sena knygą, tik pasiėmusi sena knygą iš jos iškrito mažas lapelis ant kurio buvo tik užrašyta:

,Nori iššifruoti knygą? Pasileisk ten kur draudžiama ir ten kur slypį paslaptis, ir pasiryžk pamatyti aštuonkojį kuris gali tave nunuodyti, jei atrasi jo silpnybe jis tau pasakys kur eiti toliau''

Katerina iškart atsivertusi sena knygą , bet ji nei vieno žodžio nesuprato, buvo užšifruota jai dar nežinomais hieroglifai.
Katerina, vis bandė suprasti mįslę ir pagalvojo Kas jei atsakymas uždraustasis miškas, tik kas tas aštuonkojis ir kokia jo silpnybė? Jau buvo jai išspręsta dalis mįslės, Katerina pasiruošusi susirinko visas knygas, kurios galėtu padėti jai iššifruoti jai dar nežinoma raštą , atsisėdusi ant arčiausio medinio stalo kur aplinkui nebuvo nei vieno mokinio tik knygos ir šviečiančios lempos. Po 15 minučių suprato, kad tai voras, bet dar nesužinojo jo silpnybės. Pagaliau, tai vadinasi man reikės eiti į uždraustąjį mišką ir surasti vorą ar man tikrai reikia taip rizikuoti ir pažeisti taisykles kai tik esu pirmakursė?

[Amelija Harmon]

 Amelija nuėjo į bilioteką. Pastaruoju metu ten lankydavosi gana dažnai ir ne tik todėl, kad norėjo paskaityti, bet ir dėl pamokų, kurios reikalaudavo valandėlę kitą praleisti tarp bibliotekos sienų. Dabar mergaitei reikėjo kokio nors žodyno, nes namų darbe nagrinėjama tema buvo nauja, sunki ir pilna nežinomų žodžių. Amelija džiaugėsi, kad bent tas namų darbas turės būti atliktas tik po geros savaitės, tad laiko dar turėjo. Aišku jai labai magėjo atidėti tą užduotį kur nors tolyn ir per tą laiką patinginiauti, bet Amelija buvo nusprendusi išmokti kelis naujus burtažodžius ir net susitarus dėl pagalbos, o tam irgi reikėjo laiko.
 Amelija, atsidūrusi tarp pilnų lentynų atsiduso ir ėmė ieškoti kokio nors suprantamesnio žodyno. Staiga ji pamatė netoliese kitą mergaitę. Ji akivaizdžiai bandė kažką išsiaiškinti ar kažko ieškojo. Amelija prisimerkus bandė įžiūrėti ko, o nepavykus nusprendė prieiti prie mergaitės.
- Sveika, ką veiki? Gal reikia padėti? - priartėjus prie mergaitės paklausė rudų plaukų savininkė, - Beja, aš Amelija.

[Katherine Silverstone]

Vienuolikmetė mergaitė nagrinėjusi knygas su nežinomus hieroglifus, net nepajautė kaip prie pirmakursės atėjo rudų plaukų savininkė ir iškart pirmakursę prikrovė klausimais, kuriems neturėjo noro atsakyti.
Iš kur ji čia? Čia retai kas ateina, o aš ir taip pavargusi, kažką aiškinti, bet gal ji žinos atsakymą.
-A..a Sveika, malonu susipažinti, na..nagrinėju mįsles. - mikčiodama pasakė ir šyptelėjo pažvelgusi į Ameliją.
Jaunoji Silverstone nenorėjusi viską aiškinti padavė ta patį lapelį kuriame buvo užrašyta nelogiška mįslė į kuria tik dalį atsakė.
-Beto mano vardas Silver. - tarė ir pasitaisė rankoves.
Ką aš pasakiau? Jog mano vardas ne toks, turėčiau pasakyti koks mano tikras vardas. apmąstė situaciją rudaplaukė.
-Na mano tikras vardas yra Katherine, netyčia susimaišiau. - šyptelėjo ir užvertė šifravimo knygos puslapius.
Pasidėjusi ant medinio suolo į vieną krūvą knygas su skirtingais šifravimo atsakymais, pasiėmė ir tarp rankų laikiusi knygas nuėjo prie aukštų lentynų ir sudėjo knygas pagal abėcėlės tvarką ir vėl priėjusi prie Amelijos, paklausė:
-Gal žinai atsakymą? -palenkė galvą ir atsirėmė ranką į stalą, - Kai sužinosi atsakymą pranešk.

[Amelija Harmon]

 Amelija pajuto, kad mergaitė truputį sutriko. Gal norėjo pabūti viena, o Amelija sutrukdė? Kad ir kaip būtų, jaunoji Varno Nago mokinė dabar nieko negalėjo pakeisti. Mįsles? Skyriuje kur žodynai, abėcėlės ir kodų šriftavimo knygos? Įdomu. Turbūt čia ne šiaip sau mįslė, o kažką sliapianti... Pagalvojo Amelija, sulaukus mergaitės atsakymo.
- Malonu... Katherine, - pasakė rudaplaukė, mergaitei prisistačius. Kaip galima supainioti savo vardą? Amelija paėmė lapelį su mysle ir įsistebeilijo į jį.
- Na manau, kad ,,kur uždrausta", tai uždraustasis miškas arba uždrastasis bibliotekos skyrius, bet kadangi aštuonkojis, tai turbūt voras, - nes juk ežeras neuždraustas, o koks daugiau gali būti aštuonkojis, jei ne tikrasis, gyvenantis vandenyje ir voras? - o dėl silpnybės nežinau, bet gal galim paiekšoti kokios nors knygos apie vorus ir gal ten bus parašyta, kokia jų silpnybė? - galiausiai pasakė Amelija ir dar kartą pažiūrėjo į mįslę.

[Katherine Silverstone]

Grifės žvilgsnis iškart pasikeitė, o jaunos pirmakursės neapykanta kilo, kaip termometro temperatūra. Bandžiusi valdyti savo neigiamas emocijas, nepastovi nuotaika jaunajai Silverstone pasikeisdavo tik per akimirką ar kai pasakydavo kažko, ko ji pati nenorėjo girdėti iš kitu žmonių, tai pat ir mažajai grifiai lįsdavo mintys, kurias norėjo ištarti garsiai, bet dienos metų ji nebuvo tokia drąsi.
Nejaugi ji mano, kad aš tokia kvailė? Ji pakartojo viską aš išsiaiškinau ir tai mane jau erzina... Ką ji čia veikia? Išvis ko ji čia prie manęs pristojo? Nors ir tai mus sieja tik vienas dalykas sužinoti kas tai per knygą. - mintyse jai sakė, ką norėjo ir pasakyti garsiai.
-Taigi, kaip manai kur ta knygą? Nes čia tik šifravimų knygos. - pasipiktinusiu balsų sumurmėjo.
Pirmakursės šaltose rankose, vis dar laikė užšifruota knygą ir stipriau suspaudusi, atsipalaidavo ir galėjo nuraminti savo nepastovias emocijas. Gerai, viskas gerai... Atsipalaidavusi pirmakursė nejautė neapykantos ir galėjusi pabūti ramiai, nuėjo prie kitos lentynos kuri buvo prikrautos knygos apie gyvūnus ir suradusi knygas apie vorus, pagriebė pora knygų, priėjusi prie varnanagės, pirmakursė tarė:
-Štai, imk. - šyptelėjo ir į rankas įbruko kelias knygas - tai gal man padėsi?                                                     

[Amelija Harmon]

 Gavus kelias knygas į rankas Amelija greitai atsivertė pirmos pasitaikiusios turinį. Buvo visai įdomu ir Amelija net nepastebėjo, kaip įsitraukė į šitą mįslės aiškinimasi. Buvo kiek keista, nes šiaip Amelijai buvo sunku priprasti prie naujų žmonių ir pradėti kažką veikti.
- Taip, žinoma padėsiu, - trumpam atsisukus į Katherine pasakėė Amelija. Paskui vėl įbedė žvilgsnį į knygą. Vorai devyniliktame amžiuje. Ne, ne tai... Vorų mityba... Amelija sekė akimis turinį, bet nieko gero jame nerado. Ji atsivertė knygos vidurį ir ilgai sklaidė jos lapus. Kai kurios knygos akivaizdžiai buvo labai senos. Dulkių kvapas, pageltę lapai, kai kurios, atrodo, tuoj subyrės. Bet net ir pervertus keturias, tokias senas ir protingas, bei pilnas informacijos knygas, Amelija nesugebėjo ten rasti nieko gero. Mergaitė nusivylė, juk praleido tiek dauk laiko ir jokio rezultato. Negi tei žmonės, rašę knygas, nesugebėjo parašyti nieko apie vorų silpnybes.
- Ne, ten nieko gero nėra, - papaurtė galvą mergaitė,-tik istorija, gyvenamoji vieta, prisitaikymas ir taip toliau. Gal tu ką nors radai? - varniukės akyse sužibo mažytė viltis. Ji nunešė ir padėjo savo knygas atgal į lentyną ir nusipurtė nuo senų knygų dulkėm apkibusius pirštus.
-Vis dėl to nemanau, kad čia ką nors rasim. Manau, kad tokios knygos bus nebent uždrautajame skyriuje, - pasakė ji.

[Katherine Silverstone]

Ant stalo gulėjo senos ir storos knygos kurios net turėjo keletas dulkių sluoksnių kurios priminė neliestos dešimtmetį, o gal net pamirštos visiems laikams, bet pirmakursiai neleido būti knygoms užmirštos, kai reikia tyrinėti apie vorus ir jų nežinomas silpnybes. Apsikrovusios knygomis pirmakursės stengėsi perskaityti visas knygas apie vorus. Vienu metu šviesiaplaukiai net pabodo skaityti vis tą patį, per tą patį, kai knygos didžioji dalis, net nesiskyrė nuo kitu jau perskaitytu knygų, o apie vorų silpnybes nebuvo nė užuominos ar dar vienos paslaptingos ir neišaiškintos mįslės.
Sukrovusi grifė ant stalo dvi krūveles knygas apie vorus - kairėje pusėje puikavosi dar neperskaitytos knygos, o dešinėje gulėjo perskaitytos knygos iki paskutinio puslapio. Akies krašteliu pažvelgė į mergaitę iš Varno Nago ir matė mėlynose akyse neviltį kuri tik reiškė, kad nėra jokios informacijos apie vorų silpnybes. Kai Varnė paklausė vienuolikmetės, ji šiek tiek sutriko ir staigiai padėjo knygą ant stalo dešinėje pusėje ir iš gilios tylumos prabilo:
-Na, kaip ir nieko, - nudelbė akis į žemę, - bet manau, kad reiks mums improvizuoti. - pažvelgė į Ameliją ir šyptelėjo, tikėdamasi, kad supras kaip improvizuosime uždraustajame miške kuri gaubė daugybė paslapčių.
Pirmakursė pašoko iš kėdės ir greitai pagriebė keletas knygų. Jau šaltose rankose laikiusi kelias senas knygas, išgirdo kaip Amelija pasakė apie uždraustąjį skyrių ir iškart atsisuko į Ameliją, šviesiaplaukė lėtai linktelėjo ties Varnę ir piktai sušnabždėjo:
-Nejuokauk. Gerai gal taisyklių laužymas yra normalus, bet tik ne uždraustasis skyrius kai naktimis po jį vaikštinėja pats ūkvedys, aš manau, kad mano improvizacijos būdas suveiks. - užtikrintu balsų pasakė ir nuėjo toliau padėti knygas į lentynas.
Sunešiojusi jau visas knygas, ant stalo tik gulėjo tas pats pergamento ryšulėlis, o šalia jo matės plonas dulkių sluoksnis nuo tų pačių knygų. Pasitvarkiusi rankoves, perbraukė ranka per stalą ir jau nebuvo matyti mažas dulkelės ir greitai papurtusi rankas, prisėdo prie medinio stalo, o akimis tik ant stalo ieškojo plunksnos, staigiai pagriebusi pergamento ryšulėlį, pažvelgė į Ameliją.
-Gal turi pieštuką, tušinuką ar plunksną arba kita rašymo priemonę? - švelnių balsų paklausė Varnės.
Jau mintyse vis žvelgdama į mergaitė iš Varno Nago jau dėstė galvoje planą kaip sunaikins vorą kartu su Amelija uždraustajame miške, bet staigiai sugrįžusi į realų pasaulį, prabilo:
-Aš jau lyg ir turiu planą kaip sunaikinsime vorą, nebent tu nori, kad sumaišytumėme eliksyrą ir juo ištepsime musę ar kažkokį kitą nariuotakoją ir, tada ji galime užkerėti, kad galėtumėme valdyti, o vėliau ji galime paleisti prie voro ir kai suvalgys nariuotakojį jis bus apsvaigintas ir galėsime jo klausti ką norime išgirsti. - šyptelėjo ir atsirėmė į kėdės atlošą, vis dar rankose laikiusi pergamento ryšulėlį tikėdamasi gauti bent rašymo priemonę, kurios neatsinešė lankydamasi bibliotekoje.

[Amelija Harmon]

 Į uždraustąjį skyrių? Eiti? Amelijai tokia mintis nė nebuvo atėjus į galvą. Gerai, jai mįslė buvo visai įdomi ir dabar tikrai rūpėjo, bet dėl jos rizikuoti galbūt net gyvybe...? Ne, Amelijos tokie nuotykiai ne itin viliojo. Nors... Gal ji ir būtų sutikus nueiti į uždraustąjį skyrių jei būtų svarbi priežastis, bet negi Katherine siūlo eiti į uždraustąjį mišką?? Amelija, tuo metu pakilus padėti knygų vėl atsisėdo. Ar ji teisingai suprato tos mergaitės mintį?
- Na aš... Nesiūliau eiti į uždraustąjį skyrių, - lėtai pradėjo rinkti žodžius, - bet... Negi tu nori, kad su tavimi eičiau į uždraustąjį mišką?
 Amelija pamažu iškvėpė orą ir perbraukė delnu per veidą. Pradėjo galvoti kur įsivėlė sutikdama padėti šiai mergaitei. Juk galėtų dabar ramiai sėdėti bendrajame kambaryje, gal ir namų darbai jau būtų padaryti... Amelija mintimis sugrįžo į realybę ir atsistojus nunešė knygas į lentyną. Dėdama jas vėl prabilo:
- Ar tikrai manai, kad dėl šios mįslės verta ten eiti? Man regis tai tikrai nesaugu. O jei mums kas nors atsitiks?
 Dabar mergaitė jautėsi kiek tvirčiau. Į mišką ji neis. Deja, vėl atsisukus į Katherine visas ryžtas išgaravo. Ir kodėl aš turiu papulti į tokias situacijas? Liūdnai pagalvojo varniukė.

[Katherine Silverstone]

Dar vienos beprasmės minutės, kai mokinė iš Varno Nago bandė atsikalbinėti, nepatiriant įdomių nuotykių su grifę. Karts nuo karto baltų plaukų savininkė bandė nenuklysti nuo minčių ir išklausyti Amelijos žodžius, bet jie buvo dar vieni atsikalbinėjimai neeiti į uždraustąjį mišką.
Mergaitė girdėjo kelis žodžius, bet besėdėdama taip ir nesulaukė rašomos priemonės, kad Varniai galėtu parodyti planą, kaip nusigauti iki uždraustojo miško, bet paskutinis klausimas iš Amelijos, šiek tiek privertė susimąstyti būsimą pirmakursę.
-Taip, verta eiti dėl mįslės į uždraustąjį mišką. Nejaugi, nenori patirti nuotykių? - giliai atsiduso pirmakursė ir pažvelgė į Ameliją. - Ar tu nenori sužinoti, kas užšifruota knygoje? Gal ten yra burtininkų paslaptis, kurias galime sužinoti, gal net bus įmanoma, kad profesoriai nežino tokių faktų. Tai yra verta pabandyti.
Grifė su savo pergamento ryšulėlį padėjo ant medinio stalo paviršiaus ir iškart nejusdama susikūprino.
Nuostabu! Bus dar vienas nuotykis ir labiau susipažinsiu su Amelija, bet kaip man ją priversti, kartu eiti į uždraustąjį mišką? Gal... Kas jei bandysiu ją motyvuoti? - susimąstė pirmakursė ir dar kartą pažvelgė į Ameliją. Nelaukusi nei sekundes iškart atsistojo ir priėjo prie lentynų, kad Amelijai būtų lengvesnis stebėjimo kampas ir, kad būtų lengviau stebėti kaip vaikšto vienuolikametė ir pasakoja planą tuo pačiu motyvuodama. Po kelių akimirkų, atsisuko į mokinę iš Varno Nago ir sudėjo rankas už nugaros kaip kariuomenėje ir pradėjo vaikščioti, kas du žingsnius pirmyn ir atgal ir pradėjo kalbėti motyvuojančią kalbą:
-Amelija! Noriu pasakyti, kad anksčiau ar vėliau tu vis tiek pažeisi Hogvartso taisykles. Nejaugi tu tupėsi Hogarte, kai aš eisiu į uždraustąjį mišką. Ar tu nenorėsi manęs apginti ar man padėti? Tu privalai žinoti vertybes: nepalikti draugų vienų ir jiems padėti. - padarė trumpą pauzę ir šiek tiek sustojo ties vienų žingsnių, svarstydama ar dėl paskutinio punkto ji buvo teisi, bet po šešiolikos sekundžių ir vėl pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal sudėjusi rankas už nugaros. - Taigi, o dabar apie planą, kaip ir minėjau, kad jau žinau, kaip prigausime vorą, bet pagalvojau, kad jau greitai atostogos vasaros, o po jų jau būsime antrakursės, tai galėtumėme viską daryti, grįžusios į mokyklą. Na, o jei rimtai, tai kai grįšim į mokyklą, mes galėsime eiti į uždraustąjį mišką ir padaryti antrą būdą, kur minėjau apie nariuotakojus ir vėliau viskas eisis kaip sviestų patepta. -jau baigusi išdėstyti savo painias mintys iškart pažvelgė į Ameliją ir netrukus baltaplaukė atsipalaidavo dar kart susikuprinusi ir po kelių akimirkų spėjo dar pratarti kelis žodžius:
-Tai ką manai?

[Amelija Harmon]

 Nuotykiai. Žinoma Amelija norėjo jų patirti. Rami kasdienybė nėra blogai, bet išbandyti kažką naują, patirti kažką naują, suprasti kažką naują visada yra geriau. Juk koks tada gyvenimo tikslas, jei visą laiką ramiai prasėdėsi namie ir mokykloje? Bet... Savo noru stačia galva nerti į košmarų puodą - Uždraustąjį mišką? Ne... Mergaitė buvo tiek prisiklausius apie šią vietą iš tėvų ir Hogvartso mokinių, kad ten eiti jai buvo beveik tolygu nusižudymui. O gal Uždraustasis miškas ne toks? Pirmą kartą atėjo į galvą Amelijai. Neatrodė, kad Katherine labai jo bijotų, tad gal ir jai neverta? Kas miške gali būti tokio baisaus? Varno Nago mokinė sudvejojo dėl savo įsitikinimų. Juk, pavyzdžiui, jos tėvai niekada tame miške ir nebuvo. Iš kur jie žino kas ten? Gal tik šiaip nori, kad jų dukra nepažeidinėtų taisyklių? Ach, taisyklės... Amelija prisiminė, kad ir jos čia egzistuoja. Kaip tik tuomet apie jas prakalbo ir Katherine. Ar tikrai aš kažkada pažeisiu taisykles? Prie didelių abejonių, kuriomis buvo užkimšta visa Amelijos galva prisidėjo dar ir šviesiaplaukės ištartas žodis ,,apginti". Tai pvojinga tame miške, po galais, ar ne? Visai susipainiojusi ir pajutusi, jog nuo svarstymų galva baigia perkaisti Amelija atsistojo. Suprato, kad visą tą laiką Katherine vaikščiojo, o ji tik sėdėjo ir klausėsi (tiksliau mąstė, nebuvo tikra, kad viską girdėjo). Tamsiai mėlynų akių savininkė suprato, kad ir jai laikas prabilti.
- Ta mintis tikrai viliojanti, bet nežinau ar verta... Ir tavęs vienos palikti aš nenorėčiau. Klausyk, pasakyk man, kaip manai - ar Uždraustajame miške tikrai taip pavojinga? - Amelija atsikvėpė. Nenorėjo parodyti, kad bijo. Tiesą pasakius dabar daug labiau svarstė apie šio plano saugumą, nei, kad jis pažiaidžia taisykles. Kai išgirdo apie nuotykio nukėlimą į kitus metus, Amelijai palengvėjo. Puiku, per vasarą ji tikrai turės laiko viską apsvarstyti ir nuspręsti tinkamai.
- Taip, manau viską perkelkim į kitus metus. O aš pagalvosiu. Dabar gal galėtum papasakoti tą planą? - paklausė mergaitė nusibraugdama ant akių užkritusią rudų plaukų sruogą. Buvo beveik rami, žinodama, kad visko nereikės daryti tuoj pat ir ji dar turi visą vasarą.

[Tae Yeon Min]

Min Tae-yeon retai kada išgirsdavo, kad Kembridžo bibliotekos kalbų skyriuje nėra kokio nors tai gana dažnai magiškose bibliotekose pasitaikančio žodyno ar gramatikos vadovėlio. Vien „dažnai pasitaikantis“ sufleravo apie tokio leidinio reikalingumą ir būtinumą save gerbiančiai bibliotekai. Archyvaras, iš savo vadovų gavęs užduotį surasti reikiamą leidinį, nustebo. Galėjo prisiekti savo ilgais pirštais, kad knygą vartyti ir grąžinti į lentyną jam tekę daugybę kartų, negali būti, kad bibliotekoje jos nebėra. Tae-yeon įsitikinimas buvo sutiktas gūžtelėjimu pečiais ir pasiūlymu pačiam patikrinti.
Vyras, knygos nei lentynoje, nei grąžintų ir nesutvarkytų knygų krūvose neradęs, nusprendė kad čia pasidarbavo vagys. Tegalėjo tikėtis, kad vagis knygą ėmė vedinas išsilavinimo ir tyrinėjimų tikslų, o ne kokio tai perpardavimo ar panašiai. Tiesa, jei pasirodytų esąs pastarasis atvejis, Min Tae-yeon niūriai šyptelėjęs pasidžiaugė, kad knygos su bibliotekos antspaudais retai kada pasiseka parduoti.
Knyga sistemoje tebebuvo. Tebebuvo ir studentų pageidaujamų knygų sąrašo viršuje. Tae-yeon kuo greičiau turėjo užpildyti tuščią vietą lentynoje.
Hogvartso žodynų ir panašių leidinių skyrius buvo penktoji archyvaro stotelė, ir jis buvo pradedąs kurti sąmokslo teorijas. Nepaprastai keista, kad tokios pageidaujamos knygos egzempliorių Anglijoje tiek mažai. Gal jas kas nors degino. Gal čia pasidarbavo mirtinas Tae-yeon priešas, siekdamas keršto už seniai padarytas skriaudas. Vyras pradėjo netekti vilties.
Jungtinės karalystės burtų ir magijos mokyklos niekada nemėgo, ir nebūtų kėlęs į ją kojos, jeigu ne minėtasis vilties netekimas. Biblioteka buvo suorganizuota nepatogiai, ir tai tik vienas iš skundų, kuriuos paklaustas išbertų it gerai išmoktą eilėraštį. Ir vis dėl to, žingsniuodamas tarp lentynų, lingvistas Min baisiai nenoriai saugojo tą mažytę dar likusios vilties liepsnelę.
Jam prireikė pusvalandžio aptikti reikiamą leidinį. Dvi reikiamo leidinio kopijas. Tae-yeon atsiduso ir akimirkai susmuko petim įsirėmęs į medinę pertvarą. Dabar teliko susirasti bibliotekininkę ir imtis derybų.
Truputį iš palengvėjimo švytinčiu veidu, Min ėmė lentynų labirintu žingsniuoti atgal. Vienas kitas nuo knygų galvą pakėlęs mokinys nulydėjo vyrą žvilgsniu, galbūt susimąstė, ką pilyje veikia nei profesorius, nei mokinys, tačiau archyvaras nepastebėjo. Jo frustruojanti paieška baigėsi.