[Elias Andrew Ravengrave]

Firielė žavingai įžingsniavo į pilną mokinių klasę jau po pamokos pradžią skelbiančio varpo. Elfė, sustojusi prieš mokinius, nužvelgė juos mokslininko, gavusio daug bandomųjų žiurkių žvilgsniu ir patenkinta šyptelėjo. Nors mokiniai naująją profesorę jau pastebėjo ir ėmė tilti, ji vistiek nesusilaikė ir kerais užčiaupė visiems žabtus.
- Sveiki, mano vardas Kasandra, galite kreiptis į mane tu, - dėl tam tikrų priežasčių elfė prisistatė išgalvotu vardu. Kad vėliau jos niekas neieškotų ir nereikalautų atlyginti dvasinę mokiniams padarytą žalą.
- Ką gi, eikime tiesiai prie reikalo. Juodoji magija – daugialypė, įvairi, ir nuolatos besikeičianti. Apgaulinga, greita, kartais šmaikšti ar sarkastiška. Galite įsivaizduoti ją kaip labai savotiškai žavingą asmenybę, - Firielė minutėlei nutilo. – Šiose pamokose nežaisime kvailų pamosavimų ir burtažodžių žaidimo. Tai rimta.
Lučiena delnais pasirėmė ant savo stalo ir įspėjančiu žvilgsniu nužvelgė klasėje susėdusius, jos akimis žiūrint, avigalvius.
- Šios pamokos užduotis – išgyventi, - tarė ji, kažką keisto pamakalavo lazdele ir klasės sienos nutolo, kiekvienas mokinys atskirai atsidūrė milžiniško stataus uolėto kalno papėdėje, didelė jo dalis buvo padengta sniegu, kai kur grėsmingai blykčiojo ledas. Viršūnė buvo plokščia, paskendusi sunkiuose pilkuose debesyse, o aplinkų kalną kiek akys užmatė, tvyrojo neaprėpiama lyguma nei iš smėlio, nei žole apaugusi, nei sniegu padengta. Ji paprasčiausiai buvo, tarytum egzistuojantis niekas.
- Pasiek kalno viršūnę, - nuskambėjo elfės balsas kiekvieno galvoje.
Tada vadinamoji Kasandra išnyko iš mokinių galvų ir kiekvienas jų liko vienut vienutėlis priešais grėsmingą ir be galo aukštą kalną, kuris šią akimirką buvo jų priešas.

((Pasitelkit vaizduotę. Nusivožkit nuo uolos, susikaukit su kokiais ereliais ar kalnų ožiais, paslyskit ant ledo ir persiskelkit galvas. Nepamirškite juodosios magijos apraiškų – tai gali būti magiški sutvėrimai, užtvaros, iš niekur atsirandantys kerai ir panašiai. Labai svarbu, kad man būtų įdomu skaityti jūsų postus. Paisykit rašybos taisyklių, postai turi būti bent 600 simbolių ilgumo, už trumpesnius gausite įspėjimą, jeigu tai kartosis, minusuosiu taškus.
Parašykite bent du postus, kaip lipate į kalną, kai visi užlips, gausite kitą užduotį))

[Andy Myracle]

Andy pat pirmasis įžengė į apsiginimo nuo juodosios magijos kabinetą ir atsisėdo antroje eilėje nuo galo. Po kiek laiko į klasę įžengė didžiulis tabūnas pirmakursių, bei truputi pažengusių mokinukų. Andy sulaukė mokytojos, išklausė jos pasakojimų, ir staiga jis išgirdo, kad reikės išgyventi, iš pradžių jis visai nenutuokė apie ką kalbama, bet kai atsidūrė kalno viršūnėje, jam viskas tapo aišku. Jis stovėjo aukšto kalno viršūnėje su drebančiomis kinkomis. Andy bijojo aukščio, todėl jis bamdė ramiai ir kuo greičiau nulipti nuo to kalno, bet jis netyčiukais užkliuvo už kažkokio prakeikto akmens, ir nusirideno į apačią. Jis gulėjo kaip koks invalidas, arba kaip dabar sakoma, kaip kokia daržovė. Andy galvojo, kad jau viskas, jis nebegyvas bet staiga jis net nenorėdamas pajudino ranką, pakėlė koją ir netgi atsistojo. Gerokai šlubčiodamas jis nuėjo iki kažkokio smėlio kupsto, atsisėdo ant jo, atsitiko dar neregėtas dalykas, prie jo prisiartino kažkokia juodai apsirengusi ponia, ir paprašė kad Andy ją sektų. Andy nesusilaikė ir iš smalsumo keliavo paskui ją. Nuėjo jau porą šimtų metrų ir nieko, netrukus beeinant atsirado bedugnė po jo kojomis, jis greitai užsistvėrė už šakos, nežinia iš kur atsiradusios, ir išsikaberiojo iš tos duobės. Pamačiusi kad jai nepavyko pražudyti Andžio ta moteris dingo. Andy suprato kad tai buvo tamsioji magija. Artinosi vakaras, Andy jau buvo visai išvargęs, juk patyrė tiek nuotykių. Jis kitame kalne rado urvą. Užėjo į jį, isitikino kad jame tikrai nieko nėra, susirado atšiaurų kampelį, susirietė į kamuoliuką ir užmigo. 

Firė: ne ant kalno viršūnės, o kalno papėdėje... turi užlipti į kalną, ne nulipti nuo jo.

[Edgar Jeffter]

Dar viena nauja profesorė iš daugelio kitų šiais mokslo metais pasirodė Apsigynimo nuo Juodosios Magijos pamokoje. Šioji jau nuo pat pirmųjų akimirkų į lengvą šoką sugebėjo įvaryti Edgar'ą, kai visa klasę drįso užčiaupti kažkokiais kerais, prie pradėdama pati šnekėti. Ir kas ji mano esą, leisdama imtis sau tokių drastiškų veiksmų mažumėlė jau spėjo susinervinti antrakursis. Po paskelbto pamokos tikslo nė nespėjo sureaguoti žaliaakis, kai atsidūrė kalno papėdėje, kur karaliavo šaltis ir ant kalno mėtėsi sniego balti lopai atskirti vietomis ledo linijų.
- Na ir nublūdusi ta Kasandra,- jau galėdamas šnekėti piktinosi juodaplaukis, jausdamas per jo rudenį megztinuką besiskverbiantį šaltį, o dar dvylikamečiui nepatiko ir tai, kad atsiųstas buvo vykdyti užduoties, kai nieko net nespėjo jie pasimokyti ir teks kliautis menkomis pirmo kurso žiniomis, kurių dalis nelabai pritaikytinos greičiausiai bus šiai situacijai.

[Kate Beckett]

Pagaliau įsijautusi į įprastą mokyklos ritmą, pilną namų darbų, besiskundžiančių ir besidžiaugiančių mokinių, Keitė Hogvarstso koliduriumi žingsniavo link naujos pamokos kabineto, Apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto. Atėjus į kabinetą klasė jau buvo beveik pilna, tad Keitė greitai užsiėmė vietą trečiame suole ir ėmė laukti mokytojos, kuri kaip tik po pusės minutės pasirodė klasėje.
Prasidėjo pamoka. Keitei mokytoja atrodė šiek tiek paslaptinga ir... keista ar dar geriau apibūdinant baugi. Ši pamoka buvo kiek išskrtinė nei visos kitos, profesorė iškart paaiškino visą reikalą, nenuklysdama į lankas. Gal ji visai ir nieko, manau, kad ši mokytoja man patiks.. pagalvojo Keitė, tačiau tą pačią sekundę pasigailėjo savo žodžių, nes spėjo išgirsti kaip mokytojai uždavus užduotį - išgyventi, viskas aplink ją pradingsta ir Keitė atsiduria lauke... Jai už nugaros plyti neįžengiami, tamsūs miškai, į kuriuos net žvilgtelėjus  šiurpas pereina per visą kūną, o priešais ją stūksojo vidutinio dydžio, grublėtas kalnas. Iš pat pradžių Keitė taip ir stovėjo kalno papėdėje, kol jos rusvus plaukus draikstė vėjas. Mergina taip ir būtų pasilikusi stovėti jei ne žalių akių spindesys miške jai atsisukus. Išsigandusi mergina prisiminė mokytojos užduotį išgyventi ir kažkaip suprato, kad jai teks užlipti į kalno viršūnę.

[Morgan Mara Swan]

Mergaitė per pastarąsias dienas jau spėjo įtilpti į kiekvienos pamokos prašymų ar užduočių rėmus, tad nusprendė nueiti į apsigynimą nuo juodosios magijos ir patikrinti savo jėgas čia. Vos įėjusi į klasę, švilpiukė pirmiausia pastebėjo naująją profesorę. Tada mestelėjo žvilgsnį į suolus ir nuskubėjo į savo pamėgtąją vietą prie lango, pasiruošusi atidžiai klausytis pamokos ir gal net atsakyti į klausimą, jei toks bus, tačiau, pasirodo, čia ne ta pamoka, kurioje klausinėjama daugybės dalykų. Tačiau profesorė visiems burtais užčiaupė burnas, nes dauguma neplepėdami nebūtų nusėdėję.
Tada lyg sukomandavus klasė dingo. Pirmiausia Morgan pakraupo, kai viskas aplink dingo, liko tik balta tuštuma ir aukštas, tvirtas ir apsnigtas kalnas prieš ją. Dingo net klasiokai ar profesorė. Iš pradžių antrakursė nesuprato, ką su tuo kalnu reikia daryti, tada netrukus išgirdo mokytojos paliepimą galvoje. Lipti į kalną, Mara įsistebeilijo į kalno viršūnę, pasislėpusią pilkuose debesyse. Į jo viršūnę. Dvtlikametė stebėjo kalną ir mąstė, kaip kuo greičiau pasiekti viršūnę, o jos plaukus draikė vėjas.

[Edgar Jeffter]

Į vaikinuko galvą prasiskverbus balsui liepusiam įkopti į kalną, šį nukrėtė šaltis dar kartelį, prie kurio teks priprasti, nes iki viršūnės nemenka kelio dalis, o dar velniai žino kas kelyje iki jos laukia ir lengvo pasivaikščiojimo skirtos užduoties iš profesorės tikrai nesitikėjo Edgar'as. Kol visiškai nesustiro stovėdamas vietoje pagaliau grifiukas ryžosi žengti kalno viršūnės link palikdamas už savęs sniege pėdsakus. Kažin, kur kiti mokiniai, negi visi nudanginti esame prie to paties kalno tik kitose dimensijose? savo tamsiais plaukais dengtoje galvelėje pats šnekučiavosi su savimi antrakursis, tačiau tą pašnekesį pertraukė sklindantis garsas, primenantis stipraus vėjo ūžesį, bet pačio vėjo nebuvo juntama, o dvylikamečiui atsigręžus atgal į papėdę, jis išvydo tamsų, juodą dūmų gniužulą artėjantį dideliu greičiu link berniuko.
- Kas čia dabar?!- išgąsčio pilnomis akimis suriko grifas ir iš pasimetimo ėmė kiek įmanoma greičiau skuosti viršūnės link.

[Morgan Mara Swan]

Švilpiukė atsargiai dėjo kojas link kalno, kadangi nebuvo tikra, ar neįkris į tą baltą tuštumą po kojomis. Įsitikinusi, kad tas niekas yra pakankamai tvirtas, kad ją išlaikytų, antrakursė pasileido kiek greičiau bėgti, o jos batai kėlė tokius garsus, lyg ji bėgtų didžiulėje salėje su ypač sunkiais batais ir nuo jų kiltų aidas, atsimušantis į salės sienas. Pasiekus kalno papėdę Morgan kilstelėjo galvą aukštyn, kad įvertintų padėtį, ir pastebėjo leidžiantis kelias snaigeles. Reiškia, dar sninga. Rodos, bus sunkiau, negu atrodo. Šalia kalno buvo prisnigtos didelės pusnys sniego, tad švilpė kiek atsargiai į tą sniegą dėjo koją ir šalčiui užplūdus visą kūną iki pat pirštų galiukų (juos šaldė labiausiai), ji tuoj pat pasigailėjo neapsirengusi kiek šilčiau. Pamažu mergaitė pradėjo kilti stačiu kalnu, retkarčiais paslysdama ir nukrisdama žemiau arba visai į pradinę vietą.

[Melisa Arin]

Melisa buvo nusiteikusi jaukiai prasėdėti pirmąją pamoką tiesiog klausydamasi profesorės, tad gauta užduotis ją privertė šiek tiek sunerimti.  Vos atsidūrusi kalno papėdėje, ji šiaip taip sugebėjo išsilaikyti nepaslydusi.
-Sveikas, kalne, - tyliai tarė tamsiaplaukė, užvertusi galvą aukštyn. - Neatrodai pavojingas. Jei manęs neskriausi, aš tavęs stipriai nespardysiu, gerai?
Varnanagė nusijuokė ir apsidairė, ar aplink nėra kitų mokinių. Šypsena trumpam dingo iš mergaitės veido, kai ji suprato, kad liko visiškai viena. Na, bent niekas nematys, jei paslysiu.
Tačiau kuo ilgiau Melisa spoksojo į kalną, tuo mažiau draugiškai nusiteikęs jis jai atrodė.
-Nagi, tau reikia plano,- pasakė sau mergaitė.
Netoliese ji pamatė nedidelę lazdą, kuri jai atrodė ganėtinai tinkama naudoti, ir, pagriebusi ją, pasileido bėgti link kalno viršūnės.

[Margo Diuken]

 Iššūkiai, tiesą sakant, kai jų nebūdavo per daug ir įkyrių Varnai patiko. Ir gamta Varnai patiko. O po  slaptų vasaros treniruočių su sireniškomis galiomis ir šiaip burtais per kurias buvo nokautuotas ne vienas uždavinys, šis kalnas buvo puiki iššūkių kupinų mokslo metų pradžia. Lauk manęs. - su lašeliu pašaipos, bet labai tvirta mintis perbėgo mistikės kūnu šiai žvelgiant į debesų pataluose rymančią uolos viršūnę. Pasitrynusi delnus ir nuleidusi vyno atspalvio žvilgsnį dvylikametė iš niekad nepaliekančio apsiausto klostės išsitraukė savąją lazdelę.
 -Funes Atempus! - tvirtai tarė, o balsui nuaidėjus nuosavoje, asmeninio kalno papėdėje palei raganaitės kojas nukrito nemažas virvagalis. Na pradžiai to užteks. Ištikimojo medgalio pagalba nusviedusi virvę ir pritvirtinusi prie vienos iš daugelio aštrių atbrailų, Mar apsivijo ja save ir ryžtingai pradėjo savo žygį į žvaigždes. Oi, tai yra į kalno viršūnę.

[Morgan Mara Swan]

Netrukus pilku dangumi ataidėjo pažįstamas šaižus paukščio klyksmas. Švilpė užsidengė veidą viena ranka, kol šaltas vėjas negailestingai čaižė visus plikos odos lopinėlius, kita ranka įsikibusi gniauždama snieguotą šaką, kyšančią iš kalno. Plaukai draikėsi, talžydami švilpės veidą, kol vėjas nurimo. Tačiau netrukus iš už kalno pasirodė didysis ir žiaurusis kalnų erelis, kuris nešė nelabai malonius prisiminimus Morgan.
Erelis greitai kelis kartus plastelėjo galingais sparnais ir jau skrido šalia. Drykstelėjęs savo ilgais nagais Marai per ranką, jis lyg ir žadėjo palikti mergaitę ramybėje ir skristi į lizdą, tačiau staigiai persigalvojo ir sugalvojo įsivelti į plaukus, lyg perrėžtos rankos dar būtų negana.
- Paleisk, - agresyviai ir gana garsiai pareiškė antrakursė, pirštams slystant nuo ledinės šakos. Iš paskutiniųjų šviesiaplaukė pirštais kabinosi į šaką ir stengėsi numušti negailestingą padarą nuo savo galvos, o ir pats erelis, rodos, įsiraizgė į jos plaukus ir jau nebeištrūko. - Šalin, - šnarpštelėjo Morgan ir galiausiai ištraukė erelį iš savo galvos. Tada sunkiai atsiduso, greitai bet kaip susiglostė plaukus, kad šie atrodytų pakenčiamiau, ir abiem rankomis įsikabino į šaką. Dar akimirka ir ji jau būtų nutėkšta ant žemės lyg muselė, sudrumstusi žmogaus ramybę.
Mara dar pakilo kiek aukščiau ir žvilgtelėjo viršun. Jau netoli, ramiai pūkštelėjo mergaitė ir vis kilo aukštyn.

[Edgar Jeffter]

Vaikinukas net nebejautė šalčio, kai dėjo į kojas kiek įkabindamas, bet juodų dūmų kamuolys judėjo, kur kas sparčiau ir vis artėjo berniuko link.
- Prašau, profesore Kasandra, padėkit ar sakykit ką daryti! Nes dabar paleidot, kaip avį į skerdyklą su tikslu išgyventi joje, be jokio papildomo ginklo ar šarvo!- šaukė kiek įmanydamas grifas tikėdamasis, kad šioji išgirs jį, kaip kad išgirdo jos balsą savo galvoje. Kiekvienas spartus dvylikamečio žingsnis ėmė lėtėti ir klimpti sniege, kol galiausiai juodas debesis jį prarijo ir prieš akis driekėsi aklina tamsa verčianti dar labiau sumišti.
- Ką daryti dabar?!- vėl surėkė ir čiupo lazdelę iš kelnių kišenės, - Lumos,- šūktelėjo ir lazdelės gale įsižiebė švieselė, tačiau ir toji buvo taip slopinamą kažkokios keistos jėgos, kad švietė lyg koks vienas mažytis pikselis iš tūkstančių monitoriaus ekrane. Išsigandusiam moksleiviui nebeliko nieko kito apart eiti nežinomybe, bet neteko ilgai laukti kai ėmė jį stumdyti į visas puses uraganinis vėjas, bent toks jausmas ėjo antrakursio kūnu, nors iš tiesų judant juodajam garų kamuoliui buvo keliamas toks jausmas, jo epicentre įstrigusiems objektas. Svyruodamas tai į vieną, tai į kitą pusę vaikas aklinoje aplinkoje užengė ant ledu pasidengusio kalno šlaito ir su dar vienu gūsiu slystelėjo stipriai krisdamas ir ėmė ridentis nelygiu kalno paviršiumi į jo papėdę.
Nusiridenus į tą tašką, nuo kurio pradėjo savo žygį pirmakursis blausiai pramerkė akis ir tamsos nebuvo. Prieš akis matėsi dangus, bet tai nebegelbėjo, kadangi kūną vėrė nenumaldomas skausmas, o jėgų pajudėti iš vietos taip pat nebuvo, tad su mintimi, kad sugrąžintas bus klasėn ir be įvykdytos užduoties liko drybsoti ant žemės palengva gaudydamas orą.

[Jamison NightWalker]

Jamisonas šiek teik primigo pamokoje. Jis manė, kad vėl mokinsis naujų burtažodžių, bet klydo...
Staiga jo galvoje nuskambėjo: ,,Pasiek kalno viršunę".
Jamisonas pabudo ir staiga pašoko.
Kas čia per velnias? Kas čia kątik buvo? O mai god...Kas čia nutiko? Palaukit, palaukit, pasiekti kąąą?

Jis vos neapsivėmė, kai išgirdo ką reikia pasiekti.
Reikia pasiekti KALNO viršunę? Juk mane kalnai migdo ir verčia vemti...Mama mia! Kaip taip dabar...
-Nesąmonė!-suriko jis.
Bet pastebėjo, kad niekas į jį nekreipia dėmesio. Jis pradėjo kopti.
Staiga jam kelią pastojo trolis.
-Ko tau dabar?-paklausė Jamisonas trolio.
Bet trolis nei pajudėjo nei ką.
-Wingardium Leviosa!-sušuko Jamisonas.
Staiga trolis pakilo į orą, bet vistiek tylėjo. Jamisonui trolis nebetrugdė, taigi jis vėl pradėjo kopti toliau.
Po paraliais!-mintyse sušuko jis.
Prieš jį buvo keistas žmogus su skrybele.
Tas žmogus  staiga sušuko:
-Aracus Mexaret!
Staiga Jamisonas pajuto, kad nebėra visos kairės rankos kaulų.
Žmogus nusijuokė ir pranyko.
-Kaip aš dabar kopsiu? Ah...-jis pradėjo piktintis.- Na ir užduotis! Kokia čia dar užduotis, čia gryna nesąmonė!
Jis pradėjo viena ranka kopti į kalną,buvo tikrai nelengva. Kas keturi žingsniai aukštyn į kalną ir jis sustodavo pailsėti.

[Morgan Mara Swan]

Švilpė sunkiai suleido nagus į sniegą, nenorėdama nuslysti, o visas rankas staigiai užplūdo ledinis šaltis, skatindamas pasileisti ir kristi žemyn. Ha, tik ne dabar, purkštelėjo mergaitė ir sunkiai pūškuojant mojavo koja, ieškodama, kur ja įsitverti. Netrukus akys užmatė mažą kyšulėlį, tad nuleido koją ten ir kilo vis aukščiau, aukščiau ir aukščiau. Galiausiai kalno viršūnė buvo taip arti, kad tereikėjo tik ištiesti rankas, tvirtai įsikibti jomis į kalno viršūnę,  užsikelti visą savo kūno svorį ant rankų ir nusiristi kalno viršūne, tačiau niekas niekada nevyksta taip, kaip planuoji ir tikiesi. Morgan įleido nagus į sniego pusnį ir pasistengė pati prisitraukti prie kalno viršūnės, tačiau kojos ėmė tabaluoti, taip leisdamos ją žemyn. Ne, ne, ne, NE NE NE NE NE NE, spėjo pagalvoti Mara ir slydo žemyn, aplipdama kibiu sniegu.

[Jamison NightWalker]

Jamisonas nepasidavė ir toliau kopė. Kelias buvo labaaai ilgas.
Na ir užduotis... Daug geriau sedėti prie knygų ir nuobodžiai mokintis iš jų, negu kopti į kalną!
-Na ir sugalvojo čia...
Staiga iš kažkur pradėjo skristi...Pelėdos!
-Na to dar betrūko!-sušuko jis.- Kas čia per nesąmonė?! Tai trolis, tai keistas žmogus, tai milijonas pelėdų!-piktinosi jis.
Staiga pelėdos ore susijungė, susiglaudė sparnais ir ore padarė milžinišką pelėdų monstrą.
-Po paraliais!-išpūtęs akis aikščiojo Jamisonas.- To dar betrūko...Pelėdų monstras!-garsiai suriko jis.
Pelėdos ore skrendančios tiesiu taikiniu skrido link Jamisono. Jamisonas bandė įvairius burtažodžius:
-Aguamenti!-suriko jis.
Nieko neįvyko, tik iš lazdelės išbėgo vandens čiurkšlė.
-Expeliarmus!-dar kartą savo laimę pabandė jis, nes pelėdų monstras buvo jau prie pat jo.
Staiga visos pelėdos išsiskirstė ir nulėkė tolyn.
-Nu ir ačiū Dievui!-sušuko patenkintas Jamisonas.
Jis toliau kopė su ranka, kuri neturi kaulų.
Pagaliau jis pamatė viršunę, bet staiga...
Pro jo galvą praskrido erelis ir numetė ant galvos didelį akmenį.
Jamisonas apsvaigęs ir su praskelta galva nusirideno žemyn.Dabar jis atsidūrė ten, kur ir buvo pradėjęs: Ant Eifelio bokšto. Oi, atsiprašau, ant pradinio taško.

[Ginta Tauškalė]

Ginta Tauškalė atkeliavo į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Pamokai prasidėjus mokytoja pradėjo pasakoti užduotį. Išgyventi? Įlipti į kalną? Argi taip galima?,-klausinėjo savęs mergaitė. Bet ką padarysi? Teks lipti. Ginta padėjo pirmą koją ant sniego, paskui antrą ir taip žygiavo kalnu kol pasidarė per statu paprastai eiti. Ginta pradėjo lipti keturiom. Ir štai lavina! Mergaitę nustūmė sniegas. Nebesiterliosiu!,- įpykusi tarė sau. Ir Ginta greit pradėjo vėl lipti į kalną. Tik šįkart greitu tvirtu žingsniu. Įveikus trečdalį kalno be sunkumų prieš Gintą atsistojo baltas gyvis. Jis buvo mažas, tad mergaitė jo neišsigando kol...Kol jis pradėjo spjaudytis sniego gniūžtėmis! Tauškalė ir taip drebėjo nuo šalčio, o dar į ją spjaudo sniegu!
- Sustink!,- suriko Ginta.
Baltas gyvis sustingo. Tikiuosi jis sveikas...